Dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-517/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00939-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

35.6.1; 114.11

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės,,LRG farmacija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LRG farmacija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Limedika“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi UAB „LRG farmacija“ iškėlė bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi UAB „LRG farmacija“ administratoriumi paskirtas UAB „Jupoga“. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 9 d. nutartimi BUAB „LRG farmacija“ pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.

Administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius–finansinius dokumentus ir sandorius, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 9 d. jo atliktus mokėjimus (6 260 718,52 Lt) atsakovo naudai ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo per šį laikotarpį sumokėtas sumas. Ieškovas nurodė, kad bendrovė, faktiškai būdama nemoki ir dėl sunkios finansinės padėties negalėdama vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam kreditoriui (atsakovui) ir prieš pat bankroto bylos iškėlimą apmokėjo beveik 94 proc. jo reikalavimo, nors kitų kreditorių reikalavimai buvo patenkinti tik apie 20 proc. Ieškovo nuomone, taip buvo pažeistos bendrovės ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai bankroto byloje yra 24 490 896,82 Lt, teisės bei interesai, todėl atlikti mokėjimai pripažintini negaliojančiais, o išmokėta suma grąžintina ieškovui. Ieškovo teigimu, egzistuoja visos būtinos sąlygos mokėjimams pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį: ieškovo kreditoriai turi reikalavimo teisę ieškovui; atlikti mokėjimai pažeidžia kitų ieškovo kreditorių interesus, nes jų atlikimo metu ieškovas jau buvo nemokus; vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes UAB „Jupoga“ paskirtas ieškovo administratoriumi tik Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi, o buvęs administratorius UAB „Admivita“ dalį dokumentų ir elektroninę prieigą prie ieškovo banko sąskaitų perdavė tik 2009 m. kovo 9 d.; ieškovas neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų, nes teisė reikalauti atsiskaityti nereiškia skolininko pareigos sudaryti ginčijamus sandorius; bendrovė nesąžininga, nes ginčijami mokėjimai atlikti prieš pat bankroto bylos iškėlimą, ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė ieškovo direktorius, todėl bendrovei buvo žinoma apie įmonės faktinį nemokumą; atsakovas taip pat buvo nesąžiningas, nes žinojo apie ieškovo nemokumą (ieškovo ir atsakovo valdymo organai susiję šeiminiais ryšiais); kreditorių reikalavimai nukreipiami į perleistą turtą tiek, kiek būtina jų reikalavimams patenkinti Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas nustatė, kad naujas administratorius paskirtas 2009 m. vasario 19 d. nutartimi, todėl ginčui išspręsti taikė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas, galiojusias nuo 2008 m. liepos 1 d. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu pasibaigė 2006 m. balandžio 25 d., nes pagal bankroto bylos UAB „LRG farmacija“ iškėlimo dieną (2005 m. balandžio 15 d.) galiojusią ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją, laikytina, kad bankroto administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, o ieškinio senaties terminai, kurie prasidėjo galiojant senajai ĮBĮ redakcijai ir pasibaigė iki naujosios ĮBĮ redakcijos įsigaliojimo (2008 m. liepos 1 d.), negali būti skaičiuojami iš naujo. Teismo vertinimu, nereikšminga aplinkybė, kada apie ginčijamus mokėjimus dabartinis administratorius sužinojo – administratoriaus pasikeitimas nėra pagrindas pradėti iš naujo skaičiuoti procesinius terminus ar atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Buvusio ieškovo bankroto administratoriaus neveikimas negali varžyti kitos šalies teisių ir interesų, be to, dabartiniam administratoriui bendrovės dokumentai perduoti 2009 m. kovo 9 d., o ieškinys pateiktas tik 2010 m. kovo 10 d., t. y. praleidus vienerių metų senaties terminą. Ieškovo nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip aplaidų delsimą pateikti ieškinį ir sprendė, kad jis nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujinamas.

Teismas nustatė, kad šalių 2002 m. liepos 28 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis buvo ilgalaikis dvišalis sandoris, pagal kurį ieškovas privalėjo atsiskaityti su atsakovu. Ieškovo pareiga atsiskaityti pagal sutartį nenuginčyta, todėl šalims turi įstatymo galią. Privalomai atlikti mokėjimai actio Pauliana ieškiniu gali būti ginčijami tik kartu su visa sutartimi ar atitinkama jos sąlyga, tačiau ieškovas neginčijo sutarties, kaip ir pareigos atsiskaityti su atsakovu. Teismas nurodė, kad ieškovo prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 9 mln. Lt vertės esamų ir būsimų turtinių teisių iš tiekimo sutarčių įkeitimu. Atsakovas, reikalaudamas įvykdyti skolinį įsipareigojimą ir turėdamas įkeitimo teisę, atliko būtinus įstatyme nustatytus procedūrinius veiksmus: reikalavo ieškovą vykdyti sutartines prievoles; 2004 m. lapkričio 5 d. informavo ieškovą, kad kreipsis į Hipotekos skyrių dėl priverstinio prievolės įvykdymo iš jam įkeistų reikalavimo teisių, jeigu šis tinkamai ir laiku nevykdys Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Teismo vertinimu, atsakovas turėjo pirmumo teisę prieš kitus ieškovo kreditorius reikalauti įvykdyti įsipareigojimą, nes, iškėlus bankroto bylą, hipotekos kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. Teismas pažymėjo, kad šis įkeitimas galioja iki šiol, ieškovas jo neginčija. Vadovaudamasis CK 6.933 straipsnio 1 dalimi, Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, teismas sprendė, kad ieškovo nurodymu atliktas mokėjimas atsakovui yra banko veiksmas, kuriuo pervedamos lėšos iš mokėtojo banko sąskaitos į gavėjo banko sąskaitą, juo pasibaigia piniginė prievolė, lygi mokėjimo sumai. Mokėjimas neturi sandoriui privalomo laisvos valios požymio, nesukuria asmenims teisių ir pareigų, todėl nelaikytinas sandoriu (CK 1.63 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 11 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pagal 2002 m. liepos 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovo nuosavybėn vaistus, medicinines prekes ir kitą pirkėjo užsakytą produkciją, o ieškovas – priimti ir už ją atsiskaityti ne vėliau kaip per 60 dienų nuo sąskaitos–faktūros išrašymo dienos; ieškovas, vykdydamas pagal sutartį pradelstus atsiskaitymus, per laikotarpį nuo 2005 m. sausio 4 d. iki 2005 kovo 9 d. pagal atsakovo išrašytas PVM sąskaitas–faktūras dėl bendros 7 222 283 Lt sumos sumokėjo 6 260 718,52 Lt, kuriuos bankroto administratorius prašo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Kolegija pripažino ieškovo atliktus ieškiniu ginčijamus mokėjimus vienašaliais sandoriais, kuriuos galima ginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs senaties terminą, ir nenustatė pagrindų šiam terminui atnaujinti, kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-393/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-393/2012">3K-3-393/2012</a>), nurodytais išaiškinimais, konstatavo pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Įmonės turtinei padėčiai įvertinti kolegija nustatė, kad bendrovei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi pagal jos vadovo ieškinį; 2004 metus ieškovas baigė su 7 123 370 Lt nuostoliu, turto turėjo už 38 382 107 Lt, o įsipareigojimai siekė 42 733 304 Lt; bankroto bylos iškėlimą inicijavęs ieškovo vadovas pripažino, kad 2004 metais įmonės finansiniai rodikliai pablogėjo dėl smarkiai sumažėjusios užimamos rinkos; įmonė neteko pajamų ir finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, kai 2005 m. kovo 16 d. banko, kuriam didelės sumos prievolę ieškovas perėmė iš kito ūkio subjekto įmonių reorganizavimo metu, reikalavimu už 7700 000 Lt perleido jam 8675 669,19 Lt reikalavimo teises į mokius klientus, šiam bankui ankščiau buvo įkeistos lėšos, įplaukos ir prekių atsargos už 19 492 646 Lt. Ginčijamus mokėjimus atsakovui ieškovas vykdė 2005 m. sausio–kovo mėn. (sausio 4, 6, 7 ir 10 d. pavedimais sumokėjo 5 672 712,87 Lt, vasario 9 ir 11 d. – po 200 000 Lt, kovo 8, 9 d. – 188 005,65 Lt). Kolegija nustatė, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas gavo pajamų – į jo sąskaitą pervesta 22 342 967 Lt, tarp jų 4 400 000 Lt pervedė atsakovas, atliko pavedimų už 22 342 967 Lt (tarp jų 16 834 001 Lt skirta atsiskaityti su kreditoriais). Kolegijos teigimu, šie duomenys leidžia spręsti, kad ginčijamu laikotarpiu ieškovas turėjo finansinių galimybių iš dalies atsiskaityti su kreditoriais ir tai darė. Byloje nepateikti ieškovo balansai, duomenys apie pradelstus įsipareigojimus ginčo mokėjimų atlikimo momentu, iš kurių būtų galima nustatyti ieškovo turimo turto ir įsipareigojimų santykį ir spręsti dėl faktinio įmonės nemokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Kolegija pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimas įmonei neįrodo jos faktinio nemokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu; nemokumo nepagrindžia ir aplinkybė, kad bankas nesuteikė papildomo finansavimo ir pareikalavo perleisti turtines teises. Kolegijos teigimu, aptarti įrodymai neleidžia nustatyti bendrovės turtinės padėties dėl atliktų mokėjimų atsakovui pablogėjimo, nes ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo.

Pasisakydama dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo, kolegija nurodė, kad šalių sudarytos ilgalaikės 2002 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties įsipareigojimams atsakovui užtikrinti ieškovas įkeitė esamas ir būsimas savo turtines teises iš tiekimo sutarčių; įkeitimas galiojo ginčijamų mokėjimų metu. Nors ginčijamais vienašaliais sandoriais atsakovui buvo padengta didesnė skolos dalis nei kitiems kreditoriams, tačiau kolegija pažymėjo, jog šiais mokėjimais buvo atsiskaityta su pirmumo pagal įstatymą teisę turinčiu įkaito turėtoju – tokio kreditoriaus teisės tenkinamos iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius net ir iškėlus bankroto bylą. Dėl to kolegija nepripažino pagrindo konstatuoti, kad ginčijamais mokėjimais neteisėtai buvo suteiktas prioritetas įkeitimą turinčiam kreditoriui prieš kitus kreditorius. Nenustačiusi įmonės kreditorių teisių ginčijamais mokėjimais pažeidimo, kolegija nekonstatavo, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, t. y. nenustačius atsiskaitymo su kreditoriais pažeidimo, aplinkybė, kad 2004 metais šalių buvusių valdymo organų narius siejo giminystės ryšys, neleidžia spręsti apie ginčo sandorių dalyvių nesąžiningumą dėl įmonės kreditorių.

Kolegija pažymėjo, kad sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti – pareiga sudaryti sandorį yra vienas imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Aplinkybė, kad ieškovas pagal sutartį privalėjo atsiskaityti su atsakovu, nepripažintina imperatyvu, lėmusiu ieškovui neišvengiamą pareigą vykdyti mokėjimus. Dėl to kolegija pripažino, kad teismas, konstatuodamas neišvengiamą ieškovo pareigą vykdyti mokėjimus, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>), taigi, netinkamai aiškino ir taikė sprendžiamam ginčui aktualias materialiosios teisės normas, tačiau, atmesdamas ieškinį, ginčą iš esmės išsprendė teisingai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB,,LRG farmacija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teismo pareigos vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, nepaisė teismų praktikoje suformuotos įrodymų pakankamumo taisyklės ir tikimybių pusiausvyros principo, todėl padarė proceso teisės normų pažeidimą. Kasatoriaus nuomone, šios bylos nagrinėjimas paremtas iš esmės netiesioginių įrodymų vertinimu, nes visų tiesioginių buhalterinių duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai konstatuoti, jog mokėjimų atlikimo metu (2005 m. sausio 1 d.–2005 m. kovo 9 d.) ieškovas jau buvo faktiškai nemokus CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, neįmanoma objektyviai gauti, o pavienių buhalterinių duomenų rinkimas yra sudėtingas, be to, pavieniai dokumentai neišsamūs ir visiškai neatskleidžia bendrovės nemokumo. Kasatorius pažymi, kad naujajam administratoriui neperduoti visi reikalingi nagrinėjamoje byloje dokumentai, tinkamai veikianti buhalterinės apskaitos programa; kituose dokumentuose (bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose) atsispindi tik apibendrinti įmonės finansinių metų duomenys. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo būtinybė remtis būtent metinių finansinių ataskaitų rinkinių (balanso) duomenimis, t. y. apibendrinto pobūdžio duomenimis. Atsakovas, įrodinėdamas, kad įmonė buvo moki, taip pat rėmėsi netiesioginiais įrodymais: pvz., 2004 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkinio duomenimis, aplinkybe, kad 2005 m. laikotarpiu įmonė pateikė 22 342 967 Lt mokėjimo pavedimą, įmonė prieš bankroto bylos iškėlimą 2005 m. kovo 16 d. perleido reikalavimo teisių į 8 675 669,19 Lt. Kasatorius, vadovaudamasis teismų praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2009">3K-3-105/2009</a>), teigia, kad actio Pauliana ginčuose aktualūs finansinių metų balanso, bandomojo balanso duomenys, kreditorių sąrašai, pačios šalies pripažinimas, jog ji yra nemoki, ir pan., todėl daro išvadą, jog įmonės nemokumą CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme tokio pobūdžio bylose iš esmės galima pagrįsti vien netiesioginiais duomenimis, t. y. tokiais įrodymais, kurie nėra išimtinai sietini vien su konkretaus ginčijamo sandorio sudarymo momentu.

Nagrinėjamoje byloje teismas neatsižvelgė į tikimybių pusiausvyros principą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima konstatuoti 2005 m. sausio 1 d.–2005 m. kovo 9 d. laikotarpiu faktinio įmonės nemokumo CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės tik viena aplinkybe, kad ginčijamu laikotarpiu įmonė pateikė mokėjimo pavedimų už 22 342 967 Lt, iš jų 16 834 001 Lt panaudota atsiskaityti su kreditoriais, nors, kasatoriaus nuomone, yra kur kas didesnė tikimybė, kad įmonė, atlikdama mokėjimus ginčijamu laikotarpiu, jau buvo faktiškai nemoki CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, o atlikti mokėjimai tik dar labiau sumažino jos galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, nei tikimybė, kad įmonė buvo mokus ir mokėjimai neturėjo įtakos atsiskaityti su kitais kreditoriais.

2. Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant apie įmonės nemokumą. Kasatorius pažymi, kad skolininko nemokumas neturi būti aiškinamas taikant analogiją su ĮBĮ nustatyta nemokumo sąvoka, nes actio Pauliana gali būti reiškiamas dėl tokio sumažėjusio skolininko mokumo, dėl kurio šis negali patenkinti kreditoriaus reikalavimo; bankroto atveju nemokumo kriterijai yra skirti kitiems tikslams. Taigi norint konstatuoti įmonės nemokumą CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme iš esmės pakanka įrodyti faktą, kad skolininko mokumas buvo sumažėjęs ginčo laikotarpiu tiek, jog šis realiai nebegalėjo patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Kasatorius nurodo, kad pagal byloje pateiktus duomenis bent septyniolikai kreditorių įmonės įsipareigojimai jau 2005 m. kovo 9 d. buvo pradelsti ir liko neapmokėti; mažiausia pradelstų įsipareigojimų suma – 4 490 887,06 Lt; byloje pateikti duomenys tik apie pagrindinius kreditorius, todėl pradelstų įsipareigojimų suma neabejotinai didesnė. Be to, pagal 2004 m. gruodžio 31d. finansinės atskaitomybės dokumentus bent vienerius metus iki bankroto bylos iškėlimo įmonė veikė iš esmės nuostolingai (pvz., ataskaitinių finansinių metų nuostoliai siekė 7 123 370 Lt); jau 2004 m. pabaigoje įsipareigojimai gerokai viršijo į balansą įrašyto turto vertę. Kasatorius mano, kad skolininko faktinio nemokumo būsenai nustatyti pakanka įrodyti vien tai, jog skolininkas ginčo laikotarpiu turėjo daugiau piniginių įsipareigojimų nei pajamų. Be to, įmonės trumpalaikių kreditorių reikalavimų suma 2005 m. kovo 9 d. siekė beveik pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl yra labai didelė tikimybė, kad jau 2005 m. kovo 9 d. įmonė buvo nemoki ne tik CK 6.66 straipsnio 1 dalies, bet ir ĮBĮ prasme. Kasatorius pažymi ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi iškelta įmonei bankroto byla konstatavus, kad vėliausiai 2005 m. balandžio 1 d. įmonė jau buvo nemoki ĮBĮ prasme. Atsiskaitymai su atsakovu vyko 2005 m. sausio 1–2005 m. kovo 9 d., t. y. likus vos keliems mėnesiams iki teisinio įmonės nemokumo, todėl manytina, jog įmonė atliktų ginčijamų mokėjimų metu nebeturėjo galimybės atsiskaityti su visais savo kreditoriais, kurių reikalavimų įvykdymo terminai suėję. Teismai, taip pat ir atsakovas nenurodė kokių nors motyvų, kodėl ir kaip galėjo sumažėti įmonės turtas po mokėjimų atlikimo (2005 m. kovo 9 d.– 2005 m. balandžio 1 d. laikotarpiu). Kasatorius pažymi, kad bendrovė padengė beveik 95 proc. skolos atsakovui, su kitais kreditoriais nebuvo atsiskaitoma arba padengiama vidutiniškai apie 12,825 proc. skolos. Taigi, tiek ginčo laikotarpiu, tiek ir po to bendrovės mokumas jau buvo sumažėjęs tiek, kad ji realiai nebegalėjo tenkinti visų įsipareigojimų. Be to, AB SEB bankas nutraukė su bendrove sutartį prieš terminą, nes pripažino, kad jos finansinė būklė yra pernelyg sunki, jog ji būtų pajėgi atsiskaityti.

