Civilinė byla Nr. 3K-3-157-421/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14529-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.5; 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei R. R. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – K. I. (I.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonių savininkų ir valdytojų pareigą apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1630,73 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad 2011 m. liepos 30 d. Rusijoje dėl transporto priemonę „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio asmens kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Ieškovo teigimu, eismo įvykio dieną atsakovė buvo minėtos transporto priemonės savininkė, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi minėtas eismo įvykis įvyko Rusijoje ir jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, eismo įvykio valstybės – Rusijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė ieškovui 1630,73 Eur sumos reikalavimą. Reikalaujamą sumą ieškovas sumokėjo ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsniu, raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Rusijos nacionaliniam draudikui sumokėtą sumą, tačiau iki ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovė nurodytos sumos ieškovui nesumokėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nustatė, kad atsakovė 2011 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi transporto priemonę pardavė ir perdavė trečiajam asmeniui. Transporto priemonę iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ji išregistravo 2011 m. rugpjūčio 3 d. Teismas sprendė, kad eismo įvykio metu atsakovė nebuvo transporto priemonės savininkė.
Atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykio metu, t. y. 2011 m. liepos 30 d., atsakovė nebuvo transporto priemonės savininkė, teismas sprendė, kad jai neatsiranda prievolė atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.249 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 179, 185 straipsniai).
Teismas pažymėjo, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas pretenziją iš Rusijos transporto priemonių draudikų biuro gavo 2012 m. balandžio 19 d., o ieškinį teismui pateikė 2015 m. balandžio 24 d. (paštu išsiuntė 2015 m. balandžio 22 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys atsakovei yra pareikštas nepagrįstai, teismas padarė išvadą, jog ieškinio senaties klausimo nagrinėjimas nėra aktualus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 1630,73 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 98 Eur už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Kolegija, remdamasi TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1, 5 dalimis, kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-300/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-300/2010">3K-7-300/2010</a>), nurodė, kad savininkas, perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą, įpareigojančią apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas draudikų biuro reikalavimui. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir tokios transporto priemonės perdavimas naudoti bei jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
Kolegija nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovei priklausiusi transporto priemonė buvo perduota kitam asmeniui, o šis ją eksploatuodamas Rusijoje 2011 m. liepos 30 d. sukėlė eismo įvykį; faktiškai transporto priemonė buvo perduota trečiajam asmeniui 2011 m. liepos 11 d. sudarius pirkimo–pardavimo sutartį; automobilio civilinės atsakomybės draudimo sutartis nutraukta 2011 m. liepos 13 d.; eismo įvykio dieną minėta transporto priemonė buvo įregistruota nuosavybės teise atsakovės vardu; transporto priemonė iš Kelių transporto priemonių registro išregistruota 2011 m. rugpjūčio 3 d.; nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. atsakovės vardu registruota transporto priemonė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nebuvo apdrausta.
Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė, nutraukusi automobilio draudimo sutartį iš karto po automobilio perdavimo kitam asmeniui, nors automobilio registracija jos vardu dar nebuvo panaikinta, sąmoningai pažeidė imperatyviąją įstatymo normą, taip pat sudarė kitam asmeniui prielaidas naudoti neapdraustą transporto priemonę nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. ir taip prisidėjo prie padarinių (nuostolių) atsiradimo. Aplinkybė, kad transporto priemonė buvo parduota, kolegijos vertinimu, nepanaikina atsakovės atsakomybės; savininko, neįvykdžiusio imperatyviosios pareigos neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę, atsakomybei neturi reikšmės, kokiu pagrindu neapdraustas automobilis buvo perduotas naudoti kitam asmeniui (perleidus nuosavybės teisę į jį, panaudos ar nuomos).
Kolegija padarė išvadą, kad eismo įvykio dieną atsakovė buvo atsakinga už tai, kad automobilis būtų apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir negalėjo leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės. Kolegijos vertinimu, automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktas per se (pats savaime) nepanaikina atsakovės atsakomybės. Atsakovės pateiktoje rašytinės formos sutartyje nėra duomenų, kad automobilio įgijėjas būtų įsipareigojęs jį apdrausti. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovei neatsiranda prievolė atlyginti ieškovui nuostolius.
Kolegija pažymėjo, kad atgręžtinis ieškovo reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Esant skolininkų solidariajai prievolei (pasyviajam solidarumui) kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį bet kuriam bendraskoliui (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovei, automobilio įgijėjas trečiasis asmuo byloje buvo patrauktas trečiuoju asmeniu. Taigi atsakovė, atlyginusi žalą, turi teisę pareikšti reikalavimą solidariajam skolininkui dėl išmokėtos žalos atlyginimo dalies priteisimo (CK 6.280 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. rugpjūčio 10 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovui 197,08 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų vertimą atlyginimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pažeidė CK 4.47 straipsnio 1 punkto, 1.75 straipsnio, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 32 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta viešo registro duomenų reikšmė ir santykis su nuosavybės teisės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-448/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-448/2010">3K-3-448/2010</a>). Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo ne atsakovė, o trečiasis asmuo, taip pat nepagrįstai rėmėsi išimtinai viešo registro duomenimis, kuriuose transporto priemonės savininke buvo nurodyta atsakovė. Dėl nurodytų pažeidimų teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad už eismo įvykio metu padarytą žalą yra atsakinga atsakovė.
Teismas, pripažindamas, kad po transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir automobilio perdavimo trečiajam asmeniui atsakovė ir toliau turėjo pareigą sudaryti draudimo sutartį, pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Remiantis šiomis teisės normomis, pareiga sudaryti draudimo sutartį tenka transporto priemonės savininkui. Priėmus skundžiamą sprendimą, susiklosto situacija, kai atsakovei perleidus nuosavybės teisę į transporto priemonę trečiajam asmeniui, t. y. jai nesant automobilio savininke ir per teisės aktų nustatytą terminą išregistravus transporto priemonę iš Kelių transporto priemonių registro, atsakovei tenka atsakomybė už naujojo savininko, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, veiksmus.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi turėjo perleisti naujajam savininkui TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą transporto priemonės savininko pareigą sudaryti draudimo sutartį, o to nepadariusi, ji buvo atsakinga už automobilio valdytojo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą iki automobilio išregistravimo, todėl liko atsakinga už neapdraustos transporto priemonės valdytojo sukeltą žalą. Tokia teismo išvada padaryta pažeidžiant TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį, nes, priešingai negu nurodyta sprendime, ši teisės norma nustato transporto priemonės pardavėjo teisę, bet ne pareigą perleisti draudimo sutartį pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-421/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-421/2014">3K-3-421/2014</a>). Pareiga apdrausti transporto priemonę nuo nuosavybės teisės į ją perleidimo perėjo pirkėjui – trečiajam asmeniui, ir atsakovė nuo to momento nėra atsakinga už draudimo sutarties sudarymą. Be to, atsakovės sudaryta draudimo sutartis negaliojo Kirgizijoje (pirkėjo gyvenamosios vietos valstybėje), todėl draudimo dokumentų perdavimas pirkėjui apskritai nebuvo tikslingas.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė kasacinio teismo praktiką, suformuotą 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-300/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-300/2010">3K-7-300/2010</a>, ir visiškai nepagrįstai nesirėmė kasacinio teismo praktika, suformuota vėlesnėje 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-448/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-448/2010">3K-3-448/2010</a>. Skundžiamame sprendime nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-300/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-300/2010">3K-7-300/2010</a> faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Transporto priemonės perleidimo faktą turi įrodyti transporto priemonės savininkas, t. y. nagrinėjamu atveju atsakovė. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 77.2 punkto nuostatomis, į VĮ „Regitra“ dėl transporto priemonės išregistravimo kreiptis turėjo tiek atsakovė, kaip buvusi transporto priemonės savininkė, tiek trečiasis asmuo, kaip naujas savininkas, tam, kad būtų identifikuotos abi sandorio šalys. Kreipiantis tik atsakovei, turėjo būti sudarytas notaro patvirtintas sandoris. Taigi atsakovė, norėdama įrodyti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį, turėjo pateikti teismui notaro patvirtintą sutartį, arba tariamo pirkėjo tinkamai užfiksuotą patvirtinimą, kad jis iš tikrųjų įsigijo transporto priemonę, arba užtikrinti tariamo pirkėjo dalyvavimą teismo posėdyje, kur jis asmeniškai galėtų pasisakyti dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.
Atsakovės pateikta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis negali būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu transporto priemonės perleidimą trečiajam asmeniui, nes ji nebuvo pateikta VĮ „Regitra“; VĮ „Regitra“ buvo pateiktas tik pranešimas – deklaracija, ir tik jau po eismo įvykio; Rusijos kelių policijos pažymoje nurodoma, kad būtent atsakovė yra transporto priemonės savininkė (CPK 197 straipsnio 2 dalis); eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo ne trečiasis, o kitas asmuo; sutartis nėra patvirtinta notaro; sutartis tariamai sudaryta su užsienio piliečiu jam nesuprantama kalba.
Net atsakovei įrodžius transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį, šis faktas neeliminuotų jos atsakomybės. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovė perdavė draudimo sutartį patvirtinančius dokumentus automobilio vairuotojui (TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis). Todėl jos inicijuotas draudimo sutarties nutraukimas po sutarties galiojimą patvirtinančių dokumentų perdavimo kitam transporto priemonės valdytojui gali būti vertinamas kaip neteisėtas elgesys, kuriuo pažeidžiamos TPVCAPDĮ nuostatos ir transporto priemonės valdytojo interesai bei teisėti lūkesčiai.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį
Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (to paties straipsnio 2 dalis).
Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi šioje byloje aptariamos žalos atsiradimo metu) 97 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jei sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis dėl civilinės atsakomybės, galinčios atsirasti valdant, naudojant individualiais požymiais apibrėžtą daiktą ar juo disponuojant, tai, jei sutartyje nenustatyta kitaip, pasikeitus daikto savininkui, draudimo sutartis pasibaigia.
Kasacinis teismas, spręsdamas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimą pasikeitus transporto priemonės savininkui, aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją Draudimo įstatyme įtvirtintą taisyklę, pasikeitus transporto priemonės savininkui, inter alia (be kita ko), transporto priemonės pardavimo atveju, buvusio transporto priemonės savininko sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis pasibaigia ir naujam transporto priemonės savininkui pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą atsiranda pareiga apdrausti tokios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-403/2017 22 punktą).
Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad: atsakovei priklausiusi transporto priemonė buvo perduota kitam asmeniui, o šis ją eksploatuodamas Rusijoje 2011 m. liepos 30 d. sukėlė eismo įvykį; faktiškai transporto priemonė buvo perduota trečiajam asmeniui 2011 m. liepos 11 d. sudarius pirkimo–pardavimo sutartį; automobilio civilinės atsakomybės draudimo sutartis nutraukta 2011 m. liepos 13 d; transporto priemonė iš Kelių transporto priemonių registro buvo išregistruota 2011 m. rugpjūčio 3 d.
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad faktiškai transporto priemonė buvo perduota trečiajam asmeniui 2011 m. liepos 11 d. sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, ir nurodęs, jog: aplinkybė, kad transporto priemonė buvo parduota, nepanaikina atsakovės atsakomybės; savininko, neįvykdžiusio imperatyviosios pareigos neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę, atsakomybei neturi reikšmės, kokiu pagrindu neapdraustas automobilis buvo perduotas naudoti kitam asmeniui, iš esmės pripažino, kad eismo įvykio, dėl kurio nukentėjusiajam buvo padaryta ieškovo atlyginta bei šioje byloje reikalaujama priteisti iš atsakovės žala, metu atsakovė buvo transporto priemonės, kuria buvo padaryta žala, savininkė.
Šios nutarties 18 punkte minėta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Ieškinys šioje byloje atsakovei pareikštas tuo pagrindu, kad ji, būdama transporto priemonės savininkė, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarties sudarymą asmuo, neįvykdė šios pareigos (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2 dalys, 23 straipsnio 1 dalis). Todėl teisingam šios bylos išnagrinėjimui yra reikšminga nustatyti, kas eismo įvykio, dėl kurio nukentėjusiajam buvo padaryta šioje byloje reikalaujama priteisti iš atsakovės žala, metu buvo transporto priemonės, kuria buvo padaryta ši žala, savininkas.
Dėl transporto priemonės registravimo teisinės reikšmės
Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Daikto perdavimu sudaroma galimybė įgijėjui naudotis perduotu daiktu pagal paskirtį, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą (CK 4.50 straipsnio 1 dalis).
Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją; tokiu atveju neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnio 1, 2 dalys).
Viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įsigijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai; viešame registre taip pat registruojami teisių į tokius daiktus suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai, tarp jų sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės (CK 4.253 straipsnis, 4.254 straipsnio 1 punktas).
Pagal SEAKĮ 25 straipsnio 2 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms. Šio įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3 punkte nurodyta, kad šio registro paskirtis – registruoti registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus; registro objektai yra kelių transporto priemonės (Nuostatų 4 punktas).
Aiškindamas šios nutarties 24–28 punktuose nurodytas teisės normas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija; įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo; registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi ir pirkimo–pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis); automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-448/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-448/2010">3K-3-448/2010</a>; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
Šios nutarties 29 punkte nurodytose nutartyse kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre. Vertinant viešo registro informaciją trečiųjų asmenų požiūriu svarbus aspektas – trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga. Būtent tokia yra esminė viešo registro funkcija, nes tretieji asmenys, esant teisiniams santykiams su transporto priemonių savininkais, be registro duomenų, dažniausiai neturi daugiau informacijos apie tai, kam nuosavybės teise priklauso neapdrausta transporto priemonė, kurią valdant eismo įvykio kaltininkui, Draudikų biurui kyla pareiga nukentėjusiajam atlyginti patirtus nuostolius. Registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio atsakovui ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę. Taigi viešo registro informacija paneigiama teismo sprendimu. Dėl to tais atvejais, kai Draudikų biuras yra pareiškęs ieškinį registre nurodytam automobilio savininkui, o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę yra perleidęs kitam asmeniui, pastarasis turi būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Teismas, nustatęs, kad transporto priemonės savininkas yra ne atsakovas, pagal CPK 45 straipsnį privalo pasiūlyti netinkamą šalį pakeisti tinkama.
Aptartos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės į daiktus atsiradimą bei daiktų, daiktinių teisių, jų suvaržymų ir juridinių faktų registravimą, ir paminėta kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą konstatuoti, kad: įstatymas nenustato privalomos motorinių transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties teisinės registracijos; transporto priemonės savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o automobilio perdavimas šios sutarties pagrindu yra jo įgijimo nuosavybėn momentas; viešo registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu.
Išvadą, kad eismo įvykio metu atsakovė nebuvo transporto priemonės savininkė, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė atsakovės pateiktos transporto priemonės rašytinės sutarties pagrindu. Šioje nutartyje minėta (žr. šios nutarties 22 punktą), kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, jog eismo įvykio metu atsakovė buvo transporto priemonės, kuria buvo padaryta žala, savininkė. Nustačius, kad automobilis buvo perduotas trečiajam asmeniui sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ši apeliacinės instancijos teismo išvada ir teiginys, kuriuo paneigiama pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės pateikta pirkimo–pardavimo sutartis įrodo, kad ji nebuvo transporto priemonės savininkė, todėl jai neatsirado pareiga atlyginti nuostolius, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytoms nuosavybės įgijimą reglamentuojančioms teisės normoms, kasacinio teismo praktikai ir byloje nustatytoms aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas į bylą trečiuoju asmeniu patraukė asmenį, kuriam transporto priemonė buvo perleista minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad ieškovui buvo pasiūlyta pakeisti atsakovę, tačiau, ieškovui nesutikus, teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, kaip nustatyta CPK 45 straipsnio 3 dalyje. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos. Vien faktas, kad trečiasis asmuo neatvyko į teismo posėdį ir nebuvo apklaustas, negali paneigti automobilio nuosavybės perėjimo jam pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu fakto.
Minėta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (žr. šios nutarties 18, 23 punktai). Nuosavybės teisei į transporto priemonę pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėjus kitam asmeniui, ši pareiga taip pat pereina naujajam jos savininkui. Todėl nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė pažeidė imperatyviąją pareigą neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu transporto priemonė buvo perduota naudoti, t. y. perleidus nuosavybės teisę, panaudos ar nuomos pagrindais.
Pagal nagrinėjamoje byloje aptariamo įvykio metu galiojusios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių redakcijos 86.1, 87.1 punktų nuostatas, pardavus, padovanojus ar kitaip perleidus nuosavybės teisę į transporto priemonę užsienyje gyvenančiam asmeniui, pareiškėjui privalu kreiptis į VĮ „Regitra“ per 30 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad transporto priemonė iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išregistruota 2011 m. rugpjūčio 3 d. Taigi transporto priemonę, kuria eismo įvykio metu buvo padaryta žala, atsakovė iš Kelių transporto priemonių registro išregistravo nepažeisdama nustatyto termino, t. y. nepraėjus 30 dienų nuo jos pardavimo užsienyje gyvenančiam asmeniui (2011 m. liepos 11 d.).
Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas, jog atsakovė eismo įvykio dieną buvo atsakinga už tai, kad automobilis būtų apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir negalėjo leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės, o nutraukdama draudimo sutartį po automobilio perdavimo kitam asmeniui, pažeidė imperatyviąją įstatymo nuostatą, padarė pažeisdamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą bei kelių transporto priemonių registravimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų taikymo praktikos, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir šie pažeidimai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).
Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, naikintinas ir papildomas sprendimas dėl procesinių dokumentų vertimo išlaidų atlyginimo priteisimo.
Kasacinis teismas taip pat konstatuoja, kad pirmosios teismas padarė nustatytais bylos duomenimis bei teisės normomis pagrįstą išvadą, kad atsakovė eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininkė, todėl jai neatsiranda pareiga atlyginti nuostolius ir pagal pareikštą ieškinį ji nėra tinkama atsakovė. Todėl paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Tenkinus kasacinį skundą, iš ieškovo atsakovei priteistinas atsakovės už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 37 Eur. Taip pat atsakovei iš ieškovo priteistina 388,68 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidų. Taigi iš viso iš ieškovo atsakovei priteistina 425,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 17,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimą ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. papildomą sprendimą bei palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) atsakovei R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 425,68 Eur (keturis šimtus dvidešimt penkis Eur 68 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) valstybei 17,19 Eur (septyniolika Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas
