Baudžiamoji byla Nr. 2K-169-303/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18889-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. I. (O. I.) ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalių, susijusių su O. I. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 264 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta galutine bausme.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžiu O. I. nuteistas: pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 146 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 264 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nuteistajam paskirta subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo O. I. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) apeliacinį skundą, panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalis dėl O. I. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis – O. I. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 264 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes, paskirta subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta įrodyta pripažinta aplinkybė, kad O. I. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ir, neturėdamas tikslo platinti, sau priklausančiu automobiliu 2020 m. gegužės 15 d. į viešbučio „Baltazaras“ 302 kambarį neteisėtai atgabeno ne mažiau kaip 1,146 g narkotinės medžiagos kokaino ir 0,003 g psichotropinės medžiagos bromazepamo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, O. I. nuteistas pagal BK 264 straipsnio 2 dalį už tai, kad lenkė nepilnametį asmenį vartoti narkotinę medžiagą. Jis laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 15 d. 21.00 val. iki 2020 m. gegužės 16 d. 18.20 val., kartu su nepilnamete L. L. būdamas viešbučio „Baltazaras“, esančio L. Giros g. 15, Vilniuje, kambaryje, vartojo narkotinę medžiagą kokainą ir ragino, vertė bei davė jos vartoti – uostyti L. L.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis O. I. ir jo gynėjas advokatas G. Danišauskas prašo: nuteistąjį išteisinti pagal BK 264 straipsnio 2 dalį, nes jis nepadarė šios nusikalstamos veikos; taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą arba, vadovaujantis BK 62 straipsniu, skirti jam švelnesnę, nei baudžiamajame įstatyme nustatyta, bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Žemesniųjų instancijų teismai neteisingai interpretavo ir taikė BK 264 straipsnio 2 dalį, nes byloje nustatyta, kad nuteistasis O. I. su nukentėjusiąja L. L. bendravo tik vieną kartą, nesiekė su ja toliau bendrauti ir tik vieną kartą davė jai pabandyti narkotinės medžiagos, todėl neturėjo jokio tikslo ir galimybių pratinti ją vartoti šią medžiagą. Teismai nepateikė argumentų, jog kasatorius suprato, kad duodamas vartoti narkotinę medžiagą L. L. jis pratina ją vartoti šias medžiagas, ir žinojo, kad ji yra nepilnametė. Be to, būtų socialiai neteisinga už vienkartinį, epizodinį asmens lenkimą vartoti narkotines medžiagas pripažinti jį kaltu padarius sunkų nusikaltimą. Teismai nesivadovavo kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, kad veika pagal BK 264 straipsnio 2 dalį kvalifikuojama tik tada, kai lenkimas vartoti narkotines medžiagas nėra vienkartinio pobūdžio, nes pripratinti asmenį vartoti šias medžiagas įmanoma tik besikartojančiais veiksmais. Minėtas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia – kaltininkas, lenkdamas tą patį asmenį vis pavartoti narkotinių medžiagų, pratina jį prie šių medžiagų vartojimo, daro jį priklausomą nuo poreikio vartoti narkotines medžiagas.
2.2. Prieštaraudamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatoms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neargumentuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis suprato, jog L. L. yra nepilnametė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji davė tikrovės neatitinkančius parodymus, apklausų metu nurodė skirtingas susipažinimo su O. I. aplinkybes, taip pat skirtingai nurodė, kuriuo metu O. I. iš jos atėmė telefoną. Byloje nustatyta, kad pažinties pradžioje L. L. O. I. nurodė, kad yra pilnametė, o vėliau jau teigė, kad yra nepilnametė. Pastarąjį teiginį nuteistasis traktavo kaip pokštą, objektyviai negalėjo suprasti, kad intymias paslaugas vyrams teikianti, atrodanti kaip subrendusi moteris nukentėjusioji iš tiesų gali būti nepilnametė. Byloje, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, pats O. I. turėjo įrodyti, kad jis nesuprato ir neturėjo galimybių suprasti, jog nukentėjusioji yra nepilnametė.
2.3. Jei kasacinės instancijos teismas vis dėlto pripažintų, kad O. I. lenkė nukentėjusiąją vartoti narkotines medžiagas, nesant jokių pagrįstų teismų argumentų, kad jis galėjo suvokti, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 264 straipsnio 1 dalį. Paskyrus jam bausmę už šią nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į teigiamą jo asmens charakteristiką, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas. Pabrėžtina, kad O. I. jokios realios žalos L. L. nepadarė. Net ir pripažinus, kad nuteistasis padarė BK 264 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, ir paskyrus jam minimalią sankcijoje nustatytą bausmę, turėjo būti atsižvelgta į byloje esančius teigiamai nuteistąjį charakterizuojančius duomenis ir apsvarstyta galimybė taikyti jam švelnesnę, nei įstatyme įtvirtinta, bausmę bei netaikyti realaus laisvės atėmimo (BK 62 straipsnis). L. L. nepatyrus jokių neigiamų veikos padarinių, O. I. paskirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu, nebūtų pernelyg švelni dėl veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės socializuotumo, nepažeistų humaniškumo principo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-315/2013, 2K-213/2014, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017, 2K-137-693/2017, 2K-159-976/2019). O. I. veika socialine-teisine (ne formalaus vertinimo) prasme nebuvo tokia pavojinga, kad ją būtų galima traktuoti kaip sunkų nusikaltimą.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Rita Vaitekūnienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad iš teismų procesinių sprendimų matyti, jog nuteistojo O. I. kaltė pagrįsta byloje esančiais ir teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais, jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų ir jų visumos pagrindu padarytos išsamiai motyvuotos išvados. Byloje nustatyta, kad nuteistasis lenkė nepilnametę L. L. vartoti ne gydymo tikslais narkotinę medžiagą kokainą. Įstatymo leidėjas yra nustatęs, kad lenkimas vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas gali pasireikšti ir vienkartiniais kaltininko veiksmais, nereikalaujamas ilgalaikis pratinimas, kaip nurodoma kasaciniame skunde. Teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis suprato, jog L. L. yra nepilnametė. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nežinojimo, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, vertintini tik kaip gynybinė pozicija. Iš teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytų argumentų dėl bausmės skyrimo nuteistajam O. I. matyti, kad buvo tinkamai atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, jo motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnis).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo O. I. ir jo gynėjo advokato G. Danišausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021).
6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jo argumentų skirta teismų atliktam O. I. ir ypač nukentėjusiosios L. L. parodymų vertinimui ginčyti, nesutinkant su teismų išvada, kad nuteistasis suprato, jog L. L. yra nepilnametė. Kasatoriai patys analizuoja šiuos įrodymus ir kitaip nei teismai interpretuoja jų reikšmę. Tokie argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir jo pagrindu – kitokių išvadų dėl O. I. kaltės, nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu šioje byloje, nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
7. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniu skundu, be kita ko, prašoma, vadovaujantis BK 62 straipsniu, skirti O. I. švelnesnę, nei baudžiamajame įstatyme nustatyta, bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, tačiau apeliaciniame skunde BK 62 straipsnio taikymo klausimas nebuvo keliamas, todėl pirmiau nurodytas prašymas ir jį pagrindžiantys argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 264 straipsnio 2 dalies taikymo
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų išvada, jog nuteistasis suprato, kad L. L. yra nepilnametė, padaryta nesilaikant įrodymų vertinimo taisyklių (ši išvada nemotyvuota, nepagrįstai vadovautasi nepatikimais nukentėjusiosios parodymais), ir šis pažeidimas, anot kasatorių, lėmė netinkamą BK 264 straipsnio 2 dalies taikymą.
9. Įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimai nurodomi kasaciniame skunde, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje; pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
10. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatoriai, neturi. Teismai išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus bylos įrodymus, palygino juos tarpusavyje, nė vienam iš jų neteikdami išskirtinės reikšmės, ir tinkamai sujungė juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 33–34 punktuose pateikė pakankamai išsamius ir įtikinamus teisinius argumentus dėl nuteistojo galimybės suvokti tikrąjį nukentėjusiosios amžių. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad pažinties pradžioje L. L. O. I. nurodė, jog jai yra aštuoniolika metų, tačiau vėliau, šiam pasiūlius vartoti narkotinę medžiagą, ji pastarajam prisipažino, kad yra nepilnametė, taip pat nurodė, kad jos ieškos tėvai. Po nukentėjusiosios prisipažinimo dėl jos nepilnametystės O. I. kilo abejonių dėl jos amžiaus, todėl jis paprašė jos parodyti pasą, tačiau ši jo neturėjo. Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajai neparodžius asmens dokumento ir toliau teigiant, kad ji yra nepilnametė ir jos ieškos tėvai, nuteistojo abejonės dėl nukentėjusiosios amžiaus nebuvo išsklaidytos, todėl pastarasis suprato, jog ji gali būti nepilnametė, tačiau ir toliau tęsė nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynybinė versija, kad nukentėjusiosios išvaizda ir elgesys sudarė jam įspūdį, jog ji yra pilnametė, teismų išvados nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir neprieštarauja kasatorių akcentuojamam nekaltumo prezumpcijos principui.
11. Netinkamą BK 264 straipsnio 2 dalies taikymą šioje byloje kasatoriai taip pat argumentuoja sava šios normos interpretacija, pagal kurią vienkartinis nepilnamečio asmens lenkimas vartoti narkotines medžiagas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokia įstatymo interpretacija neatitinka jo prasmės ir teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų.
12. BK 264 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padėjo nepilnamečiui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Nagrinėjamai bylai aktualiu lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad nepilnametis nukentėjusysis imtų vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Lenkimas gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514/2012). Tam, kad kaltininkui kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 264 straipsnio 2 dalį, lenkimo vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas veiksmai gali būti ir vienkartiniai. Antai, pirmiau nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514/2012 teisėjų kolegija pripažino teisėtu ir pagrįstu teismo sprendimą nuteisti asmenį pagal BK 264 straipsnio 2 dalį už tai, kad šis nepilnametės akivaizdoje vartojo psichotropinę medžiagą ir savo elgesiu skatino ją vartoti, aktyviai įkalbinėjo nukentėjusiąją daryti tai kartu ir galiausiai, suteikęs šios medžiagos, įkalbėjo įtraukti jos į nosį.
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyti iš esmės tokie pat kaltininko veiksmai kaip ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514/2012. Nepilnametės nukentėjusiosios L. L. lenkimas vartoti narkotinę medžiagą kokainą pasireiškė O. I. siūlymu, raginimu nukentėjusiajai pabandyti pavartoti šios medžiagos, paties nuteistojo kokaino vartojimu jos akivaizdoje, šios medžiagos suteikimu jai. Taigi pagal šiuos byloje nustatytus O. I. veiksmus baudžiamasis įstatymas – BK 264 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.
14. Nenustačius pagrindo perkvalifikuoti O. I. nusikalstamą veiką iš BK 264 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, netenkintinas kasatorių prašymas taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, kuris buvo siejamas su galimybe perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir paskirti jam naują bausmę. Tyčinis nusikaltimas, nurodytas BK 264 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatos nesuteikia formalaus pagrindo asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, taikyti visos paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Nėra pagrindo nuteistajam taikyti ir dalinio bausmės vykdymo atidėjimo, nes jo padaryta nusikalstama veika yra nustatyta BK XXXVII skyriuje, pagal BK 75 straipsnio 3 dalį už šiame skyriuje nustatytas nusikalstamas veikas dalinis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nėra galimas.
15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į paduoto skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, skundžiamų teismų sprendimų turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų šiuos sprendimus naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo O. I. (O. I.) ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Artūras Ridikas
Audronė Kartanienė
