Nr. DOK-269
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10951-2024-3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2026 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,
susipažinusi su 2026 m. sausio 21 d. paduotu ieškovo A. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo procesinio sprendimo vykdymą,
n u s t a t ė :
Ieškovas A. K. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo A. K. ieškinys atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl statybos inspekcijos privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, pagal kurią inspekcijai pateiktas skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jo padavimo metu nuo pažeidimų padarymo, skundžiamų sprendimų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų. 1975 m Namų valdos (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos kortelės duomenys patvirtina, kad ginčo statinys (sargų postas) egzistavo nuo 1996 m., dėl to A. P. P. 2023 m. rugpjūčio 22 d. pateikto skundo nagrinėjimo teisena turėjo būti nutraukta suėjus senaties terminui. Pagal kasacinio teismo praktiką, statybos teisėtumas vertinamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, o savavališkos statybos padarinių šalinimas turi būti vykdomas pagal teises aktus, galiojančius tuo metu, kai šis padarinių šalinimo veiksmas (aktų surašymas / nurodymo taikymas) atliekamas. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai taikė iki 2024 m. gegužės 1 d. galiojusias teisės aktų nuostatas ir neteisingai nustatė senaties termino pradžią, nes ginčijami savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas surašyti 2024 m. birželio 6 d.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad statyba valstybinėje žemėje savaime reiškia viešojo intereso pažeidimą. Toks aiškinimas neatitinka Statybos įstatymo 52¹ straipsnio nuostatų. Viešasis interesas turi būti nustatomas individualiai, o ne preziumuojamas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad viešasis interesas negali būti formalus – jis turi būti realus, konkretus ir proporcingas. Šiuo atveju teismų nevertinta: ar statinys kelia realią grėsmę; alternatyvių priemonių galimybė; statinio egzistavimo laikas (statinys buvo nuo 1996 m.).
3. Teismai be teisinio pagrindo išplėtė sąvoką „statinio naudotojas“ ir sukūrė de facto (faktiškai) naudotojo atsakomybę, kuri įstatyme nenustatyta. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 56 dalį, statinio naudotojas – statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad faktiškas naudojimasis, kurio teisinis pagrindas nereglamentuotas įstatymu, administraciniu aktu, sutartimi ar teismo sprendimu, negali sudaryti sąlygą būti pripažintam naudotoju Statybos įstatymo prasme ir jam negali kilti atsakomybė šalinti savavališkos statybos padarinius. Ginčo statinys (sargų postas) egzistavo nuo 1996 m., nei ieškovo motina, ne jis pats nebuvo jo statytojais, taip pat jie netapo ginčo statinio savininkais, valdytojais ar naudotojais, teisiniai santykiai taip pat nebuvo paremti jokiu įstatymo, sutarties ar administracinio akto pagrindu, kuris leistų ieškovui de jure (teisiškai) naudotis statiniu kaip naudotojui. Ieškovas po motinos mirties paveldėjo sklypą, kuris bendra tvora aptvertas su ginčo statiniu, tačiau tai savaime nesukuria faktinio naudojimo statuso. Vien tik daiktų laikymas ginčo statinyje nėra pakankamas juridinis požymis.
4. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.40 ir 4.103 straipsnius. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad daikto valdymas kaip faktinė būsena negali būti automatiškai sutapatinamas su pareiga atsakyti už daikto sukūrimo, pastatymo ar teisėtumo klausimus, jei asmuo nėra nei statytojas, nei savininkas, nei teisėtas naudotojas. Nagrinėjamoje byloje teismai faktinį buvimą šalia statinio; bendrą tvorą; pavienį daiktų laikymą nepagrįstai kvalifikavo kaip CK 4.40 straipsnyje apibrėžtą daikto valdymą, nors nebuvo nustatyta nuolatinė, savarankiška ir autonomiška faktinė valdžia; nebuvo nustatyta galimybė disponuoti statiniu; nebuvo nustatyta kontrolė, būdinga valdytojui. CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad pareiga pašalinti statybos padarinius (įskaitant nugriovimą) pirmiausia tenka asmeniui, kuris statinį pastatė, t. y. statytojui. Ši norma yra specialioji atsakomybės paskirstymo taisyklė; įtvirtina asmeninės atsakomybės principą; neleidžia taikyti kolektyvinės ar pakaitinės atsakomybės, kol nėra išnaudotos galimybės nustatyti statytoją. Šioje byloje buvo nurodytas galimas statytojas (užsienio valstybės diplomatinė atstovybė), tačiau institucija atsisakė tirti statytojo veiksmus; teismai šio klausimo neišsprendė iš esmės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 4.103 straipsnio taikymas be statytojo nustatymo paneigia atsakomybės individualizavimo principą ir pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugą.
5. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje nustatyto subjektų atsakomybės eiliškumo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statytojo, savininko, valdytojo ir naudotojo statusai turi būti nustatyti hierarchiškai ir remiantis objektyviais kriterijais; jei jų negalima nustatyti, tada atsakomybė gali būti susieta su žemės sklypo subjektais (LAT 2020-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA0LTcwMS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-104-701/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-104-701/2020">e3K-3-104-701/2020</a>).
6. Teismai pažeidė proporcingumo ir ultima ratio (kraštutinė priemonė) principus. Statinio nugriovimas yra kraštutinė civilinė teisinė priemonė, taikoma tik tada, kai atsakingas subjektas nustatytas neabejotinai. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas galėjo užkirsti kelią statybai; nebuvo nustatyta, kad jis turėjo realią galimybę pašalinti padarinius; nebuvo įvertintos švelnesnės alternatyvos. Tai reiškia, kad teismai neproporcingai išplėtė civilinę atsakomybę; pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
7. Teismai padarė esminius proceso teisės pažeidimus, nes selektyviai ir fragmentiškai vertino įrodymus, neįvertino byloje pateikto plano, kuriame pažymėtas ginčo statinys, ir nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę nepatikrintiems vaizdiniams duomenims (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas faktiškai perkėlė ieškovui pareigą įrodyti senaties taikymą, pripažino pakankamais atsakovės pateiktus duomenis, kurių pagrindu galima daryti tik prielaidą. Pagal CPK 178 straipsnį, atsakovė turėjo pareigą įrodyti statinio pastatymo laiką, senaties netaikymo pagrindus, viešojo intereso buvimą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Šioje byloje ginčo statinio pastatymo laikas nustatytas remiantis tikėtinumu, t. y. ši esminė aplinkybė (statybos data) nėra nustatyta tiksliai. Teismai pažeidė pareigą įvertinti byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Teismai neteisingai taikė CPK 197 ir 185 straipsnius, nepagrįstai pripažindami 1975 m. Namų valdos techninės apskaitos kortelę netinkamu rašytiniu įrodymu vien dėl jos formos trūkumų. Teismai nevertino šio dokumento turinio esmės ir jo reikšmės kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o faktiškai jam taikė įstatyme nenustatytus reikalavimus dėl dokumento formos ir kokybės. Teismai rėmėsi „Google Street View“ duomenimis, kurie nėra oficialūs, neturi jokio autentiškumo patvirtinimo, yra kintami ir neišliekantys.
8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai susiaurino nešališkumo vertinimą, nes apsiribojo subjektyviuoju aspektu; ignoravo objektyvųjį aspektą.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo nenagrinėjamas.
Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti ieškovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 114 (vieną šimtą keturiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2026 m. sausio 21 d. AB SEB banke, mokėjimo nurodymo Nr. 1768996290083, žyminio mokesčio mokėjimo kodas ZP10892.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Donatas Šernas
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė
