Civilinė byla Nr. 3K-3-365/2014
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05050-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 98.1; 114.9.2; 114.9.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. K. ir R. K. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir skolos priteisimo, bei atsakovo priešieškinį ieškovams dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo padalijimo, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, daiktų grąžinimo, trečiasis asmuo – notarė M. L. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo (liudytojų apklausos, ekspertizės skyrimo) taisykles bei įtvirtinančių teisėjų nušalinimo tvarką, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami iškeldinti atsakovą iš buto (duomenys neskelbtini), priteisti kiekvienam po 2391,95 Lt skolos už komunalinius mokesčius nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kad ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), kurį šie paveldėjo po duktės M. P. mirties 2011 m. vasario 20 d. Ieškovų teigimu, po jų duktės mirties atsakovo, su M. P. gyvenusio jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusiame bute, teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa pasibaigė, tačiau jis savavališkai liko gyventi bute, užrakino ir neleidžia ieškovams naudotis dviem kambariais (18,90 kv. m ir 15,71 kv. m ploto), virtuve, bendrojo naudojimosi patalpomis, rūsio sandėliu, nepaiso ieškovų reikalavimo išsikelti (pranešimai siųsti 2011 m. balandžio 27 d., 2011 m. spalio 28 d., pakartotinai – 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. birželio 29 d.), nuo 2011 m. sausio mėn. nebemoka komunalinių mokesčių už karštą ir šaltą vandenį, šildymą, elektrą, dujas, kabelinę televiziją, kitus komunalinius patarnavimus (šiuos mokesčius moka ieškovai).
Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė butą (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių M. P. ir A. P., kuris savo lėšomis ir darbu butą iš esmės pagerino, nuosavybe, jį padalyti lygiomis dalimis po ½ dalį M. P. ir A. P., pripažinti negaliojančiais: nuo jo sudarymo momento M. P. 2010 m. lapkričio 5 d. sudarytą testamentą, ieškovams 2012 m. birželio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, įpareigoti G. K. grąžinti atsakovui penkis paveikslus ir penkiolika krištolinių indų, kurių vertė 3000 Lt.
Atsakovo teigimu, jis su M. P. ginčo bute apsigyveno nuo 2002 m. lapkričio 28 d., 2003–2004 m. savo darbu ir lėšomis atliko buto kapitalinį remontą, 2009–2010 m. savo darbu ir lėšomis suremontavo kambarį (plane pažymėtą indeksu 14-8), visų remonto darbų vertė yra 40 000–50 000 Lt. Atsakovas nurodo dirbęs ir gavęs nuolatines pajamas, remontui atlikti skolinosi pinigų iš draugų, ėmė kreditus iš bankų; sutuoktinė piktnaudžiavo alkoholiu, išlaidavo, sirgo, nesirūpino šeima, todėl buto išlaikymo ir remonto našta teko atsakovui. Kadangi M. P. butas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas atsakovo lėšomis ir darbu, tai, šio įsitikinimu, jis pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalytinas po ½ dalį; atsižvelgiant į tai, kad M. P. testamentu galėjo palikti tik ½ dalį buto, testamentas ir paveldėjimo teisės liudijimas pripažintini negaliojančiais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, iškeldino atsakovą iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priteisė ieškovams iš atsakovo kiekvienam po 1832,31 Lt skolos; priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Nurodęs, kad, būdama gyva buto savininkė M. P. turėjo mokėti komunalinius mokesčius, o po jos mirties likusios skolos tapo palikimo sudedamąja dalimi, nesant duomenų, jog atsakovas būtų priėmęs palikimą, teismas atmetė reikalavimą priteisti iš atsakovo skolą už 2011 m. sausio 1 d.–vasario 20 d. mokėtinus komunalinius mokesčius. Teismas nustatė, kad po sutuoktinės mirties atsakovas naudojosi dviem buto kambariais ir bendrojo naudojimo patalpomis, tačiau nemokėjo jų išlaikymo mokesčių (tai darė ieškovai); atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, jog jis buto išlaikymui kiekvieną mėnesį duodavo ieškovei po 300 Lt (atsakovas tai patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė, ieškovai šią aplinkybę neigė, mokesčiai mokėti jų vardu); įvertinęs, kad atsakovas naudojo 66,28 proc. bendro buto ploto, teismas proporcingai šiam plotui priteisė iš atsakovo skolą už mokesčius, apskaičiuojamus pagal būsto plotą, ir 50 proc. dydžio butui suteiktų paslaugų ir privalomų mokesčių skolos, iš viso 3664,62 Lt; atmetė reikalavimus priteisti 50 proc. komisinio mokesčio, sumokėto už įmokų priėmimą, metinį mokestį namo reikmėms. Teismas nustatė, kad atsakovas savavališkai, be teisėto pagrindo naudojasi butu, konfliktuoja su jo savininkais, nemoka buto išlaikymo ir teikiamų paslaugų mokesčių, ieškovai nesutinka, jog atsakovas naudotųsi jiems nuosavybės teise priklausančiu butu, atsakovas buvo ne kartą įspėtas išsikelti iš buto, todėl iškeldino atsakovą iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.612 straipsnis).
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2003–2004 m. atliktas virtuvės, vonios ir tualeto, o 2009–2010 m. – kambario, plane pažymėto indeksu 14-8, ir koridoriaus remontas – atnaujinta sienų danga jas perdažant, klijuojant tapetus, plyteles, lenteles, atnaujintos lubos, grindys, pakeista elektros instaliacija, pakeisti plastikiniais vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, įrengta dušo kabina, dujų skaitiklis ir dujinė viryklė perkelti į kitą vietą; atliekant remontą atsakovas turėjo pajamų, tačiau jos buvo nenuolatinės ir nedidelės, gautos santuokos metu, todėl teismo laikytos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas); duomenų, jog atsakovas turėjo asmeninių santaupų, kurias panaudojo remontui, išleisdamas paaiškinimuose nurodytą 50 000 Lt sumą, byloje nėra. Kadangi šalys nepateikė rašytinių įrodymų, tai iš jų paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas sprendė, kad remontas buvo atliktas ieškovo R. K. K. lėšomis ir atsakovo darbu bei lėšomis; atmetė kaip neįrodytą ieškovo teiginį, jog jis sumokėjo atsakovui už atliktą darbą, atsakovo argumentus, kad remontui jis išleido 50 000 Lt savo lėšų (remonto vertė 40 000–50 000 Lt). Teismas laikė, kad nėra pagrindo išvadai, jog 2005–2011 m. atsakovo sudarytų vartojimo kredito sutarčių su finansines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis pagrindu gauti vartojimo kreditai buvo panaudoti remonto darbams atlikti, medžiagoms pirkti, nes sutartyse nenurodyti kreditų suteikimo tikslai, kreditai buvo imami nuolat, todėl jų negalima susieti su atlikto remonto laiku. Teismo vertinimu, aplinkybė, koks remontas atliktas – paprastasis ar kapitalinis, – byloje neturi esminės reikšmės, nes kiekvienu atveju apie esminį asmeninio kito sutuoktinio turto pagerinimą atlikus remonto darbus turi būti sprendžiama iš jų apimties, išliekamosios vertės ir įtakos turto rinkos vertei santuokos pabaigoje; šalių nurodyti remonto darbai nenulėmė ginčo buto ploto, kokybės pasikeitimo, nėra duomenų, kad remontas padidino turto vertę santuokos pabaigoje (M. P. mirties dieną) – atsakovas su sutuoktine gyveno bute, iš ieškovų pateiktos pažymos apie buto būklę matyti, jog buvo atliktas paprastasis (einamasis) remontas, tualeto, vonios ir virtuvės apdaila susidėvėjusi ir pasenusi, koridoriaus apdaila – dalinė, gyvenamasis kambarys (plane pažymėtas Nr. 14-5), drabužinė neremontuoti, langai (išskyrus vieną) nekeisti, balkonas neįstiklintas, inžinerinės sistemos (su minimaliais pakeitimais) atitinka 1970 m. būklę; kitų atsakovo nurodytų pakeitimų (dujinė viryklė perkelta į kitą vietą, vamzdžiai pakeisti plastikiniais, sumontuota dušo kabina, pakeista dalis elektros instaliacijos) teismas nepripažino esminiais buto pagerinimais, kaip pagrindo pripažinti butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Netenkinęs šio reikalavimo, teismas neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančiais M. P. testamentą ir ieškovams 2012 m. birželio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą.
Teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu M. P. 2010 m. lapkričio 5 d. testamentą, kaip suklastotą, konstatavęs, kad jis sudarytas Panevėžio rajono 2-ajame notarų biure, atitinka oficialausiojo testamento turinį (CK 5.28 straipsnis), prieš jį sudarant notarė nustatė palikėjos tapatybę, pagal M. P. išreikštą valią sudarytą testamentą notarės akivaizdoje pasirašė pati M. P. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-72-837/2012 ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-382-280/2012 atmestas A. P. ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu M. P. sergant ir dėl to nesuprantant savo veiksmų esmės bei negalint jų valdyti. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentai apie testamento suklastojimą nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, byloje nenustatyta testatorės valios išraiškos trūkumų, testamento įforminimo tvarkos pažeidimų; CK 5.28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovai palikimą priėmė tik 2012 m. birželio 29 d., jiems išdavus paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, nurodydamas, jog ieškovai palikimą priėmė 2011 m. kovo 1 d., notarui pateikdami pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis); nesutiko, kad senaties terminas nutrūko atsakovui pareiškus ieškinį dėl testamento nuginčijimo, nes, pasirinkęs savo teisių gynimo būdą ginčijant testamentą dėl valios trūkumų, atsakovas ieškinyje nekėlė reikalavimo pripažinti testamentu paliktą turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors tokią teisę turėjo; šioje byloje palikimo priėmimo teisėtumą atsakovui ginčijant kitais pagrindais nei civilinėje byloje Nr. 2-72-837/2012, nėra pagrindo taikyti CK 1.130 straipsnio nuostatų dėl ieškinio senaties termino nutraukimo. Nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas atmetė priešieškinį ir dėl to, kad praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti.
Nurodęs, kad Panevėžio miesto liaudies teismo 1986 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, kuriuo nutraukta ieškovų santuoka ir padalytas turtas, G. K. priteisti paveikslai ir krištolo indai, atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovai dovanojo jam šiuos daiktus ar jis juos buvo įgijęs asmeninės nuosavybės teise, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas įpareigoti G. K. grąžinti atsakovui penkis paveikslus ir 15 krištolinių indų atmestinas; vien aplinkybė, jog paveikslai kabojo kambaryje, kuriuo naudojosi ieškovės duktė su sutuoktiniu, neįrodo paveikslų ir krištolo indų dovanojimo fakto.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 17 d. nutartimi paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, jog turėjo 50 000 Lt asmeninių lėšų, kurias būtų panaudojęs buto remontui; tik vienas liudytojų paaiškino skolinęs 6000 Lt remontui (tačiau ne atsakovui, o M. P.); iš kredito sutarčių neaišku, ar paimti kreditai panaudoti remonto darbams, juolab kad remontas darytas 2003–2004 m. ir 2009–2010 m., o didžioji dalis kreditų paimta 2005 m. birželio mėn.–2008 m. spalio mėn. Kadangi liudytojams J. J., R. V., L. Z. šaukimai įteikti, tačiau jie nė į vieną teismo posėdį neatvyko, tai kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad liudytojai neapklausti dėl teismo kaltės. Kolegija pritarė teismui, kad byloje nėra duomenų, jog atliktas remontas būtų pagerinęs ginčo turto vertę santuokos pabaigoje; statybos ir projektavimo specialistų parengtoje pažymoje apie ginčo buto būklę pažymima, kad butas niekada nebuvo iš esmės pagerintas, atliktas ne kapitalinis remontas ar rekonstrukcija, o paprastasis dalies buto remontas; atsakovas nepagrindė teiginių, jog pažymą parengę asmenys suklastojo duomenis, melavo; dėl prastos nuotraukų kokybės negalima padaryti išvados, kad buto langai sandarūs ir dažyti, dažymas nereikalauja didelių laiko ar lėšų sąnaudų. Kolegija nepripažino pagrįstu atsakovo argumento, kad butas buvo įsigytas už 26 650 rublių, o dėl atlikto kapitalinio remonto jo vertė pakilo iki 109 000 Lt (ginčo metu), pažymėdama, jog, kylant nekilnojamojo turto kainoms, buto kaina keitėsi nepriklausomai nuo to, atliktas ar ne jo remontas. Pagal remonto metu galiojusį Lietuvos Respublikos statybos įstatymą kapitaliniam statinio remontui vykdyti reikėjo gauti statybos leidimą (23 straipsnio 1 dalis), tačiau atsakovas tokio leidimo į bylą nepateikė, nors įrodinėja pertvarkęs inžinerines sistemas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad bute atliktas einamasis remontas, po to jame gyventa, o M. P. mirties dieną šio remonto metu padaryti pagerinimai nebuvo verti tiek, jog atsakovas būtų pripažintas iš esmės pagerinusiu ginčo turtą.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas 2012 m. lapkričio 22 d. pateikė priešieškinį praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą palikimo priėmimo teisėtumui ir paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti; 2011 m. gegužės 9 d. reikšdamas ieškinį dėl testamento negaliojimo, jis nepasinaudojo teise laisvai pasirinkti ieškinio pagrindą ir dalyką (taip pat reikalauti pripažinti, jog testamentas pasirašytas ne M. P., todėl yra negaliojantis). Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad M. P. testamentas gali būti suklastotas; teisėjų kolegijai nekilo abejonių notarės sąžiningumu ar pateikto testamento tikrumu, ji konstatavo, jog testatorės parašo braižas išoriškai panašus į braižą, kuriuo surašyti atsakovo pateikti M. K. laiškai; tvirtinant testamentą buvo patikrinta testatorės tapatybė; ta aplinkybė, kad notarė nurodė šią buvusią juodais plaukais iki pečių, nekeičia padarytos išvados, nes byloje nustatyta, jog po chemoterapijos ji nešiojo įvairius perukus. Kolegija pažymėjo, kad CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga, skirti ekspertizę išsiaiškinti kylantiems klausimams, reikalaujantiems specialių žinių; neturėdamas pagrindo abejoti testamento tikrumu, teismas pagrįstai neskyrė ekspertizės; kolegijos vertinimu, atsakovo argumentų, kad jo sutuoktinė negalėjo turto palikti tėvams dėl blogų santykių, nepagrindė byloje pateikti jam į laisvės atėmimo įstaigą trylika metų iki testamento sudarymo rašyti laiškai; butas pirktas kartu su ieškovais, G. K. jame gyvena nuo įsigijimo, ieškovas iš jo išsikėlė tik tada, kai sergančiai dukteriai turėjo užleisti savo kambarį.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog nėra įrodymų, kad jis nemokėjo mokesčių už komunalines paslaugas, nepagrįstai CPK 177 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą perkelia ieškovams; atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų apie mokesčių dalies mokėjimą, to nepaliudijo ir jo prašymu apklausti liudytojai. Kadangi atsikirtimo dėl laiko, praleisto komandiruotėse, ir jį patvirtinančių dokumentų atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu, tai kolegija, remdamasi CPK 314 straipsniu, atsisakė priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui; pažymėjo, kad dalis mokesčių (už šilumos energiją, šiukšles, kt.) nustatomi pagal buto plotą ar bute registruotų asmenų skaičių, todėl mokėtini net bute negyvenant kiekvieną dieną.
Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta techninė spausdinimo klaida (vietoje apklausto E. K. nurodytas A. K.) nedaro jokios esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Nekonstatavusi nusikalstamų A. K., V. Ž. ir R. K. K. veiksmų, kolegija netenkino atsakovo prašymo juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn už suklastotos ir melagingos pažymos pateikimą bei melagingus parodymus teismui. Kolegija nesutiko su atsakovu, kad teismas neturėjo apklausti D. K. (R. K. K. žmonos), nurodydama, jog įrodymus tiria ir tyrimo tvarką nustato teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę; vertindamas šios liudytojos parodymus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jos ryšius su ieškovu; vien tai, kad ji yra ištekėjusi už R. K. K., neleidžia daryti išvados, jog liudytoja teikė melagingus parodymus. Kolegija konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog jam priklausė ar priklauso prašomi priteisti krištolo indai ir paveikslai, todėl teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė. Atsakovo reikalavimas iškeldinimo atveju priteisti 50 000 Lt kompensaciją ir įpareigoti netrukdyti pasiimti daiktus teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakytas priimti, todėl pirmosios instancijos teisme pagrįstai nebuvo sprendžiamas.
Nustačiusi, kad bylą nagrinėjant 2012 m. lapkričio 8 d. parengiamajame teismo posėdyje atsakovas pareiškė nušalinimą teisėjai ir visam Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris atmestas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi, nurodant, jog pareiškėjo nušalinimo argumentai iš esmės susiję su teisėjų procesiniais veiksmais, o jokių kitų nušalinimo pagrindų nenustatyta, kolegija sprendė, jog 2013 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu atsakovui dar kartą pareiškus nušalinimą teisėjai D. L. tais pačiais pagrindais (motyvuojant, jog teisėja priėmė jam nepalankius procesinius sprendimus ir nutarė apklausti D. K., A. K. ir V. Ž. kaip liudytojus, nepaisant to, kad atsakovas prieštaravo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio nušalinimo nepriėmė. Kolegija atmetė prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes jis tinkamai nemotyvuotas, nenurodyta pagrįstų argumentų, dėl kurių byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Kasatorius nurodo, kad, 2013 m. vasario 18 d. parengiamojo posėdžio metu tenkinęs tik dalį atsakovo prašymo (nusprendęs apklausti tik keturis liudytojus iš atsakovo prašomų dešimties), atsisakymo apklausti dalį liudytojų nepagrįsdamas ir nemotyvuodamas, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 181 straipsnio 1 dalies nuostatas, sutrukdė jam įrodyti priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, t. y. jog santuokos metu savo darbu ir lėšomis atliko buto kapitalinį remontą, taip iš esmės padidindamas jo vertę. Bylą nagrinėjant iš esmės apklausti tik liudytojai P. K. ir G. J.; L. Z. laukė apklausos, bet buvo skubiai iškviesta į darbą, taigi išvyko teismo neapklausta; J. J. ir R. V. neapklausti, nes į teismo posėdžius neatvyko. Kasatorius teigia bylos nagrinėjimo metu prašymo kviesti liudytojus neatsisakęs, prašęs taikyti įstatyme nustatytas poveikio priemones ir užtikrinti liudytojų dalyvavimą, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, taip užkirsdamas kelią įrodyti priešieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo formaliai, nustatęs, kad šaukimai liudytojams įteikti, todėl teismo kaltės nekonstatavo.
Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti rašysenos ekspertizę, kuri būtų patvirtinusi, kad ginčijamą testamentą pasirašė ne M. P. Į bylą pateikti lyginamieji pavyzdžiai su M. P. parašais ant oficialiųjų dokumentų, iš kurių matyti, kad parašo testamente raidės nebūdingos jos braižui; byloje apklausta notarė negalėjo pasakyti, kokį asmens dokumentą pateikė testamentą sudariusi moteris, ją apibūdino kaip žmogų, nepanašų į M. P. Kasatorius pažymi, kad teisėjai nėra rašysenos ekspertai, todėl teisėjų kolegijos pritarimas pirmosios instancijos teismo sprendimui atsisakyti skirti ekspertizę motyvuojant tuo, kad teismui pateiktų M. P. rašytų laiškų ir testamente esančio parašo braižas panašus, nepakankamas; civilinėje byloje dėl testamento nuginčijimo taip pat atsisakyta skirti M. P. rašysenos ekspertizę, o tai kelia abejonių dėl testamento suklastojimo.
Kasatorius įsitikinęs, kad pažeista jo teisė į teisingą teismą, byla išnagrinėta neteisėtos sudėties (šališko) teismo – pirmosios instancijos teismo teisėja šališkai, neobjektyviai įvertino įrodymus, nepagrįstai atmetė kasatoriaus ir šališkai patenkino ieškovų prašymus, kasatoriui jai pareiškus nušalinimą, šį atmetė, priėmė nepalankų sprendimą, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo (objektyviuoju aspektu). Taikant objektyvųjį testą užtenka abejonių, kad teismas gali būti šališkas, tai pagrindas teisėjai nu(si)šalinti (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Kasatorius nurodo, kad jo argumentai grindžiami prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadas, jog teisėja subjektyviąja prasme buvo šališka. Kasatorius 2013 m. gegužės 23 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai D. L., tačiau ji, nesilaikydama CPK 69 straipsnio 1 dalies, nušalinimo klausimo neperdavė teismo pirmininkui, nors nušalinimas buvo grindžiamas kitais argumentais (teismas sutiko apklausti kaip liudytoją atsakovo sutuoktinę D. K., priėmė namo bendrijos pirmininkės V. Ž. parengtą pažymą, kurios tekstą padiktavo ieškovas, atmetė prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios pažymos suklastojimo), nei prieš tai atmestas, nušalinimą nepagrįstai atmetė. Kadangi teisėjų kolegija atmetė kasatoriaus prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tai šis nebuvo tiesiogiai išklausytas, jam užkirstas kelias pateikti naujus įrodymus, paaiškinimus, nebuvo apklausti pirmosios instancijos teismo nepagrįstai neišklausyti liudytojai, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta neišsamiai, pažeistas CPK, Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis. Pasak kasatoriaus, teisėjų kolegija nepagrįstai atsisakė priimti pažymą apie komandiruotėse dirbtą laiką; pažyma pateikta vėliau ne dėl kasatoriaus, bet dėl jo buvusio darbdavio, vilkinusio pažymos išdavimą, kaltės.
Kasatorius pažymi, kad jo sutuoktinė testamentu paliko tėvams tik butą, bet ne namų apyvokos daiktus, baldus, buitinę techniką. Teismai, palikę kasatoriaus prašymus įpareigoti ieškovus leisti pasiimti nurodytus daiktus ir priteisti 50 000 Lt kompensaciją nenagrinėtus, pažeidė CK 3.90 straipsnio reikalavimus, todėl, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktu, skundžiami sprendimai naikintini. Kasaciniame skunde pažymima, kad ieškovai nepareiškė prieštaravimų dėl jame nurodytų daiktų, tačiau neleidžia kasatoriui jų pasiimti.
Nesutikdamas su teismų taikytu ieškinio senaties terminu kasatorius pažymi, kad 2011 m. kovo 1 d. ieškovams pateikus pareiškimą dėl palikimo priėmimo prasidėjęs ieškinio senaties terminas palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti nutrūko kasatoriui 2011 m. gegužės 9 d. pareiškus ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir naujai buvo pradėtas skaičiuoti įsigaliojus Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarčiai (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Kasatorius paaiškina, kad 2011 m. gegužės 9 d. ieškinyje nereiškė reikalavimo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe testamentu paliktą turtą, nes, tenkinus pareikštą prašymą testamentą pripažinti negaliojančiu dėl testatorės veiksnumo, kiltų tokie patys padariniai; tiek 2011 m. gegužės 9 d. ieškinyje, tiek priešieškinyje šioje byloje pareikštas reikalavimas testamentą pripažinti negaliojančiu; civilinėje byloje Nr. 2-72-837/2012 taip pat buvo pareikštas reikalavimas skirti rašysenos ekspertizę, tačiau teismas jo netenkino.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Nesutikdami su kasatoriumi, ieškovai nurodo, kad jis pats sutiko sumažinti kviečiamų liudytojų skaičių, teismas neatsisakė to padaryti, priešingai, jis pakvietė kasatoriaus nurodomus asmenis; teismas neprivalo kviesti visų liudytojų, kai juos apklausti prašanti šalis aiškiai nenurodo, kokias konkrečias aplinkybes kiekvienas jų galėtų paliudyti (nurodo labai abstrakčiai), nes pagal CPK 180 straipsnyje įtvirtintą įrodymų sąsajumo taisyklę priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia bylai turinčias reikšmės aplinkybes. Kasatorius turėjo pareigą pateikti įrodymus, t. y. imtis priemonių kviečiant liudytojus, užtikrinti jų dalyvavimą; jo nurodomos aplinkybės apie prašymą teismui neatvykusiems liudytojams taikyti poveikio priemones ieškovai neatsimena, toks prašymas neužfiksuotas ir 2013 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio protokole. Ieškovai pažymi, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės (remonto pobūdis, apimtis, pagerinimų vertė) turėjo būti įrodinėjamos dokumentais, pvz., ekspertizės aktu, specialistų išvadomis, o ne liudytojų parodymais; faktas, jog nebuvo apklausti liudytojai, yra tik priežastis apskųsti įsiteisėjusį procesinį teismo sprendimą.
Ieškovų manymu, teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą skirti rašysenos ekspertizę, nes priešieškinyje jis tinkamai nesuformulavo reikalavimo pripažinti testamentą negaliojančiu, kaip pasirašytą ne testatorės; testamentas atitiko M. P. valią, buvo jos pasirašytas.
Ieškovų įsitikinimu, teismai nebuvo šališki, objektyviai vertino įrodymus. Pakartotinai bandydamas nušalinti teisėją dėl tų pačių, ankstesniame prašyme nurodytų priežasčių (priimtų procesinių sprendimų), kasatorius piktnaudžiavo procesine teise, bandė vilkinti bylos nagrinėjimą. Kadangi kasatorius motyvuotai nepagrindė pakartotinai reiškiamo nušalinimo, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo nepriėmė; kaip nurodo pats kasatorius, jo argumentai grindžiami tik prielaida dėl teisėjos šališkumo. Ieškovai pabrėžia, kad šalies prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas; ieškovai mano, jog procesas apeliacinės instancijos teisme nėra skirtas liudytojų apklausai – tuo kasatorius turėjo pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis taip pat turėjo galimybes pateikti visus norimus įrodymus pirmosios instancijos teismui.
Ieškovai teigia, kad kasatorius nereiškė reikalavimo įpareigoti juos netrukdyti pasiimti bute esančius daiktus ir baldus, todėl teismas negalėjo jo nagrinėti; kasatoriui buvo pasiūlyta pasinaudoti advokato pagalba, jis tai darė, todėl turėjo žinoti, kaip ir kada tinkamai pareikšti reikalavimus.
Kasatorius netinkamai aiškina CK 1.130 straipsnį; kadangi buvo nagrinėjamos skirtingos bylos, tai ieškinio pareiškimas civilinėje byloje Nr. 2-3973-837/2011 ieškinio senaties nenutraukė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas, o reikalavimas pripažinti testamentą negaliojančiu nepagrįstas ir nemotyvuotas.
Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl liudytojų apklausą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Kasatorius skunde teikia argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė apklausti jo nurodomus liudytojus, daliai jų neatvykus į teismo posėdį, netaikė įstatyme nustatytų poveikio priemonių, taip sutrukdydamas įrodyti priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, tenkino ieškovų prašymą apklausti D. K., kuri suinteresuota bylos baigtimi, o apeliacinės instancijos teismas, formaliai išnagrinėjęs apeliacinį skundą, šių pažeidimų neištaisė.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes.
Atsakant į šį kasacinio skundo argumentą svarbu pažymėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje suformuluotas bendrasis principas, jog Konvencijos 6 straipsnyje aiškiai neįtvirtinta teisė, kad būtų iškviesti liudytojai ar teismo priimti kiti įrodymai civiliniame procese, todėl nacionaliniai teismai (ne tarptautinis teismas) turi vertinti visų byloje esančių įrodymų svarbą ir įrodomąją reikšmę (žr., pvz., Khrabova v. Russia, no. 18498/04, 2 October 2012, par. 40; Mirilashvili v. Russia, no. 6293/04, par. 174, 11 December 2008; kt.). EŽTT gali būti apsvarstytas civilinio proceso šalies teisės iškviesti liudytojus ir pateikti kitus įrodymus savo pozicijai paremti ribojimas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijų, įskaitant šalių lygybės, rungimosi ir kitus principus, kontekste (žr. Khrabrova, par. 38; Gryaznov v. Russia, no. 19673/03, par. 56, 57, 12 June 2012; Wierzbicki v. Poland, no. 24541/94, par. 39, 18 June 2002); tokiais atvejais teismas vertina, ar konkrečiu atveju šaliai buvo suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis pačiomis sąlygomis kaip priešingai šaliai.
Atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas atsisakė patenkinti reikalavimą apklausti liudytojus, vertintina, ar tai padaryta laikantis nacionalinių proceso teisės normų, nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės principų ir pirmiau nurodytų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų. Turi būti įvertinta, ar vienai ginčo šaliai nebuvo sukurta itin nepalanki situacija, ar abi šalys savo poziciją byloje galėjo ginti tokiomis pačiomis sąlygomis, ar teismai iš esmės išnagrinėjo šalių pateiktus prašymus ir jų netenkino argumentuotai, o ne formaliai.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo inter alia dėl to, kad teismo posėdyje nebuvo apklausti visi kasatoriaus prašomi liudytojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. vasario 18 d. teismo posėdžio metu kasatorius prašė pridėti prie bylos liudytojų J. J., P. K., S. D., D. K., A. S., G. U. ir R. V. paaiškinimus bei šiuos liudytojus apklausti teismo posėdyje. Siekdamas sukonkretinti bylai svarbius faktus, kasatorius palaikė prašymą apklausti teismo posėdyje J. J., P. K., R. V., L. Z. ir G. J.. Teismas tenkino prašymą apklausti liudytojus J. J., P. K., R. V., L. Z. ir G. J. (juos nuspręsta kviesti į posėdį šaukimais) ir atmetė prašymą pridėti prie bylos liudytojų paaiškinimų kopijas, motyvuodamas tuo, kad įrodymais laikomi liudytojų tiesiogiai duoti paaiškinimai. 2013 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojai P. K. ir G. J. Į šį teismo posėdį neatvyko J. J. ir R. V., o L. Z. išvyko nesulaukusi apklausos, todėl teismas tenkino kasatoriaus prašymą dar kartą kviesti šiuos liudytojus, informuodamas, kad teismo posėdis dėl tokios priežasties bus atidedamas tik vieną kartą. Į 2013 m. gegužės 23 d. posėdį pirmiau nurodyti liudytojai neatvyko; teismui paskyrus teismo posėdžio pertrauką, kasatoriui su dalimi iš jų nepavyko susisiekti. Teismo posėdžio metu kasatorius laikėsi pozicijos, kad jis nekaltas dėl liudytojų neatvykimo, prašė nustatyti kitą teismo posėdžio datą ir liudytojus pakartotinai kviesti šaukimais, nurodė, jog neprašo jiems taikyti sankcijų, bet tai darys, jei liudytojai neatvyks dar kartą. Teismas, vadovaudamasis CPK 248 straipsnio 1 dalimi, nusprendė antrą kartą (dėl tos pačios priežasties) neatidėti teismo posėdžio ir tęsti bylos nagrinėjimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad jos nesudaro pagrindo pripažinti, jog kasatoriaus teisės į tinkamą procesą buvo pažeistos. Nors kasatorius nurodo, kad teikė prašymą apklausti dešimt liudytojų, bylos medžiaga patvirtina, jog prašyta apklausti liudytojus J. J., P. K., R. V., L. Z. ir G. J. bei pridėti kitų liudytojų rašytinius paaiškinimus. Kasacinio teismo nurodyta, kad įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka keturis požymius: pirma, įrodymas turi būti tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; antra, įrodymas turi turėti ryšį su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką (įrodymų sąsajumas); trečia, įrodymas turi būti gautas, pateiktas, surinktas, ištirtas ir įvertintas tik įstatyme nustatyta tvarka; ketvirta, informacija turi būti gauti tik iš įstatyme nustatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-439/2008). CPK nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ir kasatorius neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą remtis raštu pateiktais liudytojų parodymais, buvimo, kasatorius aiškiai neargumentavo jų parodymų pridėjimo prie bylos būtinumo, taip pat išsamiai nepagrindė, kokias aplinkybes patvirtintų ar paneigtų liudytojų parodymai ir kokia šių aplinkybių reikšmė ginčo išsprendimui. Dėl to kasatoriaus pateiktos liudytojų parodymų kopijos, nenustačius specialiųjų CPK 192 straipsnio 8 dalies taikymo sąlygų, laikytinos neatitinkančiomis įrodinėjimo priemonių leistinumo požymio, o atsisakymas priimti tokius įrodymus negali būti prilyginamas atsisakymui apklausti liudytojus. Atsisakymą priimti raštu pateiktus liudytojų parodymus teismas motyvavo tuo, kad įrodymų šaltinis yra tiesiogiai duoti liudytojų parodymai. Ši argumentacija laikytina pakankamai pagrindžiančia atsisakymą priimti ne įstatymo nustatyta tvarka pateiktą įrodymą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti CPK 181 straipsnio pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas patenkino kasatoriaus prašymą iškviesti penkis jo nurodytus liudytojus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šiems asmenims buvo įteikti šaukimai, taigi negalima sutikti su kasatoriumi, jog dėl teismo kaltės jam buvo užkirstas kelias liudytojų parodymais įrodyti priešieškinio reikalavimus. Ta aplinkybė, kad į teismo posėdį atvyko tik du iš penkių kviestų liudytojų, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas nesiėmė priemonių kasatoriaus prašymo įvykdymui užtikrinti – jo prašymu, atidėtas bylos nagrinėjimas (atitinkamai, kasatorius įspėtas, kad tai bus daroma tik vieną kartą), neapklaustiems liudytojams iš naujo įteikti teismo šaukimai, teismo posėdžio metu padaryta pertrauka, kurios metu kasatorius galėjo susisiekti su neatvykusiais liudytojais ir išsiaiškinti jų galimybes atvykti į teismą. Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatoriui buvo suteikta papildoma galimybė įrodinėti savo poziciją remiantis liudytojų parodymais, taip užtikrinant lygiateisiškumo ir rungimosi principų įgyvendinimą. Be to, įrodinėdamas savo priešieškinio reikalavimus, jis galėjo teikti kitus įrodymus, paaiškinimus. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad civilinio proceso principai ir tikslai lemia, jog pagrindinę įrodinėjimo pareigą turi ginčo baigtimi suinteresuotos jo šalys (CPK 12, 178 straipsniai), dėl to laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) ir kitus teisingo proceso principus, pagrįstai atsisakė papildomai atidėti teismo posėdį tam, jog dar kartą būtų šaukiami antrąkart į teismo posėdį neatvykę kasatoriaus nurodyti liudytojai.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo taikyti įstatyme nustatytas poveikio priemones ir užtikrinti liudytojų dalyvavimą. Byloje nėra duomenų apie įstatymų nustatyta tvarka aiškiai išreikštą tokį kasatoriaus prašymą – 2013 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog kasatoriaus atstovas neprašo liudytojams taikyti sankcijų, nurodo, kad to prašys liudytojams neatvykus dar kartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek kasaciniame skunde, tiek kituose kasatoriaus į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodyta svarių argumentų, kurie pagrįstų, kad teismas ex officio turėjo taikyti sankcijas ir užtikrinti liudytojų dalyvavimą teismo posėdyje, todėl, nesant atitinkamo kasatoriaus prašymo, teismai neturėjo pareigos jo spręsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors liudytojų atvesdinimas civiliniame procese Konvencijos aspektu galėtų būti pateisinamas, jis laikytinas kraštutine priemone, taikytina pvz., siekiant pristatyti itin reikšmingą liudytoją; tokio pobūdžio poveikio priemonė būdinga baudžiamajam procesui (žr., pvz., Pello v. Estonia, no. 11423/03, 12 April 2007).
Kasatorius įsitikinęs, kad teismai nepagrįstai tenkino ieškovų prašymą apklausti D. K., kuri suinteresuota bylos baigtimi. Toks argumentas atmestinas dėl kelių priežasčių. Pirma, kasatorius nenurodė CPK 189 straipsnio 2 dalyje esančių pagrindų, dėl ko D. K. negalėjo būti šaukiama ir apklausiama kaip liudytoja. Antra, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriumi, kad teismai D. K. parodymus vertino pažeisdami teisės aktų nuostatas ar nukrypdami nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo praktikos. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į D. K. ryšius su ieškovu, jos parodymus vertino visų įrodymų kontekste ir nekonstatavo, kad ji davė melagingus parodymus. Dėl to vien D. K. ir ieškovo artimų santykių faktas, nenustačius, kad jos parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar ji skirtingai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jie yra melagingi ir jais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą. Aktualu ir tai, kad D. K. parodymai nebuvo pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis priimti skundžiami procesiniai sprendimai (teismai jais rėmėsi spręsdami dėl įspėjimo išsikelti iš buto įteikimo kasatoriui), jie vertinti visų byloje surinktų duomenų, be kita ko, ir kasatoriaus prašymu apklaustų liudytojų parodymų, kontekste, todėl nelaikytini turėjusiais esminę įtaką priešieškinio reikalavimų atmetimui.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvados, jog teismai, pažeisdami nacionalines proceso teisės normas ir Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, apribojo kasatoriaus galimybes įrodinėti priešieškinio reikalavimus ar sukūrė jam itin nepalankias sąlygas tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas tenkino tinkamai suformuluotus ir pagrįstus kasatoriaus prašymus, apklausė dalį liudytojų, atidėjo teismo posėdį, taip sudarydamas galimybę apklausti ir kitus prašomus liudytojus. Byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl liudytojų apklausos, tenkino tik vienos ginčo šalies prašymus, nepagrįstai ignoruodamas tinkamai pareikštus kitos šalies prašymus ir taip sudarydamas nelygiavertes sąlygas vienai iš jų pagrįsti savo reikalavimus; priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, teismai rėmėsi tiek ieškovų, tiek kasatoriaus liudytojų parodymais. Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos civilinio proceso teisės normos ar nukrypta nuo rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų.
Dėl ekspertizės skyrimo
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netenkino jo prašymo skirti M. P. rašysenos ekspertizę, kuri būtų patvirtinusi, jog ginčijamą testamentą pasirašė ne M. P. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti.
Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus dėl ekspertizės skyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės vandenys“ v. AB „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-29/2014). Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, kad tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013). Panašios pozicijos laikosi ir EŽTT, Konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikoje suformulavęs principą, kad Konvencijos 6 straipsnyje neįtvirtinta pareigos nacionaliniams teismams skirti byloje ekspertizę ar kitą tyrimo priemonę tik dėl to, jog proceso šalis to prašo; nacionalinis teismas turi spręsti, ar reikalaujama priemonė yra svarbi ir esminė bylai išspręsti (žr., pvz., mutatis mutandis, H. v. France, judgment of 24 October 1989, Series A no. 162-A, p. 23, par. 60-61, Vozhigov v. Russia, no. 5953/02, judgment of 26 April 2007, par. 37 ir kt.), ar byloje yra pakankamai kitų duomenų sprendimui priimti.
Nagrinėjamoje byloje teismai atsisakė skirti M. P. rašysenos ekspertizę motyvuodami tuo, kad kasatorius nepateikė objektyvių duomenų, jog M. P. testamentas gali būti suklastotas. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad kasatoriaus argumentai dėl sudėtingų ieškovų ir testatorės santykių prieš trylika metų iki testamento sudarymo, notarės parodymų apie M. P. pateiktą asmens dokumentą, plaukų spalvą nėra pakankami ir nekelia pagrįstų abejonių dėl šios testamente išreikštos valios ir testamento tikrumo. Tokie kasatoriaus argumentai taip pat neatitinka pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, kad prašymas skirti ekspertizę turi būti motyvuotas ir pakankamai pagrįstas siekiu nustatyti bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad, atmesdami kasatoriaus prašymą skirti ekspertizę, teismai įvertino testamento sudarymo aplinkybes (testamentas surašytas ir palikėjos pasirašytas pas notarą, kuris patikrino jos tapatybę), teismo posėdžio metu apklausė testamentą patvirtinusią notarę, atsižvelgė į tai, jog testamente esančio M. P. parašo braižas panašus į kasatoriaus pateiktų M. K. laiškų braižą (skirtinguose dokumentuose nėra kasatoriaus nurodomų akivaizdžių braižo skirtumų). Nors, kaip teigia kasatorius, teismas nėra kompetentingas atlikti rašysenos atitikties vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų visuma, inter alia apklaustos testamentą patvirtinusios notarės parodymai, leidžia padaryti išvadą, jog byloje nustatyta pakankamai aplinkybių, kurių pagrindu teismai galėjo spręsti dėl testamento teisėtumo ir autentiškumo bei motyvuotai atmesti kasatoriaus abejonėmis ir spėjimais pagrįstą prašymą skirti rašysenos ekspertizę.
Dėl teismo nešališkumo
Kasatorius teigia, kad jo teisė į teisingą teismą buvo pažeista ir dėl to, jog byla išnagrinėta neteisėtos sudėties – šališko – teismo. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka – neobjektyviai vertino įrodymus, nepagrįstai atmetė kasatoriaus ir šališkai tenkino ieškovų prašymus, kasatoriui antrą kartą pareiškus nušalinimą teisėjai, šį nepagrįstai atmetė, nušalinimo klausimo neperdavusi teismo pirmininkui (nesilaikydama CPK 69 straipsnio 1 dalies), priėmė kasatoriui nepalankų sprendimą.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-234/2012; kt.).
EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus pareikštas nušalinimas pirmosios instancijos teismo teisėjai D. L. ir visam Panevėžio miesto apylinkės teismui atmestas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi, antrą kartą pareikštas nušalinimas teisėjai D. L. atmestas šios teisėjos priimta 2013 m. gegužės 23 d. protokoline nutartimi, nenustačius CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtintų pagrindų; bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nenustatyta, kad priimant tokį procesinį sprendimą buvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų. Kasatorius skundžiasi, viena vertus, dėl objektyviojo teisėjos šališkumo – jo įsitikinimu, teisėja, kuri praeityje bendravo su ieškovu, besąlygiškai tenkino bet kokius, net ir neteisėtus, ieškovų prašymus ir pageidavimus, kita vertus, dėl tvarkos nesilaikymo sprendžiant teisėjos nušalinimo klausimą – jo teigimu, nušalinimo klausimas nepagrįstai neperduotas spręsti teismo pirmininkui. Įvertinusi kasatoriaus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
Nors pagal CPK 68 straipsnio 2 dalies nuostatą teisėjui reiškiamas nušalinimas turi būti motyvuotas, kasatoriaus prašymuose nenurodytos teisiškai reikšmingos teisėjos D. L. nušalinimo aplinkybės, išreikštos tik abejonės jos nešališkumu. Prašyme kasatorius nurodė, kad teisėja, dirbdama advokato padėjėja, padėdavo ieškovui spręsti su jo darbu susijusius teisės klausimus, tačiau nepridėjo jokių konkrečių teisėjos ir ieškovo ryšius (darbinius, asmeninius ar kt.) ar tarp jų susiklosčiusius santykius patvirtinančių įrodymų, tokias aplinkybes grindė tik tariamais mirusios sutuoktinės M. P. pasakojimais. Kadangi kasatorius nepateikė objektyvių (patikrinamų) duomenų apie teisėjos ir R. K. K. ryšius, o šie tokį faktą neigia, tai teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorius motyvuotai nepagrindė reiškiamo nušalinimo, kuris sukeltų pagrįstų abejonių dėl teisėjos šališkumo.
Prašymą nušalinti teisėją kasatorius taip pat grindė aplinkybėmis, kad teismas sutiko apklausti kaip liudytoją atsakovo sutuoktinę D. K., priėmė namo bendrijos pirmininkės V. Ž. parengtą pažymą, kurios tekstą padiktavo ieškovas, atmetė prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios pažymos suklastojimo; kasatoriaus vertinimu, šios aplinkybės skyrėsi nuo nurodytųjų ankstesniame nušalinime, todėl teismų negalėjo būti laikomos tuo pačiu nušalinimo pagrindu, kurį pareiškus teisėjas nušalinimo klausimą gali išspręsti pats (CPK 69 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, spręsdamas teisėjos D. L. ir viso Panevėžio miesto apylinkės teismo nušalinimo klausimą, nustatė, jog jame pateikti kasatoriaus argumentai susiję su procesiniais teisėjų veiksmais (kasatoriaus prašymų atmetimu, nurodymu, kad jis nepateikė tam tikrų įrodymų, ieškovų prašymų tenkinimu). Antrą kartą teikiamą prašymą nušalinti teisėją D. L. kasatorius taip pat motyvavo nurodydamas teismo priimtus jam nepalankius procesinius sprendimus (apklausti kaip liudytoją D. K., priimti V. Ž. parengtą pažymą, atmesti prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog pakartotinis kasatoriaus prašymas buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais – teismo priimtas atskirais procesiniais sprendimais, kurie tariamai nepalankūs kasatoriui – kaip ir prieš tai pareikštas prašymas, todėl teisėja, remdamasi CPK 69 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę pati išspręsti nušalinimo klausimą, jo neperduodama teismo pirmininkui. Konkretūs kasatoriaus teiktame nušalinime nurodyti teisėjos procesiniai veiksmai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip patvirtinantys (paneigiantys) jos šališkumą (nešališkumą), o jų teisėtumas (pagrįstumas) gali būti patikrinamas konkretų sprendimą apskundus aukštesnės instancijos teismui. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip jau buvo konstatuota sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo vykdytos liudytojų apklausos teisėtumo, procese nebuvo tenkinami išimtinai tik ieškovų prašymai (pvz., buvo apklausti kasatoriaus liudytojai, atidėtas teismo posėdis, suteikiant papildomą galimybę atvykti kitiems liudytojams, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad buvo tenkinami ne visi ieškovų prašymai). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasatoriui pareiškus teisėjai pakartotinį nušalinimą, kuris motyvuojamas ankstesniame prašyme išdėstytomis prielaidomis apie teisėjos ir kitos ginčo šalies ryšius, neparemtus pridėtais įrodymais ar kitais duomenimis, bei grindžiamas tais pačiais argumentais (atliktų procesinių veiksmų neteisėtumu), nepaisant to, jog nurodomi kiti teismo atlikti procesiniai veiksmai, teisėja neturėjo pagrindo tokį nušalinimą perduoti teismo pirmininkui ir pagrįstai pati jį išnagrinėjo bei atmetė.
Dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už turto pagerinimą
Kasatorius nurodo, kad teismai, pažeisdami CK 3.90 straipsnio reikalavimus, paliko jo prašymus įpareigoti ieškovus leisti pasiimti procesiniuose dokumentuose nurodytus daiktus ir priteisti 50 000 Lt kompensaciją nenagrinėtus, todėl skundžiami sprendimai naikintini CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.
Teisminio nagrinėjimo dalyką byloje apibrėžia ieškovo suformuluotas ieškinio (atitinkamai – ir atsakovo pareikšto priešieškinio) reikalavimas (dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus (faktinis pagrindas). Kasacinio teismo konstatuota, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir ieškinio, taigi ir teisminio nagrinėjimo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2013). Pažymėtina, kad šis išaiškinimas taikytinas ir tuo atveju, kai byloje pareiškiamas priešieškinis, nes pagal CPK 143 straipsnio 3 dalį priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, CPK nustatytas ieškiniui pareikšti.
Nagrinėjamoje byloje pareikštu priešieškiniu (su teismo priimtais pataisymais ir patikslinimais) kasatorius prašė butą (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių M. P. ir A. P., kuris savo lėšomis ir darbu butą iš esmės pagerino, nuosavybe, jį padalyti lygiomis dalimis po ½ dalį M. P. ir A. P., pripažinti negaliojančiais: nuo jo sudarymo momento M. P. 2010 m. lapkričio 5 d. sudarytą testamentą, ieškovams 2012 m. birželio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, įpareigoti G. K. grąžinti atsakovui penkis paveikslus ir penkiolika krištolinių indų. Taigi šie reikalavimai kartu su ieškinio reikalavimais, apibrėžė teisminio nagrinėjimo byloje ribas. Atsakant į kasacinio skundo argumentą svarbu tai, kad kasatoriaus nurodomas reikalavimas įpareigoti ieškovus leisti pasiimti nurodytus daiktus ir priteisti 50 000 Lt kompensaciją teismo priimtame priešieškinyje nebuvo pareikštas – kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, toks reikalavimas, be kitų, pareikštas dokumente, pavadintame „Pataisyto papildyto priešieškinio papildomi prašymai“, kurį pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakyta priimti, motyvuojant tuo, jog pasirengimas bylos nagrinėjimui jau buvo baigtas, o iki to kasatorius pasinaudojo procesine teise galutinai suformuluoti priešieškinio dalyką ir pagrindą, pateikdamas pataisytą patikslintą priešieškinį, kuris teismo buvo priimtas. Šių bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčą sprendę teismai pagrįstai nagrinėjo tik kasatoriaus tinkamai pareikštus ir teismo priimtus reikalavimus, jiems nekilo pareigos spręsti reikalavimų, kurie buvo reikšti nesilaikant CPK nustatytos tvarkos ir todėl teismo nepriimti. CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo sąlygos byloje nenustatytos. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nacionalinės teisės normas kasatorius turi galimybę ginti savo teises atskirame procese, pareikšdamas ginčo reikalavimus CPK nustatyta tvarka.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius ginčija teismų atsisakymą priimti pažymą apie kasatoriaus komandiruotėse dirbtą laiką ir ieškovų pateiktos statybos specialistų pažymos, kuri, kasatoriaus vertinimu, yra suklastota, priėmimą, nurodo, kad ieškovai turėjo užsakyti nepriklausomą ekspertizę. Tokie jo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti teisiniais argumentais. Kasatorius nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jis neturėjo galimybės anksčiau pateikti duomenų apie darbą komandiruotėse, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog pažymoje apie buto (duomenys neskelbtini) būklę pateikti melagingi ar tikrovės neatitinkantys duomenys, arba patvirtintų kitokią buto būklę, nei aprašyta pažymoje (apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatoriaus pateiktus įrodymus, tačiau jie neteikė pagrindo kitokiai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas). Dėl to deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai apie pažymos fiktyvumą nepripažintini pagrindu spręsti dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išsamiai vertinti ir analizuoti abiejų šalių pateikti ir teismų priimti įrodymai, jų visetas, jais pagrįsti teismų motyvai, kurias patenkinti ar atmesti šalių reikalavimai. Kasatorius, reikšdamas reikalavimą pripažinti turtą bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, turėjo jį pagrįsti ir pateikti tai patvirtinančius duomenis; tinkamai to nepadaręs, jis nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkelia ieškovams, jų pažymą, kuria atsikertama į priešieškinio reikalavimus, ginčydamas reikalavimu užsakyti nepriklausomą ekspertizę ir kaltinimu dokumentų klastojimu.
Kasatorius skunde nurodo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, teigdamas, kad šis terminas nutrūko kasatoriui 2011 m. gegužės 9 d. pareiškus ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir naujai buvo pradėtas skaičiuoti įsigaliojus Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarčiai (CK 1.130 straipsnio 3 dalis).
Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad, nors jie priešieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog buvo praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti, taip pat buvo įvertintas ir spręstas priešieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas. Teismai nustatė, kad kasatorius neįrodė, jog atliko esminį buto pagerinimą savo lėšomis ar darbu, nėra duomenų, kad kasatoriaus atliktas remontas pagerino ginčo buto vertę santuokos pabaigoje, sprendė, jog kasatoriaus argumentai dėl testamento suklastojimo nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, byloje nenustatyta testatorės valios išreiškimo ar testamento įforminimo tvarkos trūkumų, dėl kurių būtų iškreipta testatorės valia. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad byloje buvo išnagrinėti kasatoriaus priešieškinio reikalavimai, kurie atmesti tokį procesinį sprendimą išsamiai motyvuojant. Kadangi, nepaisant to, kad buvo taikytas ieškinio senaties terminas, teismai išsprendė priešieškinio reikalavimus ir skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išsamiai dėl jų pasisakė, tai teisėjų kolegija nesprendžia dėl kasatoriaus nurodomo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nes tai neturės reikšmės procesiniam šios bylos rezultatui (ypač atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje nekonstatuota proceso teisės normų pažeidimų, o kasatorius neteikia argumentų dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ar testamento pripažinimą negaliojančiu, netinkamo aiškinimo ir taikymo).
Kasatorius taip pat skundžia apeliacinės instancijos teismo atsisakymą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013). Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su EŽTT formuojama Konvencijos taikymo praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąją prasme – aukštesnės instancijos teismas) siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso bruožų, sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius tinkamai nemotyvavo ir nepateikė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl, nenustatęs tam pagrindo, neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo. Kadangi byloje nekonstatuota įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus vertino remdamasis pirmosios instancijos teismo surinktomis ir ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis, kasatorius dalyvavo žodinio proceso tvarka bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikė paaiškinimus (jo teisė būti išklausytam įgyvendinta), tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo atsisakymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepripažintinas įstatyme reglamentuojamos apeliacinio proceso tvarkos nesilaikymu.
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovai G. K. ir R. K. K. turėjo 900 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, kurių atlyginimą prašo priteisti iš kasatoriaus. Kadangi ieškovų prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, tai, atmetus atsakovo kasacinį skundą, išlaidų advokato pagalbai atlyginimas lygiomis dalimis po 450 Lt kiekvienam ieškovui priteistinas iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 43,22 Lt tokių išlaidų. Kadangi Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ kasatorius 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo, tai procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš jo nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti R. K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 450 (keturi šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Dalia Vasarienė
