Dėl žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-586/2013

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.7; 62; 114.8.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Metmedė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LitCon“ (UAB „Pireka“ teisių perėmėjas) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Metmedė“ dėl žalos atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys – UAB „Swedbank lizingas“ (UAB „Hansa lizingas“ teisių perėmėjas), antstolis D. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas žalos, padarytos dėl netinkamo turto saugojimo, atlyginimo klausimas.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 502 148,78 Lt žalos atlyginimo: 440 675,15 Lt žalos, patirtos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, 44 723,03 Lt palūkanų, 7320,21 Lt už turto išardymą, 5900 Lt už jo įvertinimą, 3530,38 Lt antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą.

Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo davėjas) ir UAB „Pušinis skydas“ (UAB „Rekal“, UAB „Pireka medis“ teisių perėmėjas) (lizingo gavėjas) 2004 m. sudarė lizingo sutartis, kurių pagrindu trečiasis asmuo perdavė UAB „Pušinis skydas“ medžio apdirbimo įrangą (17 įrenginių). UAB „Pušinis skydas“ ir atsakovas 2004 m. balandžio 2 d. sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Į šias patalpas buvo atgabenta lizingo sutarčių pagrindu naudojama medžio apdirbimo įranga. UAB „Pušinis skydas“ laiku nevykdant savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį (nemokant nuomos mokesčio), atsakovas kreipėsi į teismą dėl 55 227 Lt skolos priteisimo ir jo prašymu teismas 2007 m. balandžio 4 d. nutartimi pritaikė skolininkui laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą. Vykdydamas šią teismo nutartį, trečiasis asmuo antstolis D. B. (toliau – antstolis) 2007 m. balandžio 4 d. patvarkymu areštavo UAB „Pušinis skydas“ valdomą turtą, kartu ir dalį UAB „Swedbank lizingas“ priklausančių įrenginių (keturpuses aštuonių velenų obliavimo stakles, šlifavimo kalibravimo liniją, formatinio pjaustymo stakles); 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2007 m. rugsėjo 4 d. – dar tris įrenginius. Šio turto areštas, pateikus prieštaravimus, panaikintas 2007 m. rugsėjo 19 d. ir 2007 m. rugsėjo 21 d. antstolio patvarkymais. UAB „Pušinis skydas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarytos lizingo sutartys dėl atsakovo patalpose esančio turto 2007 m. balandžio 23 d. nutrauktos. Ieškovas ir UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. liepos 25 d. ir 2007 m. liepos 30 d. dėl šio turto sudarė naujas lizingo sutartis; 2007 m. liepos 30 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyti trišaliai šių įrenginių priėmimo–perdavimo aktai. Ieškovo teigimu, 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštu atsakovui jis pareikalavo iki 2007 m. rugpjūčio 3 d. nurodyti įrenginių atsiėmimo sąlygas, taip pat pasiūlė 2–3 mėnesiams išsinuomoti patalpas jiems išardyti ir išsivežti. Atsakovas atsisakė įrenginius grąžinti, nurodydamas, kad jie bus grąžinti tik tada, kai UAB „Pušinis skydas“ įvykdys savo prievolę atsakovui. Nors šalys 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė patalpų, kuriuose buvo įrenginiai, nuomos sutartį, tačiau ieškovui nesudaryta galimybės į patalpas patekti ir įrenginius išsivežti. Atsakovas juos išardė ir, ieškovo nuomone, netinkamomis sąlygomis saugojo lauke, todėl įrenginiai apgadinti ir nuvertėjo. Ieškovas pažymėjo, kad realią galimybę atsiimti turtą jis įgijo tik 2008 m. rugpjūčio 14 d., kai atsakovas leido sulaikytą turtą išsigabenti. Išgabenimo procedūros dėl jų sudėtingumo užtruko iki 2009 m. vasario mėn. (didžioji dalis įrenginių buvo atsiimta iki 2008 m. lapkričio mėn.). Ieškovas nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ perleido ieškovui reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį – atsakovą, o vėliau ieškovas sumokėjo lizingo objektų kainą ir tapo turto, kurį neteisėtai sulaikė atsakovas, savininkas, todėl turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo žalos, padarytos ginčo turtui, atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 402 321 Lt žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Pasisakydamas dėl to, ar atsakovas, atsisakydamas grąžinti ieškovui medienos apdirbimo įrangą, atliko neteisėtus veiksmus, teismas sprendė, kad atsakovas, nurodydamas, jog išvežti įrenginius ieškovui leis tik UAB „Pušinis skydas“ įvykdžius prievolę atsakovui, naudojosi sulaikymo teise. Tačiau, teismo nuomone, šiuo atveju atsakovas sulaikymo teise pasinaudojo neteisėtai, nes nebuvo būtinųjų sąlygų jai atsirasti – atsakovas nebuvo teisėtas turto valdytojas ir neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės sulaikyto turto savininkui (lizingo davėjui), be to, negalėjo nežinoti, kad UAB „Pušinis skydas“ niekada nebuvo ginčo turto savininkas; nors pagal nuomos sutarties su UAB „Pušinis skydas“ 10 punktą atsakovas turėjo teisę neleisti išvežti įrenginių iki visiško atsiskaitymo, tokia sutartis turi įstatymo galią tik ją sudariusioms šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo paaiškinimus, kad ieškovas turėjo galimybę netrukdomai išsivežti įrenginius po nuomos sutarties su ieškovu sudarymo, nes įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-261-631/2009, nustatyta, kad ieškovas sumokėjo nuomos mokestį už pirmąjį mėnesį, tačiau atsakovas nei 2007 m. rugpjūčio mėn., nei vėliau nesudarė galimybių ieškovui patekti į patalpas, išmontuoti įrenginių ir juos išsivežti. Be to, atsakovas tuo pat metu nuomojo patalpas ir teritoriją kitam asmeniui – UAB „P.S.A. Baldai“. Remdamasis tuo, kad turtą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovas atsiėmė tik 2009 m. vasario mėn., teismas sprendė, jog atsakovas visiškai atsako už turtui padarytą žalą ir jo nuvertėjimą.

Spręsdamas dėl žalos ir jos dydžio, teismas nurodė, kad turto rinkos kaina 2007 m. vasarą nustatytina pagal 2007 m. liepos 25 d. sudarytas lizingo sutartis; kitokių įrodymų turto vertei nustatyti atsakovas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad antstolio 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. gegužės 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodyta, jog ieškovui priklausantys įrenginiai buvo laikomi netinkamai, buvo iš dalies išardyti, prie jų nebuvo ribojamas priėjimas gamybiniame ceche dirbantiems darbuotojams, dalis įrenginių laikoma lauke, neaptvertoje teritorijoje, šalia jų statomi automobiliai, kuriais žmonės atvažiuoja į greta esantį servisą, netinkamai apsaugoti nuo atmosferos poveikio, matomi nupjautų laidų galai, trūksta kai kurių dalių. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į turto vertintojų UAB „Euristika“ 2008 m. liepos 31 d. ataskaitą, pagal kurią turto vertė tą dieną buvo 67 200 Lt, teismas sprendė, kad žalos dydis yra lizingo sutartyje nustatytos (528 134,85 Lt) ir 2008 m. liepos 31 d. buvusios vertės skirtumas, kartu atsižvelgiant į įprastą įrenginių nusidėvėjimą. Teismas nurodė, kad toks nusidėvėjimas per vienerių metų laikotarpį yra 30 proc., todėl atitinkamai sumažino priteistino žalos atlyginimo dydį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 348 894 Lt, taip pat 44 723,03 Lt palūkanų. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neteisėtai sulaikė ginčo įrenginius nuo 2007 m. vasaros iki jų visų grąžinimo ieškovui 2009 m., nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas ar trečiasis asmuo lizingo bendrovė sugadino pas atsakovą buvusį turtą ar kitaip sumažino jo vertę, sprendė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų sulaikant svetimą turtą, išardant, saugojant jį netinkamomis sąlygomis ir jam padarytos žalos. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti įrenginių išardymo išlaidų atlyginimą, nes, teismo nuomone, ieškovas šių išlaidų būtų turėjęs ir nesant šalių ginčo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą pakeitė: sumažino ieškovui iš atsakovo priteistą žalos atlyginimą iki 359 967,40 Lt, žyminį mokestį iki 7517,58 Lt, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei atlyginimą iki 28,56 Lt; priteisė iš ieškovo valstybei 11,44 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d., kai atsakovui kartu su pretenzija buvo pateiktas trišalis 2007 m. liepos 30 d. lizingo sutarčių pagrindu valdomo turto priėmimo–perdavimo aktas, 2007 m. balandžio 23 d. UAB „Swedbank lizingas“ pranešimas dėl lizingo sutarčių su UAB „Pušinis skydas“ nutraukimo, jis sužinojo tiek apie tai, koks jo patalpose sumontuotas turtas nepriklauso skolininkui UAB „Pušinis skydas“, tiek tai, jog teisėtas lizingo turto valdytojas yra ieškovas, kuriam yra suteikti įgaliojimai perimti šį turtą, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo to momento atsakovo veiksmai, kuriais buvo trukdoma lizingo bendrovei, o vėliau ir ieškovui atsiimti jiems priklausančius įrenginius, negali būti laikomi teisėtais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors laikinosios apsaugos priemonės ginčo turtui panaikintos 2007 m. rugsėjo 21 d., tačiau iki teismo 2008 m. sausio 4 d. nutarties priėmimo, kai pakartotinai buvo pritaikytas turto areštas 27 612 Lt vertės įrenginiams, ieškovas būtent dėl atsakovo veiksmų negalėjo atsiimti neareštuoto turto dalies iš atsakovo, nors aktyviai siekė jį susigrąžinti, be kita ko, kreipdamasis į teisėsaugos institucijas. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartimi leista ieškovui išardyti ir išvežti įrenginius iš atsakovo teritorijos, tačiau atsakovas to neleido padaryti; tokia galimybė ieškovui buvo suteikta tik 2008 m. rugpjūčio 14 d. Pagal CK 6.253 straipsnio 8 dalį asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nebuvo teisėtas lizingo bendrovei priklausančių įrenginių valdytojas ir neturėjo reikalavimo teisės į faktiškai sulaikyto turto savininką, todėl neturėjo teisinio pagrindo naudotis sulaikymo teise, o ja pasinaudojęs, atliko neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kad lizingo bendrovė ar ieškovas patys vilkino turto atsiėmimą, veikė nerūpestingai ir aplaidžiai, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuos argumentus paneigia įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-261-631/2009, nustatyti faktai, kurie vertintini kaip prejudiciniai šioje byloje.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteisto žalos atlyginimo dydžio, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis UAB „Euristika“ 2008 m. liepos 31 d. turto vertinimo išvada, nes ji sudaryta apžiūrėjus ginčo turtą, dalyvaujant jo savininkui, naudojant ieškovo pateiktus turto sąrašus ir kitus dokumentus, remiantis surinktais duomenimis apie kilnojamojo turto rinką ir jos tendencijas, todėl atmetė kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ši išvada parengta vadovaujantis tik antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuotais duomenimis (CPK 185 straipsnis); atsakovo pateiktą UAB „Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultaciją vertino kaip nepaneigiančią turto vertinimo išvadoje nurodytų aplinkybių, be to, pažymėjo, kad ji pateikta praėjus beveik metams po to, kai ginčo turtas buvo išgabentas iš atsakovo teritorijos ir saugomas ieškovo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasirinko priteistino žalos atlyginimo apskaičiavimo metodą, tačiau netinkamai apskaičiavo žalos atlyginimo dydį, t. y. konstatavęs, kad įrenginių išardymo išlaidos neatlygintinos, vis tiek priteisė jų atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto nusidėvėjimas yra 30 proc., teisėjų kolegija sumažino ieškovui iš atsakovo priteistą žalos atlyginimą iki 307 035,34 Lt; sprendimo dalį dėl 44 723,03 Lt palūkanų priteisimo paliko nepakeistą; iš viso priteisė 351 758,37 Lt žalos atlyginimo (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentą, kad nėra atsakovo veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos priežastinio ryšio, pažymėjo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas ar lizingo bendrovė iš dalies ar visiškai sugadino pas atsakovą buvusį turtą, jog jų iniciatyva ir prašymu šio turto didžioji dalis buvo perkelta į lauko teritoriją, kad įrengimų būklei neturėjo įtakos atmosferos pokyčiai, jog toks įrengimų laikymo būdas atitiko jų saugojimo reikalavimus ir kt.; įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendime konstatuota, tai patvirtina ir kiti bylos duomenys, kad atsakovo iniciatyva, siekiant atlaisvinti užimtas patalpas, išnuomotas UAB „P.S.A Baldai“, ginčo įrenginiai 2007 m. lapkričio mėn. buvo išardyti ir perkelti į atsakovo teritoriją lauke, kur juos (jų atskiras dalis) neigiamai veikė oro sąlygos ir kiti veiksniai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius pagal daiktinės teisės normas, reglamentuojančias daikto sulaikymo institutą (CK 4.229 – 4.235 straipsniai). Remiantis byloje surinktais įrodymais, ginčo santykiai iš esmės atitiko turto pasaugos santykius, atsiradusius įstatymo ir sutarties pagrindu (CK 6.830–6.850 straipsniai). Kasatoriaus įsitikinimu, turto pasaugos santykiai įstatymo pagrindu atsirado tada, kai antstolis, vykdydamas 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. sausio 4 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštuotos medienos apdirbimo įrangos saugotoju paskyrė kasatorių (šie santykiai tęsėsi atitinkamai iki 2007 m. rugsėjo 21 d. ir iki 2008 m. liepos 8 d.). Turto pasaugos santykiai sutarties pagrindu atsirado tada, kai ieškovas ir kasatorius 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri, kasatoriaus nuomone, iš tikrųjų buvo atlygintinė terminuota pasaugos sutartis, jos 2.2 punkte nustatytas tikslas – sandėliavimas. Ši sutartis sudaryta tam, kad ieškovas turėtų pakankamai laiko suorganizuoti įrangos išardymą ir išgabenimą iš kasatoriaus patalpų. Sutarties sudarymo metu visas ginčo turtas buvo kasatoriaus patalpose, todėl šalys nesurašė jo perdavimo akto. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Per visą saugojimo laikotarpį ieškovas nesikreipė į kasatorių, prašydamas anksčiau nustatyto termino atsiimti turtą ar jo dalį, taip pat nenustatė specialių turto saugojimo sąlygų. Kasatoriaus teigimu, jis nebuvo sutartimi įsipareigojęs išvežti įrangą; pasibaigus sutarties terminui, ieškovui kilo pareiga atsiimti iš kasatoriaus tą turto dalį, kuri nebuvo saugoma antstolio pavedimu (pagal 2007 m. balandžio 4 d. nutartį). Kadangi ieškovas šios pareigos nevykdė, tai jis turėjo sumokėti kasatoriui už tolimesnį turto dalies saugojimą po pasaugos sutarties pasibaigimo, o iki tol, kasatoriaus nuomone, jis turėjo teisę turtą sulaikyti (CK 6.840 straipsnio 5 dalis). Be to, pasibaigus sutarties terminui, kasatorius nebegalėjo reikalauti taikyti specialių turto apsaugos sąlygų, tokių susitarimų nesiūlė, todėl už turto praradimą, sugedimą ar kitus trūkumus kasatorius galėtų būti atsakingas tik nustačius jo tyčią arba didelį neatsargumą. Tačiau šių aplinkybių byloje nenustatyta. Ieškovas, 2008 m. rugpjūčio 14 d. – vasario mėn. laikotarpiu atsiimdamas įrangą, turto perdavimo aktais patvirtino, kad neturi pretenzijų kasatoriui. Jo teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nustatė, kad jo 2007 m. liepos 31 d. raštas (papildytas 2007 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtina, jog kasatorius neteisėtai sulaikė ieškovui priklausančią įrangą – šiuo raštu tik nurodyta, kad nėra galimybės išnuomoti patalpų, kol nebus sumokėta UAB „Pušinis skydas“ skola, taip pat kad kasatorius yra paskirtas ginčo turto saugotoju antstolio pavedimu, todėl bet kokiu atveju įranga galėtų būti grąžinama ieškovui tik antstoliui leidus ir atlyginus jos saugojimo išlaidas. Netrukus po to (2008 m. rugpjūčio 13 d.) šalys sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria nustatė, kad ši sutartis galioja nuo 2007 m. liepos 30 d., t. y. šalių santykiai pakeisti, sudarant sutartį, todėl nepagrįsta teismų išvada, jog kasatorius 2007 m. vasarą neteisėtai sulaikė įrenginius. Iki šios sutarties sudarymo ir iki kasatoriaus bei trečiojo asmens „Swedbank lizingas“ ginčo įrenginių 2007 m. liepos 30 d. bei 2007 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo–priėmimo aktų pasirašymo už kasatoriaus patalpose esančius įrenginius atsakomybė teko jų savininkui – lizingo bendrovei, kuri turėjo pareigą rūpintis savo turtu, nes lizingo sutartys su UAB „Pušinis skydas“ nutrauktos nuo 2007 m. balandžio 23 d. Nors tos pačios dienos pranešimu lizingo bendrovė įpareigojo UAB „Pušinis skydas“ nedelsiant išgabenti turtą į UAB „Baltijos realizacijos centras“, vėliau visiškai nesidomėjo šio įpareigojimo vykdymu ir turto buvimo vieta. Anot kasatoriaus, tik trys įrenginiai (iš septyniolikos) buvo aprašyti antstolio 2007 m. balandžio 4 d. aktu. Nei trečiasis asmuo, nei ieškovas nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. nesiėmė jokių realių ir aktyvių veiksmų neaprašytam turtui iš kasatoriaus patalpų išgabenti, nors kasatorius tam nekliudė, tik reikalavo išspręsti atsiskaitymo už turto saugojimą klausimą. Turto arešto aktai trims aprašytiems įrenginiams panaikinti 2007 m. rugsėjo 21 d. Kasatoriaus teigimu, trečiasis asmuo, o perleidus reikalavimo teisę, ir ieškovas neveikė rūpestingai ir atidžiai bei neatsiėmė neareštuoto turto, siekė kuo ilgiau išlaikyti turtą kasatoriaus patalpose ir teritorijoje, todėl dėl jų neveikimo pablogėjo turto būklė. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad turtas buvo netinkamai saugomas, neparemtos byloje surinktais įrodymais. Dėl to nėra ieškovo patirtų nuostolių ir kasatoriaus neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl kasatoriaus savavaldžiavimo, kasatoriaus įsitikinimu, priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, nepatvirtina tokio jo elgesio, t. y. kad kasatorius išardė įrangą, ją išgabeno iš patalpų ar sugadino, nes pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius nusikaltimo sudėties.

2. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad jis neteisėtai sulaikė ginčo įrangą, ją savavališkai išardė, išgabeno į lauką, kur laikė netinkamomis sąlygomis ir todėl ieškovui padaryta žalos, nesilaikė įrodinėjimo taisyklių bei įrodymų patikimumo, įrodymų pusiausvyros, rungimosi principų, neatsižvelgė į kasatoriaus paaiškinimus, paneigiančius ieškovo pateiktus įrodymus, nevertino kasatoriaus įrodymų, turinčių esminės reikšmės ginčo dalykui, rėmėsi ieškovo paaiškinimais, kurių nepatvirtina bylos duomenys, nukrypo nuo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. ir kt. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-261/2012). Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad skundžiamos teismų išvados pagrįstos. Ieškovas, siekdamas pagrįsti jam padarytą žalą ir jos dydį, pateikė UAB „Euristika“ 2008 m. liepos 31 d. atliktą turto vertinimo ataskaitą. Kasatorius pateikė UAB „Impeksservis“ konsultaciją dėl šios turto vertinimo ataskaitos. Tačiau bylą nagrinėję teismai šios konsultacijos nevertino ir dėl jos nepasisakė, nors joje pateikta svarbios informacijos apie tai, kad UAB „Euristika“ išvada neturi juridinės galios, nes atlikta pažeidžiant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnį, 23 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktus, 24 straipsnį. Be to, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad kasatorius trukdė ieškovui išgabenti įrangą, rėmėsi tik ieškovo raštais kasatoriui, tačiau nė vienas jų nepatvirtina, jog 2007 m. liepos 30 d.–2008 m. rugpjūčio 14 d. laikotarpiu ieškovas buvo atvykęs pasiimti įrangos iš kasatoriaus patalpų. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo kritiškai įvertinti UAB „Liturta“ pateiktą pažymą apie turto vertę, kuri neva patvirtina turto vertę, buvusią UAB „Swedbank lizingas“ ir ieškovo lizingo sutarčių sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino kasatoriaus pateiktus rašytinius įrodymus apie ginčo turto likutinę vertę. Kasatorius neįrodė turto nuvertėjimo tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. neįrodė žalos. Šis turtas įtrauktas į ieškovo 2008–2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau ne kaip ilgalaikis turtas (nors taip turėtų būti vertinamas), kuriam turi būti taikomas nusidėvėjimas, o kaip atsargos, kurios nenusidėvi.

3. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-261-631/2009, nustatytus faktus prejudiciniais šioje byloje, nes pirmiau nurodytoje byloje nedalyvavo antstolis, kuris nagrinėjamoje byloje yra įtrauktas trečiuoju asmeniu, o nagrinėjamoje byloje nedalyvauja UAB „Pušinis skydas“, kuri buvo įtraukta trečiuoju asmeniu nurodytoje byloje. Toks teismo sprendimas galėjo būti vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovo vertinimu, kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, yra teisiškai nereikšmingi, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kasatorius, nepriklausomai nuo šalių teisinių santykių, neteisėtai pasinaudojo tuo metu trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ priklausiusio ir ieškovo teisėtai valdyto turto sulaikymo teise bei ja piktnaudžiavo. Kasatorius turto sulaikymo teisėtumą grindžia tokiomis aplinkybėmis: 1) nesumokėta UAB „Pušinis skydas“ skola už patalpų nuomą; 2) neatlygintos areštuotos turto dalies saugojimo išlaidos ir negautas antstolio sutikimas šį turtą perduoti; 3) neatlygintos turto dalies, kuri buvo saugoma sutartiniu pagrindu, saugojimo išlaidos:

1.1. Dėl reikalavimo sumokėti UAB „Pušinis skydas“ skolą. 2007 m. rugpjūčio 1 d. pranešimu ieškovas informavo kasatorių, kad nuo 2007 m. liepos 30 d. jis yra teisėtas turto valdytojas ir naudotojas bei turi teisę atsiimti šį turtą, todėl prašė kasatoriaus nurodyti atsakingus asmenis, su kuriais būtų galima suderinti turto išardymo ir išgabenimo procedūras, taip atlaisvinant kasatoriui priklausančias patalpas. Turtą ieškovas įsipareigojo išsigabenti savo jėgomis ir lėšomis. Tame pačiame rašte ieškovas nurodė, kad svarsto galimybę 2–3 mėnesiams išsinuomoti kasatoriui priklausančias patalpas, kuriose buvo ginčo turtas, nes įrangos išardymo ir išgabenimo procesas yra sudėtingas. Kasatorius 2007 m. liepos 31 d. raštu (papildytu 2007 m. rugpjūčio 1 d.) nurodė, kad neketina sudaryti su ieškovu nuomos sutarties ir perduoti jam įrangos, kol nebus sumokėta UAB „Pušinis skydas“ skola. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kasatorius šiame rašte aiškiai nurodė, kad įgyvendina turto sulaikymo teisę, siekdamas, kad ieškovas sumokėtų UAB „Pušinis skydas“ skolą. Šio reikalavimo kasatorius neatsisakė visą turto sulaikymo laikotarpį nuo 2007 m. liepos 30 d. iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. Kasatorius visiškai nepagrįstai sutapatino ieškovą ir UAB „Pušinis skydas“, nors žinojo, kad tai du atskiri ūkio subjektai. Kasatorius neturėjo teisės reikalauti iš ieškovo sumokėti UAB „Pušinis skydas“ skolą ir sulaikyti ginčo įrangą, nes jis nebuvo teisėtas turto valdytojas, taip pat neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės į šio turto savininką – lizingo bendrovę ar teisėtą valdytoją – ieškovą. Tai konstatuota ir prejudicinę galią šioje byloje turinčiame Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-261-631/2009.

1.2. Dėl turto saugojimo įstatymo pagrindu ir su tuo susijusių išlaidų atlyginimo. Antstolis tris kartus – 2007 m. balandžio 4 d., 2007 m. rugpjūčio 30 d. ir 2007 m. rugsėjo 4 d. areštavo skolininkui UAB „Pušinis skydas“ nepriklausantį turtą, todėl, ieškovui pareiškus prieštaravimus, areštas nedelsiant būdavo panaikinamas. Tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad kasatoriaus iniciatyva trečiajam asmeniui priklausęs ir ieškovo teisėtai valdytas turtas buvo areštuotas bei perduotas saugoti kasatoriui neteisėtai ir nepagrįstai. Dėl to kasatorius neturėjo pagrindo sulaikyti nei viso turto, nei jo dalies, reikalaudamas iš ieškovo atlyginti šio turto saugojimo išlaidas, atsiradusias areštų pagrindu, ar gauti antstolio sutikimą turtui perduoti. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-261-631/2009, konstatuota, kad ieškovas su turto areštu nesusijęs ir negali būti atsakingas už kito juridinio asmens prievoles kasatoriui.

1.3. Dėl turto saugojimo sutarties pagrindu išlaidų atlyginimo. Ieškovas ir kasatorius 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė nuomos sutartį, kuria buvo siekiama jos galiojimo laikotarpiu organizuoti ieškovo teisėtai valdomo turto išvežimą iš kasatoriaus patalpų. Šia nuomos sutartimi kasatorius įsipareigojo ieškovui išnuomoti ir perduoti naudotis bei valdyti 800 kv. m ploto patalpas, kuriose buvo saugomas turtas. Ieškovas, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus, sumokėjo kasatoriui 6000 Lt nuomos mokesčio pridedant PVM. Tačiau kasatorius realiai patalpų ieškovui neperdavė ir taip pažeidė nuomos sutarties 2.3 punktą, pagal kurį nuomininkas turi teisę laisvai ir netrukdomai lankytis patalpose bet kuriuo metu, taip pat netrukdomai atvežti bei išvežti įrangą ir kitas materialines vertybes. Ieškovas 2007 m. rugsėjo 5 d. pateikė kasatoriui pretenziją, kuria prašė kiek galima greičiau sudaryti realias galimybes įrangą išardyti ir išsigabenti, kartu vienam mėnesiui pratęsti nuomos sutartį. Kasatorius į ieškovo pretenziją neatsakė, nuomos sutarties nepratęsė, uždraudė jam naudotis patalpomis. Ieškovas 2007 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 8 d. raštais pakartotinai kreipėsi į kasatorių, tačiau vėl negavo atsakymo. Dėl to, ieškovo nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad ieškovas per visą 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuomos sutarties galiojimo laiką nesikreipė į kasatorių dėl turto ar jo dalies atsiėmimo, nors galėjo bet kada jį atsiimti ir veikė aplaidžiai, neapdairiai bei nerūpestingai, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei surinktiems įrodymams. Ieškovo teigimu, kasatorius neteisėtai ir nesąžiningai kliudė ieškovui atsiimti turtą, todėl neturi pagrindo reikalauti atlyginti turto saugojimo išlaidų. Ieškovas, matydamas, kad jo ir kasatoriaus bendradarbiavimas neįmanomas, o šio veiksmai galbūt nusikalstami, dėl jų įvertinimo kreipėsi į teisėsaugos institucijas.

2. Ieškovo teigimu, net ir konstatavus, kad kasatorius turėjo teisę pasinaudoti sulaikymo teise kaip savigynos priemone, jis peržengė leistinas savigynos ribas: siekdamas išieškoti iš ieškovo UAB „Pušinis skydas“ 55 227 Lt skolą, sulaikė lizingo bendrovei priklausiusį ir ieškovo valdomą turtą, kurio vertė buvo 528 134,85 Lt, t. y. daug kartų didesnė už kasatoriaus reikalavimą UAB „Pušinis skydas“. Turtas yra dalus, todėl, ieškovo nuomone, kasatorius, net ir naudodamasis sulaikymo teise, galėjo sulaikyti tik dalį turto savo reikalavimo įvykdymui užtikrinti.

3. Ieškovo vertinimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nenukrypo nuo šių taisyklių aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos teismų praktikos:

3.1. Ieškovas nesutinka su kasaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti trečiojo asmens neva netinkamą elgesį, siekiant susigrąžinti turtą, nutraukus lizingo sutartis su UAB „Pušinis skydas“. Trečiasis asmuo, net ir perleidęs turto valdymą ieškovui, aktyviai veikė, siekdamas padėti ieškovui turtą atgauti: 2007 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir Lietuvos antstolių rūmų prezidiumą su prašymu įvertinti antstolio veiksmų teisėtumą, areštuojant ne UAB „Pušinis skydas“ turtą, 2007 m. lapkričio 20 d. – į policijos įstaigą su prašymu įvertinti antstolio ir kasatoriaus veiksmus sulaikant turtą ir pan.

3.2. Ieškovo įsitikinimu, taikantis sulaikymo teisę asmuo su sulaikytu daiktu turi elgtis taip, lyg būtų šio daikto savininkas, t. y. privalo daiktą saugoti, jį prižiūrėti ir laikyti taip, kad būtų užtikrintas jo saugumas, tinkama būklė ir vertė, buvusi sulaikymo metu, jog vėliau daiktą būtų galima naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį. Pažymėtina, kad tokios pačios pareigos taikytinos ir daikto saugotojui. Kasatorius šių reikalavimų nesilaikė – ne tik neteisėtai ir nepagrįstai sulaikė turtą, bet ir netinkamai bei nekvalifikuotai jį išardė ir saugojo, todėl jam buvo padaryta žalos. Šias aplinkybes įrodo byloje pateikti įrodymai: Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-261-631/2009, 2007 m. rugsėjo 26 d. ieškovo skundas teisėsaugos institucijoms ir tuo pagrindu pradėto ikiteisminio tyrimo duomenys, 2007 m. lapkričio 26 d. baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys atlyginti žalą; 2008 m. sausio 28 d. kreipimasis į Generalinę prokuratūrą; 2008 m. sausio 8 d. ieškovo pranešimas kasatoriui „Dėl sugadintų įrenginių“, kuriame išsamiai aprašyti turo išardymo ir saugojimo pažeidimai bei dėl jų įrenginiams padaryta žala, antstolio D. S. 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. gegužės 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, UAB „Euristika“ 2008 m. liepos 31 d. turto vertintojo ataskaita, kurioje konstatuota, kad likutinė turto vertė, kasatoriui atlikus neteisėtus veiksmus, buvo tik 67 200 Lt, nors neteisėto sulaikymo pradžioje (2007 m. liepos 30 d.) jo vertė buvo net 528 134,85 Lt, ir kt.

3.3. Ieškovo teigimu, UAB „Euristika“ atlikta turto vertinimo ataskaita atitinka visus jai įstatymo keliamus reikalavimus, o kasatoriaus pateikta konsultacija yra kito vertintojo ieškovo pateiktos turto vertinimo ataskaitos kritika. Kasatorius neprašė teismo skirti ekspertizės, kad būtų nustatyti turto apgadinimai ir tikroji turto vertė.

4. Pelno mokesčio įstatymo 19 straipsnio „Nusidėvėjimo arba amortizacijos skaičiavimo apribojimai“ 3 dalyje nustatyta, kad nenaudojamo, esančio atsargose ar užkonservuoto ilgalaikio turto, ilgalaikio turto perkainojimo rezultatų nusidėvėjimas arba amortizacija neskaičiuojami. Taigi, ieškovo teigimu, jis ne tik kad teisėtai ir pagrįstai neskaičiavo turto nusidėvėjimo, bet ir pagal galiojančius teisės aktus neturėjo tokios teisės; todėl pagrįstai ir teisėtai 2007, 2008, 2009, 2010 ir 2011 metų finansinėse ataskaitose nenurodė, kad turtas nuvertėjęs. Tai, be kita ko, patvirtina UAB „Nepriklausomas auditas“ išvada.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo bei taikymo klausimais dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir jo teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje bei tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo, sprendžiant dėl žalos atlyginimo už netinkamai saugotą turtą priteisimo.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir jo teisinės reikšmės

Kasaciniame skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorius, atsisakydamas grąžinti (nesudarydamas sąlygų atsiimti) ieškovui lizingo sutarčių pagrindu valdomą medžio apdirbimo įrangą, neteisėtai naudojosi sulaikymo teise. Kasatoriaus nuomone, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo ieškovo pareikalavimo grąžinti nurodytą įrangą kasatoriui pateikimo iki jos atsiėmimo, šalis siejo pasaugos teisiniai santykiai. Taigi kasaciniame skunde keliamas tinkamas bylos šalių teisinių santykių kvalifikavimo klausimas, kuris gali būti išspręstas, atskleidus esmines sulaikymo teisės ir pasaugos teisinių santykių atsiradimo sąlygas

Sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229-4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas. CK 4.229 straipsnyje nedetalizuojama, kokie reikalavimai gali būti užtikrinami šiuo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, įstatyme nenustačius apribojimų ir nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytu daiktu, daikto sulaikymo teise taip pat gali pasinaudoti teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, neturintis su daiktu susijusių reikalavimo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ad Locum“ v. V. A., bylos Nr. 3K-3-257/2008). Kreditorius turi informuoti daikto savininką (skolininką) apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis).

Kartu pažymėtina, kad daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl, sulaikant daiktą, turi būti taikomi ir CK 1.139 straipsnyje nustatyti reikalavimai: savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (2 dalis); naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

Pasaugos teisiniai santykiai paprastai atsiranda pasaugos sutarties pagrindu: viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Taigi pasaugos sutarties dalykas – susitarimas dėl saugojimo paslaugos teikimo. Pasaugos teisiniai santykiai atsiranda tiek fiziškai perduodant daiktą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę daiktą valdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Medelastas“ v. E. U., bylos Nr. 3K-3-401/2009). Tai, ar pasaugos sutartis yra atlygintinė ar ne, turi reikšmės sprendžiant dėl saugotojo atsakomybės, daikto praradimo, jo trūkumų atsiradimo ar sugedimo atveju. Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, tai saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus jeigu daiktas neišsaugotas (atsirado jo trūkumų ar sugedo) dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei. Pažymėtina, kad saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą (CK 6.832 straipsnio 1 dalis); saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų sąlygų, o jeigu jos nenustatytos – saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 6.836 straipsnio 1 dalis); jeigu pasauga neatlygintinė, saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 straipsnio 3 dalis); pranešti daikto davėjui, jei būtina pakeisti daikto saugojimo sąlygas (CK 6.837 straipsnio 1 dalis), vykdyti kitas su daikto saugojimu susijusias pareigas.

Sprendžiant dėl aptartų daikto sulaikymą ir pasaugą reglamentuojančių teisės normų taikymo kvalifikuojant šalių teisinius santykius, atsižvelgtina į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, kad trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Pušinis skydas“ 2004 m. sudarė lizingo sutartis, kurių pagrindu trečiasis asmuo perdavė UAB „Pušinis skydas“ valdyti ir naudoti medžio apdirbimo įrangą (17 įrenginių). Ji į kasatoriaus patalpas atgabenta ir sumontuota kasatoriaus bei UAB „Pušinis skydas“ 2004 m. balandžio 2 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu. UAB „Pušinis skydas“ nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal nuomos sutartį, nuomos teisiniai santykiai nutrūko. UAB „Pušinis skydas“ liko skolinga kasatoriui 55 227 Lt nuomos mokesčio. 2004 m. balandžio 23 d. trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė su UAB „Pušinis skydas“ sudarytas lizingo sutartis. Remiantis neatlygintinos paieškos Juridinių asmenų registre duomenimis, šiuo metu nurodyta bendrovė yra bankrutavusi.

Bylą nagrinėjusių teismų taip pat nustatyta, kad, nutrūkus kasatoriaus ir UAB „Pušinis skydas“ nuomos santykiams, medienos apdirbimo įranga iš kasatoriui priklausančių patalpų neišgabenta, buvo keletą kartų antstolio areštuota, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas ir UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. liepos 25 d. ir 2007 m. liepos 30 d. dėl šios įrangos sudarė naujas lizingo sutartis; 2007 m. liepos 30 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyti trišaliai – ieškovo, UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Pušinis skydas“ šių įrenginių priėmimo–perdavimo aktai, tačiau realiai įrenginiai ieškovui neperduoti. Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į kasatorių, reikalaudamas nurodyti įrenginių atsiėmimo sąlygas, taip pat pasiūlė 2–3 mėnesiams išsinuomoti patalpas jiems išardyti ir išsivežti. Kasatoriaus atsisakė įrenginius grąžinti, nurodydamas, kad jie bus grąžinti tik tada, kai UAB „Pušinis skydas“ įvykdys jam savo prievolę. Iš esmės tokia kasatoriaus pozicija nesikeitė visą ginčo įrenginių buvimo kasatoriaus patalpose laikotarpį, nors ieškovas ne kartą kreipėsi į kasatorių, siekdamas susigrąžinti teisėtai valdomus įrenginius ir nurodydamas, kad nėra atsakingas už UAB „Pušinis skydas“ prievoles.

Remiantis byloje teismų nustatytų aplinkybių visuma, darytina išvada, kad kasatorius, siekdamas patenkinti savo reikalavimo teisę UAB „Pušinis skydas“, sulaikė daiktą (medienos apdirbimo įrangą) ir pareikalavo iš ieškovo įvykdyti UAB „Pušinis skydas“ prievolę. Toks faktinis daikto sulaikymas negali būti vertinamas kaip pasinaudojimas daikto sulaikymo teise pagal CK 4.229 straipsnį, nes neatitinka šios teisės atsiradimo ir jos įgyvendinimo sąlygų, t. y. nors kasatorius turėjo vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui (UAB „Pušinis skydas“), tačiau sulaikė ne skolininkui, o trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybės teise priklausantį ir ieškovui lizingo sutarčių pagrindu perduotą naudotis ir valdyti daiktą (medienos apdirbimo įrangą). Tai reiškia, kad kasatorius, sulaikydamas ne skolininkui priklausantį daiktą, pasirinko šiuo atveju civilinės teisės neleistiną savo pažeistų teisių gynimo būdą. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartis su UAB „Pušinis skydas“ nutraukė 2004 m. balandžio 23 d. Jose buvo nustatyta, kad UAB „Pušinis skydas“ įsipareigoja saugoti lizingo sutarčių pagrindu valdomą įrangą iki lizingo bendrovė ar jos įgaliotas asmuo jį tinkamai priims. Minėta, kad šių sutarčių pagrindu valdoma įranga buvo sumontuota kasatoriaus patalpose. Naujos lizingo sutartys su ieškovu sudarytos tik atitinkamai 2007 m. liepos 25 d. ir liepos 30 d. Per laikotarpį nuo lizingo sutarčių su UAB „Pušinis skydas“ nutraukimo iki naujų sutarčių su ieškovu sudarymo ginčo įranga buvo kasatoriaus patalpose ir ji lizingo bendrovei neperduota. Taigi galima būtų daryti išvadą, kad, nutrūkus kasatoriaus ir UAB „Pušinis skydas“ nuomos teisiniams santykiams, tarp jų susiformavo faktiniai pasaugos teisiniai santykiai, nes nei UAB „Pušinis skydas“, nei, nutraukus lizingo sutartis, lizingo bendrovė įrangos neatsiėmė. Pažymėtina, kad faktiniai pasaugos teisiniai santykiai nenutrūko net ir ieškovui sudarius su trečiuoju asmeniu UAB „Swedbank lizingu“ lizingo sutartis ir jų pagrindu perėmus kasatoriaus patalpose sumontuotos medienos apdirbimo įrangos valdymo teises, nes pagal nurodytas sutartis pareiga saugoti daiktą iki jo perdavimo ir jį perduoti ieškovui išliko UAB „Pušinis skydas“. Nors 2007 m. rugpjūčio 13 d. ieškovas ir kasatorius sudarė 2007 m. liepos 30 d.–2007 m. rugsėjo 1 d. terminui patalpų, kuriose sumontuota ginčo įranga, nuomos sutartį, ir ieškovas pagal šią sutartį sumokėjo kasatoriui 6000 Lt nuomos mokesčio, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad šie sutartiniai teisiniai santykiai tęsėsi trumpą laikotarpį, taip pat į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju kasatoriaus civilinės atsakomybės klausimas spręstinas, atsižvelgiant į pasaugos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Kasaciniame skunde neginčijama aplinkybė, kad, nutrūkus kasatoriaus ir UAB „Pušinis skydas“ nuomos teisiniams santykiams, dalis ginčo medienos apdirbimo įrenginių buvo išardyta ir išgabenta iš kasatoriaus patalpų į atvirą teritoriją, kurioje neužtikrintos tinkamos įrenginių saugojimo sąlygos: jie nebuvo tinkamai uždengti, šiuos veikė oro sąlygos, buvo sudarytos galimybės prie įrenginių prieiti pašaliniams asmenimis. Šios aplinkybės lėmė, kad įrenginiai buvo apgadinti. Kasatorius nepateikė įrodymų ir byloje teismų nenustatyta, kad jis ėmėsi visų jam prieinamų priemonių, jog įrenginiai būtų tinkamai apsaugoti nuo neigiamo išorinio poveikio arba kad kasatorius negalėjo protingai numatyti tokių padarinių (įrenginių apgadinimo) atsiradimo, taip pat kad nebuvo kitų įrenginių saugojimo galimybių. Kasatorius, kaip juridinis asmuo, nuomojantis patalpas gamybinei veiklai, turėjo žinoti apie jo patalpose esančių įrenginių funkcinę paskirtį ir jų naudojimo bei saugojimo sąlygas. Remiantis bylos duomenimis, tik nedidelė dalis kasatoriaus išgabentų įrenginių galėjo būti naudojami atviroje teritorijoje, nepadarant jiems žalos, kiti įrenginiai, siekiant išsaugoti jų funkcinę paskirtį, turėjo būti laikomi uždarose patalpose. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad kasatorius nebuvo apdairus ir rūpestingas saugotojas, todėl jam kyla pareiga atlyginti ieškovui dėl įrenginių apgadinimo ieškovui padarytą žalą (CK 6.845, 6.846 straipsniai). Nors bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, tačiau iš esmės pagrįstai sprendė dėl kasatoriaus prievolės atlyginti žalą ieškovui buvimo.

Dėl tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, nustatant žalos dydį

Kasatorius, kvestionuodamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų pagrįstumą, be kita ko, remiasi argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė ieškovui priteistiną žalos, atsiradusios dėl netinkamo įrenginių saugojimo, dydį.

Teisėjų kolegija, atsakydama į nurodytą kasacinio skundo argumentą, pažymi, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013).

Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad ieškovui dėl netinkamo medienos apdirbimo įrangos saugojimo priteistas žalos dydis buvo nustatytas iš esmės remiantis dviem įrodymais: ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. liepos 25 d. ir 2007 m. liepos 30 d. sudarytomis lizingo sutartimis, kuriose nurodyta medienos apdirbimo įrenginių vertė sutarčių sudarymo metu (528 134,85 Lt) ir ieškovo užsakymu UAB „Euristika“ 2008 m. liepos 31 d. atlikta turto vertinimo ataskaita, kurioje pasisakyta dėl įrenginių vertės 2008 m. liepos 17 d. (67 200 Lt). Pažymėtina, kad kasatorius, pateikdamas apeliacinį skundą, ginčijo apskaičiuotą žalos atlyginimo dydį, be kita ko, tuo pagrindu, jog UAB „Euristika“, atlikdama ginčo įrangos vertinimą, nesirėmė įrangos buhalterinės apskaitos dokumentais, lyginamaisiais sandoriais rinkoje, technine dokumentacija ir pan., vertinimo išvadas pateikė išimtinai antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų pagrindu; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kasatoriaus pateiktos UAB „Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultacijos, kurioje pasisakoma dėl UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitos ydingumo. Apeliacinės instancijos teismui atmetus šiuos kasatoriaus argumentus kaip nepagrįstus, kasatorius, nesutikdamas su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde kelia tinkamo įrodinėjimo taisyklių taikymo klausimą.

Byloje teismų tirtoje UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje pateikta išvada, kad 2008 m. liepos 17 d. trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ priklausančių įrenginių vertė buvo 67 200 Lt. Ši išvada padaryta konstatavus, kad įrenginių būklė labai bloga, pagal paskirtį jų panaudoti negalima, jie tinkami kaip antrinė medžiaga tolesniam perdirbimui (metalo laužas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados nepagrindžia turto vertės nustatymo procese surinkti duomenys. Ataskaitoje yra išvardijami UAB „Swedbank lizingas“ priklausantys ginčo įrenginiai ir pateikiami jų techniniai duomenys bei nurodoma funkcinė paskirtis, tačiau nepateikiama jokių duomenų apie įrenginių apgadinimus ir jų pobūdį, t. y. ar dėl jų atsiradimo įrenginys nebegali būti naudojamas gamybinėje veikloje, ar tai yra neesminiai trūkumai. Bendro pobūdžio pastebėjimai apie tai, kad dalis įrenginių, esančių atviroje teritorijoje, išardyti, neuždengti, apgadinti (nutraukti laidai, sudaužytos elektroninės sistemos), neapsaugoti nuo vagysčių ir atmosferos poveikio, nevertintini kaip pakankami išvadai apie prastą įrenginių būklę pagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad turto vertinimo ataskaitos dalyje „Vertinamo turto aprašymas“ nurodyta, jog keturi įrenginiai (krautuvas, įrankių galandinimo staklės, du pjuvenų nutraukimo ventiliatoriai) yra naudojami, tačiau iš ataskaitos turinio neįmanoma nustatyti, kokia yra jų būklė, taip pat nenustatyta jų vertė (nurodyta, kad naudojamas turtas vertinamas pagal atitinkamus pardavimus, tačiau nenurodyta, kokiems įrenginiams ši išvada skirta ir, jeigu įrenginiai parduoti, kokia yra pardavimo kaina); galutinėje turto vertinimo ataskaitos išvadoje šie įrenginiai neišskirti į atskirą turto vertinimo grupę, pateikta išvada, kad visos ginčo įrangos vertė – 67 000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje pateiktos išvados prieštaringos, neparemtos konkrečiais, tyrimo procese gautais ir ištirtais duomenimis bei nenurodant jų šaltinio, todėl sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu ir įrodomąja galia.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus pateiktas rašytinis įrodymas – UAB „Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultacija dėl kilnojamojo turto nepaneigia UAB „Euristika“ ataskaitoje pateiktų išvadų, pripažintina nemotyvuota ir nepagrįsta, nes padaryta tinkamai neištyrus nurodyto rašytinio įrodymo turinio. Pažymėtina, kad UAB „Impeksservis“ konsultacija pateikta po daugiau kaip metų po ataskaitos apie ginčo turto vertę pateikimo (2009 m. lapkričio 19 d.) ir po to, kai įrenginiai buvo grąžinti ieškovui. Šioje konsultacijoje, kuri vertintina kaip rašytinis įrodymas, pateikta reikšmingų žalos dydžiui nustatyti faktinių aplinkybių, kurių teismai netyrė ir nevertino. Pirma, remiantis konsultacijos turiniu, matyti, kad, nors UAB „Euristika“ ataskaitoje ginčo medienos apdirbimo įrenginiai buvo įvertinti kaip metalo laužas, juos perdavus ieškovui, jie neparduoti antrinio žaliavų panaudojimo veiklą vykdančiai įmonei; konsultacijai pateikti tyrimą atlikę UAB „Impeksservis“ darbuotojai turėjo galimybę įrenginius tiesiogiai apžiūrėti jų saugojimo (naudojimo) vietose. Vienas įrenginių (naudotos įrankių galandinimo staklės) parduotas (konsultacijoje dėl duomenų trūkumo nepateikta jo pardavimo kaina). Kiti įrenginiai saugojami skirtingose vietose esančiose sandėlių patalpose, dalis jų – atviroje teritorijoje. Antra, konsultacijoje įvardijami UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitos trūkumai, dėl kurių bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir jų argumentuotai nepaneigė. Šios aplinkybės vertintinos kaip turinčios reikšmės, sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo dydžio nustatymo, todėl bylą nagrinėjusių teismų turėjo būti tiriamos ir vertinamos. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai visiškai nesvarstė kasatoriaus argumento, jog, remiantis ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentais, ginčo įrenginiai yra įtraukti į atsargas, bet nenustatyta, kad įmonės veikloje nebetinkami naudoti.

Atsižvelgdama į aptartus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti pagrįstas išvadas dėl ginčo įrenginių apgadinimo ieškovo realiai patirtos žalos dydžio. Tokios išvados teismų galėtų būti padarytos tik išsamiai ištyrus ir įvertinus įrenginių apgadinimų pobūdį ir galimybę naudoti ginčo įrenginius pagal funkcinę paskirtį patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas turi teisę paskirti ekspertizę (CPK 212–219 straipsniai). Ekspertizės išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės, atliktos kompetentingo subjekto (eksperto), akte bei vertinama kartu su kitais įrodymais byloje. Šiuo atveju byloje nėra paskirtos ir kompetentingo subjekto atliktos ekspertizės, kurios išvados pagrindu, kartu su kitais įrodymais byloje, galima būtų spręsti apie ginčo įrenginių būklę, kurios įvertinimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovui padarytos žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimu, nes, tik nustačius tikrąją įrenginių būklę, galima nustatyti, ar jie gali būti naudojami gamybinėje veikloje pagal jų funkcinę paskirtį ir atitinkamai apskaičiuoti priteistiną žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad 2009 m. lapkričio 19 d. UAB „Impeksservis“ konsultacijoje, be kita ko, pateikta pastebėjimų, jog, ieškovui grąžinus medienos apdirbimo įrangą, dalis jos ir toliau (ieškovo) yra netinkamai saugoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šią aplinkybę, apskaičiuojant atlygintinos žalos dydį, taip pat atsižvelgtina.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nevisapusiškai ištyrė reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti faktines aplinkybes, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į tai, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Konstatavusi teisinį pagrindą panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų, atsižvelgdama į jų esmę, nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismas turėjo 52,70 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė