Civilinė byla Nr. 3K-3-298-695/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03934-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.10; 2.4.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dirbtinis pluoštas“ dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, servituto panaikinimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Quinta essential“ dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Liningas“).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) statinių dalių, esančių kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, teisinio likimo, žemės sklypo savininkui reikalaujant įpareigoti statinių savininką nugriauti šias statinių dalis, o statinių savininkui reikalaujant nustatyti servitutą joms naudoti pagal paskirtį; 2) servituto pasibaigimo išnykus servituto būtinumui.
2. Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama:
2.1. įpareigoti atsakovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – demontuoti ieškovės žemės sklype savavališkai įrengtas: 7,97 m ilgio metalinę tvorą, 2017 m. rugsėjo 22 d. esamos padėties plane pažymėtą tarp taškų 1 ir 2; 9,48 m ilgio metalinę tvorą, 2017 m. rugsėjo 22 d. esamos padėties plane pažymėtą tarp taškų 3 ir 4; 455 kv. m ploto asfalto dangą, 2017 m. rugsėjo 22 d. esamos padėties plane pažymėtą tarp taškų 1, 2, 3 ir 4, ir sutvarkyti statybvietę;
2.2. panaikinti servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nustatytą ieškovės žemės sklypui pagal Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 8SK-746-(14.8.100.).
3. Ieškovė nurodė, jog ji 2016 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0958 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei priklausantis žemės sklypas ribojasi su valstybinės žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo dalis, kurios plotas sudaro 3005,40 kv. m, yra užstatyta atsakovei priklausančia aikštele ir kartu aptverta tvora, tačiau kita aikštelės dalis, viršijanti pirmiau įvardytą plotą, ir tvoros dalis, juosianti šią aikštelės dalį, yra įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Šie statiniai – savavališkos statybos rezultatas: atsakovė pastatė šiuos statinius, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, ieškovės ar ankstesnių žemės sklypo savininkų sutikimo (leidimo) juos įrengti, žemės sklypo dalis, užstatyta šiais statiniais, nėra išnuomota ar kitaip perduota atsakovei valdyti. Ieškovė 2016 m. gruodžio 1 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, reikalaudama per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos demontuoti tvorą ir asfalto dangą iki žemės sklypo ribos ir sutvarkyti statybvietę, tačiau atsakovė nesureagavo į šį ieškovės reikalavimą.
4. Ieškovė taip pat nurodė, jog administraciniu aktu jai priklausančiam žemės sklypui yra nustatytas servitutas – teisė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis pėsčiųjų taku. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė nesinaudoja šiuo taku, patekti į žemės sklypą galima per kitus įėjimus ir įvažiavimus, t. y. atsakovė gali nekliudomai naudotis žemės sklypu ir panaikinus nustatytą servitutą, vadinasi, yra išnykęs servituto būtinumas.
5. Atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama nustatyti neterminuotą 455 kv. m ploto servitutą tarnaujančiajam daiktui – ieškovei priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančiųjų daiktų – atsakovei priklausančių inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimui pagal paskirtį užtikrinti ir nustatyti 80 Eur (įskaitant mokesčius) metinį atlyginimą už servitutą.
6. Atsakovė nurodė, jog jai priklausančių statinių dalis yra įsiterpusi į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Ieškovės žemės sklypas, kaip nekilnojamojo turto objektas, buvo suformuotas tik 2016 m. rugpjūčio 17 d., o atsakovei priklausančios aikštelė ir tvora buvo pastatytos žymiai anksčiau (1981–2001 metais). Ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas po aikštele ir tvora, tačiau, formuojant aptariamą žemės sklypą, nebuvo išspręstas atsakovės, kaip pirmiau minėtų statinių savininkės, teisės naudotis šiuo žemės sklypu klausimas. Atsakovė neturi teisinio pagrindo naudotis ieškovei priklausančiu žemės sklypu, o nesutarimai su ieškove sudaro pagrindą nustatyti servitutą jos žemės sklypui. Nenustačius servituto, atsakovė negalės tinkamai naudoti, prižiūrėti jai priklausančių statinių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė ieškinį ir patenkino priešieškinį.
8. Teismas nustatė, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas, Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atkūrus pretendentui nuosavybės teises į jį. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo šį žemės sklypą iš pirmojo savininko įpėdinės pagal įstatymą. Kitas žemės sklypas, esantis tuo pačiu adresu, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, šio žemės sklypo dalis yra išnuomota atsakovei. Atsakovė nuosavybės teise valdo gamyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jos eksploatacijai reikalingus statinius – aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „b6“, tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „t1“, ir tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „t2“. Asfalto dangos aikštelės („b6“) dalis, sudaranti 455 kv. m, ir tvoros („t1“ ir „t2“) yra įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą.
9. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo aikštelė buvo pradėta statyti 1981 metais, baigta – 1990 metais, tvora, pažymėta indeksu „t1“, pastatyta 2001 metais, tvora, pažymėta indeksu „t2“, – 1981 metais, t. y. iki žemės sklypo suformavimo ir padalijimo į atskirus nekilnojamojo turto vienetus. Teismas nurodė, jog tarp bylos faktinių duomenų nėra duomenų, patvirtinančių, kad šie statiniai yra savavališkai pastatyti, kad kompetentinga institucija, t. y. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, būtų informuota apie savavališką statinių statybą žemės sklype. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys apie ginčo objektus – aikštelę ir tvoras – yra nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, vadinasi, yra teisingi ir išsamūs, todėl, teismo vertinimu, šie nekilnojamojo turto objektai negali būti pripažinti savavališkos statybos rezultatais.
10. Teismas nustatė, kad ginčo servituto objektas – pėsčiųjų takas – yra pagrindinis takas, kuriuo atsakovės darbuotojai patenka į gamyklą iš Pramonės pr. nuo pat jos pastatymo dienos (nuo 1968 metų). Atsakovė savo lėšomis eksploatuoja šviesoforą, esantį Pramonės pr., prieš pat pėsčiųjų taką, taip papildomai užtikrindama savo darbuotojų saugų patekimą į gamyklą. Teismas taip pat nustatė, jog egzistuoja kitas patekimas į teritoriją, tačiau jis skirtas transporto priemonėms ir nėra saugus pėstiesiems. Atsakovė šiuo metu vykdo gamyklos rekonstrukciją ir laikinai, kol yra vykdoma rekonstrukcija, užtvėrė praėjimą tvora, kad tretieji asmenys nepatektų į teritoriją. Teismo vertinimu, kelio servituto būtinumas neišnyko. Žemės sklypo plotas sudaro 10,3832 ha, gamyklos plotas siekia 82 600,87 kv. m, todėl šiems objektams tinkamai eksploatuoti yra reikalingi keli patekimai į juos, pritaikyti tiek transporto priemonėms, tiek pėstiesiems. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos (2016 m. rugsėjo 5 d.) iki ieškinio pateikimo teismui dienos sąlygos taip pasikeitė, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas be kelio servituto, nustatyto ieškovei priklausančiam žemės sklypui.
11. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas ir teismų praktiką teisėtai pastatyto statinio savininkas turi teisę naudotis jam priklausančiu statiniu, nors jis ir neturi nuosavybės teisės į žemę. Bylos šalims nepavyko geruoju susitarti dėl servituto nustatymo ieškovei priklausančiam žemės sklypui, todėl atsakovės prašymu jis nustatytinas teismo tvarka tai ieškovės žemės sklypo daliai, kuri būtina, kad atsakovė galėtų nevaržomai naudotis asfalto aikštele ir tvora. Teismas priėjo prie išvados, kad, nenustačius servituto, atsakovė negalėtų normaliomis sąnaudomis naudotis pagal paskirtį jai priklausančia aikštele ir tvora. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės žemės sklypo plotą, servituto turinį, nelaikytina, kad ieškovės teisių ribojimas neatitinka proporcingumo ir abiejų savininkų interesų pusiausvyros principų.
12. Teismas, nustatydamas kompensaciją už servitutą, rėmėsi ta ieškovei priklausančio žemės sklypo verte, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre ir pirkimo–pardavimo sutartyje (23 100 Eur). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į žemės sklypo plotą, kuriam nustatytinas servitutas (455 kv. m), atsakovės siūloma 80 Eur metinė kompensacija atitinka abiejų šalių interesus ir nesudaro sąlygų nė vienai šaliai nepagrįstai praturtėti.
13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 6 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį.
14. Kolegija nustatė, kad atsakovei priklausanti gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais. Kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktus rekonstrukcijos pasiūlymą ir žemės sklypo detalųjį planą, konstatavo, kad, be pėsčiųjų tako Pramonės pr., yra dar vienas patekimas į žemės sklypą – įvaža, taip pat yra įvaža ir iš Chemijos pr., be to, yra suplanuotos kelios kitos įvažos. Kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovei priklausantis statinys gali būti tinkamai naudojamas ir be pėsčiųjų tako servituto, kuris šiuo metu ir nėra naudojamas. Kolegija pažymėjo, kad tokia išvada darytina atsižvelgiant į paties servituto prigimtį ir tikslą, taip pat į faktinę situaciją, kuri rodo, kad įvyko esminis aplinkybių pasikeitimas – statinys atitinkamą laiko tarpą yra nenaudojamas, be to, ketinama daryti statinio rekonstrukciją, yra suprojektuotos papildomos įvažos į žemės sklypą, pastarasis nėra izoliuotas, egzistuoja kiti patekimai į jį, kurie gali būti naudojami ne tik automobiliams, bet ir pėstiesiems patekti į teritoriją. Kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nėra būtinybės ir toliau naudotis tarnaujančiuoju daiktu. Priešingas tokios faktinės situacijos vertinimas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principų ir be pagrindo suvaržytų ieškovės teisę nevaržomai naudotis savo nuosavybe.
15. Kolegija pažymėjo, kad, nors ieškovė pareikštu ieškiniu reikalauja, be kita ko, pašalinti savavališkos statybos padarinius, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog atsakovei priklausantys ginčo statiniai yra teisėtai pastatyti ir įregistruoti. Kolegija nurodė, jog yra susiklosčiusi tokia faktinė situacija, kad gretimas žemės sklypas, priklausantis ieškovei, buvo netinkamai suformuotas dėl netiksliai atliktų žemės sklypų ribų matavimų ir todėl atsakovei priklausančių statinių dalis yra įsiterpusi į ieškovės žemės sklypą. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir neginčytos pirmosios instancijos teisme, jas papildomai patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme pateikta aikštelės ploto nustatymo schema. Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti statinių dalis, kartu nurodytina ir ta aplinkybė, kad atsakovei buvo išnuomotas mažesnis valstybinės žemės plotas, negu faktiškai užima jai priklausantys statiniai.
16. Kolegija nurodė, jog atsakovei valstybinės žemės sklypas buvo išnuomotas 2016 m. vasario 22 d., t. y. pirmiau, nei buvo suformuotas gretimas žemės sklypas, šiuo metu priklausantis ieškovei. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad atsakovė negalėjo nesuprasti, jog jai išnuomotas valstybinės žemės sklypas yra mažesnio ploto, negu užima jos nuosavybės teise valdomi statiniai, ir todėl turėjo imtis veiksmų valstybinės žemės nuomos sutarčiai pakeisti, tačiau ji negynė savo teisių. Taip susiklostė situacija, kad, vėliau atkūrus nuosavybės teises ir suformavus gretimą žemės sklypą, atsakovei priklausančių statinių dalis atsidūrė gretimame žemės sklype. Kolegijos vertinimu, atsakovė, laiku nesirūpinusi savo teisių gynimu, dabar turi prisiimti pasekmes – spręsti dėl statinių dalies likimo, t. y. pašalinti ieškovės žemės sklype be teisinio pagrindo esančias statinių dalis arba įrodyti servituto nustatymo būtinybę, t. y. kad ginčo aikštelė, kurios dalis yra įsiterpusi į ieškovės sklypą, atsakovei yra būtina ir mažesnė aikštelė nepatenkina jos būtinų poreikių ir kitaip jos neįmanoma naudoti pagal paskirtį (servituto būtinumas). Kolegija pažymėjo, kad atsakovė neįrodinėjo tokių aplinkybių, todėl nėra pagrindo nustatyti servitutą, reikalingą aikštelės ir tvoros dalims tinkamai naudoti. Kolegija nurodė, jog, atmetus šį reikalavimą, atsakovė įpareigotina pašalinti aikštelės ir tvoros dalis, esančias ieškovės žemės sklype.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
17. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies ir 4.93 straipsnio nuostatas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-140/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-140/2012">3K-3-140/2012</a>). Tokia situacija susiklostė ir šios bylos ginčo atveju. Nustačius, kad nekilnojamasis daiktas yra teisėtai sukurtas, nuosavybės teisė į tokį daiktą ar jo dalį negali pasibaigti vien dėl tos priežasties, kad daiktas ar jo dalis patenka į kitam asmeniui priklausantį žemės sklypą. Pažymėtina, kad įpareigojimas nugriauti teisėtai pastatytą ir įregistruotą statinį gali būti prilyginamas faktiniam nuosavybės paėmimui. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-916/2017). Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas griauti statinius vien dėl tos priežasties, kad jie patenka į ieškovės sklypą, paneigė atsakovės teisę į nuosavybę ir jos apsaugą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl nuosavybės teisės pasibaigimo, nesant teisinio šios konstitucinės teisės pasibaigimo pagrindo, – netiksliai atlikti žemės sklypų ribų matavimai negali būti nuosavybės teisės į statinius pasibaigimo priežastis.
17.2. Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo nugriauti aikštelės ir tvoros dalis, remdamasi tuo faktiniu pagrindu, kad šie statiniai yra tariamai savavališkai pastatyti. Atsakovei įrodžius, kad taip nėra, apeliacinės instancijos teismas, net ir konstatavęs, jog statiniai yra teisėtai pastatyti, ne atmetė ieškinį, o tenkino jį kitais pagrindais, negu buvo nurodyta ieškinyje (iš esmės dėl paties fakto, kad jie patenka į ieškovės žemės sklypą). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalies nuostatas.
17.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principus, neužtikrino šalių interesų pusiausvyros. Įpareigojimas nugriauti statinius – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė. Tokios priemonės taikymo nukreipimas į teisėtai pastatytus statinius, kurių dalis patenka į gretimą žemės sklypą, kuris nėra saugoma teritorija ir kuriam nėra taikomi išskirtiniai veiklos ar statybos jame ribojimai, susiję su viešojo intereso užtikrinimu, yra akivaizdžiai neproporcingas. Tokiais atvejais kaip šis pirmenybė turi būti teikiama statinių savininko nuosavybės teisės apsaugai, o ne žemės sklypo savininko teisei naudotis užstatyta sklypo dalimi.
17.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalį. Pagal šią materialiosios teisės normą servituto būtinybę lemia negalėjimas tinkamai naudotis daiktu. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino tokios faktinės aplinkybės, ėmėsi tirti ir vertinti, ar atsakovei yra reikalingas visas jai priklausantis daiktas, ar jos poreikiams patenkinti nepakaktų naudoti sumažinto daikto (aikštelės). Toks pirmiau nurodytos materialiosios teisės aiškinimas yra ydingas, nes yra netinkamai identifikuotas servituto nustatymo pagrindas. Nustačius faktą, kad statinys patenka į kitam asmeniui priklausantį sklypą ir kad nėra protingo būdo kitaip naudotis visu statiniu, turėtų būti konstatuojamas servituto būtinumas. Pažymėtina, kad šios bylos procese nebuvo nustatyta, jog atsakovė objektyviai turi kitas galimybes naudotis ginčo statiniais, nesinaudodama ieškovei priklausančio žemės sklypo dalimi, esančia po šiais statiniais. Akcentuotinas ir tas aspektas, kad apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas griauti statinius, nesprendė klausimo dėl kompensavimo už prarastą nuosavybę.
17.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalies, 4.135 straipsnio nuostatas, be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias materialiosios teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2010">3K-3-472/2010</a>). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis materialiosios teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, spręsdamas dėl servituto panaikinimo išnykus jo būtinumui, privalėjo: 1) išsiaiškinti aplinkybes, kurios egzistavo servituto nustatymo momentu (2016 m. rugpjūčio 16 d.) ir nulėmė servituto nustatymą; 2) nustatyti aplinkybes, esančias bylos nagrinėjimo metu; 3) palyginti šias aplinkybes, siekdamas išsiaiškinti, ar egzistuoja esminis aplinkybių pasikeitimas. Apeliacinės instancijos teismas netyrė to, kokiomis aplinkybėmis buvo nustatytas servitutas, ir atitinkamai neišsiaiškino, ar įvyko esminis aplinkybių pasikeitimas.
18. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Atsakovė savo kasaciniame skunde iškraipo teismo nustatytas ir rašytiniais įrodymais pagrįstas bylos faktines aplinkybes. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad jai priklausantys statiniai, kurių dalys patenka į ieškovei priklausantį žemės sklypą, yra teisėtai pastatyti ir įregistruoti, kad statinių dalys patenka į ieškovės žemės sklypą dėl tos priežasties, jog buvo netiksliai atlikti žemės sklypų ribų matavimai. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, nenustatė, kad atsakovės statinių dalys, kurios patenka į ieškovės žemės sklypą, t. y. būtent tos dalys, kurias įpareigojo nugriauti teismas, yra teisėtai pastatytos. Pažymėtina, kad šios bylos ginčas yra kilęs ne dėl tų statinių dalių, kurios yra teisėtai pastatytos ir įregistruotos viešame registre, bet dėl tų statinių – aikštelės ir tvoros – dalių, kurios yra papildomai pastatytos ieškovės žemės sklype. Šios statinių dalys, užimančios 675 kv. m plotą, nėra registruotos viešame registre. Atsakovei įvykdžius apeliacinės instancijos teismo sprendimą, jos nuosavybės teisė į viešame registre registruotas aikštelę („b6“) ir tvoras („t1“ ir „t2“) neišnyks ir turto masė nesumažės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo statinių dalys yra be teisinio pagrindo įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą, vadinasi, ne atsakovės, o būtent ieškovės teisė į nuosavybę, jos apsaugą ir neliečiamumą yra pažeista, nes ji negali naudotis be teisinio pagrindo užstatyta žemės sklypo dalimi. Atsakovė savo kasaciniame skunde remiasi kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 17.1 punktą), tačiau jos nurodyti išaiškinimai nėra aktualūs šiai bylai, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose suformuluoti tie išaiškinimai, faktinės aplinkybės.
18.2. Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą dėl aikštelės ir tvoros dalių nugriovimo grindė ta faktine aplinkybe, kad reikalaujamos nugriauti statinių dalys yra savavališkai pastatytos, t. y. kad atsakovės statiniai be jokio teisinio pagrindo yra ieškovei priklausančiame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas būtent ir konstatavo, kad atsakovė yra atsakinga dėl esamos faktinės situacijos ir turi pašalinti statinių dalis, be teisinio pagrindo esančias ieškovės žemės sklype.
18.3. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.2 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis būtent ir turėjo ginti ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, interesus, o ne atsakovės interesus turėti savavališkai ir neteisėtai pastatytus statinius.
18.4. Atsakovės teiginiai dėl netinkamo CK 4.126 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ieškovė, dar prieš kreipdamasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, raštu pasiūlė atsakovei susitarti dėl žemės, užimtos atsakovei priklausančių statinių dalimis, nuomos arba išpirkimo. Atsakovė visiškai ignoravo šį ieškovės pasiūlymą, nebendradarbiavo. Toks atsakovės elgesys vertintinas kaip nepasinaudojimas galimybe naudotis žemės sklypu kitu negu servitutas pagrindu. Atsakovė, reikalaudama nustatyti servitutą, nenurodė jokių motyvų, kurie pateisintų ieškovės nuosavybės teisės suvaržymą atsakovės naudai, be to, ji nepagrindė būtinybės naudotis statiniais, esančiais ieškovės žemės sklype. Pažymėtina, kad ginčo aikštelės ir tvoros dalys yra savavališkai pastatytos, o neteisėtai pastatytiems statiniams naudoti apskritai negali būti nustatytas servitutas.
18.5. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu argumentuoja atsakovė, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalies ir 4.135 straipsnio nuostatas. Teismas, kitaip negu yra nurodyta kasaciniame skunde, nustatė, kad pasikeitė aplinkybės (žr. šios nutarties 14 punktą), kad yra išnykęs servituto būtinumas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jai vis dar yra būtinas kelio servitutas. Atsakovė nurodo, jog ji vykdo gamyklos rekonstrukciją, tačiau netgi nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad gamykla iš tikrųjų yra rekonstruojama. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad, net ir panaikinus servitutą, atsakovė nepraranda galimybės patekti į savo naudojamą žemės sklypą pro kitus jau egzistuojančius įėjimus ir įvažiavimus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl statinių dalių, esančių kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, teisinio likimo, žemės sklypo savininkui reikalaujant įpareigoti statinių savininką nugriauti šias statinių dalis, o statinių savininkui reikalaujant nustatyti servitutą joms naudoti pagal paskirtį
19. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovei priklausančių statinių – aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „b6“, tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „t1“, ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „t2“, – dalys yra įsiterpusios į ieškovei priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismai skirtingai išsprendė šią ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą ir atsakovės nuosavybės teisės į statinius koliziją: pirmosios instancijos teismas, tenkindamas priešieškinio reikalavimą, nustatė servitutą ieškovei priklausančiam žemės sklypui, kad būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiųjų daiktų – pirmiau nurodytų statinių – naudojimas pagal paskirtį; apeliacinės instancijos teismas atmetė priešieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo ir, tenkindamas ieškinio reikalavimą, įpareigojo atsakovę pašalinti statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Atsakovė, nesutikdama su pastaruoju pirmiau įvardytos kolizijos išsprendimo būdu, savo kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas nugriauti jai priklausančių statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, paneigė jos nuosavybės teisę į statinius. Teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, pasisako dėl šio teisės klausimo.
20. Nuosavybės teisė – teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
21. Pirmiau išdėstytos materialiosios teisės normos, bendriausia prasme apibrėžiančios nuosavybės teisės turinį, inter alia (be kita ko), ir šios teisės apsaugos ribas, patvirtina, kad, viena vertus, savininkas turi plačią diskreciją nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste ir kartu jam yra garantuojama aukšto lygio šios teisės apsauga, kita vertus, nuosavybės teisė, kad ir kokio aukšto lygio apsauga jai suteikiama, nėra absoliuti. Aptariamos materialiosios subjektinės teisės sąlygiškumas yra pabrėžiamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai), ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 55 punktas; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 29 punktas). Vis dėlto nuosavybės teisė, nors jai ir būdingas sąlygiškumas, be paties savininko valios gali būti apribota išimtinai tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (pvz., CK 4.93 straipsnio 3–4 dalys, 4.94 straipsnis ir kt.). Konstitucinis Teismas aptariamu klausimu, be kita ko, yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarimas).
22. Nuosavybės teisė gali būti apribota įvairiais teisiniais pagrindais ir būdais, kraštutinė ir didžiausius neigiamus padarinius savininkui sukelianti ribojimo (tiksliau – netgi paneigimo, panaikinimo) priemonė yra įpareigojimas nugriauti (išardyti) statinį (jo dalį), t. y. sunaikinti nuosavybės teisės objektą. Šios priemonės taikymas paprastai yra siejamas su statinio neteisėta statyba (taip, kaip neteisėta statyba suprantama pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį), tačiau reikalavimas įpareigoti nugriauti statinį (ar jo dalį) gali būti pagrįstas ir kitais teisiniais pagrindais (pvz., CK 4.104, 4.105 straipsniai ir kt.). Pažymėtina, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimui dėl įpareigojimo nugriauti atsakovei priklausančių statinių dalis pagrįsti būtent ir nurodė faktines aplinkybes, susijusias su šių statinių statybos teisėtumu, t. y. ieškovė įrodinėjo, jog ginčo statiniai pastatyti, neturint statybą leidžiančio dokumento, ieškovės ar ankstesnių žemės sklypo savininkų sutikimo (leidimo) juos įrengti.
23. Bylą nagrinėję teismai, kitaip negu įrodinėjo ieškovė, nustatė, kad atsakovei priklausančių statinių, sudarančių šios bylos ginčo objektą, statyba yra teisėta, tačiau šių statinių dalimis užstatyta ieškovei priklausanti žemės sklypo dalis yra naudojama be teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, jog tokia faktinė situacija susiklostė dėl tos priežasties, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas, netiksliai atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, buvo netinkamai suformuotas, todėl atsakovei priklausančių statinių dalys yra įsiterpusios į ieškovės žemės sklypą.
24. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad, viena vertus, CK 4.103 straipsnio 1 dalies prasme nėra pagrindo įpareigoti atsakovę pašalinti ginčo statinių dalis, patenkančias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, antra vertus, atsakovės nuosavybės teisė į šiuos statinius konkuruoja su ieškovės nuosavybės teise į žemės sklypą: atsakovė be teisinio naudojimosi užstatyta žeme pagrindo neturi galimybės visapusiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į statinius; ieškovės galimybė užsitikrinti visapusišką nuosavybės teisės į savo žemės sklypą įgyvendinimą ribojama tuo aspektu, kad jai priklausančio žemės sklypo dalis yra užstatyta svetimais daiktais.
25. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kitų principų, jų subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civiliniams teisiniams santykiams būdingas skirtingų subjektinių interesų egzistavimas ir kartu yra neišvengiama konkurencija tarp tokių interesų, o pirmiau įvardytų principų, kuriais, be kitų, grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, taikymas reikalauja užtikrinti, kad, konkuruojant dviem skirtingiems subjektiniams interesams, būtų pasiekta tinkama, inter alia, protinga, tokių interesų pusiausvyra (tiek, kiek tokios pusiausvyros užtikrinimas yra objektyviai įmanomas), kad vienas interesas nebūtų suabsoliutintas ir be pagrindo iškeltas virš kito konkuruojančio intereso.
26. Atsakovei priklausančių statinių dalių buvimas ieškovės žemės sklype varžo jos nuosavybės teisę į šį nekilnojamojo turto objektą, nes ji negali užstatytos žemės sklypo dalies panaudoti savo poreikiams tenkinti, kita vertus, kaip nustatyta, ginčo statinių statyba yra teisėta, o šių statinių dalys įsiterpė į ieškovei priklausantį žemės sklypą dėl tos priežasties, kad taip buvo atlikti šio žemės sklypo kadastriniai matavimai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis įpareigojus atsakovę nugriauti jai priklausančių statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, būtų be pakankamo teisinio pagrindo iš esmės paneigta (sunaikinant savininkui priklausančių daiktų dalį) atsakovės nuosavybės teisė į statinius. Be to, toks įpareigojimas prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, kartu suponuotų esminį bylos šalių subjektinių teisių disbalansą atsakovės teisių nenaudai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad savininkui priklausančių statinių įsiterpimas į kito asmens žemės sklypą dėl taip padarytų žemės sklypo kadastrinių matavimų per se (pats savaime) nėra pakankamas pagrindas įpareigoti savininką nugriauti statinių dalis, t. y. taikyti kraštutinę nuosavybės teisės ribojimo priemonę. Šios priemonės taikymas vieno asmens nuosavybės teisei į žemės sklypą apginti Konstitucijos 23 straipsnio prasme reikštų statinio savininko nuosavybės teisės į statinius suvaržymą peržengiant protingai suvokiamas ribas ir kartu būtų, inter alia, konstituciškai nepagrįstas.
27. Atsakovė priešieškiniu savo nuosavybės teisei į statinius užsitikrinti prašo nustatyti servitutą ieškovei priklausančiam žemės sklypui. CK 4.126 straipsnis reglamentuoja servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja abi servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygos: bylos šalys nesutaria dėl ieškovės žemės sklypo dalies, užstatytos atsakovei priklausančiais statiniais, naudojimo, o servituto nustatymas yra būtinas, kad atsakovė galėtų užsitikrinti tinkamą (normaliomis sąnaudomis pagrįstą) statinių naudojimą pagal paskirtį. Nustatytas servitutas (teisėtai) ribos ieškovės nuosavybės teisę į žemės sklypą, kita vertus, ieškovės patiriami ribojimai bus kompensuojami (bent jau tiek, kiek reikia bylos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrai užtikrinti) atsakovės periodiškai mokamu atlyginimu už servitutą.
28. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisę į nuosavybę ir jos apsaugą, principus, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, servituto teismo sprendimu nustatymą, ir todėl neteisingai išsprendė bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir pagal priešieškinio reikalavimą dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį ir teisingai išsprendė bylos dalis pagal pirmiau įvardytus šalių materialiuosius subjektinius reikalavimus, todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis išspręsti ieškinio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir priešieškinio reikalavimas dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo, ir palieka galioti atitinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl servituto pasibaigimo išnykus servituto būtinumui
29. CK 4.130 straipsnio 1 dalis reglamentuoja servituto pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, jog servitutas gali pasibaigti tik pirmojoje dalyje įtvirtintais pagrindais, vadinasi, servituto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra reglamentuotas numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu.
30. Servitutas, be kitų pagrindų, baigiasi, išnykus servituto būtinumui (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šio servituto pasibaigimo pagrindo turinys yra atskleistas CK 4.135 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas, nebesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Pagal CK 4.135 straipsnio 2 dalį, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.
31. Servitutas lemia tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės varžymus, o tokie varžymai negali egzistuoti ilgiau, negu jų reikia tiems tikslams, kuriems užtikrinti buvo nustatytas servitutas, pasiekti. Servituto nustatymas sietinas su viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį užtikrinimu, todėl būtinybės užtikrinti tokį viešpataujančiojo daikto naudojimą per tarnaujantįjį daiktą išnykimas suponuoja galimybę panaikinti nustatytą servitutą. Tolesnis servituto egzistavimas be teisinio pagrindo (nebent būtų savininkų susitarimas) ribotų tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę.
32. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2010">3K-3-472/2010</a>).
33. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad bylų dėl servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip: 1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo (CPK 12 ir 178 straipsniai).
34. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo panaikinti jos žemės sklypui nustatytą servitutą, suteikiantį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams teisę naudotis pėsčiųjų taku. Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo faktines aplinkybes, reikšmingas nurodyto servituto egzistavimo būtinybei įvertinti, ir atitinkamai skirtingai išsprendė šį ieškovės materialųjį subjektinį reikalavimą:
34.1. pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo servituto objektas – pėsčiųjų takas – yra pagrindinis takas, kuriuo atsakovės darbuotojai patenka į gamyklą iš Pramonės pr. nuo pat jos pastatymo dienos (nuo 1968 metų), kad egzistuoja kitas patekimas į teritoriją, tačiau jis skirtas transporto priemonėms ir nėra saugus pėstiesiems, kad atsakovė šiuo metu vykdo gamyklos rekonstrukciją ir laikinai, kol yra vykdoma rekonstrukcija, užtvėrė praėjimą tvora, kad tretieji asmenys nepatektų į teritoriją. Teismas, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, sprendė, kad ginčo servituto būtinumas, priešingai negu įrodinėja ieškovė, nėra išnykęs, ir todėl atmetė ieškovės reikalavimą dėl servituto panaikinimo;
34.2. apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovei priklausanti gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais, kad, be pėsčiųjų tako Pramonės pr., yra dar vienas patekimas į žemės sklypą – įvaža, taip pat yra įvaža ir iš Chemijos pr., be to, yra suplanuotos kelios kitos įvažos. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad atsakovei priklausantis statinys gali būti tinkamai naudojamas ir be pėsčiųjų tako servituto, t. y. kad nėra būtinybės ir toliau naudotis tarnaujančiuoju daiktu, ir todėl patenkino ieškovės reikalavimą dėl servituto panaikinimo.
35. Atsakovė savo kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė to, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo nustatytas ginčo servitutas, ir atitinkamai neišsiaiškino, ar įvyko esminis aplinkybių, lėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, pirma, aiškiai įvardijo, kad pėsčiųjų takas, kaip ginčo servituto objektas, buvo reikalingas gamyklai tinkamai eksploatuoti, t. y. kad ginčo servitutas buvo nustatytas, siekiant užtikrinti gamyklos naudojimą pagal paskirtį. Antra, kaip minėta, nustatė, kad atsakovei priklausanti gamykla yra apleista ir neveikia, patekimas į ją pro žemės sklypą, kuriam nustatytas ginčo servitutas, yra užtvertas tvora ir gelžbetoniniais blokais, t. y. nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad pati gamykla (o kartu ir servitutas) nėra eksploatuojama. Be to, sprendžiamo klausimo kontekste būtina dar kartą akcentuoti, kad servitutas, kaip tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė, gali (teisine prasme) egzistuoti tik tiek, kiek jis yra būtinas viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį galimybei užtikrinti. Tokios būtinybės išnykimas ar, kitaip tariant, galimybės alternatyviais būdais užsitikrinti normaliomis sąnaudomis pagrįstą viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį buvimas (atsiradimas) CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies prasme reiškia, kad yra įvykęs esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas, sudarantis pagrindą panaikinti servitutą. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 34 punktą) patvirtina, jog patekimas į žemės sklypą, kuriame, be kitų statinių, yra atsakovei priklausanti gamykla, inter alia, pėsčiųjų priėjimas prie šių objektų, gali būti užtikrintas kitais patekimo į aptariamą žemės sklypą būdais, vadinasi, ginčo servitutas nėra būtinas, kad pėstieji galėtų prieiti prie atsakovei priklausančios gamyklos. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu argumentuoja atsakovė, pagrįstai sprendė, kad CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies prasme išnyko ginčo servituto būtinybė ir kad tokios būtinybės išnykimas, ieškovei reikalaujant, sudaro pagrindą panaikinti servitutą.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, tinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto panaikinimą išnykus jo būtinybei, ir teisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl servituto panaikinimo, todėl atitinkama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Pasikeitus bylos išsprendimo rezultatui, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
39. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2247,98 Eur bylinėjimosi išlaidas (82 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 2165,98 Eur išlaidas už advokato pagalbą), atsakovė – 41 Eur bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidas. Be to, pirmosios instancijos teisme susidarė 64 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
40. Ieškovė šios bylos procese pareiškė du materialiuosius subjektinius reikalavimus, atsakovė – vieną reikalavimą. Ieškinio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo yra atmestas, o reikalavimas dėl servituto panaikinimo – patenkintas. Priešieškinio reikalavimas dėl servituto nustatymo yra patenkintas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, konstatuoja, kad ieškovė turi teisę gauti vienos trečiosios bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dalies atlyginimą, o atsakovė – dviejų trečiųjų bylinėjimosi išlaidų dalių atlyginimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
41. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijomis, priteisia ieškovei iš atsakovės 749,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir atsakovei iš ieškovės 27,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
42. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstomos remiantis tokiomis pačiomis proporcijomis (tik atvirkščiai): teisėjų kolegija priteisia valstybei iš ieškovės 42,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir iš atsakovės 21,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
43. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1602 Eur bylinėjimosi išlaidas (150 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 1452 Eur išlaidas už advokato pagalbą), atsakovė – 5031,24 Eur bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už advokato pagalbą). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovei apeliacinės instancijos teisme suteiktų teisinių paslaugų pobūdį (suteiktos paslaugos bendriausia prasme apima atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, kuris truko maždaug vieną valandą) ir remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), sumažina paskirstytinų išlaidų už advokato pagalbą dydį iki 1195,56 Eur (1106,04 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (Rekomendacijų 8.11 punktas) ir 89,52 Eur už atstovavimą teismo posėdyje (Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktai) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
44. Šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, paskirstytinos tokiomis pačiomis proporcijomis, kokiomis paskirstytos išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija priteisia ieškovei iš atsakovės 534 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir atsakovei iš ieškovės 797,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
45. Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 2115 Eur bylinėjimosi išlaidas (300 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 1815 Eur išlaidas už advokato pagalbą), ieškovė – 1210 Eur bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už advokato pagalbą). Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 40 punkte įvardytomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijomis, priteisia atsakovei iš ieškovės 1410 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir ieškovei iš atsakovės 403,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
46. Teisėjų kolegija, siekdama supaprastinti šalių šios civilinės bylos procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo procedūrą, akumuliuoja šalims priklausančius bylinėjimosi išlaidų atlyginimus ir, juos įskaitęs, nurodo, jog atsakovei priteisiamas iš ieškovės 547,71 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (2234,37 Eur – 1686,66 Eur).
47. Kasaciniame teisme susidarė 13,88 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis sudaro 9,25 Eur, atsakovei tenkanti išlaidų dalis – 4,63 Eur. Tokie šių išlaidų atlyginimai (kartu su šios nutarties 42 punkte įvardytais atlyginimais) ir priteisiami valstybei iš atitinkamos bylos šalies.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo dalis, kuriomis patenkintas uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ ieškinio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ priešieškinio reikalavimas dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir patenkintas reikalavimas dėl servituto ir atlyginimo už servitutą nustatymo.
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Dirbtinis pluoštas“ (j. a. k. 135154525) iš uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ (j. a. k. 302344451) 547,71 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt septynių Eur 71 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Quinta essential“ 51,92 Eur (penkiasdešimt vieno Eur 92 ct) ir iš uždarosios akcinės bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ 25,96 Eur (dvidešimt penkių Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimus. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Algis Norkūnas
Vincas Verseckas
