Civilinė byla Nr. 3K-3-394-415/2015
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01983-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 126.2
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties ir Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, V. J., uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Tele2“, uždaroji akcinė bendrovė „MCB Finance“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo sąžiningumo vertinimo sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą (Lietuvos Respublikos fizinio asmens bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
Pareiškėja A. M. 2013 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėja nurodė, kad tapo nemoki, nes laidavo už savo tėvų sudarytą paskolos sandorį, vykdė komercinę veiklą ir, nežinodama Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, nesumokėjo privalomų mokėti mokesčių. Iš viso pradelsta mokėti 216 103,45 Lt skolų, iš jų 137 132,10 Lt skola Valstybinei mokesčių inspekcijai ir 72 815 Lt skola V. J. Pareiškėjos teigimu, ji negali grąžinti skolų, nes yra studentė, nedirba, jos pajamos yra 350 Lt kas mėnesį gaunama socialinė pašalpa ir 390 Lt socialinė stipendija, turto neturi, kitų prievolių užtikrinimo būdų nėra suteikusi, jai skolingų ar jos išlaikomų asmenų nėra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai A. M. bankroto bylą (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Teismas nustatė, kad pareiškėja yra nemoki: jos skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, yra 217 510,31 Lt, t. y. viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą; pareiškėja neturi turto ir jos pajamų nepakanka skoliniams įsipareigojimams vykdyti. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėja nėra sąžiningas asmuo FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme, nes jos nesąžiningi veiksmai turėjo esminę įtaką pradelstoms skoloms atsirasti.
Teismas sprendė, kad mokestinės nepriemokos valstybei, kurios sudaro 63,5 procento pareiškėjos nurodytų skolinių įsipareigojimų, atsirado dėl pareiškėjos nesąžiningumo. Šią išvadą teismas grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėja, neįregistravusi individualios veikos, ne mažiau nei 5 metus (nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 4 d.) vykdė komercinę veiklą – prekiavo naudotais automobiliais, iš jos gavo pajamų, kurių dydis 2007 m. pasiekė ir viršijo ribą, lemiančią pareigą registruotis kaip PVM mokėtojai ir mokėti šį mokestį valstybei. Dėl to, kad vykdė individualią veiklą jos neįregistravusi, pareiškėjai priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės ir valstybinio socialinio draudimo mokesčių nepriemokos. Teismas konstatavo, kad pareiškėja ilgą laiką neteisėtai vykdė komercinę veiklą, jos veikoje yra akivaizdžių nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnyje, požymių. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja akivaizdžiai vengė pateikti duomenis apie vykdytą komercinę veiklą, o vengimas pateikti svarbius bylai dokumentus bei paaiškinti bylai svarbias aplinkybes, taip pat tikrovės neatitinkantys paaiškinimai laikytini nesąžiningais civiline teisine ir procesine prasme.
Spręsdamas dėl pareiškėjos nesąžiningumo, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai kartu su tėvais vykdant neregistruotą komercinę veiklą, pardavimui įsigyti automobiliai buvo registruojami pareiškėjos vardu, o ji pripažino, jog žinojo ir suvokė, kad tai buvo daroma tėvams siekiant neprarasti iš valstybės biudžeto mokamų invalidumo išmokų. Toks elgesys, teismo vertinimu, pažeidė viešąjį interesą, neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjai priskaičiuotų mokestinių nepriemokų dydžiui ir laikytinas nesąžiningu civiline teisine prasme. Iš Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 4 d. patikrinimo akto Nr. (3.10)-PA6.3-12 teismas nustatė, kad, be prekybos automobiliais, buvo vykdomi ir įvairūs nekilnojamojo turto sandoriai, pagal kuriuos nekilnojamasis turtas buvo parduodamas ir perkamas už absurdiškai mažas kainas, pvz., 300 Lt, 500 Lt, kokių nebuvo net per ekonominę krizę. Šie sandoriai ir tiesos neatitinkantys pareiškėjos paaiškinimai, kad ji jų nesudarė, teismo nuomone, leidžia konstatuoti ieškovės nesąžiningumą. Teismo teigimu, tai, kad nuo sandorių sudarymo yra praėję daugiau nei 3 metai ir bankroto bylos iškėlimo atveju įstatymas nenustato bankroto administratorius pareigos jų ginčyti, neturi reikšmės sprendžiant apie asmens sąžiningumą.
