Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinių sandorių negaliojimą (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-207-219/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00095-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.4.2.7.; 2.5.2.; 3.1.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Boslita“ ir Ko, „Baltijos stiklas“, atsakovų A. A. S. ir L. S., uždarosios akcinės bendrovės „Bosca“, V. R., G. S. bei „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, akcinės bendrovės „Birač Europe“ ir trečiojo asmens „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Boslita“ ir Ko, „Baltijos stiklas“ ieškinius atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui, „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko investicinė grupė“, uždarajai akcinei bendrovei „Bosca“, akcinei bendrovei „Birač Europe“, G. S., L. S., A. A. S., V. R., O. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarosioms akcinėms bendrovėms „First partneriai“, „Turtvalda“, „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos priteisimo ir atsakovės O. G. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinių sandorių negaliojimą (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.

Ieškovės prašė teismo:

pripažinti niekiniais šiuos apsimestinius sandorius: 1) prie 2007 m. gegužės 14 d. kredito linijos sutarties (toliau – Kredito sutartis), kurią sudarė UAB „Boslita“ ir Ko ir AB Ūkio bankas, 2011 m. spalio 21 d. pasirašytą Susitarimą Nr. 4, 2011 m. gruodžio 30 d. Susitarimą Nr. 5, 2012 m. kovo 16 d. Susitarimą Nr. 6, 2012 m. balandžio 27 d. Susitarimą Nr. 7, 2012 m. gegužės 25 d. Susitarimą Nr. 8, 2012 m. rugpjūčio 7 d. Susitarimą Nr. 9 ir 2012 m. gruodžio 14 d. Susitarimą Nr. 10 (toliau kartu – Susitarimai); 2) 2011 m. spalio 24 d. Paskolos sutartį Nr. 1/BO-BS/2011, sudarytą tarp ieškovių; 3) 2011 m. spalio 24 d. sutartį „Dėl naujos stiklo taros gamybos linijos įrengimo“ (toliau – Investavimo sutartis), sudarytą tarp UAB „Baltijos stiklas“ ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“; 4) 2012 m. spalio 24 d. novacijos sutartį (toliau – Novacijos sutartis), sudarytą tarp UAB „Baltijos stiklas“ ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“;

taikyti sandorio, kurį šalys turėjo galvoje, taisykles (CK 1.87 straipsnio 1 dalis) ir pripažinti, kad teisės ir pareigos, kylančios iš Susitarimų, sieja atsakovus BAB Ūkio banką ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“;

pripažinti niekiniais šiuos išvestinius sandorius, kurie užtikrina apsimestinius sandorius: 1) tarp atsakovų AB Ūkio banko ir G. S. 2011 m. spalio 21 d. pasirašytą Susitarimą Nr. 3 ir 2012 m. balandžio 27 d. Susitarimą Nr. 4; 2) įkeitimus, kuriais užtikrinama Kredito sutartis; 3) UAB „Boslita“ ir Ko 2011 m. spalio 21 d., 2012 m. gruodžio 14 d. išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir atsakovo G. S. laidavimus už šiuos vekselius; 4) sutartinius įkeitimus, išvardytus Kredito sutarties 1.8 punkte;

taikyti restituciją ir priteisti UAB „Boslita“ ir Ko solidariai iš atsakovų BAB Ūkio banko ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, vykdant 2011 m. spalio 21 d. Susitarimą Nr. 4 ir vėlesnius jo pakeitimus, UAB „Boslita“ ir Ko sumokėtas 873 436,63 Eur (3 015 802 Lt) palūkanas;

priteisti ieškovėms solidariai iš atsakovų V. R., O. G., BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Birač Europe“ 15 899 566,08 Eur skolą ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovės paaiškino, kad AB Ūkio bankas ginčo sandoriais įgyvendino schemą, pagal kurią „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ (AB Ūkio banko pagrindinio akcininko ir valdybos nario V. R. valdomai įmonei) AB Ūkio bankas netiesiogiai perdavė 14 600 000 Eur. Nurodytos schemos esmė: apsimestiniais sandoriais formaliai pridengiamas tikrasis pinigų gavėjas, taip apeinant Bankų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytus draudimus, kurie riboja bankų galimybę skolinti susijusiems asmenims ir nustato skolinimo limitus. Ieškovės įgyvendintoje schemoje dalyvavo kaip statytinės, jos realiai savo lėšomis nevykdė ginčo sandorių. Sandorių apsimestinį pobūdį ir tikrąjį jų tikslą patvirtina aplinkybių visetas: sandoriai sudaryti padieniui; sandorius rengiant ir nustatant jų sąlygas vadovavo su AB Ūkio banku susiję asmenys; sandorių sąlygos lėmė ginčo lėšų patekimą į „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ sąskaitą; AB Ūkio bankas nevertino UAB „Boslita“ ir Ko skolinimo rizikos, nustatė jai mažesnę palūkanų normą, nei yra atsakovo AB Ūkio banko skolinimo kaštai; AB Ūkio bankas pratęsinėjo Susitarime Nr. 4 nustatytus kredito grąžinimo terminus, derindamas juos prie „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ galimybių vykdyti savo prievoles. Kadangi kredito, faktiškai suteikto „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, grąžinimas buvo užtikrintas vekseliais, laidavimais ir įkeitimais, šie išvestiniai sandoriai, užtikrinantys apsimestinius sandorius, yra niekiniai, nes neturi savo dalyko ir savarankiško tikslo. UAB „Boslita“ ir Ko už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ AB Ūkio bankui sumokėjo 873 436,63 Eur palūkanas.

Pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovės grindė tuo, kad 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytu Įsipareigojimu dėl įsiskolinimo apmokėjimo (toliau – Įsipareigojimas) atsakovai V. R., O. G., UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Birač Europe“ įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovėms už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ prievolę grąžinti banko suteiktą kreditą. Kadangi „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ pažeidė savo prievoles, atsakovams kilo solidarioji pareiga atsakyti už skolos grąžinimą.

Atsakovė O. G. pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu ab initio jos pasirašytą Įsipareigojimą, priteisti iš ieškovių jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė paaiškino, kad Įsipareigojimą pasirašė dėl atsakovo G. S. – UAB „Boslita“ ir Ko vadovo – grasinimo ir ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Atsakovas G. S., pasinaudodamas sudėtinga atsakovės finansine padėtimi, pateikė atsakovei pasirašyti Įsipareigojimą, grasindamas neperduoti jai pinigų pagal 2012 m. lapkričio 16 d. Paskolos sutartį Nr. 201211/2 ir pradėti išieškojimą pagal atsakovės išrašytą vekselį, kuriuo užtikrintas Paskolos sutarties Nr. 201211/2 vykdymas. Atsakovė pabrėžė, kad G. S. ne tik netesėjo savo pažadų, bet ir prieš pasirašant Įsipareigojimą ją patikino, kad šis dokumentas nesukels jokių teisinių pasekmių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovių reikalavimus: pripažino Susitarimus apsimestiniais sandoriais; pripažino dalį Susitarimų Nr. 4, 5, 7, 10 nuostatų negaliojančiomis ir paskolos gavėjo teises bei pareigas perkėlė „Alumina“ D. O. O. Zvornik“; pripažino negaliojančiomis Paskolos, Novacijos ir Investavimo sutartis, taip pat susitarimus, kuriais G. S. laidavo už UAB „Boslita“ ir Ko prievoles pagal Kredito sutartį, UAB „Boslita“ ir Ko išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir G. S. laidavimus už juos; pakeitė 2007 m. birželio 22 d. sutartinio įkeitimo (identifikavimo kodas Nr. 02/2/2007/0010575) ir 2007 m. gegužės 14 d. sutartinio įkeitimo (identifikavimo kodas Nr. 02/2/20070007288) nuostatas, nurodydamas, kad įkeitimais yra užtikrinta prievolė pagal Kredito sutartį, jos priedus, pakeitimus ir pratęsimus, išskyrus Susitarimus. Taip pat teismas priteisė UAB „Boslita“ ir Ko iš „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ 873 436,63 Eur ir paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priešieškinį teismas atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas pakankamas įrodymų kiekis pripažinti sandorius apsimestiniais. Remdamasis bylos medžiaga, teismas padarė išvadą, kad V. R. kontroliavo AB Ūkio banką ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, kuri per „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ kontroliavo „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Atsižvelgęs į šią aplinkybę bei vadovaudamasis Bankų įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 53 straipsnio 4 dalimi, Finansų įstaigų įstatymo 32 straipsnio 4, 5 dalimis, Lietuvos banko 2006 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. 138 „Dėl Kapitalo pakankamumo skaičiavimo bendrųjų nuostatų“ 788 punktu, teismas padarė išvadą, kad tiesioginis kredito suteikimas „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ buvo apsunkintas. Teismo vertinimu, tai buvo vienas iš motyvų, paskatinusių apsimestinių sandorių sudarymo eilę. Antru motyvu teismas nurodė siekį išvengti papildomo bankus prižiūrinčios institucijos dėmesio ir neišvengiamos būtinybės dėl to teikti pasiaiškinimus, norint gauti finansavimą susijusiai įmonei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių bei atsakovų AB Ūkio banko, „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“, O. G. ir trečiojo asmens „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškovių reikalavimai, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – 2013 m. vasario 7 d. ieškinį dėl apsimestinių sandorių pripažinimo negaliojančiais atmetė kaip nepagrįstą; panaikino sprendimo dalį dėl 2007 m. birželio 22 d. Sutartinio įkeitimo ir 2007 m. gegužės 14 d. Sutartinio įkeitimo lakštų pakeitimo; panaikino sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovių ieškinys dėl skolos iš solidariųjų skolininkų priteisimo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei UAB „Baltijos stiklas“ solidariai iš atsakovų V. R., O. G., BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Birač Europe“ 15 899 566,08 Eur skolą; priteisė iš šių atsakovų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pakeitė teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; iki teismo sprendimo įvykdymo paliko galioti pirmosios instancijos teismo taikytą atsakovų turto areštą, panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos bankas 2010–2011 m. apribojo AB Ūkio banko teisę skolinti su juo susijusiems asmenims, todėl AB Ūkio bankas negalėjo atvirai skolinti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Remdamasi įrodymų visetu, kolegija darė išvadą, kad ieškovės yra susijusios įmonės, o V. R. galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti atsakovus AB Ūkio banką, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ bei „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Įžanginėje Laidavimo sutarties, pagal kurią UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 2011 m. spalio 21 d. laidavo AB Ūkio bankui už UAB „Boslita“ ir Ko, dalyje buvo įrašyta, kad UAB „Boslita“ ir Ko ketina tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Be to, lėšos (14 600 000 Eur) iš AB Ūkio banko per ieškoves nedelsiant ir beveik tokiomis pačiomis sąlygomis pateko į „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ sąskaitą. Kolegija sprendė, kad aktyvus UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ dalyvavimas šioje byloje ginčijamų sandorių sąlygų parengimo procese, UAB „Boslita“ ir Ko interesų užtikrinimas Laidavimo sutartimi ir išreikštas siekis, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ būtų pervesta 14 600 000 Eur, įrodo buvus susitarimą tarp UAB „Boslita“ ir Ko ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ (ar įmones kontroliavusių asmenų) dėl „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ finansavimo. Kolegija pabrėžė, kad UAB „Boslita“ ir Ko prašymas suteikti papildomą 14 600 000 Eur dydžio kredito limitą buvo patenkintas itin operatyviai, AB Ūkio bankas nesiėmė priemonių UAB „Boslita“ ir Ko mokumui įvertinti, nesiaiškino šių lėšų poreikio, toleravo šios įmonės įsipareigojimų nevykdymą, nesant aiškiai išreikštos UAB „Boslita“ ir Ko valios, taikė nuolaidas. Tačiau kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog AB Ūkio bankas būtų atsisakęs reikalavimo teisių UAB „Boslita“ ir Ko. Vien tik atskirų AB Ūkio banko valdymo organų, akcininkų žinojimas apie UAB „Boslita“ ir Ko ketinimą suteiktas lėšas pagal Kredito sutartį nukreipti finansuoti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ nereiškia, kad UAB „Boslita“ ir Ko prisiėmė tik formalaus statytinio vaidmenį – ji aktyviai įsitraukė į tariamai apsimestinius teisinius santykius, savo asmeninėmis lėšomis mokėjo AB Ūkio bankui palūkanas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad Įsipareigojimu buvo neva atskleistas tikrasis kredito gavėjas bei atsisakyta ieškovių, kaip formalių statytojų, tarpininkavimo grąžinant ginčo skolą, yra klaidingas. Nors AB Ūkio banko elgesys suteikiant UAB „Boslita“ ir Ko papildomą kredito liniją neatitiko atsakingo skolinimo pareigos standartų, tačiau jų nesilaikymas šio banko veikloje nebuvo retas reiškinys. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad AB Ūkio bankas dalyvavo derantis su UAB „Boslita“ ir Ko dėl „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ finansavimo. Dėl išvardytų aplinkybių kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškinyje nurodytus sandorius apsimestiniais. Kolegija pažymėjo, kad Investavimo sutarties šalys pakeitė ją Novacijos sutartimi, todėl reikalavimo pripažinti Investavimo sutartį apsimestiniu sandoriu patenkinimas nebūtų sukėlęs jokių teisinių pasekmių. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo Įsipareigojimą, kuriuo atsakovai V. R., O. G., UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Birač Europe“ įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovėms už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ prievolę grąžinti suteiktą kreditą, kaip mišraus pobūdžio sandorį, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad šio sandorio pagrindu atsirado laidavimo teisiniai santykiai. Kolegija darė išvadą, kad Novacijos sutartis, pakeista į Įsipareigojimą, yra galiojanti, o Įsipareigojimas nėra išvestinio pobūdžio prievoles sukūręs sandoris. Todėl, pažymėjusi, kad pagal Įsipareigojimą reikalavimo teisė suteikta tik UAB „Baltijos stiklas“, ieškovių ieškinį tenkino iš dalies, priteisdama UAB „Baltijos stiklas“ 15 899 566,08 Eur solidariai iš atsakovų V. R., O. G., AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, taip pat procesines palūkanas. Atsakydama į atsakovės O. G. apeliacinio skundo argumentus, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė atsakovės teisės į teisingą procesą, nes jos prašomi išreikalauti įrodymai neatitiko sąsajumo su bylos nagrinėjimo dalyku reikalavimo. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai netenkino jos priešieškinio, nenustatęs, kad atsakovė O. G. Įsipareigojimą pasirašė tik dėl finansinio G. S. spaudimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Boslita“ ir Ko prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo dalis dėl ieškovių ieškinio tenkinimo, ir šią Kauno apygardos teismo sprendimo dalį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas ginčijamus sandorius klaidingai kvalifikavo kaip tikrus pagal CK 1.87 straipsnį, nenustatydamas tikrosios sandorio šalių valios. „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ ir AB Ūkio bankui antrą kartą pažeidus apsimestinius sandorius, ieškovėms iškilo reali apgavystės grėsmė, todėl pareiškusios ieškinį ieškovės aktyviai siekė užtikrinti visapusišką statytinių apsaugą, tačiau nepaneigė sandorio sudarymo metu buvusio pasyvumo ir neišreikštos valios prisiimti prievoles pagal Susitarimą Nr. 4. Skundžiamu sprendimu padarytas posutartinių santykių vertinimas akivaizdžiai prieštarauja CK 1.87 straipsnio esmei ir tikslams. Veiksmų, kurie atlikti po ginčijamų sandorių sudarymo, kvalifikavimas yra atliekamas atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu šalių išreikštą valią. Teismai vertino veiksmus ir įrodymus, atsiradusius po pasikartojančių apsimestinio sandorio pažeidimų, tačiau nenustatė nė vieno veiksmo, kuris būtų buvęs atliktas nuo tada, kai 14 600 000 Eur buvo pervesti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, iki tol, kol ši įmonė pažeidė lėšų grąžinimo AB Ūkio bankui terminą. Ieškovės atliko tipinę pasyvią statytinių – pinigų perleidėjų – funkciją. Skundžiamame sprendime nustatyta aplinkybė – užtikrinimo priemonių suteikimas statytiniams – nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, neteisingai kvalifikuota kaip sandorių tikrumą patvirtinanti aplinkybė. Byloje nebuvo nustatyta ieškovių ketinimo savarankiškai finansuoti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“.

AB Ūkio bankas, sudarydamas ginčijamą Kredito sutartį, buvo pasyvus vertindamas UAB „Boslita“ ir Ko mokumą, tačiau aktyvus prisiimdamas rizikas bei savo iniciatyva pratęsdamas kredito grąžinimo terminus. Ši praktika skyrėsi nuo kitų paraleliai besitęsiančių UAB „Boslita“ ir Ko bei AB Ūkio banko kreditavimo santykių, todėl turėjo būti kvalifikuojama kaip ginčijamų sandorių apsimestinumą patvirtinanti aplinkybė. Taigi teismas nepagrįstai neatskyrė AB Ūkio banko veiksmų iki apsimestinio sandorio pažeidimo ir po jo.

Teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, nusprendė, kad AB Ūkio bankas nežinojo apie ginčijamų sandorių gavėją. AB Ūkio bankas, prieš sudarydamas byloje ginčijamus sandorius, žinojo apie galutinį 14 600 000 Eur sumos gavėją, o šio fakto žinojimą patvirtinta AB Ūkio banko administracijos vadovo ir valdybos bei paskolų komiteto pirmininko G. U. parašas bei AB Ūkio banko antspaudas. Taigi yra pakankamas pagrindas konstatuoti AB Ūkio banko valią ir tikslus dėl tikrojo sandorio ir šių lėšų gavėjo – „Alumina“ D. O. O. Zvornik“.

Teismas, taikydamas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė turinio viršenybės prieš formą bylose suformuoto ekonominės sandorio logikos testo, pagal kurį tikrieji šalių ketinimai turėjo būti analizuoti ekonominės (investavimo) logikos kontekste. Be to, ginčo lėšų patekimą „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ kontroliavo G. U. sūnus M. U. („Alumina“ D. O. O. Zvornik“ valdybos pirmininkas), o lėšų pradinio ir galutinio taško naudos gavėjas buvo V. R.. Pinigai per statytines „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ buvo pervesti padieniui, jokių derybų dėl galimų investicijų nevyko. Ginčo sutarčių tekstai buvo surašyti nė vienai iš šalių nesiekiant uždirbti, kas neatitinka ekonominės (investavimo) logikos.

Teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, pagal kurią valstybinių institucijų dokumentai turi didesnę įrodomąją galią. Po specialiai „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ sandoriui ištirti atlikto detalaus inspektavimo Lietuvos bankas padarė išvadą, kad byloje ginčijami sandoriai buvo fiktyvūs.

Ieškovė UAB „Baltijos stiklas“, atsakovai A. A. S., G. S., L. S. pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriais prašo tenkinti UAB „Boslita“ ir Ko kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškimuose nurodomi iš esmės panašūs argumentai kaip ir kasaciniame skunde.

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepimu į UAB „Boslita“ ir Ko kasacinį skundą siūlo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs daugybę faktų, kurie leidžia teigti esant labiau tikėtina, kad ieškovės ginčo sandoriuose tebuvo statytinės, o šalių valia, sudarant šiuos sandorius, buvo suteikti 14 600 000 Eur kreditą „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, vis dėlto nusprendė, kad jie neįrodo, jog UAB „Boslita“ ir Ko nesiruošė prisiimti jokių teisių ir pareigų, ir nepatvirtina, kad AB Ūkio bankas UAB „Boslita“ ir Ko nelaikė tikrąja kredito gavėja. Teismas sureikšmino posutartinį UAB „Boslita“ ir Ko elgesį ir ignoravo abiejų teismų nustatytas aplinkybes.

Atsakovė UAB „Bosca“ atsiliepimu į UAB „Boslita“ ir Ko kasacinį skundą prašo jį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi tapatūs kasaciniam skundui argumentai.

Atsakovės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ atsiliepimu į UAB „Boslita“ ir Ko kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas ginčo sandorių šalių veiksmus vertino kompleksiškai, tinkamai, išsamiai analizuodamas.

UAB „Boslita“ ir Ko kasacinio skundo argumentai, susiję su sandorių šalių valia ir valios pasireiškimo momento išimtiniu vertinimu, neatsižvelgiant į paskesnius šalių veiksmus, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir jų metu buvusią šalių valią svarbu, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, bet tai neeliminuoja teismo pareigos išsamiai ir kompleksiškai įvertinti kitas aplinkybes, įskaitant ir šalių elgesį po sandorio sudarymo bei iš sandorio kylančių pareigų vykdymą.

Teismas nustatė aplinkybes, kurios paneigia sandorio kvalifikavimo pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį galimybę. Šios aplinkybės kasaciniame skunde yra nutylimos arba netinkamai interpretuojamos.

Ieškovių įsitraukimo į sandorius mastas ir pobūdis suponuoja, kad jų vaidmuo buvo ne tariamo, bet realius teisinius padarinius sukeliančio pobūdžio.

Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie galėtų būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai, kad AB Ūkio bankas dalyvavo derybose dėl „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ finansavimo. Vien tik V. R. ar O. G. potencialios galimybės daryti įtaką AB Ūkio banko valdymo organų sprendimams pačios savaime nėra pakankamos spręsti, kad ieškovės veikė kaip formalios statytinės, o AB Ūkio bankas išreiškė valią skolinti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“.

Šioje byloje nėra pagrindo remtis teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad juridinio asmens vadovo žinojimas apie sudaromus sandorius laikytinas paties juridinio asmens žinojimu apie šį faktą, nes ši praktika suformuota bylose, kai juridiniam asmeniui vadovauja vienasmenis valdymo organas, ir negali būti taikoma AB Ūkio bankui dėl valios suteikti kreditą suformavimo struktūros (kolegialumo).

Atsakovas AB Ūkio bankas atsiliepimu į UAB „Boslita“ ir Ko kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorė kasaciniame skunde kelia UAB „Boslita“ ir Ko ir AB Ūkio banko tikrosios valios sudarant ginčijamus sandorius klausimus, tačiau fakto klausimai neturi būti nagrinėjami.

Nėra galimybės patenkinti kasacinį skundą, nes skundžiamu sprendimu patenkinti alternatyvūs ieškovų reikalavimai, o šios sprendimo dalies UAB „Boslita“ ir Ko neskundžia.

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.87 straipsnio taikymo nepagrįsti. Teismas nustatė abiejų Kredito susitarimo šalių valią sandorio sudarymo metu, o išvadas dėl šalių valios grindė aplinkybių visuma, neapsiribodamas faktu dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo. „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ prievolių ieškovėms užtikrinimo priemonės yra UAB „Boslita“ ir Ko valios sudaryti Kredito sutartį su AB Ūkio banko įrodymas. Visos „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ prievolių ieškovėms užtikrinimo priemonės buvo skirtos tam, kad tuo atveju, jei AB Ūkio bankas pareikalautų UAB „Boslita“ ir Ko įvykdyti prievolę, ši galėtų atgręžti reikalavimą į trečiuosius asmenis. Visos susitarimo šalys suprato, kad UAB „Boslita“ ir Ko santykiuose su AB Ūkio banku veikė kaip tikrasis skolininkas, o bankas bet kada galėjo pareikalauti jos įvykdyti prievolę.

UAB „Boslita“ ir Ko nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Aplinkybė, kad AB Ūkio bankas žinojo apie lėšų perskolinimą, nesudaro pagrindo atleisti pirminį skolininką nuo prievolės AB Ūkio bankui.

UAB „Boslita“ ir Ko nepagrįstai teigia, kad teismas nesilaikė turinio prieš formą bylose suformuoto ekonominės sandorio logikos testo. Civiliniuose bei mokestiniuose teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Teismas nustatė tikrąją šalių valią, patikrino, ar rašytiniuose sandoriuose nurodyta valia atitinka vidinę sandorio šalių valią.

Kasatorė melagingai teigia, kad Lietuvos bankas ginčijamus sandorius yra pripažinęs fiktyviais. Dauguma ieškovių pateiktų Lietuvos banko dokumentų analizuoja AB Ūkio banko pažeidimus, padarytus iki ginčijamų sandorių sudarymo, taip pat šiuose dokumentuose nekalbama apie AB Ūkio banko ir UAB „Boslita“ ir Ko sudarytus sandorius.

Kasaciniame skunde neteisingai paskirstoma įrodinėjimo pareiga. Teismui nebuvo būtinybės nustatyti AB Ūkio banko, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, ieškovių ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ tikslo sudaryti tikras kreditavimo sutartis. Teismas tik privalėjo patikrinti, ar ieškovių pateikti įrodymai įrodo, kad ginčijamų sandorių šalių valia jų sudarymo metu buvo kitokia, nei nurodyta pačiuose ginčijamuose sandoriuose.

Vertinant šalių aktyvumą ir pasyvumą, nėra pagrindo UAB „Boslita“ ir Ko laikyti pasyvia sandorio šalimi, lyginant ją su „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Kasatorė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODMtNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-583-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-583-421/2015">3K-3-583-421/2015</a>, įrodinėdama, kad jos pasyvumas sandorio sudarymo metu rodo sandorio apsimestinumą. UAB „Boslita“ ir Ko pati teikė prašymus AB Ūkio bankui dėl kredito suteikimo, duomenis apie savo finansinę padėtį bei turtą.

Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad: AB Ūkio bankas atgavo 14 600 000 Eur, kuriuos paskolino UAB „Boslita“ ir Ko; AB Ūkio bankas buvo suteikęs užtikrinimo priemones dėl „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ prievolių ieškovėms įvykdymo; UAB „Boslita“ ir Ko gaudavo informaciją apie „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos grąžinimą iš AB Ūkio banko; teismai nustatė, jog nė viena šalis ginčijamų sandorių pagrindu nesiekė ekonominės naudos; AB Ūkio bankas nuslėpė kai kuriuos dokumentus; byloje nėra aplinkybių, rodančių UAB „Boslita“ ir Ko aktyvumą posutartiniuose santykiuose.

Ieškovė UAB „Baltijos stiklas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo dalis dėl ieškovių ieškinio, ir šią Kauno apygardos teismo sprendimo dalį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nukrypo nuo CK 1.87 straipsnio bylose privalomai taikomos įrodymų vertinimo taisyklės, reikalaujančios byloje nustatytus faktus kvalifikuoti atsižvelgiant į faktiškai įgytų ir prisiimtų teisių turinį. Žemesnės instancijos teismai nenustatė statytinių (ieškovių) pirminės valios sudaryti ginčijamus sandorius. Posutartiniai veiksmai negali būti vertinami kaip savarankiški sandorių tikrumą patvirtinantys įrodymai. Nenustačius tikrosios valios sandorio sudarymo metu, sandoris CK 1.82 straipsnio taikymo byloje negali būti paliktas galioti, nes taip būtų pažeistos fundamentalios sutartinių (komercinių) santykių vertybės. Lietuvos banko pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo sandorių prielaidos ir AB Ūkio banko valia pagal schemą sudaryti sandorius pradėjo formuotis dar 2009 metais, kai buvo nustatyta, kad AB Ūkio bankas indėlininkų lėšomis finansavo pagrindinio akcininko (V. R.) verslus. Dėl šios priežasties Lietuvos bankas ribojo, o paskui ir visai uždraudė AB Ūkio bankui skolinti susijusiems asmenims.

Skundžiamu sprendimu sandorių tikrumas kvalifikuotas pagal CK 1.86 straipsnio bylų vertinimo testą, ignoruojant CK 1.87 straipsnio bylų vertinimo taisykles. Kasacinio teismo praktikoje tariamiems ir apsimestiniams sandoriams kvalifikuoti yra taikomas skirtingas įrodymų vertinimo testas. Apsimestinių sandorių sudarymo atvejais siekiama sukurti realius, tačiau neviešinamus teisinius padarinius. Teismas ignoravo ginčijamų sandorių priėmimo kontekstą ir bendrą situaciją. UAB „Baltijos stiklas“ su „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ nevedė jokių derybų dėl investicinių projektų. UAB „Baltijos stiklas“ sutartis su „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ gavo jau parengtas ir į jų turinį nesigilino. Vengdamas Lietuvos banko kontrolės, AB Ūkio bankas visą apsimestinių sandorių grandinės organizacinį darbą patikėjo UAB „Ūkio banko investicinė grupė“. Pastaroji bendrovė ieškovėms nurodė „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ banko sąskaitos rekvizitus bei mokėjimo nurodymo detales. Kontrahento rekvizitų neturėjimas teismų praktikoje buvo pripažintas viena iš sandorio apsimestinumą patvirtinančių aplinkybių. Teismas taip pat neįvertino, kad užtikrinimo priemonių suteikimas buvo šalių formalių santykių įforminimo pasekmė.

Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamo „kreditoriaus pasyvumo testo“, kuris privalėjo būti taikomas visos ginčijamų sandorių grandinės šalims.

Teismas UAB „Boslita“ ir Ko ir AB Ūkio banko valią nepagrįstai kvalifikavo pagal skirtingus standartus, pažeisdamas įrodymų lygybės principą. Teismas, nurodęs, kad V. R. galėjo lemti AB Ūkio banko ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ verslo sprendimų priėmimą, nustatė skirtingą šių asmenų valią, nors pastaroji bendrovė net nebuvo apsimestinės sandorių grandinės šalis. Teismas atsisakė vertinti ieškovių valią sudaryti ginčijamus sandorius, tačiau nagrinėjo ieškovių siekį išlaikyti teisinę situaciją, kuri buvo iki Susitarimo Nr. 4 sudarymo.

Ieškovė UAB „Boslita“ ir Ko, atsakovai L. S., A. A. S. ir UAB „Bosca“, G. S. pareiškimais dėl prisidėjimo prie UAB „Baltijos stiklas“ kasacinio skundo prašo jį tenkinti. Pareiškimuose nurodo iš esmės tokios pačius argumentus kaip ir kasaciniame skunde.

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepimu į atsakovės UAB „Baltijos stiklas“ kasacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovai V. R., BAB Ūkio bankas, atsakovės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ atsiliepimais į ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasacinio skundo argumentas, kad teismas neteisingai taikė CK 1.87 straipsnio bylų vertinimo testą, nepagrįstas. Įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, kad kasatorė buvo išreiškusi valią vykdyti įsipareigojimus pagal ginčijamus sandorius.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismas nesilaikė įrodymų viseto taisyklės ir visus įrodymus vertino atsietai. Teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir ginčo sandorius sudariusių šalių atstovų parodymus, taip pat šalių elgesį po sandorių sudarymo.

Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė tikrųjų ketinimų vertinimo testo, nes nustatyta situacija yra normali verslo praktika, jos netaikant, klientas gali susirasti kitą kredito įstaigą, suteiksiančią kreditą. UAB „Boslita“ ir Ko nuolat reikalavo pateikti papildomas užtikrinimo priemones, ir tai rodo, kad ji suvokė ir pripažino, jog AB Ūkio bankas neatsisakė savo reikalavimo teisių UAB „Boslita“ ir Ko ir būtent UAB „Boslita“ ir Ko teks grąžinti 14 600 000 Eur.

Atsakovės A. A. S. ir L. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo dalis dėl ieškovių ieškinio, ir šią Kauno apygardos teismo sprendimo dalį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė specifinį kasacinio teismo formuojamą CK 1.87 straipsnio bylų vertinimo testą, įpareigojantį teismus šiose bylose, vertinant tikruosius šalių ketinimus dėl kreditorių, privalomai analizuoti akcesoriniais sandoriais išreikštą (neišreikštą) valią.

Teismas, vertindamas esminę reikšmę bylai turinčią aplinkybę – AB Ūkio banko, kaip korporatyvinio subjekto, žinojimą apie tikrąjį sandorį su „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, pažeidė kasacinio teismo suformuluotą įrodymų viseto taisyklę, kuri visada taikoma nustatant tikrąją šalių valią. Kasatorėms niekada nebuvo žinoma apie ginčijamus sandorius, jų sudarymo aplinkybes ir tikslus.

Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, reikalaujančius netiesioginius įrodymus (liudytojų parodymus) vertinti tik tiesioginių įrodymų šviesoje.

Teismas, retrospektyviai vertindamas UAB „Boslita“ ir Ko bei AB Ūkio banko santykių istoriją, nukrypo nuo CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos šalių vidinės dalykinės praktikos.

Vertindamas tikruosius AB Ūkio banko ketinimus, teismas ignoravo kasacinio teismo formuojamą juridinio asmens dalykinės praktikos testą, todėl buvo patvirtintas sandorių, dėl kurių nebuvo išreikšti tikrieji šalių ketinimai, tikrumas.

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepimu į atsakovių A. A. S. ir L. S. kasacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas V. R. atsiliepimu į atsakovių A. A. S. ir L. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas tinkamai taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas ir ištyrė visas reikšmingas aplinkybes.

Teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir ginčo sandorius sudariusių šalių atstovų parodymus, o ne tik įtariamųjų (liudytojų) parodymus. Teismas įvertino ir tai, kad sandorių sudarymo sąlygos buvo intensyviai derinamos ieškovių atstovų, kad UAB „Boslita“ ir Ko vadovas bei jo šeimos nariai užtikrino asmeniškai UAB „Boslita“ ir Ko prievolių įvykdymą, o UAB „Boslita“ ir Ko po Kredito sutarties sudarymo mokėjo pagal šią sutartį.

Teismas įvertino, jog UAB „Boslita“ ir Ko buvo ilgametis ir daug pelno AB Ūkio bankui nešantis klientas, todėl jam bankas padarė nuolaidų. AB Ūkio bankas netaikė visiškai skirtingos tarp šių šalių susiklosčiusios praktikos.

Atsakovės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ atsiliepimu į atsakovių A. A. S. ir L. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, dėl kurios atsakovės pateikė kasacinį skundą, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorės deklaratyviai nurodo, kad joms nebuvo žinoma apie sandorių sudarymo aplinkybes ir tikslus. Be to, bylos nagrinėjimo metu jos nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų dėl jų įtraukimo į sandorius prievarta ar apgaule.

Kasatorės nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino akcesorinių prievolių, įskaitant ir prievoles, kylančias iš atsakovių sudarytų sandorių, CK 1.87 straipsnio kontekste. Aplinkybė, jog UAB „Boslita“ ir Ko ir S. šeima prievoles AB Ūkio bankui, įskaitant ir Susitarimą Nr. 4, užtikrino visu jiems priklausančiu turtu, akivaizdžiai rodo ginčo sandorių realumą.

Įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, nes apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymų visetą. Teismas, apklausdamas liudytojus – kolegialių AB Ūkio banko valdymo organų narius, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, kai turėta informacija apie priimtus sprendimus buvo grindžiama prielaidomis. Lietuvos banko dokumentai nesudaro prielaidos išvadai, jog ginčo sandoriai yra fiktyvūs, nes nurodytos pastabos dėl susijusių asmenų finansavimo neįrodo šiai bylai svarbios AB Ūkio banko netinkamos dalykinės praktikos.

Apeliacinės instancijos teismo atliktos UAB „Boslita“ ir Ko ir AB Ūkio banko santykių retrospektyvios analizės pagrindu buvo nustatyta, kad bankas turėjo tikslą finansuoti UAB „Boslita“ ir Ko.

Atsakovės pačios sau prieštarauja, nurodydamos, jog galutinis pinigų gavėjas yra „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, tačiau iš jų pateiktos schemos matyti, kad pinigų ši įmonė negavo.

Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepimu į atsakovių A. A. S. ir L. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie papildomi argumentai:

Kasatorių argumentas, kad skundžiamas teismo sprendimas sudaro pagrindą BAB Ūkio bankui nepagrįstai praturtėti, nepagrįstas. Be to, 14 600 000 Eur grįžimo į banką klausimas yra fakto klausimas, kuriuo nebuvo remtasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Lietuvos banko inspektavimo ataskaitoje kaip galimas naudos gavėjas nurodomas ne AB Ūkio bankas, bet V. R. ir konkrečios su juo susijusios įmonės, o AB Ūkio bankas negali būti tapatinamas su V. R. Kadangi apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovams 15 899 566 Eur iš V. R. ir su juo susijusių asmenų, todėl, patenkinus kasatorių skundą, nesąžiningai praturtėtų ieškovės.

Teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus, atsižvelgdamas į visų byloje esančių įrodymų visumą. Teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymai reikšmingi tuo aspektu, kad suteikia prielaidas išsamiau įvertinti pateiktų rašytinių dokumentų turinį bei šalių procesinių dokumentų pagrįstumą. Ieškovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sutartyje nurodyta šalių valia neatitinka tikrosios jų valios.

Kasatorės nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs AB Ūkio banko elgesio skirtumus praeityje išduodant ginčo kreditą, privalėjo daryti išvadą dėl šio banko valios neatitikties tikriesiems ketinimams. AB Ūkio banko elgesio su skolininku 2007 ir 2011 metais skirtumus gali lemti daugybė priežasčių, neturinčių nieko bendro su valia sudaryti apsimestinį sandorį.

Kasatorių argumentas, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog AB Ūkio bankas nuolat pažeisdavo Lietuvos banko ir įstatymų reikalavimus skolindamas susijusiems asmenims, nepagrįstas. Lietuvos bankas UAB „Boslita“ ir Ko kreditavimo sandorio nevertino kaip rizikingo, neužtikrinto pakankamomis priemonėmis ar išduoto finansiškai nepajėgiai tokį kreditą grąžinti įmonei.

Ieškovės UAB „Boslita“ ir Ko ir UAB „Baltijos stiklas“, atsakovai G. S. bei UAB „Bosca“ atsiliepimais į atsakovių A. A. S. ir L. S. kasacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimuose sutinkama su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovė UAB „Bosca“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo dalis dėl ieškovių ieškinio, ir šią Kauno apygardos teismo sprendimo dalį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinio teismo praktikos, kurioje būtų taikomas turinio viršenybės prieš formą principas analizuojant tokias ekstraordinarines komercinio banko ir su juo susijusių asmenų sukurtas apsimestinių sandorių schemas, nėra, nes apsimestiniai sandoriai CK 1.87 straipsnio prasme dažniausiai sudaromi siekiant suklaidinti vien tik bendraturčius ar kitus akcininkus, todėl sudėtingos apsimestinių sandorių schemos yra nereikalingos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo mokestinių bylų praktikoje daug dažniau pasitaiko sudėtingos, iš anksto tiksliai suplanuotos apsimestinių sandorių schemos, kuriomis siekiama apgauti valstybę, todėl būtina atsižvelgti į šio teismo praktikoje bei teisės doktrinoje pateiktas bendrąsias turinio viršenybės prieš formą principo taikymo taisykles. Teismas nuo šios praktikos nukrypo.

Teismas, net ir nustatęs, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti padieniui, be ekonominės logikos, kad jais buvo siekiama pinigus pervesti iš anksto žinomai galutinei naudos gavėjai, kuri susijusi su pradiniu lėšų savininku, nepagrįstai priėjo prie išvados, jog ginčijami sandoriai yra tikri. AB Ūkio bankas, nenustatęs apyvartinių lėšų poreikio, 5 mėnesiams suteikė UAB „Boslita“ ir Ko kreditą, kuris viršijo šios turimą turtą, o ieškovės be jokių papildomų palūkanų perskolino 14 600 000 Eur „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą ginčo sandorius buvus apsimestiniais. Ieškovai neturėjo diskrecijos teisės naudotis kredito lėšomis savo nuožiūra.

Teismas, neteisingai aiškinęs ir taikęs turinio viršenybės prieš formą principą, pažeidė materialiosios teisės normą (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), kas turėjo esminę įtaką nagrinėjant bylą.

Kadangi tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą praktiką, šių teismų sprendimai dėl tapačios teisės normos turėtų būti nuoseklūs ir neprieštaringi.

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“, BAB Ūkio bankas bei V. R. atsiliepimais į atsakovės UAB „Bosca“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, dėl kurios atsakovė pateikė kasacinį skundą, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi šie analogiški argumentai:

Teismas tinkamai taikė sandorių aiškinimo taisykles ir kasacinio teismo praktiką bei teisingai taikė turinio viršenybės prieš formą principą, nes aiškinosi, ar ginčo šalių vidinė valia atitiko išviešintą, sandoriuose nurodytą valią. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, šalių valios klausimas yra fakto, ne teisės klausimas, todėl negali būti keliamas ir nagrinėjamas kasacinėje instancijoje.

Bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai turi skirtingą kompetenciją. Mokestiniai ginčai ir tarp privačių subjektų sudaryti tariami apsimestiniai sandoriai nėra sprendžiami taikant analogiškas teisės normas, todėl šioje byloje nėra pagrindo remtis administracinėse (mokestinėse) bylose suformuota teismų praktika, nes ši praktika suformuota taikant ne CK 1.87 straipsnio nuostatas.

Kasacinio skundo argumentai dėl ekonominio naudingumo, sandorių grandinės ir tikrojo naudos gavėjo doktrinų taikymo yra nepagrįsti, nes kreditas suteiktas nustatant rinkos sąlygas atitinkančias palūkanas, užtikrintas UAB „Boslita“ ir Ko bei trečiųjų asmenų turtu, kredito panaudojimo tikslas nurodytas UAB „Boslita“ ir Ko prašyme, AB Ūkio bankas nebuvo vėliau sudarytų sandorių šalis.

Kasatorė netinkamai remiasi kasacinio teismo praktika, nes jos cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nėra konstatuota jokio privalomumo bendrosios kompetencijos teismui remtis administracinėje byloje suformuota praktika.

Kartu su kasaciniu skundu pateikti įrodymai neturėtų būti priimti, kadangi pateikti anglų kalba su daliniu, minimaliu kelių pastraipų vertimu.

Ieškovės atsiliepimu į atsakovės UAB „Bosca“ kasacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad skundžiamame sprendime netinkamai aiškintas ir pritaikytas turinio viršenybės prieš formą principas. Tikrojo turinio pirmenybė tiek CK 1.87 straipsnio, tiek mokesčių slėpimo bylose, kuriose šalių veiksmai yra nukreipti į tikrojo susitarimo paslėpimą po išorėje išviešinama forma, yra pagrindas, kuriuo grįstas visas apsimestinių sandorių identifikavimo institutas.

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad apsimestiniai sandoriai yra tikri, kadangi šalys į juos neįrašė žodžio „apsimestinis“, t. y. formai suteikus absoliutų prioritetą, buvo sukurtas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai priešingas ir alogiškas precedentas, pagal kurį galima be jokios ekonominės logikos, padieniui, per jokios diskrecijos teisės neturinčius tarpininkus sudarinėti fiktyvius sandorius su sąlyga, kad tikrąjį susitarimą slepiantys ūkio subjektai patys savo iniciatyva išorėje nedeklaruos apsimestinumo fakto.

Atsakovai G. S., A. A. S. ir L. S. atsiliepimu į UAB „Bosca“ kasacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Skundžiamame sprendime nustatyta, jog ginčijami sandoriai neatitiko ekonominės ir komercinės logikos kriterijų, o tai pagal nuoseklią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką yra savarankiškas pagrindas pripažinti, kad sandorių šalys piktnaudžiavo teise ir sudarė apsimestinius sandorius. Atitinkamai, remiantis ESTT praktika, tokie sandoriai turi būti perkvalifikuoti pagal nacionalinio teismo atkurtus tikruosius šalių ketinimus.

Skundžiamame sprendime neteisėtai buvo suabsoliutintas AB Ūkio banko nežinojimas apie tikruosius šalių ketinimus, kadangi remiantis ESTT praktika, reikia atsižvelgti ne tik į vieną sandorių grandinės dalį, o į visą sandorių grandinės visumą, kuri akivaizdžiai parodo, jog itin skubotas sandorių grandinės sudarymas ir vykdymas patvirtinta tikruosius šalių ketinimus – AB Ūkio banko siekį suteikti kreditą susijusiai įmonei.

Remiantis vien tik liudytojų (įtariamųjų) parodymais, buvo neteisėtai nuspręsta, kad AB Ūkio bankas nežinojo apie tikruosius ginčijamų sandorių ketinimus. Vadovaujantis tikrojo naudos gavėjo testu, kuris įtvirtintas Europos Sąjungos teisės aktuose ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos komentaruose, sandoriai su tarpininkais, kurie turi pareigą pervesti pinigus tikrajam naudos gavėjui, yra laikomi apsimestiniais ir negaliojančiais. Be to, AB Ūkio banko nežinojimas apie tikruosius šalių ketinimus negalėjo būti nustatomas remiantis vien tik liudytojų parodymais, kadangi, kaip konstatuota ESTT praktikoje, dalyvavimas apsimestinių sandorių grandinėse turi būti nustatomas objektyviais ir trečiųjų asmenų patikrintais įrodymais.

Atsižvelgiant į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad mokestinių bylų praktikoje yra taikomas analogiškas įrodymų vertinimas kaip ir baudžiamosiose bylose, skundžiamame sprendime nustatytas ginčijamų sandorių tikrumas negali būti teisėtas, nes analogiški sandoriai mokestinėse bylose, kuriose vyrauja griežtesnis įrodymų vertinimas, būtų pripažinti apsimestiniais.

Atsakovas G. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo dalis dėl ieškovų ieškinio, ir šią Kauno apygardos teismo sprendimo dalį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiamu sprendimu formuojama ydinga praktika, kai teismų nustatyta schema, kurios abiejose pusėse esančios bendrovės yra susijusios ne tik per tą patį galutinį juridinių asmenų naudos gavėją ir lemiamus sprendimus priėmusį asmenį, bet ir per tiesiosios linijos pirmojo laipsnio giminystės ryšiais susijusius aukščiausius valdymo organus, laikoma tinkama paslėpti tikruosius sandorius.

Teismas paneigė įrodymų pusiausvyros taisyklę, kadangi byloje nustatytų aplinkybių kiekis leidžia formuoti vidinį teismo įsitikinimą, leidžiantį labiau tikėti, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai. Tai lėmė ir esminę teisės taikymo ir aiškinimo klaidą kvalifikuojant byloje nustatytas aplinkybes.

Teismo nustatytas AB Ūkio banko neveikimas ir pasyvumas tariamo skolininko UAB „Boslita“ ir Ko atžvilgiu negalėjo suponuoti išvados dėl tikrų kreditoriaus ir skolininko santykių sukūrimo Kredito sutartimi, ir turėjo būti kvalifikuojamas kaip faktinis teisių atsisakymas UAB „Boslita“ ir Ko.

Teismas ignoravo CK 1.87 straipsnio aiškinimo taisykles ir netinkamai kvalifikavo faktines AB Ūkio banko teises pagal Kredito sutartį. Skundžiamame sprendime išvados dėl apsimestinių sandorių grandinės tikrumo motyvuojamos tuo, kad nė vienoje sutartyje nėra aiškiai įrašyta ar kitaip išreikšta, kad ginčo teisinis santykis yra apsimestinis, o AB Ūkio bankas jokia forma neišreiškė, kad atsisako reikalavimų UAB „Boslita“ ir Ko. Tačiau byloje nustatyti AB Ūkio banko veiksmai patvirtina subjektinės simuliacijos turinį ir leidžia vienareikšmiškai teisiškai kvalifikuoti byloje nustatytus faktus kaip patvirtinančius ginčijamų sandorių apsimestinumą.

Ieškovės, atsakovės L. S., A. A. S. ir UAB „Bosca“ pareiškimais dėl prisidėjimo prie G. S. kasacinio prašo jį tenkinti. Pareiškimuose nurodomi iš esmės tapatūs kasaciniam skundui argumentai.

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepimu į G. S. kasacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas BAB Ūkio bankas, atsakovės „Alumina“ D. O. o. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ atsiliepimais į G. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi tapatūs argumentai, pateikti atsiliepime į UAB „Baltijos stiklas“ kasacinį skundą.

Atsakovas V. R. atsiliepimu į G. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorius, prašydamas pripažinti sandorius apsimestiniais, siekia išvengti atsakomybės. Vien tik V. R. potencialios galimybės daryti įtaką AB Ūkio banko valdymo organų sprendimams nėra pakankamos spręsti, kad ieškovės ginčo teisiniuose santykiuose veikė tik kaip formalūs statytiniai, o AB Ūkio bankas išreiškė valią skolinti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. G. S. dalyvavo pasirašant ginčo sandorius ir buvo pakankamai informuotas apie jų turinį ir pasekmes. UAB „Boslita“ ir Ko kreditavimo sprendimai atitiko šalių valią ir jų siektą rezultatą.

Atsakovas V. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „Baltijos stiklas“ priteista skola bei procesinės palūkanos solidariai iš atsakovų V. R., O. G., BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ bei AB „Birač Europe“, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, vertindamas Įsipareigojimą, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles bei netinkamai jį kvalifikavo. Teismas rėmėsi tik pažodiniu Įsipareigojimo tekstu, nors V. R. atstovė viso proceso metu pabrėžė, kad jo parašas ant šio dokumento patvirtina tik tai, kad jis sutiko su „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ mokėjimo grafiku, bet neįsipareigojo mokėti už jos skolas UAB „Baltijos stiklas“. Teismas nepagrįstai nurodė, jog Įsipareigojimu buvo pakeista Novacijos sutartis.

Teismas vertino pavienius įrodymus, ne jų visetą, todėl teismo padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalėjo apklausti visus Įsipareigojimą pasirašiusius asmenis, tačiau to nepadarė – buvo išklausytos tik V. R. ir O. G. pozicijos. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai, kurie priklausė AB Ūkio banko valdymo organams, nepatvirtino UAB „Baltijos stiklas“ pozicijos, kad suteikiant paskolą UAB „Boslita“ ir Ko dalyvavo V. R.

Atsakovės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie V. R. kasacinio skundo prašo jį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškime nurodomi iš esmės tokie patys argumentai kaip ir kasaciniame skunde.

Atsakovai BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ir AB Ūkio bankas atsiliepimais į atsakovo V. R. kasacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Ieškovės atsiliepimu į V. R. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatoriaus skundas neatitinka kasaciniams skundams keliamų reikalavimų, todėl jo argumentai neturėtų būti vertinami. Kasacinis skundas yra nemotyvuotas: nepateikti kasacijos pagrindus patvirtinantys argumentai; neatskleista teisės normos pažeidimo reikšmė vienodam teisės taikymui ir aiškinimui; nenurodyta, kuo kasacinio skundo argumentai būtų reikšmingi visos valstybės mastu.

Kasaciniame skunde nepagrįstai spekuliuojama tariamu ieškovių nesąžiningumu dėl ieškinio Nr. 2 reikalavimo. Kasaciniam teismui perkvalifikavus apsimestinius sandorius ir tikrosiomis paskolos sandorio šalimis pripažinus AB Ūkio banką ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, Įsipareigojimo perleidimas AB Ūkio bankui ne tik atitiktų paties banko poziciją, bet ir visiškai koreliuotų su Įsipareigojimo tikslu – užtikrinti 14 600 000 Eur grįžimą iš „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ į AB Ūkio banką, bei prisidėtų prie BAB Ūkio banko kreditorių interesų apsaugos.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad Įsipareigojimu nėra prisiėmęs pareigos už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ suteiktą 14 600 000 Eur kreditą. Teismas pagrįstai Įsipareigojimą vertino kaip atitinkantį vienašalio sandorio požymius, sukuriantį galiojančią ir vykdytiną prievolę.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad Įsipareigojimas kvalifikuotas pažeidžiant įrodymų viseto vertinimo taisyklę. Byloje nėra Įsipareigojimą pasirašiusių asmenų parodymų dėl paties kasatoriaus pasyvumo proceso metu. Argumentas, kad kasatorius nesuprato Įsipareigojimo teksto, neatitinka kasacinio teismo praktikos dėl verslininkams taikomų atidumo ir rūpestingumo standartų.

Atsakovės A. A. S., L. S. ir UAB „Bosca“ bei atsakovas G. S. atsiliepimais į V. R. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

Kasatoriaus prielaidos dėl to, kokią Įsipareigojimo dalį savo parašu jis patvirtino, o kokios nepatvirtino, nenagrinėtinos šioje kasacinėje byloje, nes tai yra fakto klausimas. Šioje byloje išsakyti teiginiai negali paneigti V. R. parašu patvirtinto Įsipareigojimo teisinės galios.

Kasatoriaus parašas kiekviename Įsipareigojimo lape patvirtina, kad jis siekė ne tik sudaryti Įsipareigojimą, bet ir prisiimti iš jo išplaukiančius teisinius įsipareigojimus.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Įsipareigojimas, būdamas vienašalis sandoris, negali sukelti teisinių pasekmių kasatoriui.

Atsakovės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir trečiasis asmuo „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovų V. R., O. G., BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ bei AB „Birač Europe“ ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteista 15 899 566,08 Eur skolos ir palūkanų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje yra konstatuota, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ yra galutinis 14 600 000 Eur lėšų gavėjas (sprendimo 31 ir 75 punktai), ir dalį, kurioje konstatuota, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ savo procesinėmis teisėmis naudojosi netinkamai bei buvo nesąžininga ir turėjo reikšti byloje materialiuosius teisinius reikalavimus pripažinti, jog 14 600 000 Eur gavėjas buvo ne ji, o kitas subjektas (sprendimo 74 punktas); perskirstyti apeliacinės instancijos teismo šalims priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir nepagrįstai sprendė, kad Įsipareigojimu buvo pakeista Novacijos sutartis. Įsipareigojimas nėra pasirašytas abiejų Novacijos sutarties šalių, nėra patvirtintas kitos prievolės šalies, neatitinka pačioje Novacijos sutartyje nustatytų jos pakeitimų sąlygų, todėl gali būti vertinamas tik kaip vienos šalies pasiūlymas dėl būsimos sutarties sąlygų. Todėl Įsipareigojimas negali būti teisiškai saistantis sandoris, nes neatitinka prievolių užtikrinimo sandoriui keliamų reikalavimų.

Teismas, spręsdamas dėl ginčo sandorių pagrįstumo, nurodė iš esmės neteisingus motyvus, kurie daro įtaką „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ teisėms ir pareigoms. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, kaip galutinė gavėja, faktiškai gavo 14 600 000 Eur paskolą. „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ faktiškai šių pinigų negavo, lėšos tik buvo pervedamos per šią įmonę, o tolesnį jų judėjimą siekiama nustatyti tiek Lietuvoje, tiek Bosnijoje ir Hercegovinoje vykstančiame ikiteisminiame tyrime. Tą pripažįsta ir atsakovės A. A. S. ir L. S. savo kasaciniame skunde.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, norėdama paneigti, kad negavo 14 600 000 Eur, turėjo reikšti byloje priešieškinį. Tokie teismo teiginiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai dėl įrodinėjimo pareigų paskirstymo ir paties teismo pareigai tinkamai nustatyti ginčo sandorių šalis pagal pateiktus įrodymus.

Atsakovas V. R. atsiliepimu į atsakovių ir trečiojo asmens kasacinį skundą prašo jį tenkinti ir pritaria kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepimu į atsakovių ir trečiojo asmens kasacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ atsiliepimu į atsakovių ir trečiojo asmens kasacinį skundą prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl 15 899 566,08 Eur skolos ir palūkanų priteisimo bei priimti naują sprendimą – šią ieškovių ieškinio dalį atmesti; kitą ginčo dalį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie motyvai:

Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas: CK 6.76–6.89, CK 6.90–6.92 bei CK 6.192–6.195 straipsnių nuostatas. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad Įsipareigojimas sukelia teisines pasekmes kaip prievolių užtikrinimo priemonė.

Įsipareigojimas atitinka visus laidavimo sutarčiai būdingus požymius. Jeigu ginčo sutartys būtų pripažintos apsimestinėmis, remiantis CK 6.76 straipsnio 2 dalies nuostata, negaliotų ir Įsipareigojimas.

Atsakovai G. S., L. S., A. A. S. ir UAB „Bosca“ atsiliepimu į atsakovių ir trečiojo asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorės nepagrįstai teigia, kad atsakovai siekia nesąžiningai praturtėti nutylėdami ieškinio Nr. 2 aplinkybes. Atsakovai G. S., L. S., A. A. S. ir UAB „Bosca“ neturi jokio materialiojo ar procesinio suinteresuotumo.

Įsipareigojimo turinys buvo vykdomas, šio Įsipareigojimo požymiai ir sudarymo aplinkybės patvirtina, kad tai yra savarankiškas teisinius padarinius sukeliantis vienašalis sandoris.

Skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ yra galutinis 14 600 000 Eur kredito gavėjas, kadangi esminis ginčijamų sandorių tikslas buvo pinigų patekimas su AB Ūkio banko susijusiam asmeniui.

Ieškovės atsiliepimu į atsakovių ir trečiojo asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie papildomi atsakovų G. S., L. S., A. A. S. ir UAB „Bosca“ atsiliepime išsakytiems teiginiams argumentai:

Kasatoriai kasaciniu skundu kelia ne teisės aiškinimo klausimus, bet siekia išvengti 14 600 000 Eur grąžinimo prievolės. Nors „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ šioje byloje tvirtino, kad ginčo sandoriai yra tikri, tačiau prieš pat apeliacinio teismo posėdį buvo pateiktas Bosnijoje ir Hercegovinoje pareikštas šios įmonės ieškinys, kuriame Investavimo sutartis ginčijama kaip apsimestinė ieškovų į šią bylą pateiktų įrodymų pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties laisvės principo

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis).

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytus sandorius, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys sprendžia, kokią sutartį sudaryti, su kuo ją sudaryti ir kokiomis sąlygomis sudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama (CK 6.156 straipsnio 2 dalis).

Laisva valia sudaryta sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų suderintos valios išraiška. Bet kokie veiksmai, susiję su sutarties šalies valios pažeidimu sudarant sutartį (suklydimas, apgaulė, prievarta), reiškia sutarties laisvės principo pažeidimą ir gali lemti sutarties negaliojimą.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas laikomas visos sutarčių teisės pagrindu, užtikrinančiu asmenims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-262/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-262/2010">3K-7-262/2010</a>).

Byloje nustatyta, kad ieškovės su atsakovais ir tarpusavyje yra sudariusios kelias sutartis: 1) prie 2007 m. gegužės 14 d. kredito linijos sutarties, kurią sudarė UAB „Boslita“ ir Ko ir AB Ūkio bankas, 2011 m. spalio 21 d. pasirašytą Susitarimą Nr. 4 ir kitus su šiuo susijusius susitarimus; 2) 2011 m. spalio 24 d. Paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovių; 3) 2011 m. spalio 24 d. sutartį „Dėl naujos stiklo taros gamybos linijos įrengimo“ (Investavimo), sudarytą tarp UAB „Baltijos stiklas“ ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“; 4) 2012 m. spalio 24 d. novacijos sutartį, sudarytą tarp UAB „Baltijos stiklas“ ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“. Šių sutarčių įvykdymas yra užtikrintas laidavimu, hipoteka (įkeitimu) ir kitais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.

Ieškovės neįrodinėjo ir teismai nenustatė, kad, sudarant sutartis, buvo pažeistas sutarties laisvės principas. Pagal ieškovių pateiktą poziciją šalys, sudarydamos sutartis, bendravo ir bendradarbiavo atvirai, neslėpdamos ketinimų ir sutarties sąlygas bei iš jų kylančių prievolių užtikrinimo būdus nustatė bendru susitarimu, aiškiai suformuluotomis tarpusavio teisėmis ir pareigomis.

Teisėjų kolegija nurodo, kad, bylos duomenimis, ieškovių ginčijamos sutartys sudarytos nepažeidžiant šalių laisvos valios jas sudaryti ir, vertinant sutarčių laisvės principo aspektu, jos yra teisėtos.

Dėl apsimestinio sandorio

Ieškovės nurodo, kad sutartys, nors ir sudarytos laisva valia, turi valios ydą, nes išoriškai neatspindi tikrosios sutarčių šalių valios ir yra apsimestiniai sandoriai (CK 1.87 straipsnis) dėl jų netinkamo subjekto, nes bankas siekė paskolinti ir skolino pinigus ne ieškovėms, o atsakovei „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, todėl šie sandoriai ir juos užtikrinančios sutartys yra negaliojantys.

CK 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties laisvės principas nėra absoliutus, atskirais atvejais jis ribojamas įstatymu. Sutarties šalys laisvos sudaryti sutartį ir savo nuožiūra nustatyti jos sąlygas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis).

Sutartis, kuri prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Jei įstatyme, kuriam prieštarauja sutartis, aiškiai nesuformuluotas jo imperatyvas, dispozityvi ar imperatyvi tai teisės norma, sprendžiama pagal jos turinyje nustatytų draudimų, apribojimų pobūdį.

CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Taigi teisės norma tiesiogiai nenurodo, kad apsimestinis sandoris yra niekinis, tačiau jos turinio nuostata, jog, konstatavus išoriškai sudaryto sandorio apsimestinį (simuliacinį) pobūdį, oficialiai pripažįstamas nuslėptas, šalių valia atitinkantis sandoris, reiškia, kad išoriškai sudarytas, siekiant nuslėpti tikrąjį, sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L. v. D. B. L., V. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2006">3K-3-338/2006</a>; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje apsimestiniu laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T. –B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-122/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-122/2014">3K-3-122/2014</a> ir kt.).

Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2011">3K-3-26/2011</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismams sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti ir tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti kredito davėjo ir jo gavėjo, nurodyto sutartyje, susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T.-B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-122/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-122/2014">3K-3-122/2014</a>).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių pripažinimo apsimestiniais, tinkamai aiškino ir taikė apsimestinį sandorį reglamentuojančias normas ir, jas aiškinant, suformuotą teisminę praktiką, nes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas teisines ir fakto aplinkybes, tokias kaip: ginčo sandorių sudarymo metu egzistavo teisinio ir faktinio pobūdžio kliūtys AB Ūkio bankui nevaržomai skolinti pinigus tiesiogiai „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, kadangi banko akcininkai buvo susiję ir turėjo galimybes kontroliuoti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ veiklą (Bankų įstatymo 53 straipsnis); ieškovėms skolinimo apribojimų aplinkybės buvo žinomos, jos sutiko skolintis pinigus iš AB Ūkio banko ir per tarpusavio sudarytą paskolos sutartį juos investavo (skolino) į „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ veiklą; AB Ūkio banko valdyme dalyvaujančių daliai asmenų ir daliai akcininkų buvo žinomos arba turėjo būti žinomos pinigų skolinimo aplinkybės, tačiau teismui nebuvo pateikta tiesioginių įrodymų ir teismas nenustatė, kad AB Ūkio bankas, kaip korporatyvinis juridinis asmuo, dalyvavo derybose dėl „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ finansavimo ar kad minėti asmenys turėjo teisę priimti sprendimus AB Ūkio banko vardu; UAB „Boslita“ ir Ko vykdė, jos teigimu, apsimestinę kreditavimo sutarties dalį, nes byloje nustatyta, kad ji pagal sutarties sąlygas mokėjo bankui palūkanas už gautus pinigus; AB Ūkio bankas jokia forma neišreiškė, kad atsisakė iš sutartinių teisinių santykių atsiradusių reikalavimų UAB „Boslita“ ir Ko ir jos prievoles užtikrinusiems asmenims; ginčo sutartyse ar kituose šalių dokumentuose nėra įrašyta, kitaip aiškiai išreikšta, kad šalys, sudarydamos sutartis, siekė ir sukūrė apsimestinius teisinius santykius. Šios ir kitos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės aiškios ir pakankamos išvadoms dėl ginčijamų sutartinių teisinių santykių padaryti.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatė, kad ginčijamos kreditavimo, paskolos, investicijų ir Novacijos sutartys turi aiškių apsimestinių sandorių (AB Ūkio banko pinigai buvo reikalingi ir per kelis sandorius paskolinti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“) požymių, tačiau, vertindamas įrodymų visumą, padarė išvadą, kad jų nepakanka tam, kad sandoriai būtų pripažinti apsimestiniais ir jiems būtų taikomi tokiems sandoriams taikytini padariniai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymu nustatytu sutartinių teisinių santykių reglamentavimu siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu atsiradusių civilinių teisinių santykių (civilinės apyvartos) stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą, todėl sandoriai gali ir turi būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai byloje neabejotinai įrodyta, jog nagrinėjami santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir jais iš esmės pažeidžiami viešieji ar privataus asmens, kurio teises ar teisėtus lūkesčius pažeidžia sandoris, interesai.

Teisėjų kolegija sutinka su 66 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, kadangi sandorių negaliojimo institutas taikomas išimtiniais atvejais, kai byloje surinkti įrodymai visiškai ir neabejotinai rodo egzistuojant teisines ir faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl atmeta kasatorių argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnį ir kitas teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą.

Teisėjų kolegija, pildydama apeliacinės instancijos teismo išvadas teisės taikymo aspektu, nurodo, jog ir tuo atveju, jei būtų įrodytas faktinis pagrindas pripažinti ginčijamus sandorius apsimestiniais, ieškovių interesai neturėtų būti ginami ir ieškinio reikalavimai, susiję su sandorių nuginčijimu, neturėtų būti tenkinami.

Pažymėtina, kad apsimestinės sutarties atveju, kai šalys sudaro sutartį, sąmoningai sutardamos, kad išoriškai sudaryta sutartis sukurs kitokias teisines pasekmes, nei šalys iš tiesų siekė, pirmenybė teikiama tikriesiems šalių ketinimams ir taikytinos paslėptą sandorį reglamentuojančios taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, sprendžiant dėl apsimestiniu sandoriu sukurtų padarinių ir pažeistų teisių gynybos, pirmenybė teiktina ne sutarties šalių, kurios sudarydamos apsimestinį sandorį elgėsi nesąžiningai, o trečiųjų asmenų, kurie elgėsi sąžiningai ir pasikliovė išoriškai sudarytu sandoriu, jo sukuriamomis pasekmėmis. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumas – reikalauja ginti sąžiningų asmenų teises ir interesus. Sąžiningi asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų (CK 1.5 straipsnis).

CK 1.87 straipsnio 3 dalis nustato, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Taigi įstatymo nuostata tiesiogiai nurodo, kad tais atvejais, kai tretiesiems asmenims naudingas išorinis (matomas) sandoris, jie gali juo remtis ir jo pagrindu įgytos teisės turi būti ginamos. Neigiamų padarinių rizika, galinti atsirasti sudarant apsimestinį sandorį, tenka tokio sandorio nesąžiningoms šalims.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės žinojo apie Bankų įstatyme AB Ūkio bankui nustatytus pinigų skolinimo su šiuo banku susijusiems asmenims ribojimus, todėl, jeigu sudarė apsimestinius sandorius, tai jais siekė pažeisti įstatymą ir elgėsi nesąžiningai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad, sudarant ginčo sandorius, galėjo būti nesąžiningi dalis AB Ūkio banko atsakingų darbuotojų ir akcininkų, tačiau byloje nenustatyta, kad AB Ūkio bankas, kaip korporatyvinis juridinis asmuo, veikė nesąžiningai ir atliko neteisėtus veiksmus. Net ir pripažinus, kad šalių (taip pat ir AB Ūkio banko) valia buvo ta, jog pinigai galiausiai atsidurtų bendrovėje „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, tai automatiškai nereiškia, kad AB Ūkio bankas neturėjo intereso paskolos sutarčių „grandine“ – tai galėjo būti reikalinga dėl įvairių priežasčių (ne tik siekiant išvengti viešosios teisės) – prievolės užtikrinimo, saugumo ir kt. Dėl to, remiantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, AB Ūkio banko teisės turi būti ginamos ir jis turi teisę į išoriniu (ieškovių teigimu apsimestiniu) sandoriu jam sukurtų teisių įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarčių teisės pagrindinių principų išimtis, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-416/2005). Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus.

Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant reikalavimą pripažinti sandorį apsimestiniu ir negaliojančiu, svarbu ir būtina vertinti ne tik visuomenės interesą, bet ir asmens, prašančio pripažinti sandorį negaliojančiu, elgesį, siekį ir privatų interesą nuginčyti sandorį. Jeigu sandorį pripažinti negaliojančiu prašo sutarties šalis, tai svarbu išaiškinti, ar jai buvo žinoma, jog sudaromas sandoris prieštarauja įstatymo reikalavimams. Tai reikšminga visų pirma dėl to, kad teismas, įvertinęs aptartas nuostatas dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, galėtų spręsti, ar šalis, sudarydama sandorį, elgėsi sąžiningai; ar jos teisės ir teisėti interesai pažeisti ir gintini, taikant sandorio negaliojimo institutą.

Pateikti aiškinimai nagrinėjamu atveju aktualūs, nes pagal juos, sprendžiant pareikštus reikalavimus dėl sandorių nuginčijimo, būtina nustatyti visuomenės intereso ir ieškovių privačių interesų reikšmę ir svarbą sudarytų sandorių atžvilgiu. Priklausomai nuo jų spręstina, ar pripažinti sandorius negaliojančiais, tuo atveju, jei būtų konstatuotas jų apsimestinis pobūdis.

Bylos duomenimis, AB Ūkio bankas yra bankrutuojantis (bankrutavęs) juridinis asmuo. Bankrutuojančio banko interesams atstovauja administratorius, kuris pagal įstatymo jam suteiktus įgaliojimus taip pat atstovauja ir gina visų BAB Ūkio banko kreditorių interesus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalis). BAB Ūkio banko kreditoriai nežinojo ir negalėjo žinoti apie banko atskirų valdymo organų, akcininkų ir ieškovių neteisėtus veiksmus sudarant sandorius, kurie aiškiai pažeidė jų, kaip BAB Ūkio banko kreditorių, turtinius interesus, todėl viešojo intereso požiūriu išoriniai (ginčijami) sandoriai ir jų padariniai svarbūs ir jiems teiktina pirmenybė. Dėl to išoriniai sandoriai, net jei būtų pripažinti apsimestiniais, turėtų būti išsaugoti ir nukreipti ginti kreditorių teises.

Nurodyta išvada atitinka ir patvirtina šios nutarties 71 punkte išdėstytą nuostatą dėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies taikymo.

Byloje nustatyta, jog ieškovės, įvertinant jų poziciją, sudarydamos sandorius, elgėsi nesąžiningai: žinojo apie apribojimus taikomus pinigų skolinimui, suprato, kad sandorius sudaro siekdamos jų išvengti, ir kartu su kitais tuo suinteresuotais asmenimis juos sudarė. Jų siekis buvo sudaryti nesąžiningus sandorius. Laiko trukmė nuo sandorių sudarymo iki ieškinio dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais pateikimo ir byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės rodo, kad sudaryti sandoriai ieškovių interesus tenkino ir sandorius ginčyti jos pradėjo tik tuo metu, kai paaiškėjo AB Ūkio banko ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ nemokumo problemos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos teisinės ir faktinės aplinkybės, jų vertinimas ir teisinis kvalifikavimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo ginti ieškovių interesų, jos turi prisiimti savo veiksmais sukurtos teisinės padėties padarinius, t. y. vykdyti sudarytomis sutartimis prisiimtas prievoles, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais pagrįstai atmetė.

Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl pagrindų pripažinti ginčijamus sandorius apsimestiniais nebuvimo, nepasisako ir nesprendžia dėl išvestinių sandorių (laidavimo ir kitų), kuriais buvo užtikrintas pagrindiniais sandoriais sukurtų prievolių įvykdymas, teisėtumo, kadangi juos ieškovės prašė pripažinti negaliojančiais dėl pagrindinių sandorių apsimestinio pobūdžio.

Dėl Įsipareigojimo teisinės galios

Jau minėtas sutarčių laisvės principas reiškia, kad šalys gali sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), o civilinių teisinių santykių įvairovė lemia šalių teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju taikytinos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi, šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokių sutarčių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek nesureguliuota sutartimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Media House“ v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-118-248/2016).

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsipareigojimas yra mišraus pobūdžio sandoris, tačiau nurodė, kad tai nėra nei laidavimas, nei garantija, o įstatyme nenustatytos rūšies prievolių užtikrinimas, kurio esmė – vieno asmens įsipareigojimo perkėlimas solidariųjų skolininkų daugetui.

Kasatoriai V. R., „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač“, „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino sutarčių aiškinimo taisykles ir nepagrįstai kvalifikavo Įsipareigojimą kaip prievolių užtikrinimo sandorį, sukeliantį teisinių pasekmių šalims.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei nuosekliai suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kredo“ v. S. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-138-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-138-686/2015">3K-3-138-686/2015</a>; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Advokatų profesinė bendrija „Černiauskas ir partneriai“ v. UAB „Kamesta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODMtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-683-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-683-686/2015">3K-3-683-686/2015</a>).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išskirta, jog konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, kurio teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ prieš UAB „TELE2“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>).

Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi, prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Įstatyme pateiktas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, todėl šalys laisvos nusistatyti imperatyviosioms įstatymų normoms neprieštaraujančius prievolių užtikrinimo būdus. Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų. Byloje nėra nustatyta, kad jis neatitiktų prievolių užtikrinimo sandoriui keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai nurodė argumentus, kodėl Įsipareigojimas negali būti laikomas vien garantija arba vien laidavimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio teismo išvados buvo padarytos nepažeidžiant materialiosios teisės normų.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriumi V. R., kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi vien tik pažodiniu sutarties tekstu. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai analizavo ne tik Įsipareigojimo turinį, bet ir jo sudarymo aplinkybes: šalių derybas dėl šio Įsipareigojimo pasirašymo, šalių elektroninį susirašinėjimą, Įsipareigojimo reikšmę kitų byloje ginčijamų sandorių visumoje. Kita vertus, Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai). Nors įstatymas neteikia pirmenybės pažodiniam sutarties aiškinimui, tačiau šiuo atveju nurodyti punktai yra nedviprasmiški ir aiškūs, todėl gali būti aiškinami vadovaujantis lingvistiniu sutarties aiškinimo metodu. Dėl to kasatoriaus V. R. argumentas, jog jo parašas patvirtina tik tai, kad jis sutiko su „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ mokėjimo grafiku, bet neįsipareigojo mokėti už jos skolas UAB „Baltijos stiklas“, atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos aplinkybėms. Be to, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, saistantį šio Įsipareigojimo pobūdį šalims parodo ir „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ bendrovei „Baltijos stiklas“ atliktų mokėjimų datos ir sumos, kurios atitinka Įsipareigojime nustatytą grafiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas Įsipareigojimą laikė Novacijos sutartį pakeičiančiu sandoriu. Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.

Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ir kasatorių „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ prašymo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje yra konstatuota, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ yra galutinė 14 600 000 Eur lėšų gavėja, ir dalį, kurioje konstatuota, kad „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ savo procesinėmis teisėmis naudojosi netinkamai bei buvo nesąžininga ir turėjo reikšti byloje materialiuosius teisinius reikalavimus pripažinti, jog 14 600 000 Eur gavėjas buvo ne ji, o kitas subjektas.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. E. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2014">3K-3-84/2014</a>).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>).

Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2008">3K-3-409/2008</a>). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99/2009">3K-3-99/2009</a>).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovių tikrąją valią, retrospektyviai analizavo ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, tyrė ir vertino byloje pateiktų įrodymų patikimumą. Išanalizavęs pateiktų ginčo sandorių turinį bei atsižvelgęs į šalių susirašinėjimą, teismas padarė išvadą, kad ieškovės suvokė ir pripažino, kad būtent UAB „Boslita“ ir Ko gali tekti grąžinti AB Ūkio bankui 14 600 000 Eur, tam neprieštaravo, išreiškė savo valią ir ketinimą prisiimti teisinius padarinius. Be to, teismas pabrėžė ir tai, kad ieškovių ir su jomis susijusių asmenų apsaugai nuo AB Ūkio banko veiksmų reikalaujant Kredito sutarties, modifikuotos Susitarimais Nr. 4–10, įvykdymo buvo išduodamos įvairios užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų G. S., A. A. S. bei L. S. atsiliepime į kasatorės UAB „Bosca“ kasacinį skundą nurodytu argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas apie AB Ūkio banko nežinojimą apie apsimestinius sandorius nusprendė remdamasis vien liudytojų parodymais. Teismas, darydamas išvadą, jog AB Ūkio bankas nežinojo apie tai, kad galutinis skolinamų UAB „Boslita“ ir Ko piniginių lėšų gavėja yra „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, vertino šį argumentą, visų pirma per banko valdymo organų narių, turėjusių teisę vienvaldiškai ar kolegialiai veikti banko vardu, veiksmais priimtus ir realizuotus AB Ūkio banko sprendimus. Teismas tyrė AB Ūkio banko vidinę struktūrą bei vidaus taisykles ir pažymėjo, jog AB Ūkio banko valią dėl sprendimo suteikti kreditą formavo ne vienas, bet keli kolegialūs valdymo organai. Teismas, vadovaudamasis įrodymų tyrimo taisyklėmis bei įrodymų patikimumo principais, kritiškai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus kaip leidžiančius objektyviau įvertinti pateiktų rašytinių dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino ir Lietuvos banko rašytinius dokumentus dėl AB Ūkio banko veiklos vertinimo. Teisėjų kolegija kasatorės UAB „Boslita“ ir Ko argumentą, kad šiuo atveju Lietuvos banko rašytiniai dokumentai turi didesnę įrodomąją galią, laiko nepagrįstu, kadangi šiuose dokumentuose analizuojama ne AB Ūkio banko ginčo paskola UAB „Boslita“ ir Ko ar kiti ginčo sandoriai, bet AB Ūkio banko pažeidimai, padaryti iki ginčijamų sandorių sudarymo. Todėl pagrįstai apeliacinės instancijos teismas minėtus įrodymus vertino kitų įrodymų visumoje, nesuteikdamas šiems įrodymams didesnės įrodomosios galios.

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir jas aiškinant suformuluotas taisykles. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo motyvai rodo, kad teismas visus byloje surinktus rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus vertino atsižvelgdamas į tai, ar jie tiesiogiai įrodo ginčo aplinkybes ar ne, taip pat detaliai nurodė, kodėl remiasi vienu įrodymu ir atmeta kitą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177 straipsnis, 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl pateiktų prašymų

Atsakovas BAB Ūkio bankas prašė perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, argumentuodamas tuo, kad byloje keliami sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra skirtingi; byla gali turėti didžiulę precedentinę reikšmę visai finansų sistemai; byla turi viešąjį interesą.

Kasatorės „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ prašo šios civilinės bylos nagrinėjimui sudaryti mišrią išplėstinę septynių teisėjų kolegiją arba civilinę bylą perduoti nagrinėti plenarinei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų sesijai. Kasatorės nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamas itin sudėtingas tarptautinis ginčas, apimantis kompleksinius teisės taikymo ir aiškinimo klausimus, kurių vertinimas gali turėti įtakos teismų praktikai; šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės glaudžiai susijusios su vykdomais ikiteisminiais tyrimais, byla sulaukė didelio visuomenės dėmesio tiek Lietuvoje, tiek Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Civilinio proceso normos nustato, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas (CPK 357 straipsnio 1 dalis). Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy04My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-83/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-83/2013">3K-7-83/2013</a>). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių apsimestinius sandorius, aiškinimo ir taikymo praktikos, o šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tiek sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinius skundus atmetus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ prašo priteisti 4159,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši bendrovė atsiliepime į kasatorių „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir „Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik“ kasacinį skundą iš dalies palaikė šio skundo argumentus, prašydama panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl 15 899 566,08 Eur skolos ir palūkanų priteisimo bei priimti naują sprendimą – šią ieškovių ieškinio dalį atmesti. Kadangi paminėtų kasatorių kasacinis skundas atmestinas, netenkintinas ir atsakovės BUAB „Ūkio banko investicinė grupė“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas