Baudžiamoji byla Nr. 2K-141/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.1.4.8;
2.4.7;
2.1.15.3.3.2 (S)
2009 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutarties.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal BK 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Nukentėjusiųjų S. A. ir S. B. civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies ir iš nuteistosios L. Š. S. A. ir S. B. naudai priteista po 6000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir po 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 6 d. nutartimi nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeitė: priteisė iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 863 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. A.; likusi neturtinės žalos suma – 39137 Lt – nukentėjusiajai S. A. priteista iš nuteistosios L. Š.; priteisė iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 863 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. B.; likusi neturtinės žalos suma – 39137 Lt – nukentėjusiajai S. B. priteista iš nuteistosios L. Š.; iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nukentėjusiosioms S. A. ir S. B. priteista po 6000 Lt turtinės žalos atlyginimo; Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu L. Š. paskirtą bausmę paskirta atlikti atviroje kolonijoje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
L. Š. nuteista pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad, vairuodama kelių transporto priemonę, ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 68 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam, ir 172 punktą, nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip pat, atsižvelgdamas į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę; dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu du žmonės žuvo, o vienam sunkiai sutrikdyta sveikata. 2005 m. liepos 23 d., apie 5.15 val., Šilutės r., Ciparių k., kelio Žemaičių Naumiestis–Pajūris trečiajame kilometre, L. Š., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (jos kraujyje rasta 0,79 promilės etilo alkoholio), vairuodama automobilį „Chrysler Voyager“ (duomenys neskelbtini), esant šlapiai kelio dangai, nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti automobilį, dėl to šio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies ir atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu žuvo kartu su L. Š. važiavę A. B. ir V. A., o tuo pačiu automobiliu važiavusiam J. B. eismo įvykio metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistoji L. Š. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorės teigimu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neišsamiai ir šališkai išnagrinėjęs bylą.
Didelė nuteistosios kasacinio skundo dalis skirta liudytojų ir ekspertų parodymų, ekspertizės akto ir kitų įrodymų analizei, kurios pagrindu bandoma paneigti teismo nustatytas aplinkybes, kad automobilį vairavo kasatorė, o ne nukentėjusysis J. B.. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas vadovavosi prieštaringais nukentėjusiojo J. B. duotais parodymais, kad ji eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę, o jis sėdėjo keleivio sėdynėje. Iškart po eismo įvykio apklausiamas kaip liudytojas jis nurodė, kad eismo įvykio detalių, kas vairavo ir kas kur sėdėjo, neprisimena. Tai, kad automobilį vairavo L. Š., J. B. nurodė praėjus trims mėnesiams po eismo įvykio. Nors J. B. parodymai prieštaringi, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu surašyti parodymai nebuvo paskelbti, kai tuo tarpu kitų liudytojų parodymai buvo balsu perskaitomi, motyvuojant tuo, kad jie neprisimena, kokius parodymus davė anksčiau. Kasatorės teigimu, visi liudytojai byloje galėjo paliudyti tik tai, ką matė po eismo įvykio ir nė vienas jų nepatvirtino, kad būtent L. Š. vairavo automobilį eismo įvykio metu. Į eismo įvykio vietą atvažiavę liudytojai V. F., B. V. ir S. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai nurodė tik vieną aplinkybę – kad jiems atvažiavus ji sėdėjo prie priekinio kairiojo rato. Apie J. B. padėtį po eismo įvykio jų parodymai buvo skirtingi ir vykstant bylos tyrimui kito. Kasatorė pateikia liudytojų parodymų ir ekspertų paaiškinimų detales, iš kurių, jos nuomone, galima daryti išvadą, kad eismo įvykį sukėlė būtent J. B., o ne ji.
Anot kasatorės, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių jos kaltumą. Savo teiginiams pagrįsti kasatorė daro nuorodą į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kasacinę nutartį Nr. 2K-7-544/2005, kuriuose išaiškinta, kad kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonių, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai ir jų analizė neturi sukelti abejonių dėl rezoliucinėje nuosprendžio dalyje padarytų teismo išvadų. Kasatorės teigimu, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos neabejotinais įrodymais, išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes teismai netyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti išvadas dėl L. Š. veikų kvalifikavimo. Tai, anot kasatorės, reiškia, kad byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, sutrukdę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasaciniu skundu civilinis atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria buvo priteistas žalos atlyginimas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras), o likusią nutarties dalį palikti nepakeistą. Kasatorius nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, nes teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, padarė esminius BPK normų pažeidimus – pažeidė BPK 45 straipsnio, 111 straipsnio 1 ir 2 dalių, 113 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie BPK normų pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.
Kasatorius nurodo, kad Biuras kaip civilinis atsakovas buvo įtrauktas į bylą tik apeliacinio skundo nagrinėjimo metu, o tai atėmė iš Biuro galimybę skųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka. Teismas turėjo informuoti Biurą apie nutartį, kuria Biuras buvo įtrauktas į bylą kaip civilinis atsakovas (BPK 111 straipsnio 2 dalis). Apie tokio sprendimo priėmimą civiliniam atsakovui pranešama išaiškinant jam teises, įtvirtintas BPK 110 straipsnio 2 dalyje (BPK I–IV dalių komentaro p. 284). Teisėjas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti (BPK 45 straipsnis). Anot kasatoriaus, aplinkybė, kad asmuo į bylą įtrauktas tik apeliacinio skundo nagrinėjimo metu, negali būti laikoma pakankama priežastimi siaurinti civilinio atsakovo teises palyginus su civilinio atsakovo teisėmis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas taip pat pažeidė Biuro teises, nepagrįstai nutartyje nevertindamas Biuro 2008 m. rugsėjo 11 d. rašte pateiktų teisinių argumentų, kuriais buvo grindžiamas prašymas neįtraukti Biuro kaip civilinio atsakovo baudžiamoje byloje. Tuo tarpu BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad aprašomojoje nutarties dalyje apeliacinės instancijos teismas turi išdėstyti dalyvavusių proceso dalyvių prašymus.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatose yra imperatyviai nurodyta, jog Biuras negali būti įtraukiamas kaip civilinis atsakovas į bylą vietoj bankrutuojančio draudiko. Nagrinėjamu atveju teismas, į bylą įtraukdamas civilinius atsakovus DUAB „I. B.“ ir Biurą, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti civilinius ieškinius ir dalį reikalaujamos žalos priteisti iš Biuro. Teismas, atsižvelgdamas į BPK 114 straipsnio nuostatas, turėjo perduoti visus su civiliniu ieškiniu susijusius dokumentus DUAB „I. B.“ bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui. Kasatorius taip pat pažymi, kad Biuro (skirtingai nuo draudimo įmonės, kuri sutartimi įsipareigoja atlyginti kaltinamojo padarytą žalą) ir kaltinamojo nesieja joks teisinis ryšys, t. y. Biuro pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą nepriklauso nuo eismo įvykio kaltininko valios. Biuras yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, kurio veiklos ribas nustato TPVCAPD įstatymas. Minėtame įstatyme aiškiai įtvirtinti atvejai bei sąlygos, kurias turi įvykdyti eismo įvykio metu nukentėję asmenys, siekdami gauti draudimo išmoką iš Biuro (TPVCAPD įstatymo 12-20 straipsniai). Šiuo atveju eismo įvykio metu nukentėję asmenys (civilinės ieškovės) išreiškė savo valią gauti žalos atlyginimą iš nuteistosios, o ne iš Biuro. Taigi civilinių ieškovių nuteistajai pareikštų civilinių ieškinių dalykas nesaistė Biuro jokiu materialiu teisiniu ryšiu.
Teismas, nuteistosios prašymu įtraukęs Biurą į bylą kaip civilinį atsakovą bei priteisęs iš jo dalies žalos atlyginimą eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims, pažeidė tiek TPVCAPD įstatymo, tiek BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažeista ir BPK 113 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtintas reikalavimas taikyti civilinio proceso normas tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių BPK nereglamentuoja. CPK 5 straipsnyje yra įtvirtintas principas, kad į teismą gali būti kreipiamasi tik siekiant apginti pažeistą ar ginčijamą teisę. TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, jog teismo tvarka sprendžiami tik tarp Biuro ir nukentėjusio trečiojo asmens kilę ginčai. Civilinės ieškovės nei iki bylos nagrinėjimo teisme, nei teisminio nagrinėjimo metu nesikreipė į Biurą dėl eismo įvykio metu patirtos žalos, kaip tai numato TPVCAPD įstatymas. Todėl, anot kasatoriaus, civilinių ieškovių pareikšti civiliniai ieškiniai negali būti vertinami kaip teisėti Biuro atžvilgiu, nes jais siekiama apginti iki tol nepažeistą teisę. Be to, draudimo įmonė gali būti traukiama į bylą kaip civilinis atsakovas tik tuo atveju, jei neįvykdo draudimo sutartyje nustatytų sąlygų, t. y. nukentėjusiam asmeniui neišmoka draudimo išmokos per teisės aktuose įtvirtintus terminus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. konsultacija „Dėl BPK 111 straipsnio taikymo“, Nr. B3-363; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, bylose 2008 m. liepos 3 d. apžvalgos skirsnis „Draudimo įmonių atsakomybė“). Kasatoriaus teigimu, eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo, norėdamas gauti draudimo išmoką iš Biuro, privalo teisės aktuose nustatytu terminu ir tvarka atlikti tam tikras pareigas – pareikšti pretenziją Biurui, pateikti žalos faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus ir panašiai. Kadangi civilinės ieškovės nesikreipė į Biurą, todėl Biuras neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti galimų draudimo išmokų mokėjimo klausimo, o kartu neturėjo objektyvios galimybės pažeisti civilinių ieškovių interesų. TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatose yra įtvirtinta, jog atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo tos dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą. Šiuo atveju žala atsirado 2005 m. liepos 23 d. eismo įvykio metu, tačiau civilinės ieškovės pretenzijų nei Biurui, nei atsakingam draudikui – DUAB „I. B.“ iš viso nepateikė. Pasibaigus naikinamiesiems materialaus pobūdžio terminams, pasibaigia ir pati subjektinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga). Taigi, anot kasatoriaus, civilinės ieškovės praleido TPVCAPD įstatyme įtvirtintą vienerių metų terminą pretenzijai pareikšti, todėl prarado subjektinę teisę žalos atlyginimo reikalauti tiek iš Biuro, tiek iš DUAB „I. B.“, o kartu ir galimybę pareikšti civilinį ieškinį minėtiems subjektams baudžiamojoje byloje. Dėl šių aplinkybių Šilutės rajono apylinkės teismas pagrįstai neįtraukė į bylą Biuro kaip civilinio atsakovo. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neįsitikino subjektinės teisės buvimu ir nepagrįstai gynė iki tol nepažeistą teisę, sukūrė neigiamą precedentą ir esmingai pažeidė BPK 113 straipsnio 2 dalies ir CPK 5 straipsnio nuostatas, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į nuteistosios L. Š. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinius skundus prašo juos atmesti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, yra teisėti ir pagrįsti. Kaip matyti iš skundo, L. Š. nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis įvykio aplinkybėmis – tvirtina, kad automobilį vairavo ne ji, o kitas asmuo, ginčija eismo įvykio mechanizmą, nurodo, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus (nukentėjusiojo J. B., liudytojų V. F., B. V., S. B., A. B., ekspertų R. P. P., V. P. parodymus, ekspertizės akto Nr. 11K-144(O6) išvadas). Anot prokuroro, ši skundo argumentų dalis nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina. Todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorė ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų išvadomis dėl atskirų faktų, paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Prokuroras pažymi, kad L. Š. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog žemesnių instancijų teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą. Kaip matyti iš teismų sprendimų, L. Š. kaltumas, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, pagrįstas įvertinus surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumą. Teismas, įvertinęs visus teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtus įrodymus (liudytojų ir ekspertų parodymus, ekspertizės aktų išvadas), motyvuotai atmetė nuteistosios pateikta įvykio versiją, kad automobilį vairavo nukentėjusysis J. B.. Nustatyta, kad visus sužalojimus J. B. galėjo patirti sėdėdamas tik automobilio priekinėje dešinėje sėdynėje, po eismo įvykio jis rastas būtent šioje vietoje negalintis pajudėti. Byloje surinktų duomenų visuma įgalino teismą padaryti pagrįstą išvadą, kad automobilį vairavo L. Š.. Jos kaltė dėl automobilio vairavimo apsvaigus, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 68 punktą ir 172 punktą, taip pat dėl kilusių padarinių, nekelia abejonių.
Anot prokuroro, priešingai nei nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta visais bylai svarbiais aspektais, iškeltais L. Š. apeliaciniame skunde. Sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Dėl kasatorės kaltės bei jos gynybinės eismo įvykio versijos pasisakyta plačiai ir argumentuotai. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, visi nuteistosios apeliacinio skundo esminiai argumentai išnagrinėti ir palyginti su byloje surinkta medžiaga, dėl apeliacinio skundo esmės pateiktos motyvuotos išvados, todėl kasatorės tvirtinimai, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netyrė eismo įvykio mechanizmo, pagrįstai konstatavo, jog šie teiginiai prieštarauja bylos duomenims, nes byloje buvo atliktas eismo įvykio vietos, žmogaus kūno, lavono, kraujo ir biologinės kilmės pėdsakų, rūbų tyrimas, transporto priemonės techninės būklės patikrinimas bei apžiūra, paskirtos ekspertizės, t. y. buvo atlikti visi įstatymo numatyti ir galimi tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti eismo įvykio mechanizmą. Todėl, prokuroro teigimu, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
Pasisakydamas dėl civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinio skundo, prokuroras pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimas šioje byloje Biurą pripažinti civiliniu atsakovu ir priteisti iš jo nukentėjusiosioms S. A. ir S. B. turtinės ir iš dalies neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas ir pagrįstas. Anot prokuroro, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose 2008 m. liepos 3 d. apžvalgoje išaiškinta, kad jeigu už kaltininko veikas materialiai atsakingas asmuo kaip civilinis atsakovas neįtrauktas pirmosios instancijos teismo posėdyje, tai bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas tokį asmenį įtraukia kaip atsakovą (išvadų 6.1. punktas). Šios apžvalgos išvadų 4 punkte nurodyta, kad kai ieškovas neišreiškia savo valios dėl civilinio atsakovo įtraukimo į procesą, teismas savo iniciatyva priima sprendimą dėl materialiai už kaltininko veikas atsakingo asmens įtraukimo į bylą kaip atsakovo. Byloje nustatyta, kad kasatorės vairuojamas automobilis „Chrysler Voyager“ nuo 2004 m. rugsėjo 13 d. iki 2005 m. rugsėjo 12 d. buvo apdraustas UADB „B. G.“, kuri, esant draudiminiam įvykiui, privalo atlyginti žalą sutartyje nustatytos draudimo sumos ribose, t. y. ši bendrovė yra materialiai atsakinga už kaltininko veikas. Tačiau byloje yra duomenų, kad šiai bendrovei iškelta bankroto byla (T. 2, b.1. 51–52), todėl, vadovaujantis nusikaltimo padarymo metu galiojusio TPVCAPD įstatymo 26 straipsnio 2 punktu, 16 straipsnio 3 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tokiu atveju išmokas moka (žalą atlygina) Biuras.
Prokuroras taip pat pažymi, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, vadovaujantis aukščiau paminėto Įstatymo 13 straipsniu, nukentėję asmenys pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti ne tik draudikui ar Biurui, bet ir atsakingam už padarytą žalą asmeniui. Tokią pretenziją nukentėjusieji pareiškė pateikdami civilinius ieškinius šioje baudžiamojoje byloje. Anot prokuroro, kasatorius taip pat neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Biurą civiliniu atsakovu, esmingai pažeidė BPK reikalavimus. Iš bylos dokumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2008 m. liepos 31 d. teismo posėdyje, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, protokoline nutartimi pripažino UADB „B. G.“ ir Transporto priemonių draudikų biurą civiliniais atsakovais, informavo juos apie teismo posėdį, išaiškino teises. O 2008 m. rugsėjo 11 d. raštu Biuras pateikė apygardos teismui savo nuomonę, t. y. motyvuotai nesutiko su nuteistosios apeliaciniu skundu ir Biuro įtraukimu į bylą kaip civilinio atsakovo bei prašė baudžiamąją bylą nagrinėti Biuro atstovui nedalyvaujant (T. 3, b.1. 8-14). Todėl Biuro, kaip civilinio atsakovo, teisės nebuvo suvaržytos, jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti visomis civiliniam atsakovui įstatymo suteiktomis teisėmis, įtvirtintomis BPK 110 straipsnio 2 dalyje.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai netenkintini, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Nukentėjusiosios S. A. ir S. B. atsiliepimu į nuteistosios L. Š. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinius skundus prašo nuteistosios L. Š. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiųjų teigimu, L. Š. kaltė visiškai įrodyta, be to, jos kasaciniame skunde nepateikta apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje. Dėl civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinio skundo nukentėjusieji aiškios pozicijos neišsakė, tik pastebėjo, kad kasaciniame skunde išsakyti argumentai yra reikšmingi formuojant teismų praktiką.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl įrodymų vertinimo
Nuteistoji L. Š. kasaciniame skunde ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines įvykio aplinkybes, bando pagrįsti įvykio versiją, pagal kurią automobilį vairavo ir avariją padarė ne ji, o kitas asmuo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė įvertindamas nukentėjusiojo J. B., liudytojų A. B., V. F., S. B., B. V., L. V. teisme duotus parodymus, 2007 m. spalio 5 d. ekspertizės aktą Nr. 11 K-144(06), teismo ekspertų V. P. ir R. P. P. paaiškinimus, 2005 m. liepos 23 d. eismo įvykio apžiūros protokolą, 2006 m. birželio 16 d. automobilio „Chrysler Voyager“ apžiūros protokolą, teismo medicinos specialistų išvadas Nr. M 678/05 (03), M 677/05 (03), G 2757/05 (03), T-A 2244/05 (03), T-A 2243/05 (03), 2007 m. gruodžio 13 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos raštą Nr. 296. L. Š. įvykio versija, pagal kurią automobilį vairavo ne ji, o nukentėjusysis J. B., įvertinta kritiškai ir atmesta.
Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumas buvo patikrintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Į visus nuteistosios apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus motyvuotai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui kruopščiai išanalizavęs byloje esančius duomenis bei padaręs neabejotiną išvadą, kad būtent L. Š., vairuodama automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu du žmonės žuvo, o vienam – padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl L. Š. kaltumo padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu kolegija nenustatė.
Dėl civilinio atsakovo įtraukimo į bylą ir civilinio ieškinio išsprendimo pagrįstumo
Kolegija, išnagrinėjusi kasatoriaus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teiginius dėl nepagrįsto Biuro įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo, pažymi, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnio 1 dalis). Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, gali būti taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pripažįstant asmenis civiliniais ieškovais ir civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje, CPK kodekso normos netaikomos, nes šie klausimai nustatyti BPK. Taip pat netaikomos CPK normos, reglamentuojančios civilinio atsakovo pakeitimo klausimus. Be to, BPK 45 straipsnyje numatyta teisėjo, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Tuo atveju, kai nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti ne įtariamasis (kaltinamasis) ar ne tik jis, teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas tą privalo išaiškinti civiliniam ieškovui. Civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos, valios – tam reikia prokuroro ar teismo procesinio sprendimo (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas įgyja BPK numatytas teises ne nuo civilinio ieškinio padavimo, o nuo prokuroro nutarimo ar teismo nutarties pripažinti juos civiliniu atsakovu ir civiliniu ieškovu priėmimo. Minėtos BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviems baudžiamajame procese sprendžiant civilinio ieškinio klausimus. Taigi net ir tuo atveju, kai civilinis ieškovas neišreiškia savo valios dėl civilinio atsakovo įtraukimo į procesą, prokuroras ar teismas privalo priimti sprendimą dėl materialiai už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus atsakingo asmens įtraukimo kaip civilinio atsakovo (kasacinė nutartis Nr. 2K–655/2006).
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašė priteisti joms patirtą žalą iš nuteistosios L. Š.. Tačiau nuteistoji eismo įvykį sukėlė vairuodama automobilį, kuris buvo apdraustas UADB „B. G.“ (vėliau pavadinimas pakeistas į „I. B.“) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ši bendrovė turėjo būti pripažinta civiliniu atsakovu byloje. Byloje nustatyta, kad DUAB „I. B.“ (ankstesnis pavadinimas UADB „B. G.“) iškelta bankroto byla, todėl tokiais atvejais pagal įvykio metu galiojusio TPVCAPD įstatymo (redakcija Nr. IX-2041, 2004-03-05, Žin., 2004, Nr. 46-1498) 16 straipsnio 3 dalį, 17 straipsnio 1 dalį 3 punktą ir 26 straipsnio 2 punktą, prievolė mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui pereina Biurui. Vadinasi, Biuras kaip civilinis atsakovas į bylą turėjo būti įtrauktas. To nepadarius ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, civilinio ieškinio klausimas buvo išspręstas netinkamai ir į tai buvo atkreiptas dėmesys nuteistosios apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ši klaida buvo ištaisyta – bankrutuojanti draudimo bendrovė ir Biuras buvo įtraukti į bylą kaip civiliniai atsakovai, eismo įvykio metu padarytos turtinės žalos ir dalies neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis TPVCAPD įstatymu, priteistas iš Biuro. Kolegija konstatuoja, kad toks sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-325/2006, 2K–655/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. apžvalgos dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose išvadų 6.1, 6.4 punktai).
Bylos medžiaga rodo, kad Biuro įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo nuteistosios gynėjo prašymu, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomones. Teismas iki įrodymų tyrimo pradžios protokoline nutartimi pripažino UADB „B. G.“ ir Biurą civiliniais atsakovais, paskelbė byloje pusantro mėnesio pertrauką, informavo juos apie teismo posėdį, taip pat gavo Biuro raštą, kuriame šis išdėstė savo neigiamą poziciją dėl įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo ir prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, o baudžiamąją bylą nagrinėti Biuro atstovui nedalyvaujant. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis Biuro raštas buvo balsu perskaitytas. Biuro prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant šio atstovui, neprieštaraujant proceso dalyviams, buvo patenkintas (T. 3, b. l. 19). Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, Biuro įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo klausimas buvo sprendžiamas laikantis BPK normų, o galimybės naudotis BK 110 straipsnio 2 dalyje nustatytomis civilinio atsakovo procesinėmis teisėmis Biurui buvo užtikrintos.
Kolegija taip pat atmeta kasatoriaus teiginius, kad šioje byloje civiliniai ieškiniai nesaisto Biuro jokiu materialiu teisiniu ryšiu, nes nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės išreiškė savo valią gauti žalos atlyginimą iš nuteistosios, o ne iš Biuro. Be to, Biuro įtraukimo į bylą momentu jau buvo pasibaigęs vienerių metu terminas (TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalis) pretenzijai dėl padarytos žalos pareikšti.
Bylos medžiaga rodo, kad Biuro įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo išklausęs nukentėjusiųjų nuomones (T. 3, b. l. 9). Nukentėjusiosios pareiškė, kad šį klausimą palieka teismo nuožiūrai, taigi iš esmės sutiko su tuo, kad dalį civilinio ieškinio padengtų Biuras. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal TPVCAPD įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti ne tik draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę, draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba Biurui, bet ir atsakingam už padarytą žalą asmeniui. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios, 2005 m. lapkričio 22 d. ir 2006 m. sausio 4 d. baudžiamojoje byloje pareiškusios civilinius ieškinius asmeniui, sukėlusiam eismo įvykį (L. Š.), praleido terminą pretenzijai pareikšti ir prarado teisę į žalos atlyginimą iš draudimo bendrovės, o šiai bankrutuojant – iš Biuro.
Dėl BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo
Kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentus dėl pažeisto BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo išdėstyti aprašomojoje nutarties dalyje proceso dalyvių prašymus. Kasatorius šio reikalavimo pažeidimą argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neįvertino Biuro 2008 m. rugsėjo 11 d. rašte pateiktų teisinių argumentų, kuriais buvo grindžiamas prašymas netraukti Biuro kaip civilinio atsakovo baudžiamojoje byloje. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nutarties dalyje nurodė motyvus, kodėl tenkinami nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto draudimo bendrovės neįtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo ir dėl to neteisingai išspręsto civilinio ieškinio ir kodėl eismo įvykio metu padarytos turtinės žalos ir dalies neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiųjų naudai priteistinas iš Biuro. Šiais motyvais iš esmės buvo įvertinti ir paneigti Biuro 2008 m. rugsėjo 11 d. rašte pateikti teisiniai argumentai, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios L. Š. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
