Civilinė byla Nr. 3K-3-228/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7; 44.2; 121.19.4; 126.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Vajalio medienos gaminiai“ ieškinį atsakovams R. K., N. K. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, kylančią, kai jis nevykdo Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB,,Vajalio medienos gaminiai“ iškelta bankroto byla; bankroto administratoriumi paskirtas L. Petronis.
Ieškovas BUAB,,Vajalio medienos gaminiai“ (toliau – ir ieškovas, bendrovė, įmonė), atstovaujamas bankroto administratoriaus L. Petronio, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovų R. K. ir N. K. 23 978,50 Lt žalos atlyginimo, 9000 Lt administravimo išlaidų; apriboti atsakovo R. K. teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Ieškovas nurodė, kad nuo 2002 m. įmonė yra nemoki. Atsakovas R. K., būdamas įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo; 2003 m. rugsėjo 11 d. akcijų perleidimo sutartimi perleido įmonės akcijas savo dukteriai atsakovei N. K., kuri nuo nurodytos datos taip pat turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet jos nevykdė; 2005 m. sausio 24 d. akcijų perleidimo sutartimi iš naujo perleido akcijas atsakovui R. K. Dėl to, kad atsakovai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ieškovo skola, palūkanos ir delspinigiai augo, dėl to padaryta žala, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma - 23 978,50 Lt, ir 9000 Lt įmonės administravimo išlaidų, ir kuri solidariai priteistina iš atsakovų. Ieškovo teigimu, atsakovas R. K. ne tik nevykdė pareigos kreipti į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet ir laiku nepateikė įmonės dokumentų bankroto administratoriui, trukdė bankroto procedūros vykdymui, todėl jam taikytina Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 punkte nustatyta sankcija – teisės eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo R. K. 23 978,50 Lt žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad nuo 2003 m. liepos 1 d. ieškovo vadovas ir vienintelis akcininkas buvo atsakovas R. K.; nuo 2003 m. bendrovė nevykdė jokios veiklos. Pagal 2002 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovė turėjo turto už 20 221 Lt ir 67 746 Lt skolos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas jau 2002 m. buvo nemokus. Teismas nurodė, kad atsakovas R. K., žinodamas apie įmonės nemokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo ir savo veiksmais didino bendrovės skolą. Su vienu iš kreditorių - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriumi - atsakovas R. K. buvo susitaręs, kad 8572 Lt skolą grąžins laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2004 m. birželio 10 d. pagal patvirtintą grafiką, tačiau jo nesilaikė ir skolos negrąžino. 2003 m. rugsėjo 11 d. atsakovas R. K. akcijų perleidimo sutartimi perleido visas bendrovės akcijas atsakovei N. K., kuri 2005 m. sausio 24 d. tokia pačia sutartimi iš naujo perleido jas atsakovui R. K. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir byloje pateiktais įrodymais, sprendė, kad atsakovas R. K. savo neveikimu - nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo - padarė žalos, kurią sudaro teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma, t. y. 23 978,50 Lt. Teismas nurodė, kad jeigu, paaiškėjus, jog įmonė yra nemoki, atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditorių reikalavimai nebūtų didėję ir su jais būtų buvę galima atsiskaityti iš bendrovės gautų pajamų, todėl konstatavo, kad yra žalos, padarytos kreditoriams, ir R. K. veiksmų (neveikimo) priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad atsakovui R. K., kaip įmonės savininkui ir vadovui, taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, jis privalėjo veikti sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir išimtinai įmonės interesais, tačiau elgėsi nerūpestingai, nevykdė teismo nutarties per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti visus įmonės dokumentus bankroto administratoriui, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 4 dalies 6 ir 7 punktuose nustatytas pareigas ir veikė prieš įmonės, jos kreditorių interesus. Teismo teigimu, ieškovas įrodė neteisėtus atsakovo R. K. veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis); atsakovo R. K. kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ji nepaneigta. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl administravimo išlaidų priteisimo, nurodydamas, kad jos nepagrįstos įrodymais, taip pat dėl žalos priteisimo iš atsakovės N. K., motyvuodamas tuo, kad Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d., o atsakovė N. K. įmonės savininkė buvo laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. sausio 24 d., todėl jai nurodyta nuostata netaikytina. Kadangi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 dalis, kurioje nustatyta sankcija - teisės eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas - įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d., o byloje sprendžiama dėl atsakovo R. K. veiksmų 2002-2008 metų laikotarpiu, tai teismas atmetė ieškinio reikalavimą taikyti nurodytą sankciją atsakovui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo R. K. apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 25 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovui R. K. dėl galimos padarytos žalos 2002-2008 metų laikotarpiu Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies norma netaikytina, nurodė, kad atsakovo nurodytu laikotarpiu jo atsakomybė kyla pagal bendrąją - CK 6.263 straipsnio 1 dalies – nuostatą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, rėmėsi Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, tačiau iš esmės atsakovo deliktinę atsakomybę kildino būtent iš bendrųjų normų – CK 6.246, 6.248 ir 6.263 straipsnių. Teisėjų kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog žalos dydis nustatomas pagal nepatenkintų kreditorių reikalavimų dydį, nebūtina nustatyti, kokiais laikotarpiais atsirado įmonės skolos ir tikslų skolos dydį, taip pat neturi reikšmės įmonės nemokumo priežastys, nes byloje sprendžiamas administracijos vadovo atliktų veiksmų (neveikimo) teisėtumas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta ir atsakovas neginčija, jog įmonė nuo 2002 iki 2008 metų turėjo skolos, kuri augo. Teisėjų kolegija laikė nereikšmingomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad, jam įsigijus įmonę, ši jau turėjo skolinių įsipareigojimų, taip pat kad atsakovas pardavė įmonės akcijas, o vėliau jas vėl įsigijo, ir sprendė, kad atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei, kuri turėjo ilgalaikių finansinių sunkumų, iškėlimo. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad įmonei nebuvo tinkamai pranešta apie ketinimą kreiptis į teismą ir kad bankroto byla negalėjo būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, taip pat kad atsakovui buvo netinkamai išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos ir jam nebuvo suteikta galimybės užtikrinti jo atstovavimą procese ir nurodė, jog nutartis iškelti bankroto bylą yra įsiteisėjusi ir jos teisėtumas ir pagrįstumas nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, nurodytoje nutartyje nustatyta, kad įmonė neturi turto ir lėšų administravimo išlaidoms padengti, todėl pagrįstai vykdytas supaprastintas bankroto procesas, ši aplinkybė atsakovui turėjo būti žinoma; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neprašė atidėti bylos nagrinėjimo dėl to, jog jam buvo reikalingas atstovas, pateikė kvalifikuotai surašytą atsiliepimą, apeliacinės instancijos teisme atsakovui atstovavo advokatas, todėl jo procesinės teisės nebuvo pažeistos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 23 978,50 Lt žalos atlyginimo, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Teismai neatskleidė bylos esmės ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus teigimu, byloje buvo būtina nustatyti keturias reikšmingas faktines aplinkybes – įmonės skolinių įsipareigojimų dydį 2003 m. liepos 1 d., 2008 m. liepos 1 d. ir bankroto paskelbimo momentu ir kreditorių (kreditorius), t. y. tinkamą ieškovą (ieškovus) byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kasatoriaus darbo įmonės vadovu pradžios momentą – 2003 m. liepos 1 d., tačiau netyrė ir nepasisakė dėl įmonės finansinės padėties, buvusios tuo momentu, ir nepagrįstai rėmėsi 2002 m. įmonės finansiniais rodikliais. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės skola, viršijanti įmonės turtą, pagal įmonės 2002 m. gruodžio 31 d. balansą buvo 47 525 Lt, o bankroto paskelbimo metu – 23 978,50 Lt, t. y. labai sumažėjusi, tačiau šios aplinkybės, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nevertino. Kasatoriaus teigimu, vadovui vykdant viešosios teisės normose nustatytas pareigas (kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo, informacijos teikimas mokesčių inspekcijai ir t. t.) civiliniai santykiai tarp jo ir teismo ar kitos valstybės institucijos nesukuriami. Dėl to galioja taisyklė, kad bendrovės vadovas už netinkamą pareigų atlikimą (neveikimą) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. pagal darbo teisėje nustatytas materialinės atsakomybės sąlygas. Dėl to nuo kasatoriaus darbo vadovu pradžios (2003 m. liepos 1 d.) iki Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio papildymo 4 dalimi (2008 m. liepos 1 d.) jo atsakomybė turėtų būti nustatoma pagal Darbo kodekso normas, o nuo 2008 m. liepos 1 d. – pagal specialiąją normą. Nuo 2008 m. liepos 1 d. žala, padaryta kreditoriui, iš bendrovės vadovo priteistina tiesiogiai jam, o padarytoji iki nurodytos įstatymo normos įsigaliojimo - bendrovei. Šių aplinkybių teismai nenustatė ir nevertino. Kasatoriaus nuomone, nustatant įmonės vadovo atsakomybę, CK normos, išvardytos apeliacinio skundo motyvuojamojoje dalyje, apskritai netaikytinos.
3. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, tinkamai nemotyvavo savo išvadų ir taip pažeidė CPK 320, 331 straipsnio 4 dalį, tai reiškia, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, pagrindžiantys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Šio teismo išvados nepagrįstos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatomis; motyvuojamojoje nutarties dalyje išvardytos teisės normos tik informuoja bylos šalis apie jų buvimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB,,Vajalio medienos gaminiai“, atstovaujama bankroto administratoriaus Lygaudo Petronio, prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Kasatorius 2002 m. sausio 30 d. pagal darbo sutartį priimtas į įmonės direktoriaus pareigas; jis pasirašė 2001-2008 metų įmonės balansus, iš kurių matyti, kad 2001 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 17 686 Lt ir 11 064 Lt skolos, t. y. įmonės turtas buvo didesnis nei turimi įsipareigojimai. Pagal 2002 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė turėjo turto už 20 221 Lt ir 67 740 Lt skolos. Ieškovo nuomone, tai reiškia, kad 2002 metais, vadovaujant kasatoriui, bendrovė tapo nemoki, ir kasatorius privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos jai iškėlimo. 2003-2008 metų laikotarpiu bendrovė nevykdė ūkinės-komercinės veiklos; jos skola 2003 m. gruodžio 31 d. buvo 22 294 Lt ir per nurodytą laikotarpį nesikeitė, o bendrovės turimo turto sumažėjo – 2008 m. rugsėjo 28 d. buvo turto už 1851 Lt. Ieškovo teigimu, sprendžiant dėl kasatoriaus atsakomybės, taikytinos civilinės, o ne darbo teisės normos, ir yra visos sąlygos kasatoriaus civilinei atsakomybei kilti: 1) kasatorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nors tokią pareigą jam nustatė Įmonių bankroto įstatymas (neteisėti veiksmai); 2) kreditoriams padaryta žala, kurios dydis yra lygus kreditorių reikalavimų, patvirtintų bankroto byloje, sumai; 3) yra kasatoriaus neteisėto neveikimo ir kreditoriams padarytos žalos priežastinis ryšys, nes, kasatoriui laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, su kreditoriais būtų buvę galima atsiskaityti iš įmonės turto; 4) kasatoriaus, kaip administracijos vadovo, kaltė yra preziumuojama. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino atskirus įrodymus ir jų visumą bei pagrįstai sprendė, kad kasatorius yra kaltas dėl žalos kreditoriams atsiradimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrovės administracijos vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo
Pažymėtina tai, kad įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB,,Barklita“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-528/2009; kt.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2006). Jeigu įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, tai jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras tokių asmenų garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006).
Išvardytos teisės aktų ir kasacinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (Įmonių bankroto įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo kodekso, reglamentuojančio darbo santykius, normos nereglamentuoja civilinės atsakomybės teisinių santykių (DK 1 straipsnio 1 dalis), kaip ir Civilinio kodekso normos – Darbo kodekso normomis reglamentuotų materialinės atsakomybės teisinių santykių (CK 1.1 straipsnis). Darbo kodekso normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų veiklos, jų atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes šie santykiai nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų Darbo kodekso reglamentuojamų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009). Dėl to, sprendžiant dėl įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės už jo veiksmais įmonei ar jos kreditoriams padarytą žalą, Darbo kodekso nuostatos netaikytinos, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad byloje turi būti taikomos įmonės administracijos vadovo materialinę atsakomybę reglamentuojančios Darbo kodekso normos.
Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad įmonė 2002 m. pabaigoje buvo nemoki, nuo 2003 m. nevykdė ūkinės-komercinės veiklos. Kasatorius, būdamas vienintelis įmonės akcininkas ir jos vadovas, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Byloje esantys ir teismų ištirti įrodymai patvirtina, kad kasatorius nesiekė atkurti įmonės mokumo ir toliau tęsti ūkinės-komercinės veiklos: nesilaikė skolų grąžinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui grafiko, dėl to, kad turėjo skolinių įsipareigojimų kitose vykdomo verslo srityse, perleido įmonės akcijas savo dukteriai, praėjus daugiau kaip metams jas vėl nusipirko, neteikė informacijos valstybinei mokesčių inspekcijai, iškėlus įmonei bankroto bylą, nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi, neperdavė jam visų reikalingų įmonės apskaitos dokumentų ir pan. Dėl to teismai pagrįstai nustatė, kad kasatorius neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus. Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma yra 23 978,50 Lt. Ši suma laikytina kasatoriaus padarytos žalos dydžiu. Byloje nustatyta, kad 2001 m. pabaigoje įmonė dar turėjo pakankamai turto, kad būtų galėjusi patenkinti kreditorių reikalavimus, tačiau su jais nebuvo atsiskaityta, o 2002-2008 m. laikotarpiu turto mažėjo, ir skoliniai įsipareigojimai jį daug kartų viršijo. Dėl to konstatuotina, kad yra kasatoriaus veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Kasatorius nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl teismai pagrįstai vertino, kad kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta. Nustatę visas kasatoriaus atsakomybės sąlygas, teismai pagrįstai priteisė iš jo žalos atlyginimą.
Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas kasatoriaus civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas ir nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų.
Dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti žalos atlyginimo, kai įmonės administracijos vadovas pažeidžia pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo
Kasatorius kaip vieną iš kasacinio skundo argumentų nurodo tą aplinkybę, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. žala, padaryta kreditoriui, iš bendrovės vadovo priteistina tiesiogiai jam, o padarytoji iki nurodytos įstatymo normos įsigaliojimo - bendrovei. Šiuo kasacinio skundo argumentu keliamas klausimas dėl to, kas laikytina tinkamu subjektu pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai bendrovės vadovas pažeidžia pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto teisinių santykių specifika lemia, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, visą įmonės veiklos administravimą perima bankroto administratorius, kuris, viena vertus, turi užtikrinti bankrutuojančios įmonės interesus, kita vertus, savo veiklą orientuoti taip, kad būtų patenkinta kaip įmanoma didesnė įmonės kreditorių reikalavimų dalis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai iš esmės sutampa ir neturėtų būti supriešinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Pakrijas“ v. UAB,,Bankroto administravimo paslaugos“, bylos Nr. 3K-3-508/2010; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Tokia nuostata grindžiama tuo, kad bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo žala gali atsirasti tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Žala įmonei gali pasireikšti tuo, kad suprastėja jos turtinė padėtis: išauga skolos ar, kaip yra nagrinėjamu atveju, sumažėja turto ir jo nepakanka didžiajai daliai įmonės skolų apmokėti. Kreditorių patiriama žala yra laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos – ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatoje vartojama formuluotė,,padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė “ neįtvirtintas subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o tik nurodyta, kad žalą gali patirti ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Kadangi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo nepriklausomai nuo to, ar reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas bendrosiomis juridinio asmens organo civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) ar specialiosiomis – įtvirtintomis Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos proporcingai patvirtintiems kreditorių reikalavimams tenkinti, laikantis Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą įmonės administracijos vadovo veiksmais, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis) ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011).
Remdamasi nurodytu reglamentavimu ir suformuotos kasacinio teismo praktikos nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įmonės bankroto administratorius laikytinas tinkamu ieškovu byloje ir žalos atlyginimas pagrįstai priteistas bendrovei.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu, tyrimo ir vertinimo
Kasacijos funkcija vykdoma remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis ir iš naujo faktai nenustatinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako tik dėl to, ar teismai teisingai aiškino ir taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai analizavo ir tyrė įmonės finansinę padėtį ir nustatė, kad jau nuo 2002 m. ji buvo nemoki, bendrovės finansinė padėtis negerėjo visą tiriamą kasatoriaus vadovavimo įmonei laikotarpį, todėl pagrįstai sprendė, kad kasatoriui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o jos kasatoriui neįvykdžius – taikė jam civilinę atsakomybę.
Dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai motyvavo savo sprendimą ir pažeidė CPK 320 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos apibrėžtos CPK 320 straipsnyje, pagal kurį šis teismas yra saistomas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, taip pat turi pareigą patikrinti, ar neegzistuoja absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, pateikti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, įvertinimą bei argumentus, dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus (CPK 321 straipsnio 4 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakė į apeliacinio skundo argumentus ir savo išvadas grindė aktualiomis nagrinėjamam ginčui spręsti teisės aktų nuostatomis. Ta aplinkybė, kad į kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus atsakyta glaustai, nenulėmė neteisėto sprendimo priėmimo.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus civilinės atsakomybės ir taikydamas bendrąją deliktinės atsakomybės nuostatą – CK 6.263 straipsnį, neatsižvelgė į tai, kad įmonės administracijos vadovo pareigos ir atsakomybė už jų nevykdymą reglamentuojama ir specialiųjų CK nuostatų (CK 2.87 straipsnis), tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti (CK 346 straipsnis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 61,90 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. K. 61,90 Lt (šešiasdešimt vieną litą 90 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevčius
Gintaras Kryževičius
Sigita Rudėnaitė
