Civilinė byla Nr. e3K-3-302-313/2020
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00222-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.7.; 2.2.2.3.1.1.; 2.4.2.1.; 2.4.2.6.; 2.6.9.2.; 2.6.16.12.; 3.3.3.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrokvantas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Agrokvantas“ ieškinį atsakovei Šiaulių rajono savivaldybei dėl įpareigojimo tęsti turto privatizavimo procesą tiesioginių derybų būdu, turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Šiaulių rajono savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto privatizavimo procedūras ir jų tęsimą pasikeitus teisiniam reglamentavimui, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Agrokvantas“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama: įpareigoti atsakovę Šiaulių rajono savivaldybę tęsti turto: pastato – garažo, unikalus Nr. 9196-6010-5022, pastato – garažo, unikalus Nr. 9196-6010-5033, ir pastato – sandėlio, unikalus Nr. 9196-6010-5044, esančių Šiaulių r. sav., Šiaulių kaimiškoji sen., Voveriškių k., Vingio g. 1E (toliau – ir turtas), privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove UAB „Agrokvantas“; atlyginti ieškovei 134 673,31 Eur išlaidas, kuriomis pagerintas atsakovės vardu registruotas turtas; priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Spręsdamas dėl pirmojo reikalavimo, teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1085,,Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ į privatizavimo objektų sąrašą įrašytas atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris pagal 2005 m. lapkričio 3 d. ir 2007 m. liepos 11 d. nuomos sutartis buvo naudojamas UAB „Litsoft“ (teisių ir pareigų į nuomojamą turtą perėmėja nuo 2013 m. yra ieškovė). Remiantis UAB „Litsoft“ prašymu turto privatizavimo procedūros 2011 metais pradėtos tiesioginių derybų būdu, o atsakovė patvirtino UAB „Litsoft“ pagerinti padarytų išlaidų sumą (134 673,31 Eur), tačiau turtą perėmusi ieškovė, motyvuodama lėšų stygiumi, 2013 metais kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės merą su prašymu sustabdyti turto privatizavimą. Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymui, savivaldybių nekilnojamasis turtas parduodamas tik viešo aukciono būdu, o iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos procedūros baigiamos įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą tik tuo atveju, jeigu iki šios datos buvo paskelbta turto privatizavimo programa. Kadangi ginčo turto privatizavimo programa iki įstatymo pakeitimo įsigaliojimo (2014 m. spalio 1 d.) nebuvo paskelbta dėl pačios ieškovės valios sustabdyti privatizavimo procedūras, vien turto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą nagrinėjamu atveju šalims jokių teisių ir pareigų nesukūrė. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę tęsti ginčo turto privatizavimo procedūras, vykdant tiesiogines derybas su ieškove.
5. Spręsdamas dėl antrojo reikalavimo, teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės ginčo turto pagerinimo išlaidų, kurių nepadengia privatizuojamo turto vertė, atlyginimą yra susijęs su pirmuoju ieškinio reikalavimu įpareigoti atsakovę tęsti privatizavimo procedūras. Todėl, jo netenkinus, vien dėl šios priežasties reikalavimas priteisti turto pagerinimo išlaidų ir turto vertės skirtumą yra atmestinas. Kita priežastis atmesti šį reikalavimą yra tai, kad nuomos sutartyse nėra nustatyta atsakovės pareiga atlyginti ieškovei turto pagerinimo išlaidas.
6. Teismas pažymėjo, kad nors abiejose sutartyse nuomininkei nebuvo suteikta teisė reikalauti atlyginti nuomojamo turto pagerinimo išlaidų iš atsakovės, paminėtos sutarčių nuostatos leido nuomininkei reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš turtą nuosavybėn įsigijusio asmens, o jei nuomininkė pati įsigyja turtą, ji iš viso atleidžiama nuo kainos už turtą sumokėjimo. Taigi, tokios sutarčių nuostatos iš esmės įtvirtino ieškovės teisę į išlaidas, atsiradusias dėl turto pagerinimo. Tačiau nuo 2005 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme yra įtvirtintas draudimas nuomininkui atlyginti už pagerinimus. Kadangi ši norma imperatyvi, teismas nuomos sutarčių sąlygas dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo pripažino prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojančiomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Toks pripažinimas, be kita ko, eliminuoja pagrindą taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
7. Teismas nagrinėjo ieškovės argumentą dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo ir, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nusprendė, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos konstatuoti nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, išskyrus dvi sąlygas – praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo ir šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Nagrinėjamu atveju šalis siejo nuomos sutartiniai teisiniai santykiai. Be to, ieškovė, perimdama iš UAB „Litsoft“ visas teises, susijusias su nuomos sutartimis, kuriose buvo nustatyta sąlyga, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pati sustabdė privatizavimo procesą ir tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Ieškovė tokią riziką prisiėmė ir 2015 metais sudariusi su atsakove naują ginčo turto nuomos sutartį, pagal kurią nuomininkei neatlyginamos turto pagerinimo išlaidos.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą, pašalino šio sprendimo motyvą – „2005 m. lapkričio 3 d. nuomos sutarties Nr. 10-22 5 punkto ir 2007 m. liepos 11 d. nuomos sutarties Nr. 10-32 8 punkto sąlygos pripažintinos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis)“.
9. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovei nėra galimybės tęsti (užbaigti) turto privatizavimą pagal iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. tiesioginių derybų būdu.
10. Nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovės sutikimu UAB „Litsoft“ pagerino turtą.
11. Vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo dėl šių priežasčių. Pirma, 2005 m. lapkričio 3 d. ir 2007 m. liepos 11 d. nuomos sutarčių sudarymo bei jų galiojimo metu buvo (ir išliko) nustatytas imperatyvas (draudimas) atlyginti nuomininkui jo turėtas išnuomoto turto pagerinimo išlaidas, o šio draudimo išimtis netaikoma, nes sutartys sudarytos jau po 2002 m. birželio 19 d. (2002 m. gegužės 23 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 14 straipsnio 5 dalis, 2014 m. kovo 25 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-802 15 straipsnio 7 dalis). Šis draudimas yra įtvirtintas 2005 m. ir 2007 m. nuomos sutarčių atitinkamai 5 ir 4 punktuose (nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama). Antra, 2005 m. ir 2007 m. nuomos sutarčių atitinkamai 5 ir 8 punktuose nustatyta, jog privatizuojant turtą jo pagerinimo išlaidas atlygina konkurso laimėtojas (pirkėjas). Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d., 10 straipsnio 13 dalis nustatė, kad privatizavimo objekto pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Atsakovė nėra turto pirkėja (konkurso laimėtoja), todėl nei pagal minėtas nuomos sutarties nuostatas, nei pagal galiojusį teisinį reguliavimą ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės turėtų nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Trečia, UAB „Litsoft“ buvo išreiškusi valią įsigyti privatizavimo objektą. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad nuomos sutarčių galiojimo metu tarp atsakovės ir UAB „Litsoft“ vyko derybos dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo, kurį pradinė nuomininkė UAB „Litsoft“ pagerino. Ieškovė perėmė teises ir pareigas pagal nuomos sutartis iš pradinės nuomotojos UAB „Litsoft“ ir savo valia privatizavimo procesą pagal galiojusį įstatymą sustabdė.
12. Teisėjų kolegija sutiko su ieškove, kad leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2012">3K-3-261/2012</a>). Šiuo atveju atsakovė 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2008 m. balandžio 8 d. raštais „Dėl leidimo atlikti nuomojamų pastatų ir patalpų pagerinimą ir remontą Voveriškių kaime, Vingio gatvėje“ leido UAB „Litsoft“ vykdyti išnuomoto savivaldybei priklausančio turto esminius pagerinimus ir šiais veiksmais (turto pagerinimu) pradinė nuomininkė UAB „Litsoft“ siekė (vedė derybas ir pateikė 2010 m. spalio 28 d. prašymą leisti privatizuoti pagerintą turtą) turto privatizavimo teisinių padarinių – potencialus pirkėjas, kuris įsigis privatizavimo objektą, atlygins (kompensuos) padarytas turto pagerinimo išlaidas. Šie teisiniai padariniai nepasiekti ne dėl atsakovės ar buvusios nuomininkės UAB „Litsoft“ veiksmų, o tik dėl ieškovės valios sustabdyti privatizavimo procesą.
13. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2015">3K-3-69/2015</a> pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normos yra specialiosios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies. Šios normos turinys atsispindi 2005 m. lapkričio 3 d. nuomos sutarties 5 punkte ir 2007 m. liepos 11 d. nuomos sutarties atitinkamai 5 ir 8 punktuose. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms 2005 m. lapkričio 3 d. nuomos sutarties 5 punkto ir 2007 m. liepos 11 d. nuomos sutarties 8 punkto sąlygas, bei pašalino šiuos motyvus iš pirmosios instancijos teismo sprendimo.
14. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikomas, kadangi tarp trečiojo asmens ir UAB „Litsoft“ bei vėliau jos teisių ir pareigų perėmėjos ieškovės UAB „Agrokvantas“ susiklostė nuomos teisiniai santykiai, reguliuojami byloje aptartų viešosios teisės normų, be to, ieškovė savo valia privatizavimo procesą pagal galiojusį įstatymą sustabdė ir dėl to prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Ieškovei neužkertamas kelias iš atsakovės nuomojamą turtą įsigyti pagal šiuo metu galiojančius įstatymus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 13 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atsisakydami pripažinti ieškovės teisę tęsti (užbaigti) turto privatizavimo procedūrą tiesioginių derybų būdu pagal iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusios Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo redakcijos nuostatas, teismai pažeidė šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, CK 1.7 straipsnio 2 dalį ir jame įtvirtintą lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principą, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principus, nepagrįstai neatsižvelgė į nuomininkės pagal du atsakovės rašytinius leidimus panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui (privatizavimo objektui) pagerinti, dar gerokai iki 2014 m. spalio 1 d. šalių atliktus kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus bei priimtus sprendimus ir nepagrįstai negynė ieškovės įgytų subjektinių teisių pagal iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusios Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo redakcijos nuostatas, įskaitant ieškovės teisę į turto privatizavimo užbaigimą tiesioginių derybų būdu.
15.2. Nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2015">3K-3-69/2015</a>), teismai nepagrįstai netaikė specialiųjų teisės normų, įtvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje, ir nepagrįstai taikė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios yra bendrosios pirmiau minėtų specialiųjų teisės normų atžvilgiu. Nuomininkė teisę į išlaidų turtui pagerinti atlyginimą įgijo galiojus iki 2014 m. spalio 1 d. specialiajai normai (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis) ir ši teisė turi būti ginama nepaisant vėlesnio šios normos pasikeitimo.
15.3. Vien ta aplinkybė, kad turtas nėra privatizuotas, neturi reikšmės ginant ieškovės subjektinę teisę reikalauti atlyginti turto pagerinimo išlaidas (turto objekto vertės padidėjimą), kuri taip pat kildinama iš bendrosios teisės taisyklės – CK 6.501 straipsnio 1 dalies, nuosavybės teisės apsaugos, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinės valstybės, lex retro non agit principų. Kasacinio teismo praktikoje nuomininko teisė į nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą iš buvusio nuomotojo yra ginama pagal CK 6.501 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą nepriklausomai nuo to, ar patalpos buvo privatizuotos ir kas tokias patalpas įsigijo.
15.4. Kasacinio teismo praktika aiškinant bei taikant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir CK 6.501 straipsnio nuostatas bei jų santykį nėra vienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai pirmiau minėtais teisės klausimais 2006 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2006">3K-3-257/2006</a>, 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2015">3K-3-69/2015</a>, 2016 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMxLTY4Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-331-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-331-686/2016">e3K-3-331-686/2016</a> skiriasi nuo kasacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc2LTEwNzUvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-176-1075/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-176-1075/2019">e3K-3-176-1075/2019</a>, 2020 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItMjE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-219/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-219/2020">e3K-3-42-219/2020</a> pateiktų išaiškinimų (jiems prieštarauja).
15.5. Teismai neteisingai vertino, kad šalis siejantys nuomos sutartiniai santykiai yra pagrindas atsakovei praturtėti, kadangi pagal nuomos sutartį nuomininkas turi mokėti nuomos mokestį, tačiau neturi pareigos daryti kapitalinį nuomojamo turto remontą, atlikti jo rekonstrukciją ir pagerinimus. Teismai netinkamai vertino ir ieškovės nuostolių atsiradimo rizikos prisiėmimą, kaip antros sąlygos konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą nebuvimą. Pažymi, kad nuo 2012 m. birželio 25 d. tik nuo atsakovės veiksmų priklausė turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu užbaigimas. Iki ieškovės 2013 m. rugsėjo 30 d. prašymo sustabdyti turto privatizavimą praėjo daugiau nei metai. Tačiau, net ir pateikus šį prašymą, atsakovė po 2013 m. rugsėjo 30 d. nepriėmė sprendimo stabdyti privatizavimo procedūrą.
16. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo atmesti kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas argumentais, tapačiais nurodytiems Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 13 d. nutartyje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl privatizavimo procedūrų užbaigimo pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatas, galiojusias iki 2014 m. rugsėjo 30 d.
17. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 4 d. priimto Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 (pavadinimas nuo 2014 m. spalio 1 d. – Lietuvos Respublikos valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas) paskirtis – nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą už pinigus (2 straipsnis). Kadangi ieškovė kasaciniame skunde nurodo įgijusi reikalavimo teisę užbaigti turto privatizavimo procedūras ir tokiu būdu įgyti nuosavybėn turtą pagal iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusias Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija, neišeidama už kasacinio skundo ribų, pasisakys būtent dėl šio įstatymo nuostatų, galiojusių iki 2014 m. rugsėjo 30 d., tinkamo aiškinimo ir taikymo.
18. Iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnis privatizavimą apibrėžė kaip valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimą potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatytą tvarką sudarytus privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimą valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų išplatinama nauja akcijų emisija (1 dalis), privatizavimo objektas įstatyme apibrėžtas kaip akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą (2 dalis). Sprendžiant iš Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo struktūros, jis, be kita ko, reglamentavo privatizavimo institucijas, jų kompetenciją, objektų parengimą privatizuoti ir objektų privatizavimo būdus.
19. Privatizavimo objekto parengimas privatizuoti susideda iš šių etapų: privatizavimo objekto vertinimas; objekto įtraukimas į Vyriausybės tvirtinamą privatizavimo objektų sąrašą; objekto privatizavimo programos sudarymas; šios programos paskelbimas (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 9–11 straipsniai).
20. Rengiamoje objekto privatizavimo programoje nurodoma: objekto pavadinimas ir privatizavimo būdas; privatizavimo terminai; trumpa privatizavimo objekto charakteristika; privatizavimo sąlygos. Vyriausybė turi teisę nustatyti ir kitus, nei prieš tai paminėti, objekto privatizavimo programų sudarymo reikalavimus (įskaitant teisę nustatyti privalomas objektų privatizavimo programų sąlygas ir privatizavimo būdus) (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4–5 dalys).
21. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnyje reglamentuoti privatizavimo būdai, vienas iš kurių yra tiesioginės derybos. Privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė (13 straipsnio 3 dalis).
22. Privatizavimo būdo – tiesioginių derybų – įgyvendinimo tvarka nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai, neteko galios nuo 2014 m. spalio 24 d.). Nuostatų 12 punkte nurodyta, kad turto fondas (mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) atsižvelgus į nuostatų 2 punktą, savivaldybės turto privatizavimo institucija) Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarime Nr. 1427 „Dėl Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka turi parengti ir pateikti Privatizavimo komisijai (mutatis mutandis atsižvelgus į nuostatų 3 punktą, savivaldybės turto privatizavimo komisijai) objekto privatizavimo tiesioginių derybų būdu programos ir potencialių pirkėjų sąrašo projektus.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 „Dėl Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių patvirtinimo“ (neteko galios nuo 2014 m. spalio 24 d.), 1 punktu nustatyta, jog savivaldybės neturi teisės privatizuoti objektų, jeigu jie neįtraukti į Vyriausybės patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą ir jų privatizavimo programa nepaskelbta Informaciniame privatizavimo biuletenyje.
24. Teismai byloje nustatė šias teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes: Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1085 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ turtas įrašytas į privatizavimo objektų sąrašą; nutarimas įsigaliojo 2010 m. liepos 28 d.; apsvarsčiusi UAB „Litsoft“ prašymą, Šiaulių rajono privatizavimo komisija nutarė, kad ieškovės pageidaujamo turto privatizavimas būtų vykdomas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, t. y. tiesioginių derybų būdu; Vyriausybės 2012 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1315 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.3 punktu buvo patikslinti į privatizavimo objekto sudėtį įeinančio garažo (unikalus Nr. 9196-6010-5022) ir sandėlio (unikalus Nr. 9196-6010-5044) statybos baigtumas ir jų plotai; šis nutarimas įsigaliojo 2012 m. lapkričio 8 d.; ieškovė 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės merą su prašymu sustabdyti turto privatizavimą; Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 162 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2015 m. vasario 25 d., išdėsčius Privatizavimo objektų sąrašą nauja redakcija, privatizavimo objektų sąraše turto neliko; ieškovė 2017 m. gruodžio 8 d. raštu kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės merą ir į trečiąjį asmenį su prašymu leisti privatizuoti turtą.
25. Įvertinusi šios nutarties 19–23 punktuose išdėstytą reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant parengti objektą privatizuoti tiesioginių derybų būdu, be kitų procedūrų, būtina: objektą įrašyti į Vyriausybės tvirtinamą privatizavimo objektų sąrašą, parengti objekto privatizavimo tiesioginių derybų būdu programos ir potencialių pirkėjų sąrašo projektus; kad šiems projektams pritartų savivaldybės turto privatizavimo komisija; paskelbti Informaciniame privatizavimo biuletenyje privatizavimo tiesioginių derybų būdu programą, kurioje, be kita ko, nurodomi potencialiems pirkėjams taikomi kriterijai ir (ar) sąlygos. Tik visas šias procedūras atlikus, laikoma, kad privatizavimo objektas yra parengtas privatizuoti tiesioginių derybų būdu. Kitaip tariant, sulig privatizavimo programos išviešinimu baigiami parengimo privatizuoti veiksmai ir pradedamos šio objekto privatizavimo procedūros minėtu būdu. Taigi, turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu procedūros susideda iš pasirengimo turtą privatizuoti procedūrų (veiksmų) ir iš pačių privatizavimo minėtu būdu procedūrų. Nagrinėjamu atveju turtas į Vyriausybės tvirtinamą privatizavimo objektų sąrašą buvo įrašytas nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2015 m. vasario 24 d., tačiau privatizavimo tiesioginių derybų būdu programos ir potencialių pirkėjų sąrašo projektai tuo laikotarpiu nebuvo rengiami. Atitinkamai Šiaulių rajono privatizavimo komisija jų nėra svarsčiusi, o kadangi programa nebuvo parengta, ji niekada nebuvo ir viešai skelbta. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju turtas nebuvo parengtas privatizuoti, kaip to reikalavo iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galioję teisės aktai. Kadangi turtas nebuvo parengtas privatizuoti, nebuvo pradėtos vykdyti jo privatizavimo procedūros.
26. Padariusi 25 punkte nurodytą išvadą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįgijo reikalavimo teisės užbaigti privatizavimo procedūrų pagal iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, t. y. vykdant tiesiogines derybas su vieninteliu pirkėju – turto nuomininku (ieškove). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai grindė savo sprendimus nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi. Pagal ją iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos procedūros baigiamos įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą tik tuo atveju, jeigu iki šios datos buvo paskelbta turto privatizavimo programa.
27. Ieškovė, nurodydama Nuostatų 8 ir 13 punktus bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQyMC01ODUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-420-585/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-420-585/2020">e2A-420-585/2020</a>, kasaciniu skundu argumentuoja, kad turto įtraukimas į Privatizavimo objektų sąrašą yra pakankama sąlyga pripažinti ieškovės teisę užbaigti turto privatizavimo procedūras pagal iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusias įstatymo nuostatas. Su tokiais ieškovės teiginiais nesutiktina. Nuostatų 8 ir 13 punktuose nurodytos galimybės neskelbti apie ketinimą privatizuoti objektą tiesioginių derybų būdu ir netvirtinti parengtos privatizavimo programos, kai ši rengiama dėl nuomininko pagerinto objekto privatizavimo, tačiau tai savaime nepaneigia Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 11 straipsnyje 1 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo viešai skelbti objekto privatizavimo programą. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis neturi vertikalaus precedento galios kasaciniam teismui, joje nagrinėtos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms arba labai panašios į jas, nes pirmojoje buvo sprendžiama dėl daiktui atliktų pagerinimo išlaidų atlyginimo, o ne dėl privatizavimo procedūrų užbaigimo pagal ankstesnį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Galiausiai, minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI0LTk2OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-224-969/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-224-969/2020">e3K-3-224-969/2020</a>.
28. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pageidaujamu privatizavimo būdu įgyti nuosavybėn turtą siekusi UAB „Litsoft“ atliko didelio masto turto pagerinimus pagal atsakovės išduotus rašytinius leidimus, kurie teismų praktikoje pripažįstami sandoriais, bei atliko visus nuo šios įmonės valios priklausančius ir teisės aktuose reglamentuotus veiksmus tam, kad privatizavimo procedūros būtų vykdomos ir baigtos. Nepaisant to, atsakovė į UAB „Litsoft“ tinkamai atliktus veiksmus privatizuoti turtą nereagavo, nesąžiningai delsdama priimti bet kokį administracinį aktą dėl procedūrų tęsimo ar nutraukimo. Tokiu būdu ieškovė, kaip teisių ir pareigų į nuomojamą turtą perėmėja, įgijo teisę į privatizavimo procedūrų užbaigimą remdamasi civilinėje teisėje visuotinai pripažįstamu ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtotu teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus veiksmingai įgyvendintos (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas A.II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). EŽTT savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis, pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
30. Pagal EŽTT praktiką bylose, susijusiose su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) taikymu, pagal šį Konvencijos straipsnį saugotinam teisėtam lūkesčiui – o ne tik paprastai vilčiai ar paprastam lūkesčiui (kurie nesaugotini) – konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą šiam lūkesčiui susiformuoti: teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124; 2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62). EŽTT praktikoje sąžiningas, apdairus suinteresuoto asmens elgesys ir gera jo valia taip pat yra svarbūs kriterijai, sprendžiant teisėtų lūkesčių atsiradimo ir apsaugos klausimus (2010 m. sausio 19 d. sprendimas Huoltoasema Matti Eurén Oy ir kiti prieš Suomiją, peticijos Nr. 26654/08; 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s. p. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 35264/04).
31. Pažymėtina, kad yra skirtumų, įgyvendinant nuosavybės teisę, priklausomai nuo nuosavybės rūšies. Yra skiriamos dvi nuosavybės rūšys – viešoji ir privati (žr., pvz., CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad, skirtingai nei privačios nuosavybės teisės atveju, kada šios teisės turėtojas savo sąskaita įgyja nuosavybėn turtą ir, siekdamas tenkinti savo poreikius, turi teisę įgyvendinti šią teisę sudarančias teises (valdyti, naudoti, disponuoti) pats savo nuožiūra, tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMxLTQwMy8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-331-403/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-331-403/2019">e3K-3-331-403/2019</a> 24 punktą). Disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItMjE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-219/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-219/2020">e3K-3-42-219/2020</a> 55 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Sprendžiant dėl ieškovės nurodyto lūkesčio teisėtumo, reikia įvertinti ieškovės siekiamo įgyti turto nuosavybės formą, tokios nuosavybės perleidimo reglamentavimą, šalių elgesį, jo ryšį su kilusiais padariniais.
33. Neabejotina, kad šioje byloje turtas, dėl kurio privatizavimo užbaigimo kilo ginčas, yra viešoji nuosavybė. Todėl tokio turto nuosavybės formą iš viešosios į privačią galima pakeisti tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (žr. šios nutarties 31 punktą). Byloje neginčijama, kad atsakovės privatizavimo komisija sutiko, jog turtas būtų rengiamas privatizuoti tiesioginių derybų būdu, atsakovė atliko dalį teisės aktų reikalaujamų parengiamųjų veiksmų (patvirtino turtui pagerinti padarytų išlaidų sumą, turto vertės padidėjimą procentais, kreipėsi į Vyriausybę dėl turto įtraukimo į privatizavimo objektą ir kt.), tačiau visų teisės aktų reikalaujamų parengiamųjų veiksmų neatliko (realiai neorganizavo privatizavimo programos parengimo ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausybei patikslinus turto kaip privatizavimo objekto duomenis (žr. šios nutarties 24 punktą) atsakovė pagal teisės aktais jai suteiktą kompetenciją privalėjo atlikti tolesnius turto parengimo privatizuoti veiksmus, tačiau tais klausimais tinkamai neveikė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, lemiamą reikšmę pagal bylos faktines aplinkybes turi ne atsakovės ir (ar) trečiojo asmens veiksmai ar neveikimas, o ieškovės 2013 m. rugsėjo 30 d. išreikšta valia sustabdyti turto privatizavimą.
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad po prašymo sustabdyti privatizavimą pateikimo ieškovė dar nebuvo įgijusi teisės privatizuoti (žr. šios nutarties 25 punktą), tačiau būtent jo galiojimo metu ir iškilo padariniai, t. y. dėl nuo 2014 m. spalio 1 d. pasikeitusio teisinio reguliavimo atsirado negalimumas privatizuoti turtą pagal anksčiau galiojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo redakcijos 17 straipsnio 5 dalį. Taigi, konstatuotinas šio prašymo pateikimo ir negalimumo privatizuoti turtą pageidaujamu būdu priežastinis ryšys. Ieškovė, būdama apdairi, turėjo ir galėjo įvertinti šio prašymo pateikimu sukeliamą riziką. Maža to, ieškovės neapdairumą papildomai patvirtina jos neveikimas ir nesirūpinimas jai aktualiu klausimu daugiau kaip 3 metus nuo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2014 m. spalio 1 d.). Todėl darytina išvada, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo susidaryti teisėto lūkesčio toliau tęsti pasirengimo turto privatizavimui veiksmus.
Dėl išlaidų nuomojamam savivaldybės turtui pagerinti atlyginimo, kai turtui pagerinti savivaldybė išdavė leidimą
35. Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „Litsoft“, kurios turto nuomininko teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, 134 673,31 Eur išlaidų turtui pagerinti patyrė su atsakovės leidimu tuo metu galiojant specialiajai normai – Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai, todėl įgijo teisę į jų atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas būtų svarstomas nebent tuo atveju, jeigu ieškovė būtų įrodžiusi turinti teisę užbaigti privatizavimo procedūras pagal iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusį reglamentavimą. Kadangi šia nutartimi konstatuotina, kad ieškovė neįgijo reikalavimo teisės užbaigti privatizavimo procedūrų pagal iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių privatizavimo įstatymą (žr. šios nutarties 26 punktą), nėra pagrindo svarstyti ir dėl ieškovės išlaidų turtui pagerinti atlyginimo pagal šį įstatymą.
36. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo dėl ieškovės teisės į turtui atliktų pagerinimų atlyginimą pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nurodytas sąlygas. Atitinkamai pripažintini kaip teisiškai neaktualūs šiai bylai ir nesvarstytini kasacinio skundo argumentai dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo santykio (konkurencijos) atlyginant valstybės (savivaldybės) nuomojamam daiktui atliktus pagerinimus ir dėl kasacinio teismo praktikos nevienodumo šiuo klausimu.
37. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ką kita. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, 2005 m. lapkričio 3 d. ir 2007 m. liepos 11 d. nuomos sutarčių atitinkamai 5 ir 4 punktuose nustatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė šiuo pagrindu neįgijo teisės į turtui pagerinti atliktų išlaidų atlyginimą.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo
38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2013">3K-3-310/2013</a>). Tokiais atvejais yra taikomos atitinkamo įstatymo ar sutarties nuostatos.
39. Kaip teisingai nustatė bylą nagrinėję teismai, byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovės sutikimu UAB „Litsoft“ pagerino išsinuomotą turtą. Tačiau šių pagerinimų išlaidų atsakovė atlyginti neprivalo (žr. šios nutarties 37 punktą). Todėl darytina išvada, kad atsakovė turtą (šiuo atveju turto padidėjimą, išreikštą fizinėmis (plotas, tūris ir kt.) ir kokybinėmis (vertė ir kt.) charakteristikomis) įgijo pagal nuomos sutartyse apibrėžtas sąlygas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, subsidiarus ieškovės teisių gynimo būdas – nepagrįstas praturtėjimas nagrinėjamu atveju netaikytinas.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje ieškovės kasacinis skundas atmestinas, tai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, sudarančios sumokėtą žyminį mokestį ir apmokėtas išlaidas advokato pagalbai, neatlygintinos.
42. Atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje atsiliepime į kasacinį skundą neprašė jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
