Baudžiamoji byla Nr. 2K-239-495/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07983-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Daivos Pranytės‑Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
išteisintajam Š. M., jo gynėjai advokatei Silvai Balčiūnienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 4 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu Š. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 5, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nukentėjusiosios G. S. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš Š. M. nukentėjusiajai priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 4 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – Š. M. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios G. S. civilinis ieškinys dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Š. M. iš valstybės lėšų priteistas 4385 Eur patirtų proceso išlaidų advokato darbui pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apmokėti atlyginimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi išteisintojo Š. M. ir jo gynėjos advokatės S. Balčiūnienės, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Š. M. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą mažamečiam savo šeimos nariui – sutuoktinės R. M. dukteriai G. S., gim. (duomenys neskelbtini), ilgą laiką, sistemingai taikydamas jai fizinį ir psichologinį smurtą bei kitaip žiauriai su ja elgdamasis. Kaltinime buvo nurodytos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės:
Š. M. tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau negu 2018 m. ir ne vėliau negu 2019 m. lapkričio 15 d., name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau negu tris kartus diržu sudavė G. S. į įvairias kūno vietas, taip sukėlė jai fizinį skausmą, po to, tęsdamas savo veiksmus, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau negu 2019 m. lapkričio 15 d. ir ne vėliau negu 2021 m. kovo 15 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį ranka G. S. į pilvo sritį, tampė ją už plaukų, ne mažiau kaip du kartus diržu sudavė jai į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą, vadino nukentėjusiąją žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais, taikė nukentėjusiajai neadekvačias nuobaudas už kambarių nesutvarkymą laiku – neleido išeiti iš kambario, nedavė valgyti, be to, tęsdamas savo veiksmus, 2019 m. gegužės 27 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebė nukentėjusiajai už dešinio riešo ir jį atlenkė atgal, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė dešinio stipinkaulio lūžį, o 2021 m. kovo 15 d. apie 17.00 val. tame pačiame bute trenkė vieną kartą maišeliu su jame esančiu maistu nukentėjusiajai per veidą, suėmė už jos galvos ir ją palenkė, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir tokiais padarytais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą – kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8.).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Š. M. pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šios instancijos teismas nustatė, kad apkaltinamajame nuosprendyje išskirtinė reikšmė buvo suteikta mažametės nukentėjusiosios G. S. parodymams, neįvertintas jos parodymų patikimumas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, nepašalinti juose esantys prieštaravimai. Be to, tinkamai nebuvo įvertinti ir nukentėjusiosios artimų giminaičių, liudytojų R. L. P., R. J. P., E. J., R. J., V. J., K. J. parodymai; apie byloje nagrinėjamas aplinkybes jie sužinojo tik iš pačios mažametės nukentėjusiosios G. S. pasakojimų; liko visiškai neįvertinti ir nukentėjusiosios brolio liudytojo D. P. parodymai, kartu nepašalinti juose esantys esminiai prieštaravimai dėl 2019 m. gegužės mėn. Š. M. prieš nukentėjusiąją naudoto smurto. Todėl apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti neabejotinai išvadai, jog Š. M. smurtavo prieš nukentėjusiąją G. S. ir tyčiniais tęstiniais nusikalstamais veiksmais jai padarė nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Paulius Andruškevičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti be pakeitimų Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai mažametės nukentėjusiosios G. S. parodymus pripažino nepatikimais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, neatsižvelgta į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103 MS-126/2021 išvadą, kad dėl byloje tirtų nusikalstamų veikų nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta psichikos sveikata. Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktose apklausose nukentėjusiosios parodymai buvo gauti pažeidžiant apklausos taisykles, nenustatyta, tokių pažeidimų nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas nukentėjusiosios parodymų vertinimą, išsamiai tyrė, patikrino ir vertino kitus bylos duomenis, juos gretindamas su nukentėjusiosios parodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Šioje byloje tokie įrodymai yra ekspertizės aktas, eksperčių paaiškinimai teisme, liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai apie G. S. sveikatos būklę. Be kita ko, kilus abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva turėjo svarstyti jos apklausos atlikimo tikslingumo ir būtinumo klausimą.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą nesutikdamas su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103 MS-126/2021 išvada, kad būtent Š. M. veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su G. S. padarytu psichikos sveikatos sutrikdymu. Ekspertams buvo pateikta visa bylai aktuali medžiaga, ekspertizę atliko kompetentingi ekspertai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis netikėti. Pirmosios instancijos teisme apklaustoms vaikų ir paauglių psichiatrei ekspertei R. Drazdauskienei ir psichologei ekspertei A. Šiaulytei nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų tikrumo. Tuo tarpu šios instancijos teismas išimtinai rėmėsi psichologės A. Bardauskienės, kuri neturi kompetencijos nustatyti psichiatrinę diagnozę, paaiškinimais.
3.3. Apeliacinės instancijos teisme buvo įvertinta tik dalis liudytojos policijos pareigūnės K. Milinavičiūtės, tiesiogiai po 2021 m. kovo 15 d. įvykio bendravusios su nukentėjusiąja G. S., parodymų, šiuos jos parodymus patvirtina policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuoti įrašai, liudijantys apie nukentėjusiosios emocinę būklę po įvykio. Šis teismas nevertino nukentėjusiosios G. S. liudytojai K. Milinavičiūtei nurodytų aplinkybių apie Š. M. naudotą sistemingą psichologinį smurtą, t. y. kad nukentėjusiajai neduodavo valgyti, neleisdavo pasimatyti su seneliais ir tetos šeima, nevertinto ir aplinkybės, dėl kokios priežasties nukentėjusioji slėpė maistą savo kambaryje, kodėl giminaičiai jai slapta davė telefoną ir kt.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojų J. S., R. J. J., E. J., K. J., V. J., R. J. P., D. P. parodymai apie Š. M. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją yra paremti tik jos pačios šiems liudytojams papasakotomis aplinkybėmis, neanalizavo šių asmenų parodymų visumos, išskyrė tik Š. M. teisinančių parodymų dalį. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, liudytojai R. J., R. J. P. ir D. P. patvirtino tiesiogiai matę Š. M. smurtą prieš nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtino ne tik jos artimi giminaičiai ir šeimos nariai, bet ir liudytojos J. S. (Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė) bei L. N. (nukentėjusiosios mokytoja).
3.5. Nukentėjusiosios G. S. nurodytas smurto aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys – jos telefono žinutėse esančios fotonuotraukos ir vaizdo įrašai, pateikti liudytojo R. J., kiti duomenys iš nukentėjusiosios telefono ir jos dienoraščio įrašai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai įvertino kaip nepatikimus.
3.6. Be to, 2021 m. kovo 15 d. Š. M. prieš G. S. naudotą fizinį smurtą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 264/2021 (04), iš šios išvados tiriamosios dalies matyti, kad gydytojui nukentėjusioji patvirtino fizinio smurto faktą ir apie jai sukeltą skausmą, chirurgas fiksavo saikingą raumenų įtempimą ir paraudimą.
3.7. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Š. M. veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad jie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, neteisinga. Š. M. inkriminuoti fizinio ir psichologinio smurto veiksmai nebuvo vienkartiniai, jie buvo ilgalaikiai, sistemingi, intensyvūs, nukreipti į silpniausią visuomenės narį – mažametį asmenį, savo šeimos narį, jie buvo nulemti kilusio pykčio dėl nukentėjusiosios elgesio ir sukėlė jai ne tik fizinį skausmą, bet ir sunkesnius padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Š. M. veiksmuose nėra tyčios, klaidinga.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro P. Andruškevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010 ir kt.).
6. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, didžioji dalis jame pateikiamų argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl išteisintojo Š. M., liudytojos R. M. (nukentėjusiosios motinos) parodymų, specialistės psichologės A. Bardauskienės duotų teisme paaiškinimų įvertinimo. Kartu, pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, prašoma vertinti kaip kaltinančius įrodymus nukentėjusiosios ir kaip liudytojų apklaustų jos artimų giminaičių (P., J.) parodymus, be to, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl kai kurių neįrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo (padarytų sužalojimų, jų kilmės bei pobūdžio ir kt.), šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma, atsižvelgiant į šias interpretacijas, daryti kitokias, nei skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje padarytos, išvadas. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl procesinių pažeidimų
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Sutikti su kasatoriaus argumentais nėra pagrindo.
8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).
10. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.
11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinį, juose nurodytus motyvus bei byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) vertindamas bylos įrodymus ir priimdamas Š. M. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatorius, neturi.
12. Šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, gavus 2021 m. kovo 15 d. R. J. pranešimą, kad (duomenys neskelbtini), patėvis Š. M. ilgą laiką smurtauja prieš savo sutuoktinės R. M. mažametę dukterį G. S., gim. (duomenys neskelbtini), neduoda jai valgyti, muša, neprižiūri. Policijos pareigūnams nuvykus į įvykio vietą, mažametė paaiškino, kad jos patėvis Š. M. per konfliktą dėl rasto jos kambaryje sugedusio maisto ir netvarkos sugriebė jai už plaukų ir juos patempė. Ikiteisminio tyrimo metu Š. M. buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2021 m. kovo 15 d. jis mažametei savo šeimos narei – sutuoktinės R. M. dukteriai G. S., sistemingai jai taikydamas įtarime nurodytą fizinį ir psichologinį smurtą bei kitaip žiauriai su ja elgdamasis, padarė nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą (F.43.8.). Pagrindiniu įrodymu byloje buvo pripažinti mažametės nukentėjusiosios parodymai. Abiejų instancijų teismai skirtingai juos įvertino ir padarė skirtingas išvadas dėl jai nustatyto nesunkaus psichikos sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nukentėjusiosios parodymus kaltinančiais įrodymais, konstatavo, kad G. S. nesunkus psichikos sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčiniais sistemingais Š. M. smurtiniais veiksmais, o apeliacinės instancijos teismas paneigė tokias šio teismo išvadas, visų byloje ištirtų įrodymų kontekste pripažinęs nukentėjusios parodymus nepatikimais, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog Š. M. tyčiniais tęstiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir jį išteisino pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.
13. Taigi nagrinėjamoje byloje kilęs pagrindinis klausimas yra mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023).
14. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir kasacinio teismo nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, ypatingą dėmesį skyrė ir mažametės parodymų vertinimui jų patikimumo aspektu. Šios instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko dalies įrodymų tyrimą, apklausė kaip liudytoją nuteistojo sutuoktinę ir nukentėjusiosios mažametės motiną R. M., jos duotus parodymus įvertino visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai įvertinti mažametės nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuosekliai analizavo jų turinį, šalino juose esančius prieštaravimus, vertino juos tarpusavyje ir atskirai, lygindamas su visų byloje apklaustų liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, ekspertizės aktu, medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, ekspertų, specialistų teisme duotais paaiškinimais ir kitais byloje ištirtais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs įrodymų visumą ir susiejęs juos į vieną logišką bei nuoseklią grandinę, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
15. Iš apkaltinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame iš tikrųjų prioritetinė reikšmė suteikta mažametės nukentėjusiosios G. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams, visiškai neanalizuojant jų turinio, taip pat ir liudytojų P. bei J. (jos artimų giminaičių – senelių ir tetos (motinos sesers) bei jos šeimos narių) parodymams, kurie, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, apie Š. M. inkriminuotas nusikalstamos veikos aplinkybes sužinojo tik iš pačios mažametės pasakojimų ir jas savaip interpretavo; neatsižvelgta ir į tai, kad tarp minėtų liudytojų ir G. S. šeimos (motinos bei patėvio Š. M.) buvo susiformavę itin priešiški santykiai. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymų negretino su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų; be to, liko neįvertina ir aplinkybė, jog apie 2019 m. gegužės 27 d. neva Š. M. G. S. sulaužytą ranką artimi giminaičiai pradėjo pasakoti tik po 2021 m. kovo 15 d., kai mažametė buvo paimta iš šeimos ir perduota seneliams P. Be kita ko, neišdėsčius jokių motyvuotų išvadų, apkaltinamajame nuosprendyje atmesti paties išteisintojo Š. M. bei jo sutuoktinės ir nukentėjusiosios mažametės G. S. motinos liudytojos R. M. parodymai, taip pat tik iš dalies įvertinti liudytojos policijos pareigūnės K. Milinavičiūtės, kuri pirmoji matė po įvykio nukentėjusiąją G. S. ir su ja tiesiogiai bendravo, parodymai. Taigi pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas nukentėjusiosios ir jos artimų giminaičių parodymais, kiti bylos įrodymai vertinti selektyviai arba visiškai nevertinti, darant absoliučiai deklaratyvias išvadas, nepateikus jų vertinimo motyvų.
16. Priešingai nei teigia kasatorius, būtent apeliacinės instancijos teismas skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje atliko įrodymų vertinimą, atitinkantį BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šios instancijos teismas pateikė išsamų, visapusišką ir motyvuotą įrodymų vertinimą.
17. Šios instancijos teismas suabejojo nukentėjusiosios G. S. parodymų patikimumu ir objektyvumu, įvertinęs juos kitų bylos įrodymų kontekste, palyginęs juos tarpusavyje bei su kitais byloje ištirtais įrodymais. Teismas nuosekliai analizavo nukentėjusiosios parodymų turinį, nustatė juose esančius esminius prieštaravimus dėl 2021 m. kovo 15 d. prieš ją panaudoto fizinio smurto (pagal pranešimą atvykusiai policijos pareigūnei K. Milinavičiūtei ji teigė, kad patėvis Š. M. sugriebė jai už plaukų ir juos patempė; apžiūrima iš karto po įvykio ligoninėje medikams nurodė, kad patėvis patempė už plaukų ir pastūmė už kaktos; apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad rastu jos kambaryje maisto maišeliu jis trenkė jai per veidą – į dešinį žandą ir plaukus; savo pusseserei K. J. apie šį įvykį skundėsi, jog jai skauda kaklą ir nosį, nes patėvis jai tampė už plaukų ir buvo prispaudęs jos veidą batu prie grindų; broliui D. P. nurodė, kad patėvis vos nesulaužė jai nosies, kai trenkė ranka į veidą; Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei J. S. ji paaiškino, kad patėvis ne tik bulvių maišeliu jai trenkė, bet ir suėmęs jai už kaklo stipriai ją palenkė). Teismas, nustatęs tokį nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, juos vertindamas, kartu atsižvelgė ir į byloje nustatytus susiklosčiusius santykius šeimoje (mažametės G. S. jaučiamas nuoskaudas dėl patėvio Š. M. elgesio, namuose jo nustatytų elgesio taisyklių ir pan., dėl mažiau jai skiriamo motinos dėmesio, gimus šeimoje kitiems vaikams, dėl ribojimo bendrauti su seneliais, pusseserėmis ir kt.), taip pat ir į itin konfliktinius suaugusiųjų tarpusavio santykius (tarp jos motinos, patėvio ir senelių bei motinos sesers šeimos). Nukentėjusiosios parodymų patikimumo aspektu buvo kartu įvertinta ir specialisto išvada. Šioje išvadoje nustatyta, kad G. S. 2021 m. kovo 15 d. diagnozuotas kaklo raiščių patempimas nevertinamas kaip kūno sužalojimas, nes nėra pagrįstas objektyviais traumavimo požymiais. Atsižvelgta ir į G. S. paaiškinimus, duotus ekspertėms, atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, kur ji pripažino, kad „<...> sugebėdavo prisigalvoti ligų, yra apgavusi mamą, kad reikėtų pasitreniruoti nualpti, kai Š. ką nors padarytų <...>“. Nustatytų aplinkybių visumos pagrindu šios instancijos teismas suabejojo nukentėjusiosios G. S. parodymų patikimumu dėl 2021 m. kovo 15 d. Š. M. prieš ją panaudoto fizinio smurto.
18. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visapusiškai analizavo ir vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir dėl kitų Š. M. inkriminuotų smurtinių veiksmų prieš G. S. Nustatė, kad jie iš esmės paremti tik pačios nukentėjusiosios nepatikimais parodymais. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių G. S. nurodytas aplinkybes apie neva 2019 m. gegužės 27 d. jai Š. M. sulaužytą ranką ar kitus kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus (smūgius diržu ir kt.), byloje nėra. Atitinkamai buvo įvertinti ir liudytojų R. J., V. J., K. J., E. J., R. J. P. parodymai, šie liudytojai, kaip nustatė teismas, prieš mažametę nukentėjusiąją smurtaujančio Š. M. nematė; jiems iš G. S. pasakojimų buvo žinoma, kad 2019 m. ji buvo susižalojusi ranką, paslydusi namuose ant šlapių grindų, tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, kad versija apie Š. M. sulaužytą G. S. ranką, kurią teisme palaikė ir pirmiau nurodyti liudytojai, buvo iškelta tik tada, kai 2021 m. kovo mėn. ji buvo paimta iš šeimos ir perduota seneliams. Šių liudytojų parodymus apie smurtinius Š. M. veiksmus teismas atmetė, kartu įvertinęs ir specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad G. S. nustatytas dešinio stipinkaulio lūžis, be kita ko, galėjo būti padarytas ir griuvimo metu, kartu paneigiant, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis (suėmus už rankos ir paspaudus, pasukus ar ją tempiant).
19. Kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs, atmetė kaip nepatikimus ir nukentėjusiosios brolio, liudytojo D. P., gyvenusio kartu ir mačiusio Š. M. prieš ją vartojamą smurtą, parodymus. Priešingai, būtent šios instancijos teismas šio liudytojo parodymams skyrė ypatingą dėmesį, analizavo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, visumą, nustatė juose esančius prieštaravimus dėl esminių aplinkybių (teisme keitė parodymus apie G. S. rankos sužalojimo aplinkybes; iš pradžių teigė matęs prieš ją vartojamą smurtą, vėliau – kad apie tai žinojo tik iš G. S. pasakojimų ir pan.), kartu buvo įvertinti ir priešiški paties liudytojo D. P. bei jo patėvio, išteisintojo Š. M., tarpusavio santykiai (nuosprendžio 18–19 punktai). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje tinkamai įvertintas ir byloje pateiktas liudytojo R. J., kurio šeimoje faktiškai gyveno mažametė G. S., dienoraštis, kuriame nurodytos aplinkybės nepatvirtintos jokiais objektyviais bylos duomenimis.
20. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, tarp jų ne tik pačios nukentėjusiosios, pirmiau aptartų liudytojų parodymus, bet ir specialisto išvadose nustatytų sužalojimų pobūdį bei jų kilimo priežastis, padarė išvadą, kad įrodymų visuma nepatvirtina, jog sužalojimai buvo padaryti ilgalaikiais smurtiniais Š. M. veiksmais, o jo šeimoje keliami itin griežti reikalavimai dėl tvarkos, taikytos neproporcingos nuobaudos nebuvo priežastiniu ryšiu susiję su mažametei G. S. ekspertizės akte nustatytu nesunkiu psichikos sutrikdymu (kitomis reakcijomis į stiprų stresą). Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę buvo nustatyta, teisme eksperčių R. Drazdauskienės, A. Šiaulytės bei specialistės psichologės A. Bardauskienės paaiškinimais patvirtinta, jog G. S. psichikos sveikatos būklei įtakos turėjo ir jos tarpusavio santykiai su motina; itin konfliktiški santykiai tarp suaugusių šeimos narių; jos turimos nuoskaudos, kad mažesnieji jos brolis ir sesuo auga pilnoje šeimoje, o ji augo tik su motina; taip pat jos maištavimas prieš patėvį, dėl kurio, jos vertinimu, motina mažiau dėmesio skyrė jai, priešiški santykiai su juo ir dėl ribojamo bendravimo su seneliais, tetos šeima ir pan. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esant apeliacinės instancijos teismo objektyviai byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, visiškai sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog G. S. nustatytas psichikos sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent tyčiniais tęstiniais Š. M. smurtiniais veiksmais. Kartu pažymėtina ir tai, kad asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 2 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik ekspertizės aktu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.). Būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės, kaip nagrinėjamoje byloje, priešingai nei pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, ir padarė apeliacinės instancijos teismas. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų galimų procesinių priemonių kilusioms abejonėms ir neaiškumams dėl Š. M. kaltės pašalinti, tačiau nesurinkus pakankamai objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad Š. M., tyčia sistemingai taikydamas G. S. fizinį ir psichologinį smurtą bei kitaip žiauriai su ja elgdamasis, sukėlė mažametei nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą, vadovaudamasis in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principu, jį pagrįstai išteisino pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus.
21. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad nė vienam iš byloje esančių įrodymų nebuvo suteikta išskirtinė įrodomoji reikšmė, teismas išsamiai išanalizavo visus – tiek Š. M. kaltinančius, tiek teisinančius – įrodymus ir savo išvadas pagrindė byloje surinktų bei teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Skundžiamas išteisinamasis nuosprendis visiškai atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, iš jų aiškiai matyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio motyvais argumentai.
22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas visas reikšmingas bylos aplinkybes, laikėsi BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė Š. M. išteisinamąjį nuosprendį. Todėl, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, prokuroro kasacinis skundas atmetamas.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
23. Išteisintojo Š. M. gynėja advokatė S. Balčiūnienė pateikė teismui prašymą priteisti iš valstybės 1500 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (teisinių paslaugų sutartį, sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas kasaciniame procese, banko „Swedbank“ mokėjimo pavedimus).
24. Šis prašymas tenkintinas. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prokuroro kasacinis skundas buvo paduotas prašant panaikinti Š. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį, išteisintojo gynėja pateikė byloje atsiliepimą į prokuroro kasacinį skundą, gynė išteisintąjį kasaciniame teisme, o paduotas prokuroro kasacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, pripažįsta išteisintojo turėtas 1500 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagrįstomis ir šių išlaidų atlyginimą priteisia iš valstybės lėšų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Išieškoti išteisintojo Š. M. naudai 1500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Algimantas Valantinas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
