J. K. pagal BK 146 str. 2 d., 294 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-256-489/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37708-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.5.3; 2.3.6.4.1; 2.3.6.4.5.2; 1.1.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam J. K. (J. K.) ir jo gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),

nukentėjusiajam V. O.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Valentinos Strokinienės apeliacinį skundą, J. K. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta arešto keturiasdešimt penkioms paroms bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, J. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas septyniems mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą ir įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu J. S. (J. S.) pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju, ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Jo kasacinis skundas nėra priimtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, taip pat prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ir nukentėjusiojo, prašiusio išspręsti kasacinį skundą J. K. neišteisinant, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas kartu su J. S., 2021 m. spalio 28 d. apie 17.10 val. Vilniuje, pastebėjęs V. O. ir manydamas, kad šis 2021 m. spalio 25 d. būdamas viešbutyje iš neužrakintų viešbučio tarnybinių patalpų pagrobė N. D. priklausančią piniginę su 50 Eur ir leidimu gyventi Lietuvoje, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, tuoj pat nekviesdamas policijos pareigūnų, vykdė tariamą teisę panaudodamas fizinį smurtą, t. y. J. S. tyčia sudavė ranka V. O. į viršutinę dešinę kūno dalį, po to J. K. kartu su J. S. sugriebė V. O. už abiejų rankų žastų, jas užlaužė už nugaros ir J. S. tyčia spyrė V. O. į kairę šlaunį, kartu nutempė nukentėjusįjį į viešbučio patalpas, ten V. O. prievarta laikė ir neišleido, taip neteisėtai atėmė V. O. laisvę, panaudodami fizinį smurtą, t. y. J. K. sudavė dešiniu kumščiu penkis smūgius ant kėdės pasodintam V. O. į galvos sritį, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodine kraujosruva dešiniame žaste, ir sukėlė jam fizinį skausmą, po to vertė V. O. prisipažinti dėl vagystės, taip savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą V. O., jo asmens ir laisvės neliečiamumo teisėms.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad J. K. neatitinka būtinos BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos – nėra pagrindo manyti, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad J. K. pirmiau buvo nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, o naujas nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, į tai, kad J. K. vaidmuo buvo aktyvus, į tai, kad daromos nusikalstamos veikos yra panašaus pobūdžio, tačiau sunkėjančios. Teismo vertinimu, nusikalstamų veikų pakartotinumas per pakankamai trumpą laiką nesudaro pagrindo pasitikėti J. K. ir rodo pernelyg didelę pakartotinio teisei priešingo elgesio tikimybę.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėjas advokatas P. Borkovskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį ir bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir taip iš esmės pažeidė nuteistojo teisę į teisingą teismą, pažeidė pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir įvertinti J. K. ir jo bendrininko veiksmus. Abiejų instancijų teismai, aiškindami BK 294 straipsnio 2 dalyje ir BK 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėtis, taip pat BK 29 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. J. K. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, nustatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patvirtintą J. K. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį ir taip netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Asmenį nuteisiant pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepakanka tik konstatuoti, kad nukentėjusysis patyrė prievartą, kartu turi būti atskleistas tokios prievartos padarinių pobūdis ir turinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012), bet nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta. Iš teismų praktikos matyti, kad didelei žalai kilti yra būtinas intensyvios prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimas, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 nustatyta, kad nukentėjusiajam laisvė buvo apribota beveik parą, prirakinus jį antrankiais prie krosnies apvado, apribojant jam teisę judėti, bendrauti, nuolat patiriant psichinę prievartą, buvo sukurta ilgalaikė bauginamojo pobūdžio situacija.

3.3. Nagrinėjamoje byloje J. K. ir J. S. panaudota prievarta nebuvo tokia intensyvi, kad atitiktų didelės žalos požymį. Byloje nustatyta, kad J. K. ir J. S. nukentėjusįjį V. O. sulaikė apie 17.10 val., V. O. 17.31 val. parašė sūnui SMS žinutę, o 17.36 val. savo telefonu kalbėjo su sūnumi, policijos pareigūnai gavo budėtojo nurodymą vykti į iškvietimą apie 17.18–17.30 val., atvyko apie 17.45 val. Taigi, apribojus nukentėjusiojo laisvę apie 35–40 minučių, nebuvo sukurta ilgalaikė bauginamojo pobūdžio situacija, V. O. buvo pasodintas viešbučio patalpose ant kėdės, jis nebuvo prirakintas, surištas ar uždarytas, J. K. ir J. S. veiksmai nebuvo tokie intensyvūs ir pavojingi, kad būtų pagrindas konstatuoti padarytą didelę žalą.

3.4. Nagrinėjamoje byloje, pripažįstant tam tikrus asmens veiksmus fizine prievarta, buvo būtina įvertinti įvykio kontekstą, fizinės prievartos išraišką, turinį ir pavojingumą. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė prievarta prieš V. O. buvo naudojama ne paminėtais tikslais, bet siekiant sulaikyti įtariamą nusikalstamą veiką padariusį asmenį, taigi J. K. veiksmai neatitinka fizinio smurto BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Prokuroro 2022 m. kovo 17 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nurodyta, kad smurtaujant prieš nukentėjusįjį abiejų asmenų veiksmai buvo tyčiniai, tačiau jie atlikti ne turint tikslą sutrikdyti V. O. sveikatą, bet darant kitas nusikalstamas veikas, t. y., nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdant tariamą savo teisę bei neteisėtai atimant V. O. laisvę ir tokiais veiksmais jam padarant didelę fizinę ar psichinę žalą.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 294 straipsnio taikymą, nes kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas, konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti. Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tik tada, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai. Tokių teisių ir pareigų atsiradimą ir įgyvendinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Asmuo, nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektyvių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturi atsakyti už savavaldžiavimą, o turi būti traukiamas atsakomybėn už kitas veikas pagal pasekmes. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 straipsnio 1 dalis), tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nuteistasis nukentėjusiojo nepažinojo, nebuvo susiklostę tikri ar tariami teisiniai santykiai. J. K. ir J. S. veiksmų motyvas ir tikslas buvo sulaikyti asmenį, įvykdžiusį vagystę, ir perduoti jį policijos pareigūnams. Nustatyta, kad 2021 m. spalio 25 d. viešbutyje iš tiesų buvo įvykdyta vagystė, o vaizdo įrašai ir fotonuotraukos patvirtina, kad V. O. išoriškai yra labai panašus į vagystę galimai įvykdžiusį asmenį. Nukentėjusysis parodė, kad viešbučio teritorijoje vaikštinėjo neskubėdamas ir dairydamasis, nes ruošėsi būsimoms orientacinio sporto varžyboms, todėl jį pamačiusiems J. K. ir J. S. objektyviai galėjo susidaryti įspūdis, jog tai yra tas pats 2021 m. spalio 25 d. vagystę viešbutyje įvykdęs asmuo, t. y. jie sąžiningai klydo.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apelianto nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 buvo aptariama kitokia, nei nustatyta nagrinėjamoje byloje, situacija (asmuo buvo kaltinamas savavališkai vykdęs teisingumą ir, siekdamas nubausti nukentėjusįjį už sugadintą dviratį, sukėlęs jam fizinį skausmą). Pagal apeliacinės instancijos teismo vertinimą, priešingai nei nurodytoje teismų praktikoje, egzistuoja fizinio asmens teisė tam tikromis aplinkybėmis sulaikyti kitą asmenį, kaip ir policijos pareigūnų teisė sulaikyti galimai teisei priešingus veiksmus atlikusius asmenis, vadinasi, tokia teisė gali būti pažeista asmeniui savavališkai elgiantis ir nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nesutiktina, juo labiau įvertinus tai, kad toliau teismas nurodė, jog, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj pat po jos padarymo, o visais kitais atvejais tokie fizinių asmenų veiksmai būtų neteisėti. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. K., sulaikydamas V. O. ir būdamas pagal įvykio aplinkybes įsitikinęs, kad sulaiko vagystę padariusį asmenį, nesuvokė savo veiksmų neteisėtumo ir savavališko pobūdžio, nenumatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių nenorėjo, todėl J. K. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

3.7. Nusikaltimą, nurodytą BK 146 straipsnyje, darantis asmuo suvokia, kad žmogui laisvę pasirinkti savo buvimo vietą atima prieš jo valią ir be jokio teisėto pagrindo, neteisėtai, ir to siekia. Nagrinėjamoje byloje J. K. veiksmuose akivaizdžiai įžvelgiama sąžiningos klaidos požymių. Baudžiamosios teisės doktrinoje atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kazuso nagrinėjamoje situacijoje nėra, ją grindė BPK 140 straipsnio 1 dalimi, nurodydamas, kad, praėjus trims dienoms nuo buvusios vagystės, nukentėjusiojo sulaikymas (laisvės atėmimas) negali būti laikomas įvykdytu tuoj pat po nusikalstamos veikos, todėl jis neatitiko BPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir buvo neteisėtas.

3.8. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas BK 29 straipsnio 1 dalies prasme – situacija, kai vejantis, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai vengiančiam sulaikymo, nusikaltimą padariusiam asmeniui padaroma turtinės žalos, nesunkus sveikatos sutrikdymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Tam, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos: sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką, turi būti proporcingumas tarp sulaikančio ir sulaikomo asmens veiksmų, fizinės prievartos panaudojimo ribos. BK 29 straipsnyje nenustatytas reikalavimas nusikaltimą padariusį asmenį sulaikyti tik užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. J. K. buvo įsitikinęs, kad sulaiko nusikalstamą veiką, dėl kurios jis anksčiau kreipėsi su pareiškimu į policiją, padariusį asmenį, vagystę padaręs asmuo buvo užfiksuotas vaizdo kameromis. Be to, BK 29 straipsnyje nereikalaujama sulaikyti asmens tik užklupus jį darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Nuteistasis sąžiningai klydo dėl V. O., manydamas, kad jis yra tas asmuo, kuris vykdo vagystes iš viešbučio, ir pagal nustatytas bylos aplinkybes turėjo pagrindą manyti, kad sulaiko nusikaltimus vykdžiusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo BK 29 straipsnyje nurodytos sąlygos – nukentėjusysis aktyviais veiksmais nebandė išvengti sulaikymo, prieštarauja bylos duomenims, nes šis teismas nurodė, kad V. O. sulaikymo metu muistėsi, nenorėjo eiti į viešbučio patalpas, tačiau muistymasis, teismo vertinimu, paaiškinamas kaip natūrali asmens reakcija į svetimų asmenų kontaktą. J. K. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje neperžengė fizinės prievartos panaudojimo ribos, nes sulaikymo metu jis naudojo minimalias priemones. BK 29 straipsnyje nenurodytas fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, taigi minėtame straipsnyje nurodyta galima žala yra baigtinė, t. y. tiksliai yra nurodyta, kad aktyviai vengiančiam sulaikymo asmeniui gali būti padaryta turtinė žala, nesunkus sveikatos sutrikdymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. V. O. aktyviai nesipriešino, jam padaryta žala buvo kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o tai yra adekvatu kilusiai situacijai ir reiškia, kad fizinės prievartos panaudojimo ribos peržengtos nebuvo. Proporcingumo principas tarp sulaikančio ir sulaikomo asmens veiksmų taip pat nepažeistas. Teismas nevertino V. O. sužalojimo pobūdžio: iš karto po įvykio Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad objektyvių duomenų, rodančių, jog V. O. buvo padaryta sužalojimų, nėra, o vėlesnėje specialisto išvadoje užfiksuota matoma kraujosruva dešiniame žaste. Taigi sulaikymo metu kaltininkas naudojo minimalias priemones, fizinė prievarta buvo panaudota, nes sulaikomas asmuo muistėsi, bandė ištrūkti.

3.9. Nusikaltimas, nurodytas BK 146 straipsnyje, padaromas tik tiesiogine tyčia. Tyčios atimti kito asmens laisvę nuteistojo veikoje nebuvo: V. O. buvo atvestas į viešbučio patalpą, pasodintas ant kėdės ir iš karto buvo pranešta policijai apie asmens, kuris įtariamas vagyste, sulaikymą, laisvė V. O. buvo apribota 30–45 min. Atvykę policijos pareigūnai aiškinosi situaciją, taip pat nustatė sulaikyto asmens panašumą į vaizdo kamerų užfiksuoto vagies ir V. O. toliau aiškintis nuvežė į komisariatą. J. K. negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo ir neteisėtumo, nes iš visų bylos aplinkybių matyti, kad jis kartu su J. S. buvo įsitikinęs, jog asmuo, kurį jie sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką. Šį faktą iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad jie galėjo sąžiningai klysti. J. K., sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti, jo veiksmuose nėra kaltės. Baudžiamajame įstatyme nenustatytas asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ribų peržengimas. Nebuvo peržengtos fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį, kuris sulaikytas norėjo ištrūkti, panaudojimo ribos.

3.10. Teisme J. K. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino jam padarytą žalą ir su juo susitaikė, tačiau teismai, nepaisydami prisipažinimo, turėjo spręsti klausimą, ar padaryti veiksmai tikrai yra nusikalstami. Nepaisydami kaltininko ir nukentėjusiojo valios susitaikyti, nenustatę veikoje nusikaltimo sudėties, teismai turėjo J. K. išteisinti.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas formaliai pritarė prokuroro apeliacinio skundo teiginiams, kad J. K. netaikytinos BK 38 straipsnio nuostatos, deklaratyviai nurodydamas, kad nėra pagrindo manyti, jog ateityje J. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nepagrįstai konstatavo didesnį J. K. pavojingumą, nes bylos duomenys ir įvykio aplinkybės rodo mažesnį nei tipinių (rūšinių) nusikalstamų veikų, nustatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje ir BK 146 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą ir mažesnį asmens, padariusio šias veikas, pavojingumą. J. K. padaryta veika nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad būtų sprendžiama, jog šiuo atveju asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju negalimas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. K. nesiekė sutrikdyti V. O. sveikatos ir tokio tikslo neturėjo. Su teismo vertinimu, kad nusikaltimu žala buvo padaryta ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, nes nuteistasis sulaikė tariamą vagį, nesutiktina. Nagrinėjamu atveju, panaudodamas fizinę prievartą, J. K. siekė tik sulaikyti, kaip jis manė, nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sąžiningai klysdamas dėl sulaikomo asmens. Tai rodo žymiai mažesnį nei tipinį fizinės prievartos panaudojimo pavojingumą. Žymiai mažesnį J. K. pavojingumą rodo ir tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta objektyviai nuteistajam suklydus dėl V. O.. Apeliacinės instancijos teismas susitaikymo privalomas sąlygas siejo su nusikalstamų veikų objektais, t. y. tomis saugomomis vertybėmis, kurios pažeidžiamos nusikalstama veika. Tačiau šiuo atveju tokios sąsajos yra daugiau teorinio pobūdžio ir jomis vadovaujantis susitaikymo institutas baudžiamojoje teisėje būtų nepateisinamai susiaurintas. Labai svarbi yra nukentėjusiojo pozicija – jis atleido J. K., suvokė, kad įvyko klaida, su juo susitaikė, J. K. atsiprašė ir jam buvo atleista. BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismas išvadą dėl 4 punkte nurodytos sąlygos egzistavimo gali padaryti tik įvertinęs su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe susijusias aplinkybes. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ateityje analogiško pobūdžio J. K. veiksmai gali pasikartoti. Nesuprantama, kuo vadovaujantis buvo padaryta ši išvada, ypač įvertinus tai, kad J. K. veiksmai prieš V. O. buvo padaryti dėl objektyvios klaidos, neturint tyčios pažeisti baudžiamąjį įstatymą ar sukelti žalos, ignoruoti viešąjį interesą. Kita vertus, skirdamas bausmę teismas padarė priešingas išvadas, be kita ko, nurodydamas, kad nusikalstami veiksmai nebuvo be pagrindo, iš dalies juos lėmė netinkamas pilietiškumo suvokimas. Neišnykęs ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas teistumas savaime nėra kliūtis atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nė vienos aplinkybės, dėl kurios nebūtų galima taikyti BK 38 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į padarytų veikų pobūdį, mažesnį sunkumą ir pavojingumą, netinkamai įvertino kaltininko asmenybę. Tokia teismo išvada prieštarauja ir teismų formuojamai praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-555-788/2015). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas manyti, jog J. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių duomenų, grindžiančių priešingą išvadą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo J. K. gynėjo advokato P. Borkovskio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nustatytų esminių BPK pažeidimų, padarytų priimant nuosprendį apeliacinės instancijos teisme

5. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasatorius kvestionuoja buvus netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, bet nenurodo, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, vis dėlto teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nustatė, o ir prokuroras teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepanaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nepriimdamas naujo nuosprendžio, o tik pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo byla J. K. nutraukta, padarė esminius BPK 329 straipsnio 3 punkto, 303 straipsnio 2 dalies ir 307 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus. Šis teismas baudžiamąjį procesą dėl J. K., kuriam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu byla nutraukta, užbaigė dokumentu, neatitinkančiu pirmiau nurodytų imperatyvių BPK nuostatų, keliamų teismo nuosprendžio, kai byla išnagrinėjama apeliacine tvarka ir nusprendžiama asmenį, kuriam byla nutraukta, nuteisti, priėmimo taisyklėms.

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo atleido J. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam ir nukentėjusiajam V. O. susitaikius, ir bylą J. K. nutraukė (t. y. Lietuvos Respublikos vardu priėmė teismo dokumentą, nustatytą BPK 29 straipsnio 1 dalyje, 303 straipsnio 4 dalyje, 305 straipsnio 4 dalyje). Pagal BPK nuostatas ir teismų praktiką, nors teismo sprendimas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti pagrįstas įsitikinimu dėl tokio asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, tačiau apkaltinamasis nuosprendis tokiam asmeniui nepriimamas, jo byla nutraukiama; atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo už nusikalstamą veiką nėra nuteisiamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Nuosprendis, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio tvarka ir byla jam nutraukiama, nėra apkaltinamasis, juo asmuo nėra pripažįstamas kaltu ir nepaskiriama bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-552/2006). Taigi pirmosios instancijos teisme apkaltinamasis nuosprendis J. K. nebuvo priimtas, sprendimas pripažinti šį kaltinamąjį kaltu nuosprendyje nebuvo nurodytas. Tai, kad pagal BPK 305 straipsnio 4 dalies reikalavimus šiame nuosprendyje nurodytos įrodytomis pripažintos padarytų veikų aplinkybės, išdėstyti įrodymai ir nustatytas nusikalstamų veikų kvalifikavimas, nereiškia, kad asmuo yra pripažintas kaltu ir nuteistas.

8. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, kuriam byla nutraukta, t. y. J. K., nėra vienos iš būtinų BK 38 straipsnyje nustatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo sąlygų, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė.

9. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys yra nurodytos BPK 326 straipsnyje. Šiame straipsnyje esančios baudžiamojo proceso teisės normos aiškiai diferencijuoja, kokiais atvejais koks sprendimas turi būti priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. BPK 326 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį BPK 329 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šio straipsnio 3 punkte reglamentuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. BPK 329 straipsnyje numatyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu nuosprendžiu turi priimti du sprendimus: pirma, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį; antra, priimti naują nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-139/2016). Visgi apeliacinės instancijos teismas ne tik nepanaikino nuosprendžio, kuriuo nutraukta baudžiamoji byla J. K., bet ir nepriėmė naujo, t. y. apkaltinamojo, nuosprendžio, kaip tai nustatyta BPK 329 straipsnio 3 punkte. Taigi apeliacinės instancijos teismo J. K. nepripažino kaltu dėl BK nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį jam paskyrė arešto bausmes. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1 punktu ir BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. BPK nuostatomis, kurios nagrinėjamai situacijai netaikytinos, pakeitė nuosprendį nenuteistam asmeniui ir, esant nepanaikintam nuosprendžiui nutraukti bylą, asmeniui, kuriam byla nutraukta, skyrė bausmes.

10. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis), todėl, vadovaujantis šiame BPK skyriuje esančiomis ir BPK 329 straipsnyje nurodytomis nuosprendžio priėmimo taisyklėmis, nauju apkaltinamuoju nuosprendžiu asmuo, kuriam baudžiamoji byla buvo nutraukta, pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos padarymo ir tik po to jam paskiriama bausmė (BPK 303 straipsnio 2 dalis, 331 straipsnio 2 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu ir sprendimai dėl bausmės (BPK 307 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Šių reikalavimų, kaip jau nurodyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė.

11. Dėl padarytų esminių BPK 329 straipsnio 3 punkto, 303 straipsnio 2 dalies ir 307 straipsnio 1 dalies pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal visus paduotus apeliacinius skundus, nes konstatuoti pažeidimai turi įtakos ir asmens, kuriam byla nutraukta, J. S. teisinei padėčiai.

12. Iš naujo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, laikantis non reformatio in peius (draudžiama bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo reikalavimų, tikrintinas ne tik prokuroro skundžiamas BK 38 straipsnio taikymas, bet ir abiejų asmenų, kuriems byla nutraukta, apeliaciniuose skunduose kvestionuojamas bendrai padarytų veikų teisinio įvertinimo teisingumas, taip pat turi būti vertinama, ar abiem asmenims taikytina baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nurodyta BK 29 straipsnyje. Kasacinės instancijos teismas šiais, keliamais ir kasaciniame skunde, klausimais neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, nes jas gali padaryti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas