G. P. pagal BK 281 str. 3 d., 31 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-1-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00817-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.2.2.; 1.1.3.3.; 2.1.3.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Artūro Ridiko, Alvydo Pikelio, Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo G. P. (G. P.) gynėjai advokatei Svietlanai Baracevičienei,

nukentėjusiajai D. K. ir jos atstovui advokatui Gintarui Černiauskui,

civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovui Giedriui Tunkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės, civilinės atsakovės UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ generalinės direktorės Jelizavetos Daugininkienės, civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ įgalioto atstovo Giedriaus Tunkevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžiu G. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios D. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios D. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintas, nukentėjusiosios D. K. atstovo advokato kasacinis skundas tenkintas iš dalies – panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios D. K. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies – panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiajai D. K. priteista: iš nuteistojo G. P. 3300 Eur proceso išlaidoms atlyginti, iš civilinės atsakovės UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ 7500 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 12 613,17 Eur turtinei ir 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo G. P. gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės, prašiusios jos ir nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ įgalioto atstovo Giedriaus Tunkevičiaus, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios D. K. bei jos atstovo advokato Gintaro Černiausko, prašiusių visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. P. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2011 m. lapkričio 16 d., apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini), darbo metu vairuodamas UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ priklausantį autobusą „MAN NL 202“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 19 punkto (2011 m. rugsėjo 28 d. teisės akto Nr. 1950 redakcija) reikalavimus – nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos neįsitikino, kad perėjoje nėra pėsčiojo, tuo metu, kai gretimoje eismo juostoje ta pačia kryptimi važiuojanti transporto priemonė prieš perėją sustojo, pamatęs perėjoje einantį pėsčiąjį, staigiai stabdė vairuojamą autobusą, stabdymo metu autobuse parkrito keleivė D. K. ir jai dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

II. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad aplinkybių, įrodančių, jog G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 38 ir 19 punktų reikalavimus, byloje nenustatyta, nes jis pagal buvusią situaciją privalėjo sustoti ir praleisti prie pėsčiųjų perėjos esantį pėsčiąjį; nukentėjusioji D. K. autobuse elgėsi neatsargiai, nesilaikė Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 57.3 punkto reikalavimų, nesilaikė Kelių eismo taisyklių III dalies 4 punkte numatytos bendrosios eismo dalyvių pareigos – eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, ir tokius nukentėjusiosios veiksmus teismas vertino kaip didelį neatsargumą. Šios instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, padarė išvadą, kad tiesioginiu priežastiniu ryšiu BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytiems padariniams atsirasti įtakos turėjo ne G. P. neteisėti veiksmai, o nukentėjusiosios didelis neatsargumas. Teismas konstatavo, kad G. P. įvykdė Kelių eismo taisyklių 38 ir 19 punktų reikalavimus, tačiau padarinių išvengti negalėjo, nes D. K. didelis neatsargumas buvo eismo įvykio ir padarinių kilimo sąlyga.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. ir jo gynėja advokatė S. Baracevičienė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė šios instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Skunde pažymima, kad nuteistasis buvo pripažintas kaltu apeliacinio proceso metu, dėl to jis prarado galimybę skųsti šį nuosprendį apeliacine tvarka, t. y. ginčyti teismo išvadas ir dėl faktinių aplinkybių. Be to, teismas pažeidė proceso šalių lygių teisių prieš įstatymą principą, skundžiamame nuosprendyje šališkai vertino nagrinėjamame eismo įvykyje dalyvavusių abiejų subjektų – autobuso vairuotojo ir keleivės – elgesį, padarė klaidingas prielaidas ir tarpusavyje prieštaringas išvadas.

Kasatoriai nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju G. P. netinkamai vykdė savo pareigą sustoti, kai prie pėsčiųjų perėjos sustojo kita, jį aplenkusi, transporto priemonė, t. y. stabdė staigiai, ir taip pažeidė kitą vairuotojams skirtą įpareigojimą – imtis visų būtinų priemonių keleivių saugumui užtikrinti, numatytą KET 19 punkte. Nors, vertindamas keleivės elgesį, teismas taikė kitokius elgesio standartus ir, anot kasatorių, padarė nepagrįstą išvadą, kad „perkelti Taisyklėse nustatytą pareigą išimtinai keleiviams yra objektyviai neįmanoma“ ir negalima tvirtinti, jog nukentėjusioji D. K. pažeidė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-223 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu (toliau – Keleivių ir bagažo vežimo) taisyklių 57.3 punkte nustatytą keleiviams pareigą – stovint laikytis už turėklų. Kasatoriai teigia, kad tokia teismo išvada ir įvykio situacijos vertinimas prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams. Teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė apie įvykio metu buvusį D. K. „objektyvų neturėjimą galimybės nenugriūti“, niekaip nepasisakė, nevertino ir nepagrįstai pateisino šios keleivės didelį neatsargumą. Kasatoriai, aptardami teismų praktiką baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-483/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-483/2013">2K-483/2013</a>, teigia, kad ir nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmė nusikalstamų padarinių atsiradimui. Skunde pažymima, kad byloje apklausti kaip liudytojai kiti autobuso keleiviai nagrinėjamoje situacijoje jokių padarinių nepatyrė ir tik keleivės D. K. elgesys iš esmės skyrėsi nuo kitų keleivių, nes ji, norėdama išlipti autobusų stotelėje, kurios autobusas dar nebuvo privažiavęs, autobusui dar važiuojant, atsistojo ir niekaip nesilaikė už autobuso saugumo konstrukcijų, nes abi rankos buvo užimtos nešuliais. Kasatorių nuomone, teismas nepagrįstai nevertino šio labai reikšmingo fakto, patvirtinančio pačios keleivės didelį neatsargumą ir grėsmės savo saugumui susikūrimą savo pačios veiksmais. Kartu tai reiškia, kad teismas pašalino minėtą aplinkybę „objektyvią galimybę nenugriūti“, nes pačios keleivės sąmoningi ir aktyvūs veiksmai (nesilaikymas už autobuso saugumo konstrukcijų važiuojančiame autobuse, atsistojimas važiuojančiame autobuse, kol autobusas nėra pasiekęs stotelės ir tebevažiuoja) yra nesaugūs ir kelia grėsmę pačiam keleiviui. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais) įstatymo 12 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalį – ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsniu, nepagrįstai suabsoliutino nuteistojo atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Teismas neatsižvelgė, kad civilinėje teisėje didesnio pavojaus šalinio valdytojo kaltė preziumuojama ir jis privalo įrodyti priešingai, taip pat privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau baudžiamajame procese tokia taisyklė negalioja ir teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu. Be to, visuotinai žinomas fizikos dėsnis – inercijos jėga – egzistuoja nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra stabdomas transporto priemonės judėjimas. Dėl to kasatoriai teigia, kad nagrinėjamoje byloje eismo įvykio pasekmės kilo ir žala keleivei atsirado būtent dėl jos pačios didelio neatsargumo ir rizikingo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kurio nei teismas, nei ekspertai savo ekspertizių aktuose nepaneigė. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. P., atlikdamas stabdymą, kuris, anot kasatorių, nebuvo ekstremalus, pagal konkrečios veikos aplinkybes ar pagal savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, jog toks veiksmas (stabdymas) sukels keleivės sveikatos sunkų sutrikdymą. Anot kasatorių, tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta G. P. kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), todėl jo veika turi būti vertinama ne kaip neatsargus nusikaltimas, o kaip įvykis – kazusas.

Dėl skundžiamo nuosprendžio 14 lape padarytos rašybos klaidos kasatoriams nesuprantamas teismo teiginys „<...> nors nagrinėjamoje byloje „nagalima“ daryti išvados, kad Kelių eismo taisykles pažeidė abu, t. y. tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji <...>“. Kartu jie nesutinka ir su kita teismo išvada, kad „aplinkybė, jog nukentėjusioji D. K. autobuse stojosi iš savo vietos nesilaikydama turėklų, t. y. neįsikibusi į jokią atramą, nėra kilusių padarinių, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo, priežastis, nes jei autobuso vairuotojas G. P. nebūtų padaręs KET pažeidimo, t. y. jei būtų ėmęsis visų būtinų priemonių keleivių saugumui užtikrinti ir vairuojamą autobusą stabdęs iš lėto, o ne staigiai, nukentėjusioji nebūtų buvusi sužalota arba jos sužalojimai būtų buvę itin minimalūs“. Kasatorių nuomone, nagrinėjamoje situacijoje galima daryti ir priešingą išvadą, t. y. kad jeigu D. K., laikydamasi KET, būtų sėdėjusi iki stotelės, tai nebūtų patyrusi jokių, net minimalių, sužeidimų, kaip ir kiti autobuso keleiviai (liudytojas J. M.), nes stabdomo autobuso inercija nebūtų turėjusi D. K. jokio poveikio. Be to, jeigu nukentėjusioji būtų laikiusis už turėklų ar kitos saugumo atramos, o ne abiejose rankose laikiusi nešulius, tai taip pat nebūtų nukritusi ir nebūtų susižalojusi, kaip ir kiti keleiviai (liudytojai J. S. ir M.V.). Nors visi kiti autobuso keleiviai, tarp jų ir D. K., buvo vienodoje situacijoje. Juolab kad liudytojas J. S. aiškiai įvertino stabdymo inerciją paaiškindamas, kad kiti keleiviai nenuvirto, nes stabdymas nebuvo toks stiprus, kad nebūtų galima išsilaikyti. Kasatorių nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina teismo šališkumą, neobjektyvumą, nenuoseklumą, o minėtos išvados prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai ir logikos dėsniams.

Anot kasatorių, teismas netinkamai taikė ir kitą baudžiamąjį įstatymą – BK 31 straipsnį, nes nuteistasis, matydamas, kad atliekamas autobuso stabdymas visiškai atitinka KET reikalavimus, negali atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti kitiems asmenims gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios buvo siekta išvengti.

Be to, teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes skundžiamą nuosprendį pagrindė tik nukentėjusiosios parodymais, nepagrįstai neatsižvelgė į ekspertų išvadose pažymėtą „neekstremalų stabdymą“ ir vairuotojo turėtą galimybę taip sustabdyti autobusą net neprivažiavus iki pėsčiųjų perėjos, nuteistojo bei liudytojų paaiškinimus apie įprastą stabdymą, tik staigesnį ir netikėtą keleiviams. Dėl to teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju vairuotojas stabdė staigiai, pažeidė vairuotojams skirtą įpareigojimą – imtis visų būtinų priemonių keleivių saugumui užtikrinti, ir taip pažeidė KET 19 punktą. Kasatorių nuomone, nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis elgėsi visiškai tinkamai, logiškai ir pateisinamai, nes kelyje staiga atsiradus kliūčiai – per kelią bėgantiems pėstiesiems – vairuojamą transporto priemonę reikėjo stabdyti intensyviau, tam, kad būtų išvengta pėsčiųjų sužalojimo. Juolab kad byloje nėra nustatyti objektyvūs kriterijai, kada transporto priemonės stabdymas turi būti laikomas pavojingu visiems keleiviams, o ne tik saugumo konstrukcijų nesilaikančiai keleivei.

Kasatoriai teigia ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nukentėjusiosios buvimo autobuse vietoje nebuvo įrengti turėklai, yra neteisinga, paneigta Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadomis bei fotonuotraukomis ir padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUwLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-250-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-250-942/2016">2K-250-942/2016</a>).

Kartu kasatoriai nesutinka ir su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu, teismo paskirta bauda ir priteistomis atlyginti bylinėjimosi išlaidomis. Kasatorių nuomone, teismas buvo šališkas ir spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, nes BPK nėra numatyta patikslinto ieškinio priėmimo procedūra apeliacinio proceso metu. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismas, priimdamas nagrinėti patikslintą nukentėjusiosios civilinį ieškinį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, pažeidė BPK 112 straipsnio 1 dalies, 113 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasaciniu skundu civilinės atsakovės UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ generalinė direktorė J. Daugininkienė, analogiškai kaip ir nuteistasis G. P. bei jo gynėja, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorės argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 112 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 3 dalies) taikymo, pažeisto nekaltumo prezumpcijos principo, nukentėjusiosios ir vairuotojo elgesio įvykio metu neteisingo vertinimo ir nepagrįstai pripažinto autobuso stabdymo staigiu yra analogiški nuteistojo G. P. ir jo gynėjos kasacinio skundo argumentams. Kasatorė papildomai nurodo:

CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismų praktiką, suformuotą kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-288/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-288/2010">2K-288/2010</a>, ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje civiliniam atsakovui reikšminga tiek civilinio ieškinio tenkinimo apimtis, tiek ir tai, ar asmuo, už kurio veiksmus atsakingas civilinis atsakovas, atliko jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ar tarp atliktos veikos ir kilusios žalos yra priežastinis ryšys. Anot kasatorės, teismas nevisapusiškai įvertino eismo įvykio aplinkybes ir įrodymus, turėjusius pagrindinę įtaką eismo įvykiui kilti, nes nagrinėjant šią bylą antrą kartą iš esmės nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ištirtos nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nes būtent šią bylą išnagrinėjus pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo priimti teisingi sprendimai, tinkamai ištirtos reikšmingos įvykio aplinkybės, teisingai įvertinti G. P. ir D. K. veiksmai.

Kasaciniame skunde plačiai aptariama civilinės atsakovės veikla, joje dalyvaujančių eismo dalyvių teises ir pareigas reglamentuojantys teisės aktai (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, KET, Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės, Keleivių ir bagažo vežimo vietinio susisiekimo autobusais ir maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste tvarkos (toliau – Keleivių vežimo tvarkos) aprašas) ir pažymima, kad jie yra privalomi vykdyti visiems keliuose dalyvaujantiems asmenims. Nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis G. P. tinkamai atliko savo pareigą: vairuodamas transporto priemonę, buvo dėmesingas ir atsargus manevruodamas autobusą, t. y. jo pagrindinis dėmesys (aktyvi saugumo užtikrinimo funkcija visų eismo dalyvių atžvilgiu) buvo sutelktas į autobuso išorėje (lauke) esančius eismo dalyvius. Tai reiškia, kad, vairuotojui vairuojant autobusą, visas dėmesys yra sutelktas į situaciją kelyje, techniškai nėra įmanoma pasirūpinti autobusu vykstančių keleivių saugumu. Anot kasatorės, dėl to vairuotojas, vairuodamas autobusą, neturi jokios galimybės vertinti ar numatyti autobuse esančių keleivių elgesį. Jos nuomone, transporto viduje esančių eismo dalyvių saugumas priskirtinas prie pasyvaus saugumo užtikrinimo lygio, kas suprantama kaip vairuotojo (šiuo atveju ir civilinio atsakovo) prievolė užtikrinti saugumo reikalavimus, kuriuos įgyvendinus aktyviu savo saugumo užtikrinimu turi pasirūpinti pats keleivis.

Kasatorė papildomai teigia ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji, turėdama didelę važiavimo autobusu patirtį, žinanti visas grėsmes ir rizikas, nepaisė rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, stojosi iš vietos turėdama nešulius abiejose rankose ir dėl to neturėjo galimybės pasirūpinti savo saugumu ir savo saugia pusiausvyra, nors tam visos priemonės autobuse ir buvo. Priešingai nei kiti tame pačiame autobuse esantys keleiviai, nukentėjusioji tokiais savo veiksmais elgėsi itin neatsakingai, ryšuliais užimtomis rankomis, nesinaudodama įrengtais saugikliais (turėklais), judėjo važiuojančiame autobuse ir tokiu valiniu savo elgesiu ignoravo nustatytus saugumo reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis. Todėl tai, kad nukentėjusioji nepasirūpino savo saugumu, visa atsakomybė negali būti perkelta tik autobuso valdytojui. Kasatorė teigia, kad civilinė atsakovė kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja yra maksimaliai pasirūpinusi saugumu autobuse, todėl pagrįstai tikisi, kad savo pareigas tinkamai įgyvendins ir keleivis. Visiems keleiviams yra suteiktos visos galimybės saugumui užsitikrinti, vienodos sąlygos nustatytos visiems, todėl autobuse įrengtų priemonių tinkamas panaudojimas yra visiška keleivio, kaip aktyvaus eismo dalyvio, prievolė.

Byloje nenustatyta priežastis, dėl kurios nukentėjusioji stojosi iš savo sėdimo vietos autobusui važiuojant ir dar likus dideliam atstumui iki stotelės, nors pagal minėtus teisės aktus keleivis privalo išlipti iš autobuso tik jam sustojus stotelėje. Kasatorės nuomone, tokioje situacijoje nukentėjusioji, nepasirūpinusi savo saugumu, galėjo tapti dideliu pavojumi kito keleivio, stovinčio ar sėdinčio jos kritimo ruože, saugumui. Dėl to kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai perkėlė visą atsakomybę autobuso valdytojai ir taip neteisėtai pašalino kito eismo dalyvio – autobuso keleivio – pareigas, nurodytas viešąjį eismą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiosios elgesio ir pašalindamas jos atsakomybę, nepagrįstai patvirtino D. K. veiksmų teisėtumą ir kad nurodyti teisės aktai yra nefunkcionalūs bei netaikytini vienam iš eismo dalyvių. Kartu teismas neteisingai nustatė, kad vienam eismo dalyviui (vairuotojui) už minėtų teisės aktų galimą pažeidimą taikoma visiška atsakomybė, o kitas eismo dalyvis yra visiškai nuo jos atleidžiamas. Kasatorės nuomone, toks keleivio saugumo reikalavimų nepaisymas ir jam priklausančių būtinų atsargumo priemonių nesinaudojimas pačiam keleiviui tampa net finansiškai naudingas, nes visais atvejais autobuso, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojas atsakys be kaltės. Dėl to kasatorė teigia, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka pagrindinių teisės principų ir tikslų, pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Kasatorė papildomai aptaria Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir teigia, kad nagrinėjama situacija kelyje patvirtina, jog vairuotojas privalėjo pasirūpinti pėsčiųjų, netikėtai išbėgusių į pėsčiųjų perėją, saugumu ir jis tai tinkamai padarė – eismo įvykis dėl to neįvyko, vairuotojas sustojo prieš pėsčiųjų perėją likus apie 3 metrams iki jos. Tačiau tuo pačiu metu autobuso keleivė D. K. nesilaikė eismo saugumą reglamentuojančių teisės aktų (tarp jų ir KET 95 punkto reikalavimų) ir visiškai nepasirūpino savo saugumu. Anot kasatorės, toks nukentėjusiosios apsisprendimas judėti važiuojančiame autobuse turi būti vertinamas kaip rizikos ir visų su ja kylančių grėsmių prisiėmimas, nes stojimasis iš sėdimosios vietos rankose laikant ryšulius yra visiškas apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų nepaisymas. Juolab kad vairuotojas, valdydamas autobusą, pagrįstai tikisi, kad keleiviai tinkamai naudosis autobuse įrengtomis saugumo priemonėmis, sėdės ant sėdynių, o judėjimo važiuojančiame autobuse metu privalomai laikysis už turėklų. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, autobuso sėdynės atlošo viršutiniame šone buvo įrengti turėklai, t. y. nukentėjusioji turėjo kur įsikibti. Dėl to kasatorė teigia, kad pati nukentėjusioji dėl savo aktyvaus elgesio, rizikos neįvertinimo turi prisiimti atsakomybę už jos, kaip eismo dalyvės, pareigų ignoravimą, ir atsakomybė negali būti perkelta tik kitam eismo dalyviui – vairuotojui.

Kasatorė papildomai pažymi ir tai, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, yra eismo įvykio priežastis tik tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje laikantis eismo saugumo taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2008). Dėl to kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje kilę padariniai priežastiniu ryšiu buvo susiję ne su autobuso stabdymu, o su nukritimu, nes jei tai būtų susiję su stabdymu, tuomet ir kiti keleiviai taip pat būtų susižaloję, tačiau nustatyta, jog daugiau nė vienas keleivis nenukrito ir nesusižalojo. Aptardama in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo nuostatas, kasatorė teigia, kad byloje nenustatyta, kuris Kelių eismo saugumo įstatymo punktas, buvęs tiesioginė neigiamų pasekmių atsiradimo priežastis, buvo pažeistas.

Kasaciniu skundu civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ įgaliotas atstovas G. Tunkevičius, analogiškai kaip ir nuteistasis G. P. bei jo gynėja ir civilinės atsakovės UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovė, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriaus teiginiai dėl iš esmės pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 112 straipsnio 1 dalies nuostatų, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų, nevisapusiškai įvertintų eismo įvykio aplinkybių ir įrodymų, tarp jų ir nukentėjusiosios bei vairuotojo elgesio įvykio metu vertinimo, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio), neteisingai nustatyto priežastinio ryšio tarp G. P. veiksmų bei atsiradusios žalos, yra analogiški nuteistojo G. P. bei jo gynėjos ir civilinės atsakovės UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovės kasaciniuose skunduose išdėstytiems argumentams. Kasatorius papildomai nurodo:

Civilinės atsakovės atstovas papildomai pažymi teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 141, 226, 227 straipsnių, 83 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų nuostatas, teigia, kad, net pavėlavus ar nepadavus civilinio ieškinio baudžiamajame procese, asmeniui nėra užkertamas kelias paduoti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka ir tokiu atveju nėra jokio žyminio mokesčio.

Nuosprendžio išvada, jog įvykio metu vairuotojas autobusą stabdė staigiai, yra tik vertinamojo požymio. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių rodiklių, nuo kada stabdymas yra laikomas labai lėtu, lėtu, staigiu, labai staigiu ar ekstremaliu, dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje autobuso stabdymas buvo atliktas pakankamai normalaus ir įprasto važiavimo režimu, nė vienas keleivis, išskyrus neįsikibusią nukentėjusiąją, nenugriuvo ir nesusižeidė. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad staigus stabdymas, esant būtinybei užtikrinti eismo saugumą, nėra draudžiamas (KET 140.4 punktas) ir vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2007">2K-195/2007</a>). Byloje nustatyta, kad nagrinėjamoje situacijoje stabdyti autobusą buvo absoliuti būtinybė, todėl G. P. turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 31 straipsnio nuostatas. Dėl to kasatorius teigia, kad nuteistasis jokių KET nuostatų nepažeidė, eismo situacijoje veikė priimtinu būdu, o nukentėjusioji D. K. susižalojo dėl savo didelio neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiosios veiksmų, kurie patvirtina nukentėjusiosios prisiimtą riziką ir didelį neatsargumą (CK 6.253 straipsnis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, net ir nustatęs G. P. veiksmuose nusikalstamos veikos požymius, priteisdamas žalos atlyginimą, turėjo vertinti ir nukentėjusiosios veiksmų įtaką šios žalos atsiradimui (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Dėl to civilinės atsakovės atstovas mano, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka pagrindinių teisės principų ir tikslų, pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teismas turėjo teisiškai įvertinti nukentėjusiosios veiksmus KET 57 punkto reikalavimų prasme ir atitinkamai mažinti arba atmesti civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai apskaičiavo nukentėjusiosios negautas pajamas, nes padarė neteisingą prielaidą, jog nukentėjusioji tik dėl minėto eismo įvykio buvo priversta dirbti 0,5 etato. Byloje nustatyta, kad iki eismo įvykio ji jau buvo darbinga tik 50 procentų, o po įvykio praėjus nemažam laiko tarpui jai buvo nustatytas 40 procentų darbingumas. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus vadovas teisme paaiškino, kad darbingumo lygio sumažėjimas 10 procentų nėra išskirtinai dėl eismo įvykio, o blužnies pašalinimas (kuris, beje, buvo pagrindas pripažinti nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą) savaime nemažina asmens darbingumo jokiu laipsniu. Kartu kasatorius teigia, kad sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl negautų pajamų atlyginimo turi būti atsižvelgiama į nukentėjusio asmens netekto darbingumo lygį, negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį ir visos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį (CK 6.290 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-103/2005, 3K-3-174/2009, 3K-3-93/2014).

Kartu kasatorius nurodo formulę, pagal kurią teismų praktikoje apskaičiuojamos negautos pajamos, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju gauta suma turėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusiosios kaltės laipsnį (CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra pakankamai duomenų, kiek tiksliai nukentėjusioji neteko darbingumo būtent dėl nagrinėjamo įvykio ir kiek dėl įvykio padidėjo jos gaunamos išmokos, todėl ši civilinio ieškinio dalis turėtų būti perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka arba atmesta, arba palikta nenagrinėta (BPK 115 straipsnio 2, 3 dalys).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės S. Baracevičienės, civilinės atsakovės UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ generalinės direktorės J. Daugininkienės, civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ įgalioto atstovo G. Tunkevičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatoriai kasaciniais skundais prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo, nes šis teismas, netinkamai įvertinęs bylos duomenis, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir nepagrįstas išvadas, kad G. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Taip pat visi kasatoriai prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalį, yra pagrįsti.

Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.

Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2007">2K-19/2007</a>, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Pažymėtina ir tai, kad kelių transporto eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas jo subjektyvusis požymis – kaltė. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami.

BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 8 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017 ir kt.).

Pažymėtina, kad KET 3 punktas apibrėžia, kad eismo dalyvis – tai kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). KET 9 punktas nurodo, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti“. Taigi pagal bendrąsias KET normas vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kito atžvilgiu.

Todėl ir teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2007">2K-195/2007</a>, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, kad Baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės doktrinoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. K?zusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Taigi baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas. Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, sprendė, kad G. P. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, nes teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 19 ir 38 punktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad vairuotojas, vairuodamas autobusą, turi ne tik vairuoti, stebėti keleivius, bet ir atitinkamai reaguoti į aplinką kelyje, juolab kad pėsčiųjų perėja yra didesnio pavojingumo zona, kurioje vairuotojas turi būti ypač atidus. Teismas vertino, kad susidariusioje eismo situacijoje G. P. privalėjo sustoti ir praleisti prie pėsčiųjų perėjos esantį ir ja einantį pėsčiąjį. Todėl teismas padarė išvadą, kad: nagrinėjamo eismo įvykio metu G. P., vairuodamas autobusą ir pradėdamas prieš pėsčiųjų perėją stabdyti autobusą, neturėjo galimybės aktyviai veikti autobuse esančių keleivių elgesio; vairuotojas padarinių išvengti negalėjo, nes tiesioginis priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir kilusių padarinių yra nukentėjusiosios D. K. didelis neatsargumas, ji stabdymo metu stojosi iš savo sėdimos vietos rankose laikydama daiktus.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka antrą kartą pagal prokuratūros ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, priimtame nuosprendyje pripažino, kad G. P. nepažeidė jam inkriminuotų Kelių eismo taisyklių 38 punkto nuostatų, tačiau padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą, jog G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 19 punkto nuostatas, dėl šio pažeidimo įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios D. K. sveikata, ir šiuo nuosprendžiu jį (G. P.) pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Šiame apkaltinamajame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad vairuotojas, pradėdamas stabdyti transporto priemonę iki nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos likus nedideliam atstumui, pažeidė bendrąją pareigą imtis visų įmanomų priemonių keleivių saugumui užtikrinti. Teismas pripažino G. P. vairuojamo autobuso stabdymą buvus staigiu, nes jis (G. P.) prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją vairuojamą transporto priemonę pradėjo stabdyti per vėlai (likus mažiau nei 45 m), nes per vėlai pastebėjo per perėją einančius pėsčiuosius. Teismas konstatavo, kad G. P. veiksmai yra kilusių padarinių būtinoji sąlyga; tarp vairuotojo veiksmų bei autobuso keleivei padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys ir G. P. jam inkriminuojamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios Kelių eismo taisyklių redakcijos 19 punkte buvo nustatyta, kad „Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti“, ir 38 punkte – kad „Jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų“.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietovėje susidarė tokia eismo situacija, kai vienu ir tuo pačiu metu, tačiau skirtingose aplinkose – autobuso išorėje ir autobuso viduje – įvyko šie įvykiai: I. autobuso išorėje – 1) per keturių eismo juostų gatvės nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, skiriamą žaliosios vejos juosta, eina pėsčiasis; 2) autobuso vairuotojas, pamatęs, kad ta pačia kryptimi važiavęs ir autobusą aplenkęs kitas automobilis prie perėjos sustoja, taip pat pradeda stabdyti autobusą, prie šios perėjos sustoja ir pėsčiasis baigia (greitai) pereiti (perbėgti) pėsčiųjų perėją; II. autobuso viduje – 3) viena iš autobuso keleivių, rankose laikydama savo daiktus ir nesilaikydama už laikiklių (turėklų), stojasi iš savo sėdimos vietos; ir 4) autobusą staiga stabdant minėtomis aplinkybėmis, nuo stabdymo inercijos autobuso salone ši keleivė krenta. Tačiau, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad susiklosčius tokiai eismo situacijai tiek G. P., tiek kiti minėti eismo dalyviai (taip pat ir nukentėjusioji) turėjo objektyvias galimybes numatyti, kad vienu ir tuo pačiu metu minėti eismo dalyviai atliks skirtingus valinius veiksmus, dėl kurių kils BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai. Teismų nuosprendžiais nustatyta, kad autobuso vairuotojas G. P., pamatęs pėsčiąjį, kurio prie pėsčiųjų perėjos sustojo praleisti kitas automobilis, taip pat pradėjo stabdyti vairuojamą autobusą ir sustojo prie pėsčiųjų perėjos, o pėsčiasis saugiai ją perėjo. Akivaizdu, kad tokioje eismo situacijoje autobuso vairuotojo dėmesys buvo sukoncentruotas į eismo situacijos suvaldymą autobuso išorėje, t. y. tinkamai laikytis Kelių eismo taisyklių 38 punkto reikalavimų ir sustoti prie pėsčiųjų perėjos, prie kurios sustojo autobusą aplenkęs kitas automobilis, ir nesutrukdyti pėsčiajam bei šiam nesukelti pavojaus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamoje specialiojoje normoje (KET 38 punkte) nėra nurodyta, kokiu būdu turi būti įvykdoma joje nustatyta vairuotojo pareiga „sustoti“ ir „sulėtinti greitį arba sustoti“. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. P. tinkamai įvykdė šią pareigą ir KET 38 punkto reikalavimų nepažeidė, tačiau pripažino, kad minėtos pareigos įvykdymo būdas – staigus stabdymas iki pėsčiųjų perėjos likus nedideliam atstumui – yra priežastis, dėl kurios G. P. pažeidė bendrąją vairuotojo pareigą, nustatytą KET 19 punkte, t. y. kad jis nesiėmė visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti. Taip pat šis teismas konstatavo, kad G. P. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes nors ir nenumatė, jog dėl jo veikimo gali kilti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad autobuso vairuotojo G. P. veiksmas – staigus stabdymas prieš pėsčiųjų perėją turi išorinių teisės pažeidimo požymių dėl keleivių saugumo, tačiau jo veikoje nėra neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) dėl eismo įvykio, nes nagrinėjamoje situacijoje nėra teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad jis turėjo ir galėjo numatyti, jog, jam privalomai stabdant vairuojamą autobusą prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, būtent tuo metu viena iš autobuso keleivių stosis iš savo sėdimos vietos rankose laikydama daiktus ir nuo staigaus autobuso stabdymo inercijos jėgos parkris bei sunkiai susižalos, t. y. jog gali kilti eismo įvykis ir BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamas eismo įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas). Esant tokiems aptartiems duomenims, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė iš esmės teisingą išvadą, jog šioje byloje nenustatytas G. P. veikoje būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties subjektyvusis požymis – kaltė (neatsargumas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusioji stabdymo metu stojosi rankose laikydama ryšulius ir nebuvo niekur įsikibusi. Apeliacinės instancijos teismas patikslino šią teismo išvadą ir nustatė, kad nukentėjusioji D. K., nors ir turėjo galimybę sėdėti keleivio vietoje ar stovėdama įsikibti į autobuso laikiklius, tačiau, norėdama įsikibti, pirmiausia turėjo atsistoti iš savo sėdimos vietos, o būtent tuo metu – stodamasi – dėl staigaus stabdymo ji ir parkrito. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga. Be to, pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios D. K. tokius neatsargius veiksmus kaip susijusius tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamo eismo įvykio padariniams atsirasti įtaką turėjo būtent nukentėjusiosios didelis neatsargumas. Aptarta eismo įvykio situacija suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji, atlikdama minėtus valinius veiksmus, taip pat neturėjo objektyvios galimybės numatyti, jog būtent tuo pačiu momentu, kai ji stosis iš savo sėdimos vietos, rankose laikydama daiktus, autobuso vairuotojui kils pareiga staigiai stabdyti autobusą ir dėl stabdymo inercinės jėgos ji parkris. Šioje nutartyje išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamas eismo įvykis yra vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas), todėl ir nukentėjusiosios elgesys negali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas, t. y. kad ji peržengė paprasto neatsargumo ribas, numatė ar privalėjo numatyti žalingus padarinius, kurie gali kilti jai naudojantis didesnio pavojaus šaltiniu, ir leido (padėjo) šiems padariniams atsirasti ar jiems padidėti, lėmęs minėtų eismo įvykio padarinių atsiradimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-196/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-196/2009">2K-196/2009</a>, 2K-299/2012 ir kt.).

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja specialios CK 6.270 straipsnio normos. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra be kaltės (griežtoji). Atsakingą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2007">2K-19/2007</a>, 2K-188-648/2017 ir kt.). Taigi, šiuo atveju, konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog G. P. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių visumos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir paliko nenagrinėtą nukentėjusiosios D. K. civilinį ieškinį turtinei bei neturtinei žalai atlyginti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), klausimas dėl nukentėjusiajai padarytos žalos ir jos dydžio nustatymo gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau jas neteisingai teisiškai įvertino, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį su pakeitimais: iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant teiginius dėl nukentėjusiosios didelio neatsargumo.

Išplėstinei teisėjų kolegijai panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl G. P. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 3 dalis) ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su šioje nutartyje nurodytais pakeitimais, kiti kasatorių skundų argumentai (dėl skundžiamo nuosprendžio neatitikties BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimams, jame padarytų prieštaringų išvadų ir rašybos klaidos, pažeistų BPK 112 straipsnio 1 dalies, 113 straipsnio 2 dalies nuostatų ir patikslinto civilinio ieškinio netinkamo išsprendimo apeliacinės instancijos teisme, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo nuostatų nesilaikymo, neteisingai apskaičiuotų nukentėjusiosios negautų pajamų dydžio) netenka teisinės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendį su pakeitimas:

iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant teiginius, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir sukeltų padarinių yra nukentėjusiosios D. K. didelis neatsargumas ir būtent toks nukentėjusiosios elgesys buvo eismo įvykio bei padarinių kilimo sąlyga.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas