Dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-463/2009

Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir pagal suinteresuotų asmenų L. M. ir T. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: E. M.–K., UAB „VVV“, A. M., M. M., V. P., V. B. P., A. M., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimų esmė

Pareiškėjas prašė pripažinti 14,41 kv. m ūkinį pastatą Vilniuje (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą žyma 2I1/p, bešeimininkiu ir perduoti pareiškėjo nuosavybėn. Jis nurodė, kad Vilniaus miesto DŽDT VK 1973 m. kovo 16 d. sprendimu garažų statybai skirtas 40 kv. m žemės sklypas Vilniuje (duomenys neskelbtini), įpareigojant statytojus nugriauti esamus ir vietoje jų pastatyti namo gyventojams tris sandėliukus. Garažai priimti naudoti 1975 m. gegužės 15 d., statytojams J. R. ir V. P. viešame registre įregistruotos nuosavybės teisės į juos. Nors ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, buvo pastatytas teisėtai, vykdant pirmiau nurodytą Vilniaus miesto DŽDT VK 1973 m. kovo 16 d. sprendimą, tačiau jame esančių sandėliukų priklausomybės klausimas neišspręstas; šiuo metu ūkinis pastatas yra 1977 kv. m namų valdos žemės sklype Vilniuje (duomenys neskelbtini), kuriame yra gyvenamasis namas; nekilnojamojo turto registro duomenimis, šiame name esantys butai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 nuosavybės teise priklauso suinteresuotiems asmenims, tarp jų butas Nr. 5 – T. M. Gyvenamojo namo butai (Nr. 1, 5 ir 6) privatizuoti su rūsio patalpomis, tačiau nėra duomenų, kad būtų privatizuoti ūkiniame pastate esantys sandėliukai. Pareiškėjo 2006 m. birželio 20 d. aktu ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, įtrauktas į apskaitą kaip statinys, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas. Pareiškimas grindžiamas CK 4.57 straipsnio 1 dalimi, 4.58 straipsniu.

Suinteresuoti asmenys T. M. ir L. M. pareiškimu prašė nustatyti nuosavybės teisių į ūkinį pastatą, plane pažymėtą žyma 2I1/p, Vilniuje (duomenys neskelbtini) įgijimo įgyjamąja senatimi faktą ir įregistruoti jį kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Jie nurodė, kad 1940 m. Vilniuje (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas ir įregistruotas ūkinis statinys. Pokario metais šis statinys priklausė butų Nr. 5 ir 6 šeimoms; 1973 m. jis nugriautas, o butų Nr. 5 ir 6 šeimoms pastatytas ginčo ūkinis pastatas, kuriame buvo trys sandėliukai. Suinteresuoti asmenys 1978 m. įsigijo ginčo sandėliukus, pasikeitę butais su buto Nr. 5 gyventojais, kuriems priklausė iš viso keturi sandėliukai; be to, jie pirko dar vieną sandėliuką iš buto Nr. 6 gyventojų. Suinteresuoti asmenys 1992 m. privatizavo butą su visomis pagalbinėmis patalpomis pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą; jie 2006 m. pradžioje kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl sandėliukų įregistravimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintinas dėl to, kad šie neidentifikuoti. Suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad sandėliukai yra teisėti statiniai, nes pastatyti vietoje nugriautų 1940 m., jais suinteresuoti asmenys naudojasi nuo apsikeitimo butais 1978 m., todėl laikė, kad sandėliukus ginčo ūkiniame pastate įgijo sąžiningai ir niekas neturi daugiau teisių už juos į šį turtą, kurį valdo nepertraukiamai, atvirai, teisėtai ir kaip savą jau 30 metų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 2 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą tenkino, suinteresuotų asmenų – atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. birželio 20 d. akte Nr. 2 ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, Vilniuje (duomenys neskelbtini) apskaitomas kaip statinys, kuris neturi savininko ar kurio savininkas nežinomas. Kadangi pareiškėjas atliko visas privalomas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras, tai, nenustačius ginčo ūkinio pastato savininko, yra pagrindas pripažinti jį bešeimininkiu (CK 4.23, 4.24, 4.57, 4.58, 4.68– 4.71 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-977 „Dėl statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas) nustatymo, apskaitymo ir dokumentų pateikimo pripažinti statinius bešeimininkiais tvarkos patvirtinimo“). Spręsdamas dėl suinteresuotų asmenų pareiškimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jie negalėjo valdyti iki 1978 m. pastatytų sandėliukų kaip savų; Vilniaus miesto DŽDT VK 1973 m. kovo 16 d sprendimu J. R. ir V. P. turėjo vietoj griaunamų pastatyti tris sandėliukus namo gyventojams, tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, yra baigtas formuoti nekilnojamojo turto objektas; teismo vertinimu, jo statyba neįteisinta, taigi – neteisėta, todėl nėra nei nekilnojamojo daikto, kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo; vadinasi, nėra nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimui įgyjamąja senatimi konstatuoti CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų viseto. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamas daiktas, kuris nuosavybės teise priklauso valstybei (savivaldybei); tuo tarpu savivaldybės sprendimas, kuriuo įpareigojama vietoj griaunamų pastatyti tris sandėliukus, nėra atsisakymas nuosavybės teisių į juos. Teismo vertinimu, dėl tapačių argumentų neteisėtas statinys negalėjo būti įsigytas iš valstybės buto privatizavimo procese.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų L. M. ir T. M. apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą dėl tos dalies, dėl kurios Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas patenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą, pareiškimą atmetė; pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl kitos dalies paliko nepakeistą. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas nelaikė, kad aplinkybės, jog ginčo objektas, į kurį nuosavybės teisės viešame registre neįregistruotos, esantis privačiame žemės sklype, kurio savininkų nuosavybės teisės į jį įregistruotos nekilnojamojo turto registre, ir tai, jog šį ūkinį pastatą pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apskaito kaip statinį, neturintį savininkų (arba kurių savininkai nežinomi), yra teisinis pagrindas pripažinti jį bešeimininkiu ir perduoti jo nuosavybėn. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, ginčo objektas – ūkinis pastatas yra žemės sklypo Vilniuje (duomenys neskelbtini) priklausinys, kuriuo faktiškai naudojasi suinteresuoti asmenys T. M. ir L. M. Kolegija pažymėjo tą aspektą, kad nevertina, ar yra teisinis pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio paskirties ūkinį pastatą, kaip buto Nr. 5 priklausinį, nes suinteresuoti asmenys nepareiškė tokio reikalavimo; įstatymo nustatytas draudimas apeliacinėje instancijoje reikšti naujus reikalavimus, kurie nustatyta tvarka nepareikšti pirmosios instancijos teisme. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl tos dalies, dėl kurios išspręsta dėl suinteresuotų asmenų pareiškimo (jis atmestas), kolegijos vertinimu, neužkerta jiems kelio kreiptis į teismą ir pareikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo į buto Nr. 5 priklausinius. Nesant tokio reikalavimo šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad suinteresuoti asmenys T. M. ir L. M., iš valstybės įsigiję privatizuotą butą, negalėjo privatizuoti sandėliukų, kaip neteisėto statinio ir netinkamo nuosavybės teisės objekto. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju turi būti sprendžiama dėl kitų, bet ne įgyjamąja senatimi, CK 4.47 straipsnyje nustatytų pagrindų nuosavybės teisei į ginčo ūkinį pastatą atsirasti.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (pareiškėjas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą dėl tos dalies, dėl kurios atmestas jo pareiškimo reikalavimas, ir dėl tos dalies palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tos dalies, dėl kurios patenkintas kasatoriaus pareiškimas pripažinti bešeimininkiu ginčo ūkinį pastatą ir perduoti jį kasatoriaus nuosavybėn; apeliacinės instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo, nenurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo neaišku, kokius rašytinius įrodymus teismas tyrė ir vertino, kuriais iš jų rėmėsi, kuriuos atmetė; teismas nenustatė, kas yra ginčo ūkinio pastato šeimininkas, ar žinomas jo savininkas, nenurodė, kokių asmenų teisės būtų pažeistos, ginčo objektą perdavus kasatoriaus nuosavybėn. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada yra abstrakti, nepagrįsta materialinės teisės normų, jos nenurodytos motyvuojamojoje sprendimo dalyje.

2. Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 2 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl tos dalies, dėl kurios suinteresuotų asmenų pareiškimas atmestas, ir pažymėjęs, kad toks šio klausimo išsprendimas neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą ir iškelti civilinę bylą dėl nuosavybės teisių į buto Nr. 5 priklausinį pripažinimo, pažeidė pirmiau nurodytas CPK nuostatas. Byloje nepareikštas reikalavimas ir nėra šalių ginčo dėl buto Nr. 5 priklausinių; kolegijos motyvai gali būti vertinami kaip teismo šiuo klausimu nustatyti faktai ir įgyti prejudicinės galios. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka teismų praktikos nuostatų, kad teismai sprendimus grindžia faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Agaras“ v. K. V. firma–prekybos namai „Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (A. A. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 51343/0999; ir kt.).

3. Dėl CPK 1, 13, 21 straipsnių pažeidimo. Bylą nagrinėjantis teismas neturi detalizuoti, kokius konkrečiai reikalavimus, atsikirtimus ar prašymus šalis turi pareikšti. Kasacinio skundo antrajame punkte išdėstyti argumentai taip pat reiškia pirmiau nurodytų CPK straipsnių pažeidimą šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas; jis negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą; teisinę pagalbą teikia advokatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, bylos Nr. 3K-3-271/1999; 1999 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje O. P. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-323/1999).

4. Dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalies, 4.57 straipsnio 1 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad negali būti pripažintas bešeimininkiu ginčo ūkinis pastatas, kuris yra privačiame žemės sklype ir nesuformuotas tinkamai kaip nekilnojamojo turto objektas, bet nustatyti jo kadastro duomenys, nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis; atsižvelgiant į CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostatas, išeitų, kad jie grindžiami šia teisės norma, nors konkrečiai neįvardijama. Dėl CK 4.40 straipsnio taikymo nustatyta CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje – iki šio Kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad ginčo ūkinis pastatas pastatytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Kita vertus, pastačius ginčo ūkinį pastatą, liko neišspręstas klausimas, kam šis pastatas ar jame esantys sandėliukai priklausys nuosavybės teise; pagal CK 4.57 straipsnio 1 dalį bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Kasatorius ėmėsi visų teisės aktuose nustatytų procedūrų ginčo daiktui pripažinti bešeimininkiu; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kas yra statinio šeimininkas, taip pat ar savininkas yra žinomas, ar dėl ginčo objekto perdavimo kasatoriaus nuosavybėn būtų pažeidžiamos kieno nors teisės. Netenkinęs kasatoriaus prašymo, teismas neišsprendė ginčo, nes namo Vilniuje (duomenys neskelbtini) gyventojai negalės įgyti nuosavybės teisių į neįregistruotą statinį, kasatorius – tinkamai įgyvendinti jam nustatytos funkcijos tvarkyti ir apskaityti bešeimininkį turtą.

5. Dėl CK 4.19 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo. Dėl netinkamo pirmiau nurodytos materialinės teisės normos taikymo apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad ginčo ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, yra žemės sklypo Vilniuje (duomenys neskelbtini) priklausinys. Iš CK 4.19 straipsnio 2 dalies (1964 m. 153 straipsnio) išplaukia, kad pagrindinį daiktą ir priklausinį sieja bendra ūkinė paskirtis; priklausinys yra savarankiškas daiktas, jo statusą apibrėžia ne jo buvimo vieta tiesiogiai greta pagrindinio daikto, bet funkcinis šių abiejų daiktų ryšys, kuris pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jeigu yra nuolatinio pobūdžio ir pasižymi ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; ir kt.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokio ūkinio pastato ir žemės sklypo funkcinio ryšio; kita vertus, žemės sklypo Vilniuje (duomenys neskelbtini) savininkai yra šio namo gyventojai, todėl teismas privalėjo nurodyti tą žemės sklypo dalį, kurios priklausinys yra ginčo ūkinis pastatas, kuriuo, kaip kolegija nurodė, naudojasi suinteresuoti asmenys.

Suinteresuoti asmenys UAB „VVV“ ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškimais prisideda prie pareiškėjo kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys T. M. ir L. M. prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstytos visos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad privačiame žemės sklype esantis neidentifikuotas daiktas negali būti pripažintas bešeimininkiu; kasatoriaus atliktos procedūros daiktui bešeimininkiu pripažinti nekeičia jo valdymo formos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl šalis siejančio ginčo teisinio santykio kvalifikavimo ir jį reglamentuojančių įstatymo normų aiškinimo ir taikymo

CK 1.136 straipsnyje nustatyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai; šiais pagrindais atsiradusios teisės saugomos įstatymo. Bylą pagal kasatoriaus ir trečiųjų asmenų pareiškimus nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tyrė ir vertino, ar ginčo objektas – 14,41 kv. m ploto ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, Vilniuje (duomenys neskelbtini) pripažintinas bešeimininkiu turtu ir perduotinas kasatoriaus nuosavybėn, ar nustatytinas suinteresuotiems asmenims T. ir L. M. nuosavybės teisių į šį pastatą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, nenustačius ginčo pastato savininko, yra pagrindas kasatoriaus pareiškimą tenkinti, tuo tarpu nuosavybės teisei į šį pastatą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų viseto; be to, neteisėtas statinys negalėjo būti įsigytas iš valstybės buto privatizavimo procese. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas laikė, kad nustatytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo išvadai apie tai, jog ginčo ūkinis pastatas yra bešeimininkis; kolegija laikė, kad šis daiktas yra žemės sklypo pirmiau nurodytu adresu priklausinys, kuriuo faktiškai naudojasi suinteresuoti asmenys T. ir L. M., ir kad dėl jų nuosavybės teisių į ginčo pastatą įgijimo turi būti sprendžiama, taikant kitus CK 4.47 straipsnyje nustatytus pagrindus, tačiau nevertino, ar yra teisinis pagrindas pripažinti ūkinį pastatą suinteresuotų asmenų buto priklausiniu, šiems tokio reikalavimo nepareiškus.

Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės; CPK nustatytu bylos nagrinėjimo teisme reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad priimtas teismo sprendimas būtų teisingas – atitiktų tikrąją teisės prasmę ir faktines aplinkybes. Vadinasi, atsižvelgiant į šalių suformuluotus reikalavimus, taip pat esant duomenų, kad pareiškimą pareiškę suinteresuoti asmenys privatizavimo procese įgijo nuosavybės teisę į butą, bylą nagrinėję teismai turėjo aiškintis, ar kilęs ginčo teisinis santykis nesusijęs su buto privatizavimu; tokių santykių konstatavimas būtų nulėmęs teismų pareigą aiškintis ir taikyti privatizavimą nustatančių teisės normų turinį šios bylos konkrečių aplinkybių kontekste ir, atsižvelgiant į tai, pirmiausia spręsti dėl suinteresuotų asmenų ir tik po to – dėl kasatoriaus pareiškimo pripažinti ginčo ūkinį pastatą bešeimininkiu pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto privatizavimo, yra specifiški ir sudėtingi dėl šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia dėl valstybės ir valstybinio turto, kaip savito teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumų; dėl to procesas, kurio metu nuosavybės teisė pereina iš valstybės privatiems asmenims, be bendrųjų, reglamentuojamas ir specialiųjų teisės normų. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą buvo nustatyta 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, kuris visa apimtimi galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.; dėl įstatymo įgyvendinimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ ir kt.). Privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindų ir turinio nuostatų analizė suponuoja, kad buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu jos yra įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Su gyvenamosiomis patalpomis susijusios pagalbinės patalpos gali būti to paties namo rūsiuose, palėpėse, bet gali būti ir atskirai, pavyzdžiui, ūkiniai pastatai. Techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpos pripažinimui buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Vadinasi, šios nuostatos patvirtina, kad ne visos negyvenamosios patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, kitos negyvenamosios patalpos galėjo likti viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. Suinteresuoti asmenys teigia, kad ginčo ūkiniame pastate buvusius sandėliukus įgijo, apsikeitę butais su buvusiais buto Nr. 5 gyventojais, tačiau byloje nėra šios mainų sutarties ir nėra galimybių spręsti dėl jų įgyto nuosavybėn objekto dydžio ir paskirties. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto savivaldos 1973 m. kovo 16 d. aktu Nr. 215 skirtas 40 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) dviejų boksų garažui individualiems automobiliams statyti ir statytojai įpareigoti nugriauti esamus ir vietoje jų pastatyti tris sandėliukus namo gyventojams (T. 1, b. l. 27). Bylą nagrinėję teismai netyrė ir neišsiaiškino, kas naudojosi sandėliukais ūkiniame pastate iki tol, kol jis buvo nugriautas; byloje yra 1973 m. vasario mėn. namo gyventojų pareiškimas savivaldybei dėl naudojimosi sandėliukais tvarkos (T. 1, b. l. 57, T. 2, b. l. 79), taip pat buto Nr. 6 savininko raštelis dėl naudojimosi sandėliuku teisės perleidimo buto Nr. 5 savininkui (T. 2, b. l. 80). Vadinasi, nurodytos aplinkybės suponuoja būtinumą spręsti, ar gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojų faktinis naudojimasis sandėliukais nereiškė, kad naujai pastatyti trys sandėliukai buvo priskirti naudotis gyvenamajame name tokių patalpų neturintiems gyventojams, nes pagal Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.2 punkte išdėstytą išaiškinimą negyvenamosios patalpos, kurios pagal inventorizavimo bylas nepriklauso nei vienam, nei kitam butui, miesto, rajono valdybos sprendimu turėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, kai visi butai gyvenamajame name privatizuoti. Nurodytos aplinkybės suponuoja taip pat būtinumą vertinti, ar vien dėl naudojimosi neidentifikuotu daiktu, t. y. naujai pastatytais sandėliukais, buvo sukurtas tarnavimo pagrindiniam daiktui efektas ir vien dėl naudojimosi jis tapo priklausiniu. Pagal CK 4.14 straipsnį priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir V. M. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005). Toks nustatytas reglamentavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas dėl asmenų įgytų teisių į negyvenamąsias patalpas butų privatizavimo procese spręsti, analizuojant ir vertinant taip pat pirkimo–pardavimo sutarčių, kuriomis asmenys nusipirko iš valstybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turinį, atsižvelgiant į Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 7 punkto nuostatą, kad, apskaičiuojant privatizuojamo buto kainą, sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, netyrė aplinkybių, ar ginčo ūkinis pastatas buvo privatizavimo objektas nuosavybės teisių į butą įgijimo procese; nurodytos aplinkybės yra neatskiriama kasatoriaus ir suinteresuotų asmenų pareiškimų faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių dalis. Nevisapusiškas byloje turinčių reikšmės aplinkybių ištyrimas yra esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris yra pagrindas teismų sprendimą ir nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 176,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą ir panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš suinteresuotų asmenų T. M. ir L. M. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Priteisti iš suinteresuotų asmenų T. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą po 88,30 (aštuoniasdešimt aštuonis litus 30 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas