Civilinė byla Nr. 3K-3-513/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04629-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 44.5
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų VĮ „Kauno regiono keliai“ ir VĮ Prienų miškų urėdijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams VĮ „Kauno regiono keliai“, VĮ Prienų miškų urėdijai dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovių solidariai 16 816,45 Lt žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2010 m. spalio 24 d. vairuojant trečiajam asmeniui priklausantį automobilį kelyje Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė (Prienų rajono teritorijoje) ant mašinos užvirto pakelės medis, todėl patirta 16 816,45 Lt nuostolių. Policija nenustatė ieškovo veiksmuose administracinės teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl administracinė byla nebuvo pradėta. Ieškovo nuomone, dėl įvykio ir patirtos žalos kalti atsakovai, nevykdę savo tiesioginių pareigų. Jie atsisakė atlyginti žalą nurodydami, kad medis augo ne jų prižiūrimoje zonoje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo VĮ „Kauno regiono keliai“ 16 816,45Lt žalos ir 505 Lt žyminio mokesčio bei 73 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl žalos dydžio nėra, nesutariama, kas turėtų atlyginti žalą; nustatė, kad medis augo už kelio juostos ribų, kelio apsaugos zonoje. Kelias nuosavybės teisėmis priklauso Lietuvos Respublikai, jį turto patikėjimo teise valdo VĮ „Kauno regiono keliai“, kuri, vykdydama kelio priežiūrą, privalėjo sudaryti sąlygas saugiam eismui. Pagal 2008 m. gruodžio 23 d. susisiekimo ministro įsakymą Nr. 3-507 „Dėl saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kelio savininkas taip pat turi pasirūpinti ir aukštesniais už atstumą iki kelio briaunos arba jam lygiais medžiais, augančiais kelio juostoje (13.6 punktas). Teismas nurodė, kad kelio juosta patenka į kelio apsaugos zoną. Pagal Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155 „Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 34 punkto nuostatas, dirbti įvairius darbus ir (ar) statyti kokius nors statinius keliuose, kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje (išskyrus žemės ūkio, melioracijos, miškų tvarkymo darbus, dirbamus nepažeidžiant kelio sankasos ir kitų kelio įrenginių) be savininko (valdytojo) leidimo draudžiama, todėl teismas konstatavo, kad VĮ „Kauno regiono keliai“ kelio apsaugos zonoje tvarkant želdynus leidimas nereikalingas, o VĮ Prienų miškų urėdijai – reikalingas. Aprašo 39 punkte nustatyta, kad juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys, kurie nuosavybės ar nuomos teise naudojasi kelio apsaugos zonos žeme, atsako už tinkamą jos priežiūrą, todėl kelio apsaugos zonoje esančia žeme ir joje augančiais želdiniais privalo rūpintis kelio savininkas, o VĮ Prienų miškų ūkio urėdija neturėjo pareigos rūpintis šioje zonoje augančiais želdiniais. Teismas, nenustatęs VĮ Prienų miškų ūkio urėdijos atsakomybės už atsiradusią žalą, dėl jos ieškinį atmetė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo VĮ „Kauno regiono keliai“ apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 18 d. nutartimi pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio31 d. sprendimą ir ieškinį tenkino visiškai, nustatydama, kad žalą atsakovai privalo atlyginti solidariai.
Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Želdynų įstatymo 2 straipsnio 23, 32 punktus bei 2 straipsnio 18 dalį, VĮ „Kauno regiono keliai“ yra įveistų želdinių valdytoja ir privalo vykdyti Želdynų įstatymo reikalavimus, ši pareiga taip pat kyla iš susisiekimo ministro 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3-507 patvirtinto Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo 13 punkto. Teismas nurodė, kad kelių priežiūrą taip pat reglamentuoja Aprašas, kurio 5 punkte nustatyta, jog Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės atlieka privalomus valstybinės reikšmės kelių priežiūros darbus (užduotis), šių kelių techninę priežiūrą ir kitus darbus, o 12.3 punkte įtvirtinta VĮ „Kauno regiono keliai“ pareiga kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, taip pat privalo neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui. Teismas pažymėjo, kad pagal Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo 13.6 punktą, saugiam eismui pavojų keliančiu medžiu laikytinas medis, aukštesnis už atstumą iki kelio briaunos arba jam lygus, o nagrinėjamu atveju išvirtęs medis savo laja uždengė visą kelio juostą, todėl VĮ „Kauno regiono keliai“ teko pareiga jį stebėti.
Kolegija nesutiko su VĮ „Kauno regiono keliai“ teiginiu, kad ji neturi teisės kirsti medžių, kurių nuosavybė jai nepriklauso, nes pagal Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055, 4.3 punktą, leidimų nereikia, kai medžiai kertami avariniais atvejais.
Teismas nurodė, kad pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 punktą valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos. Kadangi mišku nelaikomi želdynai, augantys kelio juostoje, tai už jos arba nagrinėjamu atveju kelio apsaugos zonoje augantys želdynai sudaro mišką, turto patikėjimo teise valdomą atsakovo VĮ Prienų miškų urėdijos. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad ant važiuojamosios kelio dalies nuvirtęs medis augo ne kelio juostoje, o kelio apsaugos zonoje (Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), todėl pareiga prižiūrėti mišką, atlikti jo inventorizaciją, sekti jo būklę pagal Miškų įstatymą ir jo lydimuosius teisės aktus teko atsakovui VĮ Prienų miškų urėdijai, tačiau pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, keliuose, kelių juostose ir jų apsaugos zonose dirbti įvairius darbus be kelio savininko leidimo draudžiama.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes kolegija konstatavo, kad ieškovo nuostolius lėmė netinkama ant kelio važiuojamosios dalies staiga užvirtusio medžio, kuris augo kelio apsaugos zonoje, priežiūra. Šis medis augo VĮ Prienų miškų urėdijos patikėjimo teise valdomame valstybinės reikšmės miške, todėl ji turėjo juo rūpintis, stebėti jo būklę, todėl yra atsakinga už medžio padarytą žalą. Nors medis augo kelio apsaugos zonoje, tačiau jį dėl aukščio ir pasvyrimo VĮ „Kauno regiono keliai“ turėjo laikyti saugiam eismui pavojų keliančiu medžiu. Kolegija sprendė, kad abiejų atsakovų, valdančių valstybės joms patikėtą turtą, neveikimas ir pareigų neatlikimas lėmė ieškovo nuostolius, todėl ieškinys tenkinamas žalą iš atsakovų priteisiant solidariai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas VĮ „Kauno regiono keliai“ prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartį pakeisti ir priimti naują sprendimą – nutarties dalį, kuria 16 816,45 Lt ir bylinėjimosi išlaidos priteistos iš VĮ „Kauno regiono keliai“ solidariai su VĮ Prienų miškų urėdija, panaikinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kauno apygardos teismas vadovavosi CK 6.263 straipsnio 3 dalimi, tačiau nenustatė, kad žala būtų atsiradusi dėl atsakovo VĮ „Kauno regiono keliai“ valdomų daiktų ar įmonėje dirbančių asmenų kaltų veiksmų.
Želdynų įstatymo 2 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad valstybinės reikšmės automobilių kelių želdiniai – želdiniai, augantys kelio juostoje – žemės juostoje, kurioje nutiestas ar tiesiamas kelias. Susisiekimo ministro 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3-507 patvirtinto Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų įrengimų apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo trečias skyrius detalizuoja automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarką, privalomą ministerijos įsteigtoms kelių priežiūros įmonėms. Susisiekimo ministerija ir jos įsteigtos valstybės kelių priežiūros įmonės, skirtingai negu geležinkelio kelių priežiūros padaliniai, visiškai atsako tik už kelio juostoje augančius želdinius. Teismas konstatavo, kad avarijos priežastis – medis, augęs už kelio juostos ribų, kelio apsaugos zonoje. Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apsaugos zona – abipus kelio nustatyto pločio žemės juosta (50 m nuo kelio briaunų), kurioje ribojama ūkinė veikla, bet žemė joje už kelio juostos ribų nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems ūkio subjektams. Aprašo 39 punkte nustatyta, kad juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys, kurie nuosavybės ar nuomos teise naudojasi kelio apsaugos zonos žeme, atsako už tinkamą jos priežiūrą. Jie turi puoselėti jos estetinį vaizdą, saugomus gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus (vertybes), nepažeisti saugaus eismo reikalavimų. Kadangi nuvirtęs medis augo atsakovo VĮ Prienų miškų urėdijos patikėjimo teise valdomame valstybinės reikšmės miške, jam teko pareiga stebėti medžių būklę, tai medžiui nuvirtus VĮ Prienų miškų urėdija laikytina atsakinga už padarytą žalą. Teismas nepagrįstai nustatė VĮ „Kauno regiono keliai“ solidariąją atsakomybę, nes pagal Aprašo 12, 13 punktus kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys atsakingi tik už kelio juostoje augančius želdinius, tarp jų – ir aukštesnius už atstumą iki kelio briaunos.
Nors Apraše nustatyta, kad kelius prižiūrinčios įmonės privalo neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, VĮ „Kauno regiono keliai“ neturėjo pagrindo disponuoti svetimu turtu, esančiu už kelio juostos ribų. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl leidimų kirsti medžius, vadovavosi aplinkos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 30 d įsakymu Nr. Dl-1055 patvirtintu Leidimų kirsti mišką tvarkos aprašu, tačiau eismo įvykio metu (2010 m. spalio 24 d.) jis negaliojo. Teismo teiginys, kad medis išvirto ne su šaknimis, ir, tikėtina, buvo palinkęs į kelio važiuojamąją dalį, kaip nurodė ieškovas, prieštarauja byloje esančiai medžiagai ir bylos nagrinėjimo metu patikslintoms aplinkybėms (avariją sukėlęs medis staiga išvirto būtent su šaknimis, nebuvo sausuolis, neturėjo jokių matomų defektų, išskyrus pasvyrimą, kurį pastebėjo vienintelis nukentėjusio automobilio vairuotojas). Taigi, teismas nenustatė, kad VĮ „Kauno regiono keliai“ neįvykdė savo pareigos ir pažeidė materialiosios teisės normas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje formuojama visos Lietuvos kelius prižiūrinčių įmonių atsakomybės už pakelės želdinių priežiūrą teismų praktika. Tai, kad prieštaringas teismo sprendimas sukelia nepageidautinus padarinius, patvirtina incidentai, kai VĮ Prienų miškų urėdija atsisakė vykdyti nurodymą sutvarkyti pakelės miške augančius pavojų eismo saugai keliančius medžius.
Atsakovas VĮ Prienų miškų urėdija su atsakovo VĮ „Kauno regiono keliai“ kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir nurodytieji atsakovo VĮ Prienų miškų urėdijos kasaciniame skunde. Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Prienų miškų urėdija prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą.
Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodoma, kad apsaugos zona – abipus kelio nustatyto pločio juosta, kurioje ribojama ūkinė veikla. Nuvirtęs medis augo šioje kelio apsaugos zonoje. Kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, priskiriamas prie trečios kategorijos valstybinės reikšmės kelių. Šios kategorijos keliams nustatyta 50 metrų kelio apsaugos zona (Kelių įstatymo 12 straipsnis). Taigi, kasatoriui VĮ Prienų miškų urėdijai ribojama bet kokia ūkinė veikla šioje zonoje. Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 5 dalyse nurodyta, kad kelio apsaugos zonoje dirbti bet kokius darbus be kelio savininko leidimo draudžiama. Taigi, bet kokiems darbams, tarp jų – medžių kirtimui, VĮ Prienų miškų urėdija turėtų gauti leidimą iš VĮ „Kauno regiono keliai“ bei Valstybinės miškų tarnybos. Miškų įstatyme ir Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 4.3 punkte nurodoma, kad leidimai kirsti mišką nereikalingi kelius prižiūrinčioms įmonėms, kai medžiai kertami avariniais atvejais. Aprašo 12.3 punkte nurodyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar)fiziniai asmenys privalo: kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius irkitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismu. Neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdinai, keliantys grėsmę saugiam eismui; 13.3 punkte nurodyta, kad keliantys pavojų eismo saugumui yra medžiai, pavojingai pasvirę į važiuojamosios dalies arba pėsčiųjų ar dviračių tako pusę. Taigi, įstatymais ir jų lydimaisiais teisės aktais nustatyta pareiga prognozuoti apie medžių, augančių kelių apsaugos zonoje pavojingumą kelių eismo saugumui tenka VĮ „Kauno regiono keliai“, o ne VĮ Prienų miškų urėdijai. Dėl šios priežasties nėra kasatoriaus kaltės dėl įvykio, o be kaltės, nėra ir atsakomybės (CK 6.248 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad buvo nusistovėjusi praktika, jog abu atsakovai bendrais veiksmais imdavosi priemonių šalinti iš kelių apsaugos zonos pavojų eismo saugumui keliančius medžius. Medžių pavojingumą eismui visada prognozavo kelininkai, o esant jų prašymui kasatoriaus darbininkai atlikdavo medžių kirtimo darbus.
Atsakovas VĮ „Kauno regiono keliai“ su atsakovo VĮ Prienų miškų urėdijos kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Aprašo 34 punkte nurodyta, kad leidimai nereikalingi atliekant žemės ūkio, melioracijos, miškų tvarkymo darbus, dirbamus nepažeidžiant kelio sankasos ir kitų kelio įrenginių. Jo 39 punkte nustatyta, kad juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys, kurie nuosavybės ar nuomos teise naudojasi kelio apsaugos zonos žeme, atsako už tinkamą jos priežiūrą. Jie turi puoselėti jos estetinį vaizdą, saugomus gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus (vertybes), nepažeisti saugaus eismo reikalavimų. Kadangi medis augo atsakovo VĮ Prienų miškų urėdijos patikėjimo teise valdomame valstybinės reikšmės miške, tai šiam atsakovui teko pareiga stebėti jo būklę. VĮ Prienų miškų urėdija po Kauno apylinkės teismo sprendimo, argumentuodama iš esmės nereikšminga leidimų būtinumo tvarka, pradėjo ignoruoti ne tik VĮ „Kauno regiono keliai“, bet ir policijos pareigūnų reikalavimus pašalinti pavojų eismo saugai keliančius medžius.
Nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar dėl savo valdomo turto nepakankamos priežiūros turi atsakyti ir padarytą žalą atlyginti turto savininkas, ar kelių priežiūros įmonė, abstrakčiai įpareigota neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, tačiau neturinti jokių realių įgaliojimų reikalauti, kad būtų pašalinti jau augantys želdiniai; ar sąvoka „neleisti“ reiškia, kad VĮ „Kauno regiono keliai“ turėtų pati sutvarkyti visus 20–70 m. pločio apsaugos zonose abipus įmonės prižiūrimų kelių augančius miškus ir kitus želdinius.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl civilinės atsakomybės subjekto ir jo civilinės atsakomybės sąlygų
Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Kelio apsaugos zona – tai abipus kelio nustatyto pločio žemės juosta, kurioje ribojama ūkinė veikla (4 dalis). Kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (8 dalis). Šio įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinta, kad kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė, kurios 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 buvo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas (Aprašas). Jo 12.3 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui. Be to, Aprašo 42 punkte nustatyta, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę jo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kelius prižiūrintys asmenys atleidžiami nuo atsakomybės, jeigu eismo įvykis įvyko dėl eismo dalyvių ar kitų asmenų kaltės, ekstremalių situacijų, stichinių nelaimių ar staigaus atmosferos sąlygų pasikeitimo. Pagal Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos apsaugos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-386, 3 punktą, su padarytais pakeitimais galiojusio žalos padarymo metu leidimai neprivalomi kelius prižiūrinčioms įmonėms, kai medžiai kertami avariniais atvejais kaip keliantys pavojų eismo saugumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad įtvirtinta leidimų kirsti medžius tvarka ar jos nebuvimas savaime (per se) nepanaikina pareigos tvarkyti želdinius, o tik nustato tam tikrą procedūrą, kaip ši pareiga gali būti įgyvendinama.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiais teisės aktais kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė teisinė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais želdiniais, net suteikiant teises želdinių tvarkymo darbus atlikti be leidimų, t. y. gana operatyviai.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad kelio ruožą, kuriame ieškovui buvo padaryta žala, prižiūri atsakovas – VĮ „Kauno regiono keliai“, taigi, jam teko tiesioginė ir detaliai reglamentuota pareiga rūpintis, jog kelio apsaugos zonoje nebūtų medžių, keliančių grėsmę saugiam eismui. Nurodytos pareigos neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 straipsnis). Medžiui nuvirtus ant kelio yra pagrindas spręsti, kad kelią prižiūrintis subjektas savo pareigas dėl želdinių priežiūros vykdė netinkamai, nes laiku nesiimta reikalingų priemonių, kad grėsmę eismo saugumui keliantys medžiai būtų pašalinti. Vien faktas, kad medis nuvirto prieš važiuojantį automobilį, yra nepakankamas kelius prižiūrinčio asmens civilinei atsakomybei. Kelius prižiūrinčio asmens civilinė atsakomybė už saugaus eismo kelyje neužtikrinimą atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Tai žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė. Pagal bendrąsias įrodinėjimo nuostatas žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį turi įrodyti kreditorius, o tokiu atveju skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šią prezumpciją kelią prižiūrintis subjektas gali paneigti įrodęs, jog jis padarė visa, ko iš jo gali būti protingai reikalaujama eismo saugumui užtikrinti. Šiuo atveju jam reikėtų įrodyti, kad nuvirtusio medžio būklė buvo gera, stovėsena stabili, nematyti pažeidimo, džiūvimo, grėsmingo pakrypimo ir kitokios galimos griuvimo grėsmės arba buvo neįmanoma pastebėti kokių nors kitokių jo trūkumų. Kadangi kelius prižiūrinti įmonė turi pareigą tiesiogiai rūpintis želdiniais, pašalinti nuo kelio nukritusias medžio dalis ir paprastai tai padaro, tai ji turi galimybę surinkti įrodymus apie tai, kokios būklės buvo nukritęs medis, ar jo defektus buvo galima laiku pastebėti, ar apie jų avarinę ar pavojų keliančią būklę pranešė (turėjo pranešti) želdinių savininkai. Iš to teisėjų kolegija sprendžia, kad kelius prižiūrinčiai įmonei tenka pareiga įrodyti tokias bylos aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Iš jų būtų sprendžiama, ar skolininkas tinkamai vykdė savo pareigą, ar yra jo kaltė, ar žalos padarymo įvykis yra atsitiktinis ir negalima kelius prižiūrinčio asmens atsakomybė nesant jo kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taip pat jis gali įrodyti kitas aplinkybes, kurios visiškai ar iš dalies pašalina kelius prižiūrinčio asmens civilinę atsakomybę – kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo didelio neatsargumo ar kitų civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies šalinančių aplinkybių (Aprašo 42 punktas).
Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad medis išvirto, kad jis buvo palinkęs į važiuojamąją kelio dalį, todėl spręstina, jog kaltės prezumpcijos atsakovas VĮ „Kauno regiono keliai“ nenuginčijo. Jis šias aplinkybes bando paneigti kasaciniame skunde, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Gučas v. V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459/2011">3K-3-459/2011</a>).
Įvertinusi ginčo santykių teisinį reglamentavimą bei teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tiesiogiai žalą patyrusiam asmeniui ją atlyginti privalo kelius prižiūrinti įmonė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Miško ir želdinių savininkui ar juos prižiūrintiems asmenims nustatyti reikalavimai dėl želdinių priežiūros ir eismo saugumo nesudaro pagrindo kildinti jam eismo saugumo užtikrinimo pareigos, kurios pažeidimas lemtų tiesioginės civilinės šio asmens atsakomybės už žalą, padarytą dėl nukritusio ant kelio medžio tokiomis aplinkybėmis, atsiradimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai dėl ieškovo konstatavo VĮ Prienų miškų urėdijos civilinę atsakomybę solidariai su VĮ „Kauno regiono keliai“. Civilinę atsakomybę nustatančios nuostatos pagal byloje nustatytas aplinkybes be pagrindo buvo taikytos atsakovui miško savininkui, todėl tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 81,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus VĮ „Kauno regiono keliai“ kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš jos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, šioje instancijoje patirtos išlaidos (73 Lt), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteisiamos iš VĮ „Kauno regiono keliai“.
Iš viso iš VĮ „Kauno regiono keliai“ priteistina 154,46 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo VĮ „Kauno regiono keliai“ (duomenys neskelbtini) 154,46 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt keturis litus 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas
