Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-581/2013

Proceso Nr. 2-01-3-05590-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.;

44.5.2.17

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2013 m. vasario 4 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Toris“ ieškinį atsakovams J. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dajuma“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 73 480,08 Lt žalos, 5912,08 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidas.

2008 m. spalio 2 d. ieškovo ir atsakovo UAB „Dajuma“, atstovaujamo direktorės atsakovės J. S., buvo sudaryta statybos rangos sutartis (toliau – ir Sutartis, Rangos sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo atlikti remonto darbus, o atsakovas įsipareigojo už šiuos darbus sumokėti. Ieškovo teigimu, jis tinkamai atliko darbus, atsakovas UAB „Dajuma“ darbus priėmė, tačiau su ieškovu už atliktus darbus neatsiskaitė ir yra skolingas 73 480,08 Lt. Ieškovui pradėjus domėtis atsakovo UAB „Dajuma“ turtine padėtimi, paaiškėjo, kad atsakovas rangos sutarties sudarymo metu neturėjo nei pinigų, nei turto, iš kurių būtų galėjęs atsiskaityti su ieškovu už atliktus darbus, buvo skolingas kitiems kreditoriams, iš savo veiklos gaudavo itin mažas pajamas, kurių vos užtekdavo sumokėti darbo užmokestį. Iš atsakovo UAB „Dajuma“ 2007 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad atsakovas jau 2007 metų pabaigoje buvo nemokus. Praėjus keliems mėnesiams po rangos darbų atlikimo, atsakovas UAB „Dajuma“ nutraukė veiklą. Atsakovė J. S., atsakovo UAB „Dajuma“ vardu kreipdamasi dėl rangos sutarties sudarymo, buvo nesąžininga ir teigė, kad UAB „Dajuma“ pajėgi atsiskaityti už rangos darbus, kad su banku sudaryta kredito sutartis, o gautas kreditas bus panaudotas atsiskaityti su ieškovu.

Atsakovai, žinodami, kad UAB Dajuma“ negalės atsiskaityti už rangos darbus, sudarydami su ieškovu rangos sutartį ir įsipareigodami atsiskaityti už rangos darbus, bendrais neteisėtais veiksmais padarė ieškovui 73 480,08 Lt žalą, kurią privalo atlyginti solidariai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš UAB „Dajuma“ ir subsidiariai iš J. S. ieškovui 79 392,16 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą ir 3323,76 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Rašytiniai įrodymai rodo, kad UAB „Dajuma“ trejus metus iš eilės dirba nuostolingai, tačiau bendrovės vadovas, negalėdamas atsiskaityti su kreditoriumi, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip nustatyta Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 4 straipsnio 4 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovai, žinodami apie nuostolingą įmonės veiklą, kad įmonė neturi lėšų atsiskaityti su ieškovu, sudarė su ieškovu 2008 m. spalio 2 d. sutartį dėl kavinės virtuvės darbų atlikimo ir šiais veiksmais padarė ieškovui 79 392,16 Lt žalos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą pakeitė – 79 392,16 Lt ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą iš atsakovės J. S. ieškovo UAB „Toris“ naudai priteisė subsidiariai su atsakovu UAB „Dajuma“.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad rangos sutarties sudarymo metu atsakovas UAB „Dajuma“ neturėjo lėšų atsiskaityti su ieškovu už darbus pagal rangos sutartį, su ieškovu buvo ketinama atsiskaityti AB banko Snoras suteikto kredito lėšomis, tačiau, paraišką pateikus tik 2008 m. rugsėjo 30 d., t.y. likus dviem dienoms iki rangos sutarties sudarymo, bei bankui nepateikus jokių dokumentų, atsakovė negalėjo pagrįstai tikėtis, jog dėl UAB „Dajuma“, kuri visą laiką dirba nuostolingai ir yra nemokumo būsenos, neturi tinkamo įkeisti turto, per kelias dienas bus priimtas sprendimas suteikti 160 000 Lt kreditą. Tai, kad UAB „Dajuma“ be suteikto kredito neturėjo realių galimybių toliau tęsti veiklą, patvirtina aplinkybė, kad įmonė, praėjus keliems mėnesiams po darbų pagal rangos sutartį atlikimo, nutraukė veiklą, ir byloje esantys įrodymai (2009 m. vasario 13 d. išieškojimo negalimumo aktas, išduotas vykdant 2008 m. gruodžio 29 d. vykdomąjį dokumentą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; 2009 m. lapkričio 2 d. UAB „Panorama LT“ raštas, kad nuomos sutartis su UAB „Dajuma“ nutraukta nuo 2009 m. sausio 31 d. dėl nuomos mokesčio ir kitų mokesčių nemokėjimo, įmonės skola yra 126 829,74 Lt; 2009 m. sausio 28 d. prekių perdavimo–grąžinimo aktas ir susitarimas dėl prekių užsakymo sutarčių nutraukimo ir kt.). Teisėjų kolegija atsakovės veiksmus, nurodytomis aplinkybėmis UAB „Dajuma“ vardu sudarant su ieškovu rangos sutartį, vertino kaip nepateisinamą aplaidumą vykdant fiduciarinę pareigą priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Dėl šių atsakovės veiksmų ieškovas patyrė žalą, nes atsakovas UAB „Dajuma“ neturi galimybės atsiskaityti su ieškovu už atliktus rangos darbus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra visos CK 6.246–6.249 straipsniuose nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės atsakomybė ieškovui yra solidari su UAB „Dajuma“, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl solidariosios atsakovės atsakomybės, nustatydama, kad 79 392,16 Lt ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą iš atsakovės ieškovo naudai priteisiami subsidiariai su atsakovu UAB „Dajuma“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė J. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Toris“ ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl normalios verslo rizikos ir paprasto neatsargumo atskyrimo nuo nepateisinamo aplaidumo ar siekio pažeisti kreditorių interesus. Kasatorės teigimu, CK 2.50 straipsnis įtvirtina juridinio asmens turto ir atsakomybės pagal prievoles atskyrimą nuo jo dalyvių. Tai leidžia juridiniam asmeniui veikti ūkinėje–komercinėje veikloje su didesne verslo rizika, siekiant pelno, nei toje pačioje veikloje dalyvaujantiems fiziniams asmenims. Sudarydami sandorius su juridiniu asmeniu kiti verslo subjektai supranta, kad prievoles pagal sandorį privalės vykdyti būtent juridinis asmuo, o ne jo akcininkai ar vadovas. Jeigu kiekvienu atveju, juridiniam asmeniui neįvykdžius savo prievolės, kreditorius galėtų reikšti pretenzijas juridinio asmens akcininkams ar vadovui, pats juridinio asmens steigimas ir jo dalyvavimas ūkinėje–komercinėje veikloje netektų prasmės.

Kasatorės vertinimu, teismai netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), t. y. neatskyrė normalios verslo rizikos ir paprasto neatsargumo nuo nepateisinamo aplaidumo ar siekio pažeisti kreditorių interesus.

Praktika, kai juridinis asmuo, nors ir dirba nuostolingai, paima kreditą, siekdamas investuoti ir gaivinti verslą, yra įprasta ir normali, neprieštaraujanti verslo principams ir sąžiningumui. Juolab kad 2008 metais, prieš ekonominę krizę, kreditas galėjo būti išduotas itin lengvomis sąlygomis, pavyzdžiui, laidavus tretiesiems asmenims. Be to, 2008 metais iki spalio mėnesio UAB „Dajuma“ kas mėnesį gaudavo 50 000–60 000 Lt pajamų. Taigi atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad, gavusi kreditą ir atidariusi naują restoraną prekybos centre „Panorama“, UAB „Dajuma“ pajamos tik padidės ir ji galės sėkmingai plėtoti komercinę veiklą bei atsiskaitinėti su kreditoriais.

Atsakovės veiksmuose nebuvo jokių neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, nes ji buvo informavusi ieškovą apie atsiskaitymo būdą ir nieko nuo jo nenuslėpė, t. y. elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai kreditorių atžvilgiu. Gauti kredito nepavyko tik todėl, kad, prasidėjus ekonominei krizei (minėti įvykiai vyko 2008 m. rugsėjo–spalio mėnesiais) bankai iš viso kažkuriam laikui nutraukė paskolų teikimą (visiems žinomas faktas). Taigi atsakovės verslo planas nepavyko ne dėl jos nepateisinamo aplaidumo ar didelės kaltės, o dėl susidėjusių nepalankių ekonominių aplinkybių, kurias apima normalios verslo rizikos sąvoka.

2. Dėl ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies netinkamo taikymo. Kasatorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą priteisti iš atsakovės J. S. žalą, atsiradusią dėl delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Dajuma“, grindė Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies norma, apibrėžiančia įmonės nemokumą.

Teismai šioje byloje nustatė, kad rangos sutarties sudarymo metu UAB „Dajuma“ įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, tačiau nenustatė, kad įmonė prieš rangos sutarties pasirašymą nevykdė savo įsipareigojimų. Vadinasi, nenustačius vieno iš dviejų privalomųjų faktų (įmonė nevykdo įsipareigojimų, pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės) negalima buvo taikyti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir nustatyti, kad įmonė tuo metu buvo nemoki. Taigi J. S., kaip įmonės vadovei, iki rangos sutarties sudarymo negalėjo atsirasti pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat ir atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

3. Dėl kreditoriaus veiksmų, kuriais jis prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentus, kad pagal Sutarties 2.3 punktą UAB „Dajuma“ turėjo sumokėti ieškovui 20 proc. sutartos sumos avansą. Sutarties 5.2. punkte nustatyta, kad, vienai iš Sutarties šalių nevykdant įsipareigojimų daugiau kaip 15 dienų, kita Sutarties šalis turi teisę sustabdyti savo įsipareigojimų vykdymą. Kadangi ieškovui nebuvo sumokėtas avansas, rangos darbus pagal sutartį jis pradėjo vykdyti prisiimdamas riziką, kad už darbus gali būti nesumokėta. Kadangi ieškovui buvo žinoma, kad už darbus bus atsiskaitoma tik iš kredito, kuris dar nebuvo suteiktas, ir jam net nebuvo sumokėtas avansas, vykdydamas rangos darbus, jis prisiėmė dalį rizikos ir tęsė darbus. Dėl to pats ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir jų padidėjimo, todėl, remiantis CK 6.259 straipsniu, 6.253 straipsnio 1, 5 dalimi, atsakovei J. S. civilinė atsakomybė neturėjo būti taikoma arba turėjo būti sumažinta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nesutikdamas su kasatorės argumentu, kad teismai netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (civilinė byla Nr. 3K-3-19/2012), ieškovas nurodė, kad dar 2007 metų pabaigoje bendrovė buvo nemoki ir tokia būklė tęsėsi iki sandorio sudarymo, bendrovės vadovė, sudarydama sandorius su trečiaisiais asmenis, įskaitant ieškovą, privalėjo būti itin atidi ir rūpestinga, įvertinti galimybę atsiskaityti ir nepažeisti kreditorių interesų, tačiau taip nesielgė, nepateisinamai aplaidžiai ir neprotingai atliko savo pareigas, todėl kilo prievolė atsakyti už savo neteisėtus veiksmus.

Kasatorės skunde nurodomus teiginius, kad ji pagrįstai tikėjosi gauti kreditą, paneigia byloje esantys įrodymai ir teismų nustatytos aplinkybės: siekiant gauti kreditą, bankui turi būti pateikiami visi jo reikalaujami dokumentai, įskaitant pažymas apie kredito gavėjo įsiskolinimą biudžetui iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, paskutinių šešių mėnesių apyvartų kredito gavėjo sąskaitos išrašus, tačiau visi dokumentai pateikti nebuvo; kredito gavėjas ar jo akcininkas turi turėti turto prievolei pagal kredito sutartį užtikrinti, tačiau turto nei UAB „Dajuma“, nei kasatorė, kurį galėjo įkeisti bankui užtikrinant prievolės pagal kredito sutartį įvykdymą, neturėjo; kreditas suteikiamas nenuostolingai veikiančiai bendrovei, tačiau UAB,,Dajuma“ buvo nemoki; paraiška gauti kreditą paduota likus dviem dienoms iki rangos sutarties sudarymo. Taigi, sudarydama Rangos sutartį su ieškovu, kasatorė nežinojo ir negalėjo žinoti, ar bankas suteiks jai kreditą rangos darbams finansuoti, be to, net negalėjo pagrįstai tikėtis jo gauti. Neturint duomenų apie tai, ar UAB „Dajuma“ bus suteiktas kreditas, prisiimti didelius finansinius įsipareigojimus reiškia veikti neatidžiai, nerūpestingai ir neprotingai.

2. Nesutikdamas su kasatorės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė ĮBĮ norma, apibrėžiančia įmonės nemokumą, ieškovas pažymėjo, kad teismai tyrė ir nagrinėjo UAB „Dajuma“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2007, 2008, 2009 metus. Faktas, kad įmonės balanso įsipareigojimų eilutėje užfiksuotos skolos, leidžia daryti išvadą, jog įmonė nevykdo įsipareigojimų. Tai, kad teismai nagrinėdami bylą sprendimuose konkrečiai nenurodė šios aplinkybės, neleidžia daryti išvados, jog įmonės nemokumas buvo nustatytas nepagrįstai.

3. Ieškovas, nesutikdamas su kasatorės motyvu, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas darbus pradėjo ir baigė vykdyti negavęs sutartyje nurodyto 20 proc. dydžio avanso ir todėl nepagrįstai nesumažino kasatorės atsakomybės dydžio, nurodė, kad sandoris buvo sudarytas itin trumpam terminui, kasatorė nuolat žadėjo atsiskaityti ir tikino, jog bus atsiskaityta iš gauto kredito, be to, ieškovas turėjo teisę, bet ne pareigą stabdyti rangos darbus, jeigu UAB „Dajuma“ nesumoka avanso.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, kylančią juridiniam asmeniui negalint įvykdyti prievolės, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės kreditoriams

Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi šioje normoje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu. Vienas svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Pažymėtina, kad juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. Jei nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, pastarieji taip pat neatsako pagal juridinio asmens prievoles.

Viena vertus, savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, todėl įtvirtinama įstatyme. Kita vertus, juridinio asmens vardu veikiantys asmenys gali, prisidengdami savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgiant į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, dėl ko kreditorių reikalavimų patenkinimas taps neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas. Dėl to, siekiant sutrukdyti nesąžiningoms schemoms, kurių tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, įstatymas nustato vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012).

Kasacinio teismo praktikoje juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006).

Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.

Byloje teismų nustatyta, kad UAB „Toris“ ir UAB „Dajuma“ 2008 m. spalio 2 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 08/07, pagal kurią ieškovas UAB „Toris“ atliko kavinės virtuvės remonto darbus, o atsakovas UAB „Dajuma“, kuriam atstovavo direktorė J. Ž. (S.), įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas, tinkamai ir laiku atlikęs darbus, išrašė UAB „Dajuma“ PVM sąskaitas–faktūras 73 480,09 Lt, tačiau UAB „Dajuma“ už statybos rangos darbus su ieškovu neatsiskaitė. Dėl to, vadovaujantis CK 6.687 straipsniu, iš atsakovo UAB „Dajuma“ ieškovui pagrįstai priteistas 79 392,16 Lt apmokėjimas už atliktus statybos rangos darbus.

Byloje sprendžiamas įmonės vadovės (atsakovės J. S.) civilinės atsakomybės klausimas, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu). Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo reikalavimą ieškovas kildina iš vienasmenio bendrovės vadovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, kuris grindžiamas 2008 m. spalio 2 d. šalių sudaryta Statybos rangos sutartimi bendrovei esant faktiškai nemokiai. Kasatorės teigimu, teismai neatskyrė normalios verslo rizikos ir paprasto neatsargumo nuo nepateisinamo aplaidumo ar siekio pažeisti kreditorių interesus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar ginčo sandoris sudarytas bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę–komercinę riziką. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką.

Teismai konstatavo, kad įmonė, sudarydama sandorį su ieškovu, buvo nemoki, jos mokėtinos sumos viršijo įmonės turtą (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, Rangos sutarties sudarymo metu UAB „Dajuma“ neturėjo lėšų atsiskaityti su ieškovu už darbus pagal rangos sutartį, su ieškovu buvo ketinama atsiskaityti AB banko Snoras suteikto kredito lėšomis. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, įmonės direktorė, gavusi iš banko Snoras neigiamą atsakymą dėl kredito suteikimo, į kitus bankus dėl paskolos suteikimo nesikreipė. Byloje esantys ir teismų ištirti įrodymai patvirtina, kad atsakovės siekis atkurti įmonės mokumą ir tęsti (plėtoti) ūkinę–komercinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų, ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012).

Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė J. S., būdama įmonės vadove, turėdama visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir galimus padarinius, veikė neatidžiai ir nerūpestingai, sudarydama Rangos sutartį, viršydama normalią verslo riziką, dėl ko ieškovas patyrė žalą. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių jos kaltę dėl žalos kreditoriui atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Nustatęs visas atsakovės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą priteisė subsidiariai ir iš atsakovės.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad atsakovei J. S. civilinė atsakomybė neturėjo būti taikoma arba turėjo būti sumažinta, nes ieškovui nebuvo sumokėtas avansas, todėl rangos darbus pagal sutartį jis pradėjo vykdyti prisiimdamas riziką, kad už darbus gali būti nesumokėta, taigi pats ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir jų padidėjimo. Kaip matyti iš 2008 m. spalio 2 d. Rangos sutarties, ji buvo sudaryta trumpam terminui (iki 2008 m. lapkričio 7 d.), o pagal sutarties 3.1 punktą, darbai pradedami per tris dienas po sutarties pasirašymo. Taigi nepagrįsta teigti, kad šalis, vykdanti sutartį sąžiningai ir pagal jos sąlygas, turėtų prisiimti riziką dėl nesąžiningų kitos šalies veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą priteisė iš UAB „Dajuma“, kaip pagrindinio skolininko, ir subsidiariai iš direktorės J. S., kaip papildomos skolininkės. Esminis subsidiariosios civilinės atsakomybės bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiariojo skolininko atsakomybės taisyklę kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai, kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo atsakovę J. S. vertino kaip pagrindinę skolininkę, o UAB „Dajuma“ – kaip papildomą.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas ir nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pakeistas pirmosios instancijos sprendimas ir žalos atlyginimas ieškovo naudai priteistas iš atsakovės subsidiariai su atsakovu UAB „Dajuma“, naikintinas; pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 45,26 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurios priteistinos iš kasatorės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės J. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 45,26 Lt (keturiasdešimt penkis litus 26 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas

Juozas Šerkšnas