Civilinė byla Nr. e3K-3-297-403/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35843-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.13; 3.1.14.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokausta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Autokausta“ ieškinius atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Schomburg Baltic“, uždarajai akcinei bendrovei „Top decor“, uždarajai akcinei bendrovei „Bendrieji statybų projektai“, uždarajai akcinei bendrovei „Hidrovisata“, akcinei bendrovei Šiaulių bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Ekspertika“, uždarajai akcinei bendrovei „Santermita“, Kauno rajono savivaldybei, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nagrinėjimo dalyką tiek, kiek tai susiję su reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju (ne)galėjimu būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku.
2. Ieškovai prašė pripažinti 2015 m. liepos mėn. įvykį ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykloje, t. y. epoksidinėje grindų dangoje atsiradusius defektus – atsisluoksniavimą (pūsles), draudžiamuoju įvykiu.
3. 2013 m. gegužės 15 d. ŽŪK „Pienas LT“ su UAB „Autokausta“ sudarė Statybos rangos sutartį Nr. EF/G-20130515 dėl pieno perdirbimo gamyklos pastatymo. Vykdydamas rangos darbus rangovas objekte išbetonavo grindis ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. – 2014 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu įrengė betonines grindis bei epoksidinę jų dangą. 2015 m. kovo 20 d. ŽŪK „Pienas LT“ ir UAB „PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“) sudarė Statybinių rizikų draudimo sutartį, jos pagrindu buvo išduotas draudimo liudijimas PZULT Nr. 1893494. Statybinių rizikų draudimo sutartimi buvo apdrausti statytojo interesai, susiję su statoma (statyba) ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykla su priklausiniais, aplinkos elementais.
4. 2015 m. liepos mėnesį ŽŪK „Pienas LT“ pastebėjo, kad įrengtų grindų epoksidinėje dangoje atsiranda pūslių. 2015 m. rugsėjo 30 d. draudikas pateikė Pranešimą Nr. 04-10V-120394, kuriame nurodė, jog atsisako išmokėti draudimo išmoką dėl 2015 m. liepos 3 d. įvykio, nes, remiantis Statybinių rizikų savanoriškojo draudimo taisyklių Nr.037 9.1.2 punktu, sudarius draudimo sutartį dėl turtinių nuostolių ir papildomos draudimo apsaugos, draudikas neatlygina nuostolių, draudimo objekte atsiradusių dėl statybos produktų, medžiagų bei įrenginių gamintojų reikalavimo nesilaikymo. Dėl to draudikas sprendė, jog draudimo apsauga epoksidinės dangos montavimui negalioja, nes nebuvo laikomasi gamintojų reikalavimo dėl tinkamos betono drėgmės prieš epoksidinės grindų dangos klojimą. Ieškovų nuomone, toks atsakovės sprendimas yra neteisėtas, įvykis turi būti pripažintas draudžiamuoju bei išmokėta draudimo išmoka.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.
6. Teismas pripažino 2015 m. liepos mėnesio įvykį ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykloje (epoksidinėje grindų dangoje atsiradusius defektus – atsisluoksniavimą (pūsles)) draudžiamuoju įvykiu pagal Statybinių rizikų draudimo sutartį.
7. Bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta projektavimo ir statybos darbų ekspertizė, ji pavesta atlikti teismo ekspertei Z. B.; ekspertė ekspertizės akte nurodė, kad epoksidinės dangos defektų – atsisluoksniavimo (pūslių) priežastys yra sklypo specifinė geologinė ir geomorfologinė sandara, sklypo valdytojų atsilikimas infrastruktūros sprendiniuose, per mažas apvadinio drenažo diametras, jo nuvedimo sprendiniai; jei vakarinėje nuo sklypo pusėje jau būtų buvę žinomi gatvės ir tinklų sprendiniai, būtų buvusi galimybė prisijungti prie d500 lietaus kanalizacijos, šiaurinėje nuo sklypo pusėje sunaikintas drenažas, pastato drenažo nebuvimas, dėl nuardyto stogo dalies kritulių patekimas į sienų ir grindų konstrukcijas. Įrengiant epoksidinę dangą buvo laikomasi betono pagrindo įrengimo, po juo hidroizoliacijos įrengimo reikalavimų, statybos produktai, medžiagos parinktos tinkamai, turi atitikties dokumentus, gamintojo reikalavimai įvykdyti tinkamai, įskaitant ir technologines pertraukas tarp procesų. Yra sklypo valdytojų įtaka dėl laiku nesuformuotos infrastruktūros ir sklypo geologiniai ypatumai. Visa tai turėjo neigiamos įtakos pūslių atsiradimui ir tolesniam plitimui.
8. Teismas sprendė, kad byloje visi įrodymai neginčijamai patvirtina, jog ant betoninių grindų įrengtoje epoksidinėje grindų dangoje pūslių atsirado dėl vienintelės tiesioginės priežasties: drėgmės iš grunto po šia epoksidine danga susidarymo. Tarp nedraudžiamųjų įvykių nenurodyta, kad drėgmės atsiradimas ar padidėjimas laikomas nedraudžiamuoju įvykiu. Klojant epoksidinę dangą buvo atliekami betoninių grindų pagrindo drėgmės matavimai, tai patvirtina matavimų suvestinė, iš kurios matyti, kad pagal atskirus betonavimo fragmentus buvo matuojama betono drėgmė (kai kur netgi ne vieną kartą) ir, tik drėgmei neviršijant 4 proc., buvo klojama epoksidinė danga. Statybos procesas yra dokumentuotas pildant statybos darbų žurnalus, epoksidinės dangos klojimo procesas taip pat fiksuotas statybos žurnaluose, kaip ir drėgmės matavimo rodmenys. Šis procesas atitinka epoksidinės dangos klojimo technologinėje kortelėje nurodytus reikalavimus.
9. Spręsta, kad šalių atstovų argumentai, susiję su ekspertizės akto išvadų neaiškumu, abstraktumu, nėra pakankami teismo ekspertės, turinčios specialių žinių, išvadoms nuginčyti, kadangi jos išvados, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą (eksperto J. R., trečiųjų asmenų UAB „Schomburg“, UAB „Top decor“ specialių žinių turinčių atstovų paaiškinimai, liudytojų E. M., R. T. parodymai, kt.), neprieštarauja jokiems byloje esantiems faktiniams duomenims. Priešingai, teismo ekspertė du kartus teismo posėdyje papildomai pateikė paaiškinimus dėl ekspertizės išvadų, atsakė į byloje dalyvaujančių asmenų prašymus. Nenustačius esminių prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų (priešingai, byloje pateiktos J. R. išvados neprieštarauja teismo ekspertės išvadoms) ir teismui nekilus esminių neaiškumų (atsakovei ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims jų neįrodžius), nebuvo pagrindo skirti byloje ir pakartotinę teismo ekspertizę.
10. Konstatuota, kad draudikas neįrodė, jog drėgmės betone atsiradimas po statybos objekto perdavimo užsakovui ŽŪK „Pienas LT“ būtų susiję su betonavimo ar epoksidinės dangos klojimo procesais ar medžiagų šiuose statybos darbuose panaudojimu, jų kokybe. Šalys individualiai buvo susitarusios, kad išimtis galioja tik netinkamos kokybės statybos produktams, medžiagoms bei projektavimo klaidoms, bet neapima tinkamos kokybės statybos produktų, montuotinų įrenginių, medžiagų.
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ADB „Gjensidige“ ir trečiųjų asmenų UAB „Bendrieji statybų projektai“ bei UAB „Ekspertika“ apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
12. Kolegija sprendė, kad ieškovai pareiškė reikalavimą pripažinti 2015 m. liepos mėnesio įvykį ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykloje, t. y. epoksidinėje grindų dangoje atsiradusius defektus – atsisluoksniavimą (pūsles), draudžiamuoju įvykiu. Tačiau tokio reikalavimo patenkinimas neįpareigotų draudimo bendrovės išmokėti konkretaus dydžio draudimo išmoką, ieškovui netgi nebūtų galimybės gauti vykdomojo rašto. Tokio reikalavimo patenkinimas ateityje galėtų lemti tik naują ieškinį priteisti draudimo išmoką, tačiau tokio reikalavimo ieškovai nepareiškė. Įvykio pripažinimas draudžiamuoju reikštų tik pagrindo išmokėti nenustatyto dydžio draudimo išmoką konstatavimą, tačiau nesukurtų konkrečios skolininko prievolės ir atitinkamos kreditoriaus reikalavimo teisės. Taigi, reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl konkrečios draudimo išmokos priteisimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pirmosios instancijos teismas turi ieškovams nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. reikalavimui dėl konkretaus dydžio draudimo išmokos priteisimo pareikšti, bei įpareigoti ieškovus apmokėti ieškinį žyminiu mokesčiu kaip turtinį reikalavimą, priklausomai nuo ieškinio kainos. Ieškovams ieškinio trūkumų nepašalinus, teismas turėtų bylą nutraukti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Autokausta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas pažeidė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnio, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalies, 98 straipsnio 2, 3 ir 6 dalių teisės normas, nes reikalavimas pripažinti defektus (pūsles) draudžiamuoju įvykiu gali būti savarankiškas ieškinio dalykas ir jo pagrindu atsiranda labai konkretūs materialiniai, ne tik procesiniai teisiniai padariniai draudimo teisinių santykių šalims, t. y. po įvykio pripažinimo draudžiamuoju atsiranda draudiko pareiga apskaičiuoti draudimo išmoką, dėl kurios dydžio teisminis ginčas gali ir nekilti. Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką. CK 1.138 straipsnio 1 punktas nustato, kad civilines teises teismas gali ginti ir jas tiesiog pripažindamas, ir dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi, kad reikalavimas dėl teisių pripažinimo gali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas tuo atveju, jeigu jo patenkinimas sukelia ieškovui tiesiogines teises ir pareigas. Šiuo atveju draudikui ir draudėjui sukuriamos konkrečios teisės ir pareigos: draudikui – prievolė mokėti draudimo išmoką, draudėjui – teisė jos reikalauti. Šiuo atveju ginčo dėl draudimo išmokos dydžio gali ir nebūti, jeigu draudimo bendrovės apskaičiuota draudimo išmoka tenkins ŽŪK „Pienas LT“ interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs praktiką, kad tokio pobūdžio bylose reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju gali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas (2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS03MDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59-706/2015">3K-3-59-706/2015</a>; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017). Šis reikalavimas gali būti reiškiamas tiek vienas, tiek kartu su kitu reikalavimu priteisti draudimo išmoką.
13.2. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi bylomis, kuriose nebuvo sprendžiamas reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nebuvo analizuojamos tokio pripažinimo teisinės pasekmės. Cituotose bylose buvo analizuojami reikalavimai pripažinti įmonės vadovo sprendimą neteisėtu, įmonės vadovo veiksmus nesąžiningais ir sutarties nutraukimą neteisėtu. Šie reikalavimai savo padariniais labai skiriasi nuo reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, kuris sukuria labai konkrečias teises ir pareigas draudimo bendrovei ir draudėjui. Dėl to teismo nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2008">3K-3-485/2008</a>, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2013">3K-3-241/2013</a>, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2013">3K-3-453/2013</a>) šioje byloje negalėjo būti vadovaujamasi.
13.3. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinių skundų ribas, nes nei ADB „Gjensidige“, nei tretieji asmenys UAB „Bendrieji statybų projektai“ bei UAB „Ekspertika“ savo apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė tuo pagrindu, kad toks ieškovų reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju nėra galimas kaip savarankiškas reikalavimas. Apie ketinimą peržengti apeliacinių skundų ribas teismas byloje dalyvaujančių asmenų net neinformavo, nesuteikė galimybės dalyvaujantiems byloje asmenims dėl to pasisakyti, išdėstyti savo motyvus, nenurodė, kodėl yra pagrindas peržengti apeliacinių skundų ribas. Tinkamas ar netinkamas ieškinio dalyko suformulavimas nėra priskiriamas ir prie absoliučių CPK 329 straipsnio įtvirtintų sprendimo negaliojimo pagrindų, dėl ko būtų galima teismui ex officio (pagal pareigas) naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
14. Ieškovas ŽŪK „Pienas LT“ prisideda prie šio ieškovės kasacinio skundo.
15. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į ieškovės UAB „Autokausta“ kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Konkretaus įvykio pripažinimas draudžiamuoju iš esmės yra ne savarankiškas reikalavimas ir ne draudiko pareiga, o tik viena iš sąlygų, kuriai esant įrodytai laikoma, kad kyla draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Nei CK, nei Draudimo įstatyme nėra nurodyta savarankiškos draudiko prievolės pripažinti įvykį draudžiamuoju, nes to pagal bendrąją įrodinėjimo pareigą reikalauja ir tą privalo įrodyti draudėjas, reikalaudamas priteisti konkrečią draudimo išmoką. Net ir tuo atveju, jei konkretus įvykis yra pripažįstamas draudžiamuoju, tai nereiškia ir negali reikšti, kad automatiškai ir besąlygiškai kyla draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką, nes galima situacija, kai įvykis pripažįstamas draudžiamuoju, tačiau draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo ar jos dalies, nes nustatyti draudėjo pareigų pažeidimai, leidžiantys mažinti draudimo išmoką ar jos apskritai nemokėti, ir pan. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu argumentavo, kad žala atsirado dėl draudėjo kaltės, nes jei betono drėgmė būtų buvusi išmatuota tinkamu laiku prieš įrengiant epoksidines grindis, o ne prieš savaitę ar daugiau prieš jų įrengimą, labiausiai tikėtina, jog, esant gruntinių vandenų poveikiui, būtų buvę nustatyta, jog betone esanti drėgmė gerokai viršija 4 procentus, ir tai būtų esminis indikatorius visiems statybos proceso dalyviams, jog yra tam tikra priežastis, dėl kurios betone laikosi drėgmė ir kurią būtina išsiaiškinti ir pašalinti, ir iki kol tai bus padaryta, epoksidinės dangos nekloti. Tokiu būdu žalos apskritai būtų buvę išvengta. Taigi, net pripažinus įvykį draudžiamuoju, draudėjo kaltė būtų pagrindas nemokėti draudimo išmokos ar ją mažinti.
15.2. Ieškovės nurodytose kasacinio teismo nutartyse juridinis faktas (draudžiamasis įvykis) vertintas sistemiškai, kompleksiškai kartu su reikalavimu priteisti draudimo išmoką arba apskritai tik sprendžiant reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo. Cituotose nutartyse kasacinis teismas netgi rekomenduoja kaip savarankišką reikalavimą pareikšti reikalavimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, apie tokio reikalavimo išskyrimą kalbama ne kaip apie visiškai atskirą savarankišką reikalavimą atskiroje byloje, bet kaip apie reikalavimą, kuris galėtų būti reiškiamas išimtinai kartu su reikalavimu priteisti konkrečią draudimo išmoką toje pačioje byloje. Šio pobūdžio bylose būtinumas reikšti kaip pagrindinį reikalavimą – reikalavimą priteisti draudimo išmoką – turi būti aiškinamas remiantis ne tik CK 6.987 straipsnyje suformuluota draudimo sutarties samprata (pagal kurią pagrindinė draudiko pareiga yra pareiga mokėti draudimo išmoką), bet ir atsižvelgiant į civilinio proceso tikslus.
15.3. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinių skundų ribų, o naudodamasis teisės aktų jam suteikta prerogatyva teisiškai kvalifikavo šalių nurodytas, analizuotas faktines aplinkybes, todėl tai nėra ir negali būti laikoma proceso teisės normų pažeidimu. Šiuo atveju yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 266 straipsnis). Byloje esančioje teismo ekspertizėje nurodyta, kad, tiesiant Inovacijų gatvę, sugadinti melioracijos įrenginiai; Kauno rajono savivaldybės pateiktuose statybos darbų žurnaluose nurodyti darbai neatitinka drenažo atstatymo darbų. Byloje nustatyta, kad drenažo atstatymo darbus atliko UAB „Bijamita“, paslėptų darbų aktus pasirašė rangovė UAB „Kauno keliai“ bei subrangovė UAB „Inžineriniai tinklai“ – šie asmenys yra susiję su melioracijos įrenginių nuvedimu tiesiant Inovacijų gatvę, tačiau į bylą kaip tretieji asmenys nebuvo įtraukti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nustatyti faktai dėl jų veiksmų ir (ar) neveikimo. Atsižvelgiant į tai, jog, nepriklausomai nuo to, ar bus (nebus) įrodytos faktinės aplinkybės, susijusios su drenažo (ne)naikinimu, (ne)atstatymu, su šiomis nagrinėtomis aplinkybėmis susiję asmenys privalėjo būti įtraukti dalyvauti šioje byloje, nes vienokiu ar kitokiu būdu jiems turėjo būti sudarytos sąlygos pateikti savo poziciją, įrodymus ir pan., o to nepadarius, laikytina, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
15.4. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai rėmėsi tokiomis kasacinio teismo nutartimis, kuriose suformuluota universali teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, jog materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju (ne)galėjimo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nagrinėjimo dalyko aiškinimo ir taikymo klausimais, ne kartą yra nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2008">3K-3-485/2008</a>; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2013">3K-3-241/2013</a>).
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2013">3K-3-453/2013</a>).
18. Ieškovė UAB „Autokausta“ pareiškė reikalavimą pripažinti įvykį – ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamyklos (adresu: Kokybės g. 1, Biruliškių k., Kauno r.) epoksidinėje dangoje, įrengtoje UAB „Autokausta“ pagal Statybos rangos sutartį Nr. EF/G-20130515, atsiradusius defektus (pūsles) – draudžiamuoju įvykiu pagal ŽŪK „Pienas LT“ ir UAB DK PZU Lietuva sudarytą 2015 m. balandžio 1 d. Statybinių rizikų draudimo sutartį PZU Nr. 1893494. Ieškovė nurodė, kad tokį reikalavimą reiškia dėl to, jog, draudikui atsisakius pripažinti minėtą įvykį draudžiamuoju, ŽŪK „Pienas LT“ reikalauja iš jos, kaip rangovės, pagal Rangos sutartį sutvarkyti epoksidinę grindų dangą savo lėšomis. Ieškovė teigia, kad teisę kreiptis į teismą ji turi, kadangi pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Statybinių rizikų savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 037 1.9 punktą apdraustaisiais pagal Draudimo sutartį laikomi visi statybos rangovai, pasirašę statybos darbų sutartis su draudėju, kai draudėjas yra statytojas, o pagal Draudimo polisą bei Draudimo taisyklių II dalies 2.1 punktą yra apdrausti visi rangos darbai, kuriuos pagal Rangos sutartį vykdė ieškovas. Be to, pagal Draudimo taisyklių II dalies 1.1 punktą ieškovė UAB „Autokausta“ yra apdraustasis asmuo, tai reiškia, kad Draudimo sutartimi yra apdrausti ir jos turtiniai interesai. Kadangi pagal Draudimo taisyklių nuostatas ir Draudimo sutartį UAB „Autokausta“, kaip apdraustasis asmuo, turi teisę reikalauti draudimo išmokos, taigi turi teisę reikalauti ir pripažinti įvykį draudžiamuoju.
19. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, ieškovė ŽŪK „Pienas LT“ 2016 m. rugsėjo 30 d. pirmosios instancijos teismui paduotu ieškiniu, kurį įvardijo kaip neturtinį, prašė pripažinti 2015 m. liepos 3 d. įvykį draudžiamuoju ir įpareigoti UAB „Autokausta“ ir ADB „Gjensidige“ solidariai atlyginti ieškovo patirtą žalą. Patikslintame ieškinyje, kurį ieškovas ŽŪK „Pienas LT“ pateikė šalindama pirmosios instancijos teismo nurodytus trūkumus ir kuriame kaip atsakovę nurodė tik ADB „Gjensidige“, o UAB „Autokausta“ įvardijo kaip trečiąjį suinteresuotą asmenį, ieškovė prašė pripažinti įvykį draudžiamuoju įvykiu pagal ieškovo ŽŪK „Pienas LT“ ir atsakovės sudarytą Statybinių rizikų draudimo sutartį PZULT Nr. 1893494.
20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas sujungus dvi bylas, nagrinėtas pirmosios instancijos teismo pagal šios nutarties 18–19 punktuose ieškovo ŽŪK „Pienas LT“ ir ieškovės UAB „Autokausta“ ieškinius tam pačiam atsakovui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.
21. Kaip nurodyta šios nutarties 18 punkte, ieškovė UAB „Autokausta“ teisę pareikšti ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju kildina iš jos, kaip apdraustojo asmens, teisės reikalauti draudimo išmokos, o ieškovas ŽŪK „Pienas LT“, kaip nurodyta šios nutarties 19 punkte, iš atsakovės siekia gauti žalos, patirtos dėl jos pieno perdirbimo gamykloje epoksidinėje dangoje atsiradusių defektų, atlyginimą (pirminiu (nepatikslintu) ieškiniu žalos atlyginimą (nors ir nenurodydama priteistinos žalos dydžio) siekė prisiteisti solidariai iš AB „Autokausta“ ir ADB „Gjensidige“). Taigi, iš ieškovų pareikštų ieškinių matyti, kad reikalavimus pripažinti įvykį – ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamyklos epoksidinėje dangoje atsiradusius defektus – draudžiamuoju įvykiu pagal ŽŪK „Pienas LT“ ir UAB „DK PZU Lietuva“ sudarytą 2015 m. balandžio 1 d. Statybinių rizikų draudimo sutartį PZU Nr. 1893494, ieškovai pareiškė siekdami jų patenkinimo padarinių – gauti draudimo išmoką.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinimas, jog įvykis yra draudžiamasis, būtinas siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau toks pripažinimas nesukurtų skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir kreditorių atitinkamų reikalavimo teisių, nes įvykio pripažinimas draudžiamuoju yra tik viena iš sąlygų, kuriai esant įrodytai draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką (net ir pripažinus įvykį draudžiamuoju, esant tokiam draudėjo pareigų pažeidimui, kuris nurodytas kaip pagrindas mažinti draudimo išmoką ar jos apskritai nemokėti, draudikas neturėtų prievolės (būtų atleistas nuo prievolės) mokėti draudimo išmoką ar jos dalį). Vadinasi, reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl draudimo išmokos priteisimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai.
23. UAB „Autokausta“ kasaciniame skunde argumentuoja, kad CK 1.138 straipsnio 1 punktas nustato, jog civilines teises teismas gali ginti ir jas tiesiog pripažindamas, ir dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas dėl teisių pripažinimo gali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas tuo atveju, jeigu jo patenkinimas sukelia ieškovui tiesiogines teises ir pareigas; nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas draudikui ir draudėjui sukuria konkrečias teises ir pareigas – draudikui prievolę mokėti draudimo išmoką, draudėjui teisę jos reikalauti. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.138 straipsnio 1 punkte nurodytas ieškinys dėl pripažinimo yra toks, kuriuo reikalaujama pripažinti civilines teises ar teisinius santykius, o nagrinėjamu atveju ieškovės UAB „Autokausta“ reikalavimas nėra ieškinys dėl pripažinimo, nes, kaip minėta šios nutarties 22 punkte, jo patenkinimas tokių padarinių nesukeltų.
24. Ieškovė nepagrįstai kaip turinčia precedentinę reikšmę remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS03MDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59-706/2015">3K-3-59-706/2015</a> ir 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017, teigdama, kad šiose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs praktiką, jog reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju gali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas. Pažymėtina, kad šiose bylose, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, reikalavimas įvykį pripažinti draudžiamuoju buvo pareikštas prašant priteisti draudimo išmoką, t. y. kaip vienas iš reikalavimų, o ne kaip vienintelis savarankiškas reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiose bylose nurodė, kad, esant ginčui dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką egzistavimo, paprastai kaip savarankiškas reikalavimas turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio, kurio metu draudėjas ar kitas trečiasis asmuo patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažinimo draudžiamuoju, kadangi tik pripažinus, kad toks įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties.
25. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, reikalavimus pripažinti įvykį draudžiamuoju ieškovai pareiškė siekdami jų patenkinimo padarinių – gauti draudimo išmoką, o ieškovas ŽŪK „Pienas LT“ pirminiu (nepatikslintu) ieškiniu netgi prašė priteisti žalos atlyginimą (nors ir nenurodydama priteistinos žalos dydžio), bet vis viena nurodė, kad ieškinys neturtinis. Vadinasi, ieškovai, reikšdami tik reikalavimus įvykį pripažinti draudžiamuoju ir nereikalaudami priteisti konkrečios draudimo išmokos, siekia jų patenkinimo padarinių – gauti draudimo išmoką, t. y. turtą, bet išvengti turtiniuose ginčuose nuo ieškinio sumos skaičiuojamo žyminio mokesčio mokėjimo.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Įstatymas suteikia apsaugą abiem proceso šalims – ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Taigi, žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017 9 punktą).
27. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad žyminis mokestis ne tik iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme, bet ir, esant pagrįstiems reikalavimams, skatina asmenis vykdyti prievoles ir tokiu būdu išvengti dėl bylinėjimosi teisme patiriamų CPK nustatytų papildomų turtinių praradimų, susijusių su žyminiu mokesčiu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
28. UAB „Autokausta“ kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinių skundų ribas, apie ketinimą peržengti apeliacinių skundų ribas teismas byloje dalyvaujančių asmenų neinformavo, nesuteikė galimybės dalyvaujantiems byloje asmenims dėl to pasisakyti, o ieškinio dalyko tinkamas ar netinkamas suformulavimas nėra priskiriamas ir prie absoliučių CPK 329 straipsnio įtvirtintų sprendimo negaliojimo pagrindų, dėl ko būtų galima teismui ex officio (pagal pareigas) naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
29. Pasisakydama dėl šio UAB „Autokausta“ kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Kaip matyti iš bylos medžiagos (tai iš dalies nurodyta ir šios nutarties 18–21, 25 punktuose), daugkartinis patikslintų ieškinių teikimas šalinant pirmosios instancijos teismo nutartyse nurodytus trūkumus, susijusius su ieškinio dalyko, atsakovų nurodymu, reikalavimų pagrindimu, ieškinio vertinimu kaip neturtinio, kas nagrinėjamoje byloje buvo būdinga ieškovo ŽŪK „Pienas LT“ procesiniams veiksmams, ir nevienkartinis pateikimas argumentų, susijusių su teisės reikšti ieškinį tik dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (nereiškiant reikalavimo priteisti draudimo išmoką), šią teisę kildinant iš teisės gauti draudimo išmoką, kas nagrinėjamoje byloje buvo būdinga ieškovės UAB „Autokausta“ procesiniams veiksmams, patvirtina, kad ieškovai proceso, vykusio pirmosios instancijos teisme, metu, atstovaujami profesionalių teisininkų (advokatų), turėjo galimybę ir aktyviai naudojosi teise pasisakyti dėl ieškinio dalyko (įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nereikšdami reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo).
30. Įvertinusi tai, kas išdėstyta šios nutarties 29 punkte, ir atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, panaikinęs pirmosios instancijos sprendimą, civilinės bylos nenutraukė, bet perdavė ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl šios nutarties 28 punkte nurodytų UAB „Autokausta“ kasacinio skundo argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad ieškovai turės galimybę pasisakyti dėl reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju galėjimu būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, kai byla bus iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios nutarties 29 punkte nurodytos aplinkybės, susijusios su procesu, vykusiu pirmosios instancijos teisme, bei šios nutarties 18 punkte nurodyti ieškovės UAB „Autokausta“ pirmosios instancijos teismui pateikto ieškinio argumentai dėl jos, kaip apdraustojo asmens, turinčio teisę reikalauti draudimo išmokos, teisės reikšti ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, taip pat patvirtina, kad reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju negali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi, vertinant priešingai, tektų pripažinti, kad tuo pačiu metu į tą pačią draudimo išmoką turi teisę su draudimo santykiais susiję du subjektai, o vertinant nagrinėjamos bylos kontekste, teisei prieštarautų teiginys, kad tiek ieškovas ŽŪK „Pienas LT“, tiek ir ieškovė UAB „Autokausta“ turi teisę reikalauti, kad atsakovė ADB „Gjensidige“ kiekvienai iš jų išmokėtų tą pačią draudimo išmoką. Priešingas vertinimas taip pat sudarytų prielaidas kreiptis į teismą, reikalaujant įvykį pripažinti draudžiamuoju, ne tik teisę į draudimo išmoką turinčiam asmeniui, bet ir bet kuriam su draudimo santykiais susijusiam, tačiau teisės į draudimo išmoką neturinčiam asmeniui, t. y. inicijuoti keletą dažniausiai didelės apimties sudėtingų civilinių bylų, išvengiant žyminio mokesčio mokėjimo, o teismui pripažinus įvykį draudžiamuoju, dar ir prisiteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
32. Apibendrindama pirmiau išdėstytų argumentų visumą teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje konstatavęs, jog įvykio pripažinimas draudžiamuoju sukeltų civilinius procesinius, bet ne materialiuosius padarinius, todėl reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju negali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
34. Kadangi ieškovės UAB „Autokausta“ kasacinis skundas atmestas, jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
35. Atsakovė ADB „Gjensidige“ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ši prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytus dydžius, apskaičiuotus pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (970,30 Eur (2019 m. balandžio 1 d. – 2019 m. birželio 30 d.). Dėl to iš ieškovės UAB „Autokausta“ atsakovės naudai priteistinas šių išlaidų atlyginimas mažintinas iki 1649,51 Eur.
36. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 23,11 Eur. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės UAB „Autokausta“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu.
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Autokausta“ (j. a. k. 135007799) ADB „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) naudai 1649,51 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt devynis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš UAB „Autokausta“ (j. a. k. 135007799) valstybei 23,11 Eur (dvidešimt tris Eur 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Algirdas Taminskas
