Baudžiamoji byla Nr. 2K–175/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.1.
1.1.8.1.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjai advokatei Ritai Petručionyte, Julijai Dobiliauskienei,
nukentėjusiesiems M. S., K. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. bei nukentėjusiųjų M. S., T. S. ir K. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžiu P. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nuosprendis pakeistas – P. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
P. P. nuteistas už tai, kad 2007 metų liepos mėnesio naktį iš 9 į 10 d., tiksliai nenustatytą valandą, E. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis ir kojomis sudavė E. S. ne mažiau kaip 12 smūgių į galvą, 1 smūgį į kaklą, ne mažiau kaip 5 smūgius į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip 18 smūgių į kitas kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus, sukėlusius ūmų kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimą, nuo kurio nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia, suduodamas E. S. ne mažiau kaip 36 smūgius, jį nužudė.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nuosprendį.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas jam paskyrė itin griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 41 straipsnio 1 dalį bausmės esmę sudaro nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, o bausmės turinį – tam tikrų teisių ir laisvių apribojimas. Bausmė yra individuali poveikio priemonė, tačiau bausmės dydis nėra esminė nubaudimo sąlyga. Kasatorius teigia, kad su M. K. susituokė tik įkalinimo vietoje, tačiau su ja gyveno seniai. M. K. nuoseklūs ir logiški parodymai ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu įrodo, kad ši santuoka buvo sudaryta ne dėl to, kad ji turėtų galimybę atsisakyti duoti parodymus. Ilgam izoliavus jį nuo visuomenės kyla reali grėsmė, kad jis nesugebės išlaikyti teigiamų ir glaudžių ryšių su šeima, praras darbo įgūdžius. Teismas turi pareigą ne tik nustatyti atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes, bet ir skiriant bausmę įvertinti kiekvienos jų reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad jis prisipažino kaltu. Atvažiavęs į nukentėjusiojo E. S. namus, įsiuto, supyko ant nukentėjusiojo dėl šio netinkamo elgesio su savo žmona ir dukra, todėl nusprendė jį pamokyti. Nukentėjusįjį mušė, tačiau jo nužudyti nenorėjo. Jo parodymai buvo logiški, nuoseklūs, neprieštaraujantys kitų proceso dalyvių parodymams, ir tai lėmė greitą bei visapusišką bylos ištyrimą. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, laikytina jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalis). Laisvės atėmimo bausmė garantuoja, kad nuteistasis neturės galimybės daryti naujų nusikalstamų veikų (BK 41 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Paskyrus jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, valstybė pasiektų galutinį rezultatą – jis būtų nubaustas už padarytą sunkų nusikaltimą ir jam būtų atimta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Jis turi šeimą, su kuria glaudus ryšys yra labai svarbus, o devyneri metai laisvės atėmimo lems šio ryšio nutrūkimą. Jis dirbo stambiagabaričių automobilių remonto šaltkalviu, turi tam darbui reikiamą kvalifikaciją ir įgūdžius, kurie po devynerių metų laisvės atėmimo bausmės, tikėtina, bus prarasti ir jis po tokios bausmės atlikimo, nesugebės konkuruoti darbo rinkoje bei užtikrinti savo šeimos pragyvenimo. Be to, jis esąs jaunas, nori susilaukti vaikų ir juos auginti bei auklėti. Individualizuojant bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, bet ir į kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Motyvuodamas konkrečią bausmę, kaip yra pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40, teismas nuosprendyje privalo aprašyti aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį ir rūšį. Teismas šios nuostatos nesilaikė (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga jo nusikalstamos veikos pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad geriausiai jį pažįstantys asmenys –nukentėjusieji – prašė neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Be to, teismas netaikė ir net nesvarstė galimybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Vertindamas jo asmenybę, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nužudymui įtakos turėjo agresyvus nužudytojo asmens elgesys bei nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, kad jo poelgis nėra jo antivisuomeninių nuostatų ar nuoseklaus nusikalstamo gyvenimo būdo išraiška. Jo elgesys po nusikaltimo padarymo leidžia daryti išvadą, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos jis nuoširdžiai gailisi, neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji M. S., T. S. ir K. S. taip pat prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nuosprendį
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriai mano, kad, tokiam ilgam laikui izoliavus P. P. nuo visuomenės bei šeimos, bus sudėtinga ir praktiškai neįmanoma išlaikyti glaudžius socialinius ryšius. P. P. turi šeimą, iki nusikaltimo padarymo rūpinosi M. S., dirbo šaltkalviu. Ilgam izoliavus nuteistąjį nuo visuomenės, kyla reali grėsmė, kad jis nesugebės išlaikyti glaudžių ryšių su šeima, praras darbo įgūdžius. Iki nusikaltimo padarymo P. P. palaikė artimus ryšius su savo sutuoktinės M. K. šeima, rūpinosi ne tik ja pačia, bet ir aktyviai dalyvavo visos šeimos bei giminės gyvenime. P. P. ilgalaikė izoliacija nuo šeimos pažeis jo asmenybę, apsunkins sudėtingą socialinių ryšių atkūrimą. Be to, kaip pažymi kasatoriai, svarbu ir tai, kad P. P. buvo šeimos maitintojas, turi paklausią specialybę. Kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga P. P. asmenybei bei iki nusikaltimo padarymo buvusiam gyvenimo būdui. Apeliacinės instancijos teismas, sugriežtinęs bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jį pažįstantys asmenys – mirusiojo šeimos nariai – prašė jam neskirti laisvės atėmimo bausmės, neizoliuoti jo nuo šeimos bei visuomenės. Be to, teismas netaikė ir nesvarstė galimybės P. P. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, leidžiančių, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Vertindamas P. P. asmenybę, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nužudymui turėjo įtakos agresyvus nužudytojo asmens elgesys bei nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės.
Kasaciniai skundai atmestini.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą nėra pagrindo.
Dėl bausmės dydžio
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasacinės instancijos teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, t. y. priima sprendimą, numatytą BPK 382 straipsnio 4 punkte, tais atvejais, jeigu nustato, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ar pakeitė neteisėtai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė neteisėtai, kad sugriežtindamas P. P. paskirtą bausmę netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas.
Skirdami bausmes už nužudymus teismai turi vadovautis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei.
P. P. nusikaltimą padarė 2007 m. liepos mėnesį, naktį iš 9 į 10 d., todėl jam taikytas švelnesnes bausmes numatęs baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 129 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismas P. P. už E. S. nužudymą paskyrė šio įstatymo sankcijoje numatytą minimalią bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl neteisingai paskirtos bausmės, nurodęs, kad nors teismas ir atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tačiau netinkamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl P. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, yra teisingi, pagrįsti bylos duomenimis. Byloje nustatyta, kad P. P., atvykęs į E. S. namus, iš pykčio, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje – buitinių paskatų, mušdamas jį rankomis bei spardydamas, padarė jam daugybinius sužalojimus galvoje, daugybinius šonkaulių lūšimus, kairiojo inksto ir blužnies plyšimus ir kitus sužalojimus, kurie sukėlė ūmų kvėpavimo bei kraujotakos sutrikimus ir nukentėjusysis mirė. Nužudymo padarymo būdas, smurto intensyvumas rodo, kad padarytas nužudymas yra didelio pavojingumo laipsnio. Nužudymo padarymas jau savaime rodo ir jį padariusio asmens pavojingumą, be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad P. P. buvo anksčiau teistas, kelis kartus baustas administracine tvarka. Byloje nėra nustatyta, kad E. S. įvykio metu atliko kokius nors veiksmus, kurie būtų išprovokavę jį, panaudojant tokį intensyvų smurtą, nužudyti. Esant tokioms aplinkybėms konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, sugriežtindamas P. P. bausmę iki laisvės atėmimo devyneriems metams, pažeidė BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas, nėra pagrindo. Tai, kad byloje nustatyta P. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad nukentėjusieji prašė skirti jam švelnesnę bausmę, negali būti vertinama kaip aplinkybės, turinčios prioritetą prieš kitas byloje nustatytas aplinkybes. Be to, pažymėtina ir tai, kad P. P. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė, nei jam taikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, nėra pagrindo.
Kasatorių nuorodos, kad teismas turėjo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra visiškai nepagrįstos. Teismas, esant BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, turi teisę skirti švelnesnę bausmę, jeigu nusprendžia, kad netgi pati švelniausia taikomo Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatyta bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra per griežta. Svarstyti galimybės taikyti P. P. minėto įstatymo nuostatų nebuvo pagrindo, be to, pažymėtina ir tai, kad kasatorių teiginiai dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo prieštarauja ir kasaciniuose skunduose suformuluotam prašymui palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. P. ir nukentėjusiųjų M. S., T. S. ir K. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Albinas Sirvydis
Aldona Rakauskienė
