Dėl Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-184-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05540-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5; 8.4; 9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio, Antano Simniškio, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d., 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėse bylose pagal ieškovų E. G., A. J., I. D. (I. D.), V. P. (V. P.), V. K., I. M. (I. M.), A. S., V. D. (V. D.) ir H. N. (H. N.) ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kolektyvinę sutartį, kolektyvinius ir individualius darbo ginčus, aiškinimo ir taikymo.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2014 m. sausio 15 d. priėmė sprendimus Nr. DGKS-453 ir Nr. DGKS-437 bei 2014 m. sausio 30 d. sprendimus Nr. DGKS-642, Nr. DGKS-656, Nr. DGKS-667, Nr. DGKS-648, Nr. DGKS-666, Nr. DGKS-651 ir Nr. DGKS-650 darbo ginčų bylose pagal ieškovų E. G., A. J., I. D., V. P., V. K., I. M., A. S., V. D. ir H. N. prašymus atsakovui UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dėl darbo užmokesčio indeksavimo, papildomo atlyginimo už 2012 m. ir 2013 m. bei delspinigių išmokėjimo už pavėluotą visų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą, kuriais, nesant byloje duomenų apie kolektyvinių derybų dėl ieškovų reikalavimų vykdymo pasibaigimą, atmetė minėtus ieškovų prašymus.

Ieškovai pareikštais ieškiniais prašė panaikinti pirmiau nurodytus Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimus, priteisti iš atsakovo papildomą atlyginimą už 2012 m. ir 2013 m. metinius darbo rezultatus, delspinigius už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą, darbo užmokesčio skirtumą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., įvertinus infliacijos koeficientą, o neįvykdžius šio reikalavimo, skirti atsakovui baudą iki 1000 Lt (289,62 Eur) ir priteisti skirtumą pagal ieškovų apskaičiavimus. Ieškovai nurodė, kad jie visi dirba atsakovo įmonėje. UAB „Vilniaus troleibusai“ 2006 m. lapkričio 8 d. buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis, ji, įmonę reorganizavus į UAB „Vilniaus viešasis transportas“, liko galioti buvusiems UAB „Vilniaus troleibusai“ darbuotojams.

Reikalavimą priteisti darbo užmokesčio skirtumą ieškovai grindė kolektyvinės sutarties 5.12 punktu ir nurodė, kad darbo užmokesčio indeksavimas turi būti skaičiuojamas vartotojų kainų indeksui padidėjus nuo paskutinio 2008 m. spalio mėn. atlikto indeksavimo, nuo kurio 2012 m. rugpjūčio 1 d. vartojimo kainų indeksas padidėjo 10,7 proc. Ieškovų teigimu, vien aplinkybė, kad darbdavys laiku nevykdė kolektyvinės sutarties nuostatų ir neindeksavo darbo užmokesčio, negali būti priežastis vėliau atsisakyti tai atlikti. Reikalavimą priteisti papildomą darbo užmokestį ieškovai grindė kolektyvinės sutarties 9 priedo 2.1 punktu, kuriame nustatyta, kad „papildomas atlyginimas už metinius darbo rezultatus (vidutinio atlyginimo dydžio) mokamas darbuotojams, išdirbusiems pilnus kalendorinius metus (nuo lapkričio l d. iki lapkričio l d.) ir neturėjusiems drausminių nuobaudų“, kolektyvinės sutarties 9 priedo 2.2 punktu, o reikalavimą priteisti delspinigius – Lietuvos Republikos darbo kodekso (toliau – DK) 207 straipsnio 1 dalimi. Jie prašė atsižvelgti į tai, kad pagal kolektyvinės sutarties 9 priedo 2.2 punktą papildomo atlyginimo už metinius darbo rezultatus pirmoji dalis turėjo būti mokama ne vėliau kaip tų metų, už kuriuos mokama, lapkričio 13 d., antroji dalis – ne vėliau kaip tų pačių metų gruodžio 28 d.

Nesutikdami su Darbo ginčų komisijos sprendimais, ieškovai nurodė, kad ši komisija neįvertino aplinkybės, jog įsipareigojimas indeksuoti atlyginimą nuo 2012 m. yra nustatytas galiojančioje kolektyvinėje sutartyje. Ieškovai nesutiko su Darbo ginčų komisijos išvada, kad visų trijų įmonėje veikiančių profsąjungų atstovų ir darbdavio derybos dėl naujos kolektyvinės sutarties nėra pasibaigusios, todėl atsakovui nekyla prievolė mokėti priemokas. Ieškovai taip pat nesutiko su Darbo ginčų komisijos pareikštu apribojimu ginti teises, nustatytas kolektyvinėje sutartyje, individualaus darbo ginčo tvarka, taip pat su tuo, kad šiuo atveju ginčijami kolektyvinių derybų rezultatai, kurie turėtų būti sprendžiami kolektyvinio ginčo tvarka. Ieškovų nuomone, net ir galiojant darbdavio ir darbuotojų susitarimui nesutinkantis su juo darbuotojas galėjo ginti savo teises individualaus darbo ginčo tvarka.

Visų trijų įmonėje veikiančių profsąjungų atstovai 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašė susitarimą dėl kolektyvinio ginčo reikalavimų. Susitarimo esmė – darbuotojų atstovai atsisakė kolektyvinio ginčo reikalavimų, susijusių su papildomu atlyginimu už 2009 m. metinius darbo rezultatus mokėjimu buvusiems UAB „Vilniaus troleibusai“ darbuotojams, atlyginimų indeksavimu atgaline data ir delspinigių mokėjimo mainais už darbdavio pasižadėjimą išmokėti likusias metines priemokas už 2011 ir 2012 metus. Susitarimo 6.2 punkte buvo nustatyta, kad kol bus deramasi dėl naujos kolektyvinės sutarties, UAB „Vilniaus troleibusai“ kolektyvinės sutarties 5.8.10 papunkčio nuostatos bus vykdomos 2012 m. rugpjūčio 8 d. darbdavio įsakymo Nr. P/D-145 „Dėl autobusų ir troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio nuostatų pakeitimo“ nustatyta tvarka, o kitų bendrovėje galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatų vykdymas paliekamas tokio paties lygio (t. y. derybų metu jos bus vykdomos taip pat, kaip yra faktiškai vykdomos susitarimo pasirašymo dieną) ir toks vykdymas laikomas tinkamu. Susitarimo galiojimo terminas – iki visiško susitarimo nuostatų įvykdymo, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 31 d., šalims sutarus, jo galiojimo terminą galima pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Ieškovų teigimu, kadangi iki nurodyto laiko nebuvo parengta ir pasirašyta nauja kolektyvinė sutartis, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. visa apimtimi turėtų galioti sena kolektyvinė sutartis (kolektyvinės sutarties 1.6. punktas).

Ieškovai pažymėjo, kad 2013 m. balandžio 15 d. darbdavio ir darbuotojų profesinių sąjungų atstovų pasitarimo protokole Nr. KS-20(3.5), svarstant trečiąjį darbotvarkės klausimą, 2.8 punktu nustatytas 2012 m. gruodžio 7 d. darbdavio ir darbuotojų pasirašyto susitarimo dėl 2012 m. liepos 16 d. iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų aptarimas, o ne susitarimo, kaip kolektyvinės sutarties priedo, tvirtinimas. Ieškovų teigimu, įgaliojimus derėtis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir ją sudaryti, taip pat pakeisti turi ne darbuotojų kolektyvas (konferencija), bet jam, kaip kolektyvinės sutarties šaliai, atstovaujanti profesinė sąjunga (jos nesant – darbuotojų taryba) (DK 19, 41, 60, 62 straipsniai). Jie pažymėjo, kad nors kolektyvinės sutarties šalis yra darbuotojų kolektyvas, tačiau jie neturi teisės tiesiogiai derėtis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sąlygų, nes tai yra profesinės sąjungos (arba darbo tarybos), kaip darbuotojų interesus ginančio subjekto, prerogatyva.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimais ieškinius tenkino iš dalies ir panaikino Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014 m. sausio 15 d. sprendimus Nr. DGKS-453 ir Nr. DGKS-437 darbo ginčo bylose Nr. APS-36-21374/2013 ir Nr. APS-36-21347/2013, taip pat 2014 m. sausio 30 d. sprendimus Nr. DGKS-642, Nr. DGKS-656, Nr. DGKS-667, Nr. DGKS-648, Nr. DGKS-666, Nr. DGKS-651 ir Nr. DGKS-650 darbo ginčo bylose Nr. APS-36-21368/2013, Nr. APS-36-21403/2013, Nr. APS-36-21391/2013, Nr. APS-36-21377/2013, Nr. APS-36-21404/2013, Nr. APS-36-21399/2013 ir Nr. APS-36-21393/2013 bei išsprendė darbo ginčą iš esmės priimdamas naują sprendimą – priteisė iš atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“:

1) ieškovui E. G. 5578,43 Lt (1615,63 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 3045,61 Lt (882,07 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 309,23 Lt (86,56 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

2) ieškovui A. J. 6752,07 Lt (1955,53 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 3427,35 Lt (992,63 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 346,80 Lt (100,44 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

3) ieškovui I. D. 3310,39 Lt (958,76 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 1800,36 Lt (521,42 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 182,07 Lt (52,73 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

4) ieškovui V. P. 7335,52 Lt (2124,51 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 4277,52 Lt (1238,86 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 433,50 Lt (125,55 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

5) ieškovui V. K. 7053,21 Lt (2042,75 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 4007,47 Lt (1160,64 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 404,60 Lt (117,18 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

6) ieškovui I. M. 5702,12 Lt (Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 3253,98 Lt (Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 329,46 Lt (Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

7) ieškovui A. S. 5206,49 Lt (1507,90 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2700,54 Lt (782,13 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 274,55 Lt (79,52 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

8) ieškovui V. D. 5222,22 Lt (1512,46 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2792,23 Lt (808,69 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 283,22 Lt (82,03 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

9) ieškovui H. N. 6331,12 Lt (1833,62 Eur) indeksuoto darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 3604,05 Lt (1043,81 Eur) darbo užmokesčio priedo už 2013 metus, 364,14 Lt (105,46 Eur) su darbo santykiais susijusių delspinigių laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.;

10) valstybei 2634,73 Lt (763,07 Eur) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;

11) kitus ieškovų reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Darbo ginčų komisija netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius, todėl panaikino skundžiamus Darbo ginčų komisijos sprendimus ir priėmė naują sprendimą.

Teismas nesutiko su atsakovo 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo dėl 2012 m. liepos 16 d. iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų 6 punkto aiškinimu ir jo teisine reikšme (galiojimu) bei pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 8 d. kolektyvinės sutarties 5.12 punkte yra įtvirtinta normatyvinė nuostata, nustatanti konkrečias teises darbuotojams. Ši norma bylos nagrinėjimo metu nėra pakeista ar panaikinta, o susitarimo 6 punkte yra kalbama tik apie kolektyvinės sutarties (ir jos 5.12 punkto) vykdymą (ne galiojimą) ir tik apie kolektyvinės sutarties vykdymo reikšmę kolektyviniam ginčui. Teismas sprendė, kad susitarimo 6 punkte aptariami klausimai yra susiję su kolektyvinio ginčo sureguliavimu, todėl susitarimo šalys šiuo susitarimu galėjo susitarti tik dėl kolektyvinės sutarties vykdymo tinkamumo kolektyvinio ginčo, iškelto dėl minėtos nuostatos netinkamo vykdymo, kontekste (t. y. tai, kad remiantis kolektyvine teise nebus keliamas ginčas dėl kolektyvinės sutarties netinkamo vykdymo). Tai taip pat reiškia, kad toks susitarimas nedaro jokios įtakos individualių konkrečių darbuotojų teisėms, kurias jie įgyja pagal kolektyvinės sutarties normatyvines nuostatas ir neapriboja jų teisės kreiptis į teismą su individualiu ginču dėl kolektyvinės sutarties normatyvinės nuostatos vykdymo. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad 2012 m. gruodžio 7 d. kolektyvinės sutarties pakeitimu yra sutarta, jog darbo užmokesčio indeksacija pagal kolektyvinės sutarties 5.12 punktą nebus vykdoma iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. (susitarimo 2 punktas), o nuo šios dienos vartojimo kainų indeksas nėra pasiekęs 1 proc., bei pažymėjo, jog šiuo susitarimo punktu kolektyvinio ginčo subjektas – darbuotojų atstovai – atsisakė ginti darbuotojų kolektyvines teises kolektyvinio ginčo būdu ir įsipareigojo nesiimti kolektyviniame ginče taikomų poveikio priemonių – streiko, bet tai, teismo vertinimu, niekaip neapriboja konkrečių darbuotojų teisės ginti savo subjektines teises individualaus ginčo pagalba, reikalaujant vykdyti normatyvines kolektyvinės sutarties nuostatas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kolektyvinės sutarties 5.12 punkte įtvirtinta normatyvinė nuostata nėra pakeista ar panaikinta; nauja įmonės kolektyvinė sutartis, sudaryta 2014 m. gegužės 16 d., teisinius santykius reglamentuoja kitaip, tačiau jos normos taikomos tik ateičiai ir negalioja ieškovų nurodyto darbo užmokesčio indeksavimo periodu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu darbuotojų atstovai nebūtų inicijavę 2012 m. liepos 16 d. kolektyvinio darbo ginčo dėl kolektyvinės sutarties (įskaitant ginčo dėl darbo užmokesčio indeksavimo) vykdymo, darbdavio pareiga indeksuoti atlyginimus bylai aktualiu laikotarpiu nebūtų kvestionuojama.

Teismas, nustatęs, kad 2014 m. gegužės 16 d. buvo pasirašyta nauja kolektyvinė sutartis, kurioje aptarti 2006 m. kolektyvinės sutarties 5.7.3 punkto ir 9 priedo vykdymo klausimai, skaičiuojant ir išmokant atlyginimo priedą už 2012 metus, sprendė, jog toks susitarimas pagal savo esmę prilygsta prievolės vykdymo termino pratęsimui. Tuo pačiu teismo manymu tai reiškia, kad prievolės vykdymo terminas nėra pasibaigęs, todėl nėra teisinio pagrindo ginti ieškovų teisę gauti metinę priemoką už 2012 metus. Teismas pažymėjo, kad ieškovai turės teisę reikalauti šios prievolės įvykdymo teismine tvarka tik tokiu atveju, jeigu darbdavys pažeis naujai nustatytą šios prievolės vykdymo tvarką. Šiuo metu ieškovai neturi subjektinės teisės reikalauti įvykdyti prievolę, kurios terminas nėra pasibaigęs, todėl teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti priemoką už 2012 metus. Taip pat teismas atmetė reikalavimą priteisti delspinigius už šios prievolės nevykdymą.

Įvertinęs tai, kad naujoje kolektyvinėje sutartyje atlyginimo priedo už 2013 metus skaičiavimo ir išmokėjimo klausimai nėra aptarti, teismas sprendė, jog prievolės išmokėti ieškovams priedą už 2013 metus terminas yra suėjęs, todėl tenkino ieškovų reikalavimą priteisti šį priedą, taip pat, remdamasis atsakovo pateiktų delspinigių apskaičiavimu, priteisė ir delspinigius.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 1 d., 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimis paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimus nepakeistus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi DK 67, 68, 285 straipsnių, 2006 m. lapkričio 8 d. kolektyvinės sutarties 5.7.3, 5.12 punktų, 9 priedo 2.1, 2.2 punktų, 2012 m. gruodžio 7 susitarimo 6 punkto nuostatas ir ieškovų reiškiamus reikalavimus, padarė išvadą, kad nagrinėjamais atvejais ginčai iš esmės yra kilę dėl darbo užmokesčio (DK 186 straipsnio 2 dalis) ir normatyvinių kolektyvinės sutarties nuostatų, o tai atitinka DK 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą individualaus darbo ginčo sampratą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kolektyvinės sutarties 5.7.3, 5.12 punktų, 9 priedo 2.1, 2.2 punktų nuostatos yra normatyvinės, o dėl jų tinkamo vykdymo turi būti keliamas ne kolektyvinis, o individualus ginčas, nes darbuotojų atstovai – profesinės sąjungos, be atskiro darbuotojo prašymo, gali ginti tik kolektyvinius, o ne individualius darbuotojų interesus ar teises. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimu buvo išspręstas kolektyvinis, o ne individualus ginčas, kurio tikslas nebuvo kolektyvinės sutarties ar jos nuostatų keitimas, pildymas ar panaikinimas. O 2006 m. lapkričio 8 d. kolektyvinės sutarties 5.12 punkte įtvirtinta normatyvinė nuostata nustato konkrečias teises darbuotojams, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai sprendė, kad pirmiau minėti klausimai yra susiję tik su kolektyvinio ginčo sureguliavimu, dėl to susitarimo šalys galėjo susitarti tik dėl kolektyvinės sutarties vykdymo tinkamumo kolektyvinio ginčo, iškelto dėl paminėtos nuostatos netinkamo vykdymo, kontekste. Todėl įmonės darbuotojas, manantis, kad jo atžvilgiu yra netinkamai vykdoma būtent jam galiojanti kolektyvinė sutartis, turi teisę reikšti savarankiškus materialinius teisinius reikalavimus ir spręsti šį klausimą atskirai individualaus ginčo tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi DK 60 straipsnio, 2012 m. gruodžio 7 susitarimo 4 punkto, kuriame įtvirtintas susitarimo galiojimo terminas, nuostatas ir aplinkybę, kad šiam susitarimui pritarė 2013 m. balandžio 17 d. darbuotojų konferencija, nesutiko su atsakovo argumentu, jog minėtas susitarimas yra kolektyvinės sutarties priedas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įgaliojimus derėtis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir ją sudaryti bei pakeisti turi ne darbuotojų kolektyvas (konferencija), bet jam, kaip kolektyvinės sutarties šaliai, atstovaujanti profesinė sąjunga. Nors kolektyvinės sutarties šalis yra darbuotojų kolektyvas, tačiau jis neturi teisės tiesiogiai derėtis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sąlygų, nes tai yra profesinės sąjungos (arba darbo tarybos), kaip darbuotojų interesus ginančio subjekto, prerogatyva.

