Dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl poveikio priemonių taikymo pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalį ir teisę paduoti atskirąjį skundą, teismui išnagrinėjus tokį prašymą, teismo pareigą motyvuoti sprendimą (nutartį), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-123-378/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01759-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.2; 3.3.1.19.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lintera“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lintera“ prašymą dėl baudos skyrimo ir teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo uždarosios akcinės bendrovės „Prof-T“ bankroto byloje, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims L. G., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prof-T“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl poveikio priemonių taikymo pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalį ir teisę paduoti atskirąjį skundą, teismui išnagrinėjus tokį prašymą, teismo pareigą motyvuoti sprendimą (nutartį), aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja teismo prašė buvusiam UAB „Prof-T“ vadovui L. G. skirti baudą bei apriboti jo teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas.

3. Pareiškėja nurodė, kad, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutarčiai, buvęs UAB „Prof-T“ vadovas bankroto administratorei neperdavė dokumentų ir turto, susijusių su Baltarusijoje registruota įmone „Techimport“, kurios vienintelė akcininkė buvo UAB „Prof-T“, todėl jam taikytinos poveikio priemonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir 10 straipsnio 14 dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymų dėl baudos skyrimo ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo.

5. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjos teigimu, bankroto administratoriui nebuvo perduoti dokumentai ir turtas, susiję su Baltarusijoje registruota įmone „Techimport“, kurios vienintelė akcininkė buvo UAB „Prof-T“. Teismas nustatė, kad UAB „Prof-T“ 2009 m. gruodžio 1 d. įmonės „Techimport“ akcijas pardavė, kad tiek akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, tiek debitorių sąrašas, kuriame nurodyti akcijas įsigiję asmenys, buvo perduoti bankroto administratoriui, kad asmenys, įsigiję akcijas, atsiskaitė su BUAB „Prof-T“. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog BUAB „Prof-T“ vadovo L. G. veiksmai ar neveikimas buvo akivaizdžiai nesąžiningi, tyčiniai, sąmoningai nukreipti į bankroto procedūrų vilkinimą ar kitokį trukdymą, netenkino pareiškėjos prašymų.

6. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties, nutraukė.

7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 315 straipsnio 2 dalies 2 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

8. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

9. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos kreditoriaus reikalavimas BUAB „Prof-T“ bankroto byloje sudaro tik 0,08 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Nei BUAB „Prof-T“ bankroto administratorius, nei kiti įmonės kreditoriai tokiems pareiškėjos prašymams nepritarė. Taigi pagal šiuo metu galiojančią ĮBĮ redakciją pareiškėja neturi teisės teikti prašymų dėl sankcijų buvusiam juridinio asmens vadovui pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti, ir apeliacinį procesą nutraukė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, įsigaliojusią nuo 2016 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo (įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodė, kad minėta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat įstatymui leidėjas nenustatė jokių atgalinio veikimo galios išimčių dėl ĮBĮ 14 straipsnio 10 dalies. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Prof-T“ 2010 m. gruodžio 30 d., o 2012 m. spalio 29 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu taikyti sankcijas įmonės vadovui, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, principu lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) ir kasacinio teismo praktika dėl šio principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDktNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-109-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-109-611/2015">3K-3-109-611/2015</a>; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-421/2015">3K-3-392-421/2015</a>; kt.), nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d. Taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu, ir tos materialiosios teisės normos, kurios galiojo teisinių santykių atsiradimo metu. ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>). ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis priskirtina materialiosios teisės normoms, todėl pareiškėjos teisei paduoti atskirąjį skundą taikytina ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.

10.2. Pareiškėja buvo pateikusi du prašymus: apriboti įmonės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi 1 punktu ir skirti įmonės vadovui baudą vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu. Apeliacinės instancijos teismas, nuraukdamas apeliacinį procesą, nesprendė ir nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo skirti įmonės vadovui baudą vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui visus dokumentus, šių dokumentų neperduoda arba perduoda ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 10 tūkst. litų (2896,20 Eur) baudą. Dabar galiojančioje šios teisės normos redakcijoje irgi nenustatyta jokių apribojimų kreditoriui kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo priklausomai nuo jo reikalavimų sumos dydžio.

11. Suinteresuotas asmuo L. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Pareiškėja 0,08 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų įsigijo tik iškėlus bankroto bylą ir nuo 2011 m. piktybiškai vilkina BUAB „Prof-T“ bankroto procesą. Siekiant užkirsti kelią kreditoriams piktnaudžiauti ir vilkinti bankroto procesą nuo 2016 m. sausio 1 d. ir buvo pakeista ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis bei susiaurintas asmenų, galinčių kreiptis į teismą dėl tokios sankcijos skyrimo, ratas. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, todėl susiaurinus asmenų, galinčių kreiptis į teismą dėl tokios sankcijos skyrimo, ratą yra palengvinama buvusio įmonės vadovo teisinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą, visiškai pagrįstai vadovavosi aktualia ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakcija.

11.2. Teisės norma, reglamentuojanti subjektų, galinčių bankroto procese teikti prašymus ir skundus, ratą, yra proceso, o ne materialiosios teisės. Atsižvelgdamas į tai, kad taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjUtMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-525-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-525-219/2016">3K-3-525-219/2016</a>), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai apeliacinį procesą nutraukė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ne pareiškėjos 2012 m. spalio 29 d. prašymą, o 2018 m. kovo 9 d. patikslintą prašymą.

11.3. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą kreditoriai neturi teisės kreiptis į teismą dėl baudos vadovui skyrimo. Tuo atveju, kai prašymą dėl kokių nors sankcijų bankrutuojančios įmonės vadovui taikymo gali pateikti kreditoriai, tai expressis verbis yra nurodyta ĮBĮ.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl poveikio priemonių taikymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį ir teisę paduoti atskirąjį skundą, teismui išnagrinėjus tokį prašymą, galiojimo laiko atžvilgiu

12. Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-561/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-561/2006">3K-3-561/2006</a>).

13. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>, 23 punktas).

14. ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>, 24 punktas).

15. Kasacinio teismo praktika dėl atgalinio teisės aktų galiojimo civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nuosekli – kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-100/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-100/2013">3K-3-100/2013</a>; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDktNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-109-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-109-611/2015">3K-3-109-611/2015</a>; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTItNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-392-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-392-421/2015">3K-3-392-421/2015</a>; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277-313/2016">3K-3-277-313/2016</a>, 23 punktas; kt.).

16. Tiek bankroto bylos iškėlimo metu, tiek kreditoriaus kreipimosi į teismą metu galiojo ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis

17. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 redakcija), nustatanti, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Pažymėtina, kad 2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 įsigaliojimo nuostatos nenustatė jokių išimčių dėl naujos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakcijos atgalinio veikimo galios (Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis).

18. Nuo 2016 m. sausio 1 d. teisę pateikti prašymą teismui apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu turi tik administratorius arba įmonės kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį tokią teisę turėjo kiekvienas įmonės kreditorius. Taigi nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo susiaurintas subjektų, galinčių kreiptis į teismą, ratas: kreiptis į teismą pagal šią teisės normą turi ne kiekvienas kreditorius, o tik kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, nustatanti subjektų, galinčių kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui, ratą, yra proceso teisės norma, todėl, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant, ar pareiškėja, kaip įmonės kreditorė, galėjo kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, taikytina pareiškėjos kreipimosi į teismą metu galiojusi ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) ir konstatuotina, kad pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui.

20. Sprendžiant, kas gali paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus prašymą taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, turi būti vadovaujamasi atskirojo skundo padavimo metu galiojančiomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų teisę paduoti atskirąjį skundą.

21. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kurio 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi nurodytoje įstatymo normoje įtvirtintas ĮBĮ nuostatų prioritetas kitų įstatymų normų atžvilgiu, vykdant bankroto procedūras (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-162/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-162/2009">3K-7-162/2009</a>).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėja atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties pateikė 2018 m. gegužės 29 d. Pagal tuo metu galiojusius CPK 305, 338 straipsnius atskirąjį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Bankrutuojančios įmonės kreditorius dalyvaujančiu byloje asmeniu tampa nuo nutarties, kuria patvirtinti jo finansiniai reikalavimai, įsiteisėjimo momento ir nuo tada įgyja visas dalyvaujančio byloje asmens teises (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir teisę susipažinti su bylos medžiaga bei apskųsti CPK nustatyta tvarka nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328/2012">3K-7-328/2012</a>).

23. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (tiek iki 2016 m. sausio 1 d., tiek po 2016 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) reglamentuoja tik asmenų teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemones buvusiam įmonės vadovui ir nereglamentuoja asmenų teisės paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą. Taigi, nagrinėjamu atveju visi byloje dalyvaujantys asmenys, tarp jų ir kreditorius, kuris kreipėsi į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą, nepriklausomai nuo to, kada paduotas atskirasis skundas – iki 2016 m. sausio 1 d. ar po 2016 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditorius, kuris kreipėsi į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą, ir po 2016 m. sausio 1 d.

24. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad pagal apeliacinio proceso metu galiojančią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakciją pareiškėja neturi teisės teikti prašymo dėl poveikio priemonių buvusiam juridinio asmens vadovui taikymo, todėl neturi teisės paduoti atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atmesti prašymą taikyti poveikio priemones buvusiam juridinio asmens vadovui, netinkamai taikė nurodytas proceso teisės normas ir šis pažeidimas lėmė neteisėtos nutarties nutraukti apeliacinį procesą priėmimą.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą (nutartį)

25. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

26. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99).

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-687/2015">3K-3-298-687/2015</a>).

28. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė du prašymus: 1) apriboti buvusio įmonės vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį, 2) skirti buvusiam įmonės vadovui baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi abu šiuos prašymus atmetė. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties ir prašė abu prašymus tenkinti (tiek prašymą apriboti buvusio įmonės vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį, tiek prašymą skirti buvusiam įmonės vadovui baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą).

29. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė tik motyvus dėl pareiškėjos prašymo pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį ir nieko nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Pažymėtina, kad, skirtingai negu ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, kuri nuo 2016 m. sausio 1 d. susiaurino asmenų, galinčių kreiptis į teismą su prašymu skirti apribojimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, ratą, apeliacinio proceso metu galiojantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas asmenų, galinčių kreiptis į teismą su prašymu skirti baudą, rato nesusiaurino.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjo prašymo skirti baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra be motyvų ir tai yra šios teismo nutarties absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 338 straipsnį.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nutraukti apeliacinį procesą naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė