Baudžiamoji byla Nr. 2K-12/2012
Teisminio proceso Nr. 1-97-2-00005-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1;
2.4.5.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. (T. B.) kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti dalį – 3000 Lt – nusikalstama veika padarytos turtinės žalos per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Priteista iš T. B. nukentėjusiajam V. D. 7000 Lt turtinei, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
T. B. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2009 m. liepos 7 d., apie 19.00 val., Šalčininkų r., Šalčininkų sen., sodų bendrijos „Bruknelė“ teritorijoje, I. B. akivaizdoje be priežasties du kartus kumščiu sudavė V. D. į veidą ir padarė jam poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, dešiniojo skruosto ir žando sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, muštinę viršutinės lūpos dešinės pusės raudonio ir gleivinės žaizdą, paviršinę muštinę žaizdą su kraujosruva apatinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, viršutinio 1-ojo dešiniojo ir 1-ojo kairiojo dantų vainikų lūžį su 2-ojo, 3-iojo kairės pusės dantų vainikų panirimu; taip T. B. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. D. sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir jį išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, civilinį ieškinį atmesti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) bei padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų.
Kasatorius mano, kad jis pripažintas kaltu pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Kasatorius nurodo, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jis nesudavė smūgių nukentėjusiajam, o tik nestipriai atstūmė nuo savęs, dėl to šis nugriuvo ant šono; po to kasatorius sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Pasak kasatoriaus, nuo tokių jo veiksmų nukentėjusysis negalėjo patirti nuosprendyje nurodytų sužalojimų.
Kasatorius pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tik tiesiogine tyčia. Nustatant tyčinę kaltę svarbu konstatuoti, ar kaltininkas suvokė savo veiksmus, kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Tokį psichinį santykį su daroma veika gali rodyti kaltininko veiksmų aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir kt., tuo tarpu kasatorius liepė V. D. sustoti dėl to, kad šis sudarė avarinę situaciją kelyje (tai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja I. B.). Kasatorius teigia, kad, atstumdamas nuo savęs agresyviai nusiteikusį (šūkaujantį ir mojuojantį rankomis) V. D., neturėjo tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos, juo labiau sužaloti nukentėjusiojo, priešingai – taip elgdamasis jis siekė to išvengti. Kasatoriaus manymu, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, teismas nepateikė apkaltinamajame nuosprendyje išsamių ir pagrįstų motyvų, kodėl kasatoriaus veiksmus (tiksliau – neveikimą) kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose nesurinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, priešingai – didelė dalis objektyvių ir patikimų įrodymų patvirtina, kad tokia veika nebuvo padaryta. Tačiau teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, grįsdami savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės, rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, t. y. nenuosekliais nukentėjusiojo V. D. ir liudytojos I. B. parodymais, ir visiškai neatsižvelgė į nuoseklius kasatoriaus bei liudytojų V. L. ir G. J. parodymus, kurie nepatvirtina nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, rodo abiejų instancijų teismų šališkumą.
Kasatorius pažymi, kad teismai, vertindami nukentėjusiojo V. D. parodymus, neatsižvelgė į jų nenuoseklumą, nurodant įvykio laiką. Pareiškime policijai nukentėjusysis nurodė, jog buvo sumuštas apie 19.00 val., nuvykęs apžiūrai pas teismo medicinos specialistą, teigė, kad jį sumušė apie 20.00 val. iš matymo pažįstamas vyriškis, o gydymo įstaigoje (Žalgirio klinikoje) – kad buvo sumuštas apie 17.00 val. iš matymo pažįstamų asmenų. Be to, nukentėjusysis iš pradžių nurodė, jog jam buvo spirta, vėliau – kad suduota keturis kartus ranka. Šie netikslumai, kasatoriaus įsitikinimu, leidžia manyti, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitu laiku kito asmens (ar kitų asmenų) prieš ar po susitikimo su kasatoriumi. Kasatoriaus manymu, teismas negalėjo remtis ir liudytojos I. B. parodymais, kuriuose teigiama, kad jis (kasatorius) sudavė smūgius nukentėjusiajam, nes ji yra V. D. sugyventinė ir suinteresuota bylos baigtimi. I. B. nurodytas aplinkybes paneigė nuoseklūs liudytojų V. L. ir G. J. parodymai, pagal kuriuos nukentėjusysis, važiuodamas į sodų bendriją „Bruknelė“, sudarė tris avarines situacijas kelyje ir, išlipęs iš automobilio, elgėsi agresyviai, tačiau tarp kasatoriaus ir V. D. muštynių nebuvo. Pasak kasatoriaus, teismas turėjo remtis liudytojų V. L. ir G. J. parodymais arba, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aiškiai išdėstyti motyvus, kodėl juos atmeta, tačiau to nebuvo padaryta – jų parodymų nepagrįstumas konstatuotas tik formaliai.
Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis grįstas prielaidomis, o ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kasatoriaus kaltę, t. y. pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7 ir 3.1.8 punktų reikalavimus. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendime byloje Leparskienė prieš Lietuvą pažymėta, kad tyrimo išvados turi būti grindžiamos visų elementų išsamia, objektyvia ir nešališka analize. Bet koks tyrimo trūkumas, kuris sumenkina galimybes nustatyti bylos aplinkybes ar atsakingą asmenį, neatitinka reikalaujamo priemonės veiksmingumo. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes kilusios abejonės nebuvo vertinamos jo naudai.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatliko papildomo įrodymų tyrimo, neištyrė esminių bylos aplinkybių ir nepašalino iškilusių prieštaravimų. Kasatoriaus manymu, šios instancijos teismas buvo šališkas, nes įrodymus vertino tendencingai (nuteistojo nenaudai), be to, atmesdamas gynėjo prašymą apklausti Šalčininkų rajono ligoninės gydytoją, medicinos dokumentuose užfiksavusią, kad nukentėjusysis buvo sumuštas 17.00 val. iš matymo pažįstamų asmenų, bei liudytojus, galėjusius patvirtinti faktą, jog liudytoja I. B. nebuvo nukentėjusiajam tik bendrakeleivė, pažeidė rungimosi principą ir suvaržė nuteistojo teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų (BPK 7 ir 10 straipsnių nuostatų pažeidimai).
Kasatorius nurodo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visiškai nepagrįstas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė, nors teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą ir prašė civilinį ieškinį tenkinti tik iš dalies.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad T. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, jog viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. sodų bendrijos „Bruknelė“ teritorijoje I. B. akivaizdoje be pagrįstos priežasties du kartus kumščiu sudavė V. D. į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pasak prokurorės, remiantis nukentėjusiojo, liudytojos I. B. parodymais bei specialisto išvados duomenimis, įrodyti visi būtini nusikaltimo sudėties požymiai: viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai, jų sukeltos pasekmės bei T. B. kaltė. Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad jis neturėjo tikslo sutrikdyti viešosios tvarkos ir savo veiksmais jos nesutrikdė. Sustabdęs nukentėjusiojo automobilį ir naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, T. B. suvokė, kad konfliktą stebi aplinkiniai, jo veiksmai sutrikdo visuomenės rimtį, ir norėjo taip veikti. Todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus veiksmuose yra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis.
Prokurorė pažymi, kad, priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai detaliai išanalizavo visus įrodymus, taip pat ir nukentėjusiojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo V. D. parodymuose yra kai kurių neatitikimų dėl sužalojimo laiko, tačiau dėl to nukentėjusiojo parodymų negalima laikyti nenuosekliais, nepatikimais bei prieštaringais. Iš bylos duomenų matyti, kad V. D. iš karto po sužalojimo kreipėsi į policiją, kur buvo surašyti jo parodymai, po to nukentėjusysis nusiųstas į polikliniką, iš kur buvo nukreiptas į ligoninę Vilniuje, todėl medicinos dokumentuose pagal nukentėjusiojo žodžius užfiksuotas jo sužalojimo laikas (vienu atveju 17.00 val., kitu – 20.00 val.) nepaneigia objektyvių faktinių duomenų, kad konfliktas tarp V. D. ir T. B., kurio metu nukentėjusiajam buvo išmušti dantys, įvyko 2009 m. liepos 7 d. apie 19.00 val. sodų bendrijos „Bruknelė“ teritorijoje.
Prokurorės manymu, teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai atmetė liudytojų V. L. ir G. J. parodymus, kaip nenuoseklius ir prieštaraujančius kitiems bylos duomenims.
Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų, nuteistojo T. B. apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai, skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
Prokurorė mano, kad teismai, nagrinėdami bylą, BPK 7 straipsnio nuostatų nepažeidė. Bylos duomenimis, kasatoriaus ir jo gynėjo teisė teikti prašymus teisminio nagrinėjimo metu nebuvo suvaržyta. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistasis teisme ginčijo kaltinimo argumentus ir reiškė savo nuomonę klausimais, turinčiais reikšmės teisingai bylą išspręsti. Tai, kad teismai atmetė kaltinamojo gynėjo pateiktus prašymus apklausti liudytojus, turėjusius duoti parodymus apie nukentėjusiojo bei liudytojos I. B. tarpusavio santykius, bei neiškvietė Šalčininkų poliklinikos mediko, nėra pagrindas pripažinti, jog byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Apylinkės teismas įstatymo nustatyta tvarka (protokoline nutartimi) motyvuotai atmetė gynybos prašymą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu, atmetė kai kuriuos kaltinamojo pateiktus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, jog byla išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo.
Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl T. B. apeliacinio skundo argumento, kuriuo buvo ginčijamas civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumas, tačiau, jos nuomone, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir, siekiant proceso ekonomiškumo, gali būti ištaisytas nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus. Nukentėjusysis V. D. civiliniame ieškinyje nurodė, kad jam buvo išmušti du dantys, dėl to jis turėjo kreiptis į odontologijos įstaigą. Nukentėjusysis pateikė UAB „Švytintys dantys“ gydymo planą, iš kurio matyti, kad dviejų išmuštų dantų implantavimas iš viso kainuos apie 7000 Lt. Šiame gydymo plane taip pat nurodyta, kad tai minimali darbų kaina, po detalesnio paciento ištyrimo ji gali keistis. Be to, 2011 m. kovo 29 d. posėdyje nukentėjusysis pateikė dokumentus, kad odontologo paslaugos jam jau kainavo 1920 Lt. Teismas, nuosprendyje nustatęs, jog T. B. tyčiniais neteisėtais veiksmais sužalojo V. D., konstatavo, kad dantų implantavimo kaina pagrįsta dokumentais, kad tokios odontologo paslaugos yra realios ir būtinos. Prokurorė mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas būsimas realias išlaidas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri pripažįsta, jog patirta fizinė žala, kurios pašalinimas (kompensavimas) yra būtinas per įmanomai trumpesnį laiką, vertintina kaip realiai atsiradusi, įrodyta ir pagrįsta, o ne kaip būsima žala (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-85/2011).
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai pasisakė ir dėl 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Nustatant neturtinės žalos dydį civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies, atsižvelgus į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įvertinus ir nukentėjusiojo patirtus psichologinius išgyvenimus, fizinį skausmą, ir kitas svarbias aplinkybes.
Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad T. B. savo apeliaciniame skunde tik lakoniškai nurodė, jog nesutinka su priteistu ieškiniu tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, tačiau savo pozicijos detaliau nemotyvavo ir nepateikė argumentų, su kuriais pirmosios instancijos teismo motyvais, pagrindžiančiais civilinio ieškinio priteisimą, nesutinka.
Nuteistojo T. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų laikymosi
Kasatorius iš esmės neigia smūgių sudavimą V. D., tikina, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kito asmens (ar kitų asmenų) prieš ar po susitikimo su kasatoriumi, kritikuoja nukentėjusiojo bei liudytojos I. B. parodymus, tvirtina, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi, todėl mano, jog teismas negalėjo jais vadovautis, taip pat nesutinka su jį teisinančių įrodymų (liudytojo V. L. ir G. J. parodymų) vertinimu, t. y. ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išvadas dėl įrodymų vertinimo. Tačiau pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, savaip vertinami įrodymai ir pateikiama sava įvykio versija, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad abiejų instancijų teismai, tirdami byloje surinktus duomenis, juos pripažindami įrodymais ir vertindami, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą. Nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl T. B. kaltės, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nustatant nusikaltimo padarymo aplinkybes, buvo pagrįstai remtasi nukentėjusiojo V. D., liudytojos I. B. parodymais, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje, asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės duomenimis ir specialisto išvada. Teismas aiškinosi, dėl kokių priežasčių pareiškime policijai bei pagalbą suteikiantiems medikams nukentėjusysis V. D. nurodė skirtingą įvykio laiką bei smūgių skaičių, ir padarė išvadą, kad šie netikslumai galėjo būti nulemti blogos nukentėjusiojo savijautos po patirtų sužalojimų. Pasisakydamas dėl I. B. parodymų, teismas konstatavo, kad šios tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos parodymai atitinka asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriaus apskaitos kortelės, specialisto išvados duomenis, taip pat ekspertės paaiškinimus teisme. Ekspertė teismo posėdyje nurodė, kad specialisto išvadoje V. D. nustatyti sužalojimai (poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, dešiniojo skruosto ir žando sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, muštinė viršutinės lūpos dešinės pusės raudonio ir gleivinės žaizda, paviršinė muštinė žaizda su kraujosruva apatinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, viršutinio 1-ojo dešiniojo ir 1-ojo kairiojo dantų vainikų lūžiai su 2-ojo, 3-iojo kairės pusės dantų vainikų panirimu) nėra būdingi griuvimui, jie padaryti ne mažiau kaip dviem smūgiais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų V. L. ir G. J. parodymus pirmiau aptartų įrodymų kontekste, motyvuotai juos paneigė, nurodydamas, kad jie nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai, bei pripažino tokių parodymų davimą kaip siekį padėti išvengti T. B. baudžiamosios atsakomybės.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nuosprendyje išdėstė veikos kvalifikavimo motyvus. Konstatuota, kad T. B. viešoje vietoje, I. B. akivaizdoje, įžūliai elgdamasis, t. y. be priežasties suduodamas V. D. į veidą ir taip padarydamas šiam nežymų sveikatos sutrikdymą, rodė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, ir tokie jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Teismas teisingai sprendė, kad T. B. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog tokiam nusikalstamam poelgiui nebuvo jokių priežasčių. Taip pat padaryta teisinga išvada, kad nuteistasis veikė tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltinamojo prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Pabrėžtina, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad T. B., viešoje vietoje I. B. akivaizdoje suduodamas smūgį nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo. Pagal nustatytas veikos padarymo aplinkybes nuteistojo T. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą sieja su 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimu, dėl kurio, neatliktus papildomo įrodymų tyrimo, liko neištirtos esminės įvykio aplinkybės, nepašalinti byloje esantys prieštaravimai. Kasatoriaus teigimu, šios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti gynėjo prašymą apklausti, jo manymu, svarbius liudytojus, suvaržė jo teisę į gynybą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių kasatorius skunde nenurodė. Pagal bylos duomenis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas. Taip pat šališkumu ir nuteistojo teisės į gynybą pažeidimu nelaikytinas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo ir neapklausti Šalčininkų rajono ligoninės gydytojos, medicinos dokumentuose užfiksavusios, kad nukentėjusysis buvo sumuštas 17.00 val. iš matymo pažįstamų asmenų, bei liudytojų, galėjusių patvirtinti faktą, jog liudytoja I. B. nebuvo nukentėjusiajam tik bendrakeleivė. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo.
Taip pat nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo buvo ginčijamas civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Iš apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Tačiau T. B. savo apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, kad civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, bei savo pozicijos detaliau nemotyvavo ir nepateikė argumentų, su kuriais pirmosios instancijos teismo motyvais, pagrindžiančiais civilinio ieškinio priteisimą, nesutinka. Todėl tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl šio apeliacinio skundo argumento, BPK reikalavimų nepažeidė.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo klausimus, visapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis, juos tinkamai įvertino ir pagrįstai iš T. B. priteisė nukentėjusiajam 7000 Lt už išmuštų dantų implantavimą, taip pat argumentuotai pasisakė ir dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas šios žalos dydį, teismas atsižvelgė į neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir kitas svarbias aplinkybes.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Armanas Abramavičius
Vytautas Greičius
