Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-200-219/2015Teisminio proceso numeris: 2-55-3-00444-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.10; 62

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų krova“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ priešieškinį akcinei bendrovei „Swedbank“ bei (bankrutavusiai) uždarajai akcinei bendrovei „Nonfera“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo N. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, sutartinę atsakomybę, esant pasaugos teisiniams santykiams, keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą bei teismo sprendimo motyvavimą, pažeidimo.

Ieškovas (toliau – Bankas) ir UAB „Nonfera“ (toliau – Kredito gavėjas) 2006 m. vasario 23 d. sudarė kredito linijos sutartį (Nr. 06-011470-KL) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – Kredito sutartis) dėl 347 544,02 Eur sumos kredito linijos suteikimo. Kredito sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad Kredito gavėjas, paėmęs kreditą, turi teisę sutartyje numatytu terminu ir sąlygomis grąžinti Bankui ir vėl paimti visą ar dalį kredito, neviršijant šios sutarties 1.1 punkte nurodyto maksimalaus kredito limito. Kredito paskirtis – apyvartinėms lėšoms sumokėti už perkamą metalo laužą (2.5 punktas), kuris privalo būti saugomas tik saugotojo sandėlyje Klaipėdoje, Minijos g. 180, pagal trišalę Banko, Kredito gavėjo ir saugotojo sutartį (2.8.3 punktas). Banko, Kredito gavėjo ir saugotojo – UAB „Vakarų krova“ (toliau – Saugotojas) – trišalė sutartis (Nr. 06-011470-KL/s) sudaryta 2006 m. vasario 23 d. (toliau – Trišalė sutartis). Šalys susitarė, kad visos Banko finansuojamos prekės turi būti saugomos Saugotojo sandėlyje, vadovaujantis Trišalės sutarties ir 2005 m. liepos 14 d. sutarties (Nr. 44-05-88A1) sąlygomis. Kredito gavėjas įsipareigojo užtikrinti, kad visas prekių kiekis, kuriam įsigyti Bankas pagal Kredito sutartį suteikė kreditą, bus pristatomas ir saugomas tik Trišalės sutarties 1 punkte nurodytame sandėlyje, taip pat įsipareigojo neišvežti prekių iš sandėlio, jų neparduoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip neapriboti nuosavybės teisių į prekes be atitinkamo Banko raštiško leidimo (3 punktas). Saugotojas, be kita ko, įsipareigojo užtikrinti jam perduotų prekių išsaugojimą bei prisiėmė atsakomybę už jam perduotų prekių praradimą, trūkumą kaip profesionalus saugotojas (4.3 punktas), įsipareigojo be Banko ir Kredito gavėjo leidimo nenaudoti saugomų prekių ir (ar) neleisti naudotis jomis tretiesiems asmenims, atsakyti Bankui tuo atveju, jei į sandėlį pateiktos saugoti prekės dingsta, sunaikinamos, sužalojamos ar sumažėja jų kiekis, dėl to, kad Saugotojas, neturėdamas Banko leidimo, išduoda Kredito gavėjui ar tretiesiems asmenims prekes ar jų dalį. Tokiais atvejais Saugotojas įsipareigojo sumokėti Bankui sumą, lygią visai dingusių, sunaikintų, sužalotų ar išduotų be Banko raštiško leidimo prekių įsigijimo kainai pagal kainą, kuri nurodyta Kredito gavėjo vardu išrašytoje komercinėje sąskaitoje, pagal kurią perkamos prekės, iš kurios Bankas, nepriklausomai nuo Kredito sutartyje numatytų kredito grąžinimo ir kitų mokėjimų terminų, turi teisę padengti savo reikalavimus Kredito gavėjo atžvilgiu dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir kitų įmonės pagal Kredito sutartį mokėtinų sumų sumokėjimo, o likusią sumą Bankas privalo pervesti į Kredito gavėjo nurodytą sąskaitą (4.6 punktas).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 129 097,43 Eur nuostolių, 7100,35 Eur įstatyme nustatytų palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 5 d. iki 2012 m. vasario 5 d., 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Jis nurodė, kad 2010 m. spalio ir gruodžio mėnesiais Kredito gavėjas perdavė Saugotojui saugoti 1590 tonų 3A rūšies juodojo metalo laužo. Bankas, gavęs Saugotojo patvirtinimą dėl perduoto saugoti metalo laužo kiekio, išmokėjo Kredito gavėjui jo prašomas kredito sumas. 2011 m. vasario 10 d. Banko atstovui apžiūrėjus Saugotojo sandėlyje saugomas Kredito gavėjui priklausančias prekes, buvo nustatyta, kad vietoj turėjusių būti sandėlyje 1590 tonų 3A rūšies juodojo metalo laužo yra tik 393 tonos. Saugotojui perduoto ir dingusio 3A rūšies metalo įsigijimo kaina – 129 097,43 Eur. Banko reikalavimo per 5 kalendorines dienas sumokėti šią sumą Saugotojas neįvykdė, todėl ieškovas iš atsakovo, kaip solidariojo (su Kredito gavėju) skolininko, prašo priteisti nuostolius, apskaičiuotus pagal Sutarties 4.6 punktą, ir palūkanas.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti Trišalę sutartį negaliojančia. Jis nurodė, kad Saugotojo direktorius šią sutartį pasirašė, viršydamas įstatais jam suteiktus įgaliojimus, – neturėdamas bendrovės akcininko sprendimu išduoto įgaliojimo ir pažeisdamas bendrovės tikslus bei interesus, nes šiuo sandoriu bendrovė prisiėmė itin didelę atsakomybę Bankui, negaudama už tai jokių papildomų pajamų (pelno).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad Bankas nepagrindė, jog Saugotojui sandėlyje neišsaugojus viso 1590 tonų 3A rūšies juodojo metalo laužo, nurodyto patvirtinimuose (2010 m. spalio 25 d. Nr. 10/18 ir Nr. 10/19, 2010 m. gruodžio 14 d. Nr. 10/20, 2010 m. gruodžio 15 d. Nr. 10/21 ir Nr. 10/22), Bankas patyrė realius nuostolius Kredito sutarties pagrindu, nes Banko realus turto (lėšų) netekimas ar pajamų negavimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu Kredito gavėjas neįvykdys ar tinkamai neįvykdys prisiimtas prievoles pagal Kredito sutartį arba šių prievolių užtikrinimo priemonės būtų nepakankamos Banko reikalavimams patenkinti. Atsižvelgęs į tai, kad Kredito gavėjo prievolių pagal Kredito sutartį tinkamas įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto, piniginių lėšų ir apyvartoje esančių prekių įkeitimu Bankui, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atsakovui UAB „Nonfera“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. Šios bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše buvo patvirtintas hipotekos kreditoriaus – Banko – reikalavimas. Nors restruktūrizavimo byla 2013 m. vasario 19 d. nutartimi buvo nutraukta bei neneigtina tikimybė, kad bendrovei gali būti iškelta bankroto byla, teismas konstatavo, kad aplinkybė, ar Bankas tokiu atveju patirtų realių nuostolių Kredito sutarties pagrindu, gali paaiškėti tik realizavus visą Kredito sutarčiai užtikrinti Bankui įkeistą turtą, įvykdžius visas privalomas bankroto procedūras.

Reikalavimą priteisti nuostolius, apskaičiuotus pagal prekių įsigijimo kainą, grindžiamus Sutarties 4.6 punkto nuostatomis, teismas vertino kaip reikalavimą priteisti iš Saugotojo netesybas už Sutarties pažeidimą, motyvuodamas tuo, kad Saugotojui yra nustatyta prievolė už Sutarties pažeidimą sumokėti Bankui Sutartimi nustatytą pinigų sumą, nesiejamą su galimai prarasto turto verte. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti atsakovo prašomą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nes Bankui aplinkybė (kad Saugotojo sandėlyje vietoj turėjusių būti 1590 tonų 3A rūšies juodojo metalo laužo yra tik 393 tonos) tapo žinoma 2011 m. vasario 10 d., kai buvo apžiūrėtos Kredito gavėjui priklausančios prekės ir surašytas Prekių patikros aktas. Būtent nuo šios datos Bankas per šešis mėnesius privalėjo pateikti teismui ieškinį, jeigu Saugotojas Banko reikalavimų nevykdė gera valia, o ieškinys pateiktas tik 2012 m. vasario 29 d., t. y. praleidus nurodytą terminą. Teismas nustatė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes jis nebuvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teismas pažymėjo, kad ieškinio netenkinus tuo pagrindu, kad buvo praleista ieškinio senatis, aplinkybės, susijusios su Banko pareigos įrodyti reikalaujamos priteisti sumos pagrįstumą, nebetenka reikšmės, tačiau byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti, jog Saugotojo išduotas (perduotas saugoti) metalo laužas yra būtent tas pats, kurio įsigijimo dokumentai yra pateikti byloje, todėl aplinkybę dėl reikalaujamos priteisti sumos Sutarties 4.6 pagrindu laikė neįrodyta.

Teismas atmetė priešieškinį motyvuodamas tuo, kad Saugotojas neįrodė, jog bendrovės direktorius Trišalę sutartį pasirašė pažeisdamas bendrovės tikslus ir interesus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeitė, panaikino jo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir ieškinį tenkino; sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimo dalį, netinkamai aiškino civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir tai įtvirtinančią sutarties sąlygą, dėl ko netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje kilus ginčui dėl sutarties sąlygos, siekiant jį tinkamai išspręsti, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad iš sutarčių sudarymo ir jų sąlygų matyti, jog šiuo atveju buvo sudaryta ne paprasta kreditavimo sutartis, o pasirinkta speciali finansavimo forma, ieškovo įvardijama „sandėlio finansavimu“. Įprasto finansavimo atveju kreditas suteikiamas konkrečiam kredito gavėjo poreikiui, tikslui finansuoti ir kreditas grąžinamas iš kredito gavėjo veiklos gaunamų pajamų, o pateiktos prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonės (įkeitimas, hipoteka, laidavimas, užstatas ir kt.) yra tik papildomas garantas kreditoriui tuo atveju, jei skolininkas neįvykdys tinkamai įsipareigojimų pagal sudarytą kreditavimo sutartį. „Sandėlio finansavimo“ sutarties esmė – konkrečių prekių, žaliavų ir pan. įsigijimo trumpalaikis finansavimas. Kreditas suteikiamas finansuoti tam tikrų prekių (žaliavų) kiekio įsigijimą ir jo dydis tiesiogiai susijęs su įgyjamo užstato dydžiu, t. y. kredito apimtis neatskiriamai susijusi su įkeistų atsargų (žaliavų) dydžiu ir jos kinta identiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai aiškiai atsispindi Kredito sutarties 2.8.6 punkte, kuriame įtvirtintas kredito dydžio ir įkeistų prekių atsargų, saugomų pas konkretų saugotoją, santykis – kredito suteikiama tik tiek, kiek yra atgabenta prekių atsargų, norint jas išvežti, prieš tai turi būti padengta atitinkama kredito dalis nepaisant galutinio kredito grąžinimo termino. Ieškovas, nustatęs, kad Saugotojo sandėlyje vietoj turėjusių būti 1590 tonų 3A rūšies juodojo metalo laužo faktiškai yra tik 393 tonos, nors nebuvo išduotas Banko leidimas išvežti likusią metalo laužo dalį (Trišalės sutarties 4.6 punktas), įgijo pagrindą reikalauti iš Saugotojo sutartyje aiškiai apibrėžtų nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Trišalę sutartį šalys susitarė dėl Kredito gavėjui nuosavybės teise priklausančių ir (ar) priklausysiančių prekių (metalo laužo) priėmimo saugoti sandėlyje, jų saugojimo ir prekių išdavimo iš sandėlio bei disponavimo jomis tvarkos (2.1 punktas). Tokią tvarką atsakovas pripažino ir faktiškai jos laikėsi, nes atsakovo ieškovui rengtuose 2010 m. spalio 25 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2010 m. gruodžio 15 d. raštuose (patvirtinimuose) UAB „Vakarų krova“ patvirtino, kad prekės iš sandėlio Klaipėdoje, Minijos g. 180, bus išduotos tik gavus atitinkamą raštišką leidimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į Saugotojo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, yra pagrindas pripažinti, jog Bankas, sudarydamas tokią sutartį, iš esmės siekė dar vienu būdu užtikrinti tinkamą prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą. Tokią galimybę įtvirtina ir CK 6.70 straipsnio 1 dalis, tačiau ji neatitinka netesybų sampratos (CK 6.71 straipsnio 2 dalyje). Saugotojui pažeidus Trišale sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, yra pagrindas reikalauti dėl šių pažeidimų atsiradusių nuostolių, dėl kurių apskaičiavimo šalys aiškiai susitarė, atlyginimo. Tai, kad Trišalės sutarties 4.6 punkte buvo nustatyta atsakomybė nuostolių, ne netesybų forma (bet kuriuo atveju netesybos plačiąja prasme priskirtinos prie nuostolių plačiąja prasme), teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina jame įtvirtintą Banko teisę gautą sumą panaudoti Kredito gavėjo mokėtinoms sumoms pagal Kredito sutartį padengti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti nuostolius, įrodė esant visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. kad prekėms išduoti nebuvo gautas Banko rašytinis leidimas, padarytą žalą (nuostolius), kurie yra nurodyti Trišalės sutarties 4.6 punkte ir kurių dydžio apskaičiavimas nustatytas šioje sutartyje ir nenuginčytas, bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Kaltė pagal CK 6.249 straipsnį yra preziumuojama ir atsakovas jos nepaneigė. Esant pareikštam reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), jis nepraleistas.

Spręsdama dėl nuostolių dydžio, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Trišalės sutarties 4.6 punktą šalys susitarė, kokiais dokumentais vadovaujantis bus nustatinėjama dingusio, sunaikinto, sužaloto ar sumažėjusio prekių (metalo laužo) kiekio vertė, t. y. prekių vertė nustatoma vadovaujantis prekių įsigijimo kaina, nurodyta Kredito gavėjo vardu išrašytose komercinėse sąskaitose (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti, kad Saugotojo išduotas metalo laužas yra būtent tas, kurio įsigijimo dokumentai pateikti į bylą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui į bylą pateiktus įrodymus, t. y. Kredito gavėjo vardu išrašytas komercines sąskaitas, ir taip patvirtinus aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, o atsakovui (neigiančiam pareigą atlyginti nuostolius) nepateikus priešingų įrodymų, pagrindo daryti pirmiau nurodytą išvadą nebuvo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2006 m. kovo 22 d. įkeitimo lakšto, kuriuo UAB „Nonfera“ įkeitė ieškovui prekių atsargas, 8 punkte nustatyta, kad pagal CK 4.202 straipsnį įkeičiamo turto savininkas turi teisę be kreditoriaus sutikimo keisti šiuo lakštu įkeičiamų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės jų bendra vertė arba bus padengiama atitinkama dalis prievolės, užtikrintos įkeistomis prekių atsargomis, arba įkeistos prekių atsargos yra pakeičiamos kitomis lygiavertėmis arba didesnės vertės prekių atsargomis. Toks susitarimas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad esminę reikšmę turi ne konkretus metalo laužas, o jo bendra vertė, kurios turi užtekti sutartiniams įsipareigojimams pagal Kredito sutartį tinkamai įvykdyti. Atsakovo pateikti įrodymai, kad BUAB „Nonfera“ priklausantis metalo kiekis UAB „Vakarų krova“ teritorijoje yra 536,5 tonos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, jog visas nurodytas kiekis buvo skirtas Kredito sutarčiai finansuoti, o kitų įrodymų atsakovas nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovo reikalavimą priteisti 129 097,43 Eur nuostolių iš atsakovo pripažino pagrįstu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas visiškai įrodė nuostolių dydį ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Tenkindamas ieškinį, teismas rėmėsi išimtinai ieškovo pirkimo–pardavimo aktais, įvardijamais komercinėmis sąskaitomis, ir Trišalės sutarties nuostatomis, kuriose įtvirtinta pareiga atsakovui be ieškovo leidimo neišduoti UAB „Nonfera“ ar tretiesiems asmenims UAB „Nonfera“ priklausančių prekių ar jų dalies. Tačiau teismas neįsigilino į Trišalės sutarties dalyką bei šia sutartimi nustatytas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti, šios civilinės atsakomybės formą, todėl netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką šioje byloje, neįvertinęs byloje esančių įrodymų sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir įrodomosios reikšmės, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Trišalės sutarties 2.1 punkte aiškiai nurodyta, kad sutarties objektas yra UAB „Nonfera“ nuosavybės teise priklausančių ir (ar) priklausysiančių prekių (juodojo metalo laužo, kurio įsigijimą finansavo ieškovas pagal Kredito sutartį) priėmimo saugoti Sandėlyje (Klaipėdoje, Minijos g. 180), jų saugojimo ir prekių išdavimo iš Sandėlio bei disponavimo jomis tvarka. Taigi šia sutartimi nustatyta saugojimo ir disponavimo tvarka tik dėl tokių prekių, kurių įsigijimą finansavo ieškovas ir kurios nuosavybės teise priklauso ir (ar) priklausys trečiajam asmeniui UAB „Nonfera“, o Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktuose nustatyta, kad be banko leidimo išdavus prekes mokėtina suma yra lygi be banko leidimo išduotų Prekių (metalo laužo) įsigijimo kainai, kuri yra nurodyta UAB „Nonfera“ vardu išrašytoje komercinėje sąskaitoje, pagal kurią perkamos prekės. Teismas nevertino, ar byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovo nurodytų be banko leidimo išduotų prekių įsigijimą finansavo ieškovas; ar byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovo nurodytos be ieškovo leidimo išduotos prekės priklausė nuosavybės teise trečiajam asmeniui UAB „Nonfera“ (ieškovo pateiktuose pirkimo–pardavimo aktuose yra nurodyta, kad metalo laužas yra nupirktas trečiojo asmens UAB „Nonfera“ valdomose saugojimo aikštelėse Vilniuje, Jočionių g. 53, ir Tauragėje, Pramonės g. 5c, o Trišalės sutarties objektas buvo ir šioje byloje reikalavimas reiškiamas dėl metalo laužo išdavimo be ieškovo leidimo iš atsakovo sandėlio Klaipėdoje, Minijos g. 180. Byloje nėra įrodymų, objektyviai pagrindžiančių reikšmingą aplinkybę, kad būtent pagal šiuos pirkimo–pardavimo aktus trečiojo asmens UAB „Nonfera“ kitose supirkimo vietose supirktas metalo laužas buvo atvežtas saugoti į atsakovo sandėlį Klaipėdoje, Minijos g. 180. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 300 patvirtintų Krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklių 6.1 ir 6.2 punktai nustato, kad krovinio vežimas įforminamas važtaraščiu. Pagal ieškovo pateiktus pirkimo–pardavimo aktus supirkto metalo laužo pristatymo į atsakovo sandėlį Klaipėdoje, Minijos g. 180, aplinkybė gali būti įrodinėjama tik važtaraščiu, tačiau tokio įrodymo byloje nėra); teismas, vertindamas įrodymus dėl sumos, mokėtinos atsakovo pagal Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktus, dydžio, nepašalino prieštaravimų tarp faktinių duomenų dėl prekių, išduotų be banko leidimo, kiekio ir pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę, nustatant be ieškovo leidimo išduotų prekių, sandėliuotų pirmiau nurodytame sandėlyje, įsigijimo kainą (šalys Trišale sutartimi susitarė metalo laužo vertę apskaičiuoti pagal įsigijimo komercinėse sąskaitose nurodytą vertę, o ne pirkimo–pardavimo aktuose ar kituose dokumentuose nurodytą vertę). Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas buvo padaręs pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti, jog Saugotojo išduotas (perduotas saugoti) metalo laužas yra būtent tas pats, kurio saugojimo dokumentai yra pateikti byloje.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą pagrįsti išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalį). Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, kad ieškovas įrodė civilinės atsakomybės sąlygas, inter alia, realius ieškovo nuostolius. Teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų dėl apeliacinio skundo bei ieškinio nepagrįstumo, nemotyvavo, kuo vadovaujantis atsakovo argumentai dėl neegzistuojančių civilinės atsakomybės sąlygų bei tariamai realiai patirtų nuostolių yra atmetami ir kokie teismo argumentai pagrindžia teismo išvadą, kad ieškovas įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Nonfera“ savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą yra užtikrinusi daugiau kaip 6 kartus didesnės vertės turto įkeitimu ieškovui, todėl nėra ne tik fakto, bet ir prielaidos, jog ieškovui dėl kredito negrąžinimo galėtų kilti realūs nuostoliai, o kartu tai reiškia, kad ieškovas nepatyrė ir negalėjo patirti nuostolių dėl be ieškovo sutikimo iš atsakovo sandėlio trečiajam asmeniui UAB „Nonfera“ išduoto metalo laužo. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė nei dėl šių įrodymų įrodomosios reikšmės, nei dėl jų atmetimo. Pagal Kredito sutarties Pagrindinių kredito sąlygų dalies Kitos sąlygos 1 punktą, ieškovo suteikiamas kreditas negali viršyti 85 procentų perkamo metalo laužo vertės. Taigi, net ir nustačius, kad be ieškovo leidimo UAB „Nonfera“ išduoto metalo laužo įsigijimą finansavo ieškovas, jo nuostoliai neviršytų 85 procentų tokio metalo laužo įsigijimo vertės, nes tik tokio dydžio kreditas galėjo būti suteiktas, o likusią pirkimo kainos dalį finansavo pati UAB „Nonfera“. Ieškovas neįrodė pagal Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktus reikalaujamos priteisti sumos dydžio. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra prieštaringi.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, dėl to netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Šalių ginčas kilo dėl Trišalės sutarties nuostatų, nurodančių sutartinę atsakomybę, tinkamo taikymo. Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo Trišalės sutarties 4.6, 6.3 punktuose įtvirtintas sąlygas kaip nustatančias netesybas (baudą), o apeliacinės instancijos teismas – kaip susitarimą dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas nuostatas, rėmėsi išimtinai pažodiniu sutarties tekstu, taip pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Sistemiškai aiškinant Trišalės sutarties 4.3, 4.6, 6.2, 6.3 ir 6.5 sąlygas, darytina išvada, kad Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktuose nustatyta bauda, o kitose nuostatose – bendra atsakomybė (pareiga atlyginti nuostolius). 4.6 ir 6.3 punktais šalys susitarė dėl taisyklės, kaip apskaičiuojama bauda už Trišalės sutarties pažeidimą (CK 6.156 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovas, nors ieškinyje nurodo, kad prašo priteisti nuostolius, tačiau remiasi Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktais, o ne 6.5 punktu (kuriame įtvirtinta pareiga atlyginti visus kitos šalies nuostolius). Be to, ieškovas neįrodinėja savo faktiškai patirtų nuostolių – tiesiog reikalauja sumokėti konkrečią pinigų sumą. Netesybos yra fiksuojamos sutartyje (CK 6.72 straipsnis), jos yra iš anksto nustatytos ir abiem šalims žinomos. Iš sutarties 4.6 punkto matyti, kad (pagal jį) gautos sumos paskirtis – ne realių ieškovo nuostolių kompensavimas už atsakovo įsipareigojimų pažeidimą. Jame nustatytos sumos panaudojamos kitiems tikslams (kreditui dengti).

Ieškovas ieškinį pareiškė 2012 m. vasario 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo tos dienos (2011 m. vasario 10 d.), kurią sužinojo apie aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai byloje. Atsakovas prašė teismo taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senatį ieškovo reikalavimams dėl 129 097,43 Eur baudos priteisimo ir šiuo pagrindu prašė ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovo reikalavimui taikytina ieškinio senatis ir jis atmestas.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus, jie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Taip pat ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas smulkiai išnagrinėjo šalių pozicijas ir nurodė, kad sutinka su ieškovo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais; teismas analizavo tiek Kredito sutarties, tiek Trišalės sutarties nuostatas ir pagrindė savo poziciją nuorodomis į konkrečius sutarčių punktus, pateikė motyvus tiek dėl nuostolio dydžio, tiek dėl civilinės atsakomybės sąlygų viseto buvimo. Byloje nėra ginčo dėl konkretaus prekių, išgabentų be Banko leidimo, kiekio. Trišalė sutartis yra viena iš priemonių, kuria užtikrintas Kredito gavėjo prievolių pagal Kredito sutartį tinkamas vykdymas. Kredito gavėjas veiklą vykdė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, supirkdamas metalo laužą, o tam, kad gautų lėšų, privalėjo supirktą metalo laužą pristatyti saugoti į atsakovo sandėlį. Taip ir buvo daroma, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad jam saugoti perduotos prekės pagal Trišalę sutartį galėtų būti skirtingai traktuojamos priklausomai nuo įsigijimo vietos. Banko nuostoliai atsirado iš karto atsakovui nepagrįstai leidus išgabenti ieškovo finansuotas prekes be jo leidimo. Pagal Kredito sutartį prieš įgyjant teisę disponuoti prekėmis ar jų dalimi, turi būti grąžintas ir kreditas ar proporcinga jo dalis. Tai lėmė specifinis finansavimo modelis. Pažeidus vien šią esminę sandorio sąlygą, atsirado pagrindas ieškovui reikalauti nuostolių atlyginimo. Dėl to nepagrįsti atsakovo argumentai, kad nuostoliai pagal Trišalę sutartį Bankui atsiras tik pasibaigus Kredito gavėjo bankroto procedūrai. Remiantis CK 6.830 straipsnio 1 dalimi, 6.832 straipsniu, 6.845 straipsnio 1 dalimi, pagal Trišalę – pasaugos – sutartį pagrindinis skolininkas yra atsakovas. Saugotojo atsakomybės apribojimas prieštarautų CK 6.846 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Vieno iš solidariųjų bendraskolių turto įkeitimas neeliminuoja kitų bendraskolių solidariosios atsakomybės, nemodifikuoja jos. Teikdamas ieškinį kasatoriui, ieškovas turėjo tik įrodyti, kad prievolė pagal Trišalę sutartį neįvykdyta kito solidariojo skolininko – Kredito gavėjo. Dingus įkeistoms prekėms, ieškovas prarado įkeitimo teisę, lygią dingusių prekių vertei.

Nėra pagrindo Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktus aiškinti kaip nustatančius susitarimą dėl netesybų – baudos, nes jie neatitinka CK 6.71 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos netesybų sampratos. Trišalė sutartis ir Kredito sutartis yra vienos finansavimo schemos dalis – Trišalė sutartis užtikrino tinkamą prievolių pagal Kredito sutartį vykdymą, Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktais siekiama tokio paties rezultato, kokio siekiama Kredito sutarties Specialiosios dalies skyriaus Kitos sąlygos 1, 5 punktais (išlaikyti Bankui priimtiną suteikto kredito ir saugomų prekių kiekio santykį). Šiomis nuostatomis įtvirtintas susitarimas leidžiamas ir CK 6.251 straipsnio 1 dalyje numatytas šalių susitarimas dėl mokėtinų nuostolių dydžio apribojimo, nuostolių apskaičiavimo metodikos ir įrodymų, kuriais remiantis bus apskaičiuojamas nuostolių dydis (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Atsakovo sandėlyje buvo sandėliuojamos Kredito gavėjui, ne Bankui nuosavybės teise priklausančios prekės, todėl, kasatoriui atlyginus Bankui nuostolius, jei šis gauna didesnę sumą, nei realiai patirti nuostoliai, skirtumą jis turi grąžinti Kredito gavėjui (prekių savininkui). Jei šalys būtų susitarusios dėl baudos, kasatorius neturėtų regreso teisės Kredito gavėjo atžvilgiu.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo N. G. prašo atsakovo kasacinį skundą tenkinti. Jis nurodo argumentus, kurie iš esmės sutampa su atsakovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais. Taip pat trečiasis asmuo nurodo, kad sumos už Trišalės sutarties pažeidimą sumokėjimo pareiga ir dydis nesusieti nei su Kredito gavėjo nuostoliais (nes, Saugotojui išdavus Kredito gavėjui nuosavybės teise priklausančias prekes, šis jokios žalos nepatiria), nei su Banko nuostoliais, nes be Banko leidimo UAB „Nonfera“ išsivežus prekes, jas realizavus, gautas sumas pervedus Bankui kredito dengimui, šis nepatiria jokių tiesioginių ar netiesioginių nuostolių, tačiau tai niekaip neapriboja atsakovo pareigos sumokėti Trišalės sutarties 4.6 ir 6.3 punktuose nustatyta tvarka apskaičiuotinas pinigų sumas, kaip baudą. Nepaisant to, kokia tvarka nustatomas mokėtinos sumos dydis, atsižvelgtina į tai, kad jis, Saugotojui pažeidus sutartinę prievolę, išlieka stabilus, nepriklausomai nuo to, kiek ir ar apskritai ieškovas ar prekių savininkas patyrė kokių nors nuotolių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sutartinių teisinių santykių

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos spręsti dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalys privalo tinkamai, sąžiningai ir laiku vykdyti sutartines prievoles (CK 200 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad ieškovas (Bankas) ir UAB „Nonfera“ (Kredito gavėjas) 2006 m. vasario 23 d. sudarė kredito linijos sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais dėl 347 544,02 Eur sumos kredito linijos suteikimo. Kredito paskirtis – apyvartinėms lėšoms sumokėti už perkamą metalo laužą, kuris privalo būti saugomas tik Saugotojo (kasatoriaus) sandėlyje Klaipėdoje, Minijos g. 180, pagal trišalę Banko, Kredito gavėjo ir Saugotojo sutartį. Banko, Kredito gavėjo ir Saugotojo trišalė sutartis, kaip ir Kredito sutartis, sudaryta 2006 m. vasario 23 d. Šalys susitarė, kad visos Banko finansuojamos prekės turi būti saugomos Saugotojo sandėlyje, vadovaujantis Trišalės sutarties ir 2005 m. liepos 14 d. sutarties sąlygomis. Kasatorius pateiktu kasacijai skundu neginčija Trišalės sutarties teisėtumo, tačiau nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino jos sąlygas ir nepagrįstai nustatė jam pareigą atlyginti ieškovui nuostolius, nes pagal Trišalę sutartį kasatorius prisiėmė pareigą sumokėti ieškovui netesybas, jei Kredito gavėjas negrąžins kredito, t. y. netesybomis užtikrino Kredito gavėjo prievolių neįvykdymą, o tokiam reikalavimui (dėl netesybų priteisimo) pateikti ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad tuo atveju, kai tarp sutarties šalių kyla nesutarimų dėl sutarties sąlygų aiškinimo, teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuojamos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal jas teismas, spręsdamas dėl ginčo sutarties sąlygų, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, nustatyti, ar sandorius sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, kokios yra sąlygos sutarčiai nutraukti ir ar tikrai jos egzistuoja. Pažymėtina, kad tikrosios šalių valios nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas; pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Danske Bank AS v. B. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-702/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-702/2013">3K-3-702/2013</a>); teismui taikant įstatyme išdėstytus ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-151/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-151/2010">3K-3-151/2010</a>). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. ĮĮ „Aldaujana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, tačiau tai nereiškia, jog gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatyme nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2011">3K-3-137/2011</a>; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2013">3K-3-120/2013</a>; kt.).

Teisėjų kolegija, atmesdama kasatoriaus argumentus dėl netinkamo sutarties sąlygų aiškinimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė sutarčių aiškinimą ir civilinę atsakomybę už sutarties sąlygų pažeidimą reglamentuojančias teisės normas. Pagal Trišalės sutarties sąlygas kasatorius (Saugotojas) ne tik prisiėmė pareigą užtikrinti jam perduotų prekių išsaugojimą ir atsakomybę už jų praradimą ar trūkumą kaip profesionalus saugotojas (sutarties 4.3 punktas), bet ir įsipareigojo be ieškovo (Banko) ir Kredito gavėjo (įmonės) leidimo nenaudoti saugomų prekių ir (ar) neleisti jomis naudotis tretiems asmenims (Trišalės sutarties 4.4 punktas), neišduoti įmonei prekių iš sandėlio be raštiško Banko leidimo (Trišalės sutarties 4.7 punktas), o tuo atveju, jei pateiktos saugoti prekės dingsta, sunaikinamos, sužalojamos ar sumažėja prekių kiekis dėl to, kad saugotojas, neturėdamas Banko leidimo, išduoda įmonei ar tretiesiems asmenims prekes ar jų dalį, Saugotojas prisiėmė prievolę sumokėti Bankui sumą, lygią visai dingusių, sunaikintų, sužalotų ar išduotų be Banko raštiško leidimo prekių įgijimo kainai (Trišalės sutarties 4.5, 4.6, 6.3 punktai). Be to, šalys susitarė, kad tuo atveju, jei Saugotojas tinkamai neįvykdo bet kurio iš Trišalėje sutartyje numatytų įsipareigojimų, Bankui Saugotojas ir įmonė atsako kaip solidarieji skolininkai (Trišalės sutarties 6.4 punktas). Taigi Trišalės sutarties sąlygos pakankamai aiškiai apibrėžė kasatoriaus pareigas ir atsakomybės ribas už jų pažeidimą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius sudarė sutartį dėl Kredito gavėjui nuosavybės teise priklausančių ir (ar) priklausysiančių prekių (metalo laužo) priėmimo saugoti sandėlyje, jų saugojimo ir prekių išdavimo iš sandėlio bei disponavimo jomis tvarkos (kurią, kaip nustatė teismas pagal bylos duomenis, kasatorius pripažino) ir pagal Trišalės sutarties sąlygas susitarė ne tik dėl Kredito sutarties sąlygų tinkamo vykdymo užtikrinimo, bet ir tiesioginės kasatoriaus atsakomybės ieškovui, jei jis pažeis Trišalės sutarties sąlygas, inter alia, išduos prekes ar jų dalį Kredito gavėjui ar tretiesiems asmenims, neturėdamas Banko leidimo, dėl ko prekės dings, sumažės jų kiekis. Taigi kasatorius laisva valia sudaryta sutartimi prisiėmė prievolę išsaugoti jam patikėtas prekes pagal Trišalėje sutartyje nustatytas sąlygas ir atsakyti ieškovui, jei prekių neišsaugos, todėl, siekdamas išvengti atsakomybės, privalėjo laikytis prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius pažeidė Trišalės sutarties sąlygas, nes išdavė dalį prekių, kurioms įsigyti Bankas buvo suteikęs Kredito gavėjui finansavimą, negavęs tam Banko raštiško leidimo. Dėl apeliacinės instancijos teismo konstatuotų kasatoriaus įsipareigojimų pagal Trišalę sutartį pažeidimo nepagrįstai sumažėjo Bankui Kredito gavėjo įkeisto metalo laužo kiekis. Taigi nustatęs kasatoriaus neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovas patyrė nuostolių (ieškovas prarado įkeitimo pagal Kredito sutartį teisę, lygią dingusių prekių kiekio vertei), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Trišalės sutarties sąlygomis, inter alia, reglamentuojančiomis nuostolių atlyginimo apskaičiavimą aptariamo pažeidimo atveju, sprendė klausimą dėl jų priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškindamas Trišalės sutarties sąlygų (teksto) atitiktį sutarties šalių tikriesiems ketinimams, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai Trišalės sutarties nuostatas aiškino atsižvelgdamas į Kredito sutarties sąlygas, jos esmę. Teismas nustatė, kad pagal Kredito sutartį susitarta dėl specialios finansavimo formos, ir sprendė, jog „Sandėlio finansavimo“ sutarties esmė – konkrečių prekių, žaliavų ir pan. įsigijimo trumpalaikis finansavimas; kreditas suteikiamas finansuoti tam tikrų prekių (žaliavų) kiekio įsigijimą ir jo dydis tiesiogiai susijęs su įgyjamo užstato dydžiu, t. y. kredito apimtis neatskiriamai susijusi su įkeistų atsargų (žaliavų) dydžiu ir jos kinta identiškai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, nes tokio aiškinimo pagrįstumą patvirtina Trišalės ir Kredito sutarčių sąlygos, inter alia, Kredito sutarties 2.8.6 punkto nuostatos, faktinės bylos aplinkybės.

Pagal Trišalės sutarties 4.5 punktą saugotojo atsakomybė už prekių išsaugojimą nustatyta nuo prekių paėmimo į sandėlį momento iki prekių išvežimo iš sandėlio šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis momento. Priėmęs naują prekių kiekį saugoti į sandėlį, kasatorius įsipareigojo per vieną darbo dieną pateikti Bankui patvirtinimą, kuriame nurodoma prekių rūšis ir kiekis (Trišalės sutarties 4.2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis (kasatoriaus 2010 m. spalio 25 d., 2010 m. gruodžio 13 d, 2010 m. gruodžio 15 d. patvirtinimais), nustatė, kad Saugotojui iš viso buvo perduota saugoti 1590 tonų 3A rūšies metalo laužo, o sandėlyje faktiškai yra 393 tonos, nors Banko leidimas išvežti likusią metalo laužo dalį nebuvo išduotas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Saugotojas pažeidė Trišalės sutarties 4.6 punktą, o ieškovas (Bankas) įgijo pagrindą reikalauti iš Kasatoriaus Trišalėje sutartyje (kurios sudarymo būtinumą lėmė ir sąlygas apsprendė Kredito sutartis) aiškiai (6.3 punkte) apibrėžtų nuostolių atlyginimo.

Dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes nepagrįstai sprendė, jog ieškovas visiškai įrodė nuostolių dydį bei kitas atsakomybės sąlygas; teismas nemotyvavo šių išvadų.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos kasatoriaus argumentus, nurodo, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuoja CPK 176–185 straipsniai. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosekliai tyrė ir vertino bylos duomenis, nustatė teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino Trišalės sutarties nuostatas. Kaip pirmiau nustatyta, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą, remdamasis Trišalės sutarties nuostatomis ir bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoti Saugotojo sutartinių įsipareigojimų pažeidimo faktą. Skundžiamoje nutartyje teismas aiškiai nurodė, kokie kasatoriaus veiksmai laikomi neteisėtais, – Saugotojui perduotų prekių išdavimas neturint tam raštiško Banko leidimo; nustatė Bankui padarytos žalos (nuostolių) dydį dėl bendros (Bankui įmonės įkeistų) prekių vertės sumažėjimo, remdamasis Trišalės sutarties nuostatomis, reglamentuojančiomis nuostolių apskaičiavimo tvarką (6.3 punktu) ir bylos duomenimis (dokumentais, pagal kuriuos buvo nupirktos dingusios prekės, ir kuriuose nurodyta jų įsigijimo kaina), dėl kurių kasatorius nepateikė priešingų įrodymų; nustatė neteisėtų kasatoriaus veiksmų ir Banko patirtos žalos priežastinį ryšį. Remiantis CK 6.845 straipsnio 2 dalimi, pasaugos sutarčiai esant atlygintinei (kaip šiuo atveju), saugotojas atsako už turto praradimą, trūkumą ar sugedimą visais atvejais, išskyrus kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius savo kaltės prezumpcijos nepaneigė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kasatoriaus – Saugotojo – civilinės atsakomybės sąlygas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pirmiau nurodytos teismo išvados yra nemotyvuotos. Pagrindo konstatuoti CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimą teisėjų kolegija nenustatė. Kartu pažymėtina, kad ieškovas atsiliepime teisingai nurodo, kad vieno iš solidariųjų bendraskolių turto įkeitimas neeliminuoja kitų bendraskolių solidariosios atsakomybės. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažeidė proceso teisės normas.

Kiti kasacinio skundo argumentai (inter alia, dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo), atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 9,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Vakarų krova“ (j. a. k. 142141019) 9,02 Eur (devynis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas