Dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo vykdyti sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-123/2011

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-18253-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 99.11; 118.1; 119.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ŽVC“ ir atsakovo mokslinės–gamybinės akcinės bendrovės „Precizika“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ŽVC“ ieškinį atsakovui mokslinei–gamybinei akcinei bendrovei „Precizika“ dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo vykdyti sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliami bylos nutraukimą ir reikalavimo palikimą nenagrinėto reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei paskirstymo, kai byla baigiama nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, klausimai.

Atsakovas mokslinė–gamybinė akcinė bendrovė (toliau – MG AB) „Precizika“ yra gamybinio–administracinio pastato (duomenys neskelbtini) savininkas ir lokaliųjų energijos skirstomųjų tinklų, esančių šiuo adresu, valdytojas, todėl visas nurodytam pastatui būtinas komunalines paslaugas tiesiogiai perka iš šių paslaugų teikėjų. Ieškovas UAB „ŽVC“ yra administracinio pastato, esančio tame pačiame žemės sklype šalia atsakovo pastato, savininkas, kuris nėra sudaręs su komunalinių paslaugų teikėjais sutarčių dėl šių paslaugų jo pastatui teikimo. Ieškovo administracinio pastato įrenginiai prijungti prie atsakovo valdomų skirstomųjų tinklų. 2004 m. liepos 30 d. buvo sudaryta ieškovo ir atsakovo sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo. Joje šalys susitarė, kad atsakovas nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. perteikia ieškovui elektros ir šilumos energiją, šaltą vandenį, lietaus kanalizacijos paslaugas iki tol, kol ieškovas neįsiregistruos kaip atskiras abonentas nurodytas paslaugas teikiančiose įmonėse. 2009 m. rugsėjo 24 d. ieškovas gavo atsakovo pranešimą Nr. 357, kuriuo šis pranešė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. nutraukia sutartį dėl komunalinių paslaugų, nes ieškovas nuo 2004 m. iki 2009 m. tinkamai netvarkė savo administracinio pastato energetinių išteklių ir nesprendė su šiuo susitarimu susijusių klausimų. Sutarties nutraukimo teisiniu pagrindu pranešime įvardytas CK 6.199 straipsnis, reglamentuojantis neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimą. Teigdamas, kad esminio sutarties dėl komunalinių paslaugų pažeidimo nepadarė, jokių teisinių ir būtinų jai vienašališkai nutraukti pagrindų, nustatytų CK 6.721 straipsnio 2 dalyje, 6.217 straipsnio 1 dalyje, nebuvo, taigi atsakovo pranešimas pateiktas nepagrįstai, pažeidžiant specialųjį viešųjų sutarčių teisinį reglamentavimą, ieškovas, kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodydamas CK 1.80 straipsnio 1 dalį, 1.138 straipsnio 2 punktą, prašė pripažinti, kad atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. pranešimas Nr. 357 apie 2004 m. liepos 30 d. sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimą yra neteisėtas, negalioja ir nesukuria jokių sutarties nutraukimo teisinių padarinių; įpareigoti atsakovą tinkamai ir laiku vykdyti visas 2004 m. liepos 30 d. sutartimi dėl komunalinių paslaugų prisiimtas prievoles bei įsipareigojimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sutarties nuostatą, kad ji sudaryta iki tam tikro juridinio fakto – iki tol, kol ieškovas nėra įsiregistravęs pagal ginčo sutartį perteikiamų paslaugų abonentu šių paslaugų tiekimo įmonėse, – įvykimo, teismas prilygino neapibrėžtam terminui, nes šalys, nustačiusios tokią sutarties sąlygą, tam, kad ji sukeltų siekiamų teisinių padarinių, turėjo susitarti ir dėl termino, per kurį ieškovas turėjo įvykdyti nurodytą pareigą – sudaryti sutartis tiesiogiai su atitinkamas komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Kadangi sutartyje toks terminas neaptartas, tai, teismo nuomone, ginčo sutartis pripažintina sudaryta neapibrėžtam terminui. Dėl to teismas nesutiko su ieškovo paaiškinimais, kad sutartis galėjo būti nutraukiama tik pagal CK 6.217 straipsnį, įtvirtinantį vienos šalies teisę nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, arba pagal CK 6.721 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią atlygintinų paslaugų teikimo sutarties vienašalį nutraukimą. Teismo nuomone, CK 6.217 straipsnis netaikytinas, nes atsakovas turi teisę nuspręsti, kokiu pagrindu nutraukti 2004 m. liepos 30 d. sutartį, o ieškovo argumentai dėl CK 6.721 straipsnio 2 dalies taikymo nepagrįsti dėl to, kad atsakovas nėra elektros ir (ar) šilumos energijos, taip pat kitų komunalinių paslaugų tiekėjas ar gamintojas, neturi šiai veiklai reikalingų leidimų ir jo vykdoma veikla nesusijusi su tokių paslaugų teikimu. Be to, šias nustatytas aplinkybes teismas vertino kaip paneigiančias ieškovo tvirtinimą, kad ginčo sutartis yra viešoji sutartis. Teismas nurodė, kad ieškovas, būdamas administracinio pastato (duomenys neskelbtini) savininkas, gali savarankiškai sudaryti sutartis dėl atitinkamų paslaugų pastatui teikimo. Pažymėdamas, kad atsakovas yra pelno siekianti įmonė, užsiimanti komercine–ūkine veikla, teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas, kad atsakovas vykdytų jam nenaudingą sutartį, yra nepagrįstas ir neatitinka įstatyme įtvirtintų sutarčių laisvės bei pasirinkimo principų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikino; nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo reikalavimą pripažinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. pranešimą Nr. 357 apie sutarties nutraukimą negaliojančiu; civilinę bylą pagal ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą vykdyti 2004 m. liepos 30 d. sutartį dėl komunalinių paslaugų paliko nenagrinėtą.

Pripažinusi bylos duomenis patvirtinančiais, kad atsakovas iki šiol vykdo 2004 m. liepos 30 d. sutartimi dėl komunalinių paslaugų prisiimtas prievoles, perteikia elektros, šilumos energiją, šaltą vandenį, lietaus kanalizacijos paslaugas, kolegija sprendė, jog ieškovo ginčijamas atsakovo pranešimas dėl sutarties nutraukimo nepažeidžia ieškovo teisių. Kolegija pažymėjo, kad ieškinyje nenurodyta, nei kokių neigiamų padarinių sukėlė, t. y. kaip pažeidė ieškovo teises, atsakovo pranešimas, nei kokiais pagal įstatymą (CK 1.138 straipsnį) galimais būdais ieškovas siekia jas ginti, kai atsakovas iki šiol vykdo savo sutartines prievoles. Kolegijos nuomone, net jeigu pranešimas apie sutarties nutraukimą būtų pripažintas negaliojančiu, atsakovui nebūtų kliūčių iš naujo įspėti ieškovą. Dėl to konstatavusi, kad ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 23 d. pranešimą Nr. 357 apie sutarties nutraukimą negaliojančiu nenagrinėtinas teisme, kolegija sprendė, jog bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina (CPK 5 straipsnis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 293 straipsnio 1 punktas). Pažymėjusi, kad ieškovo teisių pažeidimą lemtų sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimas, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas UAB „ŽVC“, numanydamas galimą savo teisių pažeidimą ateityje, pareiškė Vilniaus apygardos teisme prevencinį ieškinį, pagal kurį iškelta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini). Joje nagrinėjamas UAB „ŽVC“ reikalavimas atsakovui MG AB „Precizika“ dėl uždraudimo nutraukti 2004 m. liepos 30 d. sutartį dėl komunalinių paslaugų. Pripažindama, kad šiam reikalavimui yra tapatus šioje byloje priimtas nagrinėti reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti tą pačią sutartį, kolegija sprendė, kad, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, UAB „ŽVC“ ieškinio reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti visas 2004 m. liepos 30 d. sutartimi prisiimtas prievoles paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėdama, kad šiuo procesiniu sprendimu neišsprendžiama dėl šalių materialinių teisinių santykių iš esmės, nevertinamas pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumas, kolegija sprendė, jog nėra teisinio pagrindo atlyginti atsakovui jo prašomas bylinėjimosi išlaidas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „ŽVC“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.63 straipsnį. Ieškovo teigimu, ginčijamo pranešimo apie sutarties nutraukimą turinys rodo, kad juo siekta užbaigti sutarties šalių teises ir pareigas. Dėl to pripažintina, kad atsakovo pranešimas apie sutarties nutraukimą yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kuris gali būti ginčijamas teisme. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2004 m. liepos 30 d. sutartis šalių yra toliau vykdoma, padaryta pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 177 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį). Ieškovo teigimu, bylos duomenys patvirtina, be to, šalys pripažįsta (CPK 182 straipsnio 5 punktas), kad 2004 m. liepos 30 d. sutartis dėl komunalinių paslaugų yra pasibaigusi atsakovui ją nutraukus ginčijamu pareiškimu, lėmusiu neigiamus padarinius ieškovui, nes atsakovas nuo pranešime nurodytos datos – 2010 m. sausio 1 d. – sutartimi sulygtas prievoles vykdo visiškai kitomis, negu buvo sutartos, atsakovo vienašališkai nustatytomis sąlygomis – aptartas paslaugas teikia už daug didesnes kainas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai spręsta, kad atsakovo pranešimas apie sutarties nutraukimą nepažeidžia ieškovo teisių ir jis negali būti ginčijamas teisme.

2. Pranešime nustatytas sutarties nutraukimo terminas (2010 m. sausio 1 d.) neribojo ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą pripažinimo negaliojančiu. Šis terminas, su kurio suėjimu siejamas teisių ir pareigų pagal sutartį pasibaigimas, yra naikinamasis (CK 1.117 straipsnio 5 dalis). Pranešimu atsakovas vienašališkai pakeitė esminę sutarties sąlygą, nes nustatė, kad sutartis bus vykdoma ne iki tol, kol ieškovas taps savarankišku komunalinių paslaugų abonentu, o iki 2010 m. sausio 1 d. Ieškovas, vertindamas tai kaip jo teisių pažeidimą, lemsiantį neprotingai didelių nuostolių atsiradimą, veikdamas rūpestingai ir siekdamas išvengti galimų po 2010 m. sausio 1 d. atsirasiančių neigiamų neteisėto sutarties nutraukimo padarinių, 2009 m. rugsėjo 24 d. gavęs ginčijamą pranešimą, nedelsdamas – 2009 m. spalio 14 d. – pateikė teismui ieškinį, taip, ieškovo teigimu, ginčydamas jau galiojantį vienašalį sandorį (egzistuojantį sutarties nutraukimą), kuris neigiamų teisinių padarinių ieškovui turėjo sukelti ateityje (suėjus naikinamajam terminui). Taigi buvo pagrindas kreiptis į teismą su reikalavimu įvertinti, ar sandoris dėl sutarties nutraukimo (pranešimas) neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.78, 1.80 straipsniai).

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą nenagrinėtinas teisme, prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010, spręsta, kad reikalavimu pripažinti negaliojančiu atsakovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo (toks suformuluotas ir šioje byloje) yra ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimas, todėl toks ieškinys nagrinėtinas teisme. Ieškovo teigimu, reikalavimu pripažinti negaliojančiu atsakovo pranešimą apie sutarties nutraukimą jis siekė nuginčyti sandorį – pranešimą – CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.138 straipsnio 8 punktas) ir pripažinti jam iš 2004 m. liepos 30 d. sutarties kylančias teises bei pareigas (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Taigi, ieškinyje nurodžius siekiamas apginti pažeistas teises ir jų gynimo būdus, toks ginčas nagrinėtinas teisme. Apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo, pažeisdamas CPK 293 straipsnio 1 punktą, nutraukęs bylos dalį, nepagrįstai neįvertino ieškovo apeliacinio skundo argumentų ir nesprendė dėl pirmosios instancijos teismo teisėtumo bei pagrįstumo.

4. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą vykdyti 2004 m. liepos 30 d. sutartį dėl komunalinių paslaugų, suformuluotą 2009 m. spalio 14 d. pateiktame ieškinyje, nenagrinėtą dėl jo tapatumo kitoje civilinėje byloje pareikštam reikalavimui, kuris suformuluotas teismui 2010 m. sausio 13 d. pateiktame ieškinyje, pažeidė CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos jų aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią, nustačius, kad pareikšti tapatūs reikalavimai, nenagrinėtas gali būti paliktas tik vėliau teisme pareikštas ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šakių agroservisas (naujas pavadinimas – UAB „Mediresta“) v. UAB „Ampolis“, bylos Nr. 3K-3-494/2010). Be to, apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai spręsta, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti 2004 m. liepos 30 d. sutartį yra tapatus Vilniaus apygardos teismui pateiktame prevenciniame ieškinyje suformuluotam reikalavimui uždrausti atsakovui nutraukti ginčo sutartį, nes šis grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis (susijusiomis su ieškovui dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atsirasiančia 107 000 Lt žala), kuriomis nesiremiama šioje byloje. Taip pat skiriasi reikalavimų dalykai: šioje byloje pareikštu reikalavimu įpareigoti vykdyti sutartį prašoma taikyti CK 1.138 straipsnio 2 punkte, o prevenciniame ieškinyje suformuluotu reikalavimu uždrausti atsakovui nutraukti ginčo sutartį – CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytą ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą.

5. Ieškovas kasaciniame skunde suformuluotam prašymui priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį – pagrįsti nurodo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie, tinkamai taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vienašalį sutarties nutraukimą ir sandorių institutą, taip pat įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, sudaro pagrindą tenkinti šioje byloje pareikštą ieškinį.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.199 straipsnį. Šiame straipsnyje reglamentuojamas sutarties neapibrėžtam terminui nutraukimas. Ginčo sutartis yra terminuota: bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas atlieka aktyvius veiksmus, kad galėtų tapti savarankišku abonentu paslaugoms, dėl kurių buvo sutarta ginčo sutartyje, iš jų tiekėjų gauti; taigi jo tapimas atitinkamų paslaugų tiekimo įmonių abonentu yra neišvengiamai turintis įvykti įvykis (CK 1.117 straipsnio 2 dalis, 6.33 straipsnio 3 dalis). Kadangi ginčo sutartis yra terminuota, jos galiojimo terminas nepasibaigęs (nes ieškovas nėra tapęs savarankišku abonentu), tai ji turi būti tinkamai vykdoma. Be to, ginčo sutarties nutraukimas pagal CK 6.199 straipsnį nepagrįstai pripažintas teisėtu ir dėl to, kad nesilaikyta jame nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, nes atsakovas prieš protingą terminą neįspėjo apie sutarties nutraukimą ieškovo. Ieškovo nuomone, protingu, atsižvelgiant į ypatingą ginčo sutarties reikšmę, pripažintinas terminas, kurio pakaktų ieškovui tapti savarankišku komunalinių paslaugų abonentu. Atsakovo pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo pateiktas 2009 m. rugsėjo 23 d., t. y. likus trims mėnesiams ir vienai savaitei iki sutarties nutraukimo 2010 m. sausio 1 d. Ieškovo vertinimu, toks terminas, atsižvelgiant į tai, ką būtina atlikti ir kiek tai užtruktų tam, kad įrengtų vietinius inžinerinius tinklus, nėra protingas CK 6.199 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 6.390 straipsnio, 6.217 straipsnio 1 dalies, 6.721 straipsnio 2 dalies nuostatų. Ieškovo teigimu, ginčo sutartis, kurios viena šalis (atsakovas) yra abonentas (turintis tiekimo įmonės teises ir pareigas), o kita (ieškovas) – subabonentas (turintis abonento teises ir pareigas), yra reglamentuojama CK 6.383–6.391 straipsnių nuostatų dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių. Kadangi ginčo sutartis yra abonento su subabonentu sudaryta energijos pirkimo–pardavimo (perpardavimo) sutartis, tai ji, nepriklausomai nuo to, terminuota ji ar neterminuota, gali būti nutraukiama tik CK 6.390 straipsnio 2 dalyje (ši yra specialioji CK 6.199 straipsniui) nustatyta tvarka, t. y. tik subvartotojui (subabonentui) iš esmės pažeidus sutarties sąlygas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant duomenų, atsakovui ir neįrodinėjus, kad ieškovas būtų iš esmės pažeidęs ginčo sutartį, jos dalis dėl elektros, šilumos ir vandens tiekimo nutraukta neteisėtai. Sutarties daliai dėl kanalizacijos (nuotekų tvarkymo) paslaugų perteikimo taip pat taikytinas abonento–subaboneto teisinis reglamentavimas, todėl ši sutarties dalis, nepriklausomai nuo to, terminuota ji ar neterminuota, galėjo būti nutraukiama tik pagal CK 6.721 straipsnio 2 dalį (ši yra specialioji CK 6.199 straipsniui), kurioje įtvirtinta paslaugų tiekėjo (taip pat perteikėjo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Byloje nesant duomenų, atsakovui ir neįrodinėjus, kad egzistavo tokių priežasčių, sutarties dalis dėl kanalizacijos (nuotekų tvarkymo) paslaugų teikimo nutraukta neteisėtai.

6. Pirmosios instancijos teismas, pereidamas prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir priimdamas sprendimą iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, pažeidė imperatyviąsias CPK 231 straipsnio 5 dalies nuostatas, draudžiančias, nesant abiejų šalių sutikimo, užbaigti bylą, taip pat teismui įtvirtintą imperatyviąją pareigą imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 1 dalis), nes neatsižvelgė į ieškovo argumentus dėl taikos sutarties sudarymo galimybių neišnaudojimo ir negalėjimo užbaigti bylą iš karto po pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Pranešimas apie sutarties nutraukimą nėra vienašalis sandoris, nes juo tik informuojama apie tokį sandorį – sutarties nutraukimą, tačiau nepanaikinamos ir nesukuriamos civilinės teisės ar pareigos nė vienai iš sutarties šalių. Tokios pozicijos laikomais ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko prašymą išieškoti skolą priverstinai prieš terminą iš skolininko ir įkaito davėjo D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009).

2. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad po 2010 m. sausio 1 d. komunalinės paslaugos, dėl kurių buvo sutarta nutrauktoje ginčo sutartyje, pertiekiamos ieškovui pagal atsakovo vienašališkai nustatytas sąlygas ir iš esmės pakeitus ginčo sutarties sąlygas. Atsakovo teigimu, komunalinės paslaugos ieškovui perteikiamos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių paslaugų teikimą, pagrindu.

3. Pagal bylos faktinius duomenis pripažintina, kad šalys, sudarydamos ginčo sutartį, nesiejo jos galiojimo su kokiu nors terminu, o, siekdamos sutarties tekste įtvirtinti tikruosius ketinimus ir ieškovo pareigą nepagrįstai ilgai nesinaudoti atsakovo jam nuostolingai teikiamomis paslaugomis bei paskatinti ieškovą per protingą terminą tapti savarankišku abonentu, sutartyje nurodė, jog komunalinės paslaugos bus perteikiamos iki tol, kol ieškovas neįsiregistruos kaip atskiras abonentas nurodytas paslaugas teikiančiose įmonėse. Atsižvelgiant į tai, ginčo sutartis, priešingai nei teigiama ieškovo kasaciniame skunde, vertintina kaip neterminuota. Dėl to tiek atsakovas, nutraukdamas sutartį, tiek pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalis siejančius santykius, pagrįstai vadovavosi CK 6.199 straipsniu.

4. CK 6.389 straipsnyje įtvirtinta abonento teisė, bet ne pareiga perteikti energiją subabonentui. Dėl to energijos subpirkimo–pardavimo teisiniai santykiai netapatintini su tikraisiais energijos pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, kuriems taikomas specialus teisinis reglamentavimas, taip pat dėl jų nutraukimo. Taigi ginčo šalis siejusių sutartinių santykių reglamentavimui taikytinos bendrosios sutarčių teisės normos, įskaitant CK 6.199 straipsnį, kuriame įtvirtinta teise pagrįstai pasinaudojo atsakovas, nutraukdamas ginčo sutartį.

5. Ieškovo kasaciniame skunde teisingai teigiama dėl CK 6.721 straipsnio 2 dalies nuostatų ginčo sutarties daliai dėl nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo nutraukti taikymo, tačiau nepagrįstai nurodoma, kad ši sutarties dalis nutraukta neteisėtai. Atsakovo nuomone, faktas, kad ieškovas per penkerius sutarties galiojimo metus nevykdė pareigos įsiregistruoti atskiru abonentu nuotekų tvarkymo paslaugų tiekimo įmonėje, vertintinas kaip svarbi priežastis, leidusi atsakovui pasinaudoti įstatyme suteikta teise nutraukti aptariamą ginčo sutarties dalį.

6. Protingu terminu CK 6.199 straipsnio prasme pripažintinas ne tik terminas, kurio pakaktų ieškovui tapti savarankišku abonentu komunalinių paslaugų tiekimo įmonėse, tačiau ir toks, kuriuo nebūtų nepagrįstai ribojama atsakovo teisė nutraukti sutartį ir jis nebūtų įpareigojamas jam nenaudingomis sąlygomis nepagrįstai ilgą laiką teikti sutartyje nurodytas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinant tą faktą, kad ieškovas daugiau kaip penkerius metus nevykdė (ir iki šiol nevykdo) pareigos įsiregistruoti savarankišku abonentu komunalinių paslaugų tiekimo įmonėse, ginčijamame pranešime nurodytas šimto dienų terminas vertintinas kaip protingas CK 6.199 straipsnio prasme.

7. Bylos duomenimis, tiek ieškovas, tiek atsakovas pranešė, kad yra pasirengę bylos nagrinėjimui iš esmės, o šalims susitaikyti nebuvo jokių galimybių, todėl pirmosios instancijos teismas, iš karto po parengiamojo posėdžio, šalims neprieštaraujant, pradėjęs bylą nagrinėti iš esmės, nepažeidė ieškovo kasaciniame skunde įvardijamų proceso teisės normų.

Kasaciniu skundu atsakovas MG AB „Precizika“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas iki šiol vykdo 2004 m. liepos 30 d. sutartimi dėl komunalinių paslaugų prisiimtas prievoles, neatitinka realios faktinės situacijos. Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, ginčo sutartis nuo 2010 m. sausio 1 d. yra nutraukta, ir jis nuo tol perteikia ieškovui elektros energiją bei kitas komunalines paslaugas, remdamasis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis bei kitų komunalinių paslaugų tiekimą reglamentuojančiais teisės aktais, o ne ginčo sutarties nuostatomis. Taigi nuo 2010 m. sausio 1 d. komunalinių paslaugų perteikimo santykiai tarp ginčo šalių yra susiklostę ne ginčo sutarties, o teisės aktų pagrindu. Netinkamas ginčo šalis šiuo metu siejančių teisinių santykių kvalifikavimas lėmė nepagrįstos ir neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą.

2. Pagal byloje pareikšto ieškinio turinį akivaizdu, kad ieškovas, prašydamas pripažinti ginčo sutarties nutraukimą neteisėtu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir įpareigoti atsakovą (kasatorių) vykdyti ginčo sutartį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), taigi, priešingai nei teigiama apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nurodydamas ieškinyje pažeistos teisės gynimo būdą, iš esmės ginčijo ne kasatoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. pranešimą apie sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimą kaip informacinio pobūdžio dokumentą, o būtent sutarties dėl komunalinių paslaugų vienašališką nutraukimą ir šio sukeliamus teisinius padarinius. Toks reikalavimas yra nagrinėtinas teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį priėmė, išnagrinėjo ir atmetė, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 293 straipsnio 1 punktą, – nepagrįstai bylos dalį nutraukė.

3. Apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo prevenciniame ieškinyje, pagal kurį iškelta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), suformuluotas reikalavimas uždrausti atsakovui (kasatoriui) nutraukti ginčo sutartį yra tapatus šioje civilinėje byloje ieškovo pareikštam reikalavimui dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti šią sutartį. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodytą reikalavimą pateikė pirmiau nei civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje civilinėje byloje ieškinys buvo pateiktas 2009 m. spalio 14 d., ir tik po to, kai ieškinio reikalavimas dėl atsakovo (kasatoriaus) įpareigojimo vykdyti ginčo sutartį pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtas bei 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu atmestas, 2010 m. sausio 13 d. pagal ieškovo pateiktą prevencinį ieškinį ir jame suformuluotą tapatų reikalavimą buvo iškelta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo vykdyti ginčo sutartį turėjo būti išnagrinėtas šioje civilinėje byloje, o civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas priešingai, pažeidė nurodytą proceso teisės normą.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo (kasatoriaus) prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriaus teigimu, teisės doktrinoje pripažįstama, kad materialiojo teisinio rezultato byloje nebuvimas neturėtų būti pagrindas atsisakyti spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Tuo atveju, kai nagrinėjama byla išsprendžiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas vadovaujantis priežasties teorija, t. y. pagal tai, kurios šalies procesinis elgesys lėmė šias išlaidas. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, apskųsta nutartimi dėl vieno iš ieškovo reikalavimų bylą nutraukdamas, o pagal kitą – palikdamas nenagrinėtą, turėjo tenkinti atsakovo (kasatoriaus) prašymą priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes būtent dėl neapdairaus ieškovo elgesio (tapataus ir teisme nenagrinėtino reikalavimų reiškimo) kasatorius patyrė išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatoriaus argumentai dėl ginčo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir komunalinių paslaugų perteikimo santykių, grindžiamų ne sutartimi, o teisės aktų nuostatomis, tarp ginčo šalių buvimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šalių pripažinta aplinkybė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), kad ir po 2010 m. sausio 1 d. kasatorius vykdo ginčo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nebuvo ginčijama nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose. Be to, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, šios aplinkybės nustatymas negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde įvardijamos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės bei kitų komunalinių paslaugų tiekimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos yra sudėtinė ginčo sutarties dalis. Dėl to kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama apie netinkamą šalių teisinių santykių kvalifikavimą, yra nepagrįsti.

2. Šioje civilinėje byloje pareikšto ieškinio ir civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikto prevencinio ieškinio dalykai ir pagrindai skiriasi, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais dėl CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo.

3. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bylinėjimosi išlaidų priteisimas tiesiogiai susijęs su šalių reikalavimų patenkinimu. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepatenkino nė vieno byloje pareikšto reikalavimo, todėl pagrįstai nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo

Sutarties laisvės principas reiškia sutarties šalių teisę nustatyti, papildyti ar pakeisti sutarties sąlygas tiek, kiek to neriboja imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityviosios teisės normos, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokių susitarimų nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąsias normas. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio principo esmę, pažymėta, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-3-262/2010). Teisės norma turi būti taikoma pagal byloje tinkamai nustatytas aplinkybes. Taigi, tam, kad tarp šalių dėl sutartinių santykių kilęs ginčas būtų išspręstas, byloje turi būti nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiškai kvalifikuoti sutartiniai santykiai.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; kt.). Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, jos pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys vartotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas, tampa aktualus teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, jog šalių ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį, todėl tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Nagrinėjamos bylos šalių ginčas yra kilęs dėl sutarties, kurią šalys yra įvardijusios komunalinių paslaugų sutartimi, kai viena šalis (atsakovas) šias paslaugas gauna iš jas teikiančių įmonių, ir minėtos sutarties pagrindu jas perteikia kitai šaliai – ieškovui. Ieškovas šioje byloje ginčijo atsakovo pranešimą dėl jau minėtos sutarties nutraukimo ir prašė įpareigoti atsakovą tinkamai vykdyti sutartį.

Apeliacinės instancijos teismui ieškovas kėlė sutartinių santykių kvalifikavimo bei sutarties nutraukimo teisėtumo klausimus. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pagal vieną iš ieškinio reikalavimų bylos dalį nutraukė, o kitą reikalavimą paliko nenagrinėtą, apeliaciniame skunde keliamų klausimų iš esmės nenagrinėjo.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nurodyto straipsnio 2 dalies norma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui reikšmingus apeliacinio skundo faktinius bei teisinius argumentus ir į juos motyvuotai atsakyti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad motyvuota teismo nutartimi galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai, apeliacinio skundo argumentai, taip pat nurodyti teismo išvadas pagrindžiantys kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-3-110/2006; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Penki kontinentai“ skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-574/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fima“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-185/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, byla Nr. 3K-3-101/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. įmonė,,Alna“ v. Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-380/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Halsas“ v. Druskininkų savivaldybė, UAB „Easy 2 Invest“, byla Nr. 3K-3-431/2010; kt.). Taigi, apeliacinio proceso tikslas – užtikrinti dvikapopę teisinės apsaugos sistemą, sustiprinančią teismo sprendimų teisėtumą. Šis tikslas gali būti pasiektas tik įvertinus apeliacinio skundo argumentus tiek faktiškai, tiek teisiškai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, todėl iš esmės pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo nepatikrino, nes skundžiamoje nutartyje nesprendė dėl ginčo šalis 2004 m. liepos 30 d. sutarties pagrindu siejusių ir šiuo metu jas siejančių santykių teisinio kvalifikavimo klausimo. Nagrinėjant šalių ginčą šis klausimas yra svarbus nustatant, kokių teisės normų šie santykiai, taigi ir sutartinių santykių nutraukimas, yra reglamentuojami.

Tinkamai nenustačius sutarties tikrųjų sąlygų ir šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų turinio, nėra galimybės tarp šalių susiklosčiusiems ginčo santykiams pritaikyti materialiosios teisės normas. Pažymėtina tai, kad atsakovas yra abonentas (vartotojas), kuriam energija tiekiama energijos tiekimo įmonių pagal jų (atsakovo ir tų įmonių) sudarytas energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas; taigi atsakovas neturi visuomeninio ar nepriklausomo energijos tiekimo licencijos ir energiją perka iš trečiųjų asmenų; pagal CK 6.389 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakovas turi teisę, neviršydamas leistinos naudoti galios, iš energijos tiekimo įmonių gaunamą energiją perduoti kitam asmeniui (subabonentui), t. y. turi teisę perparduoti gaunamą energiją; ieškovas yra subabonentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. sodininkų bendrija „Rapsas“, bylos Nr. 3K-3-55/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB, Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB,,Rodena“, bylos Nr. 3K-3-444/2010). Kasacinio teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2010, pažymėta, kad įstatymo nuostatomis nereglamentuojamas abonento ir subabonento sutarčių sudarymas, todėl tokiu atveju sutartį sudarančios šalys savo nuožiūra gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl sutarties nutraukimo.

Minėta, kad vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovas ginčijo atsakovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, ką iš tikrųjų ginčijo ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekė šioje byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Išsiaiškinus, kad ieškovas, prašydamas pripažinti pranešimą dėl sutarties nutraukimo neteisėtu ir negaliojančiu, iš tikrųjų ginčija sutarties nutraukimą, ir nustačius, kad ji, kaip tokia, nuo 2010 m. sausio 1 d. nutraukta, turėjo būti sprendžiama dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė ieškinio reikalavimą dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą pripažinimo negaliojančiu kaip nesukeliančiu sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Taigi, pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendė, tačiau neatlikęs šalis siejančių (ar siejusių) santykių teisinės kvalifikacijos, t.y. nesant galimybės nuspręsti dėl šalių santykiams ir jų nutraukimui taikytinų teisės normų. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų atšaukęs ginčijamą pranešimą apie sutarties nutraukimą. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad de jure šalių ginčo sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo (energijos perpardavimo ir kitų paslaugų perteikimo) yra nutraukta nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau de facto jis perparduoda ieškovui energiją ir perteikia kitas komunalines paslaugas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių bei kitų komunalinių paslaugų tiekimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Ieškovas pripažįsta, kad atsakovas iki šiol teikia jam ginčo sutartyje nurodytas paslaugas.

Bylos duomenys (šalių paaiškinimai ir jų procesinių dokumentų turinys, bylos rašytiniai duomenys, UAB „ŽVC“ prevencinio ieškinio 2010 m. sausio 13 d. pateikimas, prašant uždrausti atsakovui MG AB „Precizika“ nutraukti 2004 m. liepos 30 d. sutartį dėl komunalinių paslaugų; civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys) rodo, kad atsakovas iki šiol perteikia ieškovui elektros ir šilumos energiją, šaltą vandenį, lietaus kanalizacijos paslaugas, o ieškovas – už jas iš dalies atsiskaito. Byloje nesiaiškinta, ar šie santykiai atitinka ginčo sutarties sąlygas, nespręsta, ar toliau vykdoma ta pati sutartis tomis pačiomis sąlygomis, nors tai yra aktualu sprendžiant dėl ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

Dėl ieškinio tapatumo

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pateikus ieškinį, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, turi išsiaiškinti, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties, taip pat ar teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai). Taip įstatymų leidėjas apsaugo, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų. CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Tokiu atveju yra aktualus ieškinių tapatumo nustatymas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v. UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-489/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytose nutartyse kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą tinkamai ir laiku vykdyti visas 2004 m. liepos 30 d. sutartimi dėl komunalinių paslaugų prisiimtas prievoles bei įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas dėl galimo savo teisių pažeidimo ateityje yra pareiškęs prevencinį ieškinį Vilniaus apygardos teisme, kuriame yra iškelta kita civilinė byla ir joje nagrinėjami ieškovo reikalavimai atsakovui dėl uždraudimo nutraukti 2004 m. liepos 30 d. sutartį, sprendė, jog šie reikalavimai yra tapatūs, todėl ieškinio reikalavimą – įpareigoti atsakovą vykdyti tą pačią sutartį, paliko nenagrinėtą.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ieškinio dalį pagal šį reikalavimą nenagrinėtą, tapatumo klausimo pagal nurodytus kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus neanalizavo ir nenustatinėjo. Tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčijo ieškovas, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir kokio teisinio rezultato jis siekė šioje byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais, galima įvertinti, koks yra šio ieškinio pagrindas ir dalykas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netgi nustačius dviejų ieškinių tapatumą, šis klausimas galėtų būti aktualus nebent civilinėje byloje pagal ieškovo prevencinį ieškinį, kuri iškelta gerokai vėliau, negu nagrinėjama byla. Kita vertus, prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Tai vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, kurio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali padaryti žalos. Viena iš prevencinio ieškinio pateikimo sąlygų yra ta, kad egzistuoja realus pavojus, jog ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žala, arba ateityje bus tęsiami teises pažeidžiantys veiksmai ar žalos darymas. Tuo tarpu reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus nebūtinai siejamas su būsimu žalos atsiradimu ateityje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą. Kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neįvertino reikšmingų šiai bylai aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, jiems (pažeidimams) pašalinti būtina analizuoti ir vertinti įrodymus bei nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes. Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl atsakovo kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 60,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų nei valstybei, nei vienai iš ginčo šalių (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Vincas Verseckas