Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-576/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06893-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

60; 114.8.3; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Koldlita“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinės bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas dėl vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą, jį netinkamai transportuojant, taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 77 075, 04 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad jis 2011 m. birželio 15 d. užsakė krovinio (mėsos gaminių) transportavimo į Rusiją paslaugas. Pagal šį užsakymą atsakovas įsipareigojo 2011 m. birželio 23 d. 10.00 val. paimti krovinį iš ieškovo teritorijos Kėdainių r., Mantvilionių k., nuvežti jį į Permę Rusijoje ir 2011 m. birželio 30 d. iškrauti nurodytoje vietoje. 2011 m. liepos 7 d. ieškovas gavo iš bendrovės „Daugava“ pretenziją, po kelių dienų – patikslintą pretenziją, kurioje nurodyta, kad iš ieškovo gauta produkcija (12 021,10 kg „Ekstra“ pieniškų dešrelių) sugedusi: gavėjui pristatytos dešrelės buvo išvežiotos į prekybos tinklus 2011 m. liepos 4–6 d., bet 2011 m. liepos 7 d. pirkėjai pradėjo jas grąžinti įtardami, jog jos sugedusios. Parduota produkcija grąžinta į sandėlį, ją patikrinęs veterinarijos gydytojas uždraudė tolimesnę prekybą. Rusijos Federacijos Valstybinė veterinarijos priežiūros institucija, ištyrusi produkcijos tinkamumą vartoti, 2011 liepos 19 d. išvadoje-potvarkyje nustatė, kad 10 193 kg dešrelių, esančių sandėlyje (grąžintų ir dar nerealizuotų), netinkamos, todėl rekomendavo jas utilizuoti. Ieškovas mano, kad krovinį sugadino atsakovas, nes neužtikrino tinkamo temperatūros režimo pakraunant, gabenant ir iškraunant krovinį. Atsakovo draudikas atsisakė atlyginti žalą, todėl ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas reiškia tiesiogiai vežėjui, nes gera valia šis atsisako atlyginti nuostolius. Ieškovo nuostolius sudaro sugadintų „Ekstra“ pieniškų dešrelių vertė (68 900,73 Lt), transportavimo kaštai (8174,34 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 15 d. šalys sudarė užsakymą – krovinio pervežimo sutartį; 2011 m. birželio 22 d. atsakovas pateikė transporto priemonę vilkiką „Scania“, specialiai įrengtą kroviniui nuo karščio apsaugoti; į jį buvo pakrautas ieškovo krovinys: 2013 kg marinuotų daržovių, 924,1 kg šokoladinių saldainių, 12 903 kg „Extra“ dešrelių, 4383 kg „Hot Dog“ dešrelių; 2011 m. liepos 1 d. atsakovas krovinį pristatė į Permę, po pietų jis iškrautas bendrovėje „Daugava“; nors CMR važtaraštyje nepadaryta krovinio gavimo datos žyma, tačiau šis faktas patvirtintas kitais byloje surinktais įrodymais (2011 m. liepos 7 d. bendrovės „Daugava“ pretenzija ir jos papildymu, kuriose nurodyta, kad 2011 m. liepos 1 d. gauta 12 021,10 kg pieniškų dešrelių „Ekstra“, priimta pagal svorį, nurodytą ant pakuotės, pagal kokybę, esant nepažeistai pakuotei); 2011 m. liepos 7 d. pirkėjai pradėjo grąžinti dešreles įtardami, jog jos sugedusios; veterinarijos gydytojas 2011 m. liepos 11 d. aktu uždraudė produkciją parduoti; Rusijos Federacijos Valstybinės veterinarijos priežiūros Permės krašto kovos prieš gyvulių ligas stotis 2011 m. liepos 19 d. surašė išvadą-potvarkį, kuriuo nustatė, kad 10 193 kg dešrelių, esančių sandėlyje, netinkamos, ir rekomendavo jas utilizuoti; ieškovas nurodė, kad 2011 m. liepos 20 d. utilizuota 12 021,1 kg dešrelių, nors kituose bylos dokumentuose pažymėta, jog 2011 m. liepos 5–19 d. pardavėjui grąžinta 9183,15 kg dešrelių; krovinio gavėjas nesumokėjo ieškovui už pateiktą 12 903 kg produkciją.

Teismas nepripažino pagrįstu ieškovo teiginio, kad atsakovas, pakraudamas į vilkiką prekes ir jas veždamas, neužtikrino tinkamo temperatūros režimo, nes iš atsakovo transporto priemonės – refrižeratoriaus šaldytuvo termogramos, liudytojo šaldymo įrenginių specialisto K. Petkevičiaus parodymų nenustatė, jog 2011 m. birželio 22 d.–2011 m. liepos 1 d. krovinys būtų vežamas aukštesnėje kaip 6 C° temperatūroje, o gavėjas, priimdamas krovinį, būtų pareiškęs pastabų. Kadangi bendrovė „Daugava“ priėmė krovinį ir pradėjo juo disponuoti nenurodžiusi jokių pastabų CMR važtaraštyje, tai teismas preziumavo, kad krovinys pristatytas tinkamai. Teismas pažymėjo, kad nepateikta duomenų, kur ir kokiomis sąlygomis dešrelės buvo laikomos Rusijoje, Permės m. 2011 m. liepos 1–7 d., t. y. savaitę, esant šiltam orui, iki jas grąžinant iš prekybos tinklų. Dėl to teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nekyla vežėjo atsakomybė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 6 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai. Kolegija pažymėjo, kad prielaida vežėjo kaltei preziumuoti ir vežėjo atsakomybei taikyti turi būti pagrįsta nustatytu faktu, jog krovinys sugadintas jį vežant (nuo paėmimo iki perdavimo gavėjui momento). Jeigu gavėjas priima krovinį, bet kartu su vežėju neįvertina krovinio būklės ir nepareiškia jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje; jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, pretenzijos reiškiamos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas priėmus krovinį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovui nepateikta pretenzijos dėl krovinio sugadinimo nei krovinio perdavimo gavėjui metu (2011 m. liepos 1 d.), nei per septynias darbo dienas jį perdavus gavėjui (iki 2011 m. liepos 12 d.). Pateikdamas pretenziją atsakovui tik 2011 m. liepos 18 d., ieškovas praleido šį terminą. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kada ieškovas sužinojo apie grąžintas dešreles. Kadangi vežėjui nebuvo pareikšta pretenzijos dėl krovinio trūkumų nei perduodant jį gavėjui, nei per septynias darbo dienas jį pristačius, tai įsigaliojo Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija, kad krovinys perduotas gavėjui tinkamos būklės ir vežimo metu nebuvo sugadintas.

Kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad tam tikru laikotarpiu temperatūra buvo aukštesnė nei 6 C°, nes liudytojas K. Petkevičius, profesionaliai atliekantis transporto priemonių šaldymo agregatų priežiūrą, patvirtino, kad, pagal termogramos duomenis, krovinio vežimo metu temperatūros režimas išlaikytas tinkamai, nuo pakrovimo momento temperatūra atitiko reikalavimus ir kitaip užtikrinti siuntėjo nurodytos temperatūros režimo nebuvo galima. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo nurodomi temperatūros pakitimai savaime neįrodo įtakos krovinio kokybei, nes byloje nėra duomenų, kokios trukmės ir kelių laipsnių temperatūros svyravimai galėjo lemti gabenamo krovinio būklę. Tokių duomenų nėra ir ieškovo pateiktoje Kauno technologijos universiteto Maisto instituto 2012 m. gruodžio 3 d. pažymoje – joje nepasisakyta, kiek laiko produktus reikia laikyti aukštesnėje temperatūroje, kad jie pradėtų gesti. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad temperatūros neatitiktis galėjo atsirasti dėl to, jog temperatūros davikliai yra krovinių sekcijos gale, todėl vos ją atidarius davikliai pradeda fiksuoti didesnę temperatūrą, nors priekinėje dalyje ji nedidėja. Trumpalaikį temperatūros padidėjimą 2011 m. birželio 22–23 d. lėmė ir ieškovo veiksmai bei nurodymai: temperatūra krovinių sekcijoje trumpam pakildavo ieškovo nurodymu pakraunant kitą krovinio dalį. Kolegija sutiko, kad atsakovo kaltės nebuvimą pagrindžia ir aplinkybės, jog byloje nepateikta duomenų apie produkcijos laikymo sąlygas, ją iškrovus pas gavėją. Kolegija pažymėjo, kad atsakovui nekyla pareiga įrodyti netinkamas produkcijos bendrovėje „Daugava“ laikymo sąlygas, nes jo atsakomybė pasibaigia krovinį pridavus gavėjui ir jam nepareiškus pretenzijų.

Aplinkybė, kad krovinio CMR važtaraštis neturi iškrovimo laiko žymos, neatima iš vežėjo teisės įrodinėti faktines krovinio perdavimo aplinkybes, tarp jų ir tikslų krovinio perdavimo laiką. Šiuo atveju termogramos duomenys ir liudytojo K. P. parodymai patvirtina, kad krovinys perduotas gavėjui 2011 m. liepos 1 d. 16.40 val. Permėje vietos laiku, todėl vėlesnis temperatūros padidėjimas krovinių sekcijoje neturi reikšmės. Kolegijos nuomone, dešrelių, paliktų saugoti krovinio pakrovimo eksportui į Rusiją metu, laboratoriniai tyrimai nėra objektyvus įrodymas, patvirtinantis atsakovo kaltę. Pagal Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų 2011 m. liepos 28 d protokolą, dešrelės net ir pasibaigus jų galiojimui dar buvo tinkamos vartoti, tačiau imant mėginius ir teikiant juos laboratorijai tikrinti, nedalyvavo nepriklausoma, nesuinteresuota šalis, išskyrus ieškovo darbuotojus; apie atliekamą mėginių paėmimą 2011 m. liepos 21 d. ir vėlesnį tyrimą atsakovas ar jo draudikas nebuvo informuoti ir negalėjo paskirti kompetentingo nepriklausomo eksperto procedūrai ir situacijai įvertinti; mėginiai tirti paimti 2011 m. liepos 21 d., o į laboratoriją pristatyti tik 2011 m. liepos 28 d.; šiuose dokumentuose nurodyta, kad dešrelės pagamintos 2011 m. birželio 20 d., o krovinį lydėjusiame veterinarijos sertifikate – kad krovinys pagamintas 2011 m. birželio 22 d.; mėginių ėmimas dešrelių partijos pagaminimo metu (2011 m. birželio 22 d.) neįrodytas mėginių ėmimo aktu, pateiktas tik 2011 m. liepos 21 d. mėginių ėmimo tirti aktas, o ne iki prekių vežimo pradžios surašytas mėginių paėmimo dokumentas. Dėl to, kad byloje pateikti ne visi produkcijos kokybę patvirtinantys dokumentai, taip pat šių dokumentų duomenys nesutampa, kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar tą patį krovinį, kurį gabeno atsakovas, Permėje 2011 m. liepos 11 d. apžiūrėjo Valstybinė veterinarijos inspekcija,? vėliau nusprendė utilizuoti. Taigi, ieškovo nurodytais dokumentais nepaneigta prezumpcija, kad krovinys gavėjui pristatytas tinkamos būklės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad pagal CMR konvencijos nuostatas preziumuojama vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Temperatūros režimo, būtino jautrioms prekėms, neužtikrinimas laikomas šiurkščiu vežėjo pareigų pažeidimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepalaikė temperatūros režimo transportavimo metu, todėl būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad krovinys sugadintas ne dėl jo kaltės, o dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2, 4 punktuose nurodytų aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 2 dalių, 18 straipsnio 2, 4 dalių, 29 straipsnio normas. Teismai atsakovo veiksmus vertino tik CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto kontekste, tačiau nevertino šio straipsnio 4 punkto prasme, t. y. didelio neatsargumo atveju. Kasatoriaus įsitikinimu, išliko vežėjo kaltės prezumpcija: vežėjas, nustatyta tvarka priėmęs iš siuntėjo krovinį, atsako už žalą, padarytą dėl krovinio sugadinimo, jeigu neįrodyta, kad ji atsirado ne dėl vežėjo kaltės. Nagrinėjamu atveju krovinys sugedo dėl išorės (netinkamos temperatūros) veiksnių, o tai atitinka krovinio praradimą. Pagal CMR konvenciją, atsakovas turėjo įrodyti, kad jis tinkamai vežė ir iškrovė krovinį, o krovinio sugedimo priežastis sietina su aplinkybėmis, atsiradusiomis perdavus jį gavėjui Permėje; krovinys sugedo dėl kasatoriaus netinkamų veiksmų, aplaidumo, duotų netinkamų nurodymų vežėjui; buvo paslėpti prekių defektai; buvo aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o išvengti padarinių dėl tokių aplinkybių negalėjo. Tačiau tokių aplinkybių atsakovas neįrodinėjo ir jomis nesirėmė. Atsakovas gynėsi nurodydamas, kad krovinio CMR važtaraštyje nėra žymų apie jo sugadinimą, tai laikytina priežastimi, eliminuojančia vežėjo atsakomybę, be to, ieškovas nepareiškė vežėjui pretenzijos per CMR konvencijoje nustatytą septynių dienų nuo pristatymo terminą. Kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai pritarė tokiai atsakovo pozicijai. Tokią aplinkybę gali ginčyti krovinio gavėjas ar siuntėjas. Kai krovinio sugadinimas jo gavimo metu neakivaizdus, tai krovinio būklę gali patikrinti ne tik krovinio gavėjas ir vežėjas, bet ir ekspertas, specialistas. Nagrinėjamu atveju Permės krašto veterinarijos gydytojas 2011 m. liepos 11 d. patikrino dešreles; kasatorius apie šį patikrinimą sužinojo iš gavėjo pretenzijos (2011 m. liepos 7 d. ir liepos 11 d.) ir per septynias darbo dienas nuo atlikto patikrinimo pareiškė pretenziją vežėjui. Kadangi produkcijos sugadinimo išoriškai nebuvo galima matyti, nes pakuotės nepažeistos, tai vidinis sugadinimas paaiškėjo produkciją patikrinus specialistui. Tokiu atveju laikytina, kad pretenzija pareikšta per nustatytą terminą, t. y. vežėjui pranešta per septynias darbo dienas nuo atlikto patikrinimo dienos. Kasatorius mano, kad toks termino pretenzijai pareikšti skaičiavimas atitinka CMR konvencijos nuostatas ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mėlynoji uoga“ v. UAB „Danajos autotransportas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-936/2001). Be to, kasatorius, nesutikdamas su teismo išvada, kad jis praleido septinių dienų terminą pretenzijai pareikšti, pažymi, jog pretenzijos būtinos tik vėluojant atvežti krovinį, o krovinį sugadinus (praradus), pretenzijos turi reikšmės tik ieškinio senaties eigai.

Atsakovas neįrodinėjo, kad šioje byloje egzistavo aplinkybių, pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a–f papunkčius laikytinų papildomais atsakomybę šalinančiais ypatingos rizikos faktoriais, kuriuos vežėjas turi teisę nurodyti kaip savo kaltės paneigimą krovinio sugadinimo ar praradimo atvejais. Atsakovas nesirėmė natūraliomis jautraus krovinio savybėmis; teismai neįvertino, kad termogramos rodmenys 2011 m. birželio 23 d. nepateikia duomenų apie transporto priemonėje palaikomą temperatūrą per aštuonių valandų laikotarpį, o du kartus tą dieną temperatūros režimas kelias valandas iš eilės buvo aukštesnis kaip 6 C°. Taigi, atsakovas turėjo įrodyti, kad panaudojo visas priemones temperatūros režimui atkurti, nes žinojo, jog veža greitai gendančius produktus.

Kasatorius nurodo, kad nesvarbu, jog CMR važtaraštyje nėra žymų apie transportavimo netinkamumo arba prekės (krovinio) pažeidimo faktą, jeigu kiti įrodymai patvirtina netinkamas prekių vežimo sąlygas. Žinodamas, koks turi būti temperatūros režimas, vežėjas turėjo ją užtikrinti. Oro sąlygos yra aplinkybė, į kurią vežėjas turi reaguoti. Bylos įrodymai patvirtina, kad krovinį pristačius gavėjui prekės iškrautos į šaldymo įrangą, kuri neturėjo gedimų ar defektų, taigi žala galėjo atsirasti tik vežėjui netinkamai vykdant savo pareigas. Tai, kad šaldiklio temperatūra buvo nekontroliuojama po kelias valandas tą pačią dieną, kai oro temperatūra lauke viršijo 20 C°, laikytina netinkamais temperatūros kontrolės veiksmais. Neužtikrintas tinkamas temperatūros režimas vežant jautrų krovinį reiškia, kad atsakovas nepaisė atidumo ir rūpestingumo taisyklių, o tai rodo didelį vežėjo neatsargumą. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovas negali remtis CMR Konvencijos nuostatomis, kuriose vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, taip pat įrodinėjimo naštos perkelti krovinio siuntėjui ar kitam kroviniu suinteresuotam asmeniui. Atsakovas neįrodinėjo, kad krovinio sugadinimo aplinkybių jis negalėjo išvengti, o šių aplinkybių pašalinimas nuo jo nepriklausė.

2. Kasatorius mano, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teismai nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad krovinys galėjo būti sugadintas tik vežimo metu dėl neužtikrinto temperatūros režimo, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neįrodė aplinkybės, kad krovinio gedimo priežastis galėjo atsirasti perdavus jį gavėjui. Vežėjas, veždamas jautrų temperatūrų pokyčiams krovinį, turi imtis visų priemonių krovinio temperatūrai užtikrinti nuo to momento, kai jį priėmė. Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai tyrė ir vertino termogramoje matomus tam tikrus temperatūros svyravimus. Vežėjui buvo atiduotas tinkamos kokybės krovinys, tai patvirtino byloje pateikta tyrimo išvada, kuria apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas tinkamai neįvertino Kauno technologijos universiteto Maisto instituto 2012 m. gruodžio 3 d. pažymos, kurioje nurodyta, kad palankios sąlygos greitam mikrobiologiniams gedimui galėjo susidaryti pažeidus virtų dešrelių laikymo sąlygas. Šis įrodymas patvirtina, kad krovinys galėjo sugesti nesilaikant temperatūros režimo. Kasatorius mano, kad atsakovas termograma nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, o tik patvirtino netinkamą temperatūros režimą. Jeigu šalis prieš ją panaudotos prezumpcijos nenuginčija, tai teismas privalo pripažinti faktą (CPK 182 straipsnio 4 punktas).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas pažymi, kad CMR konvencijos 30 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta speciali pretenzijų rūšis – reklamacija, kurios nepareiškimas lemia prezumpcijos dėl netinkamo krovinio būklės pristatymo metu įsigaliojimą. Neakivaizdžių krovinio apgadinimų atveju reklamacija turi būti pareikšta tik raštu ir ne vėliau kaip per septynias dienas nuo krovinio gavėjui perdavimo dienos, neįskaitant sekmadienių ir švenčių dienų. Be to, reklamacija turi būti reiškiama tik gavėjo ir tik vežėjui, kuris pristatė krovinį, o kitiems asmenims ar kitų asmenų (pvz., siuntėjo), pareikštos reklamacijos padarinių nesukelia. Kadangi CMR konvencijos 30 straipsnio 1–2 dalyse nustatytos reklamacijos pareiškimas lemia krovinio būklės pristatymo metu prezumpcijos įsigaliojimą, tokiai jos pareiškimo procedūrai nustatyta aiški tvarka. Nepareiškus vežėjui reklamacijos nustatyta tvarka, krovinio priėmimas yra prima facie įrodymas, kad prekių siunta gauta tokia, kokia nurodyta važtaraštyje (tinkamos būklės ir be trūkumų). Nagrinėjamu atveju tai buvo nustatyta byloje. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju pareiga paneigti tokią prezumpciją tenka būtent kasatoriui (arba krovinio gavėjui). Teismai nustatė, kad reklamacijos vežėjui nebuvo pareikštos nei krovinio perdavimo metu, nei per septynias dienas (neįskaitant sekmadienių ir šventinių dienų) nuo krovinio pristatymo, t. y. iki liepos 12 d. Reklamacijų nepateikimo vežėjui iki šios datos fakto nepaneigia ir kasatorius, todėl byloje buvo pagrindas taikyti CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalį. Neįrodžius, kad krovinys sugadintas vežimo metu, nėra pagrindo įrodinėti ir vežėją nuo atsakomybės atleidžiančių aplinkybių, nes neįrodyta esminė vežėjo kaltės prezumpcijos sąlyga.

Kasatorius kelia klausimą, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas septynių dienų terminas reklamacijai pareikšti. Pasisakydamas dėl šio argumento, atsakovas nurodo, kad pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 2 dalies normą reikšmę skaičiuojant terminą turi tik gavėjo ir vežėjo kartu atliktas krovinio būklės tikrinimas – tik po tokio tikrinimo gavėjas per septynias dienas turi pateikti pretenziją. Kitokie tikrinimai (be vežėjo) neturi pretenzijos pareiškimo terminui jokios reikšmės. Nagrinėjamu atveju krovinys gavėjui atiduotas 2011 m. liepos 1 d., vežėjas jokiuose tikrinimuose nedalyvavo, apie juos nebuvo informuotas. Be to, netgi kasatoriui 2011 m. liepos 18 d. pateikus atsakovui pranešimą apie sugadintą krovinį, nebuvo pranešta apie atliktus krovinio patikrinimus. Taigi, atsakovas daro išvadą, kad terminas pretenzijai pareikšti buvo skaičiuojamas tinkamai. Atsakovas pažymi ir tai, kad krovinio apžiūra su ekspertu yra tinkamas įrodymas nuostolių dydžiui nustatyti, bet ne pagrindas paneigti tinkamos būklės krovinio pristatymo prezumpciją. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ir pateikus papildomus krovinio būklės įrodymus po kartu su vežėju atliktos krovinio patikros, vežėjas visuomet gali ginčyti žalos atsiradimo priežastis ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-936/2001).

2. Nepareiškus pretenzijos per CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, įsigalioja vežėjui palanki tinkamos krovinio būklės jo pristatymo metu prezumpcija. Taigi, pareiga įrodyti krovinio sugadinimo vežimo metu faktą tenka pretenzijos reiškėjui (kasatoriui), o vežėjas gali remtis prezumpcija, kad krovinys pristatytas tinkamos būklės, kurios jam įrodyti nereikia (CPK 182 straipsnio 4 puntas). Kasatorius krovinio sugadinimą bandė įrodyti įvairiais dokumentais, dėl kurių prieštaringumo teismai pasisakė, tačiau šio fakto neįrodė. Jeigu byloje būtų įrodytas krovinio sugadinimo vežimo metu faktas, būtų pagrindas analizuoti klausimus dėl vežėjo atsakomybės buvimo ir atleidimo nuo jos. Atsakovas pažymi, kad gynėsi nuo ieškinio tuo argumentu, kad krovinys vežimo metu apskritai nebuvo sugadintas, tačiau sutinka su teismo išvada, jog buvo pagrindas laikyti, kad krovinys buvo sugadintas dėl krovinio gavėjo veiksmų, t. y. neužtikrinant tinkamų krovinio laikymo po iškrovimo ir išvežiojimo į parduotuves sąlygų.

3. Atsakovas pažymi, kad vežėjo didelis neatsargumas ar tyčia nebuvo nagrinėjami žemesnės instancijos teisme, todėl šis klausimas negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Tačiau kartu pažymi, kad kaip CMR konvencijos 29 straipsniui taikymo pagrindą kasatorius nurodo tik temperatūros režimo nesilaikymą. Tai fakto klausimas, dėl kurio teismai pasisakė, t. y. nenustatė tokio pažeidimo fakto.

4. Atsakovas mano, kad kasatoriaus argumentas dėl proceso normų pažeidimų grindžiamas bendromis frazėmis. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl temperatūros skirtumų termogramoje, kuriuos lėmė kitų krovinių pakrovimai, savo išvadą pagrįsdamas byloje esančiais įrodymais. Tai, kad bylos įrodymus teismai vertino ne kasatoriaus naudai, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reklamacijos pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalies reikšmės vežėjo atsakomybei dėl krovinio sugadinimo taikyti ir įrodinėjimo naštai paskirstyti

Kasatorius nurodo, kad, atsižvelgiant į CMR konvencijos 17, 18 straipsniuose nustatytą vežėjo atsakomybės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją, atsakovas (vežėjas) turėjo įrodyti, jog tinkamai vežė krovinį ir dalis krovinio galėjo sugesti dėl priežasčių, atsiradusių po jo perdavimo gavėjui. Kasatorius teigimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamam ginčui netinkamai taikė CMR konvencijos 30 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

Pagal CRM konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento. Taigi, viena prielaidų vežėjo kaltei preziumuoti ir jo atsakomybei taikyti turi būti nustatytas faktas, kad krovinys sugadintas vežimo metu, t. y. nuo jo priėmimo vežti iki perdavimo gavėjui momento. Vežimo metu įvykusiam krovinio apgadinimui ar trūkumui užfiksuoti CMR konvencijos 30 straipsnio 1–2 dalyje nustatyta reklamacijų pateikimo tvarka, kuri priklauso nuo krovinio trūkumų akivaizdumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lietuviškame CMR konvencijos 30 straipsnio tekste vartojamas „pretenzijos“ terminas, tačiau šiame straipsnyje kalbama apie informacinio pobūdžio reklamacijas. Pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalį, jei gavėjas priimta krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, jog gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nustatyta važtaraštyje; akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti reiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, ne vėliau kaip per septynias darbo dienas po krovinio priėmimo (neįskaitant sekmadienių ir šventinių dienų). Tuo atveju, kai krovinio nuostoliai ar sugadinimas išoriškai neakivaizdūs, pretenzijos turi būti reiškiamos raštu. Taigi, jeigu neakivaizdžių nuostolių ar krovinio sugadinimo atveju gavėjas, priėmęs krovinį drauge su vežėju, nepateikė jam reklamacijų per septynias dienas po krovinio priėmimo (neįskaitant sekmadienių ir šventės dienų), laikoma, kad jis priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje. Tokiu atveju įsigalioja CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija dėl tinkamos krovinio būklės jo pristatymo metu. Krovinio priėmimas, kai gavėjas kartu su vežėju tinkamai nepatikrina priimtų prekių būklės arba nepareiškia pretenzijų, kaip to reikalaujama CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje, yra prima facie įrodymas, kad prekių siunta gauta tokia, kokia nurodyta važtaraštyje, tačiau gavėjas ar kitas prekėmis suinteresuotas asmuo gali jį nuginčyti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas krovinį gavėjui Permėje pristatė 2011 m. liepos 1 d.; gavėjas krovinį priėmė ir 2011 m. liepos 4–6 d. pradėjo vežti produkciją į parduotuves; nuo 2011 m. liepos 7 d. pirkėjai ėmė grąžinti prekes, įtardami, jog jos netinkamos kokybės. Dėl netinkamos produkcijos gavėjas nusiuntė pretenziją kasatoriui, o pakartotine pretenzija pranešė, kad veterinarijos gydytojas 2011 m. liepos 11 d. rekomendavo uždrausti šio produkto tolesnę prekybą. Kasatorius pateikė atsakovui pretenziją apie netinkamą krovinio būklę tik 2011 m. liepos 18 d., t. y. reklamacija vežėjui nebuvo pareikšta per CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (iki 2011 m. liepos 12 d.). Pažymėtina ir tai, kad reklamacijos, kaip bendro pobūdžio pranešimo vežėjui apie atvežto krovinio defektus, tikslas – suteikti jam informacijos apie krovinio trūkumus tam, kad vežėjas galėtų imtis tinkamų savo teisėtų interesų apsaugos priemonių (žalos dydžiui, pobūdžiui ir atsiradimo priežastims nustatyti). Dėl to reklamacijos dėl neakivaizdžių trūkumų pateikiamos tik krovinio gavėjo pagrindiniam vežėjui arba jo agentams, bet ne kitiems asmenims, ir tik raštu. Tai, kad krovinio gavėjas pareiškė reklamaciją per CMR konvencijoje nustatytą terminą krovinio siuntėjui (kasatoriui), nesukelia atsakovui tokių padarinių, kurie atsirastų krovinio gavėjui tinkamai pareiškus pretenziją (reklamaciją) vežėjui. Kadangi per CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą laikotarpį vežėjui nebuvo pareikšta pretenzija dėl krovinio trūkumo, tai įsigaliojo šiame straipsnyje nustatyta prezumpcija, kad krovinys nebuvo sugadintas vežimo metu ir gavėjui perduotas tinkamos būklės, kokia nurodyta važtaraštyje, todėl nustoja galioti CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltės dėl krovinio sugadinimo prezumpcija. Įsigaliojus prezumpcijai dėl tinkamos krovinio būklės pristatymo metu, pareiga įrodyti, kad krovinys galėjo būti sugadintas vežimo metu, tenka kasatoriui. Pažymėtina, kad tol, kol neįrodyta, jog krovinys sugadintas vežimo metu, nėra pagrindo vežėjui įrodinėti jį nuo atsakomybės atleidžiančių aplinkybių (CMR konvencijos 17 straipsnis). Dėl to nepagrįstais pripažintini kasatoriaus argumentai, kad per CMR konvencijoje nustatytą terminą nepateikus pretenzijų vežėjui dėl krovinio būklės, pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą vežant krovinį ir kaltės dėl jo sugadinimo nebuvimą tenka vežėjui (atsakovui).

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada ir teigdamas, kad nepraleido termino reklamacijai pareikšti, kelia termino skaičiavimo klausimą neakivaizdžių trūkumų atveju. Kasatorius teigia, kad kai yra neakivaizdžių trūkumų atveju, šis terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai gavėjas krovinį patikrina su specialistu (ekspertu) ir tik tada paaiškėja viso krovinio ar jo dalies sugadinimas.

Pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalį terminas reklamacijai dėl neakivaizdžių krovinio trūkumų pareikšti skaičiuojamas nuo faktinio krovinio pristatymo momento, neįskaitant pačios pristatymo dienos (CMR konvencijos 30 straipsnio 4 dalis), t. y. reklamacijų pateikimo vežėjui terminas siejamas su krovinio perdavimo gavėjui momentu. Paprastai akivaizdžių trūkumų ar sugadinimo atveju gavėjas žodžiu ar raštu pateikia vežėjui (arba jo vairuotojui) informaciją apie esančią žalą ir jos pobūdį. Tokiais atvejais apžiūrėti krovinio kviečiami specialistai (siurvejeriai, ekspertai, veterinarijos įstaigų darbuotojai ir pan.). Tokio patikrinimo rezultatais užfiksuojamas patikrinto krovinio būklės faktas. Išoriškai neakivaizdūs pristatyto krovinio trūkumai gali paaiškėti vėliau tiek pasitelkus specialistus, tiek ir be jų pagalbos. Tačiau Konvencijoje nenustatyta galimybės terminą reklamacijai pareikšti skaičiuoti kitaip, kai krovinio būklei įvertinti naudojamasi kitų asmenų paslaugomis.

Teismų nustatyta, kad atsakovui buvo pavesta vežti specifinį krovinį – dešreles, supakuotas į maisto produktams skirtas pakuotes, todėl jų iškrovimo (priėmimo) metu iš išorės sugadinimų nesimatė. Šios produkcijos (krovinio) kokybės netinkamumas paaiškėjo po to, kai ją pristačius į parduotuves pirkėjai pradėjo nusipirktas dešreles grąžinti ir 2011 m. liepos 11 d. veterinarijos gydytojas rekomendavo uždrausti šio produkto platinimą. Pirmiau nurodyta, kad reklamaciją dėl krovinio būklės tinkamumo turi pareikšti krovinio gavėjas, o specialistų pasitelkimas neakivaizdiems nuostoliams nustatyti nekeičia nei CMR konvencijoje nustatyto termino reklamacijai pareikšti, nei jo pareiškimo tvarkos. Net ir po to, kai su specialisto pagalba buvo konstatuotas pristatytos produkcijos kokybės netinkamumo faktas, krovinio gavėjas nepateikė vežėjui pretenzijos, todėl, kaip pirmiau nurodyta, įsigalioja tinkamos krovinio būklės pristatymo metu prezumpcija. Šiuo atveju, net jei kasatorius ir būtų per CMR konvencijoje nustatytą terminą pareiškęs reklamaciją vežėjui, tai nesukurtų tų padarinių, kaip pretenziją pareiškus krovinio gavėjui. Dėl to pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas dėl reklamacijos pareiškimo termino, todėl kasatoriaus argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo išvadą.

Dėl įrodymų vertinimo vežėjo atsakomybei taikyti

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisė normas, nes atsakovas įrodymais nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, neįrodė savo veiksmų teisėtumo, taip pat aplinkybių, kad krovinys galėjo sugesti perdavus jį krovinio gavėjui.

Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad nepareiškus vežėjui reklamacijos per CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, įsigaliojo jam palanki tinkamos krovinio būklės jo pristatymo metu prezumpcija. Tokiu atveju reiškiant vežėjui ieškinį dėl krovinio sugadinimo, pareiga įrodyti krovinio sugadinimo vežimo metu faktą tenka ieškovui, nes vežėjas remiasi prezumpcija, kad krovinys pristatytas tinkamos būklės, kurios jam nereikia įrodyti (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad kasatorius neįrodė krovinio sugadinimo vežimo metu fakto. Kasatorius vežėjo kaltę dėl krovinio sugadinimo grindė temperatūros režimo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai analizavo transporto priemonės termogramos duomenis, vertino joje nurodytus temperatūrų pokyčius atsižvelgdamas į krovinio pakrovimo aplinkybes (vežėjas turėjo paimti kelis kasatoriaus krovinius iš skirtingų vietų, todėl juos kraunant buvo atidaromos transporto priemonės durys), oro sąlygas ir pan. ir motyvavo savo poziciją. Vertindamas vežėjo kaltę, teismas taip pat atsižvelgė į transporto priemonių šaldymo agregatų priežiūros specialisto parodymus, kuriais patvirtinta, kad vežimo metu buvo išlaikytas krovinio temperatūros režimas. Kasatorius, teigdamas, kad krovinio pakrovimo metu šis buvo tinkamas vartoti, todėl turėjo būti tinkamas ir jį iškraunant, vežėjo kaltę grindė ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2011 m. liepos 28 d. tyrimų protokole padaryta išvada dėl dešrelių tinkamumo vartoti net pasibaigus jų galiojimo terminui. Apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą itin išsamiai vertino kitų byloje pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių kontekste ir dėl neatitikties kitoms bylos faktinėms aplinkybėms nesirėmė šio įrodymo įrodomąja reikšme netinkamai krovinio būklei jo pristatymo metu konstatuoti. Taigi, šio įrodymo pagrįstai nelaikė patvirtinančiu vežėjo kaltę. Kasatoriaus įsitikinimu, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto 2012 m. gruodžio 3 d. pažyma patvirtina, kad krovinys galėjo sugesti nesilaikant temperatūros režimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje pažymoje nurodytos priežastys, kurios galėjo lemti produkcijos sugadinimą (netinkamas temperatūros režimas), tačiau ja neįrodomas tokių priežasčių buvimas nagrinėjamu atveju. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnis), tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, todėl visų bylos aplinkybių kontekste turėjo pagrindą daryti išvadą, jog krovinys buvo vežamas tinkamai. Dėl to teisėjų kolegija nekonstatuoja kasaciniame skunde įvardyto proceso teisės normų pažeidimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie byloje teisiškai nereikšmingi ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir šalių teisiniams santykiams taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo kasacinis skundas atmestinas kaip nesudarantis pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus atsakovo naudai priteistinos atstovavimo išlaidos, patirtos kasaciniame teisme. Byloje pateiktais duomenimis, atsakovas patyrė 1210 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl jos priteistinos iš kasatoriaus.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 22,75 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Krekenavos agrofirma“ (j. a. k. 168586873) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Koldlita“ (j. a. k. 125585769) naudai 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Lt atstovavimo išlaidų ir į valstybės biudžetą 22,75 Lt (dvidešimt du litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė