P. S. pagal BK 225 str. 3 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-233-387/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00013-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.1.7.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

nuteistiesiems P. S., V. J. ir jų gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

nuteistajai A. Š. ir jos gynėjui Romualdui Briliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S., nuteistojo V. J. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio

ir pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Ginto Ivanausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžiu:

P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) trejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžiu, paskirta 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrintos ir P. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 65 MGL (2447,90 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, P. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimas penkeriems metams.

A. Š. pripažinta kalta ir nuteista: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) dvejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir V. J. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, kaip nusikalstamų veikų rezultatas konfiskuota iš P. S. 59 733,87 Eur, iš A. Š. – 15 000 Eur, iš V. J. – 5000 Eur. P. S., A. Š., V. J. iki turto konfiskavimo įvykdymo pratęstas nuosprendyje nurodytomis nutartimis taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jiems priklausantį turtą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu:

panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalys, kuriomis P. S., A. Š., V. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), ir jie dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalys dėl P. S., A. Š., V. J. paskirtų bausmių subendrinimo;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, P. S. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžiu, paskirta 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda, ir P. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 665 MGL (25 043,90 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 3, 4 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, P. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį per vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį sumokėti jam paskirtą baudą, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams;

pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendis ir iš P. S., A. Š., V. J. nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybių pašalinta aplinkybė dėl didelės turtinės žalos VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir Lietuvos Respublikai padarymo;

pakeista Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl P. S. taikyto turto konfiskavimo ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš P. S. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma? 11 047 Eur;

panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalys, kuriomis A. Š. ir V. J. taikytas turto konfiskavimas;

pakeista Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria iki turto konfiskavimo įvykdymo P. S. pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą. Iki turto konfiskavimo įvykdymo pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į P. S. AB Šiaulių banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias lėšas; panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į P. S. AB „Swedbank“ banko sąskaitoje esančias lėšas ir jam priklausantį nuosprendyje nurodytą nekilnojamąjį turtą;

panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalys, kuriomis iki turto konfiskavimo įvykdymo A. Š., V. J. pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jiems priklausantį turtą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžiu, iš dalies panaikintu ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu, taip pat nuteistas R. J. J., tačiau dėl jo kasacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo P. S., nuteistojo V. J. gynėjo kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nuteistojo P. S., nuteistojo V. J. gynėjo kasacinius skundus tenkinti, prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. P. S.

1.1. Jis, būdamas valstybės tarnautojas – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinis direktorius, turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę organizuoti ligoninės veiklą bei atsakydamas už ligoninės veiklą, siekdamas turtinės naudos, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2005 m. kovo 13 d., susitarė su R. J. J. už kyšį neinicijuoti (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos su R. J. J. individualia įmone 2005 m. kovo 16 d. pasirašytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. V12-72-(3.33) nutraukimo, pagal šią sutartį R. J. J. individualiai įmonei dešimčiai metų buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. ten pat, kur ir ligoninės patalpos; taip pat susitarė sudaryti palankias sąlygas R. J. J. veiklai ir neatlikti veiksmų, dėl kurių R. J. J. IĮ prarastų galimybę išnuomotose patalpose iš dalies arba visiškai teikti ritualines paslaugas. Veikdamas pagal šį susitarimą, laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 16 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. P. S. ligoninės patalpose iš R. J. J. per kelis kartus savo naudai tiesiogiai priėmė ne mažiau kaip 34 000 Lt (9847 Eur) kyšį.

1.2. Tęsdamas nusikaltimą, 2015 m. balandžio 21 d. apie 7.42 val. P. S. darbo kabinete R. J. J. informavus P. S., kad, pasibaigus patalpų nuomos sutarčiai ir pasirašius naują sutartį su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, padidės mokestis už patalpų nuomą, todėl R. J. J. nebegalės mokėti sutarto dydžio kyšio, P. S. susitarė su R. J. J., kad ligoninė nutrauks su R. J. J. IĮ 2014 m. gegužės 29 d. pasirašytą sutartį Nr. 3.4-BS-395/14 dėl nemokamo mirusiųjų kūnų pervežimo iš ligoninės padalinių į Patologinės anatomijos skyrių ir organizuos naują pirkimą dėl mokamo mirusiųjų kūnų pervežimo, šio pirkimo laimėtoja bus pripažinta R. J. J. IĮ, o P. S. kiekvieną mėnesį už tai priims iš R. J. J. 200 Eur kyšį. Vykdydamas susitarimą, P. S. nurodė pavaldiems ligoninės darbuotojams organizuoti ligoninės viešąjį pirkimą dėl mokamo mirusiųjų kūnų pervežimo iš ligoninės padalinių į Patologinės anatomijos skyrių, laimėtoja pripažįstant R. J. J. IĮ. Pirkimo laimėtoja pripažinus R. J. J. IĮ, ligoninė 2015 m. gegužės 7 d. pasirašė 15 122,29 Eur vertės sutartį Nr. 3.1-K1-121-PS02/15 preliminariam 36 mėnesių laikotarpiui. Veikdamas pagal susitarimą, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. spalio 27 d. P. S. savo darbo kabinete iš R. J. J. per du kartus priėmė ne mažesnį nei 1200 Eur kyšį.

1.3. Taip P. S. laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 16 d. iki 2015 m. spalio 27 d. tiesiogiai susitarė priimti ir priėmė iš R. J. J. savo naudai ne mažesnį nei 11 047 Eur kyšį už savo teisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus.

2. Be to, P. S., A. Š. ir V. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 27 d., piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, siekdami turtinės naudos, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2010 m. liepos 1 d., P. S. darbo kabinete, (duomenys neskelbtini), A. Š. pasiūlius būdą, kaip gauti lėšų savo reikmėms, sugalvojo planą, pagal kurį V. J. ir A. Š. suras pavaldžių ligoninės darbuotojų, kuriems nurodys, kad neva ligoninės reikmėms reikalingi pinigai, ir jie sutiks atiduoti išmokėto priedo dalį. P. S. savo įsakymais sistemingai skirs priedus ir priemokas V. J. ir A. Š. pateiktuose tarnybiniuose prašymuose nurodytiems ligoninės darbuotojams. A. Š. iš jų surinks pinigus ir perduos juos P. S., o vėliau P. S., A. Š. ir V. J. tuos pinigus panaudos savo reikmėms.

2.1. Vykdydami nusikalstamą sumanymą, P. S., A. Š. ir V. J., pasinaudodami savo, kaip ligoninės vadovų, autoritetais ir įgaliojimais, veikdami organizuota grupe, kiekvienas atlikdamas savo sutartą vaidmenį, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 27 d., teigdami, kad gautos lėšos bus naudojamos neva ligoninės reikmėms, nurodė ne mažiau kaip šešiems pavaldiems ligoninės darbuotojams sistemingai atiduoti jiems skirtų ir išmokėtų priedų bei priemokų dalį, o darbuotojai, nežinodami apie nusikalstamą sumanymą pasisavinti jų lėšas ir vykdydami neteisėtus vadovų nurodymus, prie atlyginimų gautų priedų ir priemokų dalis, iš viso ne mažiau kaip 46 889,21 Eur, perdavė P. S., A. Š. ir V. J., šias lėšas pastarieji panaudojo gaudami turtinės ir kitokios asmeninės naudos.

2.2. Taip veikdami A. Š., P. S. ir V. J. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8 punktuose nurodytus nesavanaudiškumo, padorumo, pavyzdingumo principus, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeisdami Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2–4 punktų reikalavimus nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus vadovautis įstatymais ir savo nusikalstamais veiksmais pažeisdami savo pareigines instrukcijas bei pagrindinius valstybės tarnybos principus, pasinaudojo einamomis pareigomis, kurdami savivalės, įstatymo nepaisymo ir nebaudžiamumo aplinką, pažemino ligoninės vadovo vardą ir ligoninės autoritetą, griaudami pasitikėjimą šia įstaiga. Taip jie, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, padarė didelę neturtinę žalą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir valstybei.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo G. Ivanausko, nuteistųjų P. S., A. Š., nuteistojo V. J. gynėjo advokato S. Juzukonio apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, P. S., A. Š. ir V. J. veiksmuose nustatydamas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nurodyto nusikaltimo sudėties požymius, padarė įrodymų turinio vertinimo klaidų, kurios lėmė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Šio teismo vertinimu, apygardos teismo byloje nustatyta aplinkybė, kad gavę priedus ligoninės darbuotojai didžiąją priedo dalį paskirdavo ligoninės reprezentacijai ir perduodavo savo vadovams, yra nepakankama išvadai, jog inkriminuotu laikotarpiu darbuotojams priedai prie atlyginimo buvo mokami nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje papildomą įrodymų tyrimą, nustatė, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinio direktoriaus įsakymais priedai prie darbo užmokesčio ligoninės darbuotojams buvo skiriami pagrįstai – už padidėjusį darbo krūvį. Todėl nuo to momento, kai priedai prie darbuotojų atlyginimo buvo pervedami į jų asmenines banko sąskaitas, pinigai iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinio direktoriaus P. S. žinios pereidavo konkrečių darbuotojų, kuriems jie buvo pagrįstai paskirti ir išmokėti, nuosavybėn, o tai patvirtina, kad P. S., A. Š. ir V. J. veiksmais VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei turtinė žala nebuvo padaryta. P. S., A. Š. ir V. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio – nusikalstamos veikos dalyko? kaltininko žinioje buvusio ar jam patikėto svetimo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės turto pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir P. S., A. Š. ir V. J. dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, veikiant organizuota grupe, išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas P. S., A. Š. ir V. J. atliktus neteisėtus veiksmus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tačiau nepagrįstai nustatė, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei jų neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala, todėl šią aplinkybę iš nustatytų faktinių šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pašalino. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodžius, jog V. J. išmokėtas kaip priedus lėšas – 21 797,66 Eur – gavo neteisėtai, šiais pinigais nuteistasis galėjo disponuoti savo nuožiūra ir jo veiksmai, perduodant šiuos pinigus A. Š., negali būti pripažinti nusikalstamais. Todėl 21 797,66 Eur sumą iš kaltinimo apeliacinės instancijos teismas taip pat pašalino, sumažindamas nuteistiesiems pinigus perdavusių ligoninės darbuotojų skaičių iki šešių asmenų ir iš jų surinktą sumą iki 46 889,21 Eur.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, P. S., A. Š. ir V. J. išteisinęs pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių subendrinimo, nuteistajam P. S. pirmosios instancijos teismo pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija), BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę iš naujo subendrino ir paskyrė naują galutinę subendrintą bausmę, jos vykdymą, paskirdamas įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonę, atidėjo.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, P. S., A. Š. ir V. J. veiksmuose nenustatęs nusikaltimo, nurodyto BK 25 straipsnio 3 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), sudėties ir nuteistuosius dėl šio nusikaltimo išteisinęs, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis A. Š. taikytas 15 000 Eur konfiskavimas, V. J.? 5000 Eur konfiskavimas; kartu pripažinęs, kad P. S. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) dėl 11 047 Eur kyšio iš R. J. J. paėmimo nuteistas pagrįstai, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl P. S. taikyto turto konfiskavimo ir, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nusprendė iš šio nuteistojo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 11 047 Eur. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. Š., V. J. priklausantį turtą, pakeitė nuosprendžio dalį dėl P. S. pratęsto laikino nuosavybės teisės apribojimo, sumažindamas jo taikymo apimtį.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas G. Ivanauskas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendį pakeisti:

- panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria iš P. S., A. Š., V. J. nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybių pašalinta aplinkybė, kad buvo padaryta didelė turtinė žala VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir Lietuvos Respublikai, ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžiu nustatytas paminėtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. kad P. S., A. Š., V. J., piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, padarė didelę – ne mažesnę kaip 68 686,87 Eur – turtinę žalą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir Lietuvos Respublikai;

- panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems A. Š., V. J. panaikintas taikytas turto konfiskavimas, o iš nuteistojo P. S. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą? 11 047 Eur, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendį, kuriuo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1?3 dalimis, konfiskuotas nusikalstamų veikų rezultatas: iš P. S.? 59 733,87 Eur, iš A. Š.? 15 000 Eur, iš V. J.? 5000 Eur;

- panaikinti šio nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonių nuteistiesiems P. S., A. Š., V. J. skyrimo ir šiems nuteistiesiems, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, paskirti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, t. y. P. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę? teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimą penkeriems metams, A. Š.? teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams, V. J.? teisės eiti vadovaujamas pareigas valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams;

- kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, P. S., A. Š. ir V. J. išteisinęs dėl didelės vertės svetimo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei priklausančio turto pasisavinimo, veikiant organizuota grupe, nepagrįstai nustatė, kad paminėti asmenys, padarydami BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nepadarė didelės turtinės žalos ligoninei ir valstybei; nepagrįstai nekonfiskavo iš nuteistųjų turto (paminėtos nusikalstamos veikos rezultato); nepagrįstai P. S. nustatė trumpesnį baudžiamojo poveikio priemonės terminą, o nuteistiesiems A. Š. ir V. J. baudžiamojo poveikio priemonę panaikino, t. y. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o tai leido nuteistiesiems pasilikti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir išvengti teisingo nubaudimo. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi nuteistieji veikė organizuota grupe, tačiau neteisingai kvalifikavo jų veiką tik pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai sumažino nuteistųjų P. S., A. Š. ir V. J., piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, gautą turtinę naudą nuo 68 686,87 Eur iki 46 889,21 Eur; padarė neteisingą išvadą, kad 68 686,87 Eur nepriklausė ligoninei ir nebuvo P. S. žinioje, kadangi pinigai buvo teisėtai išmokėti ligoninės darbuotojams kaip priedas prie atlyginimų už padidėjusį darbo krūvį bei viršvalandžius, o jie dalį savo uždirbtų pinigų paaukojo ligoninės reprezentacijai, nes taip galėjo elgtis savo nuožiūra.

4.3. Šis teismas nepakankamai įvertino nuteistųjų tyčios kryptingumą ir pačios nusikalstamos veikos sumanymą bei mechanizmą. Buvo nepakankamai įvertinta aplinkybė, kad, net ir turėdami teisę už viršvalandžius ar papildomą darbą gauti priedus ir priemokas, ligoninės darbuotojai nebūtų jų gavę, jeigu nebūtų sutikę didžiąją jų dalį atiduoti nuteistiesiems. Pagal byloje nustatytą nuteistųjų sumanymą, priedai ir priemokos buvo skiriami tik tiems darbuotojams, kurie sutiko dalį jų grąžinti, ir tų priedų bei priemokų mokėjimas baigėsi, kai nuteistieji buvo sulaikyti. Taigi, nuteistųjų nusikalstamo sumanymo įgyvendinimas nepriklausė nuo to, teisėtai ar neteisėtai bus išmokami priedai ir priemokos. Teisėtas išmokėjimo būdas buvo pasirinktas tik todėl, kad nebūtų padaryti formalūs pažeidimai, kuriuos būtų galima nustatyti, atliekant vidaus auditus. P. S., A. Š. ir V. J., turėdami įgaliojimus disponuoti valstybės ligoninei skirtomis lėšomis, pagal savo sugalvotą jų užvaldymo schemą pirmiausia užsitikrindavo, kad norimos pinigų sumos pas juos pateks, ir tik tada atlikdavo tolesnius veiksmus, nustatyta tvarka įformindami priedų ir priemokų išmokėjimą. Nuteistųjų tyčia, kitiems ligoninės darbuotojams nežinant apie tikrąjį nusikalstamą sumanymą, leidžia daryti išvadą, kad aptariamoje nuteistųjų veikoje yra ir turtinės žalos padarymo požymis.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog V. J. 21 797,66 Eur gavo neteisėtai, todėl jis galėjo jais disponuoti savo nuožiūra ir perduoti A. Š., ir nepagrįstai iš kaltinimo pašalino šią sumą, kartu sumažindamas nuteistiesiems pinigus perdavusių ligoninės darbuotojų skaičių iki šešių asmenų. V. J., veikdamas pagal susitarimą su P. S. ir A. Š., iš anksto žinojo, kokiems neteisėtiems tikslams bus naudojama didžioji dalis jam kaip priedai ir priemokos ligoninės pervestų pinigų ir kad tais pinigai jis negalėjo disponuoti savo nuožiūra, o turėjo daryti tai, kas buvo sutarta ir pasakyta P. S., kuriam jis buvo pavaldus. Kiti ligoninės darbuotojai taip pat buvo pavaldūs nuteistiesiems, todėl perdavinėjo dalį gautų priedų ir priemokų, net nebandydami su jais savo nuožiūra elgtis kitaip, suprasdami, kad už jų papildomai atliktus darbus jiems lieka tik ta pinigų dalis, kurią jiems leidžia pasilikti P. S., A. Š. ir V. J., o likusi pinigų dalis pereina nuteistiesiems – tampa jų neteisėtai valdoma ir naudojama.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendį ir jam baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Abu bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų: byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nevertino jų visumos; vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio; nuosprendžius, suteikdami išskirtinę reikšmę, grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kitais selektyviais, išimtinai kaltinamaisiais bylos įrodymais, taip pat neteisėtai gautais duomenimis; teisinamųjų įrodymų (be kita ko, V. J., P. S., A. Š. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų) iš viso nevertino arba vertino fragmentiškai. Skundžiamuose teismų sprendimuose pateiktos išvados nesuderinamos su BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise į teisingą teismą ir bylos nagrinėjimą, taip pat su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio reikalavimais, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas, savo procesinį sprendimą motyvuodamas bendro pobūdžio teiginiais, ne tik pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet ir nesilaikė teismo nuosprendžio (nutarties) turiniui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1?4 punktai, 331 straipsnis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Be to, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotomis kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo taisyklėmis ir reikalavimais, keliamais teismo procesiniam dokumentui, kuriuo sankcionuojami kriminalinės žvalgybos veiksmai, ir šių veiksmų įgyvendinimo teisėtumui, taip buvo pažeista P. S. fundamentali teisė į privatumą. Paminėti padaryti esminiai pažeidimai lėmė teismų neteisingas išvadas dėl P. S. kaltumo, padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, BK 225 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus nusikaltimus, ir kartu netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnio 4 dalies, BK 228 straipsnio 2 dalies ir BK 225 straipsnio 3 dalies) taikymą, taip suvaržant ir asmens teisę žinoti, už ką yra nuteistas (Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalių, BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai).

5.2. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo keliamas Panevėžio apygardos teismo nutarčių, kuriomis prieš P. S., V. J., A. Š. ir kitus asmenis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, rezoliucinių dalių tikslumo, aiškumo ir konkretumo klausimas, nes jose nėra nurodyta, kokiose vietose ir kokiomis aplinkybėmis galimas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, nėra nurodyta, kad P. S. darbo kabinete galima įmontuoti ir naudoti garso ir (ar) vaizdo įrašymo aparatūrą. Nors apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė šiuo klausimu, tačiau pateikti motyvai neatitinka kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumo aspektu. Teismas deklaratyviais argumentais pateisino kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą, savaip interpretuodamas, išplėtė sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo apimtį. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pritempė šiuos byloje surinktus duomenis ir nuosprendžio motyvus išdėstė taip, kad galėtų vadovautis neteisėtai gautais kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis, nuteisdamas P. S..

5.3. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 13 d. P. S. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį (teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi šis nuosprendis paliktas galioti (bylos Nr. 2K-55-689/2019)). Paminėtoje byloje dalis duomenų buvo surinkta atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, kurie buvo sankcionuoti tomis pačiomis nutartimis, kaip ir nagrinėjamoje byloje, ir kurie, vadovaujantis kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais dėl teismo nutarčių, kuriomis sankcionuojami kriminalinės žvalgybos veiksmai, rezoliucinėms dalims keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-57-696/2017, 2K-180-976/2017), buvo pripažinti neteisėtai gautais. Nors BPK normos ir teismų praktika reikalauja, kad teismas savo išvadas dėl asmens kaltumo ar nekaltumo grįstų tik konkrečioje byloje teismo ištirtais, išnagrinėtais ir įvertintais duomenimis, priimdamas nuosprendį teismas negali naudoti prejudicinių faktų, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas teismai privalo vadovautis kasacine jurisprudencija bei precedentais, suformuotais analogiškose ar panašiose bylose, tai Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 ir padarė. Tuo tarpu šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nuosprendžius grindė tomis pačiomis Panevėžio apygardos teismo nutartimis sankcionuotų tų pačių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis. Taip buvo nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos ir nesilaikyta pareigos vadovautis precedentais.

5.4. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad nutarties dėl neviešo pobūdžio veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodytas sankcionuojamų veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-57-696/2017, 2K-285-976/2018). Leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent kad būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018). Toks reikalavimas negali būti suprantamas kaip perteklinių duomenų nurodymas teismo nutartyse. Teismo sprendimuose turi būti nurodyti duomenys, kurie būtini teisiniam ir faktiniam operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių (slaptų tyrimo veiksmų) pagrindui įvertinti; taip pat būtini teismo sprendimu leidžiamoms atlikti veiksmų apimtims (riboms) nustatyti, t. y. susiję su slaptai kontroliuojamo susižinojimo objektu (asmeniu, asmenimis), vieta, laiku (terminu) ir būdu (garso, vaizdo, kitokiu kontroliavimu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-976/2018). Be to, reikšminga tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pokytis, turintis retrospektyvų poveikį, nekeičia įstatymo turinio, tačiau konkretizuoja jo taikymo tvarką, todėl teismo sprendime pateiktas išaiškinimas taikytinas tiek į ateitį, tiek retrospektyviai, t. y. faktams, kurie įvyko, ar kitoms byloms, kurios buvo pradėtos iki naujo išaiškinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-594/2023).

5.5. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, Panevėžio apygardos teismas, vertinant jo priimtas nutartis lingvistiškai ir sistemiškai, nesankcionavo slapto patekimo į P. S. darbo kabinetą, leidžiant jame panaudoti technines priemones – įmontuoti garso ir (ar) vaizdo įrašymo įrangą. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje Nr. S6-373 ir 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje Nr. S6-548 aiškiai nurodė, jog sankcionuojamas sekimas ir techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi Nr. S6-281 sankcionavo susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę, naudojant technines priemones specialia tvarka. Tuo tarpu visomis Panevėžio apygardos teismo nutartimis, kuriomis sankcionuotas slaptas patekimas į P. S. darbo kabinetą, leista tik slapta patekti į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir slapta patekti į P. S. darbo kabinetą, atlikti jo apžiūrą, paimti daiktus, dokumentus, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus tirti, apžiūrėti ir (ar) juos pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą. Panevėžio apygardos teismo nutartyse, kuriomis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka prieš P. S., nebuvo nurodyta ne tik kokios konkrečios techninės priemonės specialia tvarka, kokia apimtimi ir kur leidžiamos naudoti, bet ir tai, kokiais veiksmais informacija renkama. Kasaciniame skunde pateiktos ištraukos iš Panevėžio apygardos teismo nutarčių suponuoja, kad slaptą patekimą ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka Panevėžio apygardos teismas sankcionavo kaip atskirus kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir duomenų rinkimo būdus, nes nutarčių rezoliucinėse dalyse jie nurodyti kaip atskiruose punktuose išvardyti veiksmai, nepabrėžiant jų taikymo bendrumo ir neatsiejamumo.

5.6. Taigi, Panevėžio apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti (pratęsti) kriminalinės žvalgybos veiksmai, neatitinka teisinio aiškumo ir nuspėjamumo kriterijų, taikomų tiek įstatymui, kurio pagrindu gali būti ribojamos žmogaus teisės, tiek teismo procesiniam sprendimui, kuriuo leidžiama riboti konkretaus žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a> suformuluotų reikalavimų teisėjo nutarčiai, kuria sankcionuojamas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamo nuosprendžio 24 punkte nurodydamas, kad „nors aptariamose nutartyse kalbama tik apie techninių priemonių naudojimą, o ne jų įrengimą, iš to, kad šiomis nutartimis taip pat duotas leidimas slaptai patekti į patalpas, natūraliai išplaukia išvada, kad tokių priemonių naudojimas apima ir jų įrengimą“, pateikia nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018). Tačiau pastarojoje byloje dėl asmenų buvo sankcionuotas ir slaptas patekimas į patalpas (darbo kabinetą), ir techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma (nutarties 25 punktas), o nagrinėjamoje byloje priimtų Panevėžio apygardos teismo nutarčių rezoliucinėse dalyse nedetalizuota ne tik tai, kokių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka sankcionuojamas, bet ir kokius veiksmus leidžiama atlikti bei ką fiksuoti, t. y. tokiu rezoliucinės dalies formulavimu (neišskiriant įrengimo, panaudojimo ar dar kito žodžio) apskritai neleidžiama P. S. darbo kabinete naudoti techninių priemonių specialia tvarka. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs skirtingų bylų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad paminėtoje byloje priimta nutartis nelaikytina precedentu šioje byloje, ištraukė iš konteksto ir „pasinaudojo“ nuosprendžiui motyvuoti tinkamu sakiniu, neteisingai taikydamas kasacinės instancijos teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. Juo labiau kad viso bylos nagrinėjimo metu buvo kvestionuojama sankcionuotų kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų apimtis, o ne techninių priemonių įrengimas.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 25 punkte, pripažindamas duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, teisėtumą, kaip precedentu vadovavosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2021 priimta nutartimi. Tačiau vėlgi teismas neatsižvelgė į skirtingas bylų faktines aplinkybes ir tai, kad nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai pabrėžta, jog sankcionuojant techninių priemonių panaudojimą buvo praleistas žodis „specialia“, o ne, kaip šioje byloje, jokia apimtimi nedetalizuotas techninių priemonių panaudojimas, nekvestionuojant jų įrengimo fakto.

5.9. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuoti P. S. pokalbiai su A. Š. (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai Nr. S6-10-156, S6-10-157), R. J. J. (2015 m. rugsėjo 18 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai Nr. S6-10-22, S6-10-24, S6-10-29) ir kiti duomenys buvo gauti neteisėtai, nes byloje esančiomis Panevėžio apygardos teismo nutartimis nebuvo leista įrengti ar naudoti kokią nors pokalbių klausymosi ir (ar) vaizdo įrašymo įrangą nei konkrečiose patalpose, nei konkretiems asmenims. Todėl kriminalinės žvalgybos veiksmų realizavimas nebuvo tinkamas, o šie duomenys yra gauti pažeidžiant įstatymą ir neturi įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-594/2023).

5.10. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas P. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, vadovavosi tais pačiais įrodymais, kaip ir nuteisdamas jį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tik pastaruoju atveju juos vertino selektyviai, klaidingai interpretavo jų turinį, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

5.11. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimu, be kita ko, gali būti pripažinti atvejai, kai teismas, vertindamas įrodymus, padaro klaidų dėl jų turinio. Būtent tokį esminį BPK pažeidimą šiuo atveju padarė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dirbusių ir byloje kaip liudytojų apklaustų K. K., D. L., S. M., N. K. parodymus vertino selektyviai, teigdamas, kad P. S. asmeniniams poreikiams naudojo ligoninės darbuotojų atiduotų priedų dalis, nors paminėti liudytojai šio fakto nepatvirtino. Šie liudytojai negalėjo žinoti, kokiam konkrečiam tikslui bus skirti maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, nes atliko formalų pavedimą apsipirkti. Taigi, liudytojai nepatvirtino fakto, kad pirkta produkcija buvo naudojama asmeniškai P. S.. Be to, nurodyti liudytojai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jiems duodami pinigai buvo asmeninės P. S. lėšos, o ne darbuotojų perduoti priedai, todėl ir šio fakto nė vienas liudytojas nepatvirtino. Taigi, apeliacinės instancijos teismas paminėtų liudytojų parodymus interpretavo išimtinai kaltinimo interesais, taip pažeidė nekaltumo prezumpciją ir teisę į teisingą teismą.

5.12. Galimą apeliacinės instancijos teismo šališkumą suponuoja primygtinis vien kaltinančių P. S. proceso metu duotų parodymų vertinimas (nuosprendžio 42, 43 punktai). Nėra aišku, kodėl teismas kategoriškai atsisakė vertinti P. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, teigdamas, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tiksliausi, o parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, tėra gynybinė pozicija. Proceso metu ne kartą akcentuota, kad ikiteisminio tyrimo metu P. S. buvo daromas psichologinis spaudimas (pavyzdžiui, P. S., ištiktam psichologinio šoko, apimtam baimės, negana to, dar ir sergančiam cukriniu diabetu, nebuvo leidžiama pailsėti, atsigerti, pavalgyti), o vien faktas, jog apklausų protokoluose tai nėra užfiksuota, nesukuria pagrindo nesivadovauti jo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, atmetant ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, net ir preziumuojant P. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, nepateisinamas toks selektyvus parodymų, išimtinai pagrindžiančių jo kaltumą, rankiojimas. Teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principu, privalėjo įvertinti visus duotus parodymus, o nustatęs abejones dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo P. S. kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas procesines galimybes, neįmanoma pašalinti, turėjo jas vertinti P. S. naudai, tačiau to nepadarė, taip pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį.

5.13. Teismai P. S. kaltę dėl vienos iš jam inkriminuotų veikų padarymo grindė R. J. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Vertinant R. J. J. parodymų patikimumą, reikšminga tai, kad jam nuo 1993 m. lapkričio 24 d. iki 2019 m. liepos 22 d. ne kartą buvo diagnozuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, abstinencijos būklė. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės epikrizės, J. J. šeimos gydytojų centro šeimos gydytojai bei R. J. J. ligos istorija patvirtina, kad R. J. J. beveik kiekvienais metais gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikoje. Dėl nurodytų aplinkybių, vadovaujantis baudžiamajame procese galiojančiu rungimosi principu, apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma skirti R. J. J. teismo psichiatrinę ekspertizę. Tačiau teismas, atsižvelgdamas tik į vieno eksperto formalius teiginius, nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (53 punktas) pateiktas R. J. J. parodymų patikimumo vertinimas, atsižvelgiant į interneto erdvėje pateikiamas alkoholizmo ir abstinencijos medicinines charakteristikas, yra nepagrįstas, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų.

5.14. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. J. J. parodymus davė būdamas sunkus ligonis, dėl alkoholio vartojimo sergantis psichikos ir elgesio sutrikimu, taip pat abstinencijos sindromu. Jo liga akivaizdžiai pasireiškė teismo posėdžių metu, kai jis negalėjo rišliai kalbėti, aiškiai, nuosekliai ir logiškai dėstyti savo minčių. Vieno teismo posėdžio metu R. J. J. apklausa net buvo nutraukta, nes ne tik proceso dalyviai, bet ir teismas suabejojo galimybe tęsti jo apklausą (davė su bylos aplinkybėmis logiškai nesusijusius parodymus). Be kita ko, kartą prieš prasidedant teisiamajam posėdžiui R. J. J. P. S. nurodė, kad prisipažins davęs jam kyšį, nes taip jam patarė gynėja, taip jis palengvins savo padėtį. Taigi, R. J. J. parodė ne tai, kas buvo iš tikrųjų, o tai, ką jam liepė, nes tuo metu buvo paveiktas ne tik kitų asmenų, bet ir sunkios psichinės sveikatos būklės, vartojamų vaistų, kurie turi didelę įtaką žmogaus būsenai.

5.15. Teismų praktikoje nurodyta, kad nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu: jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, nes tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQyLTQ5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-242-495/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-242-495/2019">2K-242-495/2019</a>). Nagrinėjamoje byloje būtent tokiomis išvadomis daugiausia ir grindžiami skundžiami žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai.

5.16. P. S. pagal savo einamas pareigas gali būti prilyginamas valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio prasme, tačiau, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, jo veiksmuose nėra objektyviųjų piktnaudžiavimo požymių (BK 228 straipsnis), t. y. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo, didelės žalos, priežastinio ryšio tarp P. S. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių.

5.17. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojams priedai prie atlyginimo buvo skiriami teisėtai (nuosprendžio 63 punktas). P. S., ligoninės darbuotojams įsakymais paskirdamas priedus prie atlyginimo, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, jis turėjo tokią kompetenciją ir tam suteiktus įgaliojimus, todėl jis nesinaudojo tarnybine padėtimi ir jokių norminių teisės aktų nepažeidė. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės įstatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-100, įtvirtinta ir įstaigos vadovo, kaip vienasmenio įstaigos valdymo organo, kompetencija, jo teisės ir pareigos, tarp kurių ir nustatyti darbuotojų etatus, sudaryti ir nutraukti darbo sutartis, nustatyta tvarka skatinti darbuotojus (34.3 punktas). Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes ir prieš tai nurodytus argumentus, kad teismas klaidingai vertino liudytojų parodymus, padarė klaidų dėl bylos įrodymų turinio (selektyviai ir klaidingai vertindamas surinktų įrodymų turinį, tuos pačius liudytojų parodymus ir kitus įrodymus vertino kaip neįrodančius turto pasisavinimo sudėties požymių, bet įrodančius piktnaudžiavimą P. S. veiksmuose), akivaizdu, kad neegzistuoja pavojinga veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimas.

5.18. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos, kuri gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio, požymį. Nagrinėjamoje byloje nėra išsamiai atskleista, kuo pasireiškė didelės neturtinės žalos VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir valstybei padarymas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apsiribota bendro pobūdžio, lakoniškomis, itin talpiomis ir konkretaus didelės neturtinės žalos masto neapibūdinančiomis frazėmis, o tokia motyvacija neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų, nustatant didelės neturtinės žalos dydį piktnaudžiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-248-648/2020, 2K-16-489/2021, 2K-P-59-495/2021 ir kt.).

5.19. Kadangi P. S. veiksmuose, skiriant ligoninės darbuotojams priedus prie atlyginimo už realiai padidėjusį darbo krūvį, nėra pavojingos veikos požymių, be to, teismai neatskleidė, kuo pasireiškė P. S. neva padaryta didelė neturtinė žala ligoninei ir valstybei, galima teigti, kad neegzistuoja ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.

5.20. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš darbuotojų surinktus priedus P. S. naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, kadangi byloje apklausti liudytojai šio fakto nepatvirtino. Liudytojų K. K., D. L. ir S. M. parodymai, skirtingai nei nurodo teismas, patvirtina tik faktą, kad mėsos gaminius ir alkoholinius gėrimus jie pirko bei vežė P. S. prašymu, o pinigus jiems perdavė A. Š., tačiau nepatvirtina fakto, jog pirkiniams buvo naudojami iš ligoninės darbuotojų gauti pinigai, nes liudytojai nedisponavo tokia informacija. Maisto produktai buvo perkami iš P. S. asmeninių per A. Š. perduodamų lėšų. P. S. ir A. Š. pokalbis dėl sumokėjimo už viešbutį (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. S6-10-156) negali būti įrodymas, grindžiant ligoninės darbuotojų perduotų lėšų naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti, nes šis pokalbis P. S. darbo kabinete, kaip minėta, užfiksuotas neteisėtai.

5.21. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnį, būtina nustatyti kaltę, pasireiškiančią tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Žemesnės instancijos teismai neatskleidė, kaip pasireiškė P. S. tyčia, kai jis: 1) nesinaudojo savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais; 2) nenumatė, kad dėl jo teisėtų veiksmų gali atsirasti neva didelė neturtinė žala valstybei ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei; 3) nenorėjo tokių padarinių.

5.22. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad P. S. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.

5.23. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, pasikartojančia argumentacija konstatavo, kad V. J., P. S. ir A. Š. veiksmuose egzistuoja organizuotos grupės požymiai. Tačiau byloje nėra atskleisti nei objektyvieji, nei subjektyvieji organizuotos grupės sudėties požymiai. Teismai neatskleidė konkrečių susitarimo aplinkybių, t. y. byloje ne tik kad nenustatytas neabejotinas susitarimo egzistavimas, pokalbio (jei toks buvo) esmė, pobūdis, tikslas, data ir kt., bet ir organizuotos grupės egzistavimas išimtinai siejamas su darbo funkcijomis, pareigybiniu pavaldumu, reiškiančiu, kad kiekvienas darbuotojas atlieka tai, kas jam buvo pavesta. Kitaip tariant, teismai P. S., V. J. ir A. Š. kolegišką bendravimą sutapatino su organizuotos grupės egzistavimu. Tačiau nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai paneigia organizuotos grupės požymių egzistavimą. Byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino nuteistųjų susitarimo, veiksmų plano ar schemos sukūrimo, kadangi tokių žinių neturėjo. Byloje nėra duomenų, kad teisėtais ar neteisėtais kriminalinės žvalgybos veiksmais būtų užfiksuotas P. S., V. J., A. Š. tarpusavio pokalbis, kuriant nusikaltimo planus. Todėl, įvertinus V. J., P. S. ir A. Š. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei pirmiau išdėstytus argumentus dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių P. S. veiksmuose nebuvimo, akivaizdu, kad objektyviai negali egzistuoti ir organizuotos grupės požymiai.

5.24. Organizuotos grupės atveju neužtenka abstraktaus suvokimo, kad asmuo daro nusikalstamą veiką bendrai su kitais asmenimis, – pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją itin svarbus asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas, kad jis priklauso tokiai grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus. Organizuotos grupės nario tyčia suponuoja suvokimą, kad jis, kaip organizuotos grupės narys, dalyvauja jos veikloje, ir norą taip veikti. Jeigu asmuo, objektyviai veikdamas organizuotos grupės interesais, nesuvokia savęs kaip jos nario, nėra būtinojo subjektyviojo požymio – tyčios (savo veiksmų bendrumo suvokimo). Šis subjektyvusis organizuotos grupės požymis P. S. veiksmuose nenustatytas, nes nebuvo atskleista, ar jis suvokė, kad dalyvauja organizuotos grupės veikloje. Juo labiau kad byloje neatskleista, kuo pasireiškė piktnaudžiavimo organizuotumas, turint omenyje, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, nusprendė asmenis dėl organizuota grupe padaryto turto pasisavinimo išteisinti, o dėl piktnaudžiavimo paliko organizuotos grupės požymį. Tokia teismo pozicija išvadų motyvavimo požiūriu yra nenuosekli ir leidžia manyti, kad V. J., P. S. ir A. Š. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų organizuotos grupės požymių ne tik dėl turto pasisavinimo, bet ir dėl piktnaudžiavimo.

5.25. P. S.

5.26. Nepagrįstai P. S. kaltė dėl kyšininkavimo buvo grindžiama ir kito nuteistojo R. J. J. parodymais. Nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų netyrė šio nuteistojo parodymų patikimumo. R. J. J., kaip minėta, yra diagnozuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, abstinencijos būklė, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė skirti jam teismo psichiatrinę ekspertizę ir kartu tokiu būdu įsitikinti šio nuteistojo parodymų patikimumu. Neįvertinus R. J. J. psichikos būklės, negalima spręsti ir apie tai, ar jis teisingai prisiminė paskolos grąžinimo sumas, sąlygas ir aplinkybes.

5.27. Be to, sprendžiant dėl šios veikos padarymo, nepagrįstai buvo vadovautasi ir vien P. S. ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo ištiktas psichologinio šoko, apimtas baimės, duotais parodymais, kurių jis apklausiamas pirmosios instancijos teisme atsisakė.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendį ir V. J. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Abu bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų: byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nevertino jų visumos; vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio; nuosprendžius, suteikdami išskirtinę reikšmę, grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kitais selektyviais, išimtinai kaltinančiais bylos įrodymais, taip pat neteisėtai gautais duomenimis; teisinamųjų įrodymų (be kita ko, V. J., P. S., A. Š. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų) iš viso nevertino arba vertino fragmentiškai. Skundžiamuose teismų sprendimuose pateiktos išvados nesuderinamos su BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise į teisingą teismą ir bylos nagrinėjimą, taip pat su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas, savo procesinį sprendimą motyvuodamas bendro pobūdžio teiginiais, deklaratyviai pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl bylos įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, neatskleisdamas konkrečių V. J. veiksmų, padarant įrodyta pripažintą nusikalstamą veiką, neatsakydamas aiškiai į esminius apeliacinio skundo argumentus, ne tik pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet ir nesilaikė teismo nuosprendžio (nutarties) turiniui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 331 straipsnis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Be to, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotomis kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo taisyklėmis ir reikalavimais, keliamais teismo procesiniam dokumentui, kuriuo sankcionuojami kriminalinės žvalgybos veiksmai, ir šių veiksmų įgyvendinimo teisėtumui, taip buvo pažeista V. J. fundamentali teisė į privatumą. Paminėti padaryti esminiai pažeidimai lėmė teismų neteisingas išvadas dėl V. J. kaltumo, padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, ir kartu netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnio 4 dalies, BK 228 straipsnio 2 dalies) taikymą, taip suvaržant ir asmens teisę žinoti, už ką yra nuteistas (Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalių, BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai).

6.2. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo keliamas Panevėžio apygardos teismo nutarčių, kuriomis prieš P. S., V. J., A. Š. ir kitus asmenis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, rezoliucinių dalių tikslumo, aiškumo ir konkretumo klausimas, nes jose nėra nurodyta, kokiose vietose ir kokiomis aplinkybėmis galimas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, nėra nurodyta, kad V. J. darbo kabinete galima įmontuoti ir naudoti garso ir (ar) vaizdo įrašymo aparatūrą. Nors apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė šiuo klausimu, tačiau pateikti motyvai neatitinka kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumo aspektu. Teismas deklaratyviais argumentais pateisino kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą, savaip interpretuodamas, išplėtė sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo apimtį. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pritempė šiuos byloje surinktus duomenis ir nuosprendžio motyvus išdėstė taip, kad galėtų vadovautis neteisėtai gautais kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis, nuteisdamas V. J..

6.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad nutarties dėl neviešo pobūdžio veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodytas sankcionuojamų veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-57-696/2017, 2K-285-976/2018). Leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent kad būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018). Toks reikalavimas negali būti suprantamas kaip perteklinių duomenų nurodymas teismo nutartyse. Teismo sprendimuose turi būti nurodyti duomenys, kurie būtini teisiniam ir faktiniam operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių (slaptų tyrimo veiksmų) pagrindui įvertinti; taip pat būtini teismo sprendimu leidžiamoms atlikti veiksmų apimtims (riboms) nustatyti, t. y. susiję su slaptai kontroliuojamo susižinojimo objektu (asmeniu, asmenimis), vieta, laiku (terminu) ir būdu (garso, vaizdo, kitokiu kontroliavimu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-976/2018). Be to, reikšminga tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pokytis, turintis retrospektyvų poveikį, nekeičia įstatymo turinio, tačiau konkretizuoja jo taikymo tvarką, todėl teismo sprendime pateiktas išaiškinimas taikytinas tiek į ateitį, tiek retrospektyviai, t. y. faktams, kurie įvyko, ar kitoms byloms, kurios buvo pradėtos iki naujo išaiškinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-594/2023).

6.4. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, Panevėžio apygardos teismas, vertinant jo priimtas nutartis lingvistiškai ir sistemiškai, nesankcionavo slapto patekimo į V. J. darbo kabinetą, leidžiant jame panaudoti technines priemones – įmontuoti garso ir (ar) vaizdo įrašymo įrangą. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje Nr. S6-374 ir 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje Nr. S6-549 aiškiai nurodė, kad sankcionuojamas sekimas ir techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi Nr. S6-283 sankcionavo susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę, naudojant technines priemones specialia tvarka. Tuo tarpu visomis Panevėžio apygardos teismo nutartimis, kuriomis sankcionuotas slaptas patekimas į V. J. darbo kabinetą, leista tik slapta patekti į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir slapta patekti į V. J. darbo kabinetą, atlikti jo apžiūrą, paimti daiktus, dokumentus, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus tirti, apžiūrėti ir (ar) juos pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą. Panevėžio apygardos teismo nutartyse, kuriomis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka prieš V. J., nebuvo nurodyta ne tik kokios konkrečios techninės priemonės specialia tvarka, kokia apimtimi ir kur leidžiamos naudoti, bet ir tai, kokiais veiksmais informacija renkama. Kasaciniame skunde pateiktos ištraukos iš Panevėžio apygardos teismo nutarčių suponuoja, kad slaptą patekimą ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka Panevėžio apygardos teismas sankcionavo kaip atskirus kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir duomenų rinkimo būdus, nes nutarčių rezoliucinėse dalyse jie nurodyti kaip atskiruose punktuose išvardyti veiksmai, nepabrėžiant jų taikymo bendrumo ir neatsiejamumo.

6.5. Taigi, Panevėžio apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti (pratęsti) kriminalinės žvalgybos veiksmai, neatitinka teisinio aiškumo ir nuspėjamumo kriterijų, taikomų tiek įstatymui, kurio pagrindu gali būti ribojamos žmogaus teisės, tiek teismo procesiniam sprendimui, kuriuo leidžiama riboti konkretaus žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a> suformuluotų reikalavimų teisėjo nutarčiai, kuria sankcionuojamas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka.

6.6. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 25 punkte, pripažindamas duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, teisėtumą, kaip precedentu vadovavosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2021 priimta nutartimi. Tačiau teismas neatsižvelgė į skirtingas bylų faktines aplinkybes ir tai, kad nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai pabrėžta, jog sankcionuojant techninių priemonių panaudojimą buvo praleistas žodis „specialia“, o ne, kaip šioje byloje, jokia apimtimi nedetalizuotas techninių priemonių panaudojimas, nekvestionuojant jų įrengimo fakto.

6.7. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuoti V. J. pokalbiai su L. S. (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. S6-10-140), S. T. (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai Nr. S6-10-142, S6-10-145, S6-10-160), N. K. (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. S6-10-143), P. J. (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai Nr. S6-10-152, S6-10-136), V. G. (2015 m. lapkričio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. S6-10-136) ir kiti buvo gauti neteisėtai, nes byloje esančiomis Panevėžio apygardos teismo nutartimis nebuvo leista įrengti ar naudoti kokią nors pokalbių klausymosi ir (ar) vaizdo įrašymo įrangą nei konkrečiose patalpose, nei konkretiems asmenims. Todėl kriminalinės žvalgybos veiksmų realizavimas nebuvo tinkamas, o šie duomenys yra gauti pažeidžiant įstatymą ir neturi įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-594/2023).

6.8. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, vadovavosi tais pačiais įrodymais, kaip ir nuteisdamas jį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tik pastaruoju atveju juos vertino selektyviai, klaidingai interpretavo jų turinį, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

6.9. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimu, be kita ko, gali būti pripažinti atvejai, kai teismas, vertindamas įrodymus, padaro klaidų dėl jų turinio. Būtent tokį esminį BPK pažeidimą šiuo atveju padarė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dirbusių ir byloje kaip liudytojų apklaustų K. K., D. L., S. M., N. K. parodymus vertino selektyviai, teigdamas, kad V. J. savinosi ir asmeniniams poreikiams naudojo ligoninės darbuotojų atiduotų priedų dalis, nors paminėti liudytojai šio fakto nepatvirtino. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, liudytojų K. K., D. L., S. M. parodymai patvirtina tik faktą, kad maisto produktus, mėsos gaminius ir alkoholinius gėrimus jie pirko ir vežė P. S. prašymu, o pinigus jiems perdavė A. Š.. Liudytojas D. L. aiškiai nurodė, kad V. J. nieko nevežė, o liudytojo N. K. parodymai nepatvirtina, kad V. J. maisto produktus ir gėrimus pirko iš ligoninės darbuotojų grąžintų priedų. Paminėti liudytojai negalėjo žinoti, kokiam konkrečiam tikslui bus skirti maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, nes tik atliko pavedimą apsipirkti. Liudytojai nepatvirtino fakto, kad pirkta produkcija buvo naudojama asmeniškai V. J.. Liudytojas N. K. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jam duoti pinigai buvo V. J. lėšos, o ne ligoninės darbuotojų perduoti priedai, todėl ir šio fakto nei liudytojas N. K., nei kiti liudytojai nepatvirtino. Taigi, apeliacinės instancijos teismas paminėtų liudytojų parodymus interpretavo išimtinai kaltinimo interesais, taip pažeidė nekaltumo prezumpciją ir teisę į teisingą teismą.

6.10. Skirtingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 73 punkte, byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojų grąžintos priedų dalys buvo naudojamos V. J. asmeninėms šventėms finansuoti. Neteisėtais kriminalinės žvalgybos veiksmais užfiksuotą P. S. ir A. Š. pokalbį dėl sumokėjimo už viešbutį teismas deklaratyviai perkėlė ir V. J., nesant jokių duomenų apie ligoninės darbuotojų priedų naudojimą pastarojo asmeniniams poreikiams.

6.11. Tiek V. J., tiek P. S. ir A. Š. iš dalies patvirtino, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojai grąžindavo dalį išmokėtų priedų, tačiau šie priedus grąžino laisva valia, suvokdami sunkią ligoninės finansinę padėtį ir numanydami, jog ligoninės reprezentacijai gali reikėti disponuojamų neapskaitomų lėšų. Byloje nė vienas darbuotojas nepareiškė civilinio ieškinio, prašydamas atlyginti padarytą žalą, tai taip pat suponuoja, kad žemesnės instancijos teismų motyvai apie egzistuojantį V. J. piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti.

6.12. V. J., parengdamas tarnybinius prašymus dėl priedų skyrimo savo vadovaujamo skyriaus darbuotojams, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tai jis atliko pagal savo kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, liudytojų I. B., J. G., V. P., R. P., S. P., L. Ž. (buvusi S.), J. T., R. V. parodymai patvirtina, kad išmokėtų priedų dalis jie grąžindavo A. Š., perduodami per L. Ž. (buvusi S.), tačiau nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad priedus grąžindavo tiesioginiu V. J. paliepimu, priešingai – patvirtino faktą, kad V. J. pats grąžindavo dalį jam išmokėtų priedų. Faktą, kad buvo grąžinamos V. J. išmokėtų priedų dalys, konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 66 punktas).

6.13. Nėra aišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas kategoriškai atsisakė vertinti V. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, teigdamas, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tiksliausi, o parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, tėra gynybinė pozicija (nuosprendžio 83 punktas). Kiekvienas iš nuteistųjų parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromas psichologinis spaudimas, o vien faktas, jog apklausų protokoluose tai nėra užfiksuota, nesukuria pagrindo nesivadovauti jų pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, atmetant ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, net ir preziumuojant ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, nepateisinamas toks selektyvus parodymų, išimtinai pagrindžiančių V. J. kaltumą, rankiojimas. Teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, privalėjo įvertinti visus duotus parodymus, o nustatęs abejones dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo V. J. kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas procesines galimybes, neįmanoma pašalinti, turėjo jas vertinti V. J. naudai, tačiau to nepadarė, taip pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį.

6.14. Teismų praktikoje nurodyta, kad nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu: jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, nes tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQyLTQ5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-242-495/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-242-495/2019">2K-242-495/2019</a>). Nagrinėjamoje byloje būtent tokiomis išvadomis daugiausia ir grindžiami skundžiami žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai.

6.15. V. J. pagal savo einamas pareigas gali būti prilyginamas valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio prasme, tačiau, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, jo veiksmuose nėra objektyviųjų piktnaudžiavimo požymių (BK 228 straipsnis), t. y. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo, didelės žalos, priežastinio ryšio tarp V. J. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių.

6.16. V. J., parengdamas tarnybinius prašymus dėl priedų skyrimo savo vadovaujamo skyriaus darbuotojams, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes tai jis galėjo daryti pagal savo kompetenciją ir jam suteiktus įgaliojimus. Šį faktą patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžio 63 punkte. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes ir prieš tai nurodytus argumentus, kad teismas klaidingai vertino liudytojų parodymus, padarė klaidų dėl bylos įrodymų turinio (selektyviai ir klaidingai vertindamas surinktų įrodymų turinį, tuos pačius liudytojų parodymus ir kitus įrodymus vertino kaip neįrodančius turto pasisavinimo sudėties požymių, bet įrodančius piktnaudžiavimą V. J. veiksmuose), akivaizdu, kad V. J., tarnybiniais pranešimais prašydamas ligoninės darbuotojams skirti priedus prie atlyginimo už padidėjusį darbo krūvį ir realiai dirbtus viršvalandžius, neviršijo pagal einamas pareigas turimų įgaliojimų, todėl neegzistuoja jokia objektyviai atlikta nusikalstama veika.

6.17. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos, kuri gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio, požymį. Nagrinėjamoje byloje nėra išsamiai atskleista, kuo pasireiškė didelės neturtinės žalos VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei ir valstybei padarymas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apsiribota bendro pobūdžio, lakoniškomis, itin talpiomis ir konkretaus didelės neturtinės žalos masto neapibūdinančiomis frazėmis, o tokia motyvacija neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų, nustatant didelės neturtinės žalos dydį piktnaudžiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-248-648/2020, 2K-16-489/2021, 2K-P-59-495/2021 ir kt.).

6.18. Kadangi V. J. veiksmuose, prašant viršvalandžius dirbusiems darbuotojams skirti priedus prie atlyginimo, nėra pavojingos veikos požymių, be to, teismai neatskleidė, kuo pasireiškė būtent V. J. neva padaryta didelė neturtinė žala ligoninei ir valstybei, galima teigti, kad neegzistuoja ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.

6.19. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš darbuotojų surinktus priedus V. J. naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, kadangi byloje apklausti liudytojai šio fakto nepatvirtino. Liudytojų K. K., D. L. ir S. M. parodymai, skirtingai nei nurodo teismas, patvirtina tik faktą, kad mėsos gaminius ir alkoholinius gėrimus jie pirko bei vežė P. S. ar A. Š. prašymu, o pinigus jiems perdavė A. Š.. Tuo tarpu liudytojas D. L. aiškiai nurodė, kad V. J. nieko nevežė, o liudytojo N. K. parodymai nepatvirtina, kad V. J. maisto produktus ir gėrimus pirko iš ligoninės darbuotojų grąžintų priedų, jo parodymai suponuoja, kad minėti pirkimai buvo atliekami iš V. J. asmeninių lėšų, niekaip nesusijusių su inkriminuotais nusikalstamais veiksmais.

6.20. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojų grąžintos priedų dalys buvo naudojamos V. J. asmeninėms šventėms finansuoti. Neteisėtais kriminalinės žvalgybos veiksmais užfiksuotą P. S. ir A. Š. pokalbį dėl sumokėjimo už viešbutį teismas deklaratyviai perkėlė ir V. J., nesant jokių duomenų apie ligoninės darbuotojų priedų naudojimą pastarojo asmeniniams poreikiams.

6.21. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 66 punkte nurodyta, kad V. J. „laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m. už atliekamus papildomus darbus ir vykdomus europinius projektus teisėtai gaudavo priedus, iš kurių ne mažiau kaip 21 797,66 Eur per šį laiką yra perdavęs A. Š. į bendrą fondą. Šį jo aiškinimą patvirtina specialistų paskaičiavimai“. Paminėtos teismo nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad nuosprendyje nėra atskleista ne tik kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė V. J. piktnaudžiavimas, bet ir apskritai ar objektyviai jis galėjo egzistuoti, nes net ir preziumuojant faktą, jog galimai buvo naudojami ligoninės darbuotojų perduoti pinigai, akivaizdu, kad ne mažiau nei 21 797,66 Eur buvo V. J. asmeninės lėšos, kurių naudojimas yra išimtinai jo prerogatyva. Kadangi šias aplinkybes teismas vertino atsietai, o byloje nustatytas faktas, kad pats V. J. atiduodavo dalį gautų priedų, teismo argumentas, jog darbuotojų perduotas lėšas jis naudojo asmeniniams poreikiams, neatitinka logiškumo kriterijaus, nes V. J., net ir galimai naudodamas iš ligoninės darbuotojų surinktus priedus, iš esmės naudotų savo perduotus asmeninius pinigus.

6.22. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnį, būtina nustatyti kaltę, pasireiškiančią tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Žemesnės instancijos teismai neatskleidė, kaip pasireiškė V. J. tyčia, kai jis: 1) nesinaudojo savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais; 2) nenumatė, kad dėl jo teisėtų veiksmų gali atsirasti neva didelė neturtinė žala valstybei ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei; 3) nenorėjo tokių padarinių.

6.23. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. J. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.

6.24. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, pasikartojančia argumentacija konstatavo, kad V. J., P. S. ir A. Š. veiksmuose egzistuoja organizuotos grupės požymiai. Tačiau byloje nėra atskleisti nei objektyvieji, nei subjektyvieji organizuotos grupės sudėties požymiai. Teismai neatskleidė konkrečių susitarimo aplinkybių, t. y. byloje ne tik kad nenustatytas neabejotinas susitarimo egzistavimas, pokalbio (jei toks buvo) esmė, pobūdis, tikslas, data ir kt., bet ir organizuotos grupės egzistavimas išimtinai siejamas su darbo funkcijomis, pareigybiniu pavaldumu, reiškiančiu, kad kiekvienas darbuotojas atlieka tai, kas jam buvo pavesta. Kitaip tariant, teismai P. S., V. J. ir A. Š. kolegišką bendravimą sutapatino su organizuotos grupės egzistavimu. Tačiau nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai paneigia organizuotos grupės požymių egzistavimą. Byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino nuteistųjų susitarimo, veiksmų plano ar schemos sukūrimo, kadangi tokių žinių neturėjo. Byloje nėra duomenų, kad teisėtais ar neteisėtais kriminalinės žvalgybos veiksmais būtų užfiksuotas P. S., V. J., A. Š. tarpusavio pokalbis, kuriant nusikaltimo planus. Todėl, įvertinus V. J., P. S. ir A. Š. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei pirmiau išdėstytus argumentus dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių V. J. veiksmuose nebuvimo, akivaizdu, kad objektyviai negali egzistuoti ir organizuotos grupės požymiai.

6.25. Organizuotos grupės atveju neužtenka abstraktaus suvokimo, kad asmuo daro nusikalstamą veiką bendrai su kitais asmenimis, – pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją itin svarbus asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas, kad jis priklauso tokiai grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus. Organizuotos grupės nario tyčia suponuoja suvokimą, kad jis, kaip organizuotos grupės narys, dalyvauja jos veikloje, ir norą taip veikti. Jeigu asmuo, objektyviai veikdamas organizuotos grupės interesais, nesuvokia savęs kaip jos nario, nėra būtinojo subjektyviojo požymio – tyčios (savo veiksmų bendrumo suvokimo). Šis subjektyvusis organizuotos grupės požymis V. J. veiksmuose nenustatytas, nes nebuvo atskleista, ar jis suvokė, kad dalyvauja organizuotos grupės veikloje. Juo labiau kad byloje neatskleista, kuo pasireiškė piktnaudžiavimo organizuotumas, turint omenyje, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, nusprendė asmenis dėl organizuota grupe padaryto turto pasisavinimo išteisinti, o dėl piktnaudžiavimo paliko organizuotos grupės požymį. Tokia teismo pozicija išvadų motyvavimo požiūriu yra nenuosekli ir leidžia manyti, kad V. J., P. S. ir A. Š. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų organizuotos grupės požymių ne tik dėl turto pasisavinimo, bet ir dėl piktnaudžiavimo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo P. S., nuteistojo V. J. gynėjo advokato S. Juzukonio, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo G. Ivanausko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl duomenų, gautų kriminalinės žvalgybos metu, pripažinimo įrodymais

8. Kasaciniuose skunduose nuteistasis P. S., nuteistojo V. J. gynėjas, neginčydami kriminalinės žvalgybos tyrimo dėl P. S., V. J. pradėjimo teisėtumo, faktinio pagrindo atlikti prieš juos kriminalinės žvalgybos veiksmus, kvestionuoja atskirų Panevėžio apygardos teismo nutarčių turinį (jų aiškumą ir nuspėjamumą), jomis prieš P. S., V. J. sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų realizavimo teisėtumą ir atitinkamai juos atliekant gautų duomenų pripažinimą įrodymais. Kasatoriai teigia, kad nors teismo nutartimis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, tačiau konkrečiai nuteistųjų darbo kabinetuose nebuvo leista įrengti ir naudoti vaizdo ir (ar) garso įrašymo technikos, todėl juose užfiksuoti asmenų pokalbiai gauti neteisėtai ir negali būti pripažinti įrodymais byloje, jais negali būti grindžiama nuteistųjų kaltė. Teisėjų kolegija šiuos kasatorių argumentus pripažįsta pagrįstais.

9. Kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nustatyti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse. Pagal šias nuostatas, įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, įrodymais pripažintini tik leistini ir su sprendžiama byla susiję duomenys. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-788/2024).

10. Kriminalinės žvalgybos metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia (be kita ko), teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

11.

12. Nagrinėjamoje byloje faktinis pagrindas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, atlikti prieš P. S., V. J. kriminalinės žvalgybos veiksmus nustatytas, jo neginčija ir kasatoriai. Taip pat nėra ginčo, kad teisinis pagrindas? teismo nutartys, leidžiančios atlikti tam tikrus kriminalinės žvalgybos veiksmus prieš paminėtus asmenis, taip pat yra. Byloje keliamas atskirų nutarčių, kuriomis pratęstas techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka (KŽĮ 10 straipsnis), slapto patekimo į ligoninės patalpas bei P. S., V. J. darbo kabinetus, leidžiant atlikti jų apžiūrą, daiktų, dokumentų, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti, juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą (KŽĮ 11 straipsnis), taikymas, teisinio aiškumo ir nuspėjamumo klausimas, ginčijamas jomis sankcionuotų paminėtų kriminalinės žvalgybos veiksmų realizavimo teisėtumas, teigiant, kad leidimas nurodytų asmenų darbo kabinetuose įrengti ir naudoti vaizdo ir (ar) garso įrašymo įrangą nebuvo duotas.

13. KŽĮ nenustatyti konkretūs reikalavimai apygardos teismo nutarčių, kuriomis sankcionuojami kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, turiniui. Tokios kriminalinės žvalgybos tyrimo metu priimamos apygardos teismo nutartys turi atitikti reikalavimus, keliamus teismo nutartims, kuriomis skiriamos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų praktikoje suformuluotus tokių nutarčių turiniui keliamus reikalavimus. Šiose nutartyse, be kita ko, turi būti nurodomas faktinis sankcionuojamų kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas – duomenys apie objektyviuosius rengiamo, daromo ar padaryto nusikaltimo, nurodyto KŽĮ 8 straipsnio 1 dalyje, požymius, lemiančius veikos teisinį kvalifikavimą, asmenys, kuriems šie veiksmai bus taikomi, atliekamų veiksmų apimtis, veiksmų atlikimo terminas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).

14. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent kad būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018). Toks reikalavimas negali būti suprantamas kaip perteklinių duomenų nurodymas teismo nutartyse. Teismo sprendimuose turi būti nurodyti duomenys, kurie būtini teisiniam ir faktiniam operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių (slaptų tyrimo veiksmų) pagrindui įvertinti; taip pat būtini teismo sprendimu leidžiamoms atlikti veiksmų apimtims (riboms) nustatyti, t. y. susiję su slaptai kontroliuojamo susižinojimo objektu (asmeniu, asmenimis), vieta, laiku (terminu) ir būdu (garso, vaizdo, kitokiu kontroliavimu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-976/2018). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nutarties dėl neviešo pobūdžio veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodytas sankcionuojamų veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-57-696/2017, 2K-285-976/2018).

15. Nagrinėjamoje byloje Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2015 m. vasario 5 d. nutartimis Nr. S6-62, S6-63, tenkinus Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. vasario 5 d. teikimą Nr. S4-54, vadovaujantis KŽĮ 10, 11 ir 15 straipsniais, dėl P. S. ir V. J. buvo pratęstas susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės; techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka; jų sekimo; slapto patekimo į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpas ir šių asmenų darbo kabinetus, leidžiant atlikti jų apžiūrą, daiktų, dokumentų, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti, apžiūrėti ir (ar) juos pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, taikymas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 8 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. (1 t., b. l. 59–60, 61–62; 17 t., b. l. 141–148). Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. nutartimis Nr. S6-281, S6-283, tenkinus Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 m. gegužės 6 d. teikimą Nr. S5-07RN, vadovaujantis KŽĮ 10, 11 straipsniais, dėl P. S. ir V. J. buvo pratęstas susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptos kontrolės, naudojant technines priemones specialia tvarka; techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka; slapto patekimo į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpas ir šių asmenų darbo kabinetus, leidžiant atlikti jų apžiūrą, daiktų, dokumentų, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti, apžiūrėti ir juos pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, taikymas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. (1 t., b. l. 64, 65; 17 t., b. l. 100–109).

16. Abu bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad paminėtų Panevėžio apygardos teismo nutarčių pagrindu P. S. ir V. J. darbo kabinetuose vaizdo bei garso įranga užfiksuoti duomenys buvo gauti teisėtai, juos pripažino BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais ir nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aptartomis apygardos teismo nutartimis, nors ir nedetalizuojant, buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka (nuosprendžio 25 lapas), o apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad paminėtomis nutartimis buvo sankcionuotas patekimas į P. S. ir V. J. darbo kabinetus, leidžiant juose naudoti technines priemones specialia tvarka. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo nutarčių rezoliucinių dalių trūkumai, leidžiant kabinetuose naudoti technines priemones specialia tvarka, bet nenumatant teisės kabinetuose įrengti specialią slaptą vaizdą ir garsą fiksuojančią techniką, nelaikytini esminiais; sprendžiant dėl slaptus tyrimo veiksmus realizuojančių pareigūnų veiksmų apimties, turi būti vertinamas visas nutarties turinys ir jos esmė; be to, nors nutartyse nurodoma tik apie techninių priemonių panaudojimą, o ne jų įrengimą, iš to, kad jomis duotas leidimas slaptai patekti į patalpas, natūraliai išplaukia, jog tokių priemonių naudojimas apima ir jų įrengimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-208-1073/2021) (nuosprendžio 16–25 punktai). Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad sankcionavus patekimą į P. S. ir V. J. darbo kabinetus buvo leista juose naudoti technines priemones specialia tvarka, nepagrįstai pernelyg plačiai interpretavo paminėtas Panevėžio apygardos teismo nutartis. Toks aiškinimas neatitinka ir nuosekliai formuojamos kasacinio teismo praktikos.

17. Kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a> išaiškinta, kad slapto patekimo į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, taip pat jų apžiūros atlikimo, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimo tirti ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą (KŽĮ 11 straipsnis), sankcionavimas nereiškia leidimo asmens būste, tarnybinėse ir kitose patalpose, uždarose teritorijose, transporto priemonėse naudoti technines priemones specialia tvarka. Toks pat KŽĮ normų aiškinimas pateikiamas ir kasacinės instancijos teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-699/2017, 2K-285-976/2018, 2K-4-689/2019.

18. Pagal KŽĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, slapta patekus į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, galima atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą. Šio veiksmo sankcionavimas nereiškia leidimo naudoti tame objekte technines priemones specialia tvarka. Savo ruožtu, pagal KŽĮ nustatytą teisinį reguliavimą, techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimas nereiškia leidimo naudoti šias priemones asmens būste, tarnybinėse ir kitose patalpose, uždarose teritorijose, transporto priemonėse. Vadinasi, tais atvejais, kai būtina kontroliuoti ir fiksuoti asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus asmens būste, tarnybinėse ir kitose patalpose, uždarose teritorijose, transporto priemonėse, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, turi būti sankcionuojamas slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones ir techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka tuose objektuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, pripažinti, kad darbo kabinetuose vaizdo bei garso įrašymo įranga buvo įrengta ir naudojama teisėtai, nėra pagrindo. Skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, iš pirmiau paminėtų prokurorų teikimų ir apygardos teismo nutarčių turinio, vertinant tiek atskirai, tiek kartu, negalima daryti išvados, kad P. S. ir V. J. darbo kabinetuose buvo leista naudoti technines priemones specialia tvarka. Tiek nutartyse, tiek teikimuose kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių taikymas pratęstas, išdėstyti papunkčiui ir pagal tai, kaip jie išdėstyti, darytina išvada, kad, patekus į P. S. ir V. J. darbo kabinetus, buvo leisti tik KŽĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyti informacijos rinkimo būdai, t. y. buvo leista atlikti kabinetų apžiūrą, juose esančių daiktų, dokumentų, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti, apžiūrėti ir juos pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą. Tarnybiniuose kabinetuose rinkti informaciją kitais KŽĮ įtvirtintais informacijos rinkimo būdais, tarp jų ir naudojant technines priemones specialia tvarka (be kita ko, įrengiant ir naudojant vaizdo bei garso įrašymo įrangą), nebuvo leista. Kitokios išvados neleidžia daryti ir analizuojamų apygardos teismo nutarčių bei prokurorų teikimų motyvuojamosios dalys, kuriose apsiribota tik sankcionuojamų kriminalinės žvalgybos veiksmų pavadinimų nurodymu, plačiau neargumentuojant veiksmų turinio, apimties ar jų naudojimo vietos, jais siekiamo rezultato ir pan. Dėl nurodytų aplinkybių visi duomenys, surinkti P. S., V. J. darbo kabinetuose VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, panaudojant vaizdo ir garso įrašymo įrangą, negali būti laikomi teisėtu būdu gautais duomenimis ir kartu pripažįstami įrodymais byloje.

20. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo sprendimą dėl techninių priemonių specialia tvarka P. S., V. J. darbo kabinetuose panaudojimo teisėtumo, kaip precedentais rėmėsi baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-208-1073/2021 kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina tai, kad nė viena iš šių bylų nelaikytinos precedentais nagrinėjamai bylai. Byloje Nr. 2K-7-8-788/2018 nors ir buvo keliamas klausimas dėl techninių priemonių specialia tvarka (garso ir vaizdo įrašymo aparatūros) panaudojimo L. K. darbo kabinete teisėtumo, tačiau tik tuo aspektu, kad, kartu su patekimu į L. K. darbo kabinetą sankcionavus techninių priemonių specialia tvarka (garso ir vaizdo įrašymo aparatūros) panaudojimą, nebuvo duotas leidimas jas įrengti. Tuo tarpu byloje Nr. 2K-208-1073/2021 patekimo į KŽĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytus objektus kartu su techninių priemonių specialia tvarka juose panaudojimu sankcionavimo teisėtumo klausimas iš viso nebuvo sprendžiamas.

21. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui pripažinti P. S. ir V. J. darbo kabinetuose, panaudojant garso ir vaizdo įrašymo techniką, surinktus duomenis įrodymais, nesilaikė iš KŽĮ kylančių reikalavimų, nesivadovavo teismų praktikoje dėl aktualių KŽĮ normų taikymo, dėl nutarčių, kuriomis sankcionuojami slapti tyrimo veiksmai (pratęsiamas jų taikymas), turinio vertinimo pateiktais išaiškinimais ir nepagrįstai kaip precedentais rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus. Grindžiant nuosprendį duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, buvo pažeisti ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo, iš dalies panaikinus ir pakeitus Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nuosprendį, P. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) ir BK 228 straipsnio 2 dalį, V. J. ir A. Š. nuteisti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti nuteistojo P. S., nuteistojo V. J. gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl esminių įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir kitų BPK nuostatų pažeidimų, netinkamo BK 225 straipsnio 3 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalies ir 228 straipsnio 2 dalies taikymo, o kartu ir prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl dalies aplinkybių iš kaltinimo pašalinimo, turto konfiskavimo taikymo ir baudžiamojo poveikio priemonių nuteistiesiems skyrimo paliekami nenagrinėti. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą. Kitų įrodymų, kuriais P. S., V. J. ir A. Š. grindžiami kaltinimai padarius paminėtas nusikalstamas veikas, patikimumą bei pakankamumą turės patikrinti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo išsamiai ir nešališkai įvertinti byloje teisėtais būdais surinktų įrodymų visetą, ištirti ir aiškiai nustatyti faktines nagrinėjamų veikų aplinkybes, tarp jų ir ligoninės darbuotojams prie atlyginimų išmokėtų priedų dalies grąžinimo aplinkybes, be kita ko, atkreipdamas dėmesį ir į kasaciniuose skunduose akcentuojamas netinkamai nustatytas faktines aplinkybes, ir pagal jas tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Alenas Piesliakas

Algimantas Valantinas