Baudžiamoji byla Nr. 2K-258-693/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13958-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.4.2.5; 1.2.4.4.2.8; 1.2.4.6.1; 1.1.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir A. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
R. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, o per vieną mėnesį – atlyginti nusikaltimu padarytą 30 Eur turtinę žalą;
A. K. – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1, 5, 6, 8 punktus ir 3 dalį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per šį laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. turtinę ir neturtinę žalą, o per vieną mėnesį – atsiprašyti nukentėjusiųjų A. V. ir A. G.
Priteista iš A. K. nukentėjusiajam A. V. 547,60 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai A. G. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš R. K. nukentėjusiajam N. V. 30 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiajam A. V. iš A. K. išieškota 460 Eur proceso išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartis, kuria nuteistųjų R. K. ir A. K. apeliaciniai skundai atmesti; nekeičiant nuosprendžio esmės Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje ištaisytas įvykio vietos adresas: (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 19 d. apie 19.00 val. ant kelio šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto su N. V. metu, stumdydamas N. V., vieną kartą sudavė jam kumščiu į veidą, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
2. A. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 19 d. apie 19.00 val. ant kelio šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto su A. G., N. V. ir A. V. metu, matant kitiems asmenims, pažeisdamas visuomeninę tvarką, smūgiavo A. G. ir A. V., taip padarydamas nukentėjusiajai A. G. dešinio žando poodinę kraujosruvą, kairio stipinkaulio tolimojo galo intrasąnarinius ir kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžius, o nukentėjusiajam A. V. – kaktos, nosies nubrozdinimus, smakro poodinę kraujosruvą, apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje, t. y. sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl rankų kaulų lūžio (A. G.) ir žandikaulio lūžio (A. V.) sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir jį išteisinti, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino R. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, teisingą ir nešališką teismą, pažeisti nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), rungimosi principai. Vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šių klaidų apeliacinės instancijos teismas neištaisė, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
3.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl BPK 20 straipsnio taikymo ir aiškinimo, nes nuosprendyje nenurodė, kokiais motyvais remdamasis padarė išvadą, kad yra įrodyta, jog R. K. ir jo brolis A. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas apsiribojo bendromis frazėmis, kad kaltinamųjų (t. y. bendrai ir jo brolio) kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų įrodyta nukentėjusiojo N. V. medicininių dokumentų originalais, nukentėjusiųjų medicininių dokumentų kopijomis ir kita bylos medžiaga. Taip teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus.
3.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nevertino nukentėjusiojo N. V. parodymų kitų bylos duomenų kontekste, nesugretino jų su liudytojų parodymais, nevertino kitų bylos dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti šio nukentėjusiojo paaiškinimai dėl įvykio. Iš byloje esančios kortelės matyti, kad 2017 m. kovo 19 d. 23.35 val. į policiją kreipėsi nukentėjusieji, jie nurodė, kad buvo konfliktas, apkandžiojo šuo, šuns savininkas juos sumušė, o N. dar tyčia kliudė automobiliu. Specialistui nustatant kūno sužalojimus, N. V. papildomai nurodė, kad kaimynai sudavė smūgius į galvą, kūną, nuo smūgių buvo nugriuvęs, sąmonės neprarado, vėliau kaimynas važiuodamas atbulas jį partrenkė, atsitrenkė kūno dešine puse, galva atsitrenkė į automobilio galinį stiklą ir nukrito. Pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos N. K. parodymų, kuriuose ji teigė mačiusi, kaip vienas vyras mušė A., o kitas – A., jų sūnaus, t. y. N. V., niekas nemušė. Be to, apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas išreikalavo ir pridėjo prie bylos nukentėjusiojo N. V. greitosios medicinos pagalbos įskaitos kortelę, kurioje gydytojas iš nukentėjusiojo žodžių užrašė, jog jį partrenkė automobilis ir jis susidaužė galvą į automobilio galinių durelių stiklą. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, neatsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus.
3.4. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Taip pat in dubio pro reo principas įpareigoja nepašalintas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia tokioje situacijoje apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Abiejų instancijų teismai nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir jį išteisinti, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstama veika buvo kvalifikuota ne pagal tą BK 138 straipsnio dalį, pagal kurią reikėjo. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino du ir daugiau žmonių dėl chuliganiškų paskatų. Vadinasi, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzE2LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-716/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-716/2007">2K-716/2007</a>, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, o nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009). Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Šiuo konkrečiu atveju chuliganiškos paskatos yra būtinasis nusikaltimo, nurodyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis ir veika kvalifikuojama pagal šį BK straipsnį tik tuo atveju, kai žmogaus sveikata nesunkiai sutrikdoma nurodytais motyvais arba siekiant nurodyto tikslo. Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų bei nesant kitų šios dalies punktuose nurodytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007).
4.2. Taigi jeigu preziumuojama, kad A. K. veiksmais nukentėjusiesiems A. G. ir A. V. buvo tyčia padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai, jie negali būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes prieš tai nukentėjusiųjų šuo buvo užpuolęs nuteistojo motiną, nukentėjusieji to neneigė. Todėl, esant tokiam BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimui, kasatoriui A. K. pateiktas kaltinimas turėjo būti taisomas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, taip nukrypdamas nuo teismų praktikos.
4.3. Byloje nustatyta, kad įvykio metu A. V. patyrė žandikaulio traumą, o A. G. – rankos traumą. Byloje nepaneigta, kad A. V. galėjo žandikaulį susižaloti, kai griebė A. K. už kojos ir jie abu pargriuvo, o nukentėjusiąją A. G. jis nustūmė nuo savęs, kai ši smogė jam puodu per galvą. Taigi kasatorius gynėsi nuo A. V. ir A. G. puolimo, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl turi būti taikytas BK 28 straipsnis. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis padarė baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimą, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus, taip padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
4.4. Pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, teisingą ir nešališką teismą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo, rungimosi principus, vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidų, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
4.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl BPK 20 straipsnio taikymo ir aiškinimo, nes nuosprendyje nemotyvavo, kuo remdamasis laikė įrodyta, kad nuteistasis A. K. ir jo brolis R. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas apsiribojo bendromis frazėmis, kad kaltinamųjų (t. y. ir jo brolio) kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų įrodyta nukentėjusiojo A. V. medicininių dokumentų originalais, nukentėjusiųjų medicininių dokumentų kopijomis ir kita bylos medžiaga. Iš tokios teismo motyvacijos galima suprasti, kad A. K. ir R. K. bendrais veiksmais padarė dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose, tačiau kasatoriui A. K. nebuvo pareikštas kaltinimas dėl skausmo sukėlimo N. V., todėl jo medicininiai dokumentai negali būti jo kaltės įrodymais, o A. G. ir A. V. medicininiai dokumentai negali būti laikomi jo brolio R. K. kaltės įrodymais, nes jam neinkriminuotas šių nukentėjusiųjų sumušimas.
4.6. Motyvuojamojoje dalyje teismas prioritetą skyrė nuteistųjų parodymams, tačiau jų turinio nesugretino su liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis, visiškai nevertino nukentėjusiųjų parodymų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.
4.7. Teismas nepanaikino abejonės, kad A. K. iki nukentėjusiųjų (iki įvykio vietos) nevažiavo kartu su broliu R. K., kad pastarasis atėjo vėliau pėsčiomis. Teismas šiuo klausimu visiškai nepasisakė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nepateikė motyvų, kodėl atmetė šias aplinkybes patvirtinusius liudytojų A. K., J. K., V. B. parodymus. Šie liudytojai teisme parodė, kad kai A. K. išvažiavo, R. liko tėvų kieme ir tik išgirdęs triukšmą nuėjo nukentėjusiųjų namo link.
4.8. Liudytojai A. K. ir V. B. patvirtino, kad nukentėjusieji neleido važiuoti, blokavo A. K. automobilį. Tai, kad buvo apspardytas A. K. vairuojamas automobilis, patvirtino A. K., R. K., liudytojai A. K., V. B., taip pat rašytiniai įrodymai – į bylą pateikta sąmata, pareiškimas dėl tyčia apgadinto automobilio. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl atmetė šias aplinkybes patvirtinančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, taip netinkamai patikrino apskųstą nuosprendį.
9. Atsiliepimais į nuteistųjų R. K. ir A. K. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepimuose į kasacinius skundus nurodo:
5.1. Abiejų instancijų teismai vertino nuteistųjų R. K. ir A. K. kasaciniuose skunduose nurodomų liudytojų parodymų neatitiktį, pateiktas specialistų išvadas kartu su kitais bylos įrodymais ir pateikė nuteistųjų pasirinktos gynybinės versijos kritišką vertinimą.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus. Teismo išvados buvo padarytos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų viseto pagrindu. Visi pateikti duomenys teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais bei remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. K. padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. K. – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus. Nėra pagrindo abejoti šiomis teismo išvadomis, nes įrodymai įvertinti tinkamai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai, bet ne taip, kaip to prašė apeliaciniais skundais nuteistieji, vertino jų padarytas nusikalstamas veikas, neturi būti vertinama kaip BPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimas.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog būtent R. K. tiesiogiai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, nurodyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. R. K., suduodamas smūgį kumščiu N. V. į veidą, suprato, kad tokiais savo veiksmais šiam sukels fizinį skausmą, ir to norėjo. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat konstatavo, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog A. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis dėl chuliganiškų paskatų, smurtaudamas prieš A. G. ir A. V., nesunkiai sutrikdė jų sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. K. smurtinius veiksmus atliko ne gindamasis nuo neva neteisėtų nukentėjusiosios A. G. veiksmų, nes to byloje nenustatyta. Nutarties motyvai pagrįsti ir suprantami. Abiejų instancijų teismai, remdamiesi kasacinės instancijos teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas atlikti veiksmus yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas. Nagrinėjamu atveju A. K. atlikti veiksmai buvo vertinami būtent tokiame kontekste.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visas svarbias faktines bylos aplinkybes, tarp jų ir nukentėjusiesiems konstatuotų kūno sužalojimų galimą atsiradimo mechanizmą, teismo medicinos specialistų pateiktų išvadų atitiktį kitoms faktinėms bylos aplinkybėms. N. V. padaryti kūno sužalojimai ir jų atsiradimo mechanizmas yra aptarti ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atkreipiant dėmesį į tai, kad jie ir nebuvo inkriminuoti R. K. Nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti tinkamai, atsakyta į esminius skundo argumentus, sprendimai priimti remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Bausmė R. K. yra paskirta tinkamai ir nėra aiškiai per griežta.
6. Atsiliepimu į nuteistojo R. K. kasacinį skundą nukentėjusysis N. V. prašo nuteistųjų R. K. ir A. K. kasacinius skundus atmesti, išieškoti iš nuteistojo R. K. turėtas išlaidas paslaugoms už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme apmokėti.
6.1. Abiejų instancijų teismai nuodugniai, išsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisingus ir teisėtus sprendimus.
6.2. Kasatorius apeliaciniame skunde, kaip ir kasaciniame skunde, taip pat kėlė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas dėl to detaliai pasisakė, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo N. V. parodymus vertino, atsižvelgdamas į faktinių objektyvių duomenų visetą, nesuteikdamas jiems prioriteto prieš kitus bylos įrodymus, t. y. jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs faktiniai bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuteistasis R. K. tiesiogiai realizavo visus jam inkriminuotus veiksmus, kurie aiškiai atskleidžia jo tiesioginę tyčią. R. K. pirmosios instancijos teisme pats patvirtino kelis kartus inicijavęs fizinį kontaktą su N. V., prisipažino prieš jį naudojęs fizinį smurtą, jį fiziškai veikęs, nors tam neturėjo objektyvaus teisinio pagrindo.
6.3. Nuteistasis R. K. savo skundą grindžia selektyviai atrinktais baudžiamosios bylos medžiagos fragmentais, juos vertindamas atskirai nuo bylos duomenų visumos ir subjektyviai juos interpretuodamas, jis siekia sukurti įspūdį, kad byloje yra nepašalintų abejonių, nors bylos teisminio nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, apeliaciniame ir kasaciniame skunduose neneigė N. V. sukėlęs fizinį skausmą; šios aplinkybės yra patvirtintos ir kitais patikimais bylos įrodymais.
6.4. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, vertinimo yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai, teismo sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apeliantų nesutikimą su teismo padarytomis jiems nepalankiomis išvadomis, todėl nepatvirtina skundo teiginių dėl BPK pažeidimų. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. K. kaltę.
6.5. Pagal nustatytas faktines aplinkybes abiejų instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismų išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų R. K. pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, yra teisinga ir pagrįsta.
7. Atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą nukentėjusysis A. V. prašo nuteistųjų A. K. ir R. K. kasacinius skundus atmesti, išieškoti iš nuteistojo A. K. išlaidas paslaugoms už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme apmokėti.
7.1. Nuteistasis A. K. viso bylos proceso metu niekada nenurodė veikęs dėl keršto, jis visada tvirtino, kad konflikto priežastis buvo tariamas A. V. spyris į A. K. vairuojamą automobilį, dėl šios priežasties jis išlipo iš automobilio ir vėliau neva nuo A. V. gynėsi. Keršto motyvą nuteistasis nurodė tik kasaciniame skunde, tai visiškai nauja aplinkybė, kuri prieštarauja ankstesnei A. K. pozicijai. Iš bylos medžiagos ir ankstesnių nuteistojo A. K. parodymų matyti, kad jo nusikalstamus veiksmus lėmė chuliganiškos paskatos. Nuteistasis buvo agresyvus ir piktas ne tik su nukentėjusiais asmenimis, jis buvo neigiamai nusiteikęs ir demonstravo aiškią nepagarbą žmonėms (kaimynams, kitiems įvykyje dalyvavusiems asmenims), ignoruodamas bet kokias padoraus elgesio taisykles, elementarias moralines vertybes, šaukė ir necenzūriniais žodžiais vadino aplinkinius.
7.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo baudžiamąją bylą išsamiai ir iš esmės priėmė teisingus ir teisėtus sprendimus. Kasatorius apeliaciniame skunde taip pat kėlė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų pažeidimo klausimą, dėl jo apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė. Abiejų instancijų teismai detaliai ir teisingai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyvius bylos duomenis, kurie vieni kitus papildo ir patvirtina, kad A. K., tyčia smūgiuodamas A. V., padarė jam kaktos, nosies nubrozdinimus, smakro poodinę kraujosruvą, apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
7.3. Nuteistasis A. K. savo skundą grindžia selektyviais baudžiamosios bylos medžiagos fragmentais, juos vertindamas atskirai nuo bylos duomenų visumos ir subjektyviai juos interpretuodamas, t. y. grindžia deklaratyviais ir formaliais argumentais, bei nurodo teismų praktiką bylose, kuriose faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms ir nepaneigia skundžiamų teismų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.
7.4. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. K. kaltę.
7.5. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Abiejų instancijų teismų išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų A. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra teisinga ir pagrįsta.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo R. K. kasacinis skundas atmestinas, o nuteistojo A. K. – tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).
Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų
10. Nuteistieji kasaciniais skundais teigia, kad
11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
12. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
13. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi.
14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. K. ir A. K. kaltės klausimą dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (R. K. – dėl fizinio skausmo sukėlimo N. V., A. K. – dėl A. V. ir A. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų), tyrė ir analizavo visus įrodymus (ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus kaltinamųjų R. K., A. K., nukentėjusiųjų A. G., A. V., N. V., liudytojų V. B., A. K., S. N., N. K. parodymus, nukentėjusiųjų pareiškimus policijai, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenis, akistatų protokolus, specialisto išvadas ir kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei teigia kasatoriai, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, pateikti glausti, bet aiškūs įrodymų vertinimo motyvai ir jų pagrindu padarytos pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. K. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką ir nuteistojo A. K. kaltę padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose nurodytą veiką, taip pat aptartos jų keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos.
15. Apeliaciniais skundais nuteistieji ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą (kėlė klausimą dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo), faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir baudžiamojo įstatymo jų padarytoms veikoms taikymą, taip pat teigė, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Tokiais argumentais R. K. ginčijo smūgio sudavimą nukentėjusiajam N. V., o A. K. kėlė versiją, kad žandikaulį A. V. galėjo susižaloti tuo metu, kai griebė A. K. už kojos ir kartu su juo nugriuvo, o A. G. ranka galėjo lūžti po to, kai jis ją nustūmė, nes A. G. smogė jam su puodu per galvą; A. K. teigė veikęs būtinosios ginties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigiama nuteistųjų kasaciniuose skunduose, savo nutartyje į esminius apeliacinių skundų argumentus išsamiai atsakė. Šis teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, kad išvados dėl R. K. ir A. K. kaltės padarius jiems inkriminuotas veikas grįstos įrodymų visuma ir išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinio teismo išvada, nes ji padaryta dar kartą išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visumos pagrindu, motyvuotai paneigiant prieš tai nurodytas nuteistųjų iškeltas gynybos versijas. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
16. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai nesilaikė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai, nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principų, pažeidė teisę į teisingą ir nešališką teismą. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinių skundų teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.
17. Konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos R. K. ir A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
18. Kasatoriaus R. K. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje A. K. naudojant fizinį smurtą prieš A. V., N. V. bandė apginti savo tėvą, tačiau iš automobilio išlipęs R. K. sudavė pastarajam kumščiu į veidą. Nuo patirto smūgio nukentėjusysis pajuto skausmą. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, prieš nukentėjusįjį N. V. atlikti R. K. nusikalstami veiksmai rodo jį veikus tiesiogine tyčia, t. y. R. K., suduodamas smūgį kumščiu N. V. į veidą, suprato, kad tokiais veiksmais sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą, ir to norėjo. Tokie neteisėti veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktų taikymo
20. Nuteistasis A. K. teigia, kad jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus, nes nėra nustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – chuliganiškos paskatos. Kasatorius teigia veikęs būtinosios ginties sąlygomis. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
21. Pažymėtina, kad teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2008, 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas imtis veiksmų yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriais ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2009">2K-235/2009</a>, 2K-78/2013).
22. Byloje nustatyta, kad tą pačią dieną (2017 m. kovo 19 d.) apie 18.30 val. A. V. ir A. G. šuo nutrūko nuo grandinės ir apkandžiojo nuteistųjų motiną J. K. bei jos vedžiojamą šunį. A. V. jautė kaltę dėl įvykio, todėl norėjo pasikalbėti su nuteistųjų tėvais ir išspręsti situaciją taikiai. Kadangi minėtas šuo apkandžiojo ir A. V. sūnų N. V., iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir laukė jos kieme. Apie 19.00 val. pro šalį važiavo automobilis, kuriame sėdėjo A. ir R. K. A. K. pro pravirą automobilio langą pradėjo šaukti ant A. V. dėl neprižiūrėto šuns, išlipo iš automobilio, pradėjo įžeidinėti nukentėjusįjį ir sudavė jam į veidą, o nukentėjusiajam nuo smūgio nugriuvus, pradėjo jį spardyti. A. G. bandė apginti savo vyrą ir sudavė metaline lėkšte A. K. per galvą, todėl pastarasis trenkė A. G. į veidą, o jai pargriuvus, pradėjo ją spardyti. Dėl A. K. suduotų smūgių A. V. lūžo žandikaulis, o A. G. (šiai pargriuvus) lūžo ranka.
23. Tokius A. K. nusikalstamus veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, nurodydamas, kad aplinkybė, jog nukentėjusiųjų šuo apkandžiojo A. K. motiną, nepateisina padarytų nusikalstamų veiksmų ir negali būti vertinama kaip svarus ir pateisinamas pretekstas taip elgtis; nebuvo jokio pagrindo kilusių nesutarimų aiškintis smurtu. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Skundžiamoje nutartyje teismas, akcentavęs veikos padarymui reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad A. K. įžeidinėjo A. V., nepagarbiai su juo elgėsi, mušė ir už save silpnesnę moterį A. G., tokius veiksmus atliko liudytojos S. N. akivaizdoje, be to, sužalodamas nukentėjusiuosius ir sukeldamas triukšmą, atkreipė kitų aplinkinių gyventojų dėmesį, sprendė, kad A. K. pasirinkta konflikto vieta ir būdas, kuriuo jis ignoravo elementarias moralės ir elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir niekinamą požiūrį į juos, yra pagrindas pripažinti jį veikus dėl chuliganiškų paskatų. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokią išvadą, pagal byloje nustatytas aplinkybes A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus.
24. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei taip neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus (tikras, o ne asmens įsvaizduojamas) ir akivaizdus, t. y. prasidėjęs ir dar nepasibaigęs, o teisė į būtinąją gintį neišnykusi. Tik nustačius šias sąlygas, aiškinamasi, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Šioje byloje nustatyta, kad būtent A. K. su broliu atvyko į įvykio vietą dėl mažareikšmės dingsties (išsiaiškinti su V. dėl netinkamai prižiūrimo šuns) ir pradėjo muštynes, jų metu sužalojo A. V. ir A. G. Nustatyta, kad nukentėjusioji A. G., gindama savo vyrą, metaline lėkšte sudavė A. K., todėl šis sudavė jai kumščiu, pastūmė, o nugriuvusią ėmė spardyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių bylos duomenų, patvirtinančių, kad A. K. ar jo turtui aptariamo įvykio metu grėsė realus pavojus. Teisėjų kolegija pritaria šiai išvadai. Kad nukentėjusieji būtų atlikę kokius nors veiksmus, keliančius A. K. sveikatai, gyvybei ar turtui tiesioginę, realią ir akivaizdžią grėsmę, dėl kurios jam būtų reikėję gintis, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šio konflikto metu A. K. patyrė kokius nors sužalojimus, pats nuteistasis į atitinkamas institucijas dėl nukentėjusiųjų prieš jį atliktų veiksmų, nuo kurių jam neva reikėjo gintis, nesikreipė. Taigi iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad A. K. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, priešingai – jis atliko puolamuosius veiksmus ir tyčia sužalojo du asmenis dėl chuliganiškų paskatų. Taigi apeliacinės instancijos teismas A. K. pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
Dėl įpareigojimo atlyginti neturtinę žalą
25. Teismas A. K. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose nurodytą nusikaltimą ir nuteisė jį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1, 5, 6, 8 punktus ir 3 dalį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per šį laikotarpį tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. turtinę ir neturtinę žalą, o per vieną mėnesį – atsiprašyti šių nukentėjusiųjų.
26. Nuteistajam A. K. nepagrįstai nustatytas įpareigojimas per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. priteistą neturtinę žalą.
27. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje nustatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Šioje teisės normoje nenurodyta pareiga atlyginti neturtinę žalą.
28. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės nurodytos BK 67 straipsnio 2 dalyje, viena iš jų yra turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas (4 punktas), tačiau nenurodytas neturtinės žalos atlyginimas. Pagal savo paskirtį ir turinį neturtinės žalos atlyginimas yra artimas turtinės žalos atlyginimui ar pašalinimui, todėl galėtų būti laikomas baudžiamojo poveikio priemone. BK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus (IX) nuostatų. Taigi baudžiamojo poveikio priemones nustato įstatymų leidėjas, o teismas baudžiamosios teisės normos turinio per plačiai aiškinti negali, dėl to gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurios nustatytos BK 67 straipsnio 2 dalyje.
29. Įpareigojimas atlyginti priteistą neturtinę žalą negali būti taikomas ir remiantis BK 75 straipsnio 3 dalimi. Pagal minėtą normą teismas nuteistajam gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenurodytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Yra skirtumas tarp nuteistajam galimų paskirti baudžiamojo poveikio priemonių, kurių baigtinis sąrašas nustatytas BK 67 straipsnio 2 dalyje, ir pareigų, kurių nebaigtinis sąrašas pateiktas BK 75 straipsnio 2 dalyje. BK X skyriaus 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta 11 pareigų, kurias galima skirti nuteistajam atidedant bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui.“ Lingvistiniu ir sisteminiu būdu aiškinant šios teisės normos turinį teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3 dalies nuostata, nuteistajam atidėdamas bausmės vykdymą, gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenustatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Taigi gali būti paskirtos kitos pareigos, kurios nenustatytos BK 75 straipsnio 2 dalyje (be ten nustatytų 11). Remiantis nurodytais argumentais darytina išvada, kad pagal BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas gali paskirti ir kitą pareigą, nei nurodytos BK 75 straipsnio 2 dalyje, tačiau negali paskirti neturtinės žalos atlyginimo, nes, kaip jau minėta, pagal savo paskirtį ir turinį ji laikytina baudžiamojo poveikio priemone, nes nukreipta ne į galimą teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui kaip pareigos, nustatytos BK 75 straipsnio 2 dalyje, ar kitos pareigos, paskirtos proceso dalyvių prašymu ar teismo nuožiūra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM1LTY5My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-135-693/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-135-693/2019">2K-135-693/2019</a>).
30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, abiejų instancijų teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, pašalinant A. K. paskirtą įpareigojimą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. priteistą neturtinę žalą.
Dėl proceso išlaidų
31. Nukentėjusieji A. V. ir N. V. pateikė atsiliepimus į kasatorių skundus ir prašo išieškoti iš nuteistųjų turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme (tačiau nenurodė kokio dydžio išlaidos ir nepateikė jas patvirtinančių dokumentų).
32. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau šios išlaidos turi būti pagrįstos finansiniais dokumentais, kuriuos nukentėjusysis turi pateikti teismui bylos nagrinėjimo metu. Tokių dokumentų kasacinės instancijos teismui nukentėjusieji su atsiliepimais nepateikė, dėl to jų prašymai dėl turėtų išlaidų išieškojimo atmestini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais, 106 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartį.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria, remiantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, A. K. paskirtas įpareigojimas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. neturtinę žalą.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Nukentėjusiųjų A. V. ir N. V. prašymus dėl turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Rima Ažubalytė
Vytautas Masiokas