3. Dėl įkeitimo teisės reikšmės sprendžiant dėl pirmumo prieš kitus kreditorius teisės. Kasatorius nurodo, kad, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Pagal CK 4.148 straipsnio normą pirmumas prieš kitus kreditorius aiškintinas kaip kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad su atsakovu pagrįstai atsiskaityta didesne dalimi nei su kitais kreditoriais, nes šiais mokėjimais atsiskaityta su pagal įstatymą pirmumo teisę turinčiu įkaito turėtoju, kurio reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas pirmiausia, nors tokiai išvadai nėra pagrindo. 2002 m. gruodžio 21 d. buvo įkeistos išimtinai tik ieškovo turtinės teisės iš tiekimo sutarčių, todėl atsakovas laikytinas turėjusiu pirmumo teisę į iš tiekimo sutarčių kylančias turtines teises, tačiau ne į bet kokį kitą bendrovės turtą. Kasatoriaus nuomone, atsakovas turėjo pirmenybę prieš kitus kreditorius tenkinti savo reikalavimą tik iš lėšų, gautų realizavus jo naudai įkeistas teises, o ne iš bet kokių bendrovės lėšų. Atsakovas niekuomet neįrodinėjo, kad su juo buvo atsiskaityta iš realizuotų reikalavimo teisių gautų lėšų, teismai taip pat šios aplinkybės nevertino ir netyrė. Taigi atsakovo pirmumas prieš kitus kreditorius negali būti konstatuotas, nes teismai nevertino lėšų, iš kurių buvo atsiskaityta su atsakovu, kilmės.

4. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas lakoniškai pažymėjo, jog įstatyme nedraudžiamas įprastas, verslo logikos padiktuotas skolininko, kuris yra sunkios finansinės padėties, sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, o vėliau tokiam skolininkui iškeliama bankroto byla, ir nurodė dvi kasacinio teismo nutartis. Kasatorius paaiškina, kad kasacinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi nurodė, jog nemokaus skolininko pirmenybės suteikimas tik vienam kreditoriui, kurio reikalavimų įvykdymo terminai suėję, galimas tais išimtiniais atvejais, kai atitinkamas sandoris suteikiant vienam kreditorių pirmenybę labiau atitinka visų kreditorių interesus palyginus su bankroto bylos skolininkui pradėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>). Šis išaiškinimas pateiktas byloje, kurioje už susidariusią skolą elektros energijos tiekimo bendrovei buvo perleista transformatorinė pastotė, taip gelbstint įmonę nuo elektros energijos tiekimo nutraukimo, kuris galėjo paralyžiuoti įmonės veiklą. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje mokėjimai negali būti pateisinami verslo logika, nes dėl ginčijamų mokėjimų buvo atsiskaityta tik su vienu kreditoriumi, bet dėl tų mokėjimų nesudarytos kokios nors geresnės sąlygos įmonės veiklai, kuri būtų davusi bent kokios naudos kitiems kreditoriams ar įmonei. Kasatorius pažymi ir tai, kad, norint sudaryti sąlygas nemokiam skolininkui patenkinti vieno kreditoriaus reikalavimą suteikiant jam pirmenybę kitų atžvilgiu, būtina įrodyti ne tik tai, jog atitinkamu ginčijamu sandoriu būtų labiau tenkinti visų kreditorių interesai, bet ir tai, kad perleidžiamo objekto pobūdis yra ribotai skolininko panaudojamas ir turintis esminę reikšmę vienam kreditorių. Kasacinis teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi konstatavo, kad nemokaus skolininko pirmenybės suteikimas vienam kreditorių galimas tik tais išimtiniais atvejais, kai nėra pažeidžiami kitų kreditorių, kurių reikalavimai taip pat jau yra vykdytini, interesai. Nagrinėjamoje byloje teismai nepagrindė, kodėl ginčijami mokėjimai atitiko visų kreditorių interesus arba kad buvo duotas jų sutikimas šiuos atlikti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje nustatyta, kad kasatoriaus bendrovė ginčijamų mokėjimų atlikimo metu nebuvo nemoki, todėl kasatorius šių aplinkybių kasacinės instancijos teisme ginčyti neturi pagrindo. Atsakovo teigimu, pareiga įrodyti nemokumą ginčijamų mokėjimų metu tenka kasatoriui, tačiau jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių bendrovės nemokumą būtent tuo metu. Atsakovo nuomone, bendrovės nemokumas galėtų būti nustatytas tik įvertinus jos finansinės atskaitomybės dokumentus, bet kasatorius, nors ir turėdamas galimybę gauti ir disponuoti šiais dokumentais, jų nepateikė. Dėl to pripažintina, kad teismų procesiniai sprendimai dėl įmonės mokumo pripažintini teisėtais ir pagrįstais. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra būtinybės remtis tik netiesioginiais įrodymais, nes nemokumas yra objektyvus kriterijus, nustatomas pagal bendrovės finansinius dokumentus. Be to, kasatoriaus nurodomi netiesioginiai įrodymai yra mažesnės įrodomosios galios už tiesioginius įrodymus, kartu ir nepagrindžiantys bendrovės nemokumo bei prieštaraujantys byloje pateiktiems tiesioginiams įrodymams. Atsakovas pažymi, kad byloje pateikti tiesioginiai įrodymai pagrindžia, kad bendrovė, atlikdama ginčijamus mokėjimus, buvo moki. Byloje įrodyta ir tai, kad ginčijami mokėjimai nesukėlė įmonės nemokumo – esminę įtaką bendrovės nemokumui padarė AB SEB banko prieš terminą nutraukta kredito sutartis.

Teismai pagrįstai nustatė, kad atsakovas turėjo pirmumo teisę reikalauti, kad būtų tenkintas jo reikalavimas, nes jis užtikrintas kasatoriaus bendrovės turtinių teisių įkeitimu. Su atsakovu buvo atsiskaityta lėšomis, gautomis iš bendrovės sudarytų prekių tiekimo sutarčių, galiojant atsakovo naudai nustatytam įkeitimui, kuriuo buvo įkeistos kasatoriaus gautinos lėšos iš kasatoriaus bendrovės tiektas prekes įsigijusių subjektų. Be to, kasatorius bylos nagrinėjimo metu neginčijo atsakovo pirmumo teisės tenkinti reikalavimą, užtikrintą kasatoriaus bendrovės turtinių teisių įkeitimu, todėl kasatorius negali skunde remtis tokiais argumentais. Kasatoriaus bendrovė pagrįstai su atsakovu atsiskaitė pagal turimas reikalavimo teises jau gautomis lėšomis, nes įkeitimo objekto – reikalavimo teisių į gautinas lėšas – specifiškumą lemia tai, jog atsakovui realiai yra įkeistos gautinos lėšos, kurias kasatorius gauna iš tiekiamų prekių pirkėjų. Dėl to tiek reikalavimo teisių į pajamas, kurias ieškovas turi gauti, perleidimas, tiek pagal šias teises jau gautų lėšų perleidimas reiškia iš esmės analogišką atsiskaitymą. Atsakovas pažymi, kad kasatorius turi pareigą mokėti atsakovui skolą, nes priešingu atveju jo reikalavimas būtų vykdomas priverstinai, pasinaudojant įkeitimo teise, o tai kasatoriui sukeltų daugiau išlaidų. Atsakovo nuomone, faktas, kad kasatoriaus administruojama bendrovė ginčijamais mokėjimais tenkino atsakovo reikalavimą, niekaip nepažeidė jo kreditorių teisių, nes atsakovas vis tiek turi pirmumo teisę išsireikalauti visą jam priklausančią skolą. Taigi, atsiskaitymas su atsakovu atitiko tiek ekonominę, tiek pačios bendrovės ir jos kreditorių interesus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant apie kreditoriaus teisių pažeidimą (CK 6.66 straipsnio sąlygoms taikyti)

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl vienos actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisų pažeidimo – kasacinio teismo praktikoje nurodyta tai, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; kt.). Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas išaiškino, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, vadovaujantis aptartomis nuostatomis būtina nustatyti faktinę įmonės turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir įmonės mokumo pasikeitimą dėl ginčijamų sandorių, t. y. ar dėl ginčijamų sandorių sumažėja ir nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Ši byla kasacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, pažymėjo, kad faktinis įmonės nemokumas nustatomas įvertinus jos atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų santykį, t. y. faktinis įmonės nemokumas, kai įmonei dar neiškelta bankroto byla, nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant įmonės finansinių balansų duomenis apie vykdytinus atsiskaitymus tam tikru ginčo laikotarpiu, skolinių įsipareigojimų dydį ir pan.; nurodė tirti ir vertinti tiek faktinį nemokumą, tiek kasatoriaus kaip įmonės mokumo kaitą dėl atliktų ginčijamų mokėjimų atsakovui, atkreipė dėmesį į būtinybę vertinti metinių finansinių ataskaitų (balanso) duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad skolininkas neprivalėjo atsiskaityti su atsakovu, tačiau nurodė, jog kasatorius neįrodė skolininko faktinio nemokumo atsiskaitymo su atsakovu metu; teismo teigimu, kasatoriaus pateikti įrodymai negrindžia skolininko turtinės padėties ginčijamų mokėjimų metu ir negalėjimo visiškai ar iš dalies padengti visų tuo metu buvusių įsipareigojimų. Teismas, spręsdamas dėl skolininko turtinės padėties ginčijamų sandorių sudarymo metu, nurodė įmonės metinio balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos duomenis (įmonės turto balansinę vertę, įsipareigojimų dydį, 2004 m. patirtą nuostolį), tačiau šių duomenų neanalizavo ir nevertino, t. y. ar pagal 2004 m. finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė 2005 m. sausio 1 d. buvo moki ir dėl atsiskaitymų su atsakovu šis įmonės mokumas nekito (nemažėjo), nors pagal 2004 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentus jau 2004 m. pabaigoje per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos sudarė 32 428 518, visi įsipareigojimai 2004 m. pabaigoje sudarė beveik 43 mln. Lt, o visas turtas – 38 382 107 Lt. Apeliacinės instancijos teismas įmonės mokumui pagrįsti nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu į įmonės sąskaitą buvo pervesta 22 342 967 Lt ir iš jų 16 34 001 Lt – atsiskaityti su kreditoriais. Teismo nuomone, šios aplinkybės pagrindė galėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės nevertintos kartu su 2004 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, kitais byloje esančiais dokumentais apie įmonės turtinę padėtį ginčijamų mokėjimų sudarymo laikotarpiu. Be to, tokia išvada padaryta neįvertinus fakto, kad šiomis lėšomis (16 34 001 Lt) iš esmės buvo atsiskaityta tik su atsakovu ir dar keliais kreditoriais (labai nedidele dalimi įmonės kreditorių) ir visų šių mokėjimų (atsiskaitymų) teisėtumas yra ar buvo ginčijamas teisme. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo galima daryti išvadą, kad apie įmonės nemokumą teismas sprendė daugiau ne CK 6.66 straipsnio 1 dalies, bet Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Pažymėtina, kad įmonės nemokumui CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme konstatuoti iš esmės pakanka įrodyti faktą, jog skolininko mokumas buvo sumažėjęs ginčijamu laikotarpiu tiek, kad realiai nebuvo galima patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai suėję. Apeliacinės instancijos teismas įmonės faktinį nemokumą vertino platesniu aspektu. Pažymėtina, kad po to, kai įmonė 2005 m. sausio–kovo mėn. atliko ginčijamus mokėjimus, t. y. jau po mėnesio, Vilniaus apygardos teismas įmonės nemokumui konstatuoti vadovavosi būtent pirmiau nurodytais dokumentais ir vertino juos kaip pagrindą įmonės bankroto bylai iškelti – 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi pagal įmonės vadovo pareiškimą įmonei iškelta bankroto byla.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įmonės nemokumui turėjo reikšmės 2005 m. kovo mėn. dėl įmonių reorganizavimo prisiimti įsipareigojimai, tačiau neatskleidė šio įvykio faktinių aplinkybių ir realios reikšmės nemokumui, be to, neįvertino, kad labai nedidelis laiko tarpas tarp atliktų mokėjimų atsakovui ir pareiškimo, kuriame vadovas nurodė, jog įmonė nemoki. Be to, byloje nustatyta, kad 2005 m. pradžioje bankas, įvertinęs įmonės turtinę padėtį, įmonei nesuteikė papildomo finansavimo. Apeliacinės instancijos teismas nelaikė šio banko veiksmų kaip pagrindu faktiniam įmonės nemokumui pagrįsti. Tačiau pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, privalo vertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek įrodymų visumą, todėl banko atsisakymo teikti finansavimą įmonei argumentai gali būti reikšmingi vertinant įmonės nemokumą, todėl vertintini kartu su kitais įrodymais.

Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas, 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodė, jog nebuvo išsiaiškinta ir tirta, kokias galiojančias reikalavimo teises turėjo kiti kreditoriai ginčijamų sandorių sudarymo metu, kokia procentine išraiška, atlikus ginčijamus sandorius, buvo tenkinti atsakovo ir kitų kreditorių reikalavimai. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui. Apeliacinės instancijos teismas šių nurodymų nepaisė, nesiaiškino ir nenustatė atsakovo tenkintų ginčijamais mokėjimais reikalavimo bei kitų kreditorių tenkintų reikalavimų procentinės išraiškos, nors kasatorius nurodė, jog ginčijamais mokėjimais atsakovui buvo padengta per 90 proc., o su kitais kreditoriais nebuvo atsiskaitoma arba jiems padengiama 12-20 proc. skolos. Taigi, neištyrus šių aplinkybių, buvo netinkamai įvertinta pirmenybės vienam kreditoriui kaip kreditorių teisių pažeidimo sąlyga aspektas.

Įmonės kreditorių teisių ginčijamais sandoriais pažeidimui paneigti apeliacinės instancijos teismas nurodė tik tai, kad įmonė, atlikdama atsakovui ginčijamus mokėjimus, pirmenybės teisės prieš kitus kreditorius nepažeidė, nes atsakovo reikalavimai buvo užtikrinti įkeitimu, todėl vis tiek būtų tenkinami pirmiau už kitų kreditorių. Bylos duomenimis, atsakovo reikalavimų teisė buvo užtikrinta įkeitus įmonės turtines teises, kylančias iš tiekimo sutarčių. Taigi, atsakovo reikalavimai buvo užtikrinti viena kilnojamojo turto įkeitimo rūšių – turtinių teisių įkeitimu, pagal kurį kreditoriui suteikiama pirmenybės teisė nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą (turtines teises). CK 4.220 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įkeitimo objektas yra turtinės teisės, įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui iš įkeistos turtinės teisės atsirandančius įkaito davėjo reikalavimus ar jų dalį, atitinkančią skolininko įsipareigojimų dydį, arba perduodant kreditoriui teisę administruoti šias turtines teises. Taigi, kreditoriui įgijus teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą objektą, įkeistos turtinės teisės perduodamos įkaito gavėjui administruoti arba realizuoti. Tokiu būdu kreditoriaus (įkaito gavėjo) pirmenybės teisė susieta su lėšomis, gaunamomis realizuojant perimtas turtines teises, kurios jam buvo pirmiau įkeistos, o ne su pirmumo teise prieš kitus kreditorius gauti atsiskaitymą iš bet kokių bendrovės lėšų. Atsižvelgiant į turtinių teisių įkeitimo specifiką, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino turtinių teisių įkeitimo sampratą. Pažymėtina ir tai, kad įkeitimo sutarties faktas savaime nepaneigia kreditorių teisių pažeidimo nebuvimo, nes reikalavimų tenkinimo apimtis iš įkeistų turtinių teisių paaiškėja tik realizavus įkeistą turtą (perdavus įkaitos davėjui administruoti ar realizuoti). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nurodytas argumentas galėtų turėti reikšmės tik tuo atveju, jeigu byloje būtų įrodyta, kad įkeisto turto kiekis ir vertė jį realizavus neabejotinai ir realiai padegs kreditoriaus reikalavimą visa apimtimi.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, neišaiškino kasacinio teismo nutartyje nurodytų aplinkybių, t. y. spęsdamas dėl kreditorių pažeistų teisių, neatskleidė, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurių pagrindu gali būti nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl jo išvada dėl įmonės mokumo, kreditoriaus teisių pažeidimo, įkeistų turtinių teisių reikšmės vertinant ginčijamus sandorius ir kitų kreditorių teises, padaryta netinkamai taikius tiek aptartas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius ir turtinių teisių įkeitimą, kasacinio teismo suformuotą praktiką aiškinant actio Pauliana institutą, tiek proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, teismo nutartis naikintina ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo teismas turi pašalinti padarytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus ir nustatytas aplinkybes kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas bei teismų praktiką, suformuotą aiškinant šią teisės normą.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 24,09 Lt. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas