Dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo

Administracinė byla Nr. I-770-121/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02768-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 28; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius 2014 m. vasario 10 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Dariui Bačinskui, atsakovių atstovui Leonardui Urbanovičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Augustui Muliarčikui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-06-18 Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1905 (toliau – Leidimas) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją (toliau – Ministerija) Leidime nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,93 Lt/kWh už pareiškėjui priklausančios integruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (KT) ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata, kurioje numatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, tiek, kiek ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės principui ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą (b.l. 95–101).

Paaiškino, kad yra investuotojas į saulės elektrinę ir jam 2012 m. yra išduotas Leidimas plėsti energijos gamybos pajėgumus, t.y. galiojant 2012-06-21 Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) redakcijai. Pagrindines investicijas į saulės elektrines pareiškėja atliko ir plėtros darbus vykdė galiojant būtent minėtai AIEĮ redakcijai. Tuo tarpu Leidimas buvo išduotas 2013-06-18, t.y. po 2013-01-17 AIEĮ redakcijos įsigaliojimo. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas nesutinka su Leidimo dalimi, kurioje nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigia, kad Leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumus pareiškėjas gavo galiojant 2012-06-21 AIEĮ redakcijai ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo Leidimo išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,80 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Tačiau pareiškėjui bus taikomas 0,87 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo išdavimo (2013-06-18) metu. O tai reiškia, kad įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012-06-21 AIEĮ nustatytą reguliavimą, t. y. pareiškėjui taikomas fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,93 Lt/kWh.

Nurodo, kad AIEĮ pakeitimo įstatyme aptartas tik 5 str. 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013-02-01. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas (KT), Konstitucijos 7 str. 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Tai pagrįsdamas, pareiškėjas nurodo KT 2003-09-30, 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimus. Be to, tvirtindama, kad lex retro non agit principo taikymo būtinybę akcentuoja ir administraciniai teismai, nurodo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktiką (2012-08-30 nutartis adm. byloje Nr. A662-2628/2012). Mano, kad AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Tuo tarpu skundžiamo Leidimo dalyje „leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, kuri reiškia tai, kad pareiškėjui taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013-02-01 AIEĮ 20 str. 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo išdavimo metu galiojančiais tarifais. Tačiau Leidimo plėsti energijos gamybos pajėgumus, kurio pagrindu pareiškėjas atliko investicijas į saulės elektrines, išdavimo metu galiojanti AIEĮ 20 str. 7 dalies redakcija numatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų dienos, t.y. elektros energijos supirkimo tarifų nustatymas buvo susietas su Leidimo plėsti energijos gamybos pajėgumus išdavimo momentu. Vadinasi, Ministerija, išduodama Leidimą ginčijamoje dalyje, neteisėtai pritaikė AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Taip pat Leidimo dalis pažeidžia ne tik lex retro non agit principą, bet ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus.

Pabrėžė, kad pareiškėjui gavus Leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumus, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Būtent šis teisėtas lūkestis ir suponavo pareiškėjo apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas (įsigyti elektrinę sudarančią įrangą, vykdyti statybos darbus, sudaryti sutarties dėl žemės sklypo naudojimo ir pan.), kadangi tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo. Tuo pačiu pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laika ir galės būti realiai įgyvendinamos (KT 2001-12-18, 2012-02-06, 2012-06-29, 2013-03-05 nutarimai). Tvirtina, kad šiuo atveju atsakovių veiksmai neatitiko šių lūkesčių, o tai suponavo, jog nebuvo užtikrintas pareiškėjo teisinis tikrumas bei teisinis saugumas, todėl, pasak pareiškėjo, šiuo atveju atsakovių veiksmai laikytini pažeidžiančiais teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

Be to, Ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo išdavimo dieną, elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Šią išvadą patvirtina ir LVAT praktika (LVAT 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, publikuota „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2005 m.). Taip pat sąžiningumo principo turinys viešosios teisės kontekste yra gana išsamiai atskleistas 2013-01-15 Europos Parlamento rezoliucijoje su rekomendacijomis Komisijai dėl Europos Sąjungos administracinio proceso teisės (2012/2024(INI)).

Dėl patirtos žalos paaiškino, kad dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti energijos gamybos pajėgumus ir Leidimo išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,93 Lt/kWh, už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Pabrėžė, kad nuostolius pareiškėjas patiria kiekvieną dieną ir juos patirs iki pat teisės pažeidimo pašalinimo. Tačiau, nepriklausomai nuo to, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 str. 1 dalyje nustatytą principą, padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai.

Prašyme kreiptis į KT nurodė, kad, remiantis KT dokrina (1994-03-16 nutarimas, 1998-03-25 nutarimas, 2001-01-11 nutarimas, 2003-09-30 nutarimas, 2007-11-29 nutarimas, 2004-12-13 nutarimas, 2006-01-16 nutarimas, 2009-03-02 nutarimas, 2013-02-15 nutarimas ir kt.), darytina išvada, kad AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01, ir sprendžiant klausimą dėl 2013-01-17 AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai, svarbu nustatyti, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, buvusiems iki šios nuostatos priėmimo. Iki AIEĮ pakeitimo įstatymo priėmimo galiojęs teisinis reglamentavimas fiksuoto tarifo nustatymo momentą ir jo dydį siejo su plėtros leidimo išdavimo data. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. 03-23. Vadinasi, būtent šiuo nutarimu nustatyti fiksuoti tarifai turėjo būti taikomi 12 metų nuo gamybos leidimų išdavimo datos. Šiuo atveju teisiniai santykiai, susiję su plėtros leidimų išdavimu, 2012-02-01 jau buvo susiformavę. AIEĮ pakeitimo įstatymu iš esmės buvo pakeistas fiksuoto tarifo nustatymo momentas. Gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo dar iki AIEĮ pakeitimo įstatymo priėmimo ir pagal 2012-06-21 redakcijos AIEĮ nuostatas turėjo gauti 2012 metais galiojusį fiksuotą skatinamąjį tarifą, faktiškai yra pritaikoma 2013-01-17 AIEĮ 20 straipsnyje 6 dalyje nustatyta taisyklė ir taikomas tarifas, galiojantis leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu, o tai reiškia tarifo sumažinimą. Taigi, AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos padarė esminį poveikį iki šio įstatymo priėmimo dienos susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Tokiu būdu yra akivaizdžiai pažeidžiamos Konstitucijos 7 str. 2 dalies, 70 str. 1 dalies nuostatos bei lex retro non agit principas, kuris yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo elementas. Be to, KT aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (2003-03-04 nutarimas, 2012-02-06 nutarimas, 2012-06-29 nutarimas, 2013-02-15 nutarimas ir kt.). Teisėtų lūkesčių apsaugos svarbą pripažįsta ir Europos Teisingumo Teismas. Pareiškėjo teisėtus lūkesčius dėl dar 2012 metais nustatytų fiksuotų tarifų taikymo lėmė ne kokios nors subjektyvios viltys ar verslo rizika (kurios, pavyzdžiui, galėtų būti siejamos su planuojamos pagaminti elektros kiekiais ir pan.), bet plėtros leidimų išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir atitinkamai 2012-12-20 ir 2013-01-31 išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Kitaip tariant, pareiškėjui, kaip ir kitiems elektros energijos gamintojams, įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas ne šiaip sau įstatyme naudojo (ir šiuo metu naudoja) tokias sąvokas kaip „fiksuotas tarifas“ (2012-07-01 AIEĮ 2 str. 27 d., 3 str. 2 d. 1 p., 20 str. 1 d. ir kt.), „gamintojui garantuojamos pajamos už pagamintą ir j elektros tinklus patiektą elektros energiją“ (2012-07-01 AIEĮ 2 str. 27 d.) ar „nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu“ (2012-07-01 AIEĮ 20 str. 8 d.), kadangi jos atskleidžia šios skatinimo priemonės esmę – elektros energijos, pagamintos saulės elektrinėje, supirkimo tarifo užfiksavimą atitinkamam laikotarpiu. Taip pat pažymėjo, kad, kaip nurodyta KT 2013-02-15 nutarime, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Nagrinėjamu atveju AIEĮ pakeitimo įstatymas priimtas 2013-01-17. Kadangi jame numatyta vėlesnė įstatymo įsigaliojimo data, todėl jis įsigaliojo po paskelbimo, t. y. nuo 2013-02-01. Vadinasi, pareiškėjui, kaip ir kitiems saulės elektrinių plėtotojams, įstatymas nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, kuris leistų prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nors tai sąlygojo tiesioginius finansinius praradimus (b. l. 95–101).

Atsakovė ir atsakovės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Leidimo dalį nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–34, 70–81).

Paaiškino, kad Seimas 2013-01-17 priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas). Seimui priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Atkreipė dėmesį, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Komisija patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas tik sudaro galimybę Komisija tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Todėl mano, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste.

Nurodo, kad Leidime nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ taip pat buvo nurodoma ir iki AIEĮ 2013-01-17 pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjui išduotame Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Veiklos sąlyga: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ yra šiuo atveju kaip bendra teisinė nuostata ir yra įtraukta į visus, iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, Ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Todėl mano, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių ir turi būti nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pabrėžė, kad KT 1998-03-25 nutarime pateikia taisyklės lex retro non agit išimtį. Kad teisės principas lex retro non agit turi išimtis pasisako ir LVAT (2012-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2628/2012), todėl reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Europos Teisingumo Teismas suformulavo, kad atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jeigu galiojimas atgaline data yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-459/02).

Pažymi, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 dalis). Dėl 2012 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais pateiktų Ministerijai apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija kada galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu, viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 str. 3 d. 2 punkte, apie 50 kartų. Iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo Ministerijai turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Teisėti lūkesčiai turi būti saugomi tik tuomet, kai atitinkami pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti (Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-22/94). Mano, kad šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.

Atsakovė, nesutikdama su pareiškėjo argumentu dėl patirtos žalos negautos pajamų forma, tvirtina, kad superkamos elektros energijos tarifą nustato Komisija, o tikrasis AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslas – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Remdamasi Europos Teisingumo Teismo sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, mano, kad pareiškėjas, dar prieš jam gaunant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Todėl pareiškėjo teisės (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas) Seimui priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, nebuvo pažeistos. Be to, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad saulės elektrinė, kuriai išduotas Leidimas, gamina ir parduoda elektros energiją, o nuostoliai negali susidaryti, kai elektros energija yra neparduodama. Taip pat byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, o pareiškėjas neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 83–86).

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju gamybos leidimai yra individualūs administraciniai aktai, kuriuose išreikšta viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju – Ministerijos, valia dėl pareiškėjos subjektinių teisių realizavimo, todėl tarp pareiškėjo ir Ministerijos yra kilę administraciniai teisiniai santykiai, t. y. įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys atliekant viešąjį administravimą (šiuo atveju – priimant administracinius sprendimus). Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymui, buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka. Įsigaliojus AIEĮ pakeitimams ir nesant aiškaus reglamentavimo tarifų taikymo klausimais, Komisija 2013-02-13 raštu Nr. R2-431 kreipėsi į Ministeriją, prašydama išaiškinti, kuriuo momentu plėtros leidimo ar gamybos leidimo išdavimo metu galiojantys fiksuoti tarifai turėtų būti taikomi gamintojams, kurie iki 2012-12-31 gavo plėtros leidimus, tačiau dar neturi leidimo gaminti. Ministerija 2013-02-28 raštu Nr. (8.3-10)3-817 pateikė atsakymą.

Nurodo, kad fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesne kaip 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo išdavimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku nei AIEĮ, nei AIEĮ pakeitimo įstatymui ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymai nenumato. Pažymi, kad 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Pareiškėjo atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundą ir jo argumentus bei prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą palaikė.

Atsakovių atstovas skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais, o prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą – netenkinti. Prašė remtis naujausia LVAT 2013-12-13 nutartimi.

Komisijos atstovas prašė sprendimus dėl skundo ir prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą priimti teismo nuožiūra.

Skundas atmetamas, o prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą - netenkinamas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Ministerija pareiškėjui išdavė 2013-04-17 Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-14758 (leidimas laikomas išduotu nuo 2012-12-31), kuriuo reglamentuojamos veiklos sąlygos inter alia kad Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 8).

Ministerija 2012-12-29 Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-14758 pagrindu neribojamam laikui pareiškėjui išdavė 2013-06-18 Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1905 (įrengtoji elektrinės galia 0,03 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė (integruota į pastatą). Leidime nurodyta: „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 69).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Šioje administracinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjui išduoto leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja inter alia 2011-05-12 AIEĮ XI-1375, kurio tikslas yra inter alia yra užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.).

Minėta, jog pareiškėjui pagamintos elektros energijos supirkimo tarifai pasikeitė (sumažėjo) dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo inter alia dėl AIEĮ 20 str. 6 dalies pakeitimo, todėl atliktina šių pakeitimų analizė.