Teismas sprendė, kad pareiškėjos įsipareigojimai kreditorei V. J., sudarantys 33,7 procento visų pareiškėjos nurodytų pradelstų skolinių įsipareigojimų, dėl kurių prašoma iškelti bankroto bylą, taip pat atsirado dėl nesąžiningų pareiškėjos veiksmų. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad pareiškėja laidavo už savo tėvų 2011 m. balandžio 12 d. išduotą paprastąjį vekselį, kuriuo pastarieji įsipareigojo iki 2011 m. gegužės 12 d. sumokėti V. J. 21 000 Eur. Teismo teigimu, pareiškėja vengė paaiškinti apie šį laidavimą, vengė pateikti svarbius bylai dokumentus, o prieštaringas jos ir jos atstovo skolos aplinkybių aiškinimas iki ir po teismo išreikalautų dokumentų pateikimo į bylą yra nesąžiningi veiksmai civiline teisine ir procesine prasme. Vekselis išduotas ir laidavimo sandoris sudarytas netrukus po to, kai buvo pradėtas pareiškėjos mokestinis patikrinimas. Be to, pareiškėjos teigimu, tėvai skolinosi dėl sunkios turtinės padėties, tačiau vekseliu prisiimtiems dideliems įsipareigojimams įvykdyti nustatytas itin trumpas terminas (1 mėnuo), o tai, teismo nuomone, kelia abejonių dėl sandorio sąžiningumo ir atitikties gerai moralei bei imperatyviosioms viešosios teisės normoms. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji kreditorės nepažinojo, neatitinka tikrovės, nes pareiškėja pagal 2009 m. kovo 5 d. sutartį iš V. J. už 300 Lt įsigijo gyvenamąjį namą su priestatu bei kiemo statiniais Plungės r. Be to, kad šis sandoris kelia abejonių dėl sąžiningumo ir atitikties viešosios teisės normoms, akivaizdus melavimas teismui taip pat rodo ieškovės nenuoširdumą ir nesąžiningumą.
Teismas nustatė, kad pagal pareiškėjos banko sąskaitų išrašus, pareiškėja nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. vasario 18 d. ne mažiau kaip 16 kartų gavo pinigų už prekes, nuomą ir nenurodant mokėjimo paskirties. Pareiškėja paaiškino, kad tai pajamos už parduodamus per internetą pačios dėvėtus drabužius, tačiau, teismo nuomone, nepaneigta tikimybė, jog ieškovė užsiima kita neįregistruota individualia veikla. Spręsdamas dėl pareiškėjos sąžiningumo, teismas taip pat vertino aplinkybę, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 30 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį, kurios būtinumas neįrodytas. Vartojimo kreditas buvo paimtas savo poreikiams tenkinti, o ne sumažinti jau turimus įsipareigojimus kreditoriams. Toks elgesys, teismo teigimu, nelaikytinas sąžiningu.
Teismas pažymėjo ir tai, kad bankroto bylos administravimo išlaidoms per mėnesį pareiškėja nurodė skirsianti apie 200 Lt. Jos siūlomo bankroto administratoriaus, kurio vienintelis akcininkas ir direktorius yra artimais giminystės ryšiais susijęs su pareiškėjai atstovaujančiu advokatu, nurodyta administravimo išlaidų suma – 3000 Lt. Įmonių bankroto valdymo departamento pasiūlyto bankroto administratoriaus nurodyta administravimo išlaidų suma 1000 Lt. Pareiškėja prašė skirti jos siūlomą administratorių, nes su juo yra bendravusi ir juo pasitiki, nors kito siūlomo administratoriaus administravimo išlaidos yra tris kartus mažesnės. Tai, teismo nuomone, atsižvelgiant į deklaruojamą pareiškėjos turtinę padėtį, taip pat rodo jos nenuoširdumą ir nesąžiningumą. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepagrindė, kad ji galės atkurti savo mokumą.
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu ir sprendė, kad pareiškėja FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas fizinis asmuo, o jai iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad aplinkybė, jog naudotų automobilių pirkimo–pardavimo sandoriai buvo vykdomi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d., kai pareiškėja dar niekam nebuvo skolinga, nėra reikšminga, nes dėl šių sandorių sudarymo susidarė didžiulė 137 132,10 Lt skola valstybės biudžetui, sudaranti net 63,5 proc. pradelstų pareiškėjos įsiskolinimų ir esanti viena pagrindinių pareiškėjos nemokumo priežasčių. Kolegijos nuomone, 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjos pasirašytas laidavimas už savo tėvų (vekselio davėjų) 21 000 Eur išduotą vekselį taip pat vertintinas kaip veiksmas didinant savo įsipareigojimus kreditoriams, dėl kurio pareiškėja negali būti laikoma sąžininga.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja A. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir iškelti jai bankroto bylą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl imperatyvaus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pažeidimo. Teismai analizavo pareiškėjos veiksmus, kurie nepatenka į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo teismui atsisakyti iškelti bankroto bylą apimtį, t. y. vertino sandorius, sudarytus anksčiau nei prieš trejus pastaruosius metus. Skolos pagrindiniams kreditoriams, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai ir V. J., atsirado iš sandorių, sudarytų prieš daugiau nei trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimo dienos, todėl teismai, vertindami šiuos sandorius ir jų pagrindu atsisakydami iškelti bankroto bylą, apribojo valstybės garantuojamą fizinio asmens teisę į bankrotą, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suteikiamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugą ir teisinio saugumo principą.
2. Dėl nepagrįsto pareiškėjos nesąžiningumo konstatavimo. Teismai nepagrįstai pripažino pareiškėją nesąžininga, nes jos veiksmus vertino tik objektyviuoju požiūriu ir neatsižvelgė į subjektyviuosius sąžiningumo kriterijus: pareiškėjos amžių, išsilavinimą, praktinius įgūdžius ir kitas savybes. Veiklos vykdymo pradžioje 2006 m. liepos 1 d. pareiškėja buvo nepilnametė, nebuvo įgijusi net vidurinio išsilavinimo ir visiškai neturėjo komercinės veiklos vykdymo patirties. Vertinant pareiškėjos veiksmų sąžiningumą subjektyviuoju požiūriu, darytina išvada, kad ji negalėjo žinoti ir numatyti visų vykdytinų veiksmų bei tų veiksmų nevykdymo pasekmių. FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu.
3. Dėl nepagrįsto sąžiningumo ir teisės aktų pažeidimų susiejimo. Teismai nepagrįstai nurodo, kad viešosios teisės normų, reglamentuojančių fizinių asmenų komercinę veiklą ir mokesčių skaičiavimo bei mokėjimo tvarką, nesilaikymas laikytinas fizinio asmens nesąžiningumu civilinės teisės prasme. Fizinis asmuo, kuris yra padaręs administracinės teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką (išskyrus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatytus atvejus) turi teisę bankrutuoti. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos konkrečios veiklos, tarp kurių nėra BK 202 straipsnyje įtvirtintos veikos. Nepagrįsti ir teismų argumentai, kad pareiškėja galimai šiuo metu užsiima neįregistruota individualia veikla ir dėl to yra pagrindas ją laikyti nesąžininga. Iš pareiškėjos pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad įplaukos už parduodamus dėvėtus drabužius gaunamos retai ir yra mažareikšmės (iki 150 Lt).
4. Dėl nepagrįsto rėmimosi FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi. Teismai nepagrįstai rėmėsi ne konkrečiais įstatyme nustatytais pagrindais, kurie įtvirtina teismo pareigą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalis), o FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatoma viso Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui pagrindų ir pareiškėjo sąžiningumo vertinimo sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą.
Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui
Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).
Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjai. Teismai įvertino tai, kad pareiškėja A. M., siekdama ekonominės naudos, tęstiniu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. vykdė naudotų automobilių pirkimo–pardavimo sandorius su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Iš viso įsigijo 72 automobilius už 835 953 Lt, juos pardavė už 708 980 Lt. Teismai nustatė, kad pareiškėja, neįregistravusi individualios veiklos, ne mažiau nei penkerius metus vykdė komercinę veiklą, gavo iš jos pajamų. Pareiškėjai buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka. Teismai taip pat atsižvelgė į pareiškėjos teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodytus teiginius, kad veiklą vykdė tėvai, jie pirkdavo automobilius ir juos registruodavo pareiškėjos vardu siekdami neprarasti iš valstybės biudžeto mokamų invalidumo išmokų, ir ji tai žinojo, suprato ir su tuo sutiko. Tokį pareiškėjos elgesį pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino kaip nesąžiningus veiksmus, kurie pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sudaro pagrindą atsisakyti iškelti fizinių asmenų bankroto bylą.
Kasatorės nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, vertindami jos veiksmus ne tik per paskutinių trejų metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir per ankstesnį laikotarpį.
Teisėjų kolegija šį kasatorės argumentą pripažįsta pagrįstu. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas FABĮ, ne kartą yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus trejiems metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent šitaip nurodyta teisės norma, t. y. kad sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo, aiškinama kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2015">3K-3-65/2015</a>).
Kartu pažymėtina ir tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėjęs nesąžiningas pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2014">3K-3-516/2014</a>).
Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningais veiksmais pripažįstami: 1) CK 6.67 straipsnyje nurodyti sandoriai, jeigu jie pažeidžia kreditorių teises ir šių sandorių pareiškėjas neprivalėjo sudaryti; 2) kitokie veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2014">3K-3-516/2014</a>).
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2013">3K-3-336/2013</a>; kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turi būti vertinami pareiškėjos veiksmai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2014 m. kovo 17 d. Į šį laikotarpį patenka du teismų vertinti sandoriai – 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjos pasirašytas laidavimas už savo tėvų (vekselio davėjų) A. M. ir V. M. 21 000 Eur išduotą vekselį kreditorei V. J. ir 2012 m. balandžio 30 d. su UAB „MCB Finance“ sudaryta Vartojimo kredito sutartis, taip pat kitokie veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti sandoriai sąžiningumo aspektu vertinti ne kaip CK 6.67 straipsnyje nurodyti sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises, ir šių sandorių pareiškėjas neprivalėjo sudaryti, o antruoju FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu kaip bet kurie veiksmai, kurie laikomi nesąžiningais. Vadovaujantis CK 1.63 straipsnio 1 dalimi, sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, todėl sandoriai, nepatenkantys tarp tokių, kurie atitiktų CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, turi būti vertinami CK nustatyta tvarka sąžiningumo aspektu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismai padarė teisingas išvadas pripažinę, jog 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjos pasirašytas laidavimas už savo tėvų (vekselio davėjų) išduotą 21 000 Eur vekselį kreditorei V. J., kai jau nuo 2011 m. vasario 15 d. buvo atliekamas pareiškėjos A. M. teminis mokestinis patikrinimas, kurio metu tikrintas gyventojų pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis ir valstybinio socialinio drausimo įmokos už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokos už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 4 d., vertintinas kaip veiksmas, didinantis įsipareigojimus kreditoriams, todėl tokie pareiškėjos veiksmai yra nesąžiningi. Pažymėtina, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų šių pareiškėjos veiksmų būtinumą, siekį pagerinti savo skolinių įsipareigojimų vykdymo galimybes ateityje, kitaip teigiamai paveikti turtinę ir finansinę padėtį ir pan. (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai taip pat pagrįstai nesąžiningais veiksmais FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme pripažino pareiškėjos 2012 m. balandžio 30 d. su UAB,,MCB Finance“ sudarytą Vartojimo kredito sutartį. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2015">3K-3-65/2015</a>; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015).
Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, ištyrę įrodymus, nagrinėjamu atveju nenustatė objektyvių priežasčių paimti tokį vartojimo kreditą (CPK 185 straipsnis). Taip pat teismai įvertino aplinkybes, kad vartojimo kreditas paimtas 180 dienų su didele palūkanų norma, jau esant dideliems pareiškėjos įsiskolinimams kreditoriams. Atsižvelgdami į tai, teismai konstatavo, kad pareiškėja didino skolas ir sąmoningai nesiekė sumažinti jau turimų įsipareigojimų. Pareiškėja nepateikė šias teismų nustatytas aplinkybes paneigiančių argumentų ar duomenų (CPK 178 straipsnis). Taigi teismai, ištyrę bylos duomenis, pagrįstai pareiškėjos elgesį imant vartojimo kreditą pripažino nesąžiningu.
Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinis teismas kaip reikšmingą pareiškėjo veiksmų sąžiningumo vertinimo aspektu yra įvardijęs aplinkybių, ar pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2015">3K-3-65/2015</a>). Taigi paminėti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentai atitinka kasacinio teismo formuojamą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo praktiką.
Dėl kooperacijos principo (CPK 8 straipsnis) svarbos sudarant realias galimybes įvertinti asmens sąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, nurodydamas, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, jo veiksmų sąžiningumo vertinimo testas (sąžiningumo vertinimas CK nustatyta tvarka) taikomas ne tik vertinant nemokumą lėmusių veiksmų sąžiningumą, bet vertinant ir kitų jo veiksmų, t. y. teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir bylos nagrinėjimo metu atskleidžiant visą informaciją (neslepiant tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių), sąžiningumą.
Pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. M. v. G. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-178/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-178/2006">3K-3-178/2006</a>; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Projektų vystymo grupė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDctMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-207-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-207-313/2015">3K-3-207-313/2015</a>; kt.). Iš esmės tai reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti tam tikras aplinkybes, tai nepaneigia bylos dalyvių pareigos netrukdyti teismui tinkamai organizuoti procesą ir atvirai bendradarbiaujant prisidėti prie bylai reikšmingų faktų tyrimo. Sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą tai svarbu dar ir dėl to, kad asmens sąžiningumo kategorija FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme didele dalimi apibūdinama pagal subjektyviuosius asmens elgesį charakterizuojančius kriterijus, kuriems tinkamai nustatyti būtinas asmens, kurio sąžiningumas vertinamas, aktyvus, bendradarbiavimu pagrįstas dalyvavimas. Dėl to sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas laiku, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu, melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Taigi asmeniui nevykdant pareigos bendradarbiauti, teismas remiasi esama bylos medžiaga ir gali atsirasti pagrindas pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis remdamasis asmuo prašo iškelti bankroto bylą (CPK 185 straipsnis).
Dėl nurodytų argumentų kasacinis teismas pripažįsta, kad procesinio bendradarbiavimo principo pažeidimas sukelia procesinius teisinius padarinius, kurie jau yra paminėti, tačiau nepatenka į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo taikymo sritį.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo
CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
Kasatorė nurodo, kad nepagrįsti yra teismų argumentai, jog pareiškėja galimai šiuo metu užsiima neįregistruota individualia veikla ir dėl to yra pagrindas ją laikyti nesąžininga. Be to, kasatorės teigimu, įplaukos už parduodamus dėvėtus ir nebereikalingus drabužius gaunamos retai ir yra mažareikšmės.
Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, jog ieškovei nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. vasario 18 d. ne mažiau kaip 16 kartų buvo pervesti pinigai už prekes, nuomą ir nenurodant, už ką. Pareiškėja paaiškino, kad tai pajamos už parduodamus per internetą jos pačios dėvėtus drabužius. Teismas nurodė, kad nepaneigta tikimybė, jog pareiškėja užsiima kita neįregistruota individualia veikla.
Kasacinis teismas pripažįsta, kad nurodytų įrodymų vertinimas neatitinka anksčiau minėtų taisyklių, taikomų įrodymų vertinimui. Primintina, kad teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Šiuo atveju manytina, kad įrodymų daryti išvadą, jog pareiškėja užsiima neįregistruota individualia veikla, nepakanka, o tikimybinis lygmuo nepakankamas tam tikros aplinkybės buvimui konstatuoti.
Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad buvo pagrįstai konstatuoti nesąžiningi pareiškėjos veiksmai laiduojant už tėvų skolinius įsipareigojimus bei sudarant vartojimo kredito sutartį, nurodytas proceso teisės normų pažeidimas neturi įtakos priimto procesinio sprendimo teisėtumui.
Dėl kai kurių motyvų pašalinimo iš pirmosios instancijos teismo nutarties
Pirmosios instancijos teismo nutartyje yra nurodoma, kad,,ieškovė ilgą laiką neteisėtai versliškai vykdė komercinę veiklą. Jos veikoje yra akivaizdžių nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 202 straipsnyje, požymių. Dėl teismui nežinomų priežasčių patikrinimo aktas ir sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo nebuvo pateikti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms ištirti, ar nepadaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei už mokesčių skaičiavimą bei mokėjimą reglamentuojančių įstatymų pažeidimus priskaičiuotos baudos savo dydžiu gali būti prilygintos kriminalinei bausmei, atskiroji nutartis šiuo atveju nepriimama. Tačiau tai netrukdo valstybei atstovaujančiai VMI šiuos duomenis pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ar prokurorui tyrimui atlikti.“
Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai nėra reikšmingi procesiniam sprendimui dėl byloje sprendžiamo klausimo priimti, todėl iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 7,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus pareiškėjos kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šios proceso dalyvės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš pareiškėjos A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,77 Eur (septynis Eur 77 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
