Administracinė byla Nr. eI2-2165-561/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04912-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Indrės Žvaigždinienės,
dalyvaujant pareiškėjo G. T. atstovui advokatui Sergejui Milovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr.9996 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos kriminalinės policijos biurą pašalinti pareiškėjo teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimą, padarytą perdavus Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai neteisingus ir neperduotinus pareiškėjo asmens duomenis apie tai, kad: telefono numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 metų vasario iki 2015 m. balandžio priklausė G. T. bei keturiose perduotose nuotraukose, kuriose pavaizduoti trys žmonės, užfiksuotas Baltarusijos piliečio S. I. B. susitikimas su Lietuvos piliečiais G. T. ir N. B., vienoje iš greitojo maisto kavinių Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuriuos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerija tvarkė neleistinu būdu, t. y. neturėdama atsakovo leidimo, kaip įrodymą panaudojo viešajame baudžiamosios bylos procese, taip pareiškėjo asmens duomenis išviešindama neapibrėžtam asmenų ratui.
Pažymėdamas ginčo aplinkybes nurodo, kad 2020 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą su prašymu atkurti pažeistas teises, susijusias su duomenų apie pareiškėjo asmenį (asmens duomenų) perdavimu Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojams. Kreipimesi prašė atsakovo išsiųsti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pranešimą, kad 2015 metais pareiškėjas, remdamasis Baltarusijos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės Susitarimu dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais, pasirašytu 2005 m. spalio 3 d. Vilniuje, perdavė neteisingus ir neperduotinus duomenis apie tai, kad telefono numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 metų vasario iki 2015 m. balandžio priklausė G. T.; keturias nuotraukas, kuriose pavaizduoti trys žmonės bei duomenis apie tai, kad minėtose nuotraukose užfiksuotas Baltarusijos piliečio S. I. B. susitikimas su Lietuvos piliečiais G. T. ir N. B., vienoje iš greitojo maisto kavinių Lietuvos Respublikos teritorijoje ir perduoti duomenys turi būti sunaikinti.
Lietuvos kriminalinės policijos biuras pareiškėjui atsakė 2021 m. sausio 14 d. raštu Nr. 38-S-321, kuriuo prašymo netenkino. Pareiškėjas, nesutikęs su Lietuvos kriminalinės policijos biuro atsakymu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTIyMjAtOTgzLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-2220-983/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-2220-983/2021">eI2-2220-983/2021</a> nurodytą atsakymą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 20 d. prašymą. Atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, parengė naują neigiamą atsakymą (Sprendimą).
Mano, kad pareiškėjo prašymas, kuris buvo nagrinėtas pakartotinai, buvo išnagrinėtas formaliai, o atsisakymas patenkinti reikalavimus ir taip atkurti paties atsakovo pažeistas pareiškėjo teises (teisę į asmens duomenų apsaugą, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt.) prieštarauja nacionalinės ir tarptautinės teisės normoms.
Nurodo, kad Minsko srities Borisovo rajono teismo 2018 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 straipsnio 2 dalyje, 328 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje ir 328¹ straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme, kurią dabar atlieka Lietuvos Respublikoje. Pagrindinis pareiškėjo tariamo dalyvavimo vykdant nurodytus nusikaltimus įrodymas buvo informacija, kurią Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojai gavo iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2015 m. pavasarį. Jokių kitų tiesioginių ir vienareikšmių įrodymų dėl pareiškėjo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo, užsiimančio prekyba narkotikais, veikloje teisme tirta nebuvo. Dėl šios priežasties apkaltinamasis pirmosios instancijos nuosprendis yra pagrįstas iš esmės vien tik duomenimis, kuriuos Baltarusijos vidaus reikalų ministerijai pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbuotojai, o būtent: telefono numeriai ir keturios nuotraukos, kuriose pavaizduoti trys žmonės, vienas iš kurių pareiškėjas. Teisinis duomenų perdavimo pagrindas ir perduotų duomenų turinys buvo nustatytas apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų sprendimuose: Minsko apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. apeliacinėje nutartyje, Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pirmojo pavaduotojo 2020 m. kovo 13 d. atsakyme, kurie yra oficialūs dokumentai ir Lietuvos teritorijoje turi oficialių dokumentų įrodomąją galią.
Pareiškėjo teigimu, Baltarusijos Respublikai atsakovo perduoti duomenys priskiriami asmens duomenims, kaip jie yra suprantami pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį, taip pat atsakovo Baltarusijos Respublikai perduotų duomenų (keturios fotonuotraukos) yra biometriniai duomenys (veido atvaizdai), kurie aptariamo Įstatymo 8 straipsnio priskiriami specialios kategorijos duomenims.
Pareiškėjas remiasi Įstatymo nuostatomis bei nurodo, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies ir (ar) 8 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjo asmens duomenys buvo surinkti, perduoti Baltarusijos pusei ir jos (gavėjo) panaudoti kitais nei numato Susitarimas tikslais. Susitarimas neapima (neleidžia) rinkti ir perduoti duomenis, tame tarpe ir asmens duomenis, kurie bus naudojami kaip įrodymai baudžiamojoje bylose. Pagal Susitarimo 11 straipsnio 2 dalį asmens duomenys gali būti naudojami tik šiame Susitarime nustatytiems kovos su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotikų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais tikslams bei asmens duomenis perdavusios šalies valstybės centrinės kompetentingos institucijos nustatytomis sąlygomis. Pabrėžia, kad nagrinėjamam atvejui aktualūs Susitarimo straipsniai (pvz. preambulė, 5 ir 6 straipsniai) nustato, kad Susitarimo pagrindinis ir vienintelis tikslas jame nurodytų nusikaltimų prevencija, Susitarimas nėra priemonė teikti pagalbą tame tarpe ir renkant įrodymus baudžiamosiose bylose. Susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad šis Susitarimas neapima teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose ir nusikaltėlių išdavimo klausimų. Taigi, Susitarimas netaikomas bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose reglamentavimui, jame yra draudimas perduoti bet kokius duomenis, skirtus įrodymams baudžiamajame procese.
Nurodo, kad pagal Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (pasirašyta 1992 m. spalio 20 d.) (toliau – ir Sutartis) 2 straipsnio 1 dalį abiejų Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse (įskaitant ir ūkines), šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi šios Sutarties nuostatais. Taigi, Lietuvos ir Baltarusijos teisėsaugos institucijų santykiai baudžiamosiose bylose įgyvendinami remiantis išimtinai tik Sutartimi, o ne Susitarimu. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo 3 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies ir (ar) 8 straipsnio nuostatų pažeidimas suponuoja atsakovo pareigą įvykdyti Įstatymo 14 straipsnio 2 ir 8 dalyse nustatytus reikalavimus, tai yra ištrinti surinktus pareiškėjo asmens duomenis bei kreiptis į duomenų gavėją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl perduotų duomenų ištrynimo.
Atkreipia dėmesį, kad atsakovo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijai perduoti duomenys turėjo slaptumo žymą, draudžiančią atskleisti juos tretiesiems asmenims. Iš Baltarusijos teismų sprendimų yra akivaizdu, kad ministerijos darbuotojai (milicijos pareigūnai) nesilaikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro nustatyto duomenų konfidencialumo ir nepaisydami Lietuvos pusės nustatyto slaptumo laipsnio, atskleidė jiems perduotų duomenų turinį neapibrėžtam asmenų skaičiui. Pateiktų duomenų turinys buvo įtrauktas į baudžiamosios bylos prieš G. T. medžiagą, jie buvo paskelbti atvirame teismo posėdyje, pateikiami teismo sprendimuose, procesinių veiksmų protokoluose, teismo posėdyje. Taigi, atsakovas, neužtikrinęs tinkamo pareiškėjo asmens duomenų saugumo, dėl ko jie Baltarusijos pusės buvo tvarkomi be leidimo, šiurkščiai pažeidė tiek Susitarimo, tiek Įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Toks pažeidimas imperatyviai suponuoja Įstatymo 14 straipsnio 2 ir 8 dalių taikymą – atsakovas nedelsdamas turi apie tai pranešti duomenų gavėjui – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, o pastaroji turi ištrinti pareiškėjo asmens duomenis.
Pažymi, kad atsakovo surinkti ir perduoti duomenys neatitinka tikrovės. Į Baltarusiją perduotose nuotraukose pareiškėjas nepavaizduotas, kas pavaizduotas perduotose nuotraukose pareiškėjui nėra žinoma. Nė vienas iš pavaizduotų veidų nė iš tolo nepanašus į pareiškėją. Be to, baudžiamojoje byloje portretinę ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad perduotos nuotraukos netinka jose pavaizduotiems asmenims identifikuoti. Tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų, neatsižvelgiant į portreto ekspertizės išvadą, teismai nuosprendį grindė iš Lietuvos gautais duomenimis, kuriuose teigiama, jog pateiktose nuotraukose pavaizduotas būtent pareiškėjas. Be to, pareiškėjas niekada nesinaudojo minėtais telefono numeriais. Tiek pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Susitarimo 11 straipsnio 3 dalį perduodami asmens duomenys turi būti tikslūs ir tik tokios apimties, kuri būtina siekiamam tikslui. Jei paaiškėja, kad buvo perduoti neteisingi asmens duomenys arba asmens duomenys, kurių nebuvo galima perduoti, apie tai nedelsiant pranešama duomenis gavusiai šalies valstybės centrinei kompetentingai institucijai, o ši privalo nedelsdama juos pataisyti arba sunaikinti. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį duomenų valdytojas yra atsakingas už šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų laikymąsi ir turi sugebėti įrodyti, kad jų laikomasi. Taigi, pareiga įrodyti patikimų (tikslių) duomenų perdavimo į Baltarusiją faktą tenka duomenų valdytojui, tai yra atsakovui – Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
Pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą akcentuoja, kad savo 2020 m. lapkričio 20 d. prašyme nėra iškėlęs klausimo, ar jo asmens duomenys, kuriuos atsakovas tvarkydamas, perdavė Baltarusijos vidaus reikalų ministerijai buvo surinkti neteisėtai. Tai yra kitos šiuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamos apeliacinės bylos Nr. eA-3990-492/2021 dalykas. Pareiškėjas kvestionuoju ne tai, ar atsakovas teisėtai taikė kriminalinės žvalgybos veiksmus (būtent šiuo klausimu gynėjas advokatas S. Milovas 2018 m. kreipėsi į prokuratūrą ir Lietuvos Respublikos Seimą), bet tai, kad tokiais veiksmais surinkti pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi pažeidžiant nacionalines ir tarptautines teisės normas, tai yra Įstatymo ir Susitarimo nustatytus asmens duomenų tvarkymo reikalavimus. Atsakovas Sprendime pripažino, kad tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis neužtikrino tinkamo jų saugumo, įskaitant apsaugą nuo tvarkymo be leidimo, ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kas imperatyviai suponuoja Įstatymo 14 straipsnio 2 ir 8 dalių taikymą – tai yra kreipimąsi į Baltarusijos vidaus reikalų ministeriją su reikalavimu perduotus duomenis ištrinti. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės atsakovo pateikti argumentai, neva toks pažeidimas nepakenkė ir nesukėlė grėsmių policijos institucijos interesams, kadangi kilusio ginčo dalykas – ne institucijos, bet fizinio asmens, tai yra pareiškėjo teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimas.
Nesutiktina ir su atsakovo teiginiais, kad Baltarusijai perduoti duomenys buvo panaudoti pagal Susitarimo taikymo apimtis ir jame numatytiems tikslams pasiekti. Pats atsakovas neneigia fakto, kad jo perduoti asmens duomenys buvo panaudoti baudžiamojoje byloje kaip apkaltinantys įrodymai, o kaip jau buvo argumentuota aukščiau – Susitarimas neapima ir nereglamentuoja pagalbos baudžiamosiose bylose. Taip pat nėra suprantami ir atsakovo argumentai dėl perduotų Baltarusijai duomenų pridėjimo prie operatyvinės – agentūrinės apskaitos bylos, nes ši aplinkybė, jei ir egzistavo, niekaip neeliminavo pareiškėjo duomenų panaudojimo viešajame baudžiamajame procese, tai yra perdavimo neapibrėžtam asmenų ratui.
Tiek nuostabą, tiek ir pasipiktinimą kelia atsakovo argumentas, neva tai Baltarusijai perduotos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese apribojimo panaikinimui formaliai nebūtų jokių kliūčių. Pabrėžia, kad iki šiol visi pareiškėjo atžvilgiu surinkti kriminalinės žvalgybos duomenys, šių duomenų surinkimo teisinį bei faktinį pagrindą patvirtinantys, susižinojimo tarp Lietuvos ir Baltarusijos apibrėžiantys dokumentai nėra išslaptinti. Maža to, atsakovas aiškiai atsisako tai padaryti ir pateikti nurodytus dokumentus susipažinti, dėl ko pagal gynėjo advokato S. Milovo skundus buvo pradėta ir išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-3384-982/2020, o kita, jau minėta byla Nr. eA-3990-492/2021, šiuo metu yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Taigi, atsakovo teiginiai apie tai, kad aptariami duomenys be jokių kliūčių būtų išslaptinti ir juos leista naudoti viešai, vertintini kaip aiškiai deklaratyvūs ir nieko nepagrįsti. Kita vertus, tokie teiginiai nėra teisiškai reikšmingi – surinkti ir Baltarusijai perduoti asmens duomenys jų išviešinimo momentu turėjo slaptumo žymą, kuri nebuvo ir nėra panaikinta. Atsakovas turėjo užtikrinti nurodytų duomenų apsaugą nuo tvarkymo be leidimo, tačiau to nepadarė, todėl samprotavimai apie tai, kad leidimas galėjo būti nesunkiai išduotas jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi.
Pareiškėjo teigimu, nors atsakovas nurodė, kad jis nevertina Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų tyrimo veiksmų teisinių ir faktinių pagrindų, liudytojų parodymų, įrodymų ar surinktos medžiagos baudžiamosios justicijos prasme, nes įrodymų teisėtumo, leistinumo ir priimtinumo patikrinimas ir teisinių bei faktinių pagrindų vertinimas baudžiamojoje byloje yra baudžiamąją bylą nagrinėjusių Baltarusijos Respublikos teismų diskrecija ir kompetencija, tačiau nurodyti teiginiai neatsako į pareiškėjo prašyme iškeltą klausimą, kad Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms 2015 m. pateikta informacija, sudaranti asmens duomenis buvo neteisinga. Pabrėžia, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog tvarkomi asmens duomenys turi būti tikslūs, o to paties straipsnio 4 dalis nustato, kad duomenų tikslumą turi sugebėti įrodyti jų valdytojas – šiuo atveju atsakovas. Skundžiamame Sprendime atsakovas tik deklaratyviai tvirtina, kad Baltarusijai perduoti duomenys yra tikslūs, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė, todėl Sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas pranešti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai apie perduotus neteisingus duomenis ir reikalauti juos sunaikinti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad atsakovo perduota informacija nėra teisinga, dėl ko turėtų būti panaikinta, nurodo, kad duomenys Baltarusijos Respublikos centrinei kompetentingai institucijai buvo perduoti pagal Susitarime numatytas bendradarbiavimo kryptis ir remiantis numatytomis bendradarbiavimo formomis. Biuras, vadovaudamasis Susitarimo nuostatomis ir vykdydamas bendradarbiavimą, galėjo perduoti ir perdavė leistinus ir teisingus duomenis. Tai, kad pareiškėjas daro subjektyvias sau naudingas išvadas nesudaro pagrindo teigti, kad buvo perduoti neteisingi duomenys, ar duomenys, kurių atsakovas negalėjo perduoti. Lietuvos policija bendradarbiauja su kitų šalių teisėsaugos institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis, teikia paramą vieni kitiems ir keičiasi kriminalinės žvalgybos informacija ir kita informacija, vadovaudamiesi ne tik Susitarimo nuostatomis bet ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 3 straipsnio, 6 straipsnio 14 punkto, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Todėl atsakovas, veikdamas savo kompetencijos ribose, bendradarbiaudamas su Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerija perdavė duomenis, kurie buvo gauti teisėtais pagrindais (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 3 straipsnio, 4 straipsnio 2 punktu, 6 straipsnio 2 dalies 1, 2, 9, 12, 14 punktų nuostatomis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (galiojusio 2015 m.) 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimais), laikantis visų teisinių procedūrų.
Pažymi, kad Susitarimo 5 ir 6 straipsniuose nurodytų perduotų duomenų apimtis atitiko Susitarime numatytus siekiamus tikslus. Šalys bendradarbiaudamos keičiasi informacija apie asmenis, susijusius su organizuotu nusikalstamumu; keičiasi informacija apie organizuotas nusikalstamas grupes ir susivienijimus, jų sudėtis, organizatorius, struktūras, veiklos sritis ir nusikalstamus ryšius, taip pat apie asmenis, įtariamus nusikalstamų pajamų legalizavimu; keičiasi informacija apie organizuotų grupių ir susivienijimų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tarp jų apie nusikaltimų padarymo laiką, vietą, ypatumus, būdus, pasikėsinimo objektus, bei apie neteisėtų veikų kvalifikavimą pagal baudžiamuosius įstatymus; tarpusavyje bendradarbiauja vykdydamos operatyvines priemones ir dėl to atlieka suderintus veiksmus <....> ir pan. Taigi, kaip matyti iš Susitarimo apimties, šalims suteiktas platus priemonių spektras dėl informacijos perdavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir neteisėta narkotikų apyvarta. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas negalėjo perduoti informacijos apie pareiškėją, ar, kad perduota informacija buvo neteisinga, ar neteisėtu būdu gauta.
Pažymi, kad pateiktų duomenų teisingumas ir leistinumas buvo patikrintas, kai pareiškėjo advokatas Sergejus Milovas 2018 m. sausio 17 d. teikė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui prašymą patikrinti kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo teisėtumą (reg. Nr. AP-1685), taip pat pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijai patikrinti kriminalinės žvalgybos veiksmų panaudojimo teisėtumą. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas 2018 m. vasario 2 d. išnagrinėjo 2018 m. sausio 17 d. advokato S. Milovo prašymą (reg. Nr. AP-1685) ir informavo advokatą (atsakymo Nr. 17.2-732), kad išnagrinėjus Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. sausio 30 d. rašte Nr. 38-S6-33RN Generalinei prokuratūrai pateiktą informaciją nustatė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. 2018 m. vasario 12 d. Generalinė prokuratūra pateikė dar vieną atsakymą (reg. Nr. 17.2-919) į advokato S. Milovo 2018 m. vasario 6 d. prašymą (reg. Nr. AP-3599), kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Taigi, kaip matyti, atlikus aukščiau minėtų aplinkybių ir atsakovo pareigūnų veiksmų vertinimą nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kad konkrečiu atveju buvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, kad pareigūnai viršytų savo kompetencijos ar įgaliojimų ribas, kas keltų abejones dėl surinktų ir perduotų duomenų leistinumo ir teisingumo. Taigi, išorinių kontrolės institucijų jau yra konstatuota, kad gauti duomenys yra teisėti.
Nurodo, kad, kaip jau buvo nurodyta atsakyme pareiškėjui, apie pagal Susitarimą pateiktos informacijos panaudojimą baudžiamojoje byloje atsakovas sužinojo praėjus beveik 3 metams nuo duomenų perdavimo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Buvo atliktas vertinimas dėl perduotos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese galimų grėsmių. Buvo nustatyta, kad nors pateikti duomenys buvo panaudoti nesilaikant nustatytų apribojimų, tačiau šie duomenys buvo panaudoti pagal Susitarimo taikymo apimtis ir jame numatytiems tikslams pasiekti, t. y. kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų gamyba, kontrabanda ir (ar) prekyba. Įvertinus panaudotos informacijos apimtis ir turinį nebuvo nustatyta, kad tokia apimtimi, kokia buvo panaudota informacija baudžiamajame procese, būtų pakenkę policijos institucijos interesams arba sudarytų prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai. Minsko srities teismo 2019 m. balandžio 24 d. priimtoje apeliacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 22-377/2019 nurodyta, kad „<....> jog Lietuvos pusės reikalavimu dėl šių duomenų neskelbimo, jie buvo pridėti prie operatyvinės – agentūrinės apskaitos bylos“ (nuosprendžio 6 lapas, nuosprendžio vertimo 5 lapas), o tai reiškia, kad perduota informacija panaudota ne tiesiogiai baudžiamajame procese, bet Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų operatyvinėje veikloje, kur taikomi informacijos įslaptinimo standartai. Minėtame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad duomenys buvo gauti pagal Susitarimą.
Pažymi, kad atsakovas nevertino Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų tyrimo veiksmų teisinių ir faktinių pagrindų, liudytojų parodymų, įrodymų ar surinktos medžiagos baudžiamosios justicijos prasme, nes įrodymų teisėtumo, leistinumo ir priimtinumo patikrinimas ir teisinių bei faktinių pagrindų vertinimas baudžiamojoje byloje yra baudžiamąją bylą nagrinėjusių Baltarusijos Respublikos teismų diskrecija ir kompetencija. Baudžiamojoje byloje priėmusių teismų veiksmų teisėtumas tikrinamas Baltarusijos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, o įrodymų teisėtumo ir leistinumo patikrinimą atliko Baltarusijos Respublikoje baudžiamąją bylą, apeliacinį ir kasacinius skundus nagrinėję teismai. Teiginiai, kad iš Lietuvos Respublikos gauti duomenys buvo esminiai ar lemiami duomenys, dėl kurių pareiškėjas buvo Baltarusijos Respublikoje nuteistas yra tik subjektyvūs, niekuo nepagrįsti. Taigi, atsakovas, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. priimto sprendimo argumentus, 2021 m. lapkričio 11 d. pateikė išsamų ir motyvuotą atsakymą, kuris yra pagrįstas teisiniais ir faktiniais argumentais, kodėl atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą.
konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 9996 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Lietuvos kriminalinės policijos biurą pašalinti pareiškėjo teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimą, padarytą perdavus Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai neteisingus ir neperduotinus pareiškėjo asmens duomenis.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad atsakovas turi išsiųsti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pranešimą apie tai, kad 2015 m. atsakovas pagal Susitarimą buvo perdavęs neteisingus ir netinkamus perdavimui duomenis, t. y. duomenis apie tai, kad atitinkami telefonų numeriai priklausė pareiškėjui; keturios nuotraukos, kuriose pavaizduoti trys žmones; duomenis apie tai, kad nurodytose nuotraukose užfiksuotas Baltarusijos piliečio S. I. B. susitikimas su Lietuvos piliečiais G. T. ir N. B. (arba kiti duomenys, panaudoti baudžiamajame procese dėl G. T. asmens indentifikavimo), ir perduoti duomenys turi būti sunaikinami.
Atsakovas į pareiškėjo prašymą atsakė 2021 m. sausio 14 d. raštu, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis vyksta vadovaujantis Susitarimu ir kitais teisės aktais. Atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo, kadangi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai perduoti duomenys buvo gauti teisėtais pagrindais ir teisingi, duomenų apimtis atitiko Susitarime numatytus siekiamus tikslus, nebuvo nustatyta jokių objektyvių teisinių ir faktinių pagrindų, kad Baltarusijos Respublikos centrinei kompetentingai institucijai buvo perduoti neteisingi duomenys arba duomenys, kurių nebuvo galima perduoti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo 2021 m. sausio 14 d. rašto teisėtumą, 2021 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino atsakovo 2021 m. sausio 14 d. raštą Nr. 38-S-321 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 20 d. prašymą.
Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTIyMjAtOTgzLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-2220-983/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-2220-983/2021">eI2-2220-983/2021</a>, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė 2021 m. lapkričio 11 d. atsakymą (reg. Nr.38-S-9996) (Sprendimas).
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą grindė keliais pagrindiniais aspektais. Kaip nurodė pareiškėjas, atsakovas pareiškėjo duomenis (telefono numeriai, nuotraukos) Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai perdavė vadovaudamasis Susitarimo nuostatomis, tačiau Susitarimas netaikomas bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose atvejais, t. y. Susitarimas neapima (neleidžia) rinkti ir perduoti duomenis, tame tarpe ir asmens duomenis, kurie bus naudojami kaip įrodymai baudžiamojoje bylose. Taip pat pareiškėjas kėlė klausimą ir dėl atsakovo surinktų bei Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai perduotų duomenų atitikimo tikrovei. Kaip teigė pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai perduotose nuotraukose nėra pavaizduotas pareiškėjas. Be to, baudžiamojoje byloje portretinę ekspertizę atlikę ekspertai yra nustatę, kad nuotraukos netinka jose pavaizduotiems asmenims identifikuoti. Minėtais esminiais pagrindais (neteisingas duomenų perdavimo teisinis pagrindas; neteisingi patys duomenys) pareiškėjas siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas pranešti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai apie neteisingu teisiniu pagrindu perduotus tikrovės neatitinkančius duomenis ir reikalauti juos sunaikinti.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-522 patvirtintų Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuostatų (toliau – Nuostatai) 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras yra specializuota policijos įstaiga, kurio paskirtis yra apsaugoti visuomenės interesus nuo nusikalstamo poveikio užkardant, atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas. Biuro veiklos tikslai – užtikrinti tinkamą sunkių, labai sunkių, tarpregioninio ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimų, nusikalstamų veikų, sukeliančių platų atgarsį visuomenėje, darančių didelę žalą valstybei ar asmenims, užkardymą, atskleidimą ir tyrimą (10.1 punktas); dalyvauti formuojant ir įgyvendinti Lietuvos policijos veiklos strategiją kriminalinės žvalgybos vykdymo ir ikiteisminio tyrimo atlikimo srityse (10.2 punktas). Siekdamas Nuostatų 10.1 punkte nurodyto veiklos tikslo pagal Nuostatų 11.4 punktą Biuras renka ir tvarko kriminalinės žvalgybos informaciją.
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras, vykdydamas Nuostatais priskirtas funkcijas (kompetenciją) kriminalinės žvalgybos srityje, be kita ko, yra saistomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 11 straipsnyje nustatytos pareigos nagrinėti asmenų prašymus ir skundus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės, akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 23 d.) 35 punktas viešojo administravimo subjektą įpareigoja atsakymą parengti atsižvelgiant į prašymo turinį – į kitus prašymus atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (35.4 papunktis).
Pareiškėjo 2020 m. lapkričio 20 d. kreipimosi turinys patvirtina, kad jis kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą su prašymu atkurti pažeistas teises, susijusias su duomenų apie pareiškėjo asmenį (asmens duomenų) perdavimu Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojams. Pareiškėjas atsakovo prašė išsiųsti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pranešimą, kad 2015 metais pareiškėjas, remdamasis Baltarusijos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės Susitarimu, perdavė neteisingus ir neperduotinus duomenis (telefonų numeriai, keturios foto nuotraukos) ir prašė perduotus duomenis sunaikinti. Atsakovas Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl atsakovo atsisakymas (Sprendimas) perduoti informaciją apie pareiškėją turi būti atitinkamai motyvuotas (Taisyklių 35.4 papunktis).
Teismas atkreipa dėmesį, kad į administracinio teismo kompetenciją nepatenka klausimų, susijusių su pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės (kaltės), atsakovo surinktų ir Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai perduotų duomenų (įrodymų) teisingumo (ar surinkti duomenys, įrodymai yra apie pareiškėją), vertinimas, todėl dėl šių aplinkybių teismas nepasisakys. Atsakovo veiksmų teisėtumas bus vertinamas pareigos priimti Viešojo administravimo nuostatas atitinkantį individualų administracinį aktą (atsakant į pareiškėjo 2020 m. lapkričio 20 d. prašymą) kontekste (administracinės bylos ribos).
Iš Sprendimo turinio nustatyta, kad jis priimtas ne vykdant veiklą, susijusią su baudžiamąja teisena, o atsakant į pareiškėjo prašymą, t. y. vykdant viešąjį administravimą, todėl Sprendimui taikytinos VAĮ nuostatos. Būtent šio įstatymo apimtyje ir bus vertinamas Sprendimo teisėtumas.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti bendruosius VAĮ 8 (nagrinėjamam ginčui aktualios įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatos) straipsnio reikalavimus – turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, juos priimant turi būti laikomasi VAĮ 3 straipsnyje išdėstytų principų, bei, kad šiame straipsnyje yra įtvirtintos bendrojo pobūdžio taisyklės, kurios taikytinos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui. Tam, kad individualus administracinis aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinas teisės normas, teisinį nustatytų faktų vertinimą.
Atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnį ir formuodamas jo taikymo praktiką savo jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014 ir kt.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-827/2014, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016).
VAĮ 3 straipsnis apibrėžia principus, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Minėto straipsnio 5 punktas nustato išsamumo principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.
Taigi, tikrinant, ar atsakovė tinkamai reagavo į pareiškėjo prašymą ir pateikė pakankamą atsakymą, teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinančia, kad turi būti nustatyta, ar konkrečiu atveju viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu, kaip šiuo atveju Sprendimu, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 20 d. prašymu prašė atsakovo išsiųsti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pranešimą, kad atsakovas perdavė neteisingus ir neperduotinus atitinkamus pareiškėjo asmens duomenis ir prašė, kad perduoti duomenys būtų sunaikinti. Atsakovas Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, teismo vertinimu, aiškiai nurodydamas tokio atsisakymo priežastis. Kaip nustatyta iš Sprendimo turinio, atsakovas Sprendime nurodė teisinį pagrindą, kuriuo remiantis atitinkami pareiškėjui aktualūs su jo asmeniu susiję duomenys buvo perduoti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Atsakovas Sprendime, be kita ko, pagrindė, kad veikė ne tik Susitarimo, dėl kurio nuostatų taikymo prieštarauja pareiškėjas, nuostatų apimtyje, tačiau vadovavosi ir kitais įstatymais, kaip Kriminalinės žvalgybos įstatymu, Policijos įstatymu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Atsakovas Sprendime taip pat aptarė perduotų duomenų teisėtumo patikrinimo aplinkybes (perduotų duomenų teisėtumas buvo patikrintas Generalinio prokuroro, Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos) bei nurodė, kad perduotų duomenų teisėtumo patikrinimą atlikusių institucijų išvadomis, duomenų, susijusių su pareiškėju, perdavimas, tame tarpe ir jų (duomenų) teisingumas buvo atliktas nepažeidus teisės aktų reikalavimų. Nebuvo nustatyta, kad duomenis perdavę pareigūnai viršijo savo kompetencijos ir įgaliojimų ribas. Atsakovas Sprendime taip pat nurodė, kad apie pagal Susitarimą perduotos medžiagos panaudojimą baudžiamojoje byloje (dėl ko pareiškėjas kelia ginčą šioje byloje), atsakovui tapo žinoma tik praėjus 3 metams nuo duomenų perdavimo, o nustačius galimo duomenų panaudojimo faktą baudžiamojoje byloje buvo atliktas tokios situacijos vertinimas. Atsakovas Sprendime nurodė, kad nors duomenys buvo panaudoti nesilaikant Susitarime nustatytų apribojimų, tačiau buvo panaudoti pagal Susitarimo taikymo apimtį ir jame nustatytiems tikslams pasiekti. Atsakovas taip pat nurodė, kad iš Minsko srities teismo procesinio dokumento nustatyta, kad perduota informacija buvo panaudota ne tiesiogiai baudžiamajame procese, o tai, kaip nurodė atsakovas, paneigia pareiškėjo prašymo argumentus, kad pareiškėjo duomenys buvo perduoti neapibrėžtam asmenų ratui.
Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, daro išvadą, kad Sprendimas, pagal teisme atliekamo jo vertinamo apimtį (atitikimas VAĮ nuostatoms) yra teisėtas ir pagrįstas, nes jame pateikti išsamūs atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą argumentai. Atsisakymo tenkinti prašymą priežastys yra suprantamos, tinkamai motyvuotos, aiškiai nurodytas taikytas teisinis reglamentavimas, nurodyta apskundimo tvarka. Darytina išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus formos ir turinio reikalavimus.
Pareiškėjas gana plačiai aptaria jo teisių pažeidimą, kurį sieja su netinkamais atsakovo veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi pažeidžiant nacionalines ir Susitarimo nuostatas. Kaip nurodo pareiškėjas, Baltarusijos teisėsaugos institucijos nesilaikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro nustatyto duomenų konfidencialumo ir nepaisydamos Lietuvos pusės nustatyto slaptumo laipsnio, atskleidė jiems perduotų duomenų turinį neapibrėžtam asmenų skaičiui (pateiktų duomenų turinys buvo įtrauktas į baudžiamosios bylos prieš pareiškėją medžiagą, jie buvo paskelbti atvirame teismo posėdyje, pateikiami teismo sprendimuose, procesinių veiksmų protokoluose, teismo posėdyje), taigi, tokiais veiksmais atsakovas neužtikrino tinkamo pareiškėjo asmens duomenų saugumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai Sprendime nurodė atsakovas, pastarasis Baltarusijos institucijai perdavęs su pareiškėju susijusius asmens duomenis, kurių perdavimo (ir Susitarimo pagrindu) pagrindas pripažintas teisėtu, vėliau negali būti atsakingas už Baltarusijos teisėsaugos institucijų veiksmus (gautų duomenų panaudojimą), atliktus baudžiamojoje byloje. Tokių duomenų (gautų ir Susitarimo pagrindu) panaudojimo baudžiamojoje byloje vertinimas priklausytų Baltarusijos Respublikos teismų diskrecijai. Be to, kaip nustatyta bylos medžiaga, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų teisėtumas/leistinumas jau buvo patikrintas apeliacinį ir kasacinį skundus nagrinėjusių teismų.
Apibendrinus, darytina išvada, kad pareiškėjas Sprendimo ydingumo skunde išdėstytais argumentais neįrodė, todėl naikinti Sprendimo nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo G. T. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Ina Kirkutienė
Indrė Žvaigždinienė