AIEĮ 11 straipsnyje (2011-05-12 įstatymo redakcija (nuo 2011-05-24)) buvo numatyta, kad fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams, nustato jų diferencijuojamus dydžius, tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kontroliuoja, kaip jie taikomi (2 p.).

AIEĮ 13 straipsnyje (2011-05-12 įstatymo redakcija (nuo 2011-05-24)) buvo numatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas elektros energijai gaminti skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis (2 d.).

Pagal 13 str. 3 dalį šio įstatymo uždaviniai elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų: saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą (2 p.). Kai elektrinių įrengtoji suminė galia viršija šio straipsnio 3 dalyje nurodytų įrengtųjų galių dydžius, iki 2015 m. sausio 1 d., bet ne vėliau, Vyriausybė patvirtina tolesnės elektrinių, perdavimo ir skirstomųjų tinklų, pažangiųjų tinklų ir elektros energijos akumuliavimo infrastruktūros plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus (4 d.).

AIEĮ 20 straipsnyje (2011-05-12 įstatymo redakcija (nuo 2011-05-24)) buvo numatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga <...> (1 d.). Šiame įstatyme ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikomų fiksuotų tarifų mokėjimo bendruosius principus, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė, tvirtindama Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašą. Elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (6 d.).

2013-01-17 Seimas padarė AIEĮ pataisas, kurios įsigaliojo 2013-02-01 dieną.

Nuo 2013-02-01 pakeitus AIEĮ 20 str. 6 dalį, joje buvo numatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pagal 2012-02-06 Komisijos nutarimą Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metais“ 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,80 Lt/kWh fiksuotas tarifas.

Pagal 2013-02-28 Komisijos nutarimą Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja nustatytas fiksuotas tarifas – 0,87 Lt/kWh.

Analogiškoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje (administracinė byla Nr. A-143-2834/2013) konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ir savo reikalavimą iš esmės grindė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais. Šiuos pažeidimus pareiškėjas siejo su Leidime pritaikytu pasikeitusiu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad šioje byloje svarbu, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė ir Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad, kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d, 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).

Šios konstitucinės jurisprudencijos kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Išplėstinė teisėjų kolegija, loginiu, lingvistiniu ir sisteminiu teisės aiškinimo metodais įvertinusi šiame teismo sprendime cituotas teisės normas, padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 prot. 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Tačiau, antra vertus, išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, bet turi būti laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Be to, pažymėjo, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., KT 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., KT 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir prieitą išvadą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčijama Leidimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodydamas iš dalies kitus argumentus bei motyvus, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Kadangi nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I-770-121/2014 aplinkybės iš esmės yra analogiškos (pareiškėjas Leidimą gaminti elektros energiją gavo galiojant naujajam reglamentavimui), teisėjų kolegija nemato pagrindo keisti jau suformuotą praktiką ir daro išvadą, kad pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

Dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrįstumo.

Žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja Civilinis kodeksas (CK), kurio 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 2 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 str. 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK. 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

LVAT 2009-11-02 nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS01NTYtMTI0MS0wOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-556-1241-09')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-556-1241-09">A-556-1241-09</a> išaiškino, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A-6-1286/2006).

Civilinei atsakomybei atsirasti, paprastai, yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti (LVAT 2011-10-10 nutartis adm. byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS02NjItMjg5OC0xMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-662-2898-11')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-662-2898-11">A-662-2898-11</a>).

Įvertinus tai, kas jau pasakyta šiame teismo sprendime, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Valstybės atstovės valdžios institucijos – Ministerijos – darbuotojų neteisėtus veiksmus, nes jie teisėtai veikė pagal teisės aktuose po 2013-02-01 nustatytą reglamentavimą; priteisti turtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo ir dėl to, kad pareiškėjui žala nėra padaryta priėmus Konstitucijai ar aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį teisės aktą.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą pagrįstumo.

Minėta, jog pareiškėjas prašo kreiptis į KT siekiant ištirti Pakeitimo įstatymo, kuriuo pakeista AIEĮ 20 str. 6 dalis, atitikimą Konstitucijai.

Teismas sutinka su išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartyje duotu vertinimu, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kelti klausimą dėl pakitusio teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą netenkinamas.

Atmetus visus skundo reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44, 45 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė :

pareiškėjo T. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Egidija Puzinskaitė

Henrikas Sadauskas

Nijolė Žalnieriūnienė