Baudžiamoji byla Nr. 2K-101-303/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12769-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.11;
2.1.7.4; 2.1.6.2.2; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. J. Č. (B. J. Č.) gynėjo advokato Manto Valiuko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 14 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžiu B. J. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.
Iš nuteistojo B. J. Č. civilinei ieškovei UAB „A“ priteista 50 000 Eur turtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistojo B. J. Č. gynėjo advokato Manto Valiuko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. B. J. Č. nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2015 m. spalio 12 d., būdamas UAB „B“ (duomenys neskelbtini) direktorius, turėdamas teisę atstovauti UAB „B“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas jo interesais ir siekdamas UAB „B“ naudai apgaule gauti iš UAB „A“ (šiuo metu – UAB „A“) kreditinį įsipareigojimą – faktoringo avansą, pagal 2012 m. kovo 21 d. UAB „B“ ir UAB „A“ sudarytą faktoringo sutartį Nr. 2012-582 (su vėlesniais pakeitimais – 2013 m. kovo 22 d. Nr. 1, 2013 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 2, 2013 m. spalio 25 d. Nr. 3, 2014 m. liepos 23 d. Nr. 4, 2015 m. balandžio 23 d. Nr. 5), žinodamas, kad netikrame dokumente – apie nusikalstamą veiką nežinojusio UAB „B“ vadybininko J. V. pasirašytoje 2014 m. vasario 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 28 700 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. vasario 10 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 17 pateikė šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą UAB „A“; po to 2014 m. vasario 10 d. UAB „A“, atskaičius 601,91 Eur mokesčių, pagal šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pervedė į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) faktoringo avansą – 25 228,09 Eur;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikrame dokumente – apie nusikalstamą veiką nežinojusio UAB „B“ vadybininko J. V. pasirašytoje 2014 m. vasario 18 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 28 700 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. vasario 18 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 18 pateikė šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą UAB „A“; po to 2014 m. vasario 18 d. UAB „A“ pagal netikrą PVM sąskaitą faktūrą pervedė į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dalį faktoringo avanso – 14 445 Eur, o 2014 m. vasario 21 d. – likusią dalį – 11 385 Eur;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikrame dokumente – apie nusikalstamą veiką nežinojusio UAB „B“ vadybininko J. V. pasirašytoje 2014 m. kovo 3 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 46 600 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. kovo 3 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 19 pateikė šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą UAB „A“; po to 2014 m. kovo 4 d. UAB „A“ pagal šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pervedė į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dalį faktoringo avanso – 38 340 Eur, o į neišmokėtą avanso dalį (3600 Eur) atsižvelgė, apskaičiuodama 2014 m. rugpjūčio 28 d. į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėtą sumą pagal UAB „B“ pateiktas vėlesnes sąskaitas faktūras, prašymus grąžinti faktoringo reikalavimus pagal pateiktas sąskaitas faktūras, atskaičiuojant mokesčius;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikrame dokumente – apie nusikalstamą veiką nežinojusio UAB „B“ vadybininko J. V. pasirašytoje 2014 m. liepos 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 24 950 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. liepos 28 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 20 pateikė šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą UAB „A“; taip pat jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2014 m. rugpjūčio 21 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 33 850 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. rugpjūčio 21 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 23 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“ ir į pagal netikrą 2014 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą faktūrą pagal faktoringo sutartį mokėtiną avanso sumą – 22 455 Eur bei pagal kopiją netikros 2014 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaitos faktūros pagal faktoringo sutartį mokėtiną avanso sumą – 30 465 Eur UAB „A“ atsižvelgė apskaičiuodama 2014 m. rugpjūčio 28 d. į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervestą 12 877,86 Eur sumą;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2014 m. rugsėjo 11 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 23 300 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. rugsėjo 11 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 25 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“; po to 2014 m. rugsėjo 11 d. UAB „A“ pagal šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją pervedė į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) faktoringo avansą – 20 970 Eur;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2014 m. spalio 23 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 20 700 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. spalio 23 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 29 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“; po to 2014 m. spalio 23 d. UAB „A“ pagal šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją pervedė į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) faktoringo avansą – 18 630 Eur;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2014 m. lapkričio 26 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 33 400 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. lapkričio 26 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 30 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“, ir į pagal šią kopiją netikros PVM sąskaitos faktūros pagal faktoringo sutartį mokėtiną avanso sumą – 30 060 Eur UAB „A“ atsižvelgė apskaičiuodama 2014 m. lapkričio 27 d. į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervestą 23 714,10 Eur sumą; tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2014 m. gruodžio 17 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 28 250 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2014 m. gruodžio 17 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 32 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“ ir į pagal šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją pagal faktoringo sutartį mokėtiną avanso sumą – 25 425 Eur UAB „A“ atsižvelgė, apskaičiuodama 2014 m. gruodžio 17 d. į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervestą 3713,42 Eur sumą;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2015 m. sausio 16 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 23 400 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2015 m. sausio 16 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 33 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“; po to 2015 m. sausio 19 d. UAB „A“ pagal šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją pervedė į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dalį faktoringo avanso – 15 885 Eur, o į neišmokėtą avanso dalį (5175 Eur) atsižvelgė apskaičiuodama mokėtinas sumas pagal UAB „B“ pateiktas vėlesnes sąskaitas faktūras, prašymus grąžinti faktoringo reikalavimus pagal pateiktas sąskaitas faktūras, atskaičiuodama mokesčius;
tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, žinodamas, kad netikro dokumento – 2015 m. sausio 28 d. sąskaitos faktūros kopijoje nurodyti duomenys apie nebūtą sandorį – tariamą 20 950 Eur sumos traktorių pardavimą Vokietijos bendrovei „C“, 2015 m. sausio 29 d. sąskaitų faktūrų aprašu Nr. 34 pateikė šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją UAB „A“ ir į pagal šią netikros PVM sąskaitos faktūros kopiją pagal faktoringo sutartį mokėtiną avanso sumą – 18 855 Eur UAB „A“ atsižvelgė, apskaičiuodama UAB „B“ 90 000 Eur įsiskolinimą, susidariusį išmokant avansines lėšas pagal pirmiau išvardytus UAB „A“ pateiktus melagingus duomenis – netikras sąskaitas faktūras (jų kopijas), kuriose buvo nurodomi duomenys apie žinomai nebūtus sandorius.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo B. J. Č. gynėjas advokatas M. Valiukas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti. Teismui nenustačius tam pagrindo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo principo esmė ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014). Teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja, ir subjektyviąja prasme. Apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas dalies apeliacinio skundo motyvų, jų nevertindamas kartu su kitais bylos įrodymais, nepagrįstai nepripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas ne tik sudarė situaciją, kurioje kaltinamajam galėjo sukelti abejonių dėl teismo nešališkumo, bet ir parodė išankstinį nusistatymą prieš kaltinamąjį, išsakė grasinimus, atliko išankstinį įrodymų vertinimą ir apie tai garsiai pasisakė posėdžio metu, darė spaudimą liudytojui, kuris nepatvirtino teisėjo keliamų nepalankių kaltinamajam versijų, ir atliko kitus sisteminius veiksmus, rodančius teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, pasisakė tik dėl dalies apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo posėdyje išsakytų teisėjo teiginių, rodančių jo šališkumą. 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu reiškiant nušalinimą teismui teisėjas pertraukė kaltinamojo gynėją, pakeltu tonu bei demonstruodamas savo susierzinimą moralizavo ir išsakė teiginius, vertintinus kaip grasinimas („O dėl tos aplinkybės, kad netenkinau jūsų prašymų, kaip sakant, su mielu noru padaryčiau jum... bet einu rašyti savo verdikto“). Anot kasatoriaus, išsakytas grasinimas „padaryčiau jum“ buvo įgyvendintas, priimant nemotyvuotą ir nepagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl teismo šališkumo, pripažino kai kuriuos pirmosios instancijos teismo teisėjo teiginius kaip nesuderinamus su teisėjo etika, tačiau šie teiginiai turėjo būti vertinami kartu su kitais padarytais esminiais BPK pažeidimais ir su pirmiau nurodytu teisėjo išsakytu grasinimu.
2.2. 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėjas pareiškė nušalinimą teismui, motyvuodamas tuo, kad jis nesuteikė proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus – teismas atsisakė suteikti galimybę gynybai užduoti klausimus pagrindiniam kaltinimo liudytojui G. K. (G. K.), kuris, nors jam ir buvo įteiktas šaukimas atvykti į teismą, be svarbios priežasties neatvyko, taip pat nebuvo sudaryta galimybė apklausti šį liudytoją nuotoliniu būdu. Teismas, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagarsino liudytojo G. K. parodymus 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje, nors jau 2018 m. birželio 14 d. teismo posėdyje pareiškė išankstinę nuostatą, kad G. K. parodymais tiki („tikim mes tuo vokiečiu, jie ten tvarką turi“). Teisėjas, be to, neslėpdamas susierzinimo, kad liudytojas J. V., atsakydamas į pakartotinai užduodamus klausimus, paneigė G. K. parodymus, garsiai išreiškė savo asmeninę nuomonę: „<...> gerai, advokate, ne apie tai aš noriu paklausti, jei sako vokietis, kad jis nebendradarbiavo, aš tikiu, kad jis nebendradarbiavo“. Teismas siekė, kad liudytojas patvirtintų G. K. nurodytą faktą, kad nuo 2014 m. sausio 24 d. Vokietijos bendrovė „C“ su UAB „B“ nebendradarbiavo. Teismo bandymas pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų parodymų, vienam iš jų darant spaudimą, o kito net neapklausiant, rodo aiškų išankstinį teismo nusistatymą.
2.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, rėmėsi B. J. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant jį kaip liudytoją, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalį, – akivaizdžiai neteisėtų įrodymų nelaikė netinkamais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad jis atsisakė spręsti pateiktus prašymus dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto. 2018 m. gegužės 15 d. pareiškimu teismas buvo informuotas apie tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas tapatus ieškinys. Vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, UAB „A“ pareikštą ieškinį baudžiamojoje byloje prašyta atsisakyti priimti, o 2018 m. birželio 14 d. teismo posėdžio metu, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu, buvo prašoma jį palikti nenagrinėtą. Teismas šio prašymo nesprendė ir pareiškė, kad prašymas dėl ieškinio bus išspręstas priimant nuosprendį. 2018 m. rugsėjo 10 d. pakartotinai buvo prašoma, vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi, CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu, UAB „A“ pareikštą ieškinį baudžiamojoje byloje palikti nenagrinėtą, tačiau šis prašymas nespręstas. Taip pademonstruotas išankstinis palankus požiūris civilinei ieškovei.
2.4. Kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNi02NzcvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-6-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-6-677/2016">2K-6-677/2016</a>) pažymima, kad apgaulė pagal BK 207 straipsnį dažniausiai pasireiškia tikrovės neatitinkančių duomenų, taip pat ir dėl kredito gavėjo turtinės padėties, pateikimu. Tačiau tikrovę neatitinkantys duomenys pripažintini apgaule tik tuo atveju, kai jie turėjo lemiamą reikšmę suklaidinant kreditorių. Suklaidinti kreditorių galima tik tada, kai kreditorius vykdo jam teikiamų dokumentų kontrolę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl BK 207 straipsnio 1 dalies inkriminavimo B. J. Č., nevertino nukentėjusiosios kredito įstaigos darbuotojų akivaizdžiai nerūpestingų ir lengvabūdiškų veiksmų. Teismas nevertino to, kad pagal faktoringo sutartį UAB „A“ neturėjo teisės išmokėti lėšų, nes pateikiami kredito įstaigai dokumentai buvo netinkami ir nesuderinami su sutartyje reikalaujamais dokumentais; kredito įstaiga veikė, pažeisdama esmines sutarties sąlygas, nevykdė jokios procesų kontrolės.
2.5. Būtinybė šios kategorijos bylose nustatyti ne bet kokią, o esminę apgaulę turi būti siejama su apgauto subjekto atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijumi, nes juo vadovaujantis kaltininko naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (nukentėjusiuoju pagal BK 28 straipsnio 1 dalį gali būti pripažįstamas tik fizinis asmuo, o šiuo atveju subjektas yra juridinis asmuo, kuris savo veikloje turi vadovautis didesnio rūpestingumo ir atidumo standartais). Apeliacinės instancijos teismas apie apgaulės esmingumą ir banko, kaip civilinės teisės subjekto, rūpestingumą ir atidumą skundžiamame nuosprendyje nepasisakė. Tai, kad UAB „A“ nebuvo jokios kontrolės išmokant kredito lėšas, patvirtina ir faktoringo sutartyje nurodyti reikalavimai. UAB „A“ darbuotojai nevykdė jokios teikiamų dokumentų kontrolės bei veikė aplaidžiai, nes neturėjo teisės ir negalėjo atlikti faktoringo išmokų pagal pateiktus į bylą dokumentus, nes tai iš esmės neatitiko sutarties nuostatų, todėl teismo išvada, kad finansuotoja buvo suklaidinta, panaudojant apgaulę, yra nepagrįsta. Kredito įstaigos priimamų sprendimų kontrolės nebuvimas akivaizdžiai rodo ir tai, kad B. J. Č. veiksmai negali būti pripažįstami pavojingais. Akcentuotina, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ir juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012). Apeliacinės instancijos teismas, be to, padarė fakto klaidą, konstatuodamas nuteistojo kaltę (nutarties 41 punkte nuteistajam inkriminavo dokumentų originalų pateikimą kredito įstaigai, nors apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad kredito įstaigos darbuotojai lėšas išmokėdavo pagal pateiktas dokumentų kopijas, nesant jų originalų).
2.6. B. J. Č. neužsiėmė tiesiogiai traktorių prekyba su minėta Vokietijos bendrove ir niekada nerengdavo sąskaitų faktūrų. Iš teismo nurodytų vienuolikos PVM sąskaitų faktūrų septynias pasirašė vadybininkas J. V. Jis, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir duodamas parodymus teisme, patvirtino, kad jo darbo funkcijos buvo bendravimas su klientais, sutarčių pasirašymas, sąskaitų išrašymas. J. V. taip pat teigė, kad sąskaitas bendrovėje galėjo išrašyti visi, o jų pasirašymas nereiškia, kad pats sąskaitas ir parengė. B. J. Č. nežinojo apie sąskaitų faktūrų, kurių pats nerengdavo, aplinkybes, taip pat negalėjo žinoti apie tikrovės neatitinkančius duomenis jose.
2.7. Taip pat nesutiktina, kad UAB „A“ buvo pateiktos sąskaitos apie nebūtus sandorius ir taip suklaidinama faktoringo paslaugas teikianti bendrovė. Nuo pat pirmos kaltinime inkriminuojamos sąskaitos pateikimo 2014 m. vasario 10 d. šiai bendrovei buvo žinoma, kad sandoriai neįvyko. Tiek liudytojas J. V., tiek ir kaltinamasis tvirtino, kad sąskaitose nurodytus užsakymus atšaukė užsakovai. Dėl atšauktų sandorių nebuvo gauti apmokėjimai pagal sąskaitas iš bendrovės „C“ ir sąskaitos nebuvo įtrauktos į UAB „B“ apskaitą. B. J. Č. parodė, kad apie atšauktus sandorius informavo atsakingą banko darbuotoją, ši pasiūlė tai įforminti kita tvarka, kuri būtų priimtina įstaigai. Tai, kad formuluotes dėl neįvykusio sandorio atšaukimo (nurodant, kad pirkėjas neva tiesiogiai atsiskaitė su bendrove) ir reikalavimo UAB „B“ grąžinimo pasiūlė būtent UAB „A“ darbuotoja, yra akivaizdu, nes būtent tokios formuluotės leido šią veiklą tęsti nefiksuojant sutartinių pažeidimų, kurie vyko. Tarp UAB „A“ ir UAB „B“ vyko bendradarbiavimas – susiklostė sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, o ne kreditinis sukčiavimas. Atšaukus 2014 m. vasario 10 d. sąskaitą UAB „A“ atliko koregavimus, atliktą išmokėjimą UAB „B“ įformino kaip įsiskolinimą, kurį padengė. Vėlesnius mokėjimus pagal atšauktas sąskaitas UAB „A“ atlikdavo padariusi atskaitymus, uždengdama palūkanas ar įsiskolinimus, t. y. vyko bendradarbiavimas tarp šalių.
2.8. Kasaciniame skunde, be to, teigiama, kad apeliacinės instancijos teisme buvo apribota nuteistojo teisė į teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nenurodė motyvų, kuriais vadovaujantis būtų atmestas bent vienas įrodymas. Teismas, vadovaudamasis G. K. prieštaringais parodymais, nenurodė, kodėl atmeta liudytojo J. V. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, visai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, dėl to iš esmės buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės į gynybą.
3. Atsiliepimu į nuteistojo B. J. Č. gynėjo advokato M. Valiuko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodo:
3.1. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išvadomis dėl įrodymų vertinimo, turėtų būti palikti nenagrinėti. Tai, kad, anot kasatoriaus, nepaneigti nuteistojo parodymai, jog jis pats nerengė nuosprendyje nurodytų vienuolikos sąskaitų faktūrų, todėl pateikdamas jas UAB „A“ negalėjo žinoti, kad jose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip pat siūlymas nuteistajam palankia linkme vertinti liudytojo J. V. parodymus, kritiškai vertinti Vokietijos bendrovės vadovų liudytojų G. ir B. K. parodymus, taip pat kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad būtent šių sąskaitų faktūrų pateikimas suklaidino faktoringo paslaugas teikusią bendrovę, UAB „A“ buvo žinoma, kad šie sandoriai neįvyko, buvo Vokietijos užsakovų atšaukti, UAB „A“ nebuvo jokios kontrolės, teikiant faktoringo paslaugas UAB „B“, pažeidžiant faktoringo sutarties nuostatas, nebuvo tikrinamas UAB „B“ pateikiamų dokumentų turinys, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
3.2. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius skundo argumentus, iš jų ir susijusius su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Įvertinęs apeliaciniame skunde paminėtus bylą nagrinėjusio teisėjo pasisakymus („tikim mes tuo vokiečiu, jie ten tvarką turi <...>“, „<...> gerai, advokate, ne apie tai aš noriu paklausti, jei sako vokietis, kad jis nebendradarbiavo, aš tikiu, kad jis nebendradarbiavo“), apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šie pasisakymai nedera su teisėjo etikos reikalavimais, tačiau, atsižvelgdamas į teisėjo priimtus sprendimus, byloje ištirtų įrodymų vertinimą, skundžiamo nuosprendžio surašymo argumentus, motyvus, pagrįstai nusprendė, kad teisėjas, nagrinėdamas bylą, buvo objektyvus ir nešališkas. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodyti papildomi teismo posėdžio garso įraše užfiksuoti pirmosios instancijos teismo teisėjo pasisakymai, kuriuos kasatorius nepagrįstai, remdamasis tik savo subjektyvia nuomone, įvertino kaip grasinimus vienai iš proceso šalių. Taip pat tai, kad atmesdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą teismas tam tikrus bylos įrodymus ir aplinkybes įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nesuteikia pagrindo teigti, kad jie buvo įvertinti neobjektyviai ir neišsamiai, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nešališkumą, taip pat ir priimto procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina tai, kad kolegija iš dalies sutiko su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, pripažino, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso reikalavimus. Siekdamas patikrinti apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendė atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus G. ir B. K.
3.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino įrodymus, pagrįstai pripažino B. J. Č. kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 207 straipsnio 1 dalyje. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir objektyviai įvertinę paties nuteistojo, liudytojo J. V,, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. balandžio 17 d. specialisto išvadą, UAB „A“ pateiktus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų G. ir B. K. parodymus, 2017 m. spalio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), liudytojų E. S., A. K. parodymus, kt. rašytinius duomenis, t. y. įrodymų visumą. B. J. Č. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, nes jis apgaule gavo kreditinį įsipareigojimą, taip padarydamas bendrovei turtinę žalą. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir tai, kad UAB „A“ tariamai buvo žinoma aplinkybė, jog faktoringo sutartyje numatyti sandoriai su UAB „B“ nevyko, nes B. J. Č. pateikė prašymus finansuotojai dėl reikalavimo grąžinimo pagal PVM sąskaitas faktūras. Nurodytuose prašymuose taip pat buvo pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, kad prekių gavėja atsiskaitė su pardavėja, t. y. UAB „B“, tiesiogiai, t. y. kad sandoriai realiai įvyko (byloje nustatyta, kad šią klaidinančią informaciją pateikė būtent B. J. Č.). Neginčijamai nustatyta, kad po prašymo gavimo, jau kitą mėnesį, nuteistasis finansuotojai vėl pateikdavo bendrovės „C“ išrašytą sąskaitą faktūrą, patvirtinančią nebūtą sandorį, ir šio dokumento pagrindu vėl buvo mokamas finansavimas arba iš šios sumos buvo dengiamas įmonės „B“ įsiskolinimas. Prielaidą dėl susiklosčiusių civilinių teisinių santykių tarp UAB „B“ ir UAB „A“ paneigia ir tai, kad finansuotojai pateiktos nurodytos sąskaitos faktūros buvo suklastotos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintais įrodymais nustatyta, kad, siekdamas gauti kreditinį įsipareigojimą – faktoringo avansą, B. J. Č. teikė bendrovei „A“ netikras sąskaitas faktūras, kuriose buvo atvaizduotos realiai neįvykusios finansinės operacijos, t. y. buvo išrašomos sąskaitos faktūros Vokietijos bendrovei „C“ už prekes (traktorius), nors tokių prekių minėta bendrovė užsakiusi nebuvo, šie dokumentai UAB „B“ atstovų jai nebuvo pateikti, ir kuriose Vokietijos bendrovė nepasirašė, savo antspaudo neuždėjo. Vadovaudamasi šiomis suklastotomis sąskaitomis, kreditinė bendrovė į UAB „B“ sąskaitą pervesdavo faktoringo avansą. Būtent tai, o ne pateikiamų dokumentų turinys lėmė, kad bendrovė buvo suklaidinta ir patyrė turtinę žalą.
4. Atsiliepimu į nuteistojo B. J. Č. gynėjo advokato M. Valiuko kasacinį skundą civilinės ieškovės UAB „A“ atstovas advokatas Mindaugas Zalepūga prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime civilinės ieškovės atstovas nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas įvertinus visus bylos įrodymus tiek atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susiejant į vieną loginę grandinę, nė vienam iš įrodymų šaltinių neteikiant išimtinės reikšmės, darė motyvuotą išvadą, kad nėra pagrindo pritarti apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, jog bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjęs teismas turėjo išankstinę nuomonę nagrinėjamu klausimu ir buvo tendencingas. Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs nuteistojo gynėjo prašymą, atnaujino įrodymų tyrimą byloje, teismo posėdyje apklausė liudytoją G. K., sudarė galimybę nuteistajam ir jo gynėjui užduoti jam klausimus. Liudytojas G. K., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, esmines įvykio aplinkybes nurodė analogiškas, kaip ir per apklausą ikiteisminio tyrimo metu Vokietijos teisėsaugos institucijoje bei susirašinėdamas elektroniniu paštu su UAB „A“ darbuotojais. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik nuteistojo B. J. Č. paaiškinimais, duotais teisme, tačiau ne jo parodymais, duotais kaip liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu, tad BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas nekonstatuotinas. Apie galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pasisakė išsamiai ir motyvuotai.
4.2. BK 207 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai B. J. Č. veikoje nustatyti tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nuteistojo keliamų klausimų, susijusių su faktoringo sutarties pažeidimais, nurodė, kad, siekdamas gauti kreditinį įsipareigojimą – faktoringo avansą, B. J. Č. UAB „A“ teikė netikras sąskaitas faktūras, kuriose buvo atvaizduotos realiai neįvykusios finansinės operacijos, t. y. buvo išrašomos sąskaitos faktūros bendrovei „C“ už prekes (traktorius), nors tokių prekių minėta Vokietijos bendrovė nebuvo užsakiusi. Teismų nustatyta, kad UAB „A“ nuteistojo pateiktos vienuolika sąskaitų faktūrų ne tik nebuvo UAB „B“ pateiktos minėtai Vokietijos bendrovei, bet ir buvo suklastotos, nes jose atvaizduotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Toks nuteistajam žinomai netikrų dokumentų pateikimas finansuotojai lėmė tai, kad UAB „A“ į UAB „B“ sąskaitą pervedė atitinkamą faktoringo avansą. Toks nuteistojo elgesys pasireiškė finansuotojos suklaidinimu, prieš ją panaudojant apgaulę. Kadangi nuteistasis B. J. Č. savo veika siekė nusikalstamų tikslų, to negalima vertinti tik civilinių teisinių santykių aspektu.
4.3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl lizingo bendrovės nerūpestingumo ir nesąžiningumo. Pats nuteistasis, teikdamas suklastotus dokumentus ir siekdamas gauti finansavimą, suklaidino lizingo bendrovę, po to pats teikė prašymus finansuotojai dėl reikalavimo grąžinimo pagal atitinkamas savo paties anksčiau pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „A“ buvo žinoma apie tokių prašymų pateikimą, tačiau finansuotojai buvo pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, kad prekių gavėja atsiskaitė su pardavėja, t. y. su UAB „B“, tiesiogiai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, aptardamas liudytojo J. V. parodymus, kad sąskaitas faktūras jo vardu galėjo išrašyti bet kas, o parašo buvimas dokumente nebūtinai reiškė, kad jis jį rengė, nurodė tai vertinantis kritiškai, nes pagal bylos duomenis būtent J. V. tiesiogiai bendravo su Vokietijos bendrovės „C“ atstovu dėl traktorių tiekimo, gaudavo užsakymus iš jų, todėl būtų nelogiška teigti, kad sąskaitas faktūras bendrovei galėjo išrašyti ir tai darė bet kuris iš darbuotojų. Be to, teismas nurodė, kad kaltinime minimų vienuolikos sąskaitų faktūrų nei nuteistasis, nei J. V. ar kiti įmonės darbuotojai bendrovei „C“ neišsiuntė, nes jose buvo atvaizduoti realiai neįvykę sandoriai ir tokių dokumentų Vokietijos bendrovė negavo, jie pateikti tik finansuotojai (už dokumentų originalų pateikimą buvo atsakingas nuteistasis B. J. Č., jis, kaip įmonės vadovas, buvo suinteresuotas gauti lėšas bei naudoti jas įmonės ūkinėje komercinėje veikloje). Žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, teigti, kad buvo padaryta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų, pagrindo nėra.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo B. J. Č. gynėjo advokato M. Valiuko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. Vadinasi, nuteistojo B. J. Č. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl B. J. Č. kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti, atkreipiant dėmesį į tai, kad iš esmės analogiški nuteistojo B. J. Č. gynėjo teiginiai buvo dėstomi ir apeliaciniame skunde ir dėl jų išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
8. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2010">2K-176/2010</a>, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>).
10. BPK 58 straipsnio 1 dalis reglamentuoja bendruosius nušalinimo pagrindus, dėl kurių BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, negali dalyvauti baudžiamajame procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienas iš nušalinimo pagrindų yra, kai proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias, į BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reguliavimo sritį nepatenkančias, aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Šios BPK normos turinys reiškia, kad baudžiamojo proceso įstatymas nepateikia baigtinio nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašo ir BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, privalo nusišalinti dėl bet kokios pagrįstų abejonių jo nešališkumu keliančios aplinkybės, jeigu ją argumentuotai nurodo proceso dalyviai.
11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, teismo posėdžio metu neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teismas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties. Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdamas nuosprendį ar nutartį teismas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-489/2018, 2K-16-489/2017, 2K-324-788/2017, 2K-523/2008, 2K-751/2007, 2K-202/2005).
12. Kita vertus, ne bet koks tokio pobūdžio teisėjo etikos reikalavimų galimai neatitinkantis teisėjo elgesys proceso metu, nors ir sukėlęs neigiamų proceso dalyvių emocijų, objektyviai reiškia ir teismo nešališkumo trūkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-489/2018; taip pat žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Ilnseher prieš Vokietiją, peticijų Nr. 10211/12 ir 27505/14, 287–290 punktus; 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo byloje Chim ir Przywieczerski prieš Lenkiją, peticijų Nr. 36661/07 ir 38433/07, 159–178 punktus; 2008 m. liepos 22 d. sprendimo byloje Panasenko prieš Portugaliją, peticijos Nr. 10418, 65–69 punktus). Vertinimas šiuo aspektu atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju, laikantis pirmiau išdėstytų bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į konkretų teisėjo elgesį bei visumą kitų bylos aplinkybių. Šiame kontekste teisėjo priimti procesiniai sprendimai, jų kokybė ar trūkumai (ypač tuo atveju, jeigu tokie trūkumai būtų akivaizdūs, rodytų savivalės požymius), neigiamas poveikis proceso dalyvių teisėms gali būti reikšmingi, tačiau paprastai savaime nėra lemiami.
13. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-486/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-486/2014">2K-486/2014</a>, 2K-45-303/2018 ir kt.). EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą narinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).
14. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas šioje byloje buvo šališkas. Šiam teiginiui pagrįsti kasatorius nurodo tokius pagrindinius teisėjo šališkumo aspektus, kaip antai teisėjo nusistatymą prieš kaltinamąjį ir jo gynėją; 2018 m. birželio 14 d. teismo posėdyje teisėjo išreikštą išankstinę nuomonę dėl liudytojo G. K. parodymų patikimumo; liudytojo J. V. apklausos nekorektiškumą; 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje išsakytas frazes, kurias kasatorius vertina kaip grasinimus; tai, kad nuosprendis grindžiamas tik liudytojo G. K. parodymais; ne laiku atliktą gynybos prašymų dėl civilinio ieškinio nagrinėjimą ir sprendimo dėl jo priėmimą.
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka, kad kasatoriaus nurodomas pirmosios instancijos teismo teisėjo elgesys išties kelia pagrįstų abejonių dėl jo elgesio procese atitikties etikos reikalavimams, tačiau šios konkrečios bylos aplinkybėmis toks elgesys vis dėlto negali būti vertinamas kaip rodantis teisėjo šališkumą.
16. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad tam tikri teisėjo etikos požiūriu netinkami pasisakymai 2018 m. birželio 14 d. teismo posėdyje apklausiant liudytoją J. V. („tikim mes tuo vokiečiu, jie ten tvarką turi“; „gerai, advokate, ne apie tai aš noriu paklausti, jei sako vokietis, kad jis nebendradarbiavo, aš tikiu, kad jis nebendradarbiavo“), taip pat liudytojo apklausos būdas, vertinant tai konkrečioje proceso situacijoje (svarbaus liudytojo apklausa, byloje esant prieštaravimų tarp jo parodymų ir kitų byloje surinktų duomenų, ir ne tik tarp liudytojo G. K. parodymų, bet ir rašytinių įrodymų), nereiškia teisėjo išankstinės nuostatos dėl esminių byloje sprendžiamų klausimų išreiškimo (pavyzdžiui, komentuojami teisėjo teiginiai neleidžia daryti išvados, jog šis būtų išsakęs savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties) ar neleistino spaudimo liudytojui. Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad liudytojo G. K. parodymai, dėl kurių pasisakė teisėjas liudytojo J. V. apklausos metu, sprendžiant iš teismų sprendimų turinio, nebuvo vienintelis, kaip teigia kasatorius, ar juolab lemiamas nuteistojo kaltės įrodymas.
17. Sutiktina su kasatoriaus skundo argumentu, kad teisėjo elgesys 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu taip pat nebuvo korektiškas. Pavyzdžiui, reiškiant nušalinimą teisėjui pertraukė kaltinamojo gynėją, įsivėlęs į diskusiją pasakė nerišlią frazę, kurią gynyba subjektyviai įvertino kaip grasinimą („O dėl tos aplinkybės, kad netenkinau jūsų prašymų, kaip sakant, su mielu noru padaryčiau jum... bet einu rašyti savo verdikto“). Kita vertus, šio posėdžio ir ankstesnės proceso eigos analizė leidžia daryti išvadą, kad toks teisėjo elgesys buvo susijęs su netinkama, pernelyg emocinga jo reakcija į gynybos reiškiamą, teisėjo nuomone, akivaizdžiai nepagrįstą nušalinimą jam, iš esmės siejamą su jo priimtais procesiniais sprendimais, be kita ko, ir kartotiniu, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstų klausimų, susijusių su civiliniu ieškiniu, kėlimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjas posėdžio metu (išklausęs gynėjo) prieš darydamas pareiškimą apie pareikštą nušalinimą dėl savo nesuvaldytų emocijų nutraukiant gynėją proceso dalyvių atsiprašė (garso įrašo 7 min.), tiek žodžiu, tiek ir nutartyje dėl nušalinimo nurodė, kad jo priimami procesiniai sprendimai, nors ir neatitinka gynybos pozicijos, nėra šališki. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija kasaciniame skunde nurodytos teisėjo pasakytos pavienės ir neaiškaus konteksto frazės vertinti kaip „grasinimo“, taip pat ir teismo šališkumo aspektu, neturi pagrindo.
18. Nepaisant tam tikrų teisėjo etikos elgesio trūkumų, pirmosios instancijos teismo kaip nešališko vertinimą sustiprina apeliacinės instancijos teismo, taip pat ir kasacinėje nutartyje padarytos išvados dėl abejonių nekeliančio viso proceso teisingumo. Reikšminga ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme, kurio nešališkumo kasatorius neginčija ir kuris turi visą kompetenciją nagrinėti bylą tiek fakto, tiek teisės aspektais, buvo atliktas dalies įrodymų tyrimas, t. y., tenkinant gynybos prašymą ir šalinant jai kilusias abejones, buvo apklausti liudytojai G. ir B. K. bei pakartotinai liudytojas J. V.; apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo B. J. Č. kaltės buvo analogiškos pirmosios instancijos teismo išvadoms, o apeliacinio skundo argumentai, jog galutiniam proceso rezultatui esminę įtaką turėjo pirmosios instancijos teismo šališkumas, motyvuotai paneigti. Esant teismų instancinei sistemai, kuri suteikia galimybę tam tikrais atvejais ištaisyti pirmosios instancijos teismo proceso trūkumus, be kita ko, ir pašalinti bet kokias abejones dėl žemesnės instancijos teismo eventualaus šališkumo nagrinėjant bylą, tokia galimybė šiuo konkrečiu atveju įgyvendinta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-22/2006).
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teiginiams, kad buvo pažeista nuteistojo B. J. Č. teisė į nešališką teismą.
Dėl įrodymų vertinimo ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
20. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).
21. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus, neturi (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys). Visi duomenys (išskyrus kaip liudytojo apklausto B. J. Č. parodymus), kuriais grindžiamos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teismų posėdžiuose (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kaip liudytojo apklausto B. J. Č. parodymai, užfiksuoti 2016 m. balandžio 12 d. apklausoje, yra pripažinti neleistinu įrodymu, gautu pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Dėl to šiuo įrodymu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, savo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir B. J. Č. kaltės negrindė (nutarties 29, 30 punktai). Dėl vieno neleistino įrodymo, išdėstyto aprašomojoje nuosprendžio dalyje, negalima atsisakyti visų kitų įstatymo nustatyta tvarka gautų ir ištirtų įrodymų. Dėl to, priešingai nei mano kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šio pažeidimo nepripažino esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio reikėtų naikinti teismo nuosprendį.
22. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.
23. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-746/2016">2K-118-746/2016</a>).
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino apeliacine tvarka apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą; atlikęs dalies įrodymų tyrimą (apklausęs liudytojus G. K., B. K. ir J. V.) ir dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus (taip pat ir liudytojo J. V. parodymus), priešingai nei skunde teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės; skundžiamoje nutartyje išdėstė išvadas dėl visų esminių nuteistojo B. J. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentų (pavyzdžiui, nutarties 22, 23, 24, 28, 41 ir kt. punktai), nurodė motyvus, kodėl apelianto skundo argumentai atmetami. Nesutikti su šio teismo nutarties išvadomis ir pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
25. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde nurodytais tam tikrais proceso pažeidimais, padarytais, pavyzdžiui, surašant teismo nuosprendį (dėl motyvacijos stokos), tačiau nustatytų pažeidimų vien dėl jų formalaus pobūdžio nevertina kaip esminių, dėl kurių reikėtų naikinti teismų sprendimus, juolab kad, kaip minėta, ir šį pirmosios instancijos teismo trūkumą apeliacinės instancijos teismas ištaisė.
26. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip prašo kasatoriai, abiejų instancijų teismų sprendimus ir nuteistajam B. J. Č. nutraukti bylą ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo.
Dėl BK 207 straipsnio 1 dalies taikymo
27. Pagal BK 207 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2014). Apgaulė šiuo atveju suprantama kaip sąmoningas kito asmens suklaidinimas pranešant jam melagingas žinias (aktyvioji apgaulė) arba nutylint tikruosius faktus, kai apie juos buvo būtina pranešti (pasyvioji apgaulė). Apgaulės turinį paprastai sudaro kreditinių įsipareigojimų gavėjo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys, taip pat ir dėl jo turtinės ir ekonominės padėties bei turintys reikšmę davėjui priimant atitinkamą sprendimą. Objektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą ar kitus kreditinius įsipareigojimus, o subjektyvioji – tiesiogine tyčia; asmuo suvokia, kad apgaule gauna kreditą, paskolą ar kitus kreditinius įsipareigojimus, ir to siekia.
28. Byloje nustatyta, kad B. J. Č., būdamas UAB „B“ direktorius, turėdamas teisę atstovauti ir priimti šio juridinio asmens vardu sprendimus, veikdamas jo interesais, iš UAB „A“ (šiuo metu – UAB „A“), pagal sudarytą faktoringo sutartį, teikdamas kredito davėjai netikrus dokumentus – kaltinime išvardytas netikras sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti duomenys apie tariamus santorius tarp UAB „B“ ir Vokietijos bendrovės „C“ dėl traktorių pirkimo ir pardavimo, apgaule gavo bendrovei „B“ avansus pagal faktoringo sutartį (281 520 Eur).
29. Negalima sutikti su kasatoriaus skundo argumentais, kad nuteistojo veiksmuose nenustatyta esminė apgaulė, turėjusi lemiamą reikšmę kreditorei priimant bendrovei „B“ naudingus sprendimus pagal faktoringo sutartį, taip pat kad tarp kredito davėjos ir jo gavėjos buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai (sutartiniai santykiai), o ne padaryta nusikalstama veika (BK 207 straipsnio 1 dalis).
30. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kreditinio sukčiavimo veikos kriminalizavimo pagrindas yra vien faktas, kad kreditinių įsipareigojimų ar subsidijos gavimo procese buvo panaudota apgaulė. Byloje toks faktas nustatytas. Todėl šiuo konkrečiu atveju kalbėti apie civilinius teisinius santykius nėra jokio pagrindo. Nuteistasis net 11 kartų teikė kredito įstaigai finansuoti žinomai netikras (pagamintas montažo būdu) sąskaitas faktūras, neva patvirtinančias tariamus sandorius dėl traktorių pirkimo ir pardavimo Vokietijos bendrovei, nors tokie sandoriai tarp UAB „B“ ir UAB „C“ nebuvo sudaryti. Nekyla abejonių, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis B. J. Č. siekė nusikalstamų tikslų, t. y. suklaidinti kredito davėją, kad ši nepagrįstai finansuotų bendrovę „B“. Šių netikrų sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „B“ ir buvo mokamas faktoringo avansas. Taigi apgaulė šioje byloje pasireiškė tikrovės neatitinkančių duomenų (dokumentų) kredito davėjai teikimu. Ir, priešingai nei teigia kasatorius, nuteistojo teikti dokumentai turėjo lemiamą reikšmę kredito įstaigai priimant sprendimą dėl UAB „B“ faktoringo avanso mokėjimo, nes be netikrų dokumentų bendrovė finansavimo pagal faktoringo sutartį nebūtų gavusi. Vadinasi, šioje byloje apgaulės, kaip kreditinio sukčiavimo, požymis nustatytas pagrįstai.
31. Kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius dėl bendrovei „B“ mokėto faktoringo avanso pagal netikras sąskaitas faktūras kaltina kredito įstaigos darbuotojus aplaidumu, taip pat atmestini. Viena vertus, nuteistojo B. J. Č. ir banko darbuotojų tyčios ir susitarimo su klientu padaryti ar padėti jam padaryti kreditinį sukčiavimą bendrumas šioje byloje nėra nustatytas. Kita vertus, net ir darant prielaidą dėl galimai aplaidžių kredito įstaigos darbuotojų veiksmų, ši aplinkybė, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame teismo nuosprendyje, nuteistojo atsakomybės pagal BK 207 straipsnio 1 dalį nešalintų.
32. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai atskleidė objektyviuosius ir subjektyviuosius nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kvalifikuodami veiką pagal BK 207 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
33. Nenustačius teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, nurodytų BPK 369 straipsnyje, nuteistojo gynėjo advokato Manto Valiuko kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo B. J. Č. gynėjo advokato Manto Valiuko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Tomas Šeškauskas
Audronė Kartanienė