Teisėjų kolegija sprendė, kad civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEyMy04MjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1123-823/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1123-823/2014">2A-1123-823/2014</a> priimta nutartis neturi prejudicinės galios nagrinėjamų ginčų atveju, nes skiriasi šios ir nagrinėjamų bylų faktinis pagrindas, be to, nė vienas ieškovų nebuvo nurodytos bylos dalyvis (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Konstatavusi, kad 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas neturi įtakos individualioms konkrečių darbuotojų teisėms, kurias jie įgyja pagal kolektyvinės sutarties normatyvines nuostatas ir neapriboja jų teisės kreiptis į teismą su individualiu ginču dėl kolektyvinės sutarties normatyvinės nuostatos vykdymo, o susitarimo 6 punkte aptariami klausimai yra susiję tik su kolektyvinio ginčo sureguliavimu, teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti ieškovams neišmokėtą darbo užmokestį dėl netaikyto indeksavimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Įvertinusi naujos 2014 m. gegužės 16 d. kolektyvinės sutarties 8 priedo 4 punkto nuostatas, įtvirtinančias profesinės sąjungos teisę pradėti derybas dėl priemokos už 2013 metus išmokėjimo tik po to, kai atsakovas išmokės visą darbo užmokesčio priedą už 2012 metus, teisėjų kolegija sprendė, kad ši kolektyvinės sutarties sąlyga ir tinkamas jos vykdymas yra visiškai priklausomi nuo atsakovo, kuris bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo sunkią savo finansinę padėtį. Dėl šios priežasties jis gali piktnaudžiauti išmokėdamas metines priemokas už 2012 metus tik tam, kad galimai ateityje darbuotojų atstovams neatsirastų prievolė derėtis dėl 2013 metų priemokos. Todėl, atsižvelgusi į CK 6.30 straipsnio 5 dalies nuostatą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog naujojoje kolektyvinėje sutartyje atlyginimo priedo už 2013 metus skaičiavimo ir išmokėjimo klausimai nėra aptarti, ir prievolės išmokėti ieškovams priedą už 2013 metus terminas yra suėjęs, dėl to yra pagrindas priteisti ieškovams šį priedą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis apie savo finansinę padėtį, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniais skundais atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškovų teisės inicijuoti ginčą. Nagrinėjamais atvejais apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas DK 67 straipsnio nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių kilo individualūs darbo ginčai dėl darbo užmokesčio ir normatyvinių kolektyvinės sutarties nuostatų. Šiuo atveju ieškovai kvestionuoja 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo galiojimą ir jo įtaką kolektyvinei sutarčiai, todėl iš esmės tarp šalių kilęs ginčas yra kolektyvinis.

1.1. Dėl 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimą sudariusių šalių. Minėtas susitarimas yra kolektyvinės sutarties priedas, jos dalis, nes jis, kaip ir kolektyvinė sutartis, buvo sudarytas tarp tų pačių subjektų, turinčių teisę sudaryti ir keisti kolektyvinę sutartį, – darbuotojų kolektyvo atstovų (profesinių sąjungų) ir darbdavio (atsakovo) (DK 59 straipsnio 1 dalis, 60, 61, 62, 64 straipsniai). Teismo išvada, kad susitarimą sudarė netinkamas subjektas, neturėjęs teisės atstovauti darbuotojų interesams (darbuotojų konferencija), yra nepagrįsta, siaurinanti darbuotojų kolektyvo teises atstovauti, sudarant kolektyvinę sutartį, ir padaryta netinkamai taikant bei aiškinant DK 60 straipsnį. Susitarimas buvo pasirašytas ne darbuotojų konferencijos, bet išrinkto darbuotojų kolektyvo atstovų – trijų darbuotojų profesinių sąjungų, o po 2013 m. balandžio 17 d. darbuotojų konferencijos jis buvo pratęsiamas ir pasirašomas įgaliotos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos. Pažymėtina, kad šis susitarimas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEyMy04MjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1123-823/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1123-823/2014">2A-1123-823/2014</a>, pripažintas galiojančiu, tinkamai pasirašytu ir pratęstu tinkamai įgaliotų šalių. Be to, nagrinėjamose bylose taip pat nenustatyta, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinė sąjunga būtų neteisėtai išrinkta atstovauti darbuotojų interesams. Todėl ši profesinė sąjunga turėjo teisę sudaryti visus susitarimus, kuriais buvo pratęstas 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo galiojimo terminas.

1.2. Dėl 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo galiojimo. Teismas, spręsdamas, kad minėtas susitarimas nelaikytinas kolektyvinės sutarties pakeitimu ir jos dalimi, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kolektyvinės sutarties galiojimą ir jos pakeitimų galimybę, taip pat sutarčių aiškinimo taisykles (DK 9, 10 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.193 straipsnio 1 dalis). Susitarimas pripažintinas kolektyvinės sutarties dalimi, nes tiek atsakovas, tiek darbuotojų atstovų veiksmai leidžia daryti išvadą, kad susitarimu buvo keičiamos kolektyvinės sutarties nuostatos ir išreiškiamas abiejų šalių ketinimas nustatyti atitinkamas šalių teises ir pareigas ateityje (t. y. sudarius naują UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kolektyvinę sutartį). Susitarimo nuostatos suvaržo atitinkamų kolektyvinės sutarties nuostatų galiojimą laiko atžvilgiu – kol bus sudaryta nauja UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kolektyvinė sutartis. Todėl šiuo laikotarpiu atsakovui nebuvo pagrindo mokėti ieškovams prašyto darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad susitarimo sudarymo tvarka buvo tokia pati, kokia įtvirtinta DK normose, reglamentuojančiose kolektyvinės sutarties sudarymo tvarką (DK 60, 62 straipsniai). Dėl to jis pagrįstai buvo patvirtintas per 2013 m. balandžio 17 d. darbuotojų konferenciją, o pratęstas įgaliotos profesinės sąjungos. Dėl šios priežasties, sudarius minėtą susitarimą, kolektyvinės sutarties 5.12 punkto nuostatų galiojimas ir jų vykdymas buvo sustabdytas nuo 2012 m. gruodžio 7 d.

