Nr. DOK-4580
Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01467-2023-8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,
susipažinusi su 2024 m. gruodžio 23 d. paduotu ieškovo A. D. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo
n u s t a t ė :
Ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei E. D. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo; institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė tokią ieškovo A. D. bendravimo su nepilnamete V. K. tvarką:
1. A. D. turi teisę du kartus per savaitę iki pusantros valandos per dieną matytis su V. K. ugdymo įstaigoje, netrukdant vaiko ugdymo proceso, apie tokį susitikimą iš anksto informuodamas ugdymo įstaigą. A. D. matymasis su vaiku ir bendravimas vyksta su ugdymo įstaiga suderintu metu, pasibaigus ugdymo procesui.
2. A. D. turi teisę tris kartus per savaitę nuo 19.30 val. iki 20 val. bendrauti su V. elektroninio ryšio priemonėmis, įskaitant vaizdo ryšio priemones.
3. Atsakovė E. D. įpareigota užtikrinti ieškovui A. D. galimybę matytis su vaiku įgyvendinant tinkamą ieškovo ir vaiko laikinosios bendravimo tvarkos, patvirtintos šia nutartimi, vykdymą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu panaikino Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Ieškovo kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo, nesančio biologiniu tėvu, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas nepagrįstai išplėstų asmenų, turinčių teisę bendrauti su vaiku ratą, ir tai būtų nesuderinama su nepilnamečio vaiko interesais. Tokia teismo išvada prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniui ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamam šio straipsnio aiškinimui.
2. Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi nuoseklios praktikos, pagal kurią ryšys tarp įvaikinto vaiko ir šeimos, atsižvelgiant į vaiko gyvenimo tokioje šeimoje trukmę, laikomas patenkančiu į Konvencijos 8 straipsnio reguliavimo sritį, nepaisant biologinio vaiko ir vieno iš tėvų ryšio. Tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija siejama ne tik ir ne tiek su vaiko ir konkretaus asmens, esančio globėju, oficialiu teisiniu ryšiu, tačiau globos pagrindais tokios šeimos in corpore kuriamais tarpusavio ryšiais, elgesiu, esančiu panašaus pobūdžio kaip toks ryšys, kuris egzistuoja tarp biologinio vaiko ir jo tėvo tarpusavio bendravimo kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Nazarenko prieš Rusijos Federaciją, peticijos Nr. 39438/13). Asmens teisė į šeimos gyvenimo apsaugą turi būti aiškinama plačiai, apimanti visus šeimos de facto šeimos ryšius ir neapsiribojant klasikiniu šeimos supratimo modeliu (famille naturelle). Sąvoka „šeimos gyvenimas“, apibrėžta Konvencijos 8-jame straipsnyje, neapsiriboja vien tik ryšiais, kurie remiasi vedybomis ir gali apimti ir kitus „šeimos ryšius“ de facto, kai asmenys gyvena kartu nesusituokę. Nors praktiškai gyvenimas kartu yra sąlyga tokiam ryšiui atsirasti, išimtinai keli faktoriai taip pat gali pasitarnauti įrodymui, jog ryšys yra pakankamai tvirtas, kad sukurtų „šeimos ryšius“ de facto (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Kroon ir kt. prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 18535/91).
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tai, kas sudaro psichologinės ir socialinės tėvystės turinį, gali atlikti vaikui ne tik biologinis tėvas, motina, bet ir kiti jį supantys suaugę asmenys, todėl vis dažniau biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa paties vaiko prisirišimas, jausmai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2010), t. y. siekiant užtikrinti vaikui saugumą ir stabilumą yra vengiama be pakankamo tam pagrindo keisti psichologinio, socialinio tėvo funkcijas atliekančius asmenis. Nepilnametė V. K. ieškovo ir atsakovės šeimoje gyveno nuo 2017 metų gruodžio mėnesio iki ieškovui pradėjus gyventi skyrium 2023 metais, o ieškovas vykdė tėvo pareigas. Tarp šalių ir vaiko egzistuoja psichologinės ir socialinės tėvystės santykiai, iš kurių ir yra kildinama skyrium gyvenančio ieškovo teisė bendrauti su vaiku. V. K. abi šalis laiko savo tėvais, su jais nori gyventi kartu, bendrauti su ieškovu, tą patvirtina bylos įrodymai. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas nepagrįstai išplėstų asmenų, turinčių teisę bendrauti su vaiku ratą, ir kad tai būtų nesuderinama su nepilnamečio vaiko interesais.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes faktiškai išvadas apie ieškovą ir V. K. siejančių šeimos ryšių nebuvimą grindė neįvertindamas įrodymų visumos, nepašalindamas įrodymų prieštaringumo, nenustatęs bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenurodė pakankamų argumentų, kodėl atmeta byloje esančius įrodymus, patvirtinančius ieškovo ir V. K. šeimos ryšius ir neanalizavo šių įrodymų turinio bei reikšmės bylos aplinkybių ir įrodymų viseto kontekste. Teismo išvados apie faktines aplinkybes yra grindžiamos prielaidomis, o ne CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendimu, pripažinęs ieškovą V. K. socialiniu tėvu, nepagrįstai nustatė tik minimalų ieškovo bendravimą su nepilnamečiu vaiku ir taip be pagrindo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Pirmosios instancijos teismas sprendimą nustatyti tik minimalų ieškovo bendravimą su nepilnamečiu vaiku grindė tokiomis aplinkybėmis, kaip kad ieškovui yra diagnozuotas psichikos sutrikimas, ieškovo ir atsakovės tarpusavio nesutarimais dėl naudojimosi šeimos būstu, ginču santuokos nutraukimo byloje ir pan. Tačiau nei viena iš teismo nurodytų aplinkybių nėra priskirtina prie tų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005 nurodytų veiksnių, kuriuos nustačius galėjo būti ribojama ieškovo teisė bendrauti su nepilnamečiu vaiku.
6. Netenkindamas ieškinio reikalavimų apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo savo sprendimo grįsti ne esama situacija, o tikėtinai galinčiomis ateityje atsirasti aplinkybėmis dėl to, kad atsakovė ateityje galimai pradės šeiminį gyvenimą su kitu vyru. Tačiau jei kada nors tokios aplinkybės ir atsirastų bei taptų reikšmingomis ieškovo bendravimo su vaiku kontekste, tai jų pagrindu atsiradusį ginčą būtų galima spręsti iš naujo.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismų sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.
Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti ieškovui A. D. 110 (vieną šimtą dešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. gruodžio 19 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. 616, kodas ZN85192.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Sigita Rudėnaitė
Jūratė Varanauskaitė
