Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-169/2007

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2005 m. spalio 21 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2001 m. gegužės 21 d. buvo sulaikytas, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. gegužės 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2001 m. birželio 3 d., suėmimo terminas daug kartų pratęstas iki 2003 m. lapkričio 10 d., iš viso – dvejus metus, penkis mėnesius ir dvidešimt dvi dienas. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoneriems mėnesiams. Pritaikius amnestiją, bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Nurodytą nuosprendį ieškovas apskundė. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu ieškovą visiškai išteisino. Ieškovas nurodė, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) jam paskirtas neteisėtai, be pagrindo. Suėmimo pagrįstumą teismas motyvavo tuo, kad baudžiamojoje byloje yra faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog ieškovas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, bet išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas padarė nusikaltimą, todėl ir suėmimo paskyrimo metu tokių įrodymų nebuvo. Ieškovas nurodė, kad suėmimo pratęsimo klausimas baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas ne kiekvienam kaltinamajam atskirai, bet visiems kolektyviai, tais pačias motyvais, neatsižvelgiant į kiekvieno jų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, inkriminuojamų nusikaltimų skaičių, asmenybę ir kt. Iš to taip pat matyti, kad suėmimas buvo neteisėtas. Byla buvo nagrinėjama ir suėmimas tęsiamas nepateisinamai ilgai, nors galėjo būti išnagrinėta operatyviau, nes kaltinimai ieškovui buvo pareikšti tik dėl vieno epizodo, o byla nesudėtinga ir nedidelės apimties. Iki ieškovo suėmimo IĮ „Garvida“ jam pasiūlė darbą, apmokamą po 1000 Lt per mėnesį, todėl dėl neteisėto suėmimo jis negalėjo gauti pajamų dvidešimt du mėnesius ir patyrė 22 tūkst. Lt turtinės žalos. Dėl to, kad buvo nepagrįstai įtariamas, kaltinamas padaręs sunkių nusikaltimų, suimtas ir ilgą laiką laikomas nežmoniškomis sąlygomis, žinios plačiai pasklido visuomenėje, spaudoje, ieškovas patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, pasijuto pažemintas, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija.

Ieškovas, remdamasis CK 6.272 straipsniu, prašė teismo iš atsakovo priteisti 22 tūkst. Lt turtinės ir 900 tūkst. Lt neturtinės žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas buvo sulaikytas, įtariant jį pakartotinai grobiant turtą stambiu mastu grupe iš anksto susitarusių asmenų. Neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nepreziumuojamas, todėl jį privalėjo įrodyti ieškovas. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas savaime nesuponuoja teismo priimtų nutarčių dėl suėmimo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, kai sulaikant ar suimant asmenį buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Sprendžiant atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimą, svarbiausia nustatyti, ar įtarimas padarius nusikaltimą, kaip suėmimo paskyrimo sąlyga, yra pagrįstas, taip pat atsižvelgti į aplinkybes, ar įtariamasis vengs tyrimo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujas nusikalstamas veikas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo suėmimas buvo grįstas procesiniu teismo sprendimu, atitiko įstatyme nustatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas. Ši kardomoji priemonė pritaikyta pagrįstai įtariant ieškovą sunkaus nusikaltimo padarymu, tikimybe, kad laisvėje ieškovas gali trukdyti nustatyti tiesą. Teismas taip pat nurodė, kad suėmimo termino pratęsimo pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo tikrinamas ir peržiūrimas instancine tvarka baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka. Byloje nėra jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų konstatuotas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo veiksmų neteisėtumas sulaikant ar suimant ieškovą bei pratęsiant suėmimo terminą. Teismas nenagrinėjo teismo veiksmų neteisėtumo nuteisiant ieškovą, nes ieškovas ieškinyje savo reikalavimą grindė tik sulaikymo ir suėmimo neteisėtumu. Teismas pažymėjo, kad dar vieną suėmimo teisėtumo sąlygą – paskirto suėmimo trukmę – būtina įvertinti atsižvelgiant į tokius kriterijus: faktinę suėmimo trukmę, jos, nusikaltimo ir už jį numatytos bausmės santykį, suėmimo trukmės materialinius, moralinius ir kitokius padarinius suimtajam, jo elgesį, tyrimo eigą, tyrimo institucijų elgesį, bylos sudėtingumą, liudytojų skaičių, bylos rezultatą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismo nuomone, ieškovo laisvės apribojimas daugiau negu dvejiems metams buvo pakankamai ilgas skaudžias pasekmes sukėlęs ar galintis sukelti dalykas. Vien ta aplinkybė, kad per ieškovo suėmimą tam tikrą laiką nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, pati savaime nėra pakankama konstatuoti nepagrįstai ilgą baudžiamąjį procesą šioje byloje. Teismas atsižvelgė į kitus veiksnius. Pirmiausia ieškovas buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu (nusikaltimo, kurį įvykdė organizuota grupė pagal iš anksto sudarytą planą), kurio aplinkybes ištirti natūraliai reikia daugiau laiko. Taip pat byla buvo sudėtinga, jos apimtis labai didelė. Be to, ieškovo suėmimo laikotarpiu buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Galiausiai, ieškovui apskundus apeliacine tvarka kai kurias suėmimo terminų pratęsimo nutartis, jos paliktos nepakeistos. Ieškovas neginčijo baudžiamojo proceso tvarka kitų nutarčių dėl suėmimo termino pratęsimo ieškinyje nurodytais pagrindais ir motyvais. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovo suėmimas truko pateisinamą laiką, o pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir papildomai nurodė, kad ieškovas buvo sulaikytas ir jam paskirtas suėmimas pagal įstatyme nustatytus reikalavimus ir pagrindus. Tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti V. L., O. G., V. M., A. L. parodymai apie ieškovo padarytą nusikaltimą. Nurodyti asmenys tokių parodymų atsisakė tik bylą nagrinėjant teisme. Byloje neįrodyta, kad ikiteisminio tyrimo ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai padarė neteisėtus veiksmus, kurie būtų turėję įtakos parodymų apie ieškovą davimui. Teismas pabrėžė, kad ribojant asmens teisę į laisvę kiekvienu atveju turi būti ieškoma protingos asmens teisių ir viešojo intereso pusiausvyros. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje ši pusiausvyra nebuvo pažeista. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. L. atsisakė parodymų apie ieškovą tik apeliacinės instancijos teisme. Be to, ieškovas nepateikė prašymo dėl baudžiamosios bylos išskyrimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas suėmimo metu laikytas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos 3 straipsnyje ir Kardomojo kalinimo įstatyme nustatytus reikalavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos apylinkės teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasacinio teismo praktika dėl prezumpcijos, pagal kurią išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia baudžiamosios bylos iškėlimo ir dėl to taikytų procesinės prievartos priemonių neteisėtumą, yra nevienoda. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išteisinamasis teismo nuosprendis nepreziumuoja viso baudžiamojo proceso neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1140/2002; 3K-3-34/2001; 3K-3-1231/2000). Kasacinis teismas taip pat yra išsakęs priešingą poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Specialiųjų tyrimų tarnyba, byla Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006).

Teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 4 punktą, nes padarė neteisingą išvadą, kad išteisinamasis teismo nuosprendis nepreziumuoja viso baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kasatorius, priešingai, mano, kad išteisinamasis teismo nuosprendis preziumuoja baudžiamosios bylos iškėlimo ir dėl to taikytų procesinės prievartos priemonių neteisėtumą. Be to valstybė yra stipresnioji šalis. Taigi, kasatoriaus nuomone, atsakovas turi pareigą paneigti neteisėtumo prezumpciją.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos taikant ir aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad jei per pratęstą suėmimo laikotarpį neatliekami nuoseklūs baudžiamosios bylos tyrimo veiksmai, kuriais būtų siekiama išsiaiškinti kaltinamojo ar kitų asmenų galimą dalyvavimą padarant nusikaltimą, toks pasyvus ikiteisminis tyrimas kaltinamojo atžvilgiu reiškia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-298/2004). Bylą nagrinėję teismai pripažino pateisinama ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo trukmę, nors taip pat konstatavo, kad per tam tikrą ieškovo suėmimo laikotarpį nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, buvo sprendžiami tik kaltinamųjų suėmimo termino pratęsimo klausimai.

Pirmiau nurodyta teismų išvada taip pat neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kad jei esamomis sąlygomis teismo (ikiteisminio tyrimo) institucijos bylos tyrimą galėjo atlikti sparčiau, tai jokios kitos aplinkybės negali pateisinti ilgos bylos tyrimo trukmės, ir kad ilgai besitęsiančio suėmimo teisėtumo sąlygos yra pagrįstas įtarimas, kiti reikšmingi ir pakankami suėmimo pagrindai bei ypatingas stropumas organizuojant procesą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. birželio 15 d. sprendimas, priimtas byloje Eckle v. Germany; 2000 m. liepos 31 d. sprendimas, priimtas byloje Barfuss v. Čekijos Respublika; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas, priimtas byloje Labita v. Italija; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Jablonski v. Lenkija).

Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neįvertino aplinkybės, kad po ieškovo suėmimo ir apklausos beveik dvejus su puse metų nebuvo atlikta jokių kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir kad byla buvo dirbtinai paversta labai sudėtinga, t. y. prie jos prijungta daug naujų epizodų, kuriuose ieškovas nebuvo kaltinamas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad BPK 127 straipsnio 7 dalyje (taip pat ir 2003 m. gegužės 1 d. galiojusioje BPK redakcijoje, Konvencijos 5 straipsnyje) nustatyta teisėjo pareiga nepratęsti suėmimo termino, jeigu nustatoma, jog per paskutinius du kardomosios priemonės taikymo mėnesius jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai neatlikti.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes rėmėsi tuo, kad išteisinamajame teismo nuosprendyje nėra konstatuota, jog ieškovo suėmimas ir suėmimo termino pratęsimas yra neteisėti bei nepagrįsti. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, negu buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka (2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006). Teismai netyrė iš esmės suėmimo teisėtumo klausimo.

Teismai pažeidė CPK 265, 270, 320 straipsnius, nes nepasisakė dėl vieno iš ieškinio pagrindų, t. y. nuo 2001 m. lapkričio 21 d. visos nutartys, kuriomis pratęstas suėmimas, buvo skirtos ne ieškovui individualiai, bet visų kaltinamųjų baudžiamojoje byloje terminui pratęsti, taip pažeidžiant BPK 125 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (iki 2003 m. gegužės 1 d. galios redakcijos BPK 1043 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Suėmimas turi būti skiriamas neatmestinai, atsižvelgiant į kiekvieno iš kaltinamųjų individualias savybes.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Generalinė prokuratūra prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai vadovavosi teisinga prezumpcija, pagal kurią išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia viso baudžiamojo proceso neteisėtumo. Ši prezumpcija buvo naudojama prieš kasatorių, todėl šis ir privalėjo ją paneigti (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“). Baudžiamojo proceso įstatymai dėl bylos išskyrimo nebuvo pažeisti, nes juose nustatyta galimybė, bet ne pareiga išskirti bylą (BPK 234 straipsnio 4 dalis, iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio BPK 149 straipsnio 3 dalis). Ieškovo suėmimo laikotarpis yra pateisinamas, nes sudėtingos baudžiamosios bylos aplinkybėms ištirti reikėjo daugiau laiko. Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio, nes įvertino visas bylos aplinkybes: teisingai vadovavosi ne vien nagrinėjamos civilinės bylos, bet ir baudžiamosios bylos duomenimis, taip pat išteisinamuoju teismo nuosprendžiu. Atsakovo nuomone, kasatorius neteisingai teigia, kad sulaikymo pratęsimo klausimas turėjo būti sprendžiamas kiekvienam kaltinamajam atskirai, priimant atskiras nutartis, bet ne vieną visiems asmenims. Suėmimo pratęsimo klausimas spręstas kiekvienam kaltinamajam individualiai, dalyvaujant gynėjui.

Atsakovo atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. sausio 25 d. nutartimi minėtą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismai nustatė, kad ieškovas 2001 m. gegužės 21 d. buvo sulaikytas, įtariant pakartotiniu turto grobimu stambiu mastu grupe iš anksto susitarusių asmenų, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. gegužės 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2001 m. birželio 3 d. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Pritaikius amnestiją, bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu ieškovą visiškai išteisino dėl to, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas padarė nusikaltimą. Dėl paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – ieškovo laisvė buvo apribota iš viso dvejus metus, penkis mėnesius ir dvidešimt dvi dienas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ieškovas prašė teismų priteisti žalą, padarytą dėl neteisėto kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo. Šis deliktinės civilinės atsakomybės atvejis nustatytas CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad tai yra vienas iš objektyviosios civilinės atsakomybės atvejų, kai civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio (CK 6.246, 6.247 straipsniai, 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.249, 6.250, 6.263 straipsniai, 6.272 straipsnio 1, 3 dalys).

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar išteisinamas teismo nuosprendis savaime reiškia viso baudžiamojo proceso neteisėtumą. Kasacinis teismas galutinai suformavo teismų praktiką šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tuo tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti.

Pabrėžtina, kad kasatorius reiškė reikalavimą dėl žalos, padarytos dėl neteisėto kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo, atlyginimo. Taigi jis privalėjo įvykdyti CPK 178 straipsnyje nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą. Kadangi kasatorius teigė, kad yra atsakovo civilinė atsakomybė be kaltės, tai jis privalėjo įrodyti visas tris būtinas šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju tvirtindamas, kad jo suėmimas buvo neteisėtas, ieškovas nesirėmė tokiomis aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Ši civilinės atsakomybės sąlyga, priešingai negu, pavyzdžiui, kaltė, yra nepreziumuojama. Priešingai, turėtų būti vadovaujamasi nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai. Vis dėlto asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006). Konstatuotina, kad pirmiau suformuotą kasacinio teismo praktiką reikėtų suprasti taip, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti.

Kasatorius nurodo, kad jo suėmimo trukmė buvo nepateisinamai ilga. Šis kasacinio skundo argumentas pagrįstas. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso, taip pat suėmimo trukmė nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą. Be to, konkrečios baudžiamojo proceso stadijos ypatumas gali turėti reikšmės, vertinant šios stadijos trukmės laiką. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga, pvz., kai per ilgai vykdomos ekspertizės (EŽTT byla G. v. Lietuvą). Situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiko tarpą neatliekami jokie procesiniai veiksmai, EŽTT praktikoje vertintina kaip sunkus proceso delsimas.

Iš baudžiamosios bylos duomenų išplaukia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atitinkamus veiksmus (apklausas, kratas, poėmius, vietos ir daiktų patikrinimus, įvairias ekspertizes ir kt.) atliko iki 2002 m. birželio mėnesio. Iš pridėtos baudžiamosios bylos matyti, kad nutarimas kratai ieškovo namuose daryti priimtas 2001 m. gegužės 21 d. (baudžiamoji byla Nr. 02-1-022102; T. 18, b. l. 1). Tą pačią dieną atlikta krata, taip pat asmens krata (T. 18, b. l. 12). Ieškovas kaip įtariamasis apklaustas 2001 m. gegužės 22 d. (T. 18, b. l. 16). Kitą dieną ieškovas patrauktas kaltinamuoju ir apklaustas (T. 18, b. l. 19, 21). Ikiteisminio tyrimo metu 2001 m. gegužės 28 d. paskirtos trasologinė ir daktiloskopinė ekspertizės dėl batų pėdsakų ir pirštų atspaudų, rastų nusikaltimo vietoje (T. 8, b. l. 17, 25). 2001 m. birželio 4 d. pateikti trasologinės ir daktiloskopinės ekspertizių aktai (T. 8, b. l. 17, 29). 2001 m. liepos 16 d. apžiūrėti ieškovo daiktai (T. 8, b. l. 23). 2002 m. vasario 4 d. priimti nutarimai skirti kompleksines lyginamąsias daktiloskopinę ir trasologinę ekspertizes, kuriais prašyta ištirti ir ieškovo atspaudą bei batą, taip pat 2002 m. vasario 18 d. priimtas nutarimas skirti dar vieną daktiloskopinę ekspertizę (T. 8, b. l. 41, 59, 161). 2002 m. vasario 14 d., 22 d. ir 2002 m. kovo 8 d. pateikti ekspertizių aktai (T. 8, b. l. 46, 63), o ieškovui 2002 m. birželio 27 d. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą.

Vėliau prokurorui 2003 m. spalio 12 d. pateiktus kaltinamąją išvadą teismui, Vilniaus apygardos teismas tris kartus po tris mėnesius pratęsė ieškovui paskirtą kardomąjį kalinimą (suėmimą), remdamasis vienu ir tuo pačiu pagrindu, nustatytu BPK 122 straipsnio 4 dalyje, kad ieškovas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus. Lietuvos apeliacinis teismas visus tris kartus atmetęs D. K. atskiruosius skundus atsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo kaltinamas tik dėl vieno epizodo, kad neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, kad bendrauja su nusikalstamomis grupuotėmis, kad kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovui inkriminuojamu nusikaltimu pagrobtas didelės vertės turtas, kad visa byla yra sudėtinga ir didelės apimties, taip pat kad yra pagrįstas ieškovo įtarimas, pagrįstas kitų kaltinamųjų, nukentėjusiosios parodymais, lyginamosios trasologinės ekspertizės duomenimis.

Vis dėlto konstatuotina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas nurodytose nutartyse ieškovo sulaikymo termino pagrįstumą, neatsižvelgė į kitus kriterijus. Teismas turėjo atsižvelgti į ieškovo elgesį, t. y. į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas. Taip pat teismas turėjo įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, t. y. ieškovas per beveik dvejus metus ir šešis mėnesius suėmimo buvo apklaustas tik du kartus, po 2002 m. birželio mėnesio jokie kiti veiksmai, susiję su ieškovui inkriminuojamu baudžiamosios bylos epizodu, nebuvo atliekami, Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis vien iki 2002 m. birželio mėnesio surinktais duomenimis. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, atmesdamas D. K. atskiruosius skundus dėl pratęsto suėmimo panaikinimo, neatsižvelgė į tai, kad BPK 127 straipsnio 7 dalyje (taip pat 2003 m. gegužės 1 d. galiojusioje BPK redakcijoje, Konvencijos 5 straipsnyje) nustatyta teisėjo pareiga nepratęsti suėmimo termino, jeigu nustatoma, jog per paskutinius du kardomosios priemonės taikymo mėnesius jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai neatlikti. Iš viso to matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas ieškovą įtariant padarius nusikalstamą veiką buvusiomis sąlygomis bylos tyrimą galėjo atlikti sparčiau, neįvykdė savo pareigos ypač stropiai organizuoti procesą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. birželio 15 d. sprendimas, priimtas byloje Eckle v. Germany; 2000 m. liepos 31 d. sprendimas, priimtas byloje Barfuss v. Čekijos Respublika; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas, priimtas byloje Labita v. Italija; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Jablonski v. Lenkija). Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo nepateisinamo delsimo pažymių, todėl bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo veiksmus, kurie sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą suėmimą, todėl pažeidė nurodytą materialiosios teisės normą. Be to, teismai nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK 176–182 straipsniuose, nes netinkamai vertino nurodytos baudžiamosios bylos duomenis dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, susijusių su ieškovu.

Nagrinėdamas civilinę bylą dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto suėmimo, atlyginimo, teismas gali padaryti kitokią išvadą, negu buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka (2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006). Dėl pirmiau nurodytų priežasčių svarstytina, ar ieškovo suėmimo terminas nebuvo per ilgas ir dėl to neteisėtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta padarius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, todėl tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kasaciniame skunde nekeliama klausimo dėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovo patirtos žalos dydžio – ir bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai jos nenustatinėjo, be to, tai yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl dėl jos kasacinis teismas nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos apylinkės teismo 2006 m. kovo 17 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas