A. Č. pagal BK 135 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-34-594/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21100-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.1;

2.1.2.4; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam A. Č. (A. Č.) (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

vertėjai Joanai Rudzianec,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu A. Č. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. Č. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Č. buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2022 m. birželio 11 d. apie 2 val. namo, esančio Vilniaus r., Avižienių sen., (duomenys neskelbtini), virtuvėje, vykstant išgertuvėms, žodinio konflikto tarp jo paties ir R. L. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,36 promilės girtumas), paėmęs nuo stalo peilį, juo vieną kartą tyčia dūrė R. L. į kairės pusės krūtinės ląstos sritį, taip padarė R. L. durtinę-pjautinę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą, kairės pusės pneumohemotoraksą, krūtinės ląstos sienos poodinę kraujosruvą ir taip sunkiai sutrikdė R. L. sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. Č. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, konkrečiai – nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. atskirose parodymų dalyse esančius prieštaravimus, nevertino šių duomenų kartu su kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir kitų byloje ištirtų įrodymų, objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių, tinkamai neanalizavo nukentėjusiojo R. L. namuose susiklosčiusios situacijos.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendį arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Įvertindamas byloje surinktus duomenis sąsajumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes įrodymais pripažino duomenis, kurie nei patvirtina, nei paneigia aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. L. neprisiminė, kas jį sužalojo peiliu, tvirtino, kad teismo posėdžių salėje nėra asmens, kuris jam dūrė peiliu, nors A. Č. tuo metu dalyvavo teismo posėdyje. Be to, R. L. paaiškino, kad kitiems asmenims po įvykio teigė, jog jį sužalojo ne A. Č., kadangi šio bijojo, tačiau nukentėjusysis negalėjo nurodyti jokios tokios baimės priežasties. Liudytojo M. L. parodymai buvo nenuoseklūs, nuolat kito, todėl jie nei paneigia, nei patvirtina A. Č. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

3.2. Vertindamas byloje surinktus įrodymus leistinumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes pripažino įrodymais tokius bylos duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK nurodytais veiksmais. Nukentėjusysis R. L. nuolat keitė parodymus, todėl lieka neaišku, kurie jų yra teisingi. Antai, atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, R. L. sakė, kad niekas jo nesužalojo, aplinkiniams pasakojo, kad jį sužalojusi moteris, tačiau pradėjus ikiteisminį tyrimą R. L. jau tvirtino, kad buvo sužalotas, vieną kartą jam buvo durta, kai jis bandė visus išprašyti, o kitą kartą – kai stovėjo prie viryklės ir pan. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis negalėjo prisiminti savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau, juos pagarsinus, jau teigė, kad jam dūrė A. Č., nors pripažino, kad tiksliai atsiminti negali, nes vartojo alkoholį, ir pripažino, kad nematė, ar jam tikrai peiliu dūrė A. Č. Liudytojo M. L. parodymais apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai, nes jų patikimumo patikrinti nėra galimybės. Liudytojo M. L. parodymus, kad jis matė, kaip A. Č. du kartus dūrė R. L., paneigia paties nukentėjusiojo R. L. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, iš kurių matyti, kad durta tik vieną kartą. Atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, M. L. nuolat keitė parodymus apibūdindamas dūrusį asmenį, todėl nepaneigta įvykio versija, kad M. L. sužalojo peiliu R. L., o vėliau sugalvojo kaltę už šią nusikalstamą veiką suversti A. Č. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta versija, esą M. L. keitė parodymus, nes jam buvo šokas ir jis nesuvokė, kas vyksta, atmestina, nes atvykusiems policijos pareigūnams jis tiksliai nurodė savo asmens duomenis, kontaktus ir kitą informaciją, o tai rodo, kad jis puikiai suvokė, kas vyksta.

3.3. Įvertindamas byloje surinktus duomenis kaip visumą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes patikimais įrodymais nemotyvuotai pripažino tik nukentėjusiajam palankius duomenis, kritiškai jų nevertino, įrodymus vertino šališkai. Kaip pirmiau nurodyta, nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas A. Č. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė išimtinai šių dviejų asmenų parodymais. R. L., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, negalėjo prisiminti savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, o tai yra labai keista, nes žmogus turėtų prisiminti įvykį, kai jam buvo durta peiliu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo suabejoti šių parodymų patikimumu. Pripažindamas patikimais liudytojo M. L. nenuoseklius, kitiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, net ir tada, kai jų kaita užfiksuota vaizdo įrašuose, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir netinkamai vertindamas aplinkybes, kad ant peilio rastas DNR profilis priklauso ne mažiau kaip dviem asmenims ir jis netinkamas tolesniam asmens identifikavimui; kad ant A. Č. buvo rasta tik jo paties kraujo ir nebuvo rasta nukentėjusiojo R. L. kraujo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. Č. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021).

6. Iš nuteistojo kasacinio skundo matyti, kad reikšminga dalis jo argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ginčyti. Nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis dėl nukentėjusiojo R. L., liudytojo M. L. parodymų patikimumo vertinimo, kitaip nei apeliacinės instancijos teismas interpretuoja jų įrodomąją reikšmę. Šie argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir jo pagrindu kitokių teismo išvadų dėl A. Č. kaltės, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai, kurie susiję su įrodinėjimo procesu šioje byloje, nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 3–4 dalių reikalavimų pažeidimų

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, nes šie asmenys aiškindami įvykio aplinkybes policijos pareigūnams ir vėliau atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą teisme ne kartą keitė parodymus, tvirtino tiksliai neprisimenantys bylos aplinkybių, aiškino, kad parodymus keitė bijodami A. Č., tačiau nenurodė, kodėl šio bijo.

7.1. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta, kad įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai; įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais.

7.2. Iš nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. parodymų išplaukia, kad jie davė parodymus apie įvykio vietą, laiką, įvykio metu dalyvavusius asmenis, jų atliktus veiksmus ir kitas aplinkybes, kuriomis įvyko įvykis. Pirmiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos bylai teisingai išspręsti, net ir tuo atveju, kai šios aplinkybės yra nukentėjusiojo ir liudytojo nurodomos skirtingai atliekant pirminius veiksmus, atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme, nes analizuojant parodymų kaitą (aplinkybes, apie kurias keičiami pirminiai parodymai, jų davimo laiką tolstant nuo įvykio, analizuojant parodymų davimo aplinkybes: iš karto po įvykio ligoninėje ar vėliau apklausiant tyrėjui, esant kaltinamajam akivaizdoje ar jo nesant ir pan.) galima įvertinti asmenų duodamų parodymų patikimumą ir spręsti apie tikrąsias įvykio aplinkybes. Dėl to nekelia abejonių, kad nukentėjusiojo ir liudytojo teisme duoti parodymai teikia duomenų apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, o teismai, pripažindami šiuos duomenis įrodymais, BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

7.3. Kitaip nei nurodoma kasaciniame skunde, sprendžiant dėl įrodymų leistinumo, neturi reikšmės parodymų turinys, jų kaita, prieštaravimas kitiems įrodymams. Kaip išplaukia iš BPK 20 straipsnio 4 dalies, svarbu tik tai, kad duomenys būtų gauti teisėtu būdu ir juos būtų galima patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Susipažinusi su nukentėjusiojo R. L. bei liudytojo M. L. parodymais teisme ir teisiamojo posėdžio protokolu, ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų apklausų protokolais, teisėjų kolegija pažymi, kad apklausos atliktos laikantis BPK 78–83, 178, 179, 183, 276–279 straipsnių reikalavimų, todėl laikytina, kad šie duomenys yra gauti teisėtu būdu. Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai byloje buvo patikrinti apklausiant kitus liudytojus, išklausant ir peržiūrint netrukus po įvykio policijos pareigūnų kameromis padarytus garso ir vaizdo įrašus bei atliekant kitus proceso veiksmus. Dėl to, pripažindami nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. parodymus įrodymais, bylą nagrinėję teismai BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas byloje surinktus įrodymus, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nes nepatikrino įvykio versijos, kad nukentėjusįjį R. L., suduodamas smūgį peiliu, sužalojo liudytojas M. L., o ne nuteistasis A. Č., be to, apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl A. Č. kaltės padarė nesilaikydamas įrodymų vertinimo kaip visumos principo, nes apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė išimtinai nenuosekliais nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. parodymais, kritiškai nevertindamas nukentėjusiajam palankių įrodymų, netinkamai vertindamas įrodymus, kad ant peilio, kuriuo buvo sužalotas R. L., rastas DNR profilis priklauso ne mažiau kaip dviem asmenims ir jis netinkamas tolesniam asmens identifikavimui; kad ant A. Č. drabužių buvo rasta tik jo paties kraujo ir nebuvo rasta nukentėjusiojo R. L. kraujo.

8.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8.2. Pagal teismų praktiką, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

8.3. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

8.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal teismų praktiką, teismo išvada dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką gali būti pagrįsta tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>, 2K-204-689/2019).

8.5. Susipažinusi su byla ir patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų nenustatė.

8.6. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadą dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma, o ne remdamasis selektyviai atrinktais nukentėjusiajam palankiais įrodymais, jų kritiškai nevertindamas ir ignoruodamas kaltinamąjį teisinančius įrodymus. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas rėmėsi liudytojo M. L. teisme duotais parodymais apie tai, kad jis buvo trumpam išėjęs ir, įėjęs į namo virtuvę, pamatė, kaip A. Č. dūrė peiliu nukentėjusiajam, todėl labai išsigando ir pabėgo iš namo, kvietė pagalbą. Šiuos M. L. duotus parodymus patvirtino pokalbio bendruoju pagalbos telefonu garso įrašas, nukentėjusiojo R. L. parodymai, duoti pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagal kuriuos nukentėjusysis parodė, kad dūrį pajuto tuo metu, kai M. L. buvo išėjęs. Be to, nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų M. L., I. A., K. J. parodymais nustatyta, kad per įvykį virtuvėje, kur buvo suduotas smūgis peiliu nukentėjusiajam R. L., smūgio sudavimo metu, be nukentėjusiojo, galėjo būti tik A. Č. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad smūgio sudavimo peiliu metu virtuvėje nebuvo jokių kitų asmenų, išskyrus A. Č., pagrįstai padaryta išvada, kad smūgio peiliu nukentėjusiajam negalėjo suduoti joks kitas asmuo, išskyrus A. Č. Dėl to A. Č. buvo pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

8.7. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo M. L. parodymų kaitą dėl R. L. sužalojusio asmens, smūgių sudavimo skaičiaus, nukentėjusiojo kūno padėties smūgio peiliu sudavimo metu ir pripažino, kad šie parodymai nėra nuoseklūs, tačiau šiuos prieštaravimus ir neatitikimus vertino kaip nereikšmingus, nes jie nepaneigia teismo išvados, kad joks kitas asmuo, išskyrus A. Č., smūgio peiliu nukentėjusiajam negalėjo suduoti. Pirmiau nurodytos teismo išvados nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad ant peilio, kuriuo buvo sužalotas R. L., rastas DNR profilis priklauso ne mažiau kaip dviem asmenims ir jis netinkamas tolesniam asmens identifikavimui, kad ant A. Č. drabužių buvo rasta tik jo paties kraujo ir nebuvo rasta nukentėjusiojo R. L. kraujo, nes šie įrodymai nesuteikia pagrindo teigti, kad nukentėjusįjį peiliu sužalojo ne A. Č..

8.8. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie bylos aplinkybes, taip pat analizavo kitus pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus apie sužalojimo mastą bei kitas bylos aplinkybes ir jais rėmėsi. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, darant išvadą dėl nuteistojo kaltumo padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

Dėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo šališkumo

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes pripažino patikimais liudytojo M. L. parodymus net tada, kai jų kaita užfiksuota garso ir vaizdo įrašuose, šališkai vertino kitus byloje surinktus duomenis.

9.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.

9.2. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2010">2K-176/2010</a>, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020).

9.3. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-486/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-486/2014">2K-486/2014</a>, 2K-45-303/2018 ir kt.). EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

9.4. Nuteistasis kasaciniame skunde savo išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą, grindžia aplinkybe, kad teismas, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, vertino byloje surinktus įrodymus. Kaip nurodyta pirmiau nutartyje, įrodymų vertinimo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija nenustatė. Be to, kaip pirmiau nurodyta, pagal teismų praktiką, teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Susipažinusi su bylos medžiaga teisėjų kolegija nenustatė jokių kitų aplinkybių, rodančių, kad nebuvo užtikrinta nuteistojo teisė į nešališką teismą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal subjektyvųjį ar objektyvųjį kriterijus. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas teismas, kaip teigiama kasaciniame skunde. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo šališkumo vertintini kaip nepagrįsti.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. Č. kasacinį skundą.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Danutė Jočienė

Albinas Antanaitis