K. B. pagal BK 24 str. 4 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00022-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2; 1.2.18.8.1; 1.2.19.4.1;1.2.29.1.3;

2.1.15.3.3.3; 2.8.9.5; (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistiesiems A. A., K. B., R. V., S. B.,

nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Deiviui Valiuliui, nuteistojo K. B. gynėjui advokatui Ugniui Čižiūnui, nuteistojo R. V. gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, nuteisto juridinio asmens UAB „A“ įgaliotai atstovei advokatei Agnei Ustinovičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir nuteistojo A. A. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžio, nuteistųjų K. B., R. V. ir nuteisto juridinio asmens UAB „A“ direktoriaus K. B. ir įgaliotos atstovės advokatės Justinos Stuckos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu:

K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu, K. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį K. B. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu, S. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį S. B. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių visiško sudėjimo būdu, R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams bei 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį R. V. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, uždrausti teikti bankroto administravimo paslaugas vienerius metus bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) solidariai priteista 50 150,89 Eur žalos atlyginimo.

Juridinis asmuo UAB „A“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį 200 MGL (7530 Eur) dydžio bauda.

Juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria K. B. ir S. B. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, A. A. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, juridinis asmuo UAB,,A“ išteisintas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria K. B., S. B. ir R. V. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pakeista.

K. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nuteistajam K. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, nuteistajam K. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. K. B. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistojo K. B. nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši bylos dalis nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

S. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nuteistajam S. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, nuteistajam S. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams. S. B. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistojo S. B. nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši bylos dalis nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Nuteistojo R. V. nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši bylos dalis nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nuteistajam R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė ir, taikant BK 75 straipsnį, atidėtas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, panaikinta.

Nuteistajam R. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė 100 MGL dydžio (3765 Eur) bauda ir, vadovaujantis BK 682 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas teikti bankroto administravimo paslaugas vieneriems metams – nekeista.

A. A. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, nuteistajam A. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. A. A. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Juridinis asmuo UAB,,A“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį 250 MGL (9412,50 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta juridiniam asmeniui UAB,,A“ galutinė subendrinta bausmė 350 MGL (13 177,50 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš nuteisto juridinio asmens UAB,,A“ išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 521 316,03 Eur valstybei.

Nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. solidariai priteista 50 150,89 Eur Šiaulių apskrities VMI, panaikinta.

Šiaulių apskrities VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo juridinio asmens UAB,,A“ atstovų apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių prokuratūros skundą atmesti, o jų kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su S. B., 2008 m. balandžio–spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis. K. B., žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn. Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Šio suklastoto dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ banko sąskaitos pervestas kaip avansinis mokėjimas 1 800 000 Lt į UAB „A“ banko sąskaitą ir, K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d. sudarius susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestas 1 800 000 Lt avansas įskaitytas kaip bauda dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Taip K. B., veikdamas organizuota grupe su S. B., suorganizavo tikro dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala.

K. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas jo ir S. B. suburta ir vadovaujama organizuota grupe, susidedančia iš jo paties, S. B. ir A. A., 2008 m. sausio–spalio mėnesių laikotarpiu Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (duomenys neskelbtini) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą UAB „A“ naudai, būtent: K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ banko sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, į UAB „A“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d. Vilniuje, būdamas UAB „A“ vienintelis akcininkas ir direktoriaus pavaduotojas, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso įskaitė kaip baudą dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir taip suorganizavo nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. UAB „E“ direktorės A. M. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio didelės vertės – 1 800 000 Lt – turto iššvaistymą UAB „A“ naudai.

K. B. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžiu ši veika perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši bylos dalis nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

2. S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su K. B., 2008 m. balandžio–spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

K. B., žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn. Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Šio suklastoto dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ banko sąskaitos pervedus kaip avansinį mokėjimą 1 800 000 Lt į UAB „A“ banko sąskaitą ir K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d. sudarius susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervedė 1 800 000 Lt avansą įskaičius kaip baudą dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Taip S. B., veikdamas organizuota grupe su K. B., suorganizavo tikro dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala.

S. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas jo ir K. B. suburta ir vadovaujama organizuota grupe, susidedančia iš jo paties, K. B. ir A. A., 2008 m. sausio–spalio mėnesių laikotarpiu Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (duomenys neskelbtini) turto – 1 800 000 Lt – iššvaistymą UAB „A“ naudai, būtent:

K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ banko sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, į UAB „A“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d. Vilniuje, būdamas UAB „A“ vienintelis akcininkas ir direktoriaus pavaduotojas, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso įskaitė kaip baudą dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Taip S. B., veikdamas jo ir K. B. suburta ir vadovaujama organizuota grupe, susidedančia iš jo paties, K. B. ir A. A., suorganizavo nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. UAB „E“ direktorės A. M. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio didelės vertės – 1 800 000 Lt – turto iššvaistymą UAB „A“ naudai.

S. B. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžiu ši veika perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši bylos dalis nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

3. R. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratore paskirtos UAB „DP“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini),, įgaliotas asmuo ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, 2008 m. spalio 30 d. – 2009 m. rugsėjo 28 d. laikotarpiu, veikdamas bendra tyčia, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę turtinę žalą – 173 161 Lt pelno mokesčio, nesumokėto į Lietuvos Respublikos biudžetą, bei padarė didelę žalą valstybės interesams – diskreditavo bankroto administratoriaus, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, autoritetą ir prestižą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. V., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratore paskirtos UAB „DP“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įgaliotas asmuo ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, pažeisdamas 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija galioja nuo 2008 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas – „administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais“, 10 punkto nuostatas – „administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Teismas administratoriaus prašymu gali pratęsti šiame punkte nurodytą terminą“ ir 14 punkto nuostatas – „administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus“, taip pat, pažeisdamas ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintų Verslo administratorių etikos taisyklių (galiojusių iki 2009 m. liepos 14 d.) 2.1, 2.4, 2.11 punktuose įtvirtintas administratoriui privalomas profesinės etikos normas – „Profesionaliai panaudodamas savo žinias ir patyrimą, administratorius turi siekti, kad jo veikla atitiktų įmonės, jos kreditorių interesus bei stiprintų šalies ekonominį stabilumą; administratoriaus darbas ir įmonių bankroto ar restruktūrizavimo procese atsirandantys partnerystės santykiai grindžiami garbės, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais; 2.11. administratorius neturi imtis administruoti įmonės, kai jo darbas, pažeidžiant teisės, etikos ar moralės normas, gali būti įtakojamas kitų asmenų arba aplinkybių“, pažeisdamas ūkio ministro 2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 4-337 patvirtinto Bankroto administratoriaus elgesio kodekso (galiojančio nuo 2009 m. liepos 14 d.) 8 punkto nuostatas – „Bankroto administratorius, atlikdamas įmonės bankroto procedūras, turi siekti, kad jo veikla atitiktų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus“, 10 punkto nuostatas – „Bankroto administratorius, atlikdamas įmonės bankroto procedūras, turi būti visiškai nepriklausomas nuo bet kokios asmenų įtakos“, 11.3, 11.5, 11.6 punktuose įtvirtintus administratoriaus darbo efektyvumo, garbės, moralės, sąžinės, nesavanaudiškumo principus, būdamas 2009 m. kovo 9 d. pasirašytinai supažindintas su Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimu Nr. MT-127 apie atliktą mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyta, kad UAB „E“ 2008 m. balandžio 4 d. sudariusi preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „A“ ir pagal šią sutartį 2008 m. balandžio 8 d. pervedusi 1 800 000 Lt avansą į UAB „A“ banko sąskaitą bei jį deklaravusi kaip sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, ir taip patyrusi nuostolį, UAB „E“ pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. IX-675 LR pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sumažino 2008 m. apmokestinamąjį pelną, būdamas 2009 m. kovo 9 d. pasirašytinai supažindintas su Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimu tikrinti Nr. 35-69 BUAB „E“, 2009 m. gegužės 4 d. supažindintas su pavedimu pratęsti patikrinimą nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. gegužės 8 d. supažindintas su pavedimu sustabdyti patikrinimą nuo 2009 m. gegužės 8 d., 2009 m. rugpjūčio 31 d. supažindintas su pavedimu pratęsti patikrinimą nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 14 d., ir taip R. V., žinodamas apie Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytus BUAB „E“ pažeidimus, dėl kurių inicijuotas mokestinis patikrinimas yra atliekamas nuo 2009 m. kovo 9 d. ir paskutinį kartą pratęstas iki 2009 m. rugsėjo 14 d., ir žinodamas, kad, šio patikrinimo metu priskaičiavus BUAB „E“ mokėtinas sumas į valstybės biudžetą, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taps BUAB „E“ kreditore, R. V., nesulaukęs BUAB „E“ mokestinio patikrinimo pabaigos, 2009 m. liepos 24 d. sušaukė BUAB „E“ kreditorių susirinkimą ir jo metu informavo vienintelę kreditorę UAB „A“, kad yra gauti UAB „H“ ir UAB „G“ pasiūlymai įsigyti BUAB „E“ priklausantį turtą – žemės sklypus, esančius Vilniaus r. sav., Aukštuolės k., unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini),, atitinkamai už 160 000 Lt, už 220 000 Lt. Vienintelei kreditorei UAB „A“ 2009 m. liepos 24 d. kreditorių susirinkimo metu nutarus parduoti šiuos du žemės sklypus bei gautas lėšas už parduotą turtą panaudoti kreditorės UAB „A“ finansiniam reikalavimui tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, R. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, atstovaudamas BUAB „E“ kaip bankroto administratorės UAB „DP“ įgaliotas asmuo, 2009 m. rugpjūčio 5 ir 18 d. pasirašė ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „H“ ir UAB „G“ ir taip pardavė bankrutuojančiai UAB „E“ priklausančius du žemės sklypus iš viso už 380 000 Lt. R. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, atstovaudamas BUAB „E“ kaip bankroto administratorės UAB „DP“ įgaliotas asmuo, 2009 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė dar vieną ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2009/08/18 su Vilniaus rajono žemės ūkio bendrove „S“ ir taip pardavė dar vieną BUAB „E“ priklausantį žemės sklypą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) už 361 860 Lt. Už parduotus žemės sklypus iš UAB „H“, UAB „G“ ir Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ gautomis lėšomis, iš viso 741 860 Lt, R. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas kaip bankroto administratorės UAB „DP“ įgaliotas asmuo, atsiskaitė su trečios eilės kreditoriumi UAB „A“ – iš UAB „E“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB Nord“ banke, ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Ūkio banke, 2009 m. rugpjūčio 18 d., 2009 m. rugsėjo 3 d., 2009 m. rugsėjo 11 d., 2009 m. rugsėjo 21 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. banko pavedimais pervedė į UAB „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord“ banke, iš viso 259 993,72 Lt bei nurodė UAB „G“ atstovei R. R. likusius 120 000 Lt bei Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ direktoriui A. A. 361 860 Lt pervesti į UAB „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke. R. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. rugsėjo 24 d. sušaukė UAB „E“ kreditorių susirinkimą, jame vienintelei kreditorei UAB „A“ nutarus pripažinti UAB „E“ įmonės pabaigą ir likviduoti dėl bankroto, R. V. 2009 m. rugsėjo 25 d. pateikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registrui prašymą išregistruoti UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro. 2009 m. rugsėjo 28 d. UAB „E“ išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo aktu Nr. 35-69 nustatyti UAB „E“ Lietuvos Respublikos pelno mokesčio pažeidimai, dėl kurių papildomai priskaičiavus 173 161 Lt pelno mokesčio Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prarado galimybę patikslinti kreditoriaus reikalavimus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-76 patvirtintos mokestinių nepriemokų išieškojimo procedūrų instrukcijos 18.3.6 p. „AVMI kreditoriniai reikalavimai gali būti tikslinami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos“ numatyta tvarka bei išieškoti šiuos mokesčius iš BUAB „E“ Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taip R. V., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratore paskirtos UAB „DP“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įgaliotas asmuo ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, 2008 m. spalio 30 d. – 2009 m. rugsėjo 28 d. laikotarpiu, veikdamas bendra tyčia, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę turtinę žalą – 173 161 Lt pelno mokesčio, nesumokėto į Lietuvos Respublikos biudžetą, bei padarė didelę žalą valstybės interesams – diskreditavo bankroto administratoriaus, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, autoritetą ir prestižą.

R. V. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžiu ši veika perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši bylos dalis nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

4. A. A. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas K. B. ir S. B. suburta ir vadovaujama organizuota grupe, susidedančia iš K. B., S. B. ir A. A., 2008 m. sausio–spalio mėn. laikotarpiu Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdami pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu UAB „A“ naudai iššvaistė didelės vertės UAB „E“ (duomenys neskelbtini), priklausantį turtą – 1 800 000 Lt, būtent:

K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Ambraziškių k., Molėtų r., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Ambraziškių k., Molėtų r., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ banko sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, į UAB „A“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke. A. A., būdamas UAB „E“ likvidatoriumi ir veikdamas pagal išankstinį su K. B. suderintą planą, 2008 m. spalio 10 d. Vilniuje su UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju K. B. sudarė susitarimą dėl žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso įskaitė kaip baudą dėl tariamai neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, taip UAB „A“ naudai iššvaistė nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. UAB „E“ direktorės A. M. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėtą, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėtą, UAB „E“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 800 000 Lt.

5. Juridinis asmuo UAB „A“ (duomenys neskelbtini), atstovaujamas direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio akcininko K. B., kuris turėjo teisę jam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti jo veiklą ir kuris veikė UAB „A“ vardu, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad juridinio asmens UAB „A“ naudai ir interesais 2008 m. vasario 19 d. – 2008 m. spalio 10 d. laikotarpiu Vilniaus ir Šiaulių miestuose, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

UAB „A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas K. B., žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Šio suklastoto dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ banko sąskaitos pervedus kaip avansinį mokėjimą 1 800 000 Lt į UAB „A“ banko sąskaitą ir K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d. sudarius susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestas 1 800 000 Lt avansas įskaitytas kaip bauda dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Taip juridinis asmuo UAB „A“ suorganizavo tikro dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala.

Juridinis asmuo UAB „A“ (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad atstovaujama direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio akcininko K. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „A“ vardu, jos naudai ir interesais, 2008 m. sausio–spalio mėnesių laikotarpiu Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (duomenys neskelbtini), turto – 1 800 000 Lt – iššvaistymą UAB „A“ naudai, būtent:

UAB „A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu Vilniuje nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu Molėtų r., Ambraziškių k., UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ banko sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, į UAB „A“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d. Vilniuje, būdamas UAB „A“ vienintelis akcininkas ir direktoriaus pavaduotojas, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso įskaitė kaip baudą dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir taip suorganizavo nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. UAB „E“ direktorės A. M. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio didelės vertės turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą UAB „A“ naudai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino S. B., K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o juridinį asmenį UAB,,A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, šią išteisinamojo nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį. Teisėjų kolegija pripažino įrodytu nuteistųjų S. B., K. B., A. A. ir juridinio asmens UAB,,A“ dalyvavimą UAB,,E“ priklausančio didelės vertės turto – 1 800 000 Lt iššvaistyme UAB,,A“ naudai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, netinkamai aiškino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ydingai interpretavo teismų praktiką ir nevisapusiškai įvertino šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatavo, kad BK 184 straipsnyje nurodytos veikos sudėčiai įtakos neturi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuota aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu UAB,,E“ jau nebeegzistavo kaip juridinis asmuo, ji buvo paskelbta bankrutavusia ir 2009 m. rugsėjo 28 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, nes turto iššvaistymo sudėtis yra materiali ir būtent tai lemia ir šios veikos baigtumo momentą. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai). Kaltininkui iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir vėliau nustačius, kad nebeegzistuoja įmonė, kuri šiuo turtu teisėtai disponavo, baudžiamosios atsakomybės pagrindai kaltininkams už šią veiką neišnyksta. Byloje nustatyta, kad UAB,,E“, netekdama piniginių lėšų, patyrė labai didelę – 1 800 000 Lt žalą, todėl laikytina, kad kaltininkai iššvaistė didelės vertės svetimą turtą (turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą – 1 800 000 Lt), dėl to jie turi atsakyti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. K. B., S. B., A. A. turto iššvaistymą padarė dalyvaudami organizuotoje grupėje, kurioje K. B., S. B. veikė kaip organizatoriai, o A. A. – kaip vykdytojas. K. B. ėjo vadovaujamas pareigas juridiniame asmenyje, jis buvo UAB,,A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas, t. y. jam buvo suteiktos įstatyme apibrėžtos teisės atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir kontroliuoti jo veiklą. K. B. padarė nusikalstamą veiką, iš kurios objektyviai naudos turėjo ir juridinis asmuo, UAB,,E“ priklausančios piniginės lėšos buvo pervestos į UAB,,A“ banko sąskaitą ir būtent dėl šių veiksmų UAB,,A“ galėjo šiomis piniginėmis lėšomis disponuoti, todėl UAB „A“ taip pat pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, kad K. B., S. B., R. V. veiksmuose yra nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai, ir K. B., S. B., R. V. nusikalstamas veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 220 straipsnio 1 dalį. Kolegijos nuomone, mažesnio, nei buvo gautas, pelno nurodymas (nuostolius (baudą) įtraukus į leidžiamus atsiskaitymus sumažintas pelno dydis), jo neapskaitymas (nurodant mažesnį mokėtiną pelno mokesčio dydį įtraukimo pelno (nuostolių) ir atitinkamai mažesnio gauto pelno deklaravimas pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvertintas kaip turtinės prievolės (pelno mokesčio) išvengimas apgaule (sukčiavimas). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus, 1 800 000 Lt baudos įrašymo į UAB,,E“ pelno mokesčio deklaraciją kaip sąnaudas mažinančios sumos, taip sumažinant 2008 m. apmokestinamąjį pelną, pripažinimas turtiniu sukčiavimu pagal požymį „išvengė turtinės prievolės apgaule“ šioje byloje nėra teisingas. Toks kvalifikavimas pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitinka turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų ir teismų praktikos. Atsižvelgiant į neapskaityto pelno ir išvengtų mokesčių dydį, K. B., S. B., R. V. veiksmai visiškai atitinka neteisingų duomenų įrašymo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis) sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad K. B., S. B., R. V. nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir atitinka BK 220 straipsnio 1 dalies kvalifikaciją, tačiau dėl tokių K. B., S. B., R. V. veiksmų baudžiamojo persekiojimo galimybė pasibaigė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. solidariai priteista 50 150,89 Eur Šiaulių apskrities VMI, ir civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš nuteisto juridinio asmens UAB,,A“ nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 521 316,03 Eur valstybei, nes UAB,,A“ neatlygintinai gavo turtinės naudos UAB,,E“ sumokėjus tariamą 1 800 000 Lt dydžio baudą ir minėti pinigai buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, rezultatas.

III. Kasacinio skundo argumentai

7. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Ruslanas Boiko prašo perduoti bylą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis solidariai priteisti iš K. B., S. B. ir R. V. 50 150,89 Eur Šiaulių apskrities VMI ir Šiaulių apskrities VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį; kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą (BPK 115 straipsnis), ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

7.2. Pagal teismų praktiką, nutraukus bylą dėl senaties, civilinis ieškinys yra ipso facto paliekamas nenagrinėtas ir gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tokia procedūra yra teisinga, kai baudžiamojoje byloje nėra nagrinėjamas asmens kaltės klausimas, kadangi be asmens kaltumo ar nekaltumo nustatymo negali būti išsprendžiamas ir civilinis ieškinys – tokiu atveju deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos civilinę bylą nagrinėjančio teismo. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime Nr. KT19-N10/2016 konstatuota, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Po šio nutarimo priėmimo teismai, nagrinėdami bylą iš esmės, nepaisant to, kad yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, sprendžia kaltinamojo kaltės klausimą. Nors dėl senaties asmuo nebegali patirti jokių baudžiamosios prigimties poveikio priemonių dėl baudžiamosios teisenos tęsimosi, jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas, tačiau jeigu bylą išnagrinėjus asmuo pripažįstamas kaltu padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką, tai nėra kliūčių byloje išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Tai atitinka ir Europos Žmogaus Teismų Teismo jurisprudenciją, kurioje išaiškinta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija savaime nedraudžia tokio baudžiamojo proceso, kuriame apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma ir byla nutraukiama tik teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus bylą iš esmės ir užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažįstant, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą. Tokiu teismo sprendimu gali būti tenkinamas ir civilinis ieškinys (pvz., Constantin Florea c. Roumanie, n° 21534/05, arr?t du 19 juin 2012).

Teismui asmenį pripažinus kaltu ir bylą nutraukus dėl senaties, nebėra kliūčių priimti sprendimą dėl civilinio ieškinio. Tokiu atveju tikslingiausia, siekiant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo, nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) teisių užtikrinimo, išspręsti civilinį ieškinį toje pačioje baudžiamojoje byloje, priešingu atveju, reiškiant civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, sukuriamas papildomas procesas, kuris taip pat reiškia ir papildomą laiką bei lėšas.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nors jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių ir kaltė grindžiama vienintele aplinkybe – jo kaip UAB „E“ likvidatoriaus parašu 2008 m. spalio 10 d. su UAB „A“ sudarytame susitarime dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos. Byloje nėra duomenų ir apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė argumentų, kokiu pagrindu daroma išvada, kad jo (kasatoriaus) pasirašytas susitarimas su UAB „A“ dėl preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos yra vertinamas kaip neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis akivaizdžiai UAB „E“ buvo nenaudinga ir ekonomiškai nepagrįsta, kad pagal šią sutartį į UAB „A“ sąskaitą pervesta akivaizdžiai neproporcingo dydžio avansinė įmoka įskaityta kaip netesybos be aiškių motyvų, nėra pagrįstos ir vertinamos kaip prielaidos. Vien aplinkybė, kad UAB „E“, turėdama lėšų, nusprendė jas skirti ne atsiskaitymui su žemės sklypų pardavėja VšĮ „TI“, o investuoti į kitą nekilnojamąjį turtą, sudarant 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį su UAB „A“, nesudaro pagrindo tokį sandorį vertinti kaip ekonomiškai nepagrįstą. Avanso dydis pagal dviejų šalių tarpusavio sandorį yra šių šalių susitarimo dalykas, ir didesnis kaip 50 proc. sutarties kainos dydžio avansas nėra neįprastas civilinėje apyvartoje, todėl automatiškai negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai neproporcingo dydžio.

Nėra jokių duomenų, kad jis (kasatorius) dalyvavo UAB „E“ ir UAB „A“ sudarant 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį, kuri, pasak teismo, yra žinomai suklastota; jam nepateikti kaltinimai dėl dokumento klastojimo ir dalyvavimo organizuotoje grupėje. Teismas nurodė, kad iššvaistymas atliktas suklastotos sutarties pagrindu, tačiau jo (kasatoriaus) 2008 m. spalio 10 d. pasirašytas susitarimas dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties pabaigos nėra vertinamas kaip suklastotas, taigi, jis yra teisėtas ir galiojantis.

Byloje nėra duomenų, kad 2008 m. balandžio 4 d. preliminarioji sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“ yra suklastota, kad nebuvo šalių valios ją sudaryti. Byloje nustatyta, kad UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla, buvo įvykdžiusi 4 žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius; turėjo neparduoto turto – 2 žemės sklypus Aukštuolės k. ir 1 žemės sklypą Elektrėnų r. sav., kuriuos pardavus gautų lėšų būtų pakakę užbaigti vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį su UAB „A“, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad šalys (UAB „A“ ir UAB „E“) neturėjo ketinimų ir valios dėl UAB „A“ priklausančio nekilnojamojo turto Ambraziškių k. pirkimo–pardavimo.

Ikiteisminio tyrimo metu nevertintos 2008 m. spalio 10 d. susitarimo sudarymo aplinkybės. Jam tapus bendrovės likvidatoriumi, įmonė buvo sudariusi 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjusi 1 800 000 Lt avansą, tačiau, kilus finansinei krizei Lietuvoje, nekilnojamojo turto kainos krito ir UAB „E“ nebeturėjo galimybės parduoti likusių žemės sklypų už tą pačią kainą, kokia buvo pardavusi anksčiau, ir nebeturėjo galimybės įvykdyti likusių įsipareigojimų pagal 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį, todėl likvidatorius turėjo spręsti klausimą dėl šio sandorio baigties. Sprendimas sudaryti 2008 m. spalio 10 d. susitarimą yra logiškas ir ekonomiškai pagrįstas. Byloje yra retrospektyvinis 2008 m. pabaigos nekilnojamojo turto Ambraziškių k. vertinimas – jo rinkos vertė 542 000 Lt. Taigi, UAB „E“ nebeturint galimybės iki galo įvykdyti sandorio, UAB „A“ jau nebeturėjo galimybių parduoti turtą už kainą, kurią šalys buvo nustačiusios 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje sutartyje, todėl nėra pagrindo 1 800 000 Lt dydžio baudą, kuri įtvirtinta jo (kasatoriaus) pasirašytame 2008 m. spalio 10 d. susitarime, vertinti kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, kokį turtą jis (kasatorius) valdė, kai buvo paskirtas UAB „E“ likvidatoriumi, – byloje nustatyta, kad 1 800 000 Lt suma iš UAB „E“ sąskaitos į UAB „A“ sąskaitą buvo pervesta 2008 m. balandžio 8 d., t. y. dar iki jo paskyrimo UAB „E“ likvidatoriumi, taigi, jis savo žinioje neturėjo 1 800 000 Lt turto, dėl kurio iššvaistymo yra nuteistas.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 184 straipsnį reikia nustatyti, koks turtas ir kokiu būdu buvo iššvaistytas. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad jis iššvaistė savo žinioje neva turėtą UAB „E“ 1 800 000 Lt turtą (pinigines lėšas), netinkamai taikė ir aiškino šį nusikalstamos veikos sudėties požymį.

Jis UAB „E“ likvidatoriumi buvo paskirtas tik nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. (UAB „E“ akcininkų sprendimo dėl įmonės likvidavimo data), t. y. kai UAB „E“ savo žinioje nebeturėjo nurodytos 1 800 000 Lt sumos (turto), o turėjo tik reikalavimo (turtinę) teisę. 1 800 000 Lt turtas – pinigų suma įmonės sąskaitoje – negali būti prilyginamas savo verte teisei reikalauti 1 800 000 Lt sumos, t. y. prilyginamas turtinei teisei, juo labiau asmuo negali būti nuteistas tokių aplinkybių pagrindu, teismui visiškai supainiojus turto ir turtinės teisės sąvokas. Kadangi byloje nėra nustatyta turtinės teisės, kurią UAB „E“ galėjo turėti į UAB „A“, jį (kasatorių) paskyrus UAB „E“ likvidatoriumi, vertė, neegzistuoja turto iššvaistymo sudėties požymis – žala – jo (kasatoriaus) veiksmuose, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Byloje nėra duomenų, kaip jo (kasatoriaus) tyčia, pasirašant 2008 m. spalio 10 d. susitarimą su UAB „A“ dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties pabaigos, galėjo apimti anksčiau kitų asmenų atliktus veiksmus (nes visas kaltinimas iš esmės grindžiamas kitų asmenų atliktais veiksmais); kokie duomenys liudija, kad jis, būdamas įmonės UAB „E“, kuri savo sąskaitoje neturėjo 1 800 000 Lt sumos, likvidatorius, galėjo suprasti, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį UAB „E“ turtą tretiesiems asmenims, numatė, jog UAB „E“ šio turto neteks, ir to norėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jis suvokė, jog vykdo bendrą organizuotą susitarimą iššvaistyti svetimą turtą, ir to siekė, tačiau kokie įrodymai tokias išvadas pagrindžia, nenurodė.

Kaltinimai jam (kasatoriui) dalyvaujant organizuotoje grupėje nebuvo pateikti ir byloje nėra jokių įrodymų dėl jo priklausymo organizuotai grupei. Jo kaltė grindžiama giminyste su K. B. ir darbu K. B. įmonėse, tačiau šie duomenys nėra pakankami kaltei konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadas dėl jo kaltės, netinkamai taikė ir aiškino BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius, dėl to netinkamai kvalifikavo jo veiksmus kaip nusikalstamus.

8.10. Iš kaltinamojo akto ir iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio negalima nustatyti, kokių padarinių siekė tariama organizuota grupė 2008 m. spalio 10 d. susitarimu dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties pabaigos. 2014 m. kovo 24 d. apklausos metu liudytoja D. S., atlikusi UAB „E“ mokestinį patikrinimą, nurodė, kad ji vertino 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį ir 2008 m. spalio 10 d. susitarimą dėl jos pabaigos ir kad 2008 m. spalio 10 d. susitarimas nelėmė įmonės pareigos mokėti pelno mokestį paneigimo / išvengimo.

8.11. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalį, nepasisakė dėl jo (kasatoriaus) kaltę paneigiančių motyvų, kad nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės UAB „E“ akcininkams bei likvidatoriui, nepasisakė dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties ir dėl 2008 m. spalio 10 d. susitarimo sudarymo.

8.12. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (redakcija, galiojusi 2008 m.) likvidatorius yra skiriamas bendrovės akcininkų ir yra jiems atskaitingas, kadangi likvidavimo tikslas yra paskirstyti likusį turtą bendrovės akcininkams. Todėl akcininkų atžvilgiu likvidatorius negali būti nešališkas, jis visada bus šališkas, nes veiks akcininkų naudai – įstatymo pagrindu gauti akcininkams likviduojamos bendrovės turto dalį, todėl logiška, kad likvidatorius, priimdamas sprendimą užbaigti 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties vykdymą nutraukiant minėtą sutartį, tarėsi su bendrovės akcininkais.

8.13. Civilinėje teisėje yra atskirta bendrovės akcininkų ir vadovo (likvidatoriaus) atsakomybė. Juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 str.), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, t. y. kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis teisės aktuose ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Valdymo organo narys pagal civilinės teisės normas atsako juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2009">3K-3-244/2009</a>) pažymėjo, kad juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada gali sutapti su juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikoma norma, kuri taikoma valdymo organo nariui, t. y. dėl atsakomybės pačiam juridiniam asmeniui. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais – t. y. juridinio asmens valdymo organas (šiuo atveju likvidatorius jam taip pat priskirtinas) atsako pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį – juridiniam asmeniui; o juridinio asmens dalyvis (akcininkas) atsako pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį – tik kreditoriams. Pagal teismų praktiką, kai reiškiamos pretenzijos fiziniam asmeniui, turi būti aiškiai nurodoma, ar asmuo yra laikomas atsakingu kaip vadovas, ar kaip dalyvis (akcininkas) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-315/2008).

Įmonės dalyvis (akcininkas) negali būti laikomas atsakingu prieš patį juridinį asmenį, kitaip tariant, negali jam padaryti žalos, o žalą gali padaryti nebent tik kreditoriams. O šiuo atveju pretenzijos K. B. ir S. B. dėl žalos UAB „E“ padarymo yra pareikštos būtent kaip šios įmonės akcininkams. Tačiau šiems asmenims kaip įmonės akcininkams negalėtų būti taikoma net civilinė atsakomybė dėl žalos UAB „E“ padarymo, nes vienintelė kreditorė – UAB „A“ – nereiškia pretenzijų.

Tuo tarpu likvidatorius šiuo atveju veikia kaip įmonės valdymo organas. Tačiau ir jam negalėtų kilti net civilinė atsakomybė, nes jis veikė su įmonės akcininkų pritarimu, nei įmonės akcininkai, nei kreditoriai likvidatoriui nereiškia jokių pretenzijų, todėl, nesant civilinės atsakomybės sąlygų, negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Kasacinio teismo praktikoje, į kurią nepagrįstai neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jam (kasatoriui), pabrėžiama, kad nagrinėjant panašaus pobūdžio nusikaltimus turi būti aiškiai nustatyta, kas patyrė žalą – bendrovės akcininkai, darbuotojai, kreditoriai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-788/2017">2K-26-788/2017</a>).

9. Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

Pirmosios instancijos teismas, jam priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, iš dalies palikdamas jį galioti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 1 dalį), tinkamai nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, dėl to nepagrįstai pripažino jį piktnaudžiavus tarnyba. Vertindami įrodymus teismai neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus vertino vienpusiškai, nesivadovavo jų visuma, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 332 straipsnio 3 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl BK 220 straipsnio 1 dalies suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pavartojo formuluotes, būdingas apkaltinamajam nuosprendžiui, dėl to pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį. Šie BK ir BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Inkriminuodami jam (kasatoriui) piktnaudžiavimą tarnyba, teismai padarė klaidingas išvadas, kad jis atliko veiksmus, kuriais pažeidė kaltinime nurodytus teisės aktų reikalavimus. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad jis užkirto galimybę mokesčių administratoriui pareikšti kreditoriaus reikalavimus UAB „E“ bankroto byloje. Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apskrities VMI iš Vilniaus apskrities VMI 2008 m. lapkričio 14 d. gautas bankroto administratorės UAB „DP“ įgalioto asmens (kasatoriaus) 2008 m. lapkričio 5 d. pranešimas apie UAB „E“ bankroto bylos iškėlimą 2008 m. spalio 30 d. Kartu su pranešimu buvo pateiktas UAB „E“ 2008 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimo protokolas. 2012 m. balandžio 11 d. įtariamojo apklausoje jis nurodė, kad vykdydamas UAB „E“ bankroto procedūrą 2009 m. birželio mėnesio pradžioje raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities VMI su prašymu informuoti, kiek UAB „E“ yra skolinga valstybės biudžetui, ir pateikti kreditoriaus reikalavimą. Taigi, mokesčių administratoriui nebuvo užkirsta galimybė pareikšti kreditoriaus reikalavimus, nes Šiaulių apskrities VMI 2008 m. gruodžio 19 d. raštu pateikė tvirtinti administratoriui 122,34 Lt kreditoriaus reikalavimą. 2009 m. sausio 8 d. pavedimu UAB „E“ bankroto administratorius kreditoriaus reikalavimą padengė. Šiaulių apskrities VMI 2009 m. liepos 2 d. raštu pateikė informaciją administratoriui, kad UAB „E“ valstybės biudžetui neskolinga. Mokesčių administratorius nepareiškė reikalavimų dėl papildomų sumų įtraukimo į kreditoriaus reikalavimą, nors Mokestinių nepriemokų išieškojimo procedūrų instrukcijos 5 pastaboje (2 priedas) nurodoma, kad Mokesčių inspekcija „pateikia akto kopiją su prašymu įtraukti jame papildomai nurodytas sumas į AVMI kreditorinius reikalavimus“. Užuot įgyvendinusi minėtas teises ir pareigas, Šiaulių apskrities VMI raštu pateikė informaciją, kad kreditoriaus reikalavimas UAB „E“ nebus teikiamas, nors tuo metu jau buvo atliekamas mokestinis patikrinimas ir mokesčių administratoriui buvo žinoma, kad bus priimtas mokestinio patikrinimo aktas ir kad mokestinės prievolės, jeigu tokių būtų nustatyta, galės būti patenkintos bankroto procese. Mokesčių administratorius nepranešė, kad ateityje papildomai ketina reikšti UAB „E“ kreditoriaus reikalavimus, taip pat neprašė palaukti, netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.

Nepagrįsta teismų išvada, kad kasatorius, gavęs iš VMI kreditoriaus reikalavimą, jo net nepateikė tvirtinti kreditorių susirinkimui, nepranešė VMI apie vykdomus kreditorių susirinkimus, dėl to VMI buvo neįtraukta į kreditorių sąrašą, negalėjo dalyvauti kreditorių susirinkime ir ginti savo teisių, nes susirinkimų metu VMI nebuvo kreditorė, todėl negalėjo dalyvauti susirinkimuose. Jis informavo VMI (D. S.) apie kreditorių sudėtį ir bankroto procedūros eigą, kurią vykdė, kaip to reikalauja Įmonių bankroto įstatymas, tuo tarpu VMI, kaip kreditorė, turėjo visas kreditorių teises ir pareigas, kurias galėjo įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka.

Jis (kasatorius) neturėjo jokio pagrindo ir įgalinimų į kreditoriaus reikalavimų sąrašą be pareikšto kreditoriaus reikalavimo ar savo nuožiūra įtraukti dar neatsiradusią mokestinę prievolę. Šiaulių apskrities VMI kreditoriaus reikalavimo teisė UAB „E“ bankroto byloje atsirado tik 2009 m. spalio 30 d. Šiaulių apskrities VMI priėmus sprendimą dėl 2009 m. rugsėjo 14 d. bendrovės patikrinimo akto tvirtinimo. Jam, kaip bankroto administratoriui, šis patikrinimo aktas buvo išsiųstas tik 2009 m. rugsėjo 25 d. Iki akto gavimo dienos jis nežinojo apie priskaičiuotus įsiskolinimus valstybės biudžetui ir kad iš Šiaulių apskrities VMI buvo gautas raštiškas patvirtinimas, jog skolos valstybei nėra, taip pat žodžiu buvo paaiškinta, kad nebus reiškiami kreditoriaus reikalavimai. Jis neturėjo jokių įgalinimų į kreditoriaus reikalavimų sąrašą įtraukti savo nustatytus kitų kreditorių reikalavimus, taip pat neturėjo jokio teisinio pagrindo stabdyti bankroto procesą, kai kreditorius (VMI) nėra pareiškęs kreditoriaus reikalavimo, o yra pranešęs, kad kreditoriaus reikalavimų nereikš. Priešingu atveju būtų akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba ir bankroto administratoriaus įgaliojimų viršijimas. Nepagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio argumentai, kad jis (kasatorius) iš anksto turėjo numatyti atsirasiančias mokestinio patikrinimo metu nustatytinas mokestinės prievolės sumas, nes jis savo pareigas vykdė vadovaudamasis imperatyviomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, numatančiomis teisę teikti kreditoriaus reikalavimus tik kreditoriams. Be to, kreditoriai turi teisę savo reikalavimus tikslinti: juos didinti ar mažinti, todėl VMI, kuri žinojo numatomos mokestinės prievolės turinį ir pagrindimą (nes tuo metu buvo atliekamas mokestinis patikrinimas ir VMI buvo perduoti visi dokumentai), galėjo reikšti kreditoriaus reikalavimą dėl atliekamo mokestinio patikrinimo, kurį vėliau galėjo tikslinti. Tačiau VMI jokių reikalavimų nereiškė. Jeigu VMI nėra bankrutuojančios įmonės kreditorė, bankroto administratorius negali VMI atstovauti ar ginti tariamų teisių. Byloje nustatyta, kad jis, veikdamas kaip bankroto administratorius, bendradarbiavo su Valstybine mokesčių inspekcija, teikė visą prašomą informaciją, kviečiamas visada atvykdavo, tai teisme patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnės R. R. ir D. S..

Nepagrįsta teismų išvada, kad jis piktnaudžiavo tarnyba, nes žinodamas, jog Šiaulių apskrities VMI atlieka BUAB „E“ patikrinimą, išregistravo UAB „E“. Vykdydamas įmonės bankroto procedūrą, jis neturėjo teisinio pagrindo ir įgalinimų stabdyti bankroto procesą, kai nebuvo gauta jokių mokesčių administratoriaus reikalavimų. Priešingu atveju būtų pažeistas bankroto operatyvumo principas ir kitų kreditorių interesai. Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje įtvirtintas platus ir nebaigtinis mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija galėjo: pateikti kreditoriaus reikalavimą; duoti nurodymą; jei nurodymas nevykdomas – bausti vadovą (administratorių); taikyti laikinąsias apsaugos priemones; stabdyti bankroto procedūrą; kreiptis į teismą dėl procedūros pakeitimo (pereinant į teisminį bankrotą); prašyti įtraukti trečiuoju asmeniu; skųsti kreditoriaus reikalavimus. Apie galimybes taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo posėdžio metu patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės – liudytojos Z. L. ir D. S.. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad susirinkimus šaukė kreditoriai (pirmininkas), vadovaudamiesi Įmonių bankroto 22 straipsnio 3 dalimi. Kreditorių susirinkimas 2009 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsniu, UAB „E“ išregistruoti iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro. 2009 m. rugsėjo 28 d. įmonę išregistravus iš Juridinių asmenų registro, jos, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, nebeliko ir bankroto procedūras vykdžiusio bankroto administratoriaus teisės ir pareigos įmonės atžvilgiu pasibaigė, ir juridiniam asmeniui negalėjo būti priimtas patikrinimo aktas, kurio jis (kasatorius) neturėjo galimybės apskųsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apskrities VMI, kaip kreditorė, nesiėmė jokių veiksmų, kad aktyviai dalyvautų UAB „E“ bankroto procese, gintų ir įgyvendintų savo teises, o tik pasyviai apsiribojo savo funkcijų vykdymu mokesčių administravimo srityje, todėl jis (kasatorius) nepagrįstai apkaltintas, kad Šiaulių apskrities VMI nepasinaudojo savo teisių užtikrinimo galimybe.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisės aktus VMI pareigūnai neturėjo teisės surašyti patikrinimo akto, galėjo būti surašyta tik patikrinimo išvada, nes UAB „E“ buvo likviduota. VMI pareigūnė R. R. patvirtino patikrinimo aktą, nors tokios teisės neturėjo. Ji teisme parodė, kad tuo metu dirbo Juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vedėja ir kad patikrinimo pažyma surašoma nenustačius pažeidimų ir likviduotam juridiniam asmeniui. Ji priėmė patikrinimo aktą, nežinodama, kad juridinis asmuo yra likviduotas, ir jeigu būtų žinojusi, tai būtų tvirtinusi pažymą, kaip numato teisės aktai. Aktas buvo patvirtintas, nes nebuvo pateiktos pastabos, ir per 30 dienų – 2009 m. spalio 30 d. – sprendimas buvo patvirtintas. Teismai neatsižvelgė, kad dar 2009 m. spalio 2 d. VMI gavo raštą, kad „E“ yra išregistruota. Sprendimo rengėja dėl akto patvirtinimo yra VMI pareigūnė I. S., kuri atsakinga už duomenų teisingumą, nes privalėjo patikrinti duomenis, ar juridinis asmuo nėra išregistruotas. Taigi sprendimas buvo paliktas galioti net ir sužinojus apie jo priėmimo negalimumą, todėl toks sprendimas yra niekinis ir negali būti galiojantis, nes, priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, šiurkščiai pažeisti teisės aktų reikalavimai. VMI pareigūnams priėmus tinkamą sprendimą, t. y. surašius pažymą, kaip numato galiojantys teisės aktai, nebūtų atsiradusi jokia mokestinė prievolė.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį klausimą, konstatavo, kad jo piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė ir tais nustatomojoje nuosprendžio dalyje aprašytais veiksmais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, t. y. kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, nurodė neteisingus duomenis pildant ir pateikiant 2008 m. UAB „E“ pelno mokesčio deklaraciją – nepagrįstai įtraukė netesybas į leidžiamus atskaitymus, dėl to buvo neapskaitytos visos UAB „E“ gautos pajamos. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kokių duomenų pagrindu nustatyta, kad jis, veikęs organizuota grupe su K. B., S. B. ir A. A., dalyvavo organizuojant fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB „E“ ir UAB „A“ pasirašymą ir šios preliminariosios sutarties pagrindu finansinės atskaitomybės dokumentus surašė, pasirašė ir Mokesčių inspekcijai pateikė būtent vykdydamas išankstinį nusikalstamos veikos planą. Byloje nėra nustatyta jokių jo (kasatoriaus) sąsajų su fiktyvios preliminariosios sutarties pasirašymu ir kad jam buvo žinoma, jog tarp UAB „A“ ir UAB „E“ sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „E“ sumokėjo 1 800 000 Lt netesybų, yra fiktyvi. Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriuose jis nedalyvavo ir apie juos nežinojo. Jis UAB „E“ bankroto procedūrą vykdė remdamasis tais įmonėje esančiais dokumentais, kurie jam buvo pateikti. Byloje nebuvo paneigti apeliacinio skundo argumentai, kad deklaracija buvo parengta buhalterės, Mokesčių inspekcijai pateikta įmonės darbuotojų, o ne jo (kasatorius sudarytą deklaraciją tik pasirašė). Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl jo pasirašytos deklaracijos atitikties teisės aktų reikalavimams ir pildymo taisyklėms.

Jis (kasatorius) pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nebuvo kaltinamas, kadangi šie veiksmai buvo nurodyti kaltinamajame akte aprašant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, kurią apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo į BK 220 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, t. y. nepriėmus baigiamojo akto dėl jo kaltumo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados nesuderinamos su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis, įtvirtintomis BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Inkriminuodamas naujus nusikalstamos veikos požymius, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai praplėtė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pagrįstumo. Teismai neanalizavo ir neatskleidė aplinkybių, žyminčių kaltės požymį, ir nepateikė jų vertinimo, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Byloje nėra duomenų, kad jis, vykdydamas bankroto procedūrą UAB „E“, veikė nusikalstamai tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Bylos duomenys leidžia daryti priešingą išvadą, kad jis nesiekė pažeisti teisės aktų reikalavimų, sudaryti sąlygas kitiems asmenims išvengti mokesčių ir sukelti neigiamų pasekmių valstybei. Jis, vykdydamas įstatyme nustatytas bankroto administravimo procedūras, užtikrino galimybę mokesčių administratoriui pareikšti UAB „E“ kreditoriaus reikalavimus ir šios teisės neapsunkino: 2008 m. lapkričio 5 d. pranešimu informavo mokesčių administratorių apie UAB „E“ bankroto bylos iškėlimą, vėliau raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities VMI su prašymu pateikti kreditoriaus reikalavimą ir apmokėjo Šiaulių apskrities VMI pateiktą kreditoriaus reikalavimą bendrovės vardu. Šiaulių apskrities VMI 2009 m. liepos 2 d. patvirtino, kad UAB „E“ valstybės biudžetui neskolinga. Šiaulių apskrities VMI raštu informavo, kad kreditoriaus reikalavimas UAB „E“ nebus teikiamas, tuo metu, kai jau buvo atliekamas mokestinis patikrinimas UAB „E“ atžvilgiu. Mokesčių administratorius neinformavo jo (kasatoriaus), kad ketina kreditoriaus reikalavimą ateityje papildyti, neįgyvendino įstatyme nustatytų teisių ir pareigų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių, tarp jų ir bankroto procedūros stabdymo, įgyvendinimu. Jis nesuvokė, kad toliau vykdydamas bankroto procedūrą, kol vyko mokestinis patikrinimas, kaip nors pažeidė mokesčių administratoriaus teises. Teismai jam inkriminuotus nusikaltimus grindė abejonėmis ir prielaidomis, nepateikė surinktų įrodymų analizės, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį bei BK 182 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas dėl šių nusikalstamų veikų; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir byla šia apimtimi nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

10.1. Teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, dėl to padarė BK 2 straipsnio, esminius BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus. Teismai suteikė kaltinimą pagrindžiantiems įrodymams didesnę galią, o kaltinimą paneigiančius įrodymus nepagrįstai atmetė. Teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų. Priimdami apkaltinamąjį nuosprendį teismai rėmėsi duomenimis, kurie tiesiogiai nepatvirtina dokumento klastojimo bei turto iššvaistymo fakto, o tik patvirtina arba paneigia tam tikrų aplinkybių ar faktų buvimą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepasisakė dėl reikšmingų jo ir kitų kaltinamųjų nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, paneigiančių ginčo sandorio aktyvumą bei turto iššvaistymo sudėties požymių kaltinamųjų veiksmuose buvimą, t. y. nenurodė motyvų, kodėl atmetė jo (kasatoriaus) argumentus bei įrodymus, taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaltinamųjų veiksmus, sudarytus sandorius iki 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties sudarymo priskyrė neteisėtiems veiksmams, kadangi pastarieji veiksmai ir sandoriai kaltinimo nebuvo kvestionuojami ar laikomi neteisėtais. Asmuo negali būti nuteistas už veiką, kuria nėra kaltinamas, kadangi taip būtų pažeista viena esminių BK 2 straipsnyje įtvirtintų baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Būtent, įmonės UAB „E“ pradėta nekilnojamojo turto veikla 2007 m. nebuvo kaltinime kvestionuojama kaip neteisėta, priešingai, liudytojų parodymai parodė, kad žemės sklypų pirkimas ir pardavimas buvo realus ir teisėtas, ir įmonė dėl šių sandorių gavo lėšų, jas nutarė investuoti tolesnei nekilnojamojo turto plėtrai. Tai, kad UAB „E“ dar iki žemės sklypų įsigijimo jau turėjo duomenų, kam būtų galima dalį jų parduoti (pirkėjai UAB „G“), yra normali verslo praktika. Tuo tikslu ir buvo pasidalintos UAB „E“ akcijos tarp jo (kasatoriaus) ir S. B. ir sandoriai vykdomi per UAB „E“, nes tai buvo jų verslas.

10.3. UAB „E“ 2 353 660 Lt lėšos buvo gautos realizuojant jo (kasatoriaus) ir S. B. idėją prekybos nekilnojamojo turto objektais verslą plėtoti per UAB „E“. Šio verslo esmė – kad UAB „E“ perka ir pelningai perparduoda nekilnojamojo turto objektus, t. y., pardavus vieną nekilnojamojo turto objektą ir gavus pelną, gautos lėšos vėl investuojamos į naują objektą, kurį vėliau vėl siekiama perparduoti. Jis (kasatorius) kaltinamas suorganizavęs UAB „E“ piniginių lėšų iššvaistymą, nes buvo pasirinktas toks verslo modelis, kai, iki galo neatsiskaičius už įsigytas prekes (šiuo atveju žemės sklypus), už lėšas, gautas pardavus dalį prekių, vėl siekiama įsigyti naujų prekių, kurios bus parduodamos ateityje. Tokį verslo modelį taiko absoliuti dauguma Lietuvos ūkio subjektų. Jei ne 2008 m. pasaulio ekonomikos krizės poveikis Lietuvos nekilnojamojo turto rinkai, UAB „E“ būtų pelningai realizavusi sau priklausiusius iš VšĮ „TI“ įsigytus žemės sklypus ir iš šių lėšų būtų užbaigusi pastatų komplekso bei nuomos teisių į žemės sklypus, esančius Ambraziškių k., Molėtų r., pirkimo–pardavimo sandorį su UAB „A“ bei atsiskaičiusi su VšĮ „TI“. Susidaro įspūdis, kad K. B. ir kiti kaltinamieji yra nuteisti už spekuliavimą turtu, t. y. už siekį pigiau nupirkti ir brangiau parduoti, tačiau toks tikslas nėra ir negali būti vertinamas kaip nusikalstamas.

Byloje nustatyta, kad VšĮ „TI“ 6 žemės sklypus (kuriuos vėliau pardavė UAB „E“) perėmė iš bankrutuojančios UAB „ABDC“, dengiant VšĮ „TI“ kreditoriaus reikalavimą, kurį įsigijo paėmusi 2 mln. Lt paskolą iš banko „Snoras“ ir įkeitusi savo turtą. Už šią paskolą, t. y. už VšĮ „TI“ įsipareigojimą grąžinti šią pinigų sumą, laidavo UAB „A“ ir jis (kasatorius) su sutuoktine R. B., t. y. buvo tiesiogiai suinteresuoti, kad VšĮ „TI“ atsiskaitytų su banku pardavusi bankroto proceso metu perimtus žemės sklypus. Jo (kasatoriaus) valdoma UAB „A“ padengė VšĮ „TI“ skolą bankui „Snoras“, 2011 m. birželio 17 d. įsigydama už tą pačią VšĮ „TI“ paskolą įkeistus žemės sklypus, paimdama 2 mln. Lt paskolą savo vardu iš AB Ūkio banko, t. y. VšĮ „TI“ paskola buvo refinansuota ir paskolos gavėja – įsipareigojusia prieš banką – tapo UAB „A“. Ši aplinkybė patvirtina, kad jis (kasatorius) neturėjo ketinimų iššvaistyti UAB „E“ turto, nes tai būtų lėmę jo ir jo valdomos UAB „A“ tiesioginę atsakomybę dėl daugiau kaip 2 mln. Lt sumos bankui „Snoras“. Ši aplinkybė reikšminga vertinant ir UAB „A“ ir UAB „E“ 2008 m. spalio 10 d. susitarimo dėl preliminariosios sutarties pabaigos sudarymą. Šiuo susitarimu UAB „E“ sumokėtas 1 800 000 Lt avansas liko UAB „A“ kaip bauda dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, tačiau UAB „A“ užbaigė įsipareigojimų už UAB „E“ įsigytus žemės sklypus iš VšĮ „TI“ vykdymą dėl dar didesnės sumos, taigi jo (kasatoriaus) valdoma UAB „A“ ir jis pats neturėjo jokios naudos iš to, kad įmonei sumokėtas avansas liko kaip bauda, t. y. naudos iš inkriminuoto tariamo turto iššvaistymo.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, UAB „E“ bankroto procedūras nepagrįstai priskyrė prie neteisėtų veiksmų BK 184 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi UAB „E“ bankrotas nebuvo ginčijamas byloje kaip neteisėtas. Bankroto procedūros buvo pradėtos ir vykdomos teisėtai, kas paneigia jo ir kitų nuteistųjų siekį iššvaistyti UAB „E“ turtą, kurio įgyvendinimui teismas priskyrė ir UAB „E“ bankroto procesą.

Apeliacinės instancijos teismas laiko UAB „E“ sumokėtą 1 800 000 Lt avansą UAB „A“ pagal 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį „akivaizdžiai neproporcingai didele“, ką taip pat laiko įrodymu konstatuodamas jo ir kitų kaltinamųjų neteisėtus veiksmus. Avanso dydis yra šalių susitarimo dalykas, ir didelis avansas nekilnojamojo turto sandoriuose nėra neįprasta praktika.

UAB „E“ sumokėjo nurodyto dydžio avansą, kadangi ketino artimiausiu metu parduoti tai pačiai pardavėjai UAB „G“ (kuri jau buvo įsigijusi iš UAB „E“ 4 žemės sklypus) dar 2 sklypus, ir su pardavėja jau buvo aptartas šio turto pardavimas. UAB „E“ ketino gauti lėšų ir iškart sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „A“, todėl galėjo avansą pervesti tokį, kiek turėjo lėšų. Jokia dalis UAB „A“ gautų lėšų nebuvo pervesta jam (kasatoriui) ar kitiems kaltinamiesiems. UAB „A“ iš šių lėšų pirko nekilnojamąjį turtą ir tai įrodo, kad nebuvo tikslo iššvaistyti pinigines lėšas, siekiant asmeninės naudos.

Jeigu viena šalis nebeturi galimybės įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tai turi būti atlyginta žala kitai sandorio pusei. 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje sutartyje nebuvo numatytas baudos dydis ir tai patvirtina, kad šalys neturėjo ketinimų nutraukti sandorį. Sudarant 2008 m. spalio 10 d. susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos, sandorio šalys baudos dydį nustatė atsižvelgdamos į nekilnojamojo daikto – pastatų komplekso ir nuomos teisės į žemės sklypus, esančius Ambraziškių k., Molėtų r., kainos pokytį, smarkiai sumenkusias šio turto realizavimo (pardavimo) galimybes ir realiai patirtus UAB „A“ nuostolius, t. y. negautas pajamas. UAB „V“ atliktoje Pastatų komplekso ir nuomos teisės į žemės sklypus, esančius Ambraziškių k., Molėtų r., vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad šio nekilnojamojo turto kaina 2008 m. gruodžio mėn. – 542 400 Lt.

Jei teismui kilo abejonių, kad 2008 m. spalio 10 d. susitarime nustatytas baudos dydis neatitinka realiai UAB „A“ patirtų nuostolių, tuomet atliekant ikiteisminį tyrimą turėjo būti nustatyti tikrieji UAB „A“ nuostoliai, tačiau tai nebuvo padaryta ir nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad, pasirašius 2008 m. spalio 10 d. susitarimą ir UAB „E“ pervestą avansą įskaičius kaip baudą, UAB „E“ buvo padaryta didelė – 1 800 000 Lt – žala ir taip iššvaistytas UAB „E“ turtas.

Kaip dar vieną įrodymą, patvirtinantį kaltinamųjų neteisėtus veiksmus dėl turto iššvaistymo ir teismo išvadas dėl „akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįsto sandorio“, apeliacinės instancijos teismas nurodė skubų 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties nutraukimą, praėjus 6 mėnesiams po sutarties pasirašymo, nors pagal sutartį pagrindinei sutarčiai sudaryti buvo numatyti metai laiko. Liudytoja R. R., kurios įmonė įsigijo 4 žemės sklypus iš UAB „E“ ir ketino pirkti dar 2, parodė, kad prasidėjus krizei nebeketino mokėti tokių pinigų už žemę, kad 2008 m. mokėjo 2000 Lt už arą, o 2009 m. įmonė jau pirko po 600 Lt už arą. Smarkiai kritus nekilnojamojo turto kainoms tapo akivaizdu, kad pagrindinis pirkimo–pardavimo sandoris tokiomis pat sąlygomis nebegali būti vykdomas, todėl buvo priimtas sprendimas nutraukti sutartį nelaukiant, kol pasibaigs pagrindinės sutarties sudarymo terminas, ir sutarties nutraukimo momentas nelemia išvados, kad toks sandoris yra nusikalstamas.

Nesurinkta įrodymų, kad 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje sutartyje užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai liudija buvus šalių valią sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, kuris buvo įtvirtintas 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąja sutartimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nuosprendyje nepasisakė, pažeisdamas motyvavimo pareigą. Turto pardavėja UAB „A“ turėjo įsigijusi nekilnojamojo turto kompleksą Ambraziškių k., Vilniaus r., be to, turėjo ir daugiau turtinių vienetų (duomenys neskelbtini), tačiau neturėjo resursų šiam turtui išlaikyti, t. y. buvo prielaidos įmonei šį turtą parduoti. Šios aplinkybės byloje nėra paneigtos. Turto pirkėja UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla ir buvo sėkmingai įvykdžiusi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius – nusipirkusi 7 žemės sklypus – 6 sklypus Aukštuolės k. Vilniaus r. sav. iš VšĮ „TI“, iš kurių 4 sklypus pardavė UAB „G“ už 2 353 660 Lt kainą (2000 Lt už 1 arą). Nuosprendyje šie sandoriai bandomi priskirti prie neteisėtos veikos, siekiant pagrįsti kaltinimą dėl vėliau įmonės sudarytų sutarčių fiktyvumo, tačiau šie sandoriai nebuvo kvestionuojami nei kaltinamajame akte, nei teisme. UAB „E“ turėjo pakankamai turto, kurį pardavusi galėjo užbaigti vykdyti su UAB „A“ sudarytą 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį, – 2 likusius sklypus Aukštuolės k. Vilniaus r. sav. bei 1 sklypą Elektrėnų sav. UAB „E“ pardavus bent 1 iš likusių žemės sklypų Aukštuolės k. už 2000 Lt už 1 arą. Minėti 2 žemės sklypai Aukštuolės k. buvo įsigyti to paties pirkėjo – UAB „G“ ir su juo susijusio asmens UAB „H“ jau UAB „E“ bankroto procese. UAB „E“ turėjo ketinimų pirkti iš UAB „A“ nekilnojamąjį turtą Ambraziškių k. ir, kaip parodė S. B., jis, kaip potencialaus pirkėjo atstovas, UAB „E“ vardu domėjosi ketinamo įsigyti įmonės turto struktūra ir pardavimo galimybėmis – ne kartą vyko į Utenos žemėtvarkos skyrių, derėjosi su galimais dalies turto pirkėjais – komplekso „OS“ atstovais, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti nebuvus šalių valios sudaryti 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. sutartis negali būti laikoma suklastota ir sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip pavojinga veika. Nekilnojamojo turto įsigijimas, turint įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nereiškia, kad toks veiksmas yra ekonomiškai nepagrįstas. Byloje nevertinta 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties objekto kaina ar perkamo nekilnojamojo turto būklė, kuri galėtų kelti abejonių dėl sandorio ekonominio pagrįstumo ar nuostolingumo.

Kad priimtų apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismui pakako UAB „E“ mokestinį patikrinimą atlikusios Šiaulių apskrities VMI darbuotojos D. S. nuomonės, išdėstytos patikrinimo akte, kad ginčo sandorio sudarymas nėra ekonomiškai paaiškinamas. Tačiau, siekiant taikyti baudžiamąją atsakomybę, nepakanka pasiremti tik patikrinimo aktu, kai nebuvo sudarytos galimybės UAB „E“ ginti savo teises, kad akto išvados būtų patikrintos Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka aukštesnėse instancijose. Įrodymų, kad sandoris akivaizdžiai prieštarauja įmonės interesams, yra ekonomiškai nepagrįstas, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas išteisino visus kaltinamuosius pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nenustatęs privalomojo žalos požymio, nes žalą patyrė patys kaltinamieji, todėl veika negali būti laikoma pavojinga. Apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad turto iššvaistymu didelė žala – 1 800 000 Lt – buvo padaryta įmonei UAB „E“, o nusikaltimas laikomas baigtu, kai buvo sudarytas 2008 m. spalio 10 d. susitarimas tarp UAB „E“ ir UAB „A“ dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties pabaigos ir jos pagrindu UAB „E“ sumokėta 1 800 000 Lt avansinė įmoka liko UAB „A“ kaip bauda, netinkamai aiškino turto iššvaistymo sudėties požymius ir neatsižvelgė į teismų praktiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 19 nustatyta, kad sukčiavimo, kaltinimui patikėto ar esančio jo žinioje svetimo turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose, kai materialinė žala padaroma įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, kurios įregistruotos Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka ir kurioms gali būti taikomas Įmonių bankroto įstatymas, civilinėmis ieškovėmis pripažįstamos šios įmonės, iki jas įmonių rejestro tvarkytojas išregistruoja likvidavus dėl bankroto. Nepabaigus parengtinio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo iki įmonės išregistravimo likvidavus ją dėl bankroto, civilinių ieškovų teisės šiose bylose pereina likviduotų įmonių kreditoriams, akcininkams ar kitiems asmenims, kuriems buvo padaryta ir neatlyginta materialinė žala.

Įmonė UAB „E“ buvo likviduota dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi apie realiai žalą galėjusius patirti asmenis – UAB „E“ kreditorius ir akcininkus ir kokio dydžio žala patirta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB „E“ išregistravimas neturi jokios įtakos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo konstatavimui, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad žalos požymis turi būti realus, o ne deklaratyvus. Teismų praktikoje pažymėta, kad ne kiekvienu atveju, kai padaryta veika formaliai atitinka turto iššvaistymo sudėties požymius, veika pripažįstama nusikalstama. Veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veikai pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu).

Kaltinamieji pirmosios instancijos teisme pateikė rašytinius įrodymus, kokie asmenys UAB „E“ išregistravimo momentu buvo jos kreditoriai ir akcininkai, t. y. potencialiai žalą patyrę asmenys, ir prašė iškviesti šių asmenų atstovus, kad būtų išsiaiškinta, ar jie patyrė žalą, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad žalą patyrė UAB „E“, kuri neegzistuoja, visiškai ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, kas buvo UAB „E“ kreditoriai ir akcininkai, galėję patirti žalą dėl inkriminuojamo nusikaltimo (BK 184 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad susidaro visiškai nelogiška situacija, kad žalą dėl savo nusikalstamų veiksmų patyrė patys kaltinamieji (UAB „E“ kreditorė – UAB „A“; UAB „E“ akcininkai – UAB „PVB“ (įmonės išregistravimo metu valdomas S. B.), labdaros ir paramos fondas „T“ (įmonės išregistravimo metu valdomas K. B.) ir Vilniaus r. žemės ūkio bendrovė „S“ (įmonės išregistravimo metu valdoma K. B. ir A. A.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „preliminarioji sutartis, padariusi bendrovei didelės turtinės žalos, buvo sudaryta su šios įmonės akcininkais, akivaizdžiai nuostolingai ir ekonomiškai nepagrįstai. Teismas sutiko, kad naudos gavėjai yra UAB „E“ akcininkai, todėl darytina išvada, kad žala buvo padaryta įmonės akcininkams ir kreditoriams, t. y. kaltinamiesiems. Tai paneigia neteisėtų veiksmų buvimą ir veikos pavojingumą ir sudaro pagrindą išteisinti jį (kasatorių), UAB „A“ ir kitus asmenis, kaltinamus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenurodė, kokiu pagrindu atmetė kaltinamųjų argumentus dėl to, kad UAB „E“ akcininkams dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties ir dėl 2008 m. spalio 10 d. susitarimo sudarymo nebūtų pagrindo taikyti net civilinės atsakomybės.

Civilinėje teisėje bendrovės akcininkų ir vadovo atsakomybė yra aiškiai atskirta. T. y. juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. T. y. juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis teisės aktuose ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Valdymo organo narys pagal civilinės teisės normas atsako prieš juridinį asmenį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2009">3K-3-244/2009</a>) nurodė, kad juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikoma ta norma, kuri taikoma valdymo organo nariui, t. y. dėl atsakomybės prieš patį juridinį asmenį. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais – t. y. juridinio asmens valdymo organas (šiuo atveju likvidatorius jam taip pat priskirtinas) atsako pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį prieš juridinį asmenį; o juridinio asmens dalyvis (akcininkas) atsako pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį – tik prieš kreditorius. Tai reiškia, kad įmonės dalyvis (akcininkas) negali būti laikomas atsakingu prieš patį juridinį asmenį, t. y. žalą gali padaryti tik kreditoriams, tačiau ne pačiam juridiniam asmeniui. Kai įmonė neturi kreditorių arba kreditoriai yra tie patys akcininkai arba jų valdomos įmonės, akcininkui atsakomybė nekyla. Šiuo atveju jam (kasatoriui) ir S. B. yra pareikštos pretenzijos dėl žalos UAB „E“ padarymo būtent kaip šios įmonės akcininkams, tačiau vienintelė kreditorė – UAB „A“ – nereiškia pretenzijų, be to, UAB „A“ yra taip pat kaltinama žalos UAB „E“ padarymu. Nenustačius žalos kreditoriams, nėra jokio pagrindo akcininkui taikyti nei civilinės, nei baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teismų praktiką turto iššvaistymo bylose. Taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą verslo organizavimą turi būti aišku, kas dėl to patyrė žalą: bendrovės akcininkai, darbuotojai, kreditoriai. Baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymas įmonės vadovui už netinkamą disponavimą patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu turi būti pagrįstas išvada, kad tokie vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas ir kad buvo esmingai pasunkintos galimybės ginti pažeistas teises civilinėmis arba administracinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-788/2017">2K-26-788/2017</a>). Todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje byloje neatitinka jos taikymo pagrindų ir paskirties.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai kvalifikuota žala bei priežastinis ryšys tarp tariamo 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties suklastojimo ir žalos – 173 161 Lt pelno mokesčio nesumokėjimo. 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties klastojimo tikslas ir kvalifikuojantis požymis kaltinamajame akte buvo nurodomas 1 800 000 Lt žalos UAB „E“ padarymas. Ši nusikalstama veika buvo įrodinėjama kaltinamajame akte kaip turto iššvaistymo sudėtinė dalis, teigta, kad UAB „A“ bei kiti kaltinamieji organizavo 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties klastojimą turint tikslą iššvaistyti UAB „E“ didelės vertės – 1 800 000 Lt – turtą. Pirmosios instancijos teismas išteisino jį (kasatorių) bei kitus kaltinamuosius pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl turto iššvaistymo, nesant privalomojo žalos požymio. Tačiau šis žalos požymis (tariamai padaryta 1 800 000 Lt žala UAB „E“) buvo laikomas kvalifikuojančiu ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – kaltinamajame akte teigta ir teisme įrodinėta, kad 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties klastojimu buvo padaryta didelė žala UAB „E“. Jis, UAB „A“ bei kiti kaltinamieji apeliaciniuose skunduose pažymėjo, kad, teismui konstatavus privalomojo žalos požymio nebuvimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, atitinkamai nėra ir BK 300 straipsnio 3 dalies nusikaltimo sudėties, kadangi ir šios veikos sudėtyje nėra privalomojo žalos požymio. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties klastojimo tikslas buvo ne iššvaistyti UAB „E“ turtą, ir nuosprendyje pašalino šį požymį iš BK 300 straipsnio 3 dalies veikos, o panaikinti 173 161 Lt mokestinę prievolę, t. y. kad dokumento klastojimas iš esmės yra BK 182 straipsnio 2 dalies (mokestinio sukčiavimo) sudėtinė dalis. Taip buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad apeliantų pažymėti pirmosios instancijos teismo procesiniai pažeidimai yra formalūs, kad apeliacinės instancijos teismas sudarė galimybes apeliaciniame procese gintis nuo pakeisto kaltinimo ir kad nėra pagrindo panaikinti šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies. Tačiau net apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas galėjo išeiti už baudžiamosios bylos ribų ir iš esmės pakeisti kaltinimo įrodinėtus BK 300 straipsnio 3 dalies nusikalstamos veikos požymius, nurodant, kad kvalifikuojantis didelės žalos požymis reiškia 173 161 Lt žalą valstybei, šiuo atveju turėjo būti nustatyta, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamo 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties suklastojimo ir 173 161 Lt pelno mokesčio nesumokėjimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl jo (kasatoriaus) ir kitų kaltinamųjų argumentų dėl priežastinio ryšio nebuvimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalį, netinkamai kvalifikavo priežastinį ryšį, taip pažeisdamas BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas BK 300 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant kaltininko psichinį santykį tiek su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai. Kai kaltinama, kad nusikaltimas padarytas bendrininkaujant, turi būti nustatyta, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar nenutolęs priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto, ar vien jų veiksmai dėsningai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 390/2010).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad 2008 m. balandžio 4 d. preliminarioji sutartis buvo suklastota turint tikslą sukčiauti (panaikinti prievolę mokėti pelno mokestį), tačiau visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyti veikos pagal 300 straipsnio 3 dalį kvalifikavimui privalomi atlikti veiksmai, nustatytinos aplinkybės (veikos požymiai), jų pagrindimas ir įvertinimas nėra atlikti. Jeigu teismai būtų tinkamai vykdę šias pareigas, būtų padarę išvadą dėl priežastinio ryšio tarp 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties suklastojimo ir teismo nurodomos didelės žalos – 173 161 Lt pelno mokesčio valstybei nesumokėjimo – nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad siekiant UAB „E“ naudai išvengti mokėtino pelno mokesčio, remiantis tariamai fiktyvia 2008 m. balandžio 4 d preliminariąja sutartimi, 2008 m. spalio 10 d. buvo sudarytas susitarimas dėl preliminariosios sutarties pabaigos, pagal kurį UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervesta 1 800 000 Lt suma įskaityta kaip bauda ir liko UAB „A“ dėl preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo. UAB „E“ bankroto administratorius šią 1 800 000 Lt sumą nepagrįstai įtraukė į leidžiamus atskaitymus, dėl to buvo gautas mažesnis mokėtinas pelno mokestis. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 4 d.) netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos už Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus yra neleidžiami atskaitymai, apskaičiuojant pelno mokestį. Taigi, 1 800 000 Lt bauda, kuri pagal 2008 m. spalio 10 d. susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties nutraukimo liko UAB „A“, yra neleidžiami atskaitymai pelno mokesčio apskaičiavimo prasme.

UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą atlikusi Šiaulių apskrities VMI specialistė D. S. teisme patvirtino, kad 2008 m. balandžio 4 d. preliminarioji sutartis ir 2008 m. spalio 10 d. susitarimas nepanaikino UAB „E“ pareigos mokėti pelno mokestį. Taigi, teismas pripažino, kad nėra BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos motyvo ir tikslo. Nesant būtinojo veikos požymio – žalos ir priežastinio ryšio tarp sutarties suklastojimo ir tariamo mokestinės prievolės panaikinimo, nėra pagrindo jo ir kitų kaltinamųjų atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis (kasatorius), S. B. ir A. A. nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe. Priklausymas organizuotai grupei nuteistiesiems inkriminuojamas iš esmės remiantis viena aplinkybe – jie tarpusavyje buvo pažįstami ir juos vienijo darbiniai santykiai arba bendri verslo interesai. Vien tik šios aplinkybės nepakanka konstatuoti priklausius organizuotai grupei. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamieji turėjo siekį daryti nusikalstamas veikas ir kad jų veiksmus vienijo bendra tyčia. Jam pareikštas kaltinimas subūrus organizuotą grupę ir organizavus bei vadovavus jos veiklai yra nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, todėl teismai nepagrįstai jį ir kitus kaltinamuosius nuteisė pagal BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Konstatavus priežastinio ryšio nebuvimą tarp tariamo 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties suklastojimo bei mokestinės prievolės panaikinimo, t. y. jog paminėtas dokumentas nesukūrė prielaidų UAB „E“ išvengti pelno mokesčio, neegzistuoja teismų nurodomas dokumento klastojimo tikslas ir motyvas ir nėra BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, tai automatiškai paneigia ir organizuotos grupės požymių egzistavimą. Organizuotos grupės tikslas – panaikinti mokestinę prievolę 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties pagrindu – objektyviai negalėjo būti įgyvendintas, ir teismai nuosprendžiuose sutiko, kad šio dokumento pagrindu bankroto administratorius R. V. neturėjo pagrindo 1 800 000 Lt sumą pelno mokesčio deklaracijoje nurodyti prie leidžiamų atskaitymų, apskaičiuojant įmonės pelną. Byloje nustatyta, kad, vadovaujantis šia preliminariąja sutartimi, UAB „E“ sumokėta 1 800 000 Lt suma UAB „A“ turėjo būti įtraukta pelno mokesčio deklaracijoje prie neleidžiamų atskaitymų, tačiau buvo nurodyta galimai klaidingai prie leidžiamų atskaitymų, dėl to neatsirado pelno mokestis. Byloje nėra nustatyta, kad nurodymą R. V. pelno mokesčio deklaracijoje įrašyti galimai klaidingus duomenis davė jis (kasatorius) ir kad toks galimai klaidingas įrašas UAB „E“ pelno mokesčio deklaracijoje apskritai atitinka nusikalstamos veikos požymius, o nėra tik administracinis ar mokestinis pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, esą nusikaltimams buvo pasitelkta fiktyvi įmonė UAB „E“, ką neva patvirtina liudytojos A. M. parodymai, yra klaidingos ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes liudytoja A. M. nepatvirtino, kad UAB „E“, kurios direktore ji buvo paskirta, nevykdė jokios veiklos. Priešingai, liudytojos A. M., R. R. parodymai, notaro patvirtintos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys tarp UAB „E“ ir VšĮ „TI“ bei UAB „E“ ir UAB „G“, mokėjimai pagal šias sutartis patvirtina, kad UAB „E“ vykdė ūkinę komercinę veiklą, o A. M., kaip UAB „E“ direktorė, dalyvavo sudarant šiuos sandorius notaro biure. Šie sandoriai nėra ginčijami kaip neteisėti ir sukėlė teisines pasekmes – perleistas / įgytas nekilnojamasis turtas, mokėta turto kaina. Vien aplinkybė, kad liudytoja A. M. nepamena 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties tarp UAB „E“ ir UAB „A“, nelemia išvados, kad UAB „E“ yra fiktyvi įmonė ar kad pastaroji sutartis yra suklastota, todėl ja negali būti remiamasi konstatuojant organizuotos grupės egzistavimą.

Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo (kasatoriaus), S. B. ir R. V. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė BK 220 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, kad kaltinamųjų veiksmuose yra būtent šio nusikaltimo sudėtis. Teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nuosprendyje cituotos teismų praktikos ir prieštarauja teismo išvadoms, padarytoms kvalifikuojant jo (kasatoriaus) ir kitų kaltinamųjų veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį ir kitus kaltinamuosius kaltais pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nenurodė, kaip jo veiksmai lėmė UAB „E“ pelno mokesčio deklaracijos, kurioje buvo įrašyti galimai neteisingi duomenys apie UAB „E“ pelną, pateikimą Mokesčių inspekcijai, kaip pasireiškė jo tiesioginė tyčia siekiant išvengti mokesčių. Konstatavus, kad neegzistuoja BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, buvo pagrindas išteisinti jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o ne perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 220 straipsnio 1 dalį, tik formaliai nurodant, kad jo veiksmuose yra šio nusikaltimo sudėtis, tačiau nuosprendyje išsamiai neanalizuojant ir įrodymais nepagrindžiant, kaip visi šios nusikalstamos veikos požymiai pasireiškė jo veiksmuose, taip pažeidžiant BPK 331 straipsnio 2 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Byloje nustatyta, kad UAB „E“ pelno mokesčio deklaraciją ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kurioje buvo įrašyti galimai neteisingi duomenys (t. y. UAB „A“ gauta 1 800 000 Lt bauda įtraukta prie sąnaudų, mažinančių apmokestinamąjį pelną), mokesčių administratoriui pateikė bankroto administratorius R. V.. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių R. V. tiesioginę tyčią pateikti neteisingus duomenis mokesčių administratoriui ir išankstinį susitarimą tarp jo (kasatoriaus) ir R. V. tokią deklaraciją pateikti. Mokesčių administratoriui pateiktame dokumente nebuvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys – UAB „A“ gavo iš UAB „E“ 1 800 000 Lt sumą, tik ši suma galimai buvo įrašyta ne į tą ataskaitos eilutę, tačiau tai automatiškai negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens UAB „A“ direktorius K. B. ir įgaliota atstovė advokatė Justina Stucka prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „A“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – išteisinti UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „A“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „A“ išteisinta dėl šių nusikalstamų veikų; netenkinus pirmiau nurodytų prašymų, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš UAB „A“ valstybei išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 521 316,03 Eur. Šiame kasaciniame skunde nurodyti tapatūs argumentai, kaip ir nuteistojo K. B. kasaciniame skunde, todėl jie nekartojami. Kasatorius skunde papildomai nurodo:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo K. B. ir, kaip to pasekmė, UAB „A“ veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepasisakė dėl reikšmingų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, paneigiančių ginčo sandorio fiktyvumą bei turto iššvaistymo sudėties požymių kaltinamųjų veiksmuose buvimą, t. y. nenurodė motyvų, kodėl atmetė apeliantų argumentus bei įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o padarytos remiantis prielaidomis, todėl UAB „A“ nepagrįstai nuteista dėl UAB „E“ turto iššvaistymo. UAB „A“ neturėjo ketinimų iššvaistyti UAB „E“ turto, kadangi tai būtų lėmę UAB „A“ tiesioginę atsakomybę dėl daugiau kaip 2 mln. Lt sumos bankui „Snoras“, t. y. tai būtų padarę žalą pačiai UAB „A“.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl atmeta apeliacinio skundo motyvus, kam 1 800 000 Lt būtų panaudoti, jeigu UAB „A“ būtų grąžinusi UAB „E“ iš pastarosios gautą avansą pagal preliminariąją sutartį. 1 800 000 Lt suma būtų išmokėta UAB „A“ dengiant jos kreditoriaus reikalavimą, kuris bankroto pradžioje sudarė 1 829 210 Lt sumą, nes daugiau jokių kreditorių UAB „E“ neturėjo, t. y. lėšos vis tiek būtų pervestos iš UAB „E“ į UAB „A“ sąskaitą, tik kitu pagrindu, ir šiuo atveju darytina išvada, kad nusikaltimas jau nebūtų padarytas. UAB „A“ būtų galėjusi taikyti įskaitymą, t. y. jeigu UAB „A“ būtų buvusi įpareigota grąžinti UAB „E“ 1 800 000 Lt, tačiau kartu UAB „A“ iš VšĮ „Kretos inovacija“ turėjo įgijusi reikalavimą į UAB „E“ dėl 1 829 210 Lt sumos. Taigi, bet kuriuo atveju būtų taikytas įskaitymas ir 1 800 000 Lt suma likusi UAB „A“, ir tai tik patvirtina nesant inkriminuojamos veikos pavojingumo.

. UAB „A“ neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukliudę mokesčių administratoriui gauti savo reikalavimo patenkinimą UAB „E“ bankroto procese. Byloje nustatyta, kad pagal 2003 m. kovo 20 d. Mokesčių nepriemokų išieškojimo instrukciją Šiaulių apskrities VMI, dar nebaigusi patikrinimo, turėjo galimybę pareikšti kreditoriaus reikalavimą, tačiau jo nereiškė. Todėl pagrįstai ir teisėtai Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka UAB „E“ gautos lėšos bankroto procese buvo paskirstytos UAB „A“, kaip vienintelei UAB „E“ kreditorei, dengiant dalį jos finansinio reikalavimo. VMI, nesutikdama su tokiu sprendimu dėl lėšų paskirstymo, dėl įmonės pabaigos, galėjo naudotis civilinėmis priemonėmis – teikti skundą dėl UAB „E“ lėšų paskirstymo, ginčyti sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo, tačiau to nepadarė ir tai patvirtino liudytojos – D. S., atlikusi UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą, ir Z. L., buvusi Šiaulių apskrities VMI viršininko pavaduotoja.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs UAB „A“ kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, nusprendė konfiskuoti 1 800 000 Lt (521 316,03 Eur) sumą iš UAB „A“. Teismas nurodė, kad UAB „A“ neatlygintinai gavo turtinės naudos UAB „E“ sumokėjus tariamą 1 800 000 Lt dydžio baudą ir minėti pinigai buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, rezultatas, o kadangi UAB „E“ civilinio ieškinio nepareiškė ir jokių pretenzijų neturi, minėti pinigai privalo būti konfiskuoti. Tokios išvados laikytinos nepagrįstomis, sudaro piktnaudžiavimo grėsmę ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams specialiai nenustatant žalą patyrusių asmenų, o valstybei galimai neteisėtai praturtėti.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „E“ civilinio ieškinio nepareiškė ir jokių pretenzijų neturi, nes UAB „E“ negali pareikšti civilinio ieškinio, kadangi yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, tačiau minėtame Senato nutarime išaiškinta, kad tokiu atveju žalą patyrusiais laikomi tokios įmonės kreditoriai ir akcininkai. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo ignoruota, dėl to netinkamai pritaikytas BK 72 straipsnis. Civilinį ieškinį šiuo atveju galėtų pareikšti UAB „A“, kadangi būtent ji buvo UAB „E“ kreditorė jos išregistravimo metu, kurios nepadengtas kreditoriaus reikalavimas sudarė 1 087 306,97 Lt. Taigi, paminėta suma bet kuriuo atveju būtų buvusi pervesta UAB „A“ kaip vienintelei kreditorei, o likusi suma paskirstyta akcininkams. Šios aplinkybės atskleidžia kaltinimo turto iššvaistymu absurdiškumą, kai asmenys dėl nepavykusio verslo sandorio kaltinami realiai padarę žalą sau, o valstybė už tai dar ir baudžia, nenustato žalą patyrusių asmenų bei teisėtai gautas lėšas išieško. 1 800 000 Lt suma turi būti UAB „A“ išmokėta realiai žalą patyrusiems asmenims. Todėl teismas nepagrįstai nuteisė UAB „A“ ir kitus kaltinamuosius pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, kadangi šiuo atveju nėra ne tik privalomojo žalos požymio, bet ir neteisėtų veiksmų ir veikos pavojingumo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų K. B., A. A. ir nuteisto juridinio asmens UAB „A“ kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, o Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir nuteistojo R. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl byloje pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybių nustatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, 331 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir BK 300 straipsnio 3 dalies, 184 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniais skundais nuteistieji K. B., A. A. ir juridinis asmuo – UAB „A“ prašo: K. B. – pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas dėl šios nusikalstamos veikos; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir byla šia apimtimi nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; A. A. – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas; juridinis asmuo UAB „A“ – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „A“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „A“ dėl šios nusikalstamos veikos išteisinta, ir netgi ir tuo atveju, jeigu minėti prašymai būtų netenkinami, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš UAB „A“ nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 521 316,03 Eur valstybei. BPK 383 straipsnyje nustatyta – kasacinės instancijos teismas panaikina ir pakeičia nuosprendį ir nutartį vadovaudamasis šio kodekso 369 straipsnyje nustatytais pagrindais. Nuteistieji K. B. ir UAB „A“ kasacinius skundus padavė BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais, t. y. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių šio kodekso pažeidimų, o nuteistasis A. A. – BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Iš kasaciniuose skunduose nurodomų argumentų matyti, kad esminiai BPK nuostatų (pavyzdžiui, BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai, o dėl to ir netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas siejami ir su teismų atliktu įrodymų (liudytojų, pačių nuteistųjų parodymų bei kitų bylos duomenų) vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ir nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, UAB „A“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, o A. A. – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, ir priimdamas naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, kuriuo šiuos asmenis pagal minėtus kaltinimus pripažino kaltais, bei atmesdamas apeliantų argumentus ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o UAB „A“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 330 straipsnyje nustatyta, kad jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. B., kaltintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, S. B. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, A. A. – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, juridinis asmuo – UAB „A“, kaltintas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, buvo išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios jiems inkriminuoto nusikaltimo, t. y. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, požymių; K. B. ir S. B. pareikšti kaltinimai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį pakeisti iš kaltinimo pašalinant tai, kad jiems suorganizavus tikro dokumento suklastojimą (preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį) ir šį dokumentą panaudojus buvo padaryta didelė – 1 800 000 Lt – žala UAB „E“, bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuojant, kad „<...> žala viso sukčiavimo mechanizmo pasėkoje buvo padaryta toje apimtyje, kad buvo išvengta sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Taigi kvalifikacija pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išlieka nepakitusi, nes tokio suklastojimo pasėkoje buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė“. Apeliacinės instancijos teismas, šią bylos dalį išnagrinėjęs pagal nuteistųjų K. B., S. B. (kuris kasacinio skundo nepadavė) ir UAB „A“ apeliacinius skundus dėl nepagrįsto ir neteisėto jų nuteisimo atitinkamai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir kuriais prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, bei prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. B., S. B., A. A. ir juridinis asmuo UAB „A“ buvo išteisinti – K. B. ir S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, ir dėl šių kaltinimų priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistųjų apeliacinius skundus atmetė, o prokuroro prašymą patenkino, šią pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas priimamo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 331, 332 straipsniai). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015 ir kt.).

BPK 326 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį šio kodekso 329 straipsnio numatytais pagrindais. Pagal BPK 329 straipsnio 2 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad nuosprendis turi būti surašomas laikantis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, naujame apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) yra prieštaringos, keliančios pagrįstų abejonių jų teisingumu ir, be to, nėra pagrįstos nuosekliais ir tarpusavyje logiškai susijusiais argumentais, paneigiančiais pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, atsakomybė kyla pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas kitiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turtinės teisės iššvaistymas galimas taip pat kitais būdais, pvz., laiku jų nerealizavus, patvirtinus fiktyvų prievolės įvykdymą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526/2010">2K-526/2010</a>, 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-7-182/2015 ir kt.). Pagal BK 184 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Įgaliojimai turtui ar turtinei teisei kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais (pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams) pagrindais. Pagal teismų praktiką patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala; jei turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 184 straipsnį. Svetimas turtas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan., o svetima turtinė teisė – kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų. Akcinės bendrovės turtas jos akcininkų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą ir konkrečias kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes. Akcinės bendrovės turtas akcininkų teisėtai gali būti įgyjamas tik įstatymuose ir sutartyse nurodytais pagrindais. Kasacinės instancijos teismas priimtose nutartyse taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2007">2K-123/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-285/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-285/2013">2K-285/2013</a>, 2K-93/2013, 2K-518/2014 ir kt.).

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį; tai reiškia, kad kaltininko kaltumas baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojamas, o turi būti nustatomas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su S. B., 2008 m. balandžio–spalio mėn. laikotarpiu suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala, t. y. už tai, kad, žinodamas, jog UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius Molėtų r., Ambraziškių k., 2008 m. balandžio mėn. nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B. patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, o UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt; S. B. per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. nurodė patvirtinti minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. Šio suklastoto dokumento – 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties – pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ banko sąskaitos buvo pervestas kaip avansinis mokėjimas 1 800 000 Lt į UAB „A“ banko sąskaitą, o K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d. sudarius susitarimą dėl preliminariosios sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestas 1 800 000 Lt avanso įskaitytas kaip bauda dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Juridinis asmuo UAB „A“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad K. B., būdamas bendrovės direktorės pavaduotojas ir vienintelis akcininkas, veikė UAB „A“ naudai ir interesais. K. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe, susidedančia iš jo paties, S. B. ir R. V., 2008 m. vasario mėn. – 2009 m. sausio mėn. laikotarpiu veikdamas pagal išankstinį jo ir S. B. sukurtą nusikalstamos veikos planą, fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. vasario mėn. K. B., kontroliuodamas VšĮ „TI“ per patronuojančią UAB „V“, kurios 100 proc. akcijų savininku jis pats ir buvo, veikdamas pagal iš anksto paruoštą nusikalstamos veikos planą, kartu su S. B. turėdamas tikslą perparduoti VšĮ „TI“ nuosavybės teise turėtus šešis žemės sklypus išvengiant gauto pelno mokesčio, nurodė viešosios įstaigos „TI“ direktoriui D. S. (nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką) pasirašyti šešių VšĮ „TI“ nuosavybės teise turėtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis su jo (K. B.) per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę „S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB „E“ ir žinodamas, kad už sklypus nebus sumokėta, atsiskaitymui užtikrinti nurodė surašyti paprastąjį 1 750 000 Lt sumos vekselį. A. M., atstovaudama UAB „E“, 2008 m. vasario 29 d. pasirašė UAB „E“ nuosavybės teise turėtų 4 žemės sklypų, esančių Vilniaus r. sav., Aukštuolės k., pardavimo direktorės R. R. atstovaujamai uždarajai akcinei bendrovei „G“ sutartį, šios sutarties pagrindu UAB „G“ 2008 m. kovo 3, 13 bei 20 dienomis pervedė į UAB „E“ banko sąskaitą 2 253 660 Lt. Po to K. B. ir S. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ banko sąskaitoje esančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai fiktyvios preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ banko sąskaitos, esančios AB banke „Snoras“, į UAB „A“ banko sąskaitą, esančią AB Ūkio banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d. su UAB „E“ likvidatoriumi A. A. sudarė susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ banko sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso įskaitė kaip baudą dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. R. V., veikdamas kaip UAB „E“ bankroto administratorės UAB „DP“ įgaliotas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba, pagal išankstinį susitarimą su K. B., pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 straipsnio, taip pat 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas, nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus ir Pelno (nuostolių) ataskaitos II dalyje „Pardavimo savikaina“ deklaravo 2 979 129 Lt, t. y. 1 800 000 Lt daugiau, bei UAB „E“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. lapkričio 11 d. mokestinį laikotarpį 44 eilutėje „mokestinio laikotarpio veiklos (be pozityviųjų pajamų) rezultatas – pelnas (nuostolis)“, užuot nurodęs 1 154 406 Lt pelno, nepagrįstai nurodė 645 594 Lt nuostolį bei neapskaičiavo 15 proc. pelno mokesčio ir 69 eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nenurodė 172 161 Lt mokėtino pelno mokesčio, ir šią metinę pelno mokesčio deklaraciją bei pelno (nuostolių) ataskaitą 2009 m. sausio 30 d. pateikė Šiaulių apskrities VMI.

K. B. ir S. B. kaltinami pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, o A. A. – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį tuo, kad, veikdami organizuota grupe (suburta ir vadovaujama K. B. ir S. B.), 2008 m. sausio–spalio mėnesių laikotarpiu, veikdami pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu UAB „A“ naudai iššvaistė didelės vertės UAB „E“ turtą – 1 800 000 Lt, pirmosios instancijos teismo buvo išteisinti nesant jų veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Taip pat išteisintas ir juridinis asmuo – UAB „A“, kuris buvo kaltinamas tuo, kad K. B., būdamas vienintelis UAB „A“ akcininkas ir šios bendrovės direktorės pavaduotojas, organizavo UAB „E“ turto iššvaistymą veikdamas UAB „A“ naudai ir interesais. Tokį sprendimą šis teismas, pažymėjęs, kad BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtinas jos požymis turtinės žalos padarymas, motyvavo tuo, kad <...> kaip nurodoma kaltinime, didelė žala – 1 800 000 Lt – buvo padaryta UAB „E“, tačiau ši bendrovė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2009 m. rugsėjo 28 d. <...> Ikiteisminis tyrimas pradėtas jau esant UAB „E“ išregistruotai iš Juridinių asmenų registro. Taigi, byloje ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti nustatyta, kokiems asmenims faktiškai galėjo būti padaryta materialinė žala. Tokie asmenys yra likviduotos įmonės kreditoriai, akcininkai ar kiti asmenys. Būtent šie asmenys galėjo patirti žalą dėl inkriminuojamo turto iššvaistymo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Vienintelė UAB „E“ kreditorė įmonės išregistravimo dieną buvo UAB „A“, jos nepadengtas kreditoriaus reikalavimas UAB „E“ bankroto byloje sudarė 1 087 306,97 Lt. UAB „E“ akcininkai buvo UAB „PVB“, turinti 900 balsų (45 proc.) (vėliau, 2009 m., akcijas įgijo LPF „T“, valdomas K. B.), ir Vilniaus rajono ŽŪB „S“, turinti 1100 balsų (55 proc.). <...> Nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtis reikalauja privalomojo padarytos žalos požymio, kuris, teismo manymu, turi būti realus, o ne deklaratyvus. <...> Kad dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį byloje susidaro visiškai nelogiška situacija, kai žalą dėl savo nusikalstamų veiksmų patyrė patys kaltinamieji (UAB „A“ – UAB „E“ kreditorė; UAB „PVB“ (įmonės išregistravimo metu valdoma S. B.), LPF „T“ (įmonės išregistravimo metu valdomas K. B.) ir Vilniaus r. ŽŪB „S“ (įmonės išregistravimo metu valdoma K. B. ir A. A.). <...> Kaip matyti iš bylos medžiagos, visa K. B. ir S. B. veiksmų grandinė akivaizdžiai rodo, jog šių asmenų tikslas buvo ne UAB „E“, kurią iš esmės šie asmenys ir valdė, turto iššvaistymas, o mokestinis sukčiavimas, dėl kurio buvo išvengta pelno mokesčio mokėjimo valstybei. <...> Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, nuosprendžio dalį, kuria S. B., K. B. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, panaikino ir priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „nustatytų aplinkybių visuma, šalių atlikti veiksmai iki ir po preliminariosios nekilnojamojo turto sutarties pasirašymo, tai, kad šių įmonių vardu veikė susiję asmenys, visus juos siejo ar giminystės ryšiai, ar ilgalaikė draugystė, įmonės buvo nuteistųjų K. B., S. B. kontroliuojamos ar valdomos (buvo įmonių akcininkai, vadovai), akivaizdžiai neproporcingai didelės avansinės įmokos sumokėjimas UAB,,A“ (avansinė įmoka siekė net 78 procentus nekilnojamojo turto vertės), skubus, tai yra praėjus po preliminariosios sutarties pasirašymo tik šešiems mėnesiams, kai preliminariojoje sutartyje buvo numatyta, kad pagrindinė sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo turėjo būti pasirašyta beveik po metų laiko, duoda pagrindą išvadai, kad preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje užfiksuoti duomenys apie vienos šalies, tai yra šiuo atveju UAB,,E“, ketinimą pirkti nekilnojamąjį turtą neatitiko tikrovės, tarp šalių buvo įtvirtinti ir realiai vyko verslo subjektų faktinio poreikio neatitinkantys, fiktyvūs verslo santykiai; t. y. buvo siekiama tik pasinaudojant UAB,,E“, kurios turtą iš esmės ir kontroliavo patys nuteistieji K. B. ir S. B., sudaryti vaizdą, kad yra įmonė, kuri ketina pirkti nekilnojamąjį turtą, iš anksto žinant, kad ji tokių ketinimų neturi, ir taip sukurti sąlygas UAB,,A“ išsimokėti UAB,,E“ priklausančias lėšas, taip jas iššvaistant (byloje nėra duomenų, kad šios lėšos buvo pasisavintos); tuo pačiu, šios fiktyvios sutarties pagrindu netesybas (baudą) nepagrįstai bankroto administratoriui įtraukus į leidžiamus atskaitymus, mokesčių inspekcijai pateikti neteisingus duomenis ir išvengti didelės vertės turtinės prievolės – nesumokėti mokesčių už pelningą sandorį, atsiradusios pardavus UAB,,E“ nuosavybės teise priklausančius keturis žemės sklypus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sudarytas sandoris buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės UAB,,E“ funkcionavimui kenkiantis sprendimas, o nusikalstami padariniai, priežastiniu ryšiu susiję su K. B., A. A., S. B. veika, kilo ne, kaip teigiama jų parodymuose, dėl ekonominės krizės, o dėl akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančio, ekonomiškai nepagrįsto sandorio sudarymo; sandoris akivaizdžiai prieštaravo UAB,,E“ interesams, todėl pagal jį įvykdytas neatlygintinas pinigų perleidimas UAB,,A“ negali būti pripažintas teisėtu; preliminariosios sutarties sudarymo metu tiek K. B., tiek S. B. buvo UAB,,E“ akcininkai, taigi preliminarioji sutartis, padariusi bendrovei didelės turtinės žalos, buvo sudaryta su šios įmonės akcininkais akivaizdžiai nuostolingai ir ekonomiškai nepagrįstai“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, netinkamai aiškino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ydingai interpretavo teismų praktiką ir nevisapusiškai įvertino šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes; kad byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nuteistųjų K. B., S. B., A. A., juridinio asmens UAB,,A“ veikoje yra nustatyti. Darydamas tokias išvadas šis teismas pažymėjo, kad BK 184 straipsnyje nurodytos veikos sudėčiai įtakos neturi pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje akcentuojama aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu UAB,,E“ jau nebeegzistavo kaip juridinis asmuo, nes turto iššvaistymo sudėtis yra materiali ir būtent tai lemia šios veikos baigtumo momentą; kad turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai); kad nagrinėjamu atveju fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB,,E“ ir UAB,,A“, kurios suklastojimą ir po to panaudojimą organizavo K. B. ir S. B., pagrindu buvo pervesta iš UAB,,E“ banko sąskaitos į UAB,,A“ banko sąskaitą 1 800 000 Lt avansinė įmoka, kuri, sudarius 2008 m. balandžio 4 d. susitarimą dėl šios sutarties pabaigos, įskaityta kaip netesybos (bauda) dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir būtent nuo šio momento UAB,,E“ priklausančios piniginės lėšos buvo neteisėtai perleistos UAB,,A“ ir UAB,,E“ neturėjo jokių galimybių šiuo turtu disponuoti, būtent nuo šių pinigų neteisėto praradimo ši nusikalstama veika ir buvo baigta.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1–2 dalių reikalavimus, nes nuosprendyje padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, pagrįstos prielaidomis bei nenurodant, kodėl atmetami arba apskritai nevertinami bylos duomenys, patvirtinantys, kad nusikalstamos veikos, numatytos tiek BK 300 straipsnio 3 dalyje, tiek ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, nebuvo padarytos; kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nenustačius būtinųjų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties (objektyviųjų ir subjektyviųjų) požymių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, kad kasatorių argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, jų gynybos versijų atmetimo yra visiškai nepagrįsti.

BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Proceso teisingumo principas (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, par. 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, par. 31). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, par. 31). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-3987/2013, 2K-7-22-699/2017).

Nuteistojo K. B. kasaciniame skunde teigiama, kad UAB „E“ 2 353 660 Lt lėšos buvo gautos realizuojant jo ir S. B. idėją prekybos nekilnojamojo turto objektais verslą vystyti per UAB „E“. Šio verslo esmė ir buvo ta, kad UAB „E“ perka ir vėliau pelningai perparduoda nekilnojamojo turto objektus, t. y., pardavus vieną nekilnojamojo turto objektą ir gavus pelną, gautos lėšos vėl investuojamos į naują objektą, kurį vėliau vėl siekiama perparduoti. Esant tokiam prekybos nekilnojamuoju turtu modeliui, piniginės lėšos turėjo nuolat cirkuliuoti įsigyjant ir parduodant naujus nekilnojamojo turto objektus; kad toks verslo modelis, kai, trūkstant apyvartinių lėšų, už parduotas prekes gautos lėšos investuojamos įsigyjant naujas prekes, o su ankstesniais prekių tiekėjais atsiskaitoma vėliau, yra teisėtas ir plačiai taikomas verslo modelis; tokie verslo sprendimai nėra ir negali būti iš anksto vertinami kaip ekonomiškai nepagrįsti ar nepaaiškinami įprastine verslo logika. Kasatoriaus argumentai nėra nauji (t. y. ne tik kasaciniame skunde nurodomi), jie buvo vienu iš gynybos argumentų bylą nagrinėjant ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šioje byloje nustatyta, jog UAB,,E“ neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų, tačiau, nepaisant to, K. B., žinodamas, kad UAB,,E“ yra finansiškai nepajėgi atsiskaityti, kontroliuodamas VšĮ,,TI“ per patronuojančią UAB,,V“, kurios 100 procentų akcijų savininku jis pats ir buvo, nurodė viešosios įstaigos,,TI“ direktoriui D. S. pasirašyti šešių VšĮ,,TI“ nuosavybės teise turėtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis su jo (K. B.) per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę,,S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB,,E“ ir atsiskaitymui užtikrinti surašyti paprastąjį 1 750 000 Lt sumos vekselį; UAB,,E“ direktorė A. M. ir VšĮ,,TI“ direktorius D. S., vykdydami S. B. ir K. B. nurodymus, 2008 m. vasario 19 d. pasirašė VšĮ,,TI“ nuosavybės teise priklausančių šešių žemės sklypų, esančių Vilniaus r. sav., Aukštuolės k., pirkimo–pardavimo sutartį, atsiskaitymui užtikrinti surašydami 2008 m. vasario 19 d. paprastąjį vekselį, pagal kurį UAB,,E“ įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. VšĮ,,TI“ sumokėti 1 750 000 Lt; keturi iš šių sklypų buvo parduoti UAB,,G“, su kurios direktore nuteistasis S. B. derybas dėl šių sklypų buvo pradėjęs dar 2007 m., t. y. prieš metus laiko, iki buvo pasirašyta sutartis su UAB,,E“; A. M., vykdydama K. B. nurodymą, 2008 m. vasario 29 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį su UAB,,G“ direktore ir pardavė keturis žemės sklypus; 2008 m. kovo 3, 13, 20 dienomis UAB,,G“ sumokėjo UAB,,E“ už šiuos sklypus 2 253 660 Lt.

Kasatorius teisingai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas kaltinamųjų veiksmus, t. y. sudarytus sandorius iki 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties sudarymo, priskyrė neteisėtiems veiksmams, nors netgi pagal kaltinamąjį aktą šie sandoriai nebuvo laikomai neteisėtais, kaltinant pagal BK 184 straipsnį apskritai nebuvo nurodomi. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad po to UAB „E“, kurios turtas buvo K. B. ir S. B. žinioje ir jie kontroliavo šios įmonės sąskaitas, 2008 m. balandžio 4 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „A“, kurią taip pat per akcijas kontroliavo K. B., dėl nekilnojamojo turto pirkimo, tai yra sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su visomis iš sutarties kylančiomis UAB „E“ pasekmėmis: 1) prieš sudarydami pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį 2008 m. balandžio 28 d. sumokėjo avansą, sutartyje numatydami, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas sutarties neįvykdys, avansas liks kaip netesybos; 2) šalys įsipareigoja šioje sutartyje aptariamo nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, sutartyje nebuvo numatyta, jog tuo atveju, jeigu pirkėjas sutarties neįvykdys, avansas liks kaip netesybos. Iš 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „A“ (toliau – Oferentas) ir UAB „E“ (toliau – Akceptantas), matyti, kad joje buvo numatytos sankcijos dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, pagal kurias: 1) jeigu ne dėl Akceptanto kaltės bus neįmanoma sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, Oferentas privalo atlyginti visas Akceptanto patirtas faktines išlaidas, susijusias su šios sutarties vykdymu, įskaitant išlaidas, susijusias su perkamo daikto pagerinimu; 2) jeigu Akceptantas atsisakys sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, Oferentas turi teisę reikalauti atlyginti su šios sutarties vykdymu patirtas išlaidas. Šios sutarties baigiamosiose nuostatose nurodyta, kad „šalių atsakomybė už šios sutarties vykdymą nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Ginčai tarp šalių sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šioje sutartyje nesureguliuoti bei neaptarti klausimai sprendžiami vadovaujantis CK nuostatomis, reguliuojančiomis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bei preliminariosios sutarties sudarymo teisinius santykius“.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad K. B., S. B. ir A. A., veikdami K. B. ir S. B. suburta ir vadovaujamoje organizuota grupe, susidedančia iš K. B., S. B. ir A. A., 2008 m. sausio–spalio mėnesių laikotarpiu, veikdami pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu UAB „A“ naudai iššvaistė didelės vertės UAB „E“ priklausantį turtą – 1 800 000 Lt. Darydamas tokias išvadas šis teismas, kaip minėta, akcentavo ir tai, kad „fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB „E“ ir UAB „A“ pagrindu buvo pervesta iš UAB „E“ banko sąskaitos į UAB „A“ banko sąskaitą 1 800 000 Lt avansinė įmoka, kuri, sudarius 2008 m. balandžio 4 d. susitarimą dėl šios sutarties pabaigos, įskaityta kaip netesybos (bauda) dėl neva neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir būtent nuo šio momento UAB „E“ priklausančios piniginės lėšos buvo neteisėtai perleistos UAB „A“ ir UAB „E“ neturėjo jokių galimybių šiuo turtu disponuoti, būtent nuo šių pinigų neteisėto praradimo ši nusikalstama veika ir buvo baigta. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad turto iššvaistymas laikomas baigtu atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, nepaneigia teismo pareigos nustatyti ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius svetimo turto iššvaistymo sudėties požymius. Kartu pažymėtina, kad svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis ir sutarčių pagrindu. Bendrovės turtą akcininkai valdo remdamiesi civilinės teisės normomis bei bendrovės įstatais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu tiek K. B., tiek S. B. buvo UAB „E“ akcininkai; kad preliminarioji sutartis sudaryta su šios įmonės akcininkais akivaizdžiai nuostolingai ir ekonomiškai nepagrįstai. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad, kalbant apie įmonių vadovų ar sprendimus priimančių akcininkų veiksmų vertinimą, nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai šie asmenys sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-262/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-262/2013">2K-7-262/2013</a>, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-788/2017">2K-26-788/2017</a>). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik, pvz., buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet visumą objektyvių aplinkybių, iš kurių galima spręsti, kad įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>). Taigi sprendžiant, ar kaltinamas asmuo padarė BK 184 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Kasaciniame skunde K. B. teigia, kad VšĮ „TI“ 6 žemės sklypus (kuriuos vėliau pardavė UAB „E“) perėmė iš bankrutuojančios UAB „ABDC“, dengiant VšĮ „TI“ kreditoriaus reikalavimą. Kreditoriaus reikalavimą į šią bankrutuojančią įmonę VšĮ „TI“ įsigijo paėmusi 2 000 000,00 Lt paskolą iš banko „Snoras“ ir įkeitusi savo turtą. Už šią paskolą, t. y. už VšĮ „TI“ įsipareigojimą grąžinti šią pinigų sumą, laidavo tiek UAB „A“ (laidavimo sutartis pateikta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu), tiek jis su sutuoktine R. B.. Taigi, UAB „A“ bei jis, būdami įsipareigoję bankui už VšĮ „TI“ paskolą, buvo tiesiogiai suinteresuoti, kad VšĮ „TI“ atsiskaitytų su banku „Snoras“, o atsiskaityti ji galėjo tik vienu būdu – pardavusi bankroto proceso metu perimtus žemės sklypus. Todėl, pasak kasatoriaus, nelogiška teigti, kad jo valdoma UAB „A“ bei jis pats turėjo ketinimų, kad UAB „E“ nesumokėtų už įsigytus žemės sklypus VšĮ „TI“ – t. y. kad UAB „E“ piniginės lėšos būtų iššvaistytos, nes tai būtų reiškę UAB „A“ ir jo atsakomybę bankui „Snoras“; jo valdoma UAB „A“ padengė VšĮ „TI“ skolą bankui, t. y. faktiškai VšĮ „TI“ paskola buvo refinansuota ir paskolos gavėja – įsipareigojusia bankui – tapo UAB „A“. Pasak kasatoriaus, tai patvirtina, kad jis objektyviai negalėjo turėti ir neturėjo ketinimų iššvaistyti UAB „E“ turto, kadangi tai būtų lėmę jo ir jo valdomos UAB „A“ tiesioginę atsakomybę dėl daugiau kaip 2 mln. Lt bankui „Snoras“, t. y. tai būtų padarę žalą pačiam kaltinamajam – jam, taip pat ir UAB „A“. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, paneigiant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo, dėl minėtų aplinkybių nepasisakyta. Kaip jau buvo pažymėta, būtinasis turto iššvaistymo, kaip ir kitų nusikaltimų nuosavybei, požymis – turtinės žalos padarymas. Todėl, siekiant teisingai nustatyti šio požymio buvimą ar nebuvimą, privalu nustatyti ir įvertinti, ar iš tiesų realiai inkriminuojama žala buvo padaryta ir kas ją galėjo patirti. Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad ne kiekvienu atveju, kai padaryta veika formaliai atitinka turto iššvaistymo sudėties požymius, veika pripažįstama nusikalstama. Veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Be kita ko, kasacinės instancijos teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-788/2017">2K-26-788/2017</a>, pažymėjo, kad taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą verslo organizavimą turi būti aišku, kas dėl to patyrė žalą: bendrovės akcininkai, darbuotojai, kreditoriai, be to, dar kartą pažymėjo, kad baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymas įmonės vadovui už netinkamą disponavimą turtu turi būti pagrįstas išvada, kad tokie veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas ir kad buvo esmingai pasunkintos galimybės ginti pažeistas teises civilinėmis ar administracinėmis teisinėmis priemonėmis. Nagrinėjamoje byloje K. B. nuteistas už tai, kad suorganizavo UAB „E“ didelės vertės turto iššvaistymą. Atsižvelgiant į tai, kad pats teismas nustatė, jog K. B. ir S. B., kuris taip pat nuteistas už šio nusikaltimo organizavimą, buvo šios bendrovės akcininkai, bendrovės turtas buvo jų žinioje ir jie kontroliavo šios bendrovės sąskaitas, lieka logiškai nepaaiškinama, kodėl bendrovės savininkai būtų turėję tikslą švaistyti savo bendrovės turtą, t. y. veikti priešingai jos interesams. Byloje nustatyta, kad nuteistųjų tikslas buvo išvengti pelno mokesčio už parduotus 4 žemės sklypus, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo – nėra pakankamai argumentuoti ir įtikinantys.

Be to, nuteistasis A. A. teisingai pažymi, kad 1 800 000 Lt suma iš UAB „E“ sąskaitos į UAB „A“ buvo pervesta 2008 m. balandžio 8 d., UAB „E“ likvidatoriumi jis buvo paskirtas tik nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. Taigi kasatorius turi pagrindą kelti klausimą ir jį kelia (taip pat kaip ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka), kodėl jis pripažintas kaltu kaip nusikaltimo vykdytojas, iššvaistęs savo žinioje turėtą UAB „E“ didelės vertės turtą – 1 800 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu nepasisakyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pažeidimai pripažintini esminiais, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria K. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, A. A. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir UAB „A“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį bei, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalių nuostatomis, nuspręsta iš nuteistojo juridinio asmens UAB „A“ išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 521 316,03 Eur valstybei, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nuteistas ir S. B., tačiau jis kasacinio skundo nepadavė. Pagal BPK 376 straipsnio 1, 2 dalis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Šiuo atveju, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis, naikintina ir ta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistas S. B., ir dėl šios dalies byla taip pat perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pagal BK 300 straipsnį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. BK 300 straipsnis numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją, ir intelektualiai (pavyzdžiui – į dokumentą įrašant melagingą informaciją). Netikro dokumento pagaminimas – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOS05NDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-19-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-19-942/2017">2K-7-19-942/2017</a>). BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė už tikro dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, jeigu dėl to padaryta didelė žala. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) numatyto nusikaltimo požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant kaltininko psichinį santykį tiek su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2010">2K-390/2010</a>, 2K-7-251/2013, 2K-7-47-895/2016). Jeigu kaltininkas, suklastojęs dokumentą ir jį panaudojęs ar tokį dokumentą tik panaudojęs, iššvaisto patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę, jo veika kvalifikuojama pagal nusikalstamų veikų sutaptį – pagal BK 300 ir 184 straipsnius, jeigu kaltininkas pats suklastojo dokumentą ir jį panaudojo sukčiavimui padaryti, jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 182 ir 300 straipsnius (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36/2014">2K-36/2014</a>, 2K-78/2012, 2K-90/2009, 2K-158/2010 ir kt.).

K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su S. B., tyčia suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala. Kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, buvo nurodoma, kad suklastojus ir panaudojus suklastotą dokumentą buvo padaryta didelė – 1 800 000 Lt žala UAB „E“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytas požymis – didelės žalos padarymas – yra ne UAB „E“ padaryta žala, o tai, kad buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė, t. y. buvo išvengta sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad akivaizdu, jog K. B. ir S. B. tyčinis tikro dokumento suklastojimo suorganizavimas ir jo panaudojimas sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių – valstybei buvo nesumokėtas pelno mokestis ir padaryta didelė materialinė žala. Tai, kad pagal suklastotą dokumentą iš UAB „E“ banko sąskaitos į UAB „A“ banko sąskaitą buvo pervesta 1 800 000 Lt yra nustatyta ir neginčijama. Nagrinėjamu atveju suklastotas dokumentas yra UAB „E“ ir UAB „A“ sudaryta 2008 m. balandžio 4 d. preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad ši sutartis buvo fiktyvi, joje užfiksuoti duomenys apie UAB „E“ ketinimą pirkti iš UAB „A“ nekilnojamąjį turtą neatitiko tikrovės. Didžioji dalis nuteistojo K. B. ir juridinio asmens – UAB „A“ atstovės kasaciniuose skunduose dėstomų analogiškų argumentų yra skirti teismų padarytoms išvadoms dėl sudaryto sandorio fiktyvumo paneigti. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis, nuteistųjų argumentus ir juos, atmesdamas prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal 300 straipsnio 3 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, motyvuotai atmetė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatorių argumentais, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o juridinis asmuo – UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, nėra pagrindo.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismai dėl jo kaltumo padarė klaidingas išvadas, kurias grindė bendrojo ir hipotetinio pobūdžio teiginiais, atskiru ir vienpusišku dalies įrodymų vertinimu, nevertindami įrodymų visumos, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 228 straipsnio 1 dalies taikymą.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje dar kartą pažymi, kad kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra apeliacinės, o ne kasacinės bylos dalykas.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė (pagal nuo 2011 m. liepos 5 d. įsigaliojusią redakciją – ir Europos Sąjunga), tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratore paskirtos UAB „DP“ įgaliotas asmuo ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, 2008 m. spalio 30 d. – 2009 m. rugsėjo 28 d. laikotarpiu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę turtinę žalą – 173 161 Lt pelno mokesčio, nesumokėto į LR biudžetą, bei padarė didelę žalą valstybės interesams – diskreditavo bankroto administratoriaus, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, autoritetą ir prestižą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. V., administruodamas UAB „E“, pažeidė Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8, 10, 14 punktų nuostatas, ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu patvirtintų Verslo administratorių etikos taisyklių atitinkamas nuostatas bei ūkio ministro 2009 m. liepos 7 d. įsakymu patvirtinto Bankroto administratoriaus elgesio kodekso 8, 10, 11.3, 11.5, 11.6 punktuose įtvirtintus principus. Kasaciniame skunde kasatorius, iš esmės pakartojęs tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs apeliaciniame skunde, teigia, kad teismai padarė klaidingas išvadas, jog jis atliko veiksmus, kuriais pažeidė kaltinime nurodytus teisės aktų reikalavimus, nes, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, savo išvadas grindė įrodymų ir faktinių duomenų detalėmis, įrodymus vertino vienpusiškai. Kasatoriaus argumentai atmestini, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai buvo pažeisti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, priimtas nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nuosprendžio aprašomojoje dalyje ištirtų įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Abiejų instancijų teismai nuteistojo R. V. gynybos versijas (tarp jų ir dėl Šiaulių VMI priimtų sprendimų, kurie buvo ginčijami) atmetė remdamiesi ne prielaidomis, o byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Kasatoriaus pasisakymas, kad apeliacinės instancijos teismas praplėtė kaltinimo ribas, t. y. pažeidė ir BPK 255 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kasatorius skunde nurodo, kad jis neginčija apeliacinės instancijos teismo atlikto veikos kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra formuluočių, nesuderinamų su nekaltumo prezumpcijos principu, aprašant faktines aplinkybes, neišvengta perteklinių teiginių ir formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, konstatuojant faktines aplinkybes yra formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas sprendžiant nuteistojo R. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį klausimą.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. V. baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos ir objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti, jie teismų pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti nuosprendžių dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nusikalstama veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo veikoje nėra BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, teigia, kad jo veikoje nėra ir BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, neanalizuojant ir nevertinant įrodymų, nepasisakyta, kaip visi šios nusikalstamos veikos požymiai pasireiškė jo veiksmuose; kad taip apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai pritaikė BK 220 straipsnio 1 dalį, bet ir pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies ir BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, atmestini, jais remiantis kasatoriaus prašymas negali būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. B., S. B. ir R. V. buvo nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe, fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB „A“ ir „E“ pagrindu UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir jų vertinimo klaidų nepadarė, faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai, tačiau netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas pažymėjo, kad sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Nusikalstamų veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, sistema išdėstyta BK XXXII skyriuje, tai lemia išvadą, kad tokių veikų dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (iš esmės vien dėl jų griežtesnio pobūdžio) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų.

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 5 d.) atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta veika laikoma baigta, kai žinomai neteisingi duomenys apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašomi į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikiami valstybės įgaliotai institucijai.

Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje mažesnio, nei buvo gautas, pelno nurodymas (nuostolius (baudą) įtraukus į leidžiamus atsiskaitymus sumažintas pelno dydis), jo neapskaitymas (nurodant mažesnį mokėtiną pelno mokesčio dydį įtraukimo pelno (nuostolių) ir atitinkamai mažesnio gauto pelno deklaravimas nepagrįstai įvertintas kaip turtinės prievolės (pelno mokesčio) išvengimas apgaule (sukčiavimas); kad, atsižvelgiant į neapskaityto pelno ir išvengtų mokesčių dydį, K. B., S. B. ir R. V. veiksmai visiškai atitinka neteisingų duomenų įrašymo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis) požymius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, K. B. ir S. B. suorganizavus fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB,,E“ ir,,A“ pasirašymą ir panaudojimą, K. B. ir A. A. sudarius susitarimą dėl avansinės įmokos įskaitymo kaip netesybų (baudos) dėl neva įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį neįvykdymo, lėmė tai, kad netesybos (bauda) nepagrįstai bankroto administratoriaus buvo įtrauktos į leidžiamus atskaitymus. Apgaulė pasireiškė tuo, kad Mokesčių inspekcijai buvo teikiama deklaracija ir ataskaita, kuriose buvo sumažintos gautos pajamos, esančios apmokestinimo dalyku. Nustatytos aplinkybės rodo, kad dėl tokių nuteistųjų veiksmų neabejotinai buvo iškraipyti mokestiniai santykiai, buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme nustatytų taisyklių, tai yra buvo vengiama mokesčių ir būtent to siekiama. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus, 1 800 000 Lt baudos įrašymo į UAB,,E“ pelno mokesčio deklaraciją kaip sąnaudas mažinančią sumą, taip sumažinant 2008 m. apmokestinamąjį pelną, pripažinimas turtiniu sukčiavimu pagal požymį „išvengė turtinės prievolės apgaule“ šioje byloje nėra teisingas. Toks kvalifikavimas pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitinka turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų ir neatitiktų šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016 ir kt.).

Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog UAB „E“ pelno mokesčio deklaraciją ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kurioje buvo įrašyti galimai neteisingi duomenys, mokesčių administratoriui pateikė bankroto administratorius R. V., byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių paties R. V. tiesioginę tyčią pateikti neteisingus duomenis mokesčių administratoriui, juo labiau išankstinį susitarimą tarp jo ir R. V. tokią deklaraciją pateikti. Pasak kasatoriaus, įrodymų, pagrindžiančių jo tiesioginę tyčią, byloje nėra. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių, priešingai nei nurodo kasatorius, juose ir organizuotos grupės požymiai, ir atlikti veiksmai, ir bendras tikslas – siekis išvengti pelno mokesčių yra pakankamai išanalizuoti ir aptarti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, remdamasi kasatoriaus nurodomais argumentais, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, neturi pagrindo.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo K. B., S. B., R. V. nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes ji atitinka BK 220 straipsnio 1 dalies kvalifikaciją, tačiau dėl tokių K. B., S. B., R. V. veiksmų baudžiamojo persekiojimo galimybei pasibaigus, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas panaikino ir nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. solidariai priteista 50 150,89 Eur Šiaulių apskrities VMI, ir paliko VMI ieškinį nenagrinėtą, taip netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą (BPK 115 straipsnis). Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime Nr. KT19-N10/2016 konstatuota, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Prokuroro nuomone, nors dėl senaties asmuo nebegali patirti jokių baudžiamosios prigimties poveikio priemonių dėl baudžiamosios teisenos tęsimosi, jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas, jeigu bylą išnagrinėjus asmuo pripažįstamas kaltu padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką, tai nėra kliūčių byloje išspręsti civilinio ieškinio klausimą.

Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 113 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas ir taikant civilinio proceso normas, kai baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, jeigu šios normos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. BPK nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, yra nurodyta, kad, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačius teisinio reguliavimo spragą, ją galima užpildyti taikant teisę (be kita ko, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Taigi ir civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Taigi, remiantis šiais kriterijais, kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BPK 115 straipsnio 1 dalį, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296/2012">2K-296/2012</a>). Tuo tarpu civilinio ieškinio išsprendimo nutraukiant bylą dėl senaties atveju (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) kasacinio teismo praktikoje bendra taisyklė yra ta, kad civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas. Kasacinio teismo nutartyse pabrėžiama, kad pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109–115 straipsniai). Esant tokioms aplinkybėms, teismas turi teisę palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21/2010">2K-21/2010</a>, 2K-260/2006, 2K-7-304-976/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą yra teisingas. Civilinis ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 5 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį, kuria K. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš nuteisto juridinio asmens „A“ nutarta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 521 316,03 Eur valstybei, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis K. B., S. B. ir UAB „A“ paskirtos subendrintos bausmės.

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko ir nuteistojo R. V. kasacinius skundus atmesti.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Pranas Kuconis

Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė