Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo pagrindo pakeitimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-464/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

4.3; 11.9.3; 16.2.4; 106.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo pagrindo pakeitimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo nuo 2008 m. sausio 23 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu ir nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2008 m. sausio 9 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu; priteisti iš atsakovo 8000 Lt neturtinės žalos. Ieškovas nurodė, kad jam, 2007 m. gruodžio 10 d. pateikus atsakovui atitinkamą prašymą, buvo suteiktos kasmetinės atostogos iki 2008 m. sausio 9 d., tačiau atostoginius atsakovas išmokėjo tik 2007 m. gruodžio 27 d. Anot ieškovo, darbdaviui pavėlavus atostoginius sumokėti dvidešimt vieną dieną, jo atostogos turėjo būti pratęstos iki 2008 m. sausio 28 d. Ieškovas 2008 m. sausio 9 d. nuvyko pas atsakovą ir informavo administracijos vadovą apie darbdavio pareigą pratęsti kasmetines atostogas, tačiau atsakovo vadovas nesutiko, pradėjo grasinti, todėl darbas atsakovo įmonėje tapo nebeįmanomas ir ieškovas nusprendė nutraukti darbo sutartį. Ieškovo teigimu, jis tą pačią dieną, t. y. 2008 m. sausio 9 d., įteikė darbdaviui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, o vadovas liepė pasirašyti darbo sutartyje ties grafa dėl darbo sutarties nutraukimo, kuri buvo neužpildyta. Ieškovo nuomone, šalys iš esmės sutarė dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo prašymo pateikimo darbdaviui dienos, t. y. nuo 2008 m. sausio 9-osios, UAB „Vevira“ direktorius darbo sutartį dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašė ir uždėjo bendrovės antspaudą, tačiau nenurodė nei datos, nei atleidimo pagrindo. Ieškovas nurodė, kad jis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu iš darbo atleistas neteisėtai, nes jo veiksmuose nėra šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – pravaikštų, nes nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2008 m. sausio 8 d. jis atostogavo. Kokio straipsnio pagrindu jis iš tikrųjų atleistas, ieškovas, jo teigimu, sužinojo tik 2008 m. gegužės 12 d., kai iš Alytaus rajono apylinkės teismo gavo UAB „Vevira“ ieškinį, todėl prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo jis patyrė didelį stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, prarado pasitikėjimą savimi, nes jis su darbdaviu susitarė dėl kitos datos ir kito atleidimo iš darbo pagrindo, šiuo metu dėl bylinėjimosi su atsakovu jaučia nepasitikėjimą savo naujuoju darbdaviu. Darbovietėje jis jokių drausminių nuobaudų neturėjo, dirbo sąžiningai, yra jauno amžiaus. Anot ieškovo, atleidimas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą jį pažemino ir įžeidė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino šalių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, ir nustatė, kad darbo sutartis nutraukta 2008 m. sausio 9 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį; priteisė iš atsakovo ieškovui 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad 2008 m. sausio 23 d. šalių darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už tai, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2008 m. sausio 23 d. Atsakovo atstovo argumentus, kuriais neigiamas ieškovo nurodomas faktas, kad jis 2007 m. gruodžio 10 d. įteikė prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2007 m. gruodžio 10 d., teismo vertinimu, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Teismas rėmėsi liudytojos – buvusios UAB „Vevira“ darbuotojos R. B. parodymais, kad ji dirbo bendrovėje transporto vadybininke, skirstė transporto maršrutus vairuotojams, tarp jų – ir ieškovui. Anot šios liudytojos, 2007 m. gruodžio 10 d. ieškovas buvo UAB „Vevira“ patalpose ir rašė prašymą suteikti atostogas, prašymą pateikė tiesiogiai direktoriui R. S., kuris jį skaitė; nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 9 d. ieškovui jokie darbai nebuvo skiriami. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo V. T. (dirbusio UAB „Vevira“ vairuotoju) parodymais, kad jis 2007 m. gruodžio 10 d. pakeitė ieškovą, išėjusį kasmetinių atostogų nuo ir turėjusį grįžti po Naujųjų Metų bei pakeisti šį liudytoją darbe. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovas kasmetinių atostogų iki 2007 m. gruodžio 10 d. neturėjo, nors UAB „Vevira“ buvo atidirbęs vienerius metus ir keturis mėnesius, teismas konstatavo, kad ieškovas 2008 m. gruodžio 10 d. turėjo teisę į kasmetines atostogas. Remdamasis šalių paaiškinimais, teismas nustatė, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 27 d. buvo bendrovėje ir prašė išmokėti atostoginius, tą pačią dieną ieškovui sumokėta 796,94 Lt atostoginių už dvidešimt aštuonias kalendorines dienas; tai buvo padaryta be UAB „Vevira“ direktoriaus įsakymo ir ieškovo prašymo suteikti kasmetines atostogas. Teismas pažymėjo, kad nors darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atsakovas ieškovui nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 23 d. žymėjo neatvykimą į darbą ir atleido jį už pravaikštas, tačiau iki ieškovo prašymo atleisti jį iš darbo nuo 2008 m. sausio 9 d. pateikimo atsakovas nesiėmė jokių priemonių nustatyti, kokios ieškovo neatvykimo į darbą priežastys nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 9 d., juolab kad ieškovas buvo atvykęs į darbovietę 2007 m. gruodžio 27 d. ir jo prašymu jam buvo išmokėti atostoginiai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad suteikus ieškovui dvidešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetines atostogas nuo 2007 m. gruodžio 10 d., į darbą ieškovas turėjo grįžti 2008 m. sausio 9 d., kai jis ir pateikė prašymą atleisti iš darbo. Teismas darė išvadą, kad ieškovas iš esmės teisingai nurodo faktines bylos aplinkybes dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2007 m. gruodžio 10 d. ir atostoginių sumokėjimo, o atsakovo UAB „Vevira“ veiksmai rodo stipresnės šalies – darbdavio piktnaudžiavimą. Vadovaudamasis DK 176 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad atostoginiai ieškovui buvo sumokėti pavėlavus 17 dienų, teismas nurodė, kad atostogos pratęsiamos 17 dienų, todėl į darbą ieškovas turėjo grįžti 2008 m. sausio 28 d. Teismas sprendė, kad atsakovas šalių darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nutraukė neteisėtai, nes darbuotojas darbe nebuvo dėl svarbių priežasčių (dėl kasmetinių atostogų), ir panaikino skundžiamą atsakovo įsakymą. Remdamasis 2008 m. sausio 9 d. vykusio ieškovo ir UAB „Vevira“ direktoriaus pokalbio išklotine, teismas nurodė, kad atsakovo direktorius neneigė kasmetinių atostogų suteikimo ieškovui ir kad šalys sutarė dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2008 m. sausio 9 d., nes DK 127 straipsnis suteikia darbdaviui teisę, o ne pareigą, darbo sutartį nutraukti po keturiolikos dienų. Dėl to, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatęs šalių susitarimą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2008 m. sausio 9 d., teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo bei datos. Atsižvelgdamas į tai, kad pranešimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo datuotas 2008 m. sausio 28 d. ir išsiųstas ieškovui 2008 m. sausio 31 d. (kai ieškovas buvo įsidarbinęs nuo 2008 m. sausio 15 d. UAB „Luktoma“ ir nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. kovo 21 d. bei nuo 2008 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. gegužės 12 d. buvo išvykęs į tarnybinę komandiruotę užsienyje, nuo 2008 m. kovo 22 d. iki 2008 m. balandžio 6 d. dirbo), teismas sprendė, kad nurodyto pranešimo bei 2008 m. sausio 18 d. pranešimo ieškovas negavo. Nustatęs, kad kitoje civilinėje byloje pagal UAB „Vevira“ ieškinį M. P. teismo šaukimas bei ieškinys su priedais ieškovui įteiktas 2008 m. gegužės 12 d. ir kad jį gavęs ieškovas susipažino su įsakymu dėl jo atleidimo iš darbo, kad 2008 m. birželio 17 d. pateikė nagrinėjamą ieškinį, teismas sprendė, kad šios priežastys yra svarbios nustatyti, jog DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas pažymėjo, kad darbdaviui, kaip stipresnei darbo santykių šaliai, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Teismas nurodė, kad visi atsakovo veiksmai iki darbo sutarties nutraukimo su ieškovu rodo darbdavio suteiktų įgalinimų piktnaudžiavimą: ir suteikiant darbuotojui susitarus kasmetines atostogas ir sumokant pavėluotai atostoginius, darbo laiko žiniaraštyje žymint darbuotojui pravaikštas už nurodytą laikotarpį ir neigiant prašymo dėl atostogų suteikimo gavimą; ir sutarus darbuotoją atleisti iš darbo jo noru pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2008 m. sausio 9 d., tačiau vėliau pakeitus nuomonę ir pareikalavus grįžti į darbą bei atidirbti 14 dienų, nors ieškovas jau įsidarbino kitoje bendrovėje; šie darbdavio veiksmai ieškovo atžvilgiu neleistini, tęsėsi laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 23 d., t. y. apie pusantro mėnesio, ir buvo tyčiniai. Teismas konstatavo ir DK 35 straipsnyje įtvirtintos darbdavio teisės piktnaudžiavimą, nes iš esmės atsakovas veikė nesąžiningai ieškovo atžvilgiu, nesilaikė protingumo bei teisingumo principų, pažeidė jo asmenines teises ir įstatymo saugomus interesus. Be to, ieškovas yra jauno amžiaus, UAB „Vevira“ buvo jo antroji darbovietė, todėl tokie neleistini tyčiniai atsakovo veiksmai sukėlė jam ne tik dvasinius išgyvenimus, tačiau ir pasitikėjimo darbdaviais praradimą, nepatogumus, sukrėtimą, todėl ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies, teismui nustačius, kad žalingos pasekmės atsirado darbuotojui įsidarbinus UAB „Luktoma“. Teismas nurodė, kad ieškovas nepareiškė reikalavimų dėl darbo užmokesčio bei išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kolegija nurodė, kad liudytoja R. B. žino apie ieškovo atostogas, nes skirstė darbą kitiems vairuotojams, o liudytojas V. T. žino apie ieškovo atostogas, nes ieškovas ir jis nuolat keisdavo vienas kitą kelionėje. Ieškovo buvimą atostogose įrodo ir išrašai iš atsakovo sąskaitos banke, iš kurių matyti, kad 2007 m. gruodžio 27 d. ieškovui buvo sumokėti atostoginiai. Be to, patys atsakovo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nelaikė, jog ieškovas nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 9 d. padarė pravaikštas, nes, ieškovui atvykus į darbą ir pateikus atsakovo vadovui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovui nepasiūloma pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe, o priimamas pareiškimas. Byloje esantis įrašas bei garso įrašo išklotinė patvirtina, kad atsakovo vadovas priima iš ieškovo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, tačiau visiškai neužsimena, kad jis padarė pravaikštas, priešingai, kalba, kad jis atostogavo iki sausio 6 ar 7 dienos, nesupažindina su į bylą pateiktu 2009 m. sausio 9 d. aktu, todėl tikėtina, kad šis aktas atsirado vėliau, antraip jis būtų pateiktas ieškovui arba apie jį būtų kalbėjęs atsakovo vadovas. Kolegija pažymėjo, kad iš 2009 m. sausio 9 d. vykusio pokalbio įrašo bei įrašo išklotinės matyti, kad atsakovo vadovas sutiko atleisti ieškovą iš darbo nuo 2008 m. sausio 9 d., netgi nurodė rašyti pareiškimą dėl ankstesnės atleidimo datos, tačiau ieškovas atsisakė perrašinėti pareiškimą atgaline data. Taip pat iš šio įrašo matyti, kad atsakovo vadovo paliepimu ieškovas pasirašė darbo sutartyje apie darbo sutarties nutraukimą, nesant užpildytos sutarties nutraukimo datos ir atleidimo pagrindo. Pokalbis tarp ieškovo ir atsakovo vadovo rodo, kad atsakovo vadovas liepė ieškovui pasirašyti neužpildytus buhalterinius dokumentus apie pinigų gavimą, o šiam atsisakius pagrasino jam padaryti, kad jo nebuvo darbe, o po to atostoginius paskaičiuos ir ieškovas jų negaus. Kadangi atsakovas įsakymu nebuvo įforminęs ieškovo atostogų, taip pat nesilaikė susitarimo su ieškovu dėl jo atleidimo iš darbo dienos, o 2008 m. sausio 23 d. atleido ieškovą iš darbo už pravaikštas, tai, kolegijos vertinimu, galima daryti išvadą, kad taip jis įvykdė savo grasinimus ieškovui. Kolegija nurodė, kad tiek įrašas darbo sutartyje apie jos nutraukimo datą ir pagrindą, kuris padarytas po ieškovo pasirašymo, nes ieškovas įrašo padarymo dieną negalėjo pasirašyti fiziškai, nes tuo metu buvo komandiruotėje Prancūzijoje, tiek darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kurie gali būti bet kada pakoreguoti, nes tai nėra griežtos atskaitomybės dokumentas, nepaneigia išdėstytų aplinkybių. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad teismas neturėjo vadovautis liudytojų R. B. ir V. T. parodymais, nes V. T. santykiai su buvusia darboviete neva yra blogi. Kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai atitinka tiek ieškovo nurodytas aplinkybes, tiek jau paminėtus įrodymus apie išmokėtus ieškovui atostoginius bei kitas pirmiau nurodytas aplinkybes. Be to, kolegija nerado pagrindo apelianto nurodytai aplinkybei, jog V. T. turėtų kokių nors piktumų atsakovui, nes jis iš darbo išėjo savo noru, todėl esant normaliems darbuotojo ir darbdavio santykiams po darbo sutarties nutraukimo nėra pagrindo pykti, kaip nurodo apeliantas. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų R. S., kuri yra atsakovo vadovo sutuoktinė, ir G. M., kuri dirba pas atsakovą buhaltere ir yra tiesiogiai pavaldi bendrovės vadovui, tokie teismo veiksmai atitinka CPK 189 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, šių liudytojų parodymai prieštaringi ir neatitinka net šalių nurodytų ir neginčijamų argumentų, pavyzdžiui, dėl ieškovo atvykimo į darbą 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2008 m. sausio 9 d., kai tuo tarpu šie liudytojai nurodė, kad ieškovo darbovietėje nematė. Kolegijos vertinimu, teismas sprendime nurodė visas aplinkybes, dėl kurių ieškovas laiku negalėjo pasinaudoti jam suteikta gynybos teise ir jo išvykimus į komandiruotę pagrįstai laikė svarbia šio termino praleidimo priežastimi. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, pareikšdamas ieškinį, ieškovas praleido tik keturias dienas, todėl teismas nustatęs šiurkščius pažeidimus atleidžiant ieškovą iš darbo pagrįstai atnaujino tokį terminą ir gynė darbuotojo interesus. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas neprašė ginti jo pažeistos teisės DK 29⁷ straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisti jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus darbo bylose ir galėdamas išeiti už reikalavimo ribų, šio ieškovo pasirinkto teisės gynimo būdo nekeitė ir netikslino, o kolegija, atsižvelgdama į tai, jog šalys šios sprendimo dalies neskundė, paliko tokį teismo sprendimą galioti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis) apibendrinimo apžvalgoje nurodoma, kad „pagal bendrą taisyklę darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 29⁷ straipsnio 1 dalis apibrėžia jo pradžią (DK 26 straipsnio 1 dalis), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, potvarkį ar pan., socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą“ (analogiška praktika pakartota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje G. O. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-39/2007). Dėl to kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų konstatuota aplinkybe, kad ieškovas apie atleidimo iš darbo pagrindą sužinojo tik 2008 m. gegužės 12 d., gavęs iš teismo ieškinį. Anot kasatoriaus, šią aplinkybę paneigia šalių darbo sutartis, kurioje aiškiai nurodoma, kad darbuotojas atleidžiamas iš darbo nuo 2008 m. sausio 23 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi ši sutartis pasirašyta paties ieškovo, tai laikytina, kad įrodyta, jog ieškovas jau atleidimo dieną (2008 m. sausio 23 d.) žinojo, kokiu pagrindu yra atleidžiamas. Be to, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki balandžio 7 d. ieškovas buvo Lietuvoje ir turėjo gauti visus jam siųstus dokumentus. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad VDI atsakymas į ieškovo skundą, t. y. pirmasis oficialus šaltinis, kuriame užsiminta apie tai, kad darbo sutartis nutraukta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, buvo įteiktas ieškovo motinai tuo metu, kai ieškovas buvo komandiruotėje. Anot kasatoriaus, preziumuotina, kad apie nurodyto VDI atsakymo turinį tapo žinoma nuo 2008 m. kovo 21 d., kai jis grįžo iš komandiruotės. Dėl to bylą nagrinėję teismai, teigdami, kad ieškovas apie atleidimo iš darbo pagrindą sužinojo tik 2008 m. gegužės 12 d., neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir nukrypo nuo nurodytos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

2. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009, išdėstytais išaiškinimais dėl ieškinio senaties termino nustatymo abiejų šalių interesais ir dėl protingos interesų pusiausvyros, sprendžiant termino atnaujinimo klausimus, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas terminą atnaujino iš esmės motyvuodamas tik tuo, kad ieškovas ilgą laiką buvo komandiruotėje, t. y. atsižvelgė tik į ieškovo interesus ir taip nukrypo nuo nurodytos praktikos, taip pat neįvertino to, kad ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios jam būtų sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. balandžio 7 d. Nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos nukrypo ir apeliacinės instancijos teismas, kuris svarbia termino praleidimo priežastimi pripažino tai, kad ieškinys paduotas pavėlavus tik keturias dienas. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ieškovui turėjo būti ir yra žinomos imperatyviosios DK 29⁷ straipsnio 1 dalies nuostatos. Tuo tarpu CK 1.131 straipsnio 2 dalis leidžia praleistą terminą atnaujinti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos keturios dienos, kurias ieškovas praleido, kasatoriaus nuomone, negali būti laikomos svarbia priežastimi senaties terminui atnaujinti.

3. Bylą nagrinėję teismai nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie buvo palankūs, naudingi ieškovui, ir visiškai nevertino, neanalizavo kitų byloje buvusių įrodymų, kuriais rėmėsi kasatorius. Taip teismai neteisingai nustatė ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes ir, pažeisdami CPK 185 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas iš pareigų atleistas neteisėtai ir ne tuo pagrindu, kuris nurodytas darbo sutartyje. Esant tokiai situacijai ir tarp šalių kilus ginčui, kasatorius privalėjo įrodyti ieškovo nebuvimo darbe aplinkybę, o ieškovas – kad darbe jis nebuvo dėl svarbių priežasčių, t. y. kad jis teisėtai atostogavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ 9.9 papunktis). Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar šalys įvykdė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą pareigą. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuluotos 2004 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje BUAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, ir 2005 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje J. S. v. Utenos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2005, nes šališkai, neobjektyviai rėmėsi vien tik ieškovo paaiškinimais ir jo pateiktais įrodymais, visiškai nesivadovavo kitais svarbiais įrodymais. Teismai pamiršo pažymėti, kad liudytojų R. S. ir G. Mackevič parodymai patvirtina, jog 2007 m. gruodžio 10 d. ieškovas nebuvo atvykęs į darbą, o pirmą kartą į darbovietę atvyko ne anksčiau kaip 2007 m. gruodžio 27 d. Anot kasatoriaus, tokie įrodymai neleidžia vienašališkai spręsti apie tai, kad ieškovas būtent 2007 m. gruodžio 10 d. raštu pateikė prašymą darbdaviui dėl atostogų suteikimo. Be to, konstatuodami pirmiau nurodytą aplinkybę, bylą nagrinėję teismai liudytojų R. B. ir V. T. parodymus nepagrįstai laikė neginčijamais, nes liudytoja R. B. nurodė, kad ji nėra tikra, kokio konkrečiai turinio raštą (t. y. ar tai buvo prašymas dėl atostogų suteikimo) neva ieškovas 2007 m. gruodžio 10 d. perdavė atsakovo vadovui, nes šio rašto ji neskaitė ir jo turinio nežino. Tuo tarpu liudytojas V. T. (kuris kasatorių šiuo metu yra padavęs į teismą ir nepalaiko draugiškų santykių su buvusiu darbdaviu) patvirtino, kad ieškovas 2008 m. sausio 12 d. turėjo pakeisti vairuotoją V. T. ir vykti į komandiruotę, o tai prieštarauja teismo išvadai, kad darbo sutartis su ieškovu pasibaigė 2008 m. sausio 9 d. Anot kasatoriaus, neaišku, kokias kitais įrodymais, be liudytojos R. B. parodymų, rėmėsi bylą nagrinėję teismai, darydami išvadą, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 10 d. buvo atvykęs į darbą ir parašė prašymą dėl atostogų suteikimo.

4. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose cituojama praktika, suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008, faktinėmis aplinkybėmis labai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamos situacijos, todėl bylą nagrinėję teismai taikė precedentą, suformuotą faktinėmis aplinkybėmis visiškai kitokioje byloje. Kasatoriaus teigimu, jis, atleisdamas ieškovą iš darbo, nepažeidė jokių DK reikalavimų, todėl jo veiksmuose nėra civilinei atsakomybei atsirasti reikšmingos sąlygos – neteisėtų veiksmų. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių konkrečios neturtinės žalos padarymą (išskyrus bendro pobūdžio teiginius apie neva patirtą stresą). Priešingai, iš karto išėjęs iš UAB „Vevira“ ieškovas įsidarbino UAB „Luktoma“ ir iki šiol ten sėkmingai dirba, todėl nėra pagrindo teigti, jog atleidimas iš darbo turėjo neigiamos įtakos kokioms nors ieškovo asmeninėms neturtinėms teisėms. Dėl to skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginys, kad „ieškovas patyrė atleidžiamas iš darbo neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasinio pobūdžio pakenkimais – neigiamais išgyvenimais, sukeliančiais nenaudingą poveikį sveikatai, ir juos patyrė dėl darbdavio kaltės“ yra neteisingas ir neatitinka CPK 263 straipsnio nuostatų. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks ieškovo atleidimas iš darbo neturėjo įtakos labai svarbiai ieškovo teisei į darbą ateityje ir tolesnei darbo veiklai, nes ieškovas greitai po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje, tačiau nesuprantama, kodėl tas pats teismas paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo. Be to, kasatoriui nesuprantamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nustačius, kad žalingos pasekmės atsirado ieškovui įsidarbinus kitoje darbovietėje. Ši sprendimo dalis taip pat neteisėta ir prieštaraujanti CPK 263 straipsnio imperatyviosioms nuostatoms.

5. Kasatoriaus nuomone, ieškovui priteista neturtinės žalos suma ne tik prieštarauja panašiose bylose formuojamai Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl priteisiamų sumų dydžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 3K-3-195/2008, ir 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007), bet ir yra akivaizdžiai per didelė, ypač atsižvelgiant į sunkią ekonominę situaciją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darko kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ išaiškinta, kad objektyvus kriterijus, t. y. dokumentas, kuris patvirtina darbuotojo atleidimą iš darbo, laikytinas darbo sutarties egzempliorius arba darbdavio įsakymas dėl darbo sutarties. Tuo tarpu iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nutraukiant darbo sutartį ieškovo turimas sutarties egzempliorius netinkamai užpildytas – nenurodytas sutarties nutraukimo pagrindas ir data. Pareiga tinkamai užpildyti visus dokumentus, nutraukiant darbo sutartį, tenka darbdaviui (DK 141 straipsnio 2 dalis). Įstatymo įtvirtintą pareigą pažeidė būtent kasatorius, todėl jis negali remtis aplinkybe, kad ieškovas apie atleidimo iš darbo aplinkybes sužinojo gavęs VDI atsakymą į skundą. Be to, šis VDI atsakymas įteiktas ieškovo motinai, kai ieškovas buvo komandiruotėje. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad, įteikus pašto korespondenciją ieškovo šeimos nariui, preziumuojama, jog ir ieškovui tapo žinomos korespondencijoje nurodytos aplinkybės – VDI atsiųstas dokumentas nėra procesinis dokumentas CPK 110 straipsnio prasme, kurį gavus kyla įstatyme įtvirtinta pareiga perduoti adresatui. Ieškovas pažymi, kad ieškinys teismui išsiųstas 2008 m. birželio 13 d., t. y. nepažeidžiant senaties termino, kuris prasidėjo 2008 m. gegužės 13 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 7 dalis).

2. Ieškovo teigimu, bylą nagrinėję teismai įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Kasatoriaus nurodomi liudytojų R. S. ir G. M. parodymai yra prieštaringi, neatitinka paties kasatoriaus nurodytų aplinkybių ir neįrodo kasatoriaus argumentų. Ieškovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad drausminę nuobaudą kasatorius skyrė praėjus keturiasdešimt penkioms dienoms nuo to momento, kai ieškovui nuo 2007 m. gruodžio 9 d. buvo žymimos pravaikštos, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darko kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, kad kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo praleidus nustatytus terminus drausminei nuobaudai skirti, toks atleidimas pripažintinas neteisėtu (DK 242 straipsnio 2 dalis, 29⁷ straipsnio 3 dalis).

3. Anot ieškovo, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kasatorius ne tik pažeidė savo kaip darbdavio pareigas, tačiau ir sąmoningai piktnaudžiavo jam įstatymų leidėjo suteiktais įgalinimais, kurie suteikia pranašumą prieš ekonomiškai silpnesnę šalį – darbuotoją. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006, išdėstytus išaiškinimus dėl darbuotojui sukeltos neturtinės žalos atlyginimo, ieškovas nurodo, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog UAB „Vevira“ direktorius tendencingai, neteisėtais veiksmais siekė sukelti ieškovui įtampą. Pagal nurodytą Aukščiausiojo Teismo nutartį tokie darbdavio neteisėti veiksmai neabejotinai sukelia dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrinimą savo ateitimi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų tyrimo, vertinimo ir byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su šalių darbo sutarties nutraukimu

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tuo tarpu CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.

Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąją tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. I. ir kt. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009). Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įvertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstomos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, argumentai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir teisinis sprendimo pagrindimas (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008).

Vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamos bylos duomenimis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami šalių darbo sutarties nutraukimo teisiškai reikšmingas aplinkybes, neva nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie buvo palankūs, naudingi ieškovui, ir visiškai nevertino, neanalizavo kitų byloje buvusių įrodymų, kuriais rėmėsi kasatorius. Visų pirma, šie kasacinio skundo argumentai neatitinka skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai nurodė motyvus, dėl kurių ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su darbo sutarties nutraukimu, buvo pripažintos įrodytomis, o kasatoriaus įrodinėjamos aplinkybės – ne. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai, kodėl teismas rėmėsi liudytojų R. B. ir V. T. parodymais; taip pat bylą nagrinėję teismai, remdamiesi 2008 m. sausio 9 d. vykusio šalių pokalbio įrašu (išklotine), pagrįstai ir tinkamai nustatė šalių darbo sutarties nutraukimo aplinkybes. Tuo tarpu kasatoriaus nurodomi liudytojų R. S. ir G. M. parodymai dėl kasmetinių atostogų ieškovui suteikimo (nesuteikimo) aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi šalių darbo sutarties nutraukimo aspektu. Išsamesni teisėjų kolegijos motyvai šiuo klausimu yra išdėstyti motyvų dalyje „Dėl šalių darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties nutraukimo) teisinio pagrindo“.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 178 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismų skundžiamų procesiniuose sprendimuose išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas tinkamai įvykdė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (savo paaiškinimais, šalių 2008 m. sausio 9 d. įvykusio pokalbio įrašu) įrodė, kad jis iš darbo atleistas ne tą dieną ir ne tuo pagrindu, kuris nurodytas darbdavio įformintuose dokumentuose.

Dėl šalių darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties nutraukimo) teisinio pagrindo

Darbo teisiniai santykiai yra sutartiniai teisiniai santykiai; jų atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas ribas, išreikšta ir įforminta darbo sutartyje (DK99 straipsnis). Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutartis atspindi teisinių darbo santykių sutartinį pobūdį, darbo savanoriškumo principą. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK ketvirtajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis).

Šioje byloje aktuali DK 127 straipsnio 1 dalis. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ji (darbo sutartis) pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju.

Vadovaudamasi pirmiau nurodytomis DK normomis, atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – kad ieškovas 2008 m. sausio 9 d. pateikė kasatoriui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, kad šį pareiškimą kasatoriaus vadovas priėmė ir sutiko atleisti ieškovą iš darbo nuo tos pačios dienos, t. y. nuo 2008 m. sausio 9-osios – teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darbuotojui išreiškus savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbdaviui sutikus su darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data (t. y. nagrinėjamu atveju darbdaviui atsisakius nuo jo naudai įstatyme nustatyto įspėjimo termino), šalių darbo sutartis buvo nutraukta būtent 2008 m. sausio 9 d. ir būtent DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl to darbdaviui (kasatoriui) atsirado ir DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Pažymėtina, kad nutraukus darbo sutartį pasibaigia ir darbo įstatymuose, darbo sutartyje ir (arba) vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose įtvirtintos darbuotojo darbo pareigos (vykdyti darbo funkcijas, laikytis darbo drausmės ir kt.), taip pat pasibaigia ir atitinkama darbdavio teisė reikalauti iš darbuotojo pirmiau nurodytų pareigų vykdymo ir juolab – taikyti drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Drausminės atsakomybės darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis yra nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, yra neteisėtas, nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai. Pažymėtina ir tai, kad, darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia darbo sutarties galiojimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas darbo santykių sutartinis pobūdis, be to, tokių pasekmių įstatyme neįtvirtinta. Darbdavio neįforminimas arba netinkamas įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu savaime nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento. Jeigu darbdavys, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.

Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių darbo sutartis nutraukta būtent 2008 m. sausio 9 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos ieškovui suteiktų kasmetinių atostogų ir tuo pačiu laikotarpiu žymėtų pravaikštų aplinkybės, nes, šalių darbo sutarčiai pasibaigus 2008 m. sausio 9 d., darbdavys (kasatorius) neturėjo teisinio pagrindo nei reikalauti, kad darbuotojas (ieškovas) atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, nei juolab taikyti darbuotojui (ieškovui) drausminę atsakomybę. Tokia darbdavio teisė – taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę – neatsirastų net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad drausminės atsakomybės pagrindas – darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai) – atsirado dar iki darbo sutarties nutraukimo. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus ir tuos kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į kasmetinių atostogų ieškovui suteikimo (nesuteikimo) aplinkybes, ieškovui tuo pačiu laikotarpiu žymėtas pravaikštas, liudytojų R. S. ir G. M. parodymų netinkamą vertinimą ir pan.

Konstatavus, kad šalių darbo sutartis buvo nutraukta 2008 m. sausio 9 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia, jog bylą nagrinėję teismai nesant tam teisinio pagrindo pripažino šalių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, nes atsakovo 2008 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. B-7 dėl ieškovo atleidimo iš darbo nuo 2008 m. sausio 23 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra priimtas po to, kai šalių sudaryta darbo sutartis jau buvo nutraukta. Šis atsakovo įsakymas nesukėlė teisinės pasekmės – šalių darbo sutarties nutraukimo. Jis (įsakymas) vertintinas kaip neteisėtas ir niekinis, nes darbdavio priimtas dėl asmens (buvusio darbuotojo), su kuriuo egzistavę darbo santykiai jau buvo pasibaigę aptariamo įsakymo priėmimo metu. Tai teikia pagrindą pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, iš jų pašalinant motyvus ir išvadą apie šalių darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažinimą neteisėtu, bei naikinti atsakovo 2008 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. B-7, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2008 m. sausio 23 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Dėl ieškinio reikalavimo ir jam taikytino senaties termino

Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbi įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje nustatytas ginčų, kuriems kilus darbuotojas per vieną mėnesį turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamai aiškinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008).

Remdamasi šios bylos duomenimis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino teisę nutraukti darbo sutartį su kasatoriumi DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu ir šalių darbo sutartis šiuo pagrindu buvo nutraukta 2008 m. sausio 9 d., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio (t. y. neteigia, kad darbo santykiai nutraukti nesant jo (ieškovo) valios, taip pat nesiekia tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių), sutinka su atleidimu iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o tik prašo nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta nuo 2008 m. sausio 9 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet ne darbdavio vienašališkai dokumentuose nurodytu kitokiu teisiniu pagrindu ir kitokia data. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškinio reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo sutarties nutraukimo laiko bei teisinio pagrindo nustatymo ir šios kategorijos reikalavimai nepriskirtini DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje nustatytoms ginčų kategorijoms, kurioms taikytinas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Įstatymuose neįtvirtinta trumpesnių ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai dėl aptartos dalies netinkamai kvalifikavo ginčo pobūdį, taip pat nepagrįstai nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino taikymu (netaikymu), ir neatsižvelgė į DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą šioje byloje nagrinėjamiems ieškinio reikalavimams pareikšti. Dėl to konstatuotinas netinkamas materialinės teisės normų – DK 27 straipsnio 2 dalies, 29⁷ straipsnio 1 dalies – aiškinimas ir taikymas, tačiau šis pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes ginčo santykiams taikytino bendrojo trejų metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.

Tai konstatavusi teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į DK 29⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino nepagrįstą atnaujinimą.

Dėl neturtinės žalos

Pagal DK 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindamas ir taikydamas šias materialinės teisės normas, Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009). Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai nustatė darbdavio (kasatoriaus) atsakomybės sąlygas. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla neturtinės žalos atlyginimo aspektu yra specifiška tuo, jog šalių darbo sutartis nutraukta būtent darbuotojo (ieškovo) pareiškimu, t. y. jam, o ne darbdaviui (kasatoriui) inicijavus darbo santykių pasibaigimą. Dėl to darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai savo išvadas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio nepagrįstai grindė Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kurių ratio decidendi, kiek tai susiję su darbo sutarties nutraukimo pagrindu, skiriasi nuo nagrinėjamos bylos atitinkamų aplinkybių. Šiuo aspektu konstatuotina, kad ieškovui neturtinė žala kilo ne dėl neteisėto atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, o dėl darbdavio netinkamo darbo sutarties nutraukimo įforminimo ir su juo (netinkamu įforminimu) susijusių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog ieškovas yra neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat į tai, kad ieškovo pažeistos teisės yra apginamos ir konstatuojant darbdavio neteisėtus veiksmus – be kita ko, netinkamą darbo sutarties nutraukimo įforminimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti kasacinį skundą ir ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 1000 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis analogiškai reglamentuoja ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pakeičiant skundžiamus teismų procesinius sprendimu, taip pat atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovas byloje turėjo šių bylinėjimosi išlaidų: 240 Lt žyminio mokesčio paduodamas ieškinį už reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, 1850 Lt išlaidų advokato padėjėjo ir advokato pagalbai apmokėti (T. 1, b. l. 53, 54, 178). Atsakovas turėjo šių bylinėjimosi išlaidų: 2200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (T. 1, b. l. 60, 179, 180), 187 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (T. 1, b. l. 150, 151) ir 192 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą(T. 2, b. l. 1).

Teisėjų kolegija bylinėjimosi išlaidų priteisimo aspektu vertina, kad ieškovo neturtinis reikalavimas byloje yra patenkintas, todėl dėl neturtinio reikalavimo dalies atsakovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų – 259 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus – atlyginimą, tuo tarpu, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, dėl šio reikalavimo dalies iš atsakovo priteistinas 127 Lt žyminis mokestis, nuo kurio ieškovas, paduodamas ieškinį, pagal įstatymą buvo atleistas. Dėl turtinio reikalavimo dalies, proporcingai šio reikalavimo patenkinimui ir atmetimui, iš atsakovo ieškovui priteistina 30 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovo atsakovui – 60 Lt žyminio mokesčio. Šioje byloje, kasaciniam teismui pakeitus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimai yra iš viso tenkinami 3/4 dalimis, o 1/4 dalimi atmetami, todėl šalių byloje turėtos atstovavimo išlaidos, taip pat kasaciniame teisme patirtos 46,20 Lt išlaidos priteistinos laikantis nurodytų proporcijų taip: iš atsakovo priteistina 1387,50 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui ir 34,65 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, o iš ieškovo priteistina 550 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui ir 11,55 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Apibendrinus išdėstytą ir atlikus įskaitymus spręstina, kad iš atsakovo priteistina 807,50 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 161,65 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, o iš ieškovo priteistina 11,55 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartį pakeisti. Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad ieškovo M. P. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ (į. k. 123911725) darbo sutartis yra nutraukta 2008 m. sausio 8 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį.

Panaikinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ 2008 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. B-7, kuriuo ieškovas M. P. atleistas iš darbo nuo 2008 m. sausio 23 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Priteisti ieškovui M. P. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ 1000 (vieną tūkstantį) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ 807,50 Lt (aštuonis šimtus septynis litus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo M. P. naudai ir 161,65 Lt (šimtą šešiasdešimt vieną litą ir 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovo M. P. 11,55 Lt (vienuolika litų ir 55 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.“

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Gražina Davidonienė

Vincas Verseckas