Dėl skolos pagal garantiją išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-172/2007

Procesinio sprendimo kategorija 36.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UADB „Industrijos garantas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos „Centrinė projektų valdymo agentūra“ ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“ dėl skolos pagal garantiją išieškojimo; tretieji asmenys: Vidaus reikalų ministerija, UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. gegužės 27 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad viešoji įstaiga „Centrinė projektų valdymo agentūra“, atsakovas UADB „Industrijos garantas“, Vidaus reikalų ministerija ir UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ (paramos gavėjas) 2002 m. rugsėjo 27 d. sudarė subsidijos sutartį išorinei pagalbai Europos Bendrijoje. Pagal sutartį ieškovas įsipareigojo suteikti paramos gavėjui 94 200 eurų subsidiją medienos džiovyklai įsigyti ir įrengti. Ieškovas 2002 m. gruodžio 17 d. ir 2003 m. sausio 15 d. sumokėjo paramos gavėjui 75 360 eurų (260 203 Lt) išankstinę (avansinę) dotacijos išmoką. Atsakovas 2002 m. spalio 23 d. išdavė garantiją nurodytai dotacijos išmokai garantuoti ir įsipareigojo šią grąžinti ieškovui, jeigu bus nutraukta subsidijos sutartis. UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacija“ (paramos gavėjas) 2003 m. liepos 14 d. pateikė ieškovui galutinės projekto ataskaitos projektą ir patvirtino, kad visi projekto darbai atlikti. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – FNTT) 2003 m. rugsėjo 30 d. nustatė, kad projekto ataskaitos duomenys neatitinka tikrovės. Ieškovas paramos gavėjui 2003 m. spalio 8 d. pranešė, kad nutraukia subsidijos sutartį nuo 2003 m. lapkričio 10 d. ir pareikalavo iki tos pačios dienos grąžinti avansinę dotacijos išmoką. Ši išmoka nebuvo grąžinta, todėl ieškovas 2003 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į atsakovą ir pareikalavo iki 2003 m. lapkričio 22 d. sumokėti 260 203 Lt. Atsakovas nesumokėjo reikalaujamos sumos. Ieškovas mano, kad atsakovas turėjo sumokėti reikalaujamą sumą pagal garantiją, nes subsidijos sutartis nutraukta neatlikus galutinio mokėjimo, todėl netaikytinas šešiasdešimt dienų garantijos terminas, nustatytas po galutinio apmokėjimo, o pretenzija pareikšta nepraleidus garantijos galiojimo termino.

Ieškovas, remdamasis CK 6.90, 6.92 straipsniais, 6.37 straipsnio 2 dalimi, prašė teismo priteisti iš atsakovo 260 203 Lt skolos, 18 924,84 Lt palūkanų, 5 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino; priteisė ieškovui iš atsakovo 279 127,84 Lt skolos ir palūkanų, 6582,56 Lt žyminio mokesčio, 3540 Lt advokato pagalbai apmokėti, iš viso – 289 250,40 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už 279 127,84 Lt, skaičiuojamų nuo 2005 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; valstybei iš atsakovo priteisė 37,85 Lt išlaidų procesiniams dokumentams įteikti. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas išdavė neatšaukiamą garantiją, kurioje save įvardijo pagrindiniu garantu, bet ne laiduotoju. Iš garantijos teksto matyti, kad atsakovas išdavė garantiją, bet ne laidavimą. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v. UAB DK „Lindra“, byla Nr. 3K-3-99/2004, ginčijamo garantinio rašto trečiąja pastraipa ir nurodė, kad atsakovo išduotos garantijos galiojimas nepasibaigęs, nes šios garantijos galiojimas susijęs su realaus mokėjimo įvykdymu, bet ne su subsidijos sutartyje nustatytais galutinio mokėjimo terminais. Teismas netaikė ieškovo reikalavimui sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, nes šalių ginčas kilo iš garantijos, bet ne draudimo civilinių teisinių santykių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 7 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad Draudimo įstatymo imperatyviosiose normose nedraudžiama draudimo bendrovei išduoti garantinį raštą. Dėl to, atsižvelgdamas į CK 6.156 straipsnyje nustatytą sutarčių laisvės principą, teismas padarė išvadą, kad draudimo bendrovė gali išduoti garantinį raštą. Išdavęs garantinį raštą, atsakovas vienašališkai įsipareigojo rašte nurodyta suma atsakyti ieškovui, jeigu paramos gavėjas negrąžins avansinio mokėjimo arba sutartis bus nutraukta. Teismo nuomone, atsakovo prisiimtas neatšaukiamas įsipareigojimas prilygsta banko garantijai, reiškia garantijos pagal pirmąjį pareikalavimą sudarymą ir garanto duotą besąlyginį išankstinį sutikimą išmokėti reikalaujamas sumas. Be to, po subsidijos sutarties nutraukimo atsakovas išduotą raštą pripažino garantija. Teismas taip pat nurodė, kad iš subsidijos priedo vertimo, garantinio rašto originalo ir jo vertimo matyti, jog atsakovo išduota garantija netenka galios ne vėliau kaip po 60 dienų nuo galutinio mokėjimo pagal sutartį (arba vėliausiai per 60 dienų po paskutinio mokėjimo, nurodyto sutartyje), t. y. po paskutinio pagal sutartį (sutartyje nurodyto) 18 140 eurų mokėjimo. Be to, subsidijos priedo 15 straipsnyje nustatyta, kad jeigu pagal subsidijos sutartį avansu mokama suma siekia 1 mln. eurų ar daugiau, tai ji turi būti užtikrinta visai avanso sumai finansine garantija, galiojančia iki kol perkančioji organizacija jos atsisakys po galutinio mokėjimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad finansinė garantija galiojo nuo galutinio pinigų sumokėjimo. Teismo nuomone, atsakovas pasirinko kitokį garantijos termino pasibaigimo aiškinimą, siekdamas išvengti atsakomybės. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl ieškinio senaties termino ir papildomai nurodė, kad ginčo šalys ilgai susirašinėjo, siekė išspręsti ginčą ne teisme, todėl, net ieškovui praleidus ieškinio senaties terminą, būtų pagrindas jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat pripažino, kad ieškovas, tikrindamas paramos gavėjo atliktus darbus, nebuvo pakankamai rūpestingas, bet tai nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismai neatsižvelgė į tai, kad pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 15 punktą atsakovas, kaip draudimo bendrovė, gali vykdyti tik Draudimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytą veiklą, todėl galėjo išduoti tik laidavimo, bet ne garantinį raštą.

Teismai netinkamai taikė CK 6.76, 6.81, 6.92 straipsnius, 6.245 straipsnio 5 dalį, nes ginčijama tipinė avanso grąžinimo garantija atitinka laidavimo sutarties, bet ne garantijos sąlygas. Garanto atsakomybė yra subsidiari, reiškianti, kad iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris atsako papildomai kartu su kitu asmeniu, kreditorius turi pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pagrindiniam skolininkui. Ginčijamoje garantijoje nustatyta, kad atsakovas įsipareigoja pagal pirmą raštišką pareikalavimą sumokėti jame nustatytą sumą, nepaisant to, buvo ar ne pateiktas reikalavimas pagrindiniams skolininkui. Ši nuostata atitinka laidavimo, bet ne garantijos santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.76, 6.81 straipsniai).

Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į tikruosius atsakovo ketinimus išduodant ginčijamą raštą. Atsakovo ir UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ 2002 m. spalio 23 d. sutartyje nustatytas atsakovo įsipareigojimas išduoti laidavimo raštą. Be to, atsakovas, vadovaudamasis Atsakomybės laidavimo, išduodant pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo bei garantinio laikotarpio laidavimo raštus, savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 023, išdavė draudimo liudijimą Nr. 00632, kurio numeris yra toks pat, kaip ginčijamos garantijos. Iš atsakovo elgesio po ieškovo kreipimosi į jį matyti, kad atsakovas visą laiką manė, kad išdavė laidavimo raštą, nes ieškovui apie tai nurodė pirmame atsakyme.

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo principus, netinkamai taikė CPK 14 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį, nes, nepateikdamas motyvų, įvertino tik ieškovo pateiktą ginčijamo garantinio rašto vertimą, bet neįvertino atsakovo pateikto ginčijamo garantinio rašto vertimo. Šalys pateikė skirtingus vertimus, juose skirtingai išverstas laidavimo terminas. Taip pat teismas rėmėsi subsidijos sutarties II priedo 15.4 punktu, bet nesirėmė 15.5 punktu, nors turėjo daryti priešingai. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pažeidė subsidijos sutarties 18.2 punktą, nes reikalavimą grąžinti avansu sumokėtas sumas pateikė nenutraukęs sutarties.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nepasisakė dėl atsakovo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, susijusių su laidavimo termino pabaiga. Kasatorius nurodė, kad laidavimo terminas buvo susietas su subsidijos sutarties 4 (2) punkto trečiojoje pastraipoje, subsidijos sutarties priedo 15 (1) punkte nustatytais mokėjimo terminais, ir vertinti jį reikėjo atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnį, 6.88 ir 6.89 straipsnių 1 dalis, 6.92 straipsnio 4 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad šalių ginčas kilo ne iš draudimo teisinių santykių, pažeidė CK 1.125 straipsnio 7 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį, nes ieškovas ir atsakovas 2002 m. spalio 23 d. sudarė laidavimo draudimo sutartį LD/AL Nr. 632, kurios pagrindu išduota ginčijama garantija. Kadangi ieškovas į atsakovą 2003 m. lapkričio 12 d. raštu kreipėsi dėl mokėjimo pagal garantiją, tai nurodytą dieną jis žinojo apie savo teisės pažeidimą. Dėl to sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2004 m. lapkričio 12 d.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimas galimas tik laiduotojui ir kreditoriui sudarius laidavimo sutartį, o nagrinėjamoje byloje ginčijamą garantiją pasirašė tik atsakovas. Ieškovo nuomone, atsakovas išdavė neatšaukiamą garantiją – sudarė vienašalį sandorį, kuriuo įsipareigojo ieškovui atsakyti už trečiąjį asmenį, o ne sudarė su juo sutartį. Garantijos rašte įrašyta, kad atsakovas suteikia garantiją. Be to, garantinis raštas išduotas pagal subsidijos sutarties 15.5 punkte nustatytą pavyzdį, ir subsidijos sutartyje toks dokumentas vadinamas garantija. Ieškovas taip pat mano, kad tai, jog ieškovas ir atsakovas nėra sudarę draudimo sutarties, patvirtina faktą, jog susiklostė ne draudimo, bet garantijos teisiniai santykiai (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Taigi atsiliepime teigiama, kad neturi būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Ieškovo teigimu, draudimo teisiniai santykiai atsirado tarp atsakovo ir UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“, kuriai atsakovas išdavė laidavimo draudimo polisą. Taip pat ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu atsakovo vadovas išdavė garantiją, pažeisdamas bendrovės steigimo dokumentus, tai sudarytas sandoris vis tiek sukelia teisines pasekmes atsakovui (CK 2.83 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į kasacinį skundą dėl garantijos termino nurodyta, kad ginčijama garantija yra terminuota, nes ji susieta su tam tikromis aplinkybėmis (ji galiojo iki galutinio apmokėjimo ir dar šešiasdešimt dienų po galutinio apmokėjimo pagal subsidijos sutartį). Dėl to, ieškovo manymu, nutraukus subsidijavimo sutartį iki galutinio apmokėjimo ir pateiktus reikalavimą atsakovui, šis pagal garantinį raštą privalėjo pervesti ieškovo nurodytą sumą. Atsiliepime teigiama, kad teismai neturi aiškintis aplinkybių, kurios kyla iš subsidijos sutarties ir yra susijusios su galutinio apmokėjimo sąlygomis, nes garanto prievolė kreditoriui yra savarankiška ir nepriklauso nuo pagrindinės prievolės (CK 6.90 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nurodė, kad atsakovas neteisingai aiškina, jog garantija pasibaigė per šešiasdešimt dienų nuo paskutinės termino, per kurį turėjo būti sumokėtas dotacijos likutis, dienos.

Ieškovas atsiliepime nesutiko su atsakovo teiginiu, kad ieškovas reikalavimą pateikė dar neįgijęs tokios teisės. Ieškovas nurodė, kad ieškovas suteikė UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ vieno mėnesio terminą tam, kad ši grąžintų avansinę išmoką ir tik po to kreipėsi į atsakovą. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, kai garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v. UAB „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-346/2005). Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo būtent dėl tokios garantijos.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bylos šalys ir tretieji asmenys 2002 m. rugsėjo 27 d. sudarė subsidijos sutartį išorinei pagalbai Europos Bendrijoje. Pagal ją ieškovas įsipareigojo suteikti paramos gavėjui 94 200 eurų subsidiją medienos džiovyklai įsigyti ir įrengti. Ieškovas 2002 m. gruodžio 17 d. ir 2003 m. sausio 15 d. sumokėjo paramos gavėjui 75 360 eurų (260 203 Lt) avansinę dotacijos išmoką. Atsakovas 2002 m. spalio 23 d. išdavė garantijos raštą, užtikrindamas avansinės dotacijos išmokos grąžinimą. Ieškovas paramos gavėjui (UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“) 2003 m. spalio 8 d. pranešė, kad nutraukia subsidijos sutartį nuo 2003 m. lapkričio 10 d., ir pareikalavo iki tos pačios dienos grąžinti avansinę dotacijos išmoką. Paramos gavėjas negrąžino avansinės išmokos, todėl ieškovas 2003 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į atsakovą ir pareikalavo sumokėti 260 203 Lt iki 2003 m. lapkričio 22 d. pagal garantijos raštą. Atsakovas atsisakė tai padaryti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo civilinių teisinių santykių, atsiradusių garantijos pagal pirmąjį pareikalavimą (finansinės garantijos) pagrindu, kvalifikavimo klausimas. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio pasisako kasacinis teismas.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovui grindžia atsakovo 2002 m. spalio 23 d. išduota avanso grąžinimo finansine garantija (T. 1, b. l. 68). Joje nustatyta, kad „Mes (...) UADB „Industrijos garantas“ (...) neatšaukiamai patvirtiname, kad mes, kaip pagrindinis garantas, o ne tik kaip laiduotojas, (...) perkančiajai organizacijai sumokėsime 75 360 eurų (...) Šią sumą be jokių prieštaravimų ar teisinių procedūrų pervesime (...) gavę jūsų pirmą raštišką pareikalavimą (...), kuriame patvirtinama, (...) kad dėl kokių nors priežasčių buvo nutraukta sutartis. Mes dėl jokių priežasčių nevilkinsime mokėjimo ir jam neprieštarausime. (...) Mes žinome, kad ši garantija netenka galios ne vėliau kaip po 60 dienų nuo galutinio mokėjimo pagal sutartį“. Iš garantijos teksto galima daryti vienareikšmę išvadą, kad atsakovas išdavė specialiąją garantiją, t. y. finansinę. Tai taip pat patvirtina 2002 m. rugsėjo 27 d. subsidijos sutartis, kurios viena iš sąlygų buvo avanso grąžinimo finansinės garantijos pateikimas.

Pagal 2002 m. rugsėjo 27 d. subsidijos sutarties dėl Europos Sąjungos paramos šaliai, kuri nėra ES valstybė narė, Nr. LT0009-02-01-0080 4.2 punktą ieškovas įsipareigojo paramos gavėjui sumokėti 75 360 eurų avansą ir 18 840 eurų galutinį mokėjimą. Pagal sutartį sąskaita dėl avanso sumokėjimo turėjo būti pateikta per vieną mėnesį nuo subsidijos sutarties pasirašymo, o sąskaita dėl galutinio mokėjimo kartu su audito pažyma ir galutine ataskaita, patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos Programų pareigūno, – per du mėnesius nuo subsidijuojamo projekto pabaigos, bet ne vėliau kaip iki 2003 m. rugsėjo 8 d. Pažymėtina, kad subsidijos sutarties 7.2.2 punkte nustatyta, kad 50 tūkst. eurų ar didesni avansiniai mokėjimai turi būti užtikrinti finansine garantija, galiojančia iki tol, kol perkančioji organizacija (ieškovas), atlikus galutinį mokėjimą, šios atsisakys (T. 1, b. l. 25).

Teisėjų kolegija nurodo, kad, vadovaujantis šiomis subsidijos sutarties nuostatomis ir finansinės garantijos tekstu, yra visiškai aišku, jog atsakovo 2002 m. spalio 23 d. garantijos raštas yra finansinė garantija (garantija pagal pirmąjį pareikalavimą) – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Pažymėtina, kad kartu su garantija buvo pateiktas 2002 m. spalio 23 d. laidavimo draudimo liudijimas, galiojantis iki 2003 m. liepos 23 d., išduotas atsakovo ir UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ sudarytos laidavimo draudimo sutarties pagrindu (T. 1, b. l. 69, 172).

CK 6.70 straipsnyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Dėl to civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas, užsienio valstybėse naudojamus užtikrinimo teisės institutus, užtikrinimo būdo adekvatumą prievolės esmei (CK 6.42 straipsnis), gali pasirinkti CK 6.70 straipsnyje nenustatytus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovas ir paramos gavėjas susitarė paramos gavėjo prievolės dėl avanso grąžinimo įvykdymą užtikrinti būtent CK 6.70 straipsnyje nenustatytu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu – finansine garantija, kuri žinoma ir naudojama Europos Bendrijoje bei tarptautinėje verslo praktikoje. Pažymėtina, kad ieškovas ir paramos gavėjas sudarė subsidijos sutartį dėl Europos Bendrijos paramos šaliai, kuri nėra ES valstybė narė. Dėl to suprantama, kad, sudarant nurodytą sutartį, buvo reikalauja būtent finansinės garantijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje taip pat pripažįstamas nurodytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v. UAB „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-99/2004; 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v. UAB „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-346/2005).

Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pagal ginčijamą avanso grąžinimo finansinę garantiją, esant pirmam reikalavimui, garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę ir kad tokia garantija yra besąlyginis garanto įsipareigojimas. Be to, teismai teisingai vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią kreditorius gali kreiptis į garantą ir jo prašyti sumokėti garantijos sandoryje nustatytą sumą nepateikdamas jokių savo reikalavimo teisės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v. UAB „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-99/2004). Taigi pagal finansinę garantiją, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, garantas turi pareigą sumokėti garantijoje nustatytą sumą, jeigu jam kreditorius pareiškia reikalavimą ir jeigu nepasibaigęs garantijos galiojimo terminas. Tai atitinka CK 6.92 straipsnio 4 dalies nuostatas. Dėl to finansinė garantija gali būti prilyginta bankinei operacijai. Jokių kitų papildomų sąlygų ginčijamoje finansinėje garantijoje nenustatyta.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius neteisingai teigia, jog ginčijamą garantiją reikėtų laikyti laidavimo sutartimi ir nurodo, kad ginčijamas finansinės garantijos raštas neatitinka CK 6.76 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laidavimo teisinių santykių atsiradimo vienas iš pagrindų yra laiduotojo ir kito asmens kreditoriaus sudaryta laidavimo sutartis, bet ne vienašalis laiduotojo raštas. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nelaikė ginčijamos finansinės garantijos laidavimo sutartimi, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino CK 6.76, 6.81, 6.92 straipsnius ir 6.245 straipsnio 5 dalį.

Nustačiusi, kad garantinis raštas negali būti laidavimo sutartimi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su laidavimo galiojimo terminų taikymu ir skaičiavimu, tačiau pasisako dėl argumentų, susijusių su garantijos galiojimo terminu. Atsakovas kasaciniame skunde ginčija garantijos galiojimo terminą, siedamas jį su subsidijos sutartyje nustatytu galutiniu mokėjimu, ir iš esmės kvestionuoja prievolę, kurios įvykdymas užtikrintas finansine garantija. Teisėjų kolegija nurodo, kad, esant finansinei garantijai, atsakovas, kaip garantas, neturi teisės ginčyti užtikrintos prievolės. Nepaisant to, bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad ieškovas pateikė atsakovui reikalavimą pagal garantiją, nepraleidęs jos galiojimo termino ir galiojant užtikrintai prievolei. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ši teismų išvada yra teisinga. Vadovaudamasis ginčijama finansine garantija, ieškovas 2003 m. lapkričio 12 d. pateikė atsakovui reikalavimą sumokėti paramos gavėjo negrąžintą avansą (T. 1, b. l. 122–123). Atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą pagal garantiją, motyvuodamas tuo, kad subsidijos sutarties 4.2 punktas buvo įvykdytas 2003 m. liepos 14 d., todėl galutinio apmokėjimo terminas pasibaigė 2003 m. rugsėjo 12 d. (po šešiasdešimties dienų), o garantijos galiojimo terminas suėjo 2003 m. lapkričio 11 d. (dar po šešiasdešimties dienų). Su tokiu garantijos termino aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka ir nurodo, kad terminas garantijai pateikti nebuvo praleistas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas galutinę paramos gavėjo ataskaitą apie projektą gavo 2003 m. liepos 14 d., o Vidaus reikalų ministerijos atsakingas pareigūnas 2003 m. rugsėjo 3 d. patvirtino galutinio mokėjimo paraišką, kurią ieškovas gavo tą pačią dieną (T. 1, b. l. 71, 79, 99). Pagal subsidijos sutarties priedo 15.1 punktą likusioji suma turėjo būti sumokėta per šešiasdešimt dienų nuo dienos, kai perkančioji organizacija užregistruoja galutinio mokėjimo paraišką. Galutinė ataskaita buvo patvirtinta VRM Programų pareigūno 2003 m. rugsėjo 3 d. ir sąskaita dėl likučio sumokėjimo buvo pateikta Subsidijos sutarties 4.2. punkto nustatytu terminu, t. y. iki 2003m. rugsėjo 8 d., ir turėjo būti apmokėta per du mėnesius. Vis dėlto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2003 m. rugsėjo 30 d. apžiūros protokole konstatavus faktinius duomenis apie projekto įgyvendinimą, paaiškėjo, kad paramos gavėjas galutinėje ataskaitoje pateikė neteisingus duomenis. Dėl to Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento, ieškovo ir Europos Komisijos delegacijos atstovų 2003 m. spalio 1 d. pasitarime nuspręsta nutraukti subsidijos sutartį ir pareikalauti grąžinti avansą (T. 1, b. l. 108, 115). Paramos gavėjas 2003 m. spalio 8 d. raštu buvo informuotas apie 2002 m. rugsėjo 27 d. sutarties nutraukimą nuo 2002 m. rugsėjo 27 d. (T. 1, b. l. 119–120). Atsižvelgiant į ginčijamos finansinės garantijos turinį, ieškovui atlikus galutinį subsidijos dalies mokėjimą, atsakovo išduota garantija turėjo galioti dar šešiasdešimt dienų. Nagrinėjamoje byloje galutinis mokėjimas pagal subsidijos sutartį nebuvo atliktas, o subsidijos sutartis 2003 m. lapkričio 10 d. nutraukta. Remdamasi tokiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai teisingai pripažino, jog ginčijama finansinė garantija galiojo tada, kai ieškovas pateikė reikalavimą atsakovui. Dėl to po subsidijos sutarties nutraukimo ir ieškovo reikalavimo gavimo atsakovas privalėjo išmokėti ginčijamoje finansinėje garantijoje nustatytą sumą, todėl teismai pagrįstai ir teisėtai priteisė iš garanto sumokėtas avansu projektui skirtas lėšas.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šalių ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių, todėl turi būti taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas, išdavęs kreditoriui finansinę garantiją, nesukūrė draudimo teisinių santykių, nes tokie civiliniai teisiniai santykiai negali atsirasti finansinės garantijos pagrindu. Ginčo šalių civiliniai teisiniai santykiai kilo iš prievolių pagal garantiją vykdymo, todėl negali būti taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas reikalavimas, atsiradusiems iš draudimo teisinių santykių. Be to, atsižvelgus į tai, kad ieškovas pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį negalėjo išduoti finansinės garantijos, bet vis tiek tai padarė sudarydamas laidavimo draudimo sutartį, laikytina, jog atsakovas klaidina draudėjus dėl savo teikiamų draudimo produktų esmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčydamas savo įsipareigojimą pagal garantiją draudimo bendrovių veiklos ribojimais atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes pats pažeidė tokius ribojimus. Dėl to netgi ir pripažinus atsakovo išduotą finansinę garantiją negaliojančia pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, nurodytos atsakovo prievolės būtų negalima įvykdyti dėl jo, kaip prievolės pagal garantiją skolininko, kaltės. Tokiu atveju atsakovas būtų laikomas pažeidusiu nurodytą prievolę, todėl privalėtų atsakyti už visas su prievolės neįvykdymu susijusias pasekmes, įskaitant ir žalos, kurios dydis iš esmės atitiktų grąžintino avanso dydį, ieškovui atlyginimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 dalis, 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais. Dėl to kasacinis skundas atmetamas.

Ieškovas prašo priteisti 2124 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina iš dalies, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, kuriame nurodyta, kad už atsiliepimo surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to ieškovui priteisiamos 1200 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovui viešajai įstaigai „Centrinė projektų valdymo agentūra“ iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ priteisti 1200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas