Baudžiamoji byla Nr. 2K-111-511/2021
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00272-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajam A. B.,
nuteistojo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria A. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. B. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. vasario 11 d. iki rugpjūčio 10 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. B. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2018 m. vasario 10 d., apie 6.55 val., neturėdamas leidimo, automobilyje „Citroen DS5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), specialiai tam įrengtose slėptuvėse, kontrabanda iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Lazdijų pasienio kontrolės punktą, esantį Lazdijų r., Akmenių k., atgabeno į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį – 95,242 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, šią narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno iki namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai ją laikė šiame automobilyje. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18.40 val., turėdamas tikslą šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos pergabenti per Lietuvos Respublikos sieną į Latvijos Respubliką per Latvijos pasienio postą, esantį Zarasų r., Smėlynės k., jis tame pačiame automobilyje paslėptą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai gabeno nuo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki Zarasų r., Sarakiškių k., ir ten apie 22.00 val. ties degaline „Saitema“ buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o slėptuvėje gabenta narkotinė medžiaga buvo surasta ir išimta.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punkto pagrindu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. B. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. B. pripažino kaltu padarius šias nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neskirdamas reikiamo dėmesio duomenų visumos analizei, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. B. nekaltumo. Įvertinęs A. B., liudytojų A. U., V. K., G. B. parodymus, kratos protokolus ir prie jų pridėtas fotolenteles, kitą rašytinę bylos medžiagą, teismas nusprendė, kad A. B. žinojo apie jo automobilyje įrengtą slėptuvę ir šioje slėptuvėje laikomas bei jo vairuojamu automobiliu gabenamas narkotines medžiagas. Pagal slėptuvės pobūdį (tam, kad būtų paslėptos narkotinės medžiagos, automobilis buvo ardomas, ir slėptuvei įrengti turėjo būti užtrunkama bent savaitę) A. B. bendrais bruožais suvokė ir apie per Lietuvos Respublikos sieną gabenamų ir automobilyje laikomų narkotinių medžiagų kiekį, t. y. jis suprato savo daromų veikų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi teismas pripažino, kad A. B. veiksmuose nustatyti nusikaltimų, nurodytų BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalyje, sudėčių objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėja advokatė G. Leškevičienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį A. B. bei jį surašydamas, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui bei nuosprendžio turiniui ir jo struktūrai, pažeidimus, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, lėmė klaidingas teismo išvadas dėl A. B. kaltumo bei netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą, jo metu apklausė išteisintąjį A. B., ikiteisminio tyrimo metu procesinius veiksmus atlikusius liudytojus policijos pareigūnus A. U. ir G. B., įpareigojo prokurorą pateikti papildomus dokumentus, tačiau nei minėtų asmenų parodymų, nei iš prokuroro gautų naujų dokumentų turinio nuosprendyje neišdėstė ir šių duomenų neanalizavo. Liudytojų A. U., V. K., G. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat neišdėstyti, nurodyta tik jų dalis, fragmentiškai aprašyti ir A. B. anksčiau proceso metu duoti parodymai. Teismas taip pat neišdėstė nuosprendyje A. B. teisinančių įrodymų, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis juos atmetė. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl A. B. kaltumo grindė vienpusišku, selektyviu atskirų byloje esančių įrodymų vertinimu, kai kurių įrodymų apskritai nevertino, neįvertino visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, neatliko išsamios įrodymų analizės, pabrėžtinai didesnę įrodomąją reikšmę skyrė vienintelei aplinkybei – automobilyje įrengtų slėptuvių pobūdžiui, nekreipdamas dėmesio į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išdėstytos išvados prieštaringos, grindžiamos prielaidomis, nepateikta motyvų, kodėl teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertino kitaip. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra ir būtinų apkaltinamojo nuosprendžio dalių, kuriose privaloma pateikti išsamius veikos kvalifikavimo, šiuo atveju – pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, motyvus ir išvadas, taip pat bausmės skyrimo motyvus.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą išsamiai motyvuoti, kodėl kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, A. B. parodymų netyrė ir nevertino, vien deklaratyviai nurodė, kad nuteistojo pateikti paaiškinimai, jog jis nežinojo apie jo vairuojamame automobilyje gabenamas ir laikomas narkotines medžiagas, yra jo gynybinė versija, pateikta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją. Naudodamasis bet kuria iš šių jam suteiktų teisių, jis kartu ir ginasi, todėl negalima jo parodymų atmesti tik todėl, kad jis ginasi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDExLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-411/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-411/2006">2K-411/2006</a>), tam reikia kitų motyvų, tačiau skundžiamame nuosprendyje jų nėra.
3.4. Darydamas išvadą, kad joks pašalinis asmuo be A. B. žinios viešoje vietoje per trumpą laiką negalėjo jo automobilyje profesionaliai įrengti slėptuvių ir jose paslėpti narkotinių medžiagų, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, o ne objektyvių įrodymų visuma. Pats teismas pripažino, kad byloje nenustatyta, kokiomis tiksliai aplinkybėmis narkotinės medžiagos buvo paslėptos automobilyje (tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės nevertino kitų bylos duomenų kontekste). Nenustatyta ir tai, kad slėptuvės buvo įrengtos jau po to, kai A. B. įsigijo automobilį. Aplinkybė, kad slėptuvės buvo įrengtos profesionaliai ir vizualiai nebuvo matomos, pati savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti A. B. kaltės, nes A. B. lygiai taip pat galėjo jų nepastebėti ir nieko apie tokių slėptuvių buvimą jo automobilyje nežinoti. Tai jis nuosekliai tvirtino viso proceso metu. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokį laikotarpį teismas įvardija kaip „trumpą laiką“, per kurį narkotinės medžiagos automobilyje be A. B. žinios negalėjo būti paslėptos. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylos duomenims dėl A. B. naudotame automobilyje įrengtų slėptuvių sudėtingumo nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę, nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais ir vertino šiuos duomenis atskirai nuo kitos bylos medžiagos.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tuos pačius duomenis – liudytojų A. U., V. K. ir G. B. parodymus apie A. B. elgesį sustabdžius jo vairuojamą automobilį, nepateikdamas jokių išsamių argumentų, padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, t. y. kad A. B. emocinę būseną (nerimą, jaudulį) lėmė ne susiklosčiusi stresinė situacija, o žinojimas, kad tikrinamame automobilyje yra paslėptos narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo motyvuoti, kaip ir kodėl minėtų liudytojų parodymai (įvertinus ne tik šių liudytojų policijos pareigūnų profesinę patirtį, bet ir dėl tarnybinių pareigų esantį neabejotiną suinteresuotumą bylos baigtimi) apie A. B. emocinę būklę įrodo, kad A. B. neabejotinai žinojo apie jo vairuotame automobilyje paslėptas narkotines medžiagas, tačiau to nepadarė – savo išvadas pagrindė ne byloje esančių įrodymų analize, bet tiesiog preziumavo iš anksčiau padarytos prielaidos, kad A. B. negalėjo nežinoti apie jo automobilyje esančias narkotines medžiagas.
3.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. B. kaltės turėjo būti pagrįsta ne tik jį kaltinančių, bet ir teisinančių įrodymų analize. Byloje esančios specialistų išvados patvirtina, kad ant paketų su narkotinėmis medžiagomis nebuvo rasta nei A. B. pirštų atspaudų, nei DNR pėdsakų. Šie įrodymai neabejotinai parodo, kad ne A. B. įdėjo į slėptuves narkotines medžiagas. Tyrimo metu ištyrus iš A. B. paimtą navigacinį įrenginį, jokių reikšmingų duomenų nerasta. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad ant paketų su narkotinėmis medžiagomis nebuvo rasta nei A. B. pirštų atspaudų, nei DNR pėdsakų, tačiau šių įrodymų neįvertino kitų bylos duomenų kontekste, nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų, kodėl šių įrodymų nevertina arba juos vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
3.7. Byloje taip pat nėra užfiksuotų jokių telefoninių pokalbių ar SMS žinučių, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie tai, kad A. B. bent bendrais bruožais suvokė, jog automobiliu „Citroen“ yra gabenamos narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo išreikštų abejonių dėl liudytojo policijos pareigūno G. B. parodymų patikimumo, konstatavo, kad A. B. bendravimo su L. F. faktas yra nustatytas. Tokia teismo išvada deklaratyvi, nuosprendyje ne tik nenurodyti, neišanalizuoti jokie įrodymai, kurių pagrindu teismas nusprendė, kad abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo siųsta SMS žinutė L. F., naudojosi būtent A. B., bet ir neišdėstyti prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateikti su tuo susiję dokumentai (kaip ir apklaustų liudytojų policijos pareigūnų G. B. ir A. U. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme). Svarbu ir tai, kad kriminalinės žvalgybos ir (ar) ikiteisminį tyrimą vykdančių pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai bei jų parodymai gali patvirtinti tik patį tyrimo faktą bei jo eigą, atkartoti tyrimo metu gautos informacijos turinį, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, tačiau negali pakeisti įstatyme nustatyta duomenų rinkimo tvarka surinktų duomenų, įformintų įstatymų nurodyta tvarka. Todėl tokių pareigūnų parodymai, kuriuose nurodyta informacija, inter alia (be kita ko), surinkta taikant procesines prievartos priemones, nėra užfiksuota jokiuose įstatymų nustatyta tvarka įformintuose procesiniuose dokumentuose, neturi ir negali būti laikomi patikimais (tą pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas). Jokių objektyvių įrodymų (kvitų kopijų, papildymų numerių, prekybos centro vaizdo įrašų, A. B. kontaktų su šeimos nariais išklotinių), kurie patvirtintų liudytojo G. B. žodžius, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismui prokuroro į bylą pateiktuose papildomuose dokumentuose taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad abonentinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) papildymai buvo pirkti kartu ir tai padarė būtent A. B. Iš prokuroro pateiktų duomenų matyti, kad abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) papildymas už 6 Eur buvo pirktas 2017 m. spalio 26 d. 16.59 val. parduotuvėje „IKI Pilaitė“. Kaip matyti iš pateikto kasos kvito, kartu buvo pirkti dar du papildymai po 10 Eur, tačiau nėra jokių duomenų, kad šie papildymai buvo skirti abonentiniam Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nėra jokių duomenų apie tai, jog iš minimo numerio buvo bendraujama su A. B. žmona, sūnumi, kaip teigė liudytojas G. B., ir tai darė būtent A. B. Be to, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas policijos pareigūnas G. B. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoją nustatė ne pagal tai, kad iš šio numerio buvo bendraujama su A. B. žmona ir sūnumi, bet pagal tai, kad nustačius, jog numerio, iš kurio buvo parašyta SMS žinutė L. F., papildymas buvo pirktas „Iki“ parduotuvėje Pilaitėje, jis nuvyko į šią parduotuvę, ten nustatė, kad buvo pirkti du papildymai, todėl peržiūrėjo vaizdo medžiagą ir toje vaizdo medžiagoje pamatė, kad tuos papildymus pirko A. B. Tačiau iš prokuroro pateiktos papildomos medžiagos, t. y. Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiojo tyrėjo V. K. pasirašyto rašto „Dėl informacijos pateikimo“, matyti, kad 2017 m. lapkričio 2 d. nuvykus į prekybos centrą „Iki Pilaitė“ ir susipažinus su vaizdo įrašu asmens, pirkusio du „Bitės“ „Labas“ papildymus po 10 Eur, identifikuoti nepavyko. Toks liudytojo G. B. parodymų nenuoseklumas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jais tikėti nėra jokio pagrindo, nes jų nepatvirtina arba juos paneigia kita bylos medžiaga, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl to nieko nepasisakė.
3.8. Taigi, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kad abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi A. B. ir kad būtent jis kontaktavo – rašė SMS žinutes L. F., apeliacinio teismo išvada, jog A. B. bendravimo su L. F. faktas nustatytas, yra deklaratyvi ir nepagrįsta byloje esančių įrodymų analize. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad minimas asmuo L. F., kurį liudytojas A. U. duodamas parodymus apeliacinio teismo posėdyje įvardino kaip pagrindinį organizatorių, iš tiesų būtų susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, ir juo labiau kad kaip nors dėl narkotinių medžiagų būtų susijęs su A. B., kad tada, kai jis gavo žinutę apie susitikimą pirtyje 2017 m. spalio 27 d., būtų vykęs koks nors neleistinas disponavimas šiomis medžiagomis. Be to, A. B. kaltinimai buvo pareikšti ne dėl 2017 m. spalio 27 d., bet dėl 2018 m. vasario 10 d. padarytų veikų, tačiau byloje nėra jokių A. B. pokalbių stenogramų, SMS pranešimų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis tuo laikotarpiu su kuo nors būtų kontaktavęs dėl narkotinių medžiagų gabenimo ir (ar) kad ką nors būtų žinojęs apie jo automobilyje paslėptas narkotines medžiagas. Visų šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir nevertino, nuosprendyje dėl jų nieko nepasisakė, taip pat nepateikė aiškių ir detalių motyvų, kodėl dėl minimų aplinkybių nesutiko su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu arba kodėl juos vertina kitaip, ir taip padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimus, sukliudžiusius šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
3.9. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. B. veikimo tiesiogine tyčia taip pat nepagrįstos, paremtos tik prielaidomis. Nesuprantama, kaip automobilio įsigijimo aplinkybės, t. y. kad automobilis buvo įsigytas 2017 m. (tiksliau, 2016 m. pabaigoje) už 10 000–12 000 Eur sumą, susijusios su nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis, neaišku, kokiais konkrečiais įrodymais remdamasis teismas nusprendė, kad prieš daugiau nei metus iki nagrinėjamo įvykio įsigytas automobilis „A. B. buvo reikalingas dėl byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinių medžiagų gabenimu“. Teismo išvada, kad A. B. sąmoningai ilgą laiko tarpą buvo palikęs automobilį Ispanijoje tam, kad šiame automobilyje būtų paslėptos narkotinės medžiagos, taip pat yra deklaratyvi, be to, priešinga anksčiau teismo padarytoms išvadoms, jog byloje nenustatyta, kokiomis tiksliai aplinkybėmis A. B. naudotame automobilyje buvo įrengtos slėptuvės ir paslėpta kanapių derva. Taip pat neaišku, koks teismo minimas laikotarpis buvo reikalingas slėptuvei įrengti, šio laikotarpio taip pat neįvardijo ir teismo nurodytas liudytojas A. U. Taigi teismas padarė jokiais bylos įrodymais nepagrįstą išvadą, jog slėptuvės A. B. automobilyje buvo įrengtos ir narkotinės medžiagos jose paslėptos tada, kai A. B. automobilis buvo paliktas Ispanijoje, o jis pats buvo grįžęs į Lietuvą. Dėl tų pačių bylos aplinkybių apkaltinamajame nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQyLTQ5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-242-495/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-242-495/2019">2K-242-495/2019</a>), o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje A. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyvioji pusė atskleista itin lakoniškai ir paremta prielaidomis, o ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei byloje surinktų įrodymų visumos analize, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą – neteisėtą ir nepagrįstą A. B. pripažinimą kaltu padarius BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas.
3.10. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, patikrinęs kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, teisingai konstatavo, kad šioje byloje, be prielaidų, spėjimų, abejonių, nėra neabejotinų įrodymų, jog A. B. žinojo apie jo vairuojamame automobilyje paslėptą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 199 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi bylos įrodymų visumos analize, nekaltumo prezumpcijos ir iš jo išplaukiančio in dubio pro reo principo reikalavimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
3.11. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas A. B. subendrintą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, netinkamai ją individualizavo – neįvertino visų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamų veikų, už kurias A. B. nuteistas, pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQtMzAzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-64-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-64-303/2018">2K-64-303/2018</a>), netinkamai taikė BK 41, 54, 61 straipsnius, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą motyvuoti konkrečios bausmės paskyrimą, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl paskyrė nuteistajam A. B. per griežtą bausmę, kurios dydis neatitinka bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), pasiekia tik vieną iš jos tikslų – nubaudimą, bet neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo.
3.12. Skirdamas nors ir minimalias straipsnių, pagal kuriuos nuteistas A. B., sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad narkotinė medžiaga, už kurios disponavimą A. B. nuteistas, yra augalinės kilmės, t. y. kanapės ir jų produktai laikomi lengvuoju narkotiku ir dalyje išsivysčiusių pasaulio valstybių, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, apkritai nėra draudžiami. Baudžiamasis įstatymas (BK 260 straipsnio 3 dalis) formaliai nustato baudžiamąją atsakomybę už disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, tačiau visiškai nediferencijuoja atsakomybės pagal šių medžiagų pavojingumą (žmogaus sveikatai, gyvybei), todėl būtent teismas, kaip įstatymą taikantis subjektas, privalo tai padaryti. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad narkotinė medžiaga į apyvartą nepateko, nusikalstami veiksmai, už kurių padarymą A. B. pripažintas kaltu, nesukėlė labai sunkių pasekmių. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino A. B. antraeilio (kurjerio) vaidmens ir indėlio padarant nusikalstamas veikas, t. y. tai, kad jis nebuvo nusikaltimų iniciatorius ir neprisidėjo prie nusikalstamo plano sukūrimo, nedalyvavo įrengiant slėptuves ir paslepiant narkotines medžiagas, veikos atsitiktinės, truko neilgą laiką ir nebuvo versliškos. Į visas šias aplinkybes, skirdamas A. B. bausmę, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, nors šios aplinkybės teismų praktikoje vertinamos kaip reikšmingos vertinant tokio pobūdžio nusikalstamų veikų pavojingumą (jį mažina) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM2LTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-436-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-436-489/2016">2K-436-489/2016</a>). Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. B. yra pensininkas, silpnos sveikatos, serga sunkiomis ligomis (diagnozuota hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu, labai didelė rizikos grupė, antro tipo cukrinis diabetas), jis niekada anksčiau nebuvo teistas, net nebuvo baustas už administracinius nusižengimus, duomenų, kad būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, byloje taip pat nėra. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. B. vertėsi individualia veikla, turguje prekiavo daržovėmis. Visos šios aplinkybės rodo, kad nusikaltimai, už kuriuos A. B. buvo pripažintas kaltu, nebuvo dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė, jie atsitiktiniai, mažesnio pavojingumo nei tipinis (rūšinis) A. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumas, nuteistojo asmenybės pavojingumas taip pat nėra didelis, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. B. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl A. B. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, o įrodymų vertinimas neatitinka 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes yra nepagrįstas išsamiu bylos įrodymų visumos vertinimu, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą – neteisėtą ir nepagrįstą A. B. pripažinimą kaltu padarius BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas.
6. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Taigi apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmęs naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, šio nuosprendžio aprašomąją dalį turi surašyti pagal BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Šių taisyklių surašant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį iš esmės buvo laikomasi, esminių pažeidimų nepadaryta.
7. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad teismai vienodai sprendė dėl nagrinėjamoje byloje A. B. inkriminuotų veikų, nurodytų BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalyje, objektyviųjų požymių – labai didelio kiekio (95,242 kg) narkotinių medžiagų (kanapių dervos) gabenimo ir laikymo bei šių medžiagų kontrabandos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – ir tą pripažino įrodytomis aplinkybėmis, ginčo dėl to byloje nėra, tačiau teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl minėtų veikų subjektyviųjų požymių nustatymo A. B. veiksmuose. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. buvo išteisintas, konstatavus, kad jo veiksmuose nėra būtinojo tiek BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), tiek 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios, todėl neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas dėl A. B. kaltės padarius nurodytas nusikalstamas veikas padarė kitokias, priešingas, išvadas ir, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje išdėstė tokio sprendimo motyvus, t. y. nuosprendyje yra nurodyta, kodėl teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai, kaltinantys ir teisinantys A. B., išdėstyti kartu pateikiant ir jų vertinimą, tačiau įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, turinys yra aiškus ir teismo nuosprendyje jų įrodomoji reikšmė atskleista (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį ir bausmės A. B. skyrimo taip pat pasisakyta, pateikiant atitinkamus motyvus. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turinio ir formos prasme atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose, 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus.
8. Iš kasacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėja detaliai pasisako dėl atskirų bylos įrodymų vertinimo ir pateikia savo nuomonę, kokias aplinkybes jie patvirtina, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymui vertinimui. Atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai – byloje surinkti ir ištirti įrodymai įvertinti netinkamai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429/2010">2K-429/2010</a>, 2K-365-697/2016, 2K-365-719/2018, 2K-88-303/2020, 2K-43-458/2021). Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kurie atmestini (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-511/2017, 2K-10-689/2020, 2K-43-458/2021). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina, ar skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.
9. Pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, juos turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-135-648/2021). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
10. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo aspektu, konstatuotina, kad šio teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, kokius nurodo kasatorė, neturi, todėl kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti.
11. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal prokuroro apeliacinį skundą, atliko dalies įrodymų tyrimą, t. y. apklausė liudytojus pareigūnus A. U., G. B., taip pat nuteistąjį A. B., ištyrė prokuroro pateiktus dokumentus, susijusius su kitame ikiteisminiame tyrime (iš kurio buvo atskiras tyrimas dėl A. B.) atliktais proceso veiksmais ir jų metu gautais duomenimis, įvertino šiuos bei pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir padarė kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų faktų, nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, šis teismas vertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus bylos duomenis (įrodymus), t. y. A. B., liudytojų policijos pareigūnų A. U., G. B., V. K., taip pat liudytojos nuteistojo sutuoktinės A. B. parodymus, rašytinę bylos medžiagą – kratų, specialiųjų tyrimų metu gautą informaciją, apeliacinės instancijos teismui prokuroro pateiktus dokumentus, nurodė įrodymus, kurie buvo pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bei išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. nekaltumo yra nepagrįstos, kokius konkrečius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus padarė žemesnės instancijos teismas.
12. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pripažino ir tai atitinka bylos medžiagą, kad liudytojų policijos pareigūnų parodymai apie telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priklausymą A. B., jo bendravimą telefonu su asmeniu iš Rusijos Federacijos, galimai susijusiu su narkotinių, psichotropinių medžiagų disponavimu, yra patikimi, juos patvirtino prokuroro pateikti papildomi dokumentai, kurie kartu paneigė pirmosios instancijos teismo nurodytas abejones dėl šių faktų tikrumo; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tai, kad byloje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis A. B. naudotame automobilyje buvo įrengtos slėptuvės ir jose paslėptos narkotinės medžiagos, kas tai padarė ir kaip su tuo susijęs A. B., nes A. B. šioje byloje nebuvo kaltinamas kartu su bendrininkais įrengęs slėptuves ir paslėpęs narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas bendrame bylos duomenų kontekste taip pat vertino faktus apie automobilyje įrengtų slėptuvių pobūdį – tai, kad jos buvo įrengtos profesionaliai, keičiant automobilio kėbulo konstrukciją, joms įrengti prireikė daugiau laiko, o tokie veiksmai be automobilio valdytojo žinios, nepastebimai negalėjo būti atlikti, todėl nelogiška ir neįtikima, kad A. B. apie tai nežinojo. Be to, teismas įvertino ir A. B. parodymus apie jo kelionės į Rusiją tikslus, elgesį atliekant jo naudoto automobilio apžiūrą, vėliau kratą, automobilio įsigijimo, naudojimo aplinkybes ir motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas, kad A. B. parodymai nuoseklūs ir atitinka kitą bylos medžiagą. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados argumentuotos, logiškos, paremtos įrodymų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, įrodymų visumos vertinimu, atsižvelgiant į įrodymų sąsajumą, pakankamumą ir patikimumą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir konstatavo, kad pakanka įrodymų pripažinti A. B. kaltu padarius BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas.
13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas bei tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis tinkamai motyvuotas, neprieštaringas, atitinka bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo rezultatu.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 41, 54, 61 straipsnius ir nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl paskyrė nuteistajam A. B. per griežtą bausmę.
15. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.
16. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).
17. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021).
18. BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos vienintelės terminuoto laisvės atėmimo bausmės: pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vadovaudamasis BK 41 ir 54 straipsniais ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, atsižvelgdamas į tai, kad A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, anksčiau neteistas, yra pensinio amžiaus, turi sveikatos sutrikimų, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, A. B. paskyrė minimalias straipsnių, pagal kuriuos jis nuteistas, sankcijose nustatytas bausmes, t. y. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą trejiems metams, pagal 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimą dešimčiai metų. Taigi skirdamas bausmes A. B. apeliacinės instancijos teismas vadovavosi bendrosiomis bausmės skyrimą reglamentuojančiomis normomis bei atsižvelgė į konkrečias nagrinėjamoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.
19. Kasaciniame skunde nurodytos A. B. teigiamai apibūdinančios ir jam palankios bylos aplinkybės – anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, yra silpnos sveikatos, nusikaltimai atsitiktiniai, nesukėlė sunkių padarinių, nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra ir pan.; taip pat nuorodos į tai, kad nuteistasis nebuvo nusikalstamų veikų iniciatorius, o atliko tik kurjerio funkciją, be to, narkotinė medžiaga buvo sulaikyta ir paimta iš apyvartos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bausmės taikymas pagal BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalies sankcijų ribas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamoje byloje šių aplinkybių visuma nepakankama mažesniam kaltininko ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui konstatuoti. Kasaciniame skunde, argumentuojant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, selektyviai vertinamos teigiamai A. B. apibūdinančios aplinkybės, bet nutylimi kiti svarbūs nuteistojo padarytų veikų aspektai. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. atliko aktyvų ir reikšmingą vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, o jo laikytos ir kontrabanda gabentos narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis (95,242 kg) daugiau kaip 700 kartų viršija ribą (125 g), kuriai esant šios rūšies narkotinių medžiagų kiekis vertinamas kaip labai didelis (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“). Tai, kad narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, taip pat nepriklausė nuo nuteistojo valios, nes jas surado ir paėmė nuteistojo automobilio patikrinimą atlikę teisėsaugos pareigūnai, vykdę slaptą A. B. ir jo automobilio sekimą. Be to, A. B. savo neteisėtų veiksmų kritiškai nevertino, t. y. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nesigailėjo.
20. Atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad mažesnį A. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą rodo tai, jog kai kuriose valstybėse kanapių laikymas ir vartojimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pirmiausia pažymėtina, kad savo poziciją dėl nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, taip pat neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, šių medžiagų kontrabanda, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas yra išreiškęs BK 260 ir 199 straipsniuose, įtvirtindamas šias veikas kaip nusikalstamas ir nustatydamas už jas griežtas bausmes; šiuo atveju narkotinių medžiagų apyvartos reguliavimas kai kuriose užsienio valstybėse nedaro įtakos A. B. padarytos veikos teisiniam vertinimui Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, A. B. nuteistas už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu (95,242 kg) narkotinės medžiagos – kanapių dervos (lot. Cannabis resin) ir šios narkotinės medžiagos kontrabandą. Ši narkotinė medžiaga skiriasi nuo kanapių (antžeminių dalių), todėl ir pagal minėtą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ labai didelis kanapių dervos kiekis yra daugiau kaip 125 g, t. y. kitaip nei dėl kanapių (antžeminių dalių), kurių labai didelis kiekis yra daugiau kaip 2500 g.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) A. B. padarytiems nusikaltimams, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012, 2K-276-1073/2020). Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytos ir A. B. paskirtos bausmės vadovaujantis bendromis bausmių skyrimo taisyklėmis, atitinka baudžiamąjį įstatymą bei kasacinio teismo praktiką. Į reikšmingas, teigiamai A. B. apibūdinančias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė skirdamas jam minimalias BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nurodytas laisvės atėmimo bausmes.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą.
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Teisėjai
Artūras Pažarskis
Eligijus Gladutis