2. Dėl įrodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (CPK 12, 182, 185 straipsniai).

2.1. Dėl 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo kvalifikavimo kitoje panašaus pobūdžio byloje. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs skundžiamas nutartis, neatsižvelgęs į savo paties sukurtą precedentą iš esmės panašioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTEyMy04MjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1123-823/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1123-823/2014">2A-1123-823/2014</a>), pažeidė CPK 182 straipsnį ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Nurodytoje byloje buvo pasisakyta dėl susitarimo, kaip kolektyvinės sutarties dalies teisinio statuso, buvo aiškintos jo galiojimo ribos laiko atžvilgiu, o vertintas jis buvo neatsižvelgiant į konkretaus ieškovo profesinius požymius ar jo darbo trukmę.

2.2. Dėl netinkamo įrodymų ištyrimo. Teismas, nevisapusiškai ir netinkamai ištyręs byloje esančius įrodymus, pažeisdamas CPK 176, 177, 185 straipsnių nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą dėl to, kad susitarimas buvo sudarytas ne darbuotojams atstovaujančio subjekto (profesinės sąjungos), o darbuotojų konferencijos. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai, t. y. kad susitarimas buvo pasirašytas įgaliotų trijų profesinių sąjungų, jis patvirtintas darbuotojų konferencijoje, jo pratęsimai buvo pasirašomi tinkamai įgaliotos profesinės sąjungos. Pažymėtina, kad, aiškinant susitarimo teisinę galią, svarbią reikšmę turėjo teismo visiškai nevertinti darbuotojų konferencijos sprendimai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai E. G. ir A. J. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovų teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas DK 67, 68 straipsnių nuostatų, padarė pagrįstą išvadą dėl nagrinėjamų ginčų individualaus pobūdžio. Nors 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimą sudarė darbdavys (atsakovas) ir trys profesinės sąjungos, tačiau jis nekeičia kolektyvinės sutarties nuostatų, nes buvo patvirtintas tik per 2013 m. balandžio 17 d. darbuotojų konferenciją. O darbuotojų konferencija neturi teisės keisti kolektyvinės sutarties, t. y. patvirtinti minėto susitarimo kaip kolektyvinės sutarties dalies (priedo) (DK 64 straipsnis, kolektyvinės sutarties 1.7 punktas). Teismo išvados dėl susitarimo teisinės galios ir jį sudariusių subjektų padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kolektyvinės sutarties galiojimo ir vykdymo, kolektyvinio darbo ginčo ir darbuotojo teisės inicijuoti individualaus darbo ginčo nagrinėjimą

Byloje nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 8 d. buvo pasirašyta UAB „Vilniaus troleibusai“ kolektyvinė sutartis, kuri, bendrovę sujungus su AB „Vilniaus autobusai“ ir reorganizavus į UAB „Vilniaus viešasis transportas“, liko galioti buvusiems UAB „Vilniaus troleibusai“ darbuotojams, perkeltiems dirbti į UAB „Vilniaus viešasis transportas“. Šios ir 2007 m. sausio 30 d. kolektyvinės sutarties, kuri liko galioti buvusiems UAB,,Vilniaus autobusai“ darbuotojams, galiojimo metu UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams atstovaujančios trys profesinės sąjungos 2012 m. liepos 16 d. iškėlė kolektyvinį ginčą dėl kolektyvinių sutarčių nuostatų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Darbuotojų atstovai, remdamiesi DK 69 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. kolektyvinės sutarties 5.7.3, 5.12 punktais, 2007 m. kolektyvinės sutarties 111, 113 punktais, reikalavo: indeksuoti autobusų padalinio darbuotojų bazinį atlyginimą, išmokėti atlyginimų nepriemokas; indeksuoti, perskaičiuoti ir išmokėti atlyginimų skirtumus troleibusų parko darbuotojams; išmokėti troleibusų padalinių darbuotojams neišmokėtą papildomą atlyginimą už 2009 m. darbo rezultatus, neišmokėtą dalį metinės priemokos už 2010 m., taip pat neišmokėtą dalį metinės priemokos už 2011 m. visiems įmonės darbuotojams; išmokėti delspinigius už laiku neišmokėtas metines priemokas ir nepriskaičiuotų ir neišmokėtų indeksuotų atlyginimų skirtumus. Darbdavys UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 2012 m. liepos 23 d. pateiktuose siūlymuose nurodė, kad bendrovei trūksta apyvartinių lėšų, todėl prašė atsižvelgti į bendrovės finansinę padėtį ir aplinkybes bendrovės tęstinumui išsaugoti. Šalims vedant derybas, 2012 m. gruodžio 7 d. visų trijų įmonėje veikiančių profsąjungų atstovai ir darbdavys pasirašė susitarimą dėl kolektyvinio ginčo reikalavimų. Šiuo susitarimu darbuotojų atstovai atsisakė reikalavimų dėl papildomo atlyginimo už 2009 metus mokėjimo, darbo užmokesčio indeksavimo atgaline data ir delspinigių mokėjimo mainais už darbdavio pasižadėjimą išmokėti metines priemokas už 2010 ir 2011 metus, taip pat šalys susitarė dėl kolektyvinių sutarčių nuostatų vykdymo derybų metu ir paties susitarimo galiojimo termino – iki visiško susitarimo nuostatų įvykdymo, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 31 d., o šalims sutarus šį terminą galima pratęsti, bet ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Darbuotojų konferencija 2013 m. balandžio 17 d. pritarė šiam susitarimui, nusprendė laikyti jį kolektyvinių sutarčių papildymu, taip pat įgaliojo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinę sąjungą, t. y. vieną iš įmonėje veikiančių trijų profesinių sąjungų, atstovauti darbuotojų interesams derybose dėl kolektyvinės sutarties, pasirašyti kolektyvinę sutartį ir kontroliuoti tolesnį jos vykdymą, taip pat kolektyvinės sutarties galiojimo metu derinti su darbdaviu visus vietinius teisės aktus. Darbdavio ir darbuotojų konferencijos įgaliotos profesinės sąjungos susitarimais 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo galiojimo terminas buvo pratęsiamas: 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. spalio 31 d.; 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d.; 2013 m. lapkričio 29 d. iki derybų pabaigos. Darbuotojų konferencija 2014 m. gegužės 13 d. posėdyje pritarė naujos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kolektyvinės sutarties projektui ir pripažino 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo galiojimo termino pratęsimus 2006 m. ir 2007 m. kolektyvinių sutarčių priedu.

Ieškovai pareikštais ieškiniais prašė priteisti jiems papildomą atlyginimą už 2012 m. ir 2013 m. metinius darbo rezultatus, delspinigius už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą, darbo užmokesčio skirtumą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., įvertinus infliacijos koeficientą. Savo reikalavimus jie grindė 2006 m. lapkričio 8 d. kolektyvinės sutarties 5.12 punktu ir 9 priedo 2.1, 2.2 punktais. Jų teigimu, darbuotojų atstovų ir darbdavio 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas ir jo pratęsimai negali būti laikomi kolektyvinės sutarties priedu ir jis nepakeitė nurodytų kolektyvinės sutarties nuostatų.

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl normatyvinių kolektyvinės sutarties nuostatų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu, tinkamo vykdymo, o tokie ginčai sprendžiami individualių ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl ieškovai turėjo teisę inicijuoti individualius darbo ginčus ir reikšti minėtus reikalavimus. Teismai taip pat sprendė, kad 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas (ir jo pratęsimai) nepakeitė kolektyvinės sutarties nuostatų, nes nebuvo laikytasi kolektyvinės sutarties pakeitimo tvarkos, todėl tenkino ieškovų reikalavimus.

Kasatoriaus (atsakovo, darbdavio) teigimu, ieškovai neturėjo teisės inicijuoti individualių darbo ginčų, nes jie kvestionuoja 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimo galiojimą ir jo įtaką kolektyvinei sutarčiai, todėl tarp šalių kilęs ginčas yra kolektyvinis. Be to, kasatoriaus nuomone, jam nekyla pareiga indeksuoti ieškovams darbo užmokestį ir mokėti priemokas bei delspinigius, nes kolektyvinės sutarties nuostatų, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus, vykdymas buvo sustabdytas minėtu susitarimu ir jo pratęsimais.

Išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovų teisės inicijuoti atskirus individualius darbo ginčus esant kolektyviniams darbuotojų atstovų ir darbdavio susitarimams, pažymi, kad individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas DK XIX skyriaus nustatyta tvarka (DK 285 straipsnis). Be to, remiantis DK 67 straipsnio 2 dalimi, ginčai tarp atskirų darbuotojų ir darbdavio dėl įmonės kolektyvinės sutarties normatyvinių nuostatų nevykdymo ar netinkamo vykdymo taip pat sprendžiami individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Remiantis DK 68 straipsniu, kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ši įstatymo leidėjo pateikta samprata remiasi tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju kriterijais, t. y. įvardijamos tiek ginčo šalys, tiek ginčo pobūdis, be to, nurodoma, kad ginčas gali kilti tiek sudarant kolektyvinę sutartį, tiek ją vykdant, bei tai, jog kolektyviniam ginčui būdingas kolektyviškumo aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-7-156/2013; teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zarasų P. Š. progimnazijos ir kt. v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimas, bylos Nr. 3K-3-6/2014). Taigi pagal pateiktą sampratą kolektyvinio darbo ginčo šalys yra darbuotojai ir jų atstovai bei darbdavys ir jo atstovai, kurių viena netenkina kitos šalies iškeltų reikalavimų dėl kolektyvinės sutarties ar kt., todėl pastaroji inicijuoja kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimą.

Vienas kriterijų, leidžiančių atskirti kolektyvinius ir individualius darbo ginčus, yra darbuotojų, kurie dalyvauja ginče, skaičius. Kolektyviniame ginče dalyvauja darbuotojų kolektyvas, darbuotojas kaip savarankiškas, pavienis, atskiras subjektas tokiame ginče nedalyvauja. Apibūdinant kolektyvinių darbo ginčų šalis ir jų sudėtį, svarbiausias aspektas yra darbuotojų kolektyvas, nes jam priklauso teisė inicijuoti kolektyvinį darbo ginčą. Darbuotojų kolektyvą sudaro visi darbuotojai, darbo santykiais susiję su darbdaviu (DK 17 straipsnis). Pagal DK 18 straipsnio 2 dalį, atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai; tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui. Remiantis DK 19 straipsnio 1 dalimi, atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos; jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. Taigi, bet kokiu atveju viena kolektyvinio darbo ginčo šalimi yra darbuotojai ir jų atstovai. Jeigu ginčo dalyvis yra individualus subjektas, ginčas bet kuriuo atveju laikytinas individualiu ginču, nežiūrint į tai, koks jo pobūdis, t. y. nesvarbu, ar jis kilęs dėl norminių darbo teisės aktų, ar dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo) (DK 67 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis). Iš esmės individualūs darbo ginčai yra ginčai dėl teisės, jie paprastai nagrinėjami darbo ginčų komisijos bei teismo (DK 286 straipsnis). Dauguma kolektyvinių ginčų paprastai yra interesų konfliktai, t. y. jie kyla ne dėl pažeistos subjektinės teisės, o dėl jos nustatymo. Tačiau jie taip pat galimi ir dėl teisės, t. y. pažeidus darbuotojų (kolektyvinės sutarties šalies) kolektyvines subjektines teises. Pažymėtina, kad kolektyviniai darbo ginčai teismams yra nepriskirtini, o individualūs darbo ginčai priskirtini (DK 71, 286 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju kasatoriui (darbdaviui) nevykdant (netinkamai vykdant) įmonėje galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatų, susijusių su bazinio darbo užmokesčio indeksavimu, darbo užmokesčio priemokų mokėjimo ir kt., buvo pažeidžiamos kolektyvinės visų įmonės darbuotojų subjektinės teisės. Dėl šios priežasties, minėta, kilo kolektyvinis ginčas, darbuotojų atstovai pateikė kasatoriui reikalavimus ir tarp šalių (darbuotojų atstovų ir darbdavio) prasidėjo derybos tiek dėl galiojančių kolektyvinių sutarčių nuostatų vykdymo, tiek dėl naujos kolektyvinės sutarties sudarymo. Vykstant šioms deryboms, ieškovai, manydami, kad kasatoriui nevykdant pirmiau nurodytų 2006 m. kolektyvinės sutarties nuostatų yra pažeidžiamos jų individualios subjektinės teisės gauti kolektyvinėje sutartyje sutarto dydžio darbo užmokestį ir jo priedus, pareiškė nagrinėjamus ieškinius. Kaip teisingai sprendė bylą nagrinėję teismai, kolektyvinės sutarties nuostatos, nustatančios darbo užmokestį ir kitų su juo susijusių išmokų mokėjimą, yra normatyvinės nuostatos (DK 61 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdama į tai, kad savo reikalavimus ieškovai grindė normatyvinių kolektyvinės sutarties nuostatų nevykdymu, sprendžia, jog ieškovai turėjo teisę inicijuoti nagrinėjamą ginčą. Darbuotojų atstovų ir darbdavio kolektyvinio ginčo metu vykstančios derybos ir šių derybų metu priimti susitarimai negali riboti darbuotojų subjektinės teisės į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis). Nors 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimu darbuotojų atstovai atsisakė kai kurių kolektyvinio ginčo reikalavimų (dėl papildomo atlyginimo už 2009 metus mokėjimo, darbo užmokesčio indeksavimo atgaline data ir delspinigių mokėjimo mainais už darbdavio pasižadėjimą išmokėti metines priemokas už 2010 ir 2011 metus) ir įsipareigojo nesiimti kolektyviniame ginče galimos poveikio priemonės – streiko, kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, toks susitarimas neapribojo ir nesuvaržė konkrečių darbuotojų teisės ginti savo galbūt pažeidžiamas subjektines teises individualaus ginčo būdu, reikalaujant vykdyti normatyvines kolektyvinės sutarties nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad kolektyvinio ginčo subjektas – darbuotojų atstovai – neturi teisės suvaržyti konkretaus darbuotojo teisės kreiptis į teismą dėl įsipareigojimų pagal kolektyvinę sutartį vykdymo ir negali už jį atsisakyti kelti tokio darbo ginčo. Dėl šios priežasties, minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo teisę inicijuoti šį ginčą ir kelti nagrinėjamus reikalavimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam, jog ieškovų keliami reikalavimai dėl darbo užmokesčio indeksavimo, darbo užmokesčio priemokų už 2012 ir 2013 metus bei delspinigių priteisimo galėtų būti patenkinti, turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas, jį ieškovai šiuo atveju kildina iš 2006 m. kolektyvinės sutarties, atitinkamų jos nuostatų. Be to, nagrinėjamos situacijos ypatumą lemia tai, kad, kilus kolektyviniam ginčui, darbuotojų atstovai ir darbdavys susitarė stabdyti tam tikrų kolektyvinės sutarties nuostatų, susijusių su darbo užmokesčio indeksavimu, priemokų mokėjimo ir kt. vykdymą. Dėl šios priežasties esminę reikšmę šalių ginčui turi 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas, jo (ir jo pratęsimų) teisinė reikšmė ir galia 2006 m. kolektyvinei sutarčiai.

Minėta, kad 2012 m. kilus kolektyviniam ginčui dėl to, jog darbdavys vykdė ne visas kolektyvinės sutarties nuostatas, ir darbuotojų interesams atstovaujančioms profesinėms sąjungoms bei darbdaviui vedant derybas dėl galiojančios kolektyvinės sutarties tinkamo vykdymo ir naujos kolektyvinės sutarties sudarymo, abipusių nuolaidų būdu 2012 m. gruodžio 7 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl kolektyvinio ginčo reikalavimų. Šiuo susitarimu darbuotojų atstovai atsisakė dalies savo iškeltų reikalavimų (dėl papildomo atlyginimo už 2009 metus mokėjimo, darbo užmokesčio indeksavimo atgaline data ir delspinigių mokėjimo) mainais už darbdavio pasižadėjimą išmokėti metines priemokas už 2010 ir 2011 metus. Taip pat buvo susitarta dėl įmonėje galiojančios kolektyvinės sutarties nuostatų vykdymo šalių derybų metu. Šis susitarimas buvo pasirašytas visų trijų įmonėje veikiančių profesinių sąjungų ir darbdavio atstovų. Taigi, pasirašant šį susitarimą, visi įmonėje dirbantys darbuotojai buvo tinkamai atstovaujami profesinių sąjungų, kurių nariais jie buvo, todėl šis susitarimas nustato teises ir pareigas visiems be išimties įmonės darbuotojams ir yra jiems privalomas (DK 18 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad DK 2 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintas vienas iš darbo santykių teisinio reguliavimo principų – kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavio ir valstybės interesus, yra vienas iš kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodų. Pagal DK 40 ir 43 straipsnių nuostatas socialinė partnerystė, inter alia, grindžiama laisvų kolektyvinių derybų, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės, šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams principais, kurie, be kita ko, įgyvendinami vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad derybos – tai šalių interesų gynimo būdas, abipusių susitarimų (nuolaidų) būdu siekiant surasti abiem šalims priimtiną sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad šalys derybose nepriėmė jas tenkinančio sprendimo, savaime nereiškia nesąžiningų derybų. Kolektyvinių derybų sąžiningumo principas reiškia stengimąsi pasiekti susitarimą, dorą ir konstruktyvų elgesį vedant derybas, nepateisinamo derybų vilkinimo vengimą ir abipusį prisiimtų įsipareigojimų gerbimą, sąžiningai atsižvelgiant į derybų rezultatus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad DK 48 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąžiningumo principas įtvirtintas vadovaujantis TDO konvencijos Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ nuostatomis; TDO Asociacijų laisvės komitetas, atkreipdamas dėmesį į svarbą, kurią jis skiria pareigai dalyvauti derybose gera valia, yra nustatęs šiuos principus: 1) svarbu, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos derybose dėtų visas pastangas, jog būtų pasiektas susitarimas, be to, realios ir konstruktyvios derybos yra būtinas komponentas sukurti ir palaikyti šalių abipusio pasitikėjimo ryšį; 2) derybose turi būti vengiama bet kokių nepagrįstų delsimų; 3) susitarimai turėtų susaistyti šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Švyturys-Utenos alus“ v. AB,,Švyturys“ profesinės sąjungos organizacija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81/2012">3K-3-81/2012</a>). Dėl šios priežasties kolektyvinių derybų rezultatu esantys darbuotojų atstovų ir darbdavio susitarimai turi saistyti tiek juos sudariusias šalis, tiek visus įmonės darbuotojus.

Spręsdama klausimą, ar 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas pakeitė 2006 m. kolektyvinę sutartį, atitinkamas jos nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kolektyvinė sutartis – tai įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir darbdavio bei įmonės darbuotojų per atstovus sudarytas bei pasirašytas rašytinis susitarimas, kurio turinį sudaro organizacinių, informacinių, prievolinių ir normatyvinių sąlygų visuma, kuris yra taikomas visiems tos įmonės darbuotojams (DK 59 straipsnio 1, 2 dalys, 60 straipsnis, 61 straipsnio 1, 2 dalys, 62 straipsnis). Kolektyvinė sutartis, jeigu joje nenustatyta kitaip, keičiama ir papildoma tokia pačia tvarka, kaip sudaroma pati sutartis (DK 64 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimui pritarė ir laikyti jį 2006 m. kolektyvinės sutarties priedu nutarė 2013 m. balandžio 17 d. darbuotojų konferencija. Kaip teisingai sprendė bylą nagrinėję teismai, pritariant šiam susitarimui darbuotojų konferencijoje, nebuvo laikytasi 2006 m. kolektyvinės sutarties keitimo tvarkos, nustatytos sutarties 1.7 punkte ir įstatymu, nes nors kolektyvinės sutarties šalis yra darbuotojų kolektyvas, tačiau jis neturi teisės tiesiogiai derėtis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sąlygų, tai yra profesinės sąjungos (arba darbo tarybos), kaip darbuotojų interesus ginančio subjekto, prerogatyva; jeigu įmonėje veikia kelios profesinės sąjungos, įmonės kolektyvinę sutartį sudaro jungtinė profesinių sąjungų atstovybė, kuri sudaroma profesinių sąjungų susitarimu, ir darbdavys; profesinėms sąjungoms nesusitarus dėl jungtinės atstovybės sudarymo, sprendimą dėl atstovavimo priima darbuotojų susirinkimas (konferencija) (DK 60 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Taigi minėtas susitarimas tuo metu galiojančios 2006 m. kolektyvinės sutarties nuostatų nepakeitė, tačiau jis, minėta, aptarė kolektyvinės sutarties nuostatų vykdymą derybų laikotarpiu. Buvo nustatytas konkretus šio susitarimo galiojimo terminas, kuris, be kita ko, buvo nustatytas darbuotojų interesais, kad buvusi įmonėje padėtis, dėl kurios kilo kolektyvinis ginčas, netruktų neribotą laiką. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas savo įsipareigojimus, prisiimtus šiuo susitarimu, įvykdė.

Darbuotojų konferencija 2013 m. balandžio 17 d. tinkamai įgaliojo vieną iš trijų įmonėje veikiančių profesinių sąjungų, kuri turėjo teisę derėtis su darbdaviu, atstovauti visiems įmonės darbuotojams, pratęsti susitarimo galiojimo terminą, taip pat pasirašyti naują 2014 m. gegužės 16 d. kolektyvinę sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad patys ieškovai bylos nagrinėjimo metu pritarė pirmajam susitarimo pratęsimui, kurį pasirašė tik viena darbuotojų konferencijos įgaliota profesinė sąjunga, o vėlesniems pratęsimams nepritarė dėl to, kad juos pasirašė minėta profesinė sąjunga, todėl jų pozicija dėl susitarimo ir jo pratęsimo galiojimo nenuosekli ir neduodanti pagrindo daryti išvadą apie susitarimo pratęsimo ydingumą.

Nors minėta, kad nebuvo laikytasi 2006 m. kolektyvinės sutarties pakeitimo tvarkos, tačiau kadangi visos trys profesinės sąjungos pasirašė 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimą, kuriam vėliau pritarė darbuotojų konferencija ir kurio pratęsimai 2014 m. gegužės 16 d. kolektyvinės sutarties 8 priedo „Susitarimas dėl UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kolektyvinės sutarties įgyvendinimo ir dėl 2007 m. sausio 30 d. UAB „Vilniaus autobusai“, 2006 m. lapkričio 7 d. UAB „Vilniaus troleibusai“ kolektyvinių sutarčių vykdymo“ 9 punktu laikomi 2007 m. ir 2006 m. kolektyvinių sutarčių priedu nuo jų pasirašymo momento, darytina išvada, kad tiek susitarimą pasirašant, tiek jį patvirtinant darbuotojų konferencijoje, tiek pratęsiant jo galiojimą ir pratęsimus naujoje kolektyvinėje sutartyje pripažįstant 2006 m. kolektyvinės sutarties priedu, visi įmonės darbuotojai buvo tinkamai atstovaujami, susitarimas buvo pasirašytas visų darbuotojų interesais, siekiant išspręsti kolektyvinį ginčą ir sušvelninti įmonėje buvusią padėtį, todėl jis yra privalomas tiek darbdaviui, tiek darbuotojų atstovams, tiek pavieniams darbuotojams.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavio ir darbuotojų atstovų sudaryti kolektyviniai susitarimai turi pirmenybę ir yra privalomi visiems darbuotojams, kitaip paneigiama kolektyvinių darbo santykių, kolektyvinių ginčų sprendimų ir derybų esmė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2014, kurioje buvo sprendžiamas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų paskelbto streiko teisėtumas, yra nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytas šalių susitarimas patvirtino, jog dėl darbuotojų atstovų keliamų reikalavimų buvo surastas bendras ginčo šalių susitarimas daug naudingesnėmis darbuotojams sąlygomis, negu iš pradžių siūlė darbdavys.

Kadangi 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimu, kuris yra privalomas visiems įmonės darbuotojams, buvo susitarta dėl kolektyvinių sutarties nuostatų, kuriomis ieškovai grindžia savo reikalavimus, vykdymo kolektyvinio ginčo ir šalių derybų metu sustabdymo, tai nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus ir priteisti jiems darbo užmokesčio indeksavimą, priemokas už 2013 metus ir delspinigius. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas ir jo pratęsimai nesukūrė teisinių padarinių atskiriems įmonės darbuotojams ir nėra jiems privalomi, nepagrįsta, padaryta pažeidžiant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kolektyvinius ginčus, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškiniai atmestini (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d., 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas