Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-895/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41378-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.2.2; 2.1.7.5; 2.1.14; 2.4.5.2.1; 2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
išteisintajam J. W. (J. W.), jo gynėjai advokatei Danutei Kisinienei,
vertėjai Veslavai Tumas,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rolando Juškevičiaus ir nukentėjusiojo E. V. (E. V.) atstovų pagal įstatymą P. W. (P. W.), B. B.-V. ir įgaliotojo atstovo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį, J. W. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. V., civilinių ieškovų P. W., B. B.-V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu J. W. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo E. V. naudai iš civilinio atsakovo,,P“ priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo J. W. – 1500 Eur atstovavimo išlaidų, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti atstovams pagal įstatymą P. W. ir B. B.-V. Iš civilinio atsakovo,,P“ civiliniams ieškovams P. W. priteista 1000 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai, B. B.-V. – 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. W. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo, kad 2015 m. liepos 24 d. apie 15.40 val. Prienuose, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, vairuodamas A. Z. priklausantį krovininį automobilį,,Volvo FH 4XT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba,,Schmitz SKO 24SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (toliau – ir KET) 28 punktą, nurodantį, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. būdamas eismo dalyvis ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs nuteistojo J. W. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo vairuotojo J. W. veiksmai; ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtent dviratininko E. V. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (jo paties sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir nulipęs nuo dviračio, per ją vesdamas dviratį, būtų saugiai perėjęs, į pėsčiųjų perėją įvažiavo dviračiu, o pamatęs kliūtį dviračio nestabdė, pasuko vairą į kairę, ketindamas apvažiuoti krovininį automobilį išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos ribų ir su juo susidūrė. Taigi, šiuo atveju nėra nustatyta J. W. kaltės, kuri yra būtinasis BK 281 straipsnio nusikaltimo požymis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. Juškevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, yra nepagrįsta dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų; tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jų nevertino kaip visumos, išimtinai remdamasis išteisintojo J. W. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, padarė neteisingą išvadą, jog išteisintojo J. W. veiksmai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik specialisto išvada bei byloje esančiu vaizdo įrašu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino tiek visų proceso dalyvių parodymus, tiek vaizdo bei byloje esančią rašytinę medžiagą, atsižvelgė ir įvertino visas tiriamo eismo įvykio aplinkybes – tiek nukentėjusiojo E. V., tiek kaltinamojo J. W. veiksmus, liudytojų parodymus, vaizdo įraše užfiksuotas laiko ir įvykio aplinkybes, specialisto išvadą bei eksperto paaiškinimus, kitą rašytinę bylos medžiagą.
3.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu gautus įrodymus išsamiai ir nešališkai, padarė pagrįstą išvadą, jog J. W. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo – kilimo sąlyga, kadangi analogiškoje situacijoje kaltinamajam J. W., kaip eismo dalyviui, laikantis KET reikalavimų – prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, praleisti nespėjusius pereiti eismo dalyvius, šiuo atveju nespėjusį pervažiuoti dviratininką, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs vien dėl to, kad nukentėjusysis dviračiu per perėją važiavo, o ne ėjo.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar J. W. tiriamoje eismo situacijoje pradėdamas važiuoti galėjo pastebėti atvažiuojantį dviratininką. Apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokių duomenų byloje nesurinkta, o liudytojos B. S. parodymus, jog vilkiko vairuotojas žiūrėjo tik į dešinę pusę, vertino kaip prieštaringus, nes ji vairuotojo visą laiką nestebėjo. Tačiau šios liudytojos parodymais bei vaizdo įrašo medžiaga teismas skundžiamame nuosprendyje visgi rėmėsi, darydamas išvadą, kad būtent nukentėjusysis E. V. padarė šiurkštų KET taisyklių pažeidimą ir todėl yra atsakingas už eismo įvykį. Pažymėtina ir tai, jog skundžiamame nuosprendyje specialisto išvada bei eksperto L. Andrijausko paaiškinimai vertinami selektyviai, išimtinai pagrindžiant tik nukentėjusiojo E. V. kaltę dėl eismo įvykio bei padarant išvadą, jog jei jis, pamatęs kliūtį, būtų sustabdęs dviratį, o ne pasukęs vairą kairėn, eismo įvykio būtų išvengta.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neįvertino, ar J. W. padarytas KET pažeidimas nebuvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių kilimo sąlyga, kaip kad buvo nustatyta specialisto išvadoje bei eksperto paaiškinimais, taip pat remiantis vaizdo įrašo medžiaga, iš kurios matyti, jog dviratininkas įvažiuoja į perėją ir tik po to pradeda judėti krovininis automobilis, kuris kerta perėją. Kaip nustatyta byloje esančiais duomenimis, eismo sąlygos ir matomumas buvo geri, tačiau išteisintasis, neįsitikinęs, jog iš kairės pusės jo link pėsčiųjų perėja nėra eismo dalyvių, kadangi, kaip nurodė liudytoja B. S., vairuotojas tuo metu visą laiką žiūrėjo į priešingą – dešinę – pusę, dėl savo neapdairumo ir nerūpestingumo nepamatęs artėjančio dviratininko iš kairės pusės, nedavė jam kelio ir taip galbūt privertė jį keisti judėjimo kryptį, po to įvyko eismo įvykis.
4. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. V. atstovai pagal įstatymą P. W., B. B.-V. ir įgaliotasis atstovas advokatas G. Zavtrakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp padaryto KET pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, kai šias taisykles pažeidė keli eismo dalyviai, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog išteisintojo veiksmai nebuvo pagrindinė eismo įvykio priežastis; netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymus vertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą.
4.2. BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šio BK straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką ir jos padarinius, bet ir jų priežastinį ryšį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Be to, būtina nustatyti, ar kilę padariniai yra dėsningi ar atsitiktiniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-158/2009, 2K-52/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>, 2K-110-699/2017).
4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teisiniu požiūriu būtinoji eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga buvo nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai, yra nepagrįsta.
4.4. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog J. W. nesilaikė KET reikalavimų, nustatytų KET 9, 28 ir 101 punktuose (3.2 punktas nurodytas tik kaip paaiškinimas, ką reiškia reikalavimas „duoti kelią“), tačiau nuosprendyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog būtent KET 28 punkto (reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją leidžiančiam eiti signalui) pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Taigi, 3.2, 9 ir 101 punktų reikalavimų pažeidimų inkriminavimas J. W. neturi jokios įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui.
4.5. Teismas nepagrįstai nurodė, jog išteisintojo parodymai buvo nuoseklūs, nes, priešingai, ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose J. W. davė skirtingus parodymus dėl savo kaltės: 2016 m. birželio 1 d. apklausos metu savo kaltės nepripažino, nurodydamas, jog dėl įvykio kaltas tik nukentėjusiojo tėvas, kuris leido jam be priežiūros važiuoti gatve; 2016 m. birželio 15 d. apklausos metu, kuri buvo atliekama išteisintajam susipažinus su autotechninio tyrimo išvada bei pamačius vaizdo įrašą, J. W. savo kaltę pripažino iš dalies, manė, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad vaikas, važiuodamas dviračiu pėsčiųjų perėja, nesustabdė dviračio, pamatęs jo vairuojamą vilkiką, ir dėl to, kad jis pats neįsitikino, jog pėsčiųjų perėja jam iš kairės pusės atvažiavo dviratininkas ir važiavo per pėsčiųjų perėją. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį J. W. savo kaltės neginčijo, nuosprendį apeliacine tvarka skundė tik dėl baudos dydžio, savo poziciją pakeitė tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Taigi, išteisintojo parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nuoseklūs ir jais vadovautis apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.
4.6. Šis teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos B. S. parodymais bei vaizdo įrašo medžiaga, kurie paneigia išteisintojo parodymus. Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar J. W. tiriamojoje eismo situacijoje, pradėdamas važiuoti, galėjo pastebėti atvažiuojantį dviratininką, – ekspertas L. Andrijauskas paaiškino, jog jeigu vairuotojas būtų apsidairęs, jis dviratininką būtų matęs, nes jokių dviratininką užstojančių objektų nebuvo, kitų judančių transporto priemonių nebuvo, sankryža nedidelė, apie 8–9 metrai, kad būtų neįmanoma įžvelgti; liudytoja B. S. aiškiai nurodė, kad ji stebėjo nukentėjusįjį nuo pat įvažiavimo į pėsčiųjų perėją, J. W. neapsidairė prieš pradėdamas važiuoti per perėją, nes žiūrėjo tik į dešinę pusę, matė vilkiką važiuojant per perėją ir tik tuomet, kai pamatė, kad vaikas tikrai palįs po vilkiko ratais, nusisuko likus kelioms sekundėms iki susidūrimo; vaizdo įrašas patvirtina, jog oro ir matomumo sąlygos buvo geros, 14:41:54 val. prie sankryžos antroje eismo juostoje stovi krovininis automobilis, kuris suko į kairę, privažiavęs perėją sustojo, tuo metu per perėją ėjo keturi žmonės ir šuo, 14:42:17 val. į perėją įvažiavo dviratininkas ir tik tada pradėjo judėti krovininis automobilis, kuris kirto perėją. Taigi, J. W. pradėjus važiuoti, į pėsčiųjų perėją jau buvo įvažiavęs nukentėjusysis, todėl vilkiko vairuotojas privalėjo sustoti ir jį praleisti. Kadangi jis to nepadarė, akivaizdu, jog jis dviratininko nepamatė, t. y. prieš pradėdamas judėti neapsidairė ir neįsitikino, jog gali važiuoti.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į esmines aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, jog būtent J. W. padarytas KET pažeidimas yra būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis, be to, nukentėjusiojo veiksmai negalėjo būti pripažinti netikėtais, kurių vairuotojas neva nebūtų galėjęs tikėtis.
4.8. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į vairuotojo asmenines savybes, t. y. į tai, kad jis vairavo didesnio pavojaus šaltinį – krovininę transporto priemonę, yra profesionalus vairuotojas, todėl privalėjo itin atidžiai ir dėmesingai atlikti važiavimo per perėją manevrą, tačiau buvo nedėmesingas ir nepastebėjo dviratininko.
4.9. Nukentėjusysis dviračiu važiavo per pėsčiųjų perėją; pėsčiųjų perėja yra didesnio pavojingumo zona, kurioje vairuotojas turi būti ypač atidus. Teismų praktikoje nuosekliai konstatuojama, kad nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Be to, pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias nustato KET. Partrenkus žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje, vairuotojo kaltės paprastai nepašalina teiginiai, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiuojanti ar sustojusi mašina ir pan.
4.10. Nukentėjusysis dviračiu važiavo degant žaliam šviesoforo signalui ir nedideliu greičiu. Ši aplinkybė itin svarbi, vertinant, ar vairuotojas galėjo pamatyti lėtai važiuojantį dviratį, be to, lėtas važiavimas paneigia netikėtumo veiksnį, t. y. šioje situacijoje nesivadovautina teismų praktika, kai dviratininkas įvažiuoja į kelią dideliu greičiu, taip tapdamas netikėta kliūtimi. Nukentėjusysis įvažiavo į perėją ir tik tuomet pradėjo važiuoti vairuotojas.
4.11. Taigi, šios esminės aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nepaisant to, jog nukentėjusysis pažeidė KET 55, 64.9 punktų reikalavimus, nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių būtinoji sąlyga ir priežastis, kadangi eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis vaikas, būdamas jaunesnis nei 8 metų ir neprižiūrimas suaugusiojo, važiavo dviračiu per perėją, esant leidžiamam šviesoforo signalