N. G. pagal BK 228 str., 11 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-248-648/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02858-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 1.1.5.2; 1.1.5.3; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. (N. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68² straipsniu, N. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – trejiems metams atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo N. G. ir prokuroro Valdemaro Baranausko apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. N. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – eidamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK) Patrulių rinktinės (toliau – PR) (duomenys neskelbtini) pareigas, 2018 m. sausio 2 d. 00.52 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo pirmame aukšte, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK PR vyriausiajam patruliui L. S. iš lifto vedant sulaikytąjį I. K., o (duomenys neskelbtini) apskrities VPK PR vyriausiajam patruliui L. S. – sulaikytąjį D. S. (D. S.), įtariamus padarius teisės pažeidimą, kurie fiziškai nesipriešino ir rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros, suvokdamas, kad jų elgesys nekėlė grėsmės pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo prieš juos fizinį smurtą – kumščiu sudavė po vieną smūgį D. S. ir I. K. į pilvo sritį, taip sukeldamas šiems fizinį skausmą, taip viršijo statutinio valstybės tarnautojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus sau nepavaldžių asmenų atžvilgiu, pažeidė šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 8 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, nevykdė šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų pareigūno pareigų gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, 27 straipsnio nuostatos panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, tokiais savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, tai yra didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, taip pat jos svarbiausia asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija – Lietuvos policija, kadangi, pareigūnui viešai šiurkščiai pažeidus įstatymų nustatytą valdymo tvarką, visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, o kartu ir visos valstybės autoritetas, kartu griaunant visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, taip pat padarė didelę neturtinę ir moralinę žalą nukentėjusiųjų D. S. ir I. K. teisėms, nes dėl jiems sukelto fizinio skausmo buvo pažeistos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kad žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, bei pažeistas iš šių garantijų kylantis draudimas žeminti žmogaus orumą ir žiauriai su juo elgtis.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis N. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai (nuosprendis ir nutartis) nepagrįsti ir neteisėti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino byloje esančių dokumentų sąsajumo aspektu, neatskleidė kaltės turinį patvirtinančių įrodymų, neaptarė nusikaltimo sudėties įrodytumo klausimo, dėl to netinkamai taikė BK 228 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, neapsvarstė ir neišsprendė šiam teismui būtinų išspręsti klausimų, argumentuotai neatsakė į apeliacinio skundo motyvus, neatliko įrodymų tyrimo (nors jo buvo prašoma) ir neįvertino teismų praktikos analogiškose bylose. Todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 302 ir 326 straipsnių nuostatos, galimai padaryti esminiai BPK 44 straipsnio 6 dalies, 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 110 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 302 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai, kurie turėjo įtakos netinkamam BK 228 straipsnio 1 dalies taikymui ir neteisingos bausmės paskyrimui.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse įtvirtintų reikalavimų įvertinti ir pripažinti įrodymais tik įstatymu nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, ir savo išvadas pagrįsti įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šis teismas rėmėsi klaidinančia prokuroro pateikta Policijos įstatymo interpretacija ir ją palaikė formuluodamas teismo argumentus. Teismas neįsigilino į tai, kad iš gyvenamojo namo lifto išvedami asmenys (D. S. ir I. K.) buvo įtariami baudžiamosios teisės pažeidimu ir sulaikyti tuoj pat po galimai sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl padarė klaidingą išvadą, kad jis prieš sulaikytus asmenis neteisėtai panaudojo fizinį smurtą. Šiame kontekste nurodoma, kad teisės pažeidimo pobūdis turi reikšmės policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimui. Nors teismas (nuosprendžio 25 lapas) pripažino, kad N. G. su kolegomis į įvykio vietą atvyko ne tik dėl triukšmo, bet ir dėl galimo narkotinių medžiagų neteisėto naudojimo, šių svarbių aplinkybių tinkamai neįvertino.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikaltimo sudėties požymių įrodytumo ir kasatoriaus kaltės klausimus, aiškiai, teisingai ir objektyviai neįvertino visų įvykio aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis, nesivadovavo Konstitucija ir įstatymais, tarp jų ir Policijos įstatymu, kaip antai šio įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) aktualios redakcijos 3 straipsniu, kuriame nurodoma, kad policija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Statutu, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Beveik visi teisme apklausti policijos pareigūnai ir laidos (duomenys neskelbtini) operatorius A. Č. parodė, kad lifte I. K. ir D. S. vartojo necenzūrinius žodžius, muistėsi, buvo pikti, bandė stumdytis, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, tačiau teismas šių parodymų nepripažino patikimais įrodymais, nes tokie parodymai nebuvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Kasatoriaus įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nebuvo suinteresuoti užduoti tokių klausimų, nes jie būtų trukdę formuluoti kaltinimą ir būtų paneigę ikiteisminio tyrimo versiją dėl neteisėtų fizinės prievartos veiksmų panaudojimo. Šiame kontekste kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu negaliojo rungtyniškumo principas, todėl jis neturėjo galimybės užduoti klausimų tyrėjų apklausiamiems asmenims. Pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti rungtyniškumo principą, tačiau teismas, apklausęs liudytojus – policijos pareigūnus: P. S., L. S., K. T., A. V., Ž. A., L. S. bei laidos (duomenys neskelbtini) operatorių A. Č., pažeisdamas BPK 301 straipsnio nuostatas (įpareigojančias teismą nuosprendį pagrįsti tik teisme ištirtais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje), rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais policijos pareigūnų ir operatorius parodymais, kuriuose jie jokių aplinkybių lifte nenurodė. Toks liudytojų parodymų vertinimas neatitinka ir BPK 301 straipsnio ir 44 straipsnio 5 dalies nuostatų, kurios garantuoja kiekvieno asmens teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo.

2.4. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, rėmėsi sulaikytų pažeidėjų parodymais, nors jie buvo aiškiai suinteresuoti kerštauti policijos pareigūnui už sulaikymą, ir ignoravo liudytojų J. A. (iškvietusio policijos pareigūnus) ir J. Č. (J. Č.) (įspėjusio nukentėjusiuosius apie pas juos atvykstančius policijos pareigūnus) parodymus. Apie fizinės prievartos panaudojimo faktą teismas nusprendė iš byloje esančio vaizdo įrašo (prie lifto), kuriame nėra garso (tai pripažino ir teismas), todėl objektyviai negalėjo būti girdimas nei sulaikytųjų neteisėtas elgesys lifte, nei policijos pareigūnų ir operatoriaus girdėti įžeidinėjimai ir necenzūriniai žodžiai, kuriuos neblaivūs I. K. ir D. S. nuolat vartojo policijos pareigūnų atžvilgiu. Jis, kaip policijos pareigūnas, vadovaudamasis Policijos įstatymo 21, 26 straipsniais, turėjo teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o asmenims jų nevykdant ar priešinantis, panaudoti pasirinktą prievartos rūšį. Prievartos panaudojimo priežastis ir tikslus jis nurodė duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme ir tokie jo parodymai atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas.

2.5. Remdamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, kasatorius teigia, kad asmenys yra lygūs savo teisėmis vienas kito atžvilgiu: visiems asmenims taikomi tie patys įstatymų reikalavimai, todėl jeigu iš jo, kaip iš policijos pareigūno, reikalaujama pagrįsto ir teisėto elgesio, tai tokie patys teisėto elgesio standartai privalo būti taikomi ir sulaikytų asmenų I. K. ir D. S. elgesiui. Lygiateisiškumo principą, taip pat kaip ir teisę į teisingą teismą, garantuoja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios nuostatas teismas ignoravo ir padarė esminį BPK pažeidimą.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas neatliko pareigos pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, neatliko įrodymų tyrimo (nors jo buvo prašoma), netyrė visų BK 228 straipsnio 1 daliai taikyti reikšmingų duomenų, nevertino duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, savo išvadas dėl jo neteisėtų veiksmų ir didelės žalos valstybės įstaigos autoritetui ar interesams tariamo padarymo bei priežastinio ryšio buvimo grindė prielaidomis. Šio teismo išvados paremtos įtariamaisiais kitoje ir šioje byloje turėjusių būti pripažintų asmenų prieštaringais parodymais bei selektyviai iš bylos konteksto paimtomis duomenų dalimis, kurių nepatvirtina, o priešingai – paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, dėl to buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 231 straipsnio 1 dalies, 279 straipsnio ir 324 straipsnio 2 dalies pažeidimus, tai sukliudė visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos duomenis bei sudarė prielaidas pažeisti duomenų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnyje. Be to, šis teismas esmingai pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį, įpareigojančią išspręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, išsakytus ankstesniuose precedentuose praktiškai su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis.

2.8. Kasaciniame skunde cituojamos Policijos įstatymo 23 straipsnio, apibrėžiančio prievartos rūšis ir bendrąsias jų naudojimo sąlygas, 1 dalyje, 4 dalies 1 ir 2 punktuose, 5 dalyje nurodytos nuostatos ir, remiantis jomis bei įvykio metu galiojusio Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V- 673) 52 punktu, teigiama, kad policijos patruliai, sulaikydami įtariamą padarius teisės pažeidimą asmenį, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti psichinę, fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą kaip išimtinę poveikio priemonę, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją. Pagal Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 punktą fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti ne tik tuo atveju, kai pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai yra iškilusi grėsmė, bet ir kitais įstatymo leidėjo reglamentuotais atvejais, konkrečiai tuo atveju, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti). Jis, būdamas policijos pareigūnas, pagal įvykio vietos apžiūrą ir aptiktus daiktus būdamas įsitikinęs, jog sulaikomi asmenys galimai padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnyje, atsižvelgdamas į tokį teisės pažeidimo pobūdį, asmens fizines savybes ir psichikos būseną (sulaikomi asmenys buvo neblaivūs), jų sulaikymo aplinkybes (sulaikomi asmenys neklausė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, vedami į liftą ir lifte įžeidinėjo pareigūnus), vykdydamas sulaikytų asmenų konvojavimą iki tarnybinio automobilio, teisėtai panaudojo fizinės prievartos veiksmus prieš nepaklūstančius teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams asmenis, šie veiksmai nesukėlė jokių padarinių jų sveikatai. Šią aplinkybę patvirtina 2018 m. kovo 8 d. specialisto paaiškinimo protokolas bei specialisto išvadų Nr. G 72/2018 (01) ir Nr. G 73/2018 (01) turinys. Tai, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų neteisėto disponavimo vėliau buvo nutrauktas, nepaneigia jo veiksmų teisėtumo, siekiant sulaikyti galimai nusikalstamą veiką dariusius asmenis, ir jų būtinumo.

2.9. BK 228 straipsnio dispozicija neapibrėžia ir nepateikia universalių kriterijų didelės žalos požymiui konstatuoti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžiama individualiai. Pagal susiformavusią teismų praktiką spręsdami šį klausimą teismai privalo atsižvelgti ne tik į tai, koks kaltininko veiksmų pobūdis, kokiais teisės aktais ir kokie jais nustatyti reikalavimai, principai yra pažeidžiami, kokia jų reikšmė teisinėje valstybės sistemoje, kokia kaltininko einamų pareigų svarba, rezonansas visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaka valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui, bet ir į kitas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, dėl kokių priežasčių kiti įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai didelės žalos policijos autoritetui, vykdydami tą pačią funkciją, nepadarė, o jis (kasatorius) tariamai padarė. Kaip buvo įsitikinęs kasatorius, jis savo veiksmais, sulaikant ir į tarnybinį automobilį konvojuojant D. S. ir I. K., žalos nei sulaikytiems asmenims, nei valstybei ir policijos prestižui nepadarė, nes elgėsi laikydamasis teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo reikalavimų, todėl esant byloje nustatytoms visoms sąlygoms ir pagrindams jam turėjo būti taikomos BK 29, 30 straipsnių nuostatos (nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2007">2K-123/2007</a>, 2K-P-1/2014 ir kt.).

2.10. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, jog sulaikant I. K. ir D. S. šiems buvo padaryta didelė neturtinė ir moralinė žala ir dėl jiems sukelto fizinio skausmo ir jų pažeminimo buvo tariamai pažeistos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kad žmogaus asmuo neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas. Šiame kontekste nurodo Konstitucinis Teismo išaiškinimus dėl galimų iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų (2003 m. kovo 24 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) ir teigia, kad I. K. ir D. S. neturėjo absoliučios teisės į savo asmens neliečiamumą, nes trukdė kitų žmonių rimtį ir poilsį (tai patvirtina liudytojo J. A. parodymai), nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų (neatidarė buto durų ir pan.). Todėl teismai, darydami priešingą išvadą, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

2.11. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Kad padaryta veika būtų laikoma nusikalstama, ji turi ne tik formaliai atitikti BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2014">2K-69/2014</a>). Šios nuostatos aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius, tačiau šioje byloje teismai jomis nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2009 m. nebeaktualia teismų praktika, todėl iš esmės nevertino kasatoriaus, kaip policijos pareigūno, padarytų veiksmų pavojingumo ir taip pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami galutinį teismo sprendimą atitinkamos kategorijos byloje, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose). Apeliacinės instancijos teismas nevertino kasatoriaus gynėjo nurodytos aktualios teismų praktikos, todėl taip pat netinkamai vertino jo veiksmų pavojingumą. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamai bylai yra aktuali ir precedento galią turi kasacinės instancijos teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY5My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-693/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-693/2019">2K-115-693/2019</a>.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistojo N. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė išvadai, kad N. G. prieš D. S. ir I. K. tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo fizinį smurtą, o ne būtiną, adekvačią ir proporcingą fizinę prievartą ir taip padarė didelę neturtinę žalą. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl N. G. įgaliojimų viršijimo, būnant valstybės tarnautoju, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, vertindamas nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, atsižvelgė ir į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o išvadas dėl kasatoriaus kaltės padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką pagrindė nukentėjusiųjų, liudytojų policijos pareigūnų L. S., P. S., K. T., A. V., Ž. A., L. S., televizijos operatoriaus A. Č., liudytojų J. A., K. J., J. S. (J. S.), J. Č. parodymų visuma, taip pat specialistų išvadomis, specialisto paaiškinimais, apžiūros protokolais. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

3.2. Teismai pagrįstai konstatavo didelės neturtinės žalos padarymą. Byloje nustatyta, kad N. G. smūgius nuteistiesiems sudavė viršydamas įgaliojimus, tokiais veiksmais nukentėjusiesiems sukeldamas fizinį skausmą. Tai patvirtino ne tik patys nukentėjusieji, bet ir vaizdo įrašas. Nuo N. G. veiksmų, padarytų tiesiogine tyčia, nukentėjo du asmenys, dėl to buvo padaryti Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimai (pažeistos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos). Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusieji, atlikdami neteisėtus veiksmus, prarado absoliučią teisę į savo asmens neliečiamumą. N. G., atlikdamas tarnybines pareigas, turėjo jas atlikti tik pagal jam suteiktų įgaliojimų ribas ir fizinius veiksmus prieš asmenis galėjo naudoti tik tiek, kiek jam leido Policijos įstatymas, Policijos patrulių veiklos instrukcija. Byloje nustatyta, kad N. G., atlikdamas fizinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, viršijo jam suteiktus įgaliojimus.

3.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad nusikalstama veika pakenkta ir Lietuvos policijos autoritetui, nes N. G. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo, Policijos įstatymo nuostatas, taip diskreditavo valstybės tarnautojo ir policijos pareigūno vardą, pakirsdamas visuomenės pasitikėjimą policijos institucija, nes buvo sudarytas įspūdis, kad prievartą prieš asmenis policijos pareigūnai gali panaudoti bet kokiu atveju. Todėl teismai pagrįstai pripažino, kad N. G. padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, kuri susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su padaryta pavojinga veika.

3.4. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad N. G. padaryta nusikalstama veika nesiekia įgaliojimų viršijimui būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti įstatyme nustatytiems padariniams. Esant padarytai didelei neturtinei žalai, kasatoriaus poelgiais padarytas įgaliojimų viršijimas peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pritaikyta tinkamai. Kasacinio skundo argumentai dėl BK 29 straipsnio 1 dalies arba BK 30 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nepagrįsti, nes nėra visų sąlygų, reikalingų šioms nuostatoms taikyti.

3.5. Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistajam N. G. baudžiamasis įstatymas (BK 228 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, esminių BPK pažeidimų byloje nepadaryta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo N. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir nenagrinėtinų skundų argumentų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

6. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis skundas savo turiniu (išskyrus nežymius papildymus) iš esmės tapatus apeliaciniam skundui, kuriame (kaip ir kasaciniame skunde) nurodyti tie patys argumentai ir teiginiai dėl BPK pažeidimų ir BK taikymo. Taigi didelė dalis nuteistojo N. G. kasacinio skundo argumentų skirta teismų pateiktai byloje surinktų įrodymų vertinimo kritikai ir byloje teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimui. Kasatorius skunde analizuoja nukentėjusiųjų, liudytojų: policijos pareigūnų L. S. ir L. S., įvykį filmavusio laidos (duomenys neskelbtini) operatoriaus A. Č., J. Č., J. A. parodymus ir kitus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus (vaizdo įrašą, specialistų išvadas ir kt.) ir nurodo, kuriais iš jų teismai turėjo vadovautis ir kaip juos vertinti. Taip pat kasaciniame skunde aprašomos policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą aplinkybės, nukentėjusiųjų elgesys iki atvykstant policijos pareigūnams ir jiems atvykus, nukentėjusiųjų būsena (apsvaigimas nuo alkoholio) bei veiksmai prieš policijos pareigūnus (necenzūrinių žodžių vartojimas, grasinimai ir pan.) ir pateikiama savita nurodytų įvykių interpretacija, kuria remdamasis nuteistasis ginčija teismų padarytas išvadas dėl jo (N. G.) kaltumo. Tokie skundo argumentai aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėtini.

8. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma nemažai, pasak kasatoriaus, teismų padarytų BPK pažeidimų, t. y. kad teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK 302 ir 326 straipsnių nuostatas; pirmosios instancijos teismas galimai pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 110 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 302 straipsnio 2 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 231 straipsnio 1 dalies, 279 straipsnio ir 386 straipsnio 2 dalies pažeidimus, kurie, kasatoriaus nuomone, sukliudė teismams visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos duomenis bei sudarė prielaidas pažeisti duomenų vertinimo taisykles. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad nė vienas kasatoriaus pirmiau nurodytas BPK normos pažeidimas nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl neaišku, kuo konkrečiai pasireiškė vienos ar kitos teisės normos pažeidimas ir kaip jis galėjo turėti įtakos (ar turėjo įtakos) bylos įrodymų vertinimui ar teismų procesinių sprendimų priėmimui. Antra, kai kurie kasatoriaus nurodomi BPK pažeidimai, kaip antai BPK 110 straipsnio 3 dalies 1 punkto (kuriame nustatyta civilinio ieškovo pareiga kviečiamam dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) arba BPK 386 straipsnio (kuriame reglamentuojama bylos nagrinėjimo tvarka, kasacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį), neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Taigi kasacinio skundo teiginiai dėl pirmiau nurodytų BPK normų pažeidimo neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl taip pat nenagrinėtini.

9. Kasaciniame skunde nuteistojo nurodytas teiginys dėl jam paskirtos neteisingos bausmės nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, dėl to paliekama nenagrinėta.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų laikymosi

10. Kasatorius, prašydamas panaikinti skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį (šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 382 straipsnį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti tik šiame straipsnyje išvardytas nutartis, tačiau įstatymas nenustato, kad kasacinės instancijos teismas gali priimti nutartį (jau labiau nuosprendį) nuteistąjį išteisinti), teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas bylos duomenis, nesivadovavo Konstitucija ir įstatymais, tarp jų ir Policijos įstatymo aktualios redakcijos 3 straipsniu, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalis, 301 straipsnį ir netinkamai taikė BK 228 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neapsvarstė ir neišsprendė šiam teismui būtinų išspręsti klausimų, neatliko įrodymų tyrimo ir argumentuotai neatsakė į apeliacinio skundo motyvus, neįvertino visų bylos įrodymų ir teismų praktikos analogiškose bylose, todėl nepagrįstai paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį, dėl to buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, BPK 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tokie kasacinio skundo teiginiai (argumentai) nepagrįsti, nes prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

11. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis ir jomis privalo vadovautis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a> ir kt.). BPK 301 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, BPK 301 straipsnio 2 dalis draudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais.

12. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-74-976/2017 ir kt.).

13. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio matyti, kad šio teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir N. G. kaltumo padarytos išanalizavus teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtus ir teisėtais būdais gautus įrodymus: nuteistojo, nukentėjusiųjų D. S. ir I. K., liudytojų J. Č., P. S., L. S., K. T., A. Č., A. V., Ž. A., L. S., J. A. ir, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 dalimi, paskelbtus liudytojo K. J. parodymus, ištyrus vaizdo įrašus iš įvykio vietos, specialistų išvadas ir paaiškinimus bei kitus bylos įrodymus, įvertinus jų visumą. Be kita ko, teismas palygino teisiamajame posėdyje duotus liudytojų parodymus su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir pateikė motyvus, paaiškinančius, kuriais įrodymais yra grindžiamas nuosprendis, o kurie iš jų atmetami, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis. Tai, kad teismas dalį įrodymų įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė.

14. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai išanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir palygino tarpusavyje visus byloje surinktus įrodymus, vertino juos tiek atskirai, tiek kitų bylos įrodymų kontekste ir pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Antai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistojo N. G. parodymus, kad nukentėjusieji D. S. ir I. K., konvojuojami lifte, buvo agresyvūs, nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų, kėlė grėsmę, paneigia policijos pareigūnų pasirinkta sulaikytųjų konvojavimo taktika (sulaikytųjų konvojavimas liftu, į kurį sulipo net 6 asmenys), vaizdo įrašas ir jo apžiūros protokole užfiksuota informacija (iš kurios matyti, kad išvedami iš lifto nukentėjusieji jame stovi nusukti veidu į lifto sieną, nugara į policijos pareigūnus, rankos surakintos antrankiais už nugaros), taip pat tiesioginių įvykio liudytojų, kurie kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiaisiais buvo lifte, ikiteisminio turimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei patikrinti parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvuotas išvadas dėl liudytojų L. S. ir L. S. (policijos pareigūnų) bei A. Č. (laidos (duomenys neskelbtini) operatoriaus) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurių kasatoriaus argumentai nepaneigia, vertinimo (nutarties 17 punktas). Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo ir visumos įvertinimo išsamios, pagrįstos ir abejonių nekelia. Nepašalintų abejonių ir (ar) neaiškumų dėl nuteistojo kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios, vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, turėtų būti vertinamos kaltinamo asmens naudai, byloje nenustatyta.

15. Nagrinėjamoje byloje BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta kaltinamojo teisė dalyvauti rungtyniškame teismo procese buvo užtikrinta bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistajam buvo suteikta teisė pačiam apklausti nukentėjusiuosius, liudytojus, užtikrinta teisė dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir kaltinamasis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi. Apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo gynėjo prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytoją tyrėją D. T., tačiau šį prašymą apsvarstė ir motyvuotai atmetė, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų (4 t., b. l. 78).

16. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, nes joje yra atsakyta į esminius apelianto argumentus ir motyvuotai paaiškinta, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami. Vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, kasatoriaus nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Kasatoriaus samprotavimai apie kitų įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą, dėl kurio, kasatoriaus teigimu, nepasisakė apeliacinės instancijos teismas, nėra nagrinėjamos bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje sprendžiamas N. G. baudžiamosios atsakomybės pagal jam pateiktą konkretų kaltinimą klausimas. Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAtNDg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-60-489/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-60-489/2020">2K-60-489/2020</a>, 2K-7-56-511/2020 ir kt.), tai šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ir padarė.

17. Taigi, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta esminių kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 301 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nuteistojo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių – neteisėtų veiksmų ir didelės žalos. Šie kasatoriaus teiginiai (argumentai), kurie iš esmės taip pat siejami su netinkamu bylos įrodymų vertinimu, nepagrįsti.

19. BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje nustatytas subjektas. BK 228 straipsnyje nurodyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-P-1/2014).

20. Nagrinėjamai bylai aktuali BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyta alternatyvi veika – įgaliojimų viršijimas – aiškinama kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu ir paprastai pasireiškia veiksmais, kurie priklausė kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmais, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmais, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283/2013">2K-283/2013</a>, 2K-P-1/2014, 2K-74-976/2017 ir kt.).

21. Didele žala BK 228 straipsnio prasme gali būti tiek turtinė, tiek neturtinio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybė, juridinis ar fizinis asmuo. Šis požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. neigiamų padarinių pobūdį, veiksmus, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdį, trukmę), į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, į kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį valstybės tarnybos autoritetui, nukentėjusiųjų skaičių bei kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361-895/2016">2K-361-895/2016</a>, 2K-87-942/2017 ir kt.). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės tarnybos autoriteto diskreditavimo, asmens sveikatos sutrikdymo, kai kyla esmingai žalingi padariniai valstybei, tarnybai ar asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102-699/2015">2K-102-699/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361-895/2016">2K-361-895/2016</a>, 2K-189-1073/2019).

22. Byloje nustatyta, kad nuteistasis N. G. įvykio metu buvo valstybės tarnautojas, ėjo vyriausiojo patrulio pareigas ir atliko D. S. ir I. K., galimai padariusių teisės pažeidimą, sulaikymą ir jų konvojavimą iki tarnybinio automobilio, kurio metu prieš sulaikytus asmenis panaudojo fizinę prievartą, kumščiu suduodamas kiekvienam po vieną smūgį į pilvo sritį, taip sukeldamas jiems fizinį skausmą ir pažemindamas jų orumą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, vertindamas nuteistojo atliktų veiksmų teisėtumą ir proporcingumą, atliko išsamią policijos pareigūnų įgaliojimus reglamentuojančių norminių aktų: 2000 m. spalio 17 d. Policijos įstatymo Nr. VIII-2048 (įstatymo redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio, kuriame reglamentuojami pareigūno įgaliojimai, 27 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 2, 7 punktų, kuriuose nustatytos prievartos naudojimo sąlygos, bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos su vėlesniais pakeitimais 52 ir 53 (pažymėtina, kad teismo nutartyje nurodytas 63 punktas yra akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, nes cituojamos normos turinys atitinka 53 punkto nuostatą, todėl toks neatitikimas nevertintinas kaip BPK pažeidimas) punktuose nurodytų reikalavimų analizę (nutarties 16 punktas) ir pripažino, kad policijos pareigūnas (policijos patrulis) tam tikrais atvejais gali panaudoti prievartą. Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas sulaikytų asmenų konvojavimo ir fizinio smurto panaudojimo aplinkybes, teismas padarė motyvuotą išvadą, kad šios bylos duomenys patvirtina, jog išvedami iš lifto sulaikytieji D. S. ir I. K. buvo ramūs, pareigūnams nesipriešino, jokios grėsmės nekėlė, jų rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros, todėl naudoti fizinės prievartos prieš sulaikytus asmenis nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nusprendė, kad N. G. prieš nukentėjusiuosius D. S. ir I. K. tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo fizinį smurtą, o ne būtiną, adekvačią ir proporcingą fizinę prievartą ir kad dėl tokių policijos pareigūno veiksmų nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė neturtinė žala. Tai, kad byloje nėra medicininių dokumentų, patvirtinančių, jog dėl nuteistojo suduotų smūgių atsirado kokie nors neigiami padariniai nukentėjusiųjų sveikatai, nepaneigia nuteistojo neteisėtų veiksmų, nes byloje nustatyta, kad kaltininkas, suduodamas smūgius nukentėjusiesiems, sukėlė fizinį skausmą. Tokie padariniai byloje nustatyti remiantis nukentėjusiųjų parodymais ir vaizdo įrašo duomenimis bei kitais teismo nutartyje aptartais bylos įrodymais.

23. Teismų praktikoje nurodoma, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Dėl to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-P-1/2014). Taigi, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad policijos pareigūno fizinės prievartos veiksmai buvo neteisėti, nebūtini ir neproporcingi, kad jais buvo padaryta fizinė žala dviejų asmenų sveikatai, pagrįstai konstatuota, kad tokiais veiksmais didelė neturtinė žala buvo padaryta ne tik fiziniams asmenims, bet ir Lietuvos policijai.

24. Atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas dėl Konstitucijos 21 straipsnio netinkamo taikymo, teigiant, kad nukentėjusieji, trikdydami kitų žmonių rimtį, prarado teisę į orumo neliečiamumą. Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą pirmiausia sieja su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.

25. Byloje nustatyta, kad nuteistasis N. G., būdamas policijos pareigūnas, nevykdė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte (gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves) ir 3 punkte (užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus) nustatytų pareigų, matant kitiems asmenis (policijos pareigūnams, laidos (duomenys neskelbtini) operatoriui) prieš sulaikytus asmenis panaudojo nebūtiną, neadekvačią ir neproporcingą fizinę prievartą, tokiais neteisėtais veiksmais sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą ir pažemino jų orumą. Taigi pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai, priešingai nei teigia kasatorius, pagrįstai konstatavo, kad N. G. savo veiksmais pažeidė Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintas garantijas ir tokiais neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinę žalą ir Lietuvos Respublikos valstybei.

26. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus kasacinio skundo teiginys dėl Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo, kurį kasatorius grindžia samprotavimais apie jam ir nukentėjusiesiems Konstitucijos laiduojamas vienodas teises ir pareigas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Taigi, jeigu tarp asmenų yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina skirtingą jų traktavimą, tai toks traktavimas nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo ir nukentėjusiųjų teisės ir pareigos negali būti traktuojamos vienodai, nes jų turinys ir apimtis iš esmės skiriasi. Nuteistasis N. G. įvykio metu veikė ne kaip privatus fizinis asmuo, o kaip policijos pareigūnas, kuris savo darbe privalo vadovautis ne tik Konstitucija, bet ir specialiaisiais policijos pareigūno veiklą reglamentuojančiais įstatymais (pavyzdžiui, Valstybės tarnybos, Policijos įstatymais ir kt.), kurie privačiam fiziniam asmeniui (šiuo atveju nukentėjusiesiems) netaikomi. Todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimą.

27. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas, tinkamai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika. Kasatoriaus skunde nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY5My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-693/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-693/2019">2K-115-693/2019</a>, nagrinėjamai bylai precedento galios neturi, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos) į aplinkybes nagrinėjamoje byloje (minėtoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis, būdamas laikinojo sulaikymo patalpoje, spardė į duris, triukšmavo, būdamas įspėtas, nevykdė policijos pareigūnų nurodymų, dėl to policijos pareigūnai nukentėjusiajam nuraminti panaudojo perteklinę, neadekvačią priemonę, tačiau tokių veiksmų teismas nelaikė tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė).

28. Taigi, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius abiejų instancijų teismai nustatė remdamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis ir kad baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 1 dalis – N. G. pritaikytas tinkamai, nes jo veikoje yra visi būtini šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai.

Dėl BK 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio 1 dalies taikymo

29. Kasatorius, be kita ko, skunde nurodo, kad jo bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 29 ir 30 straipsnius. Kasatoriaus nuomone, byloje yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti šias teisės normas. Šie kasatoriaus argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

30. BK

31. BK

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tenkinti kasacinį skundą ir naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo N. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis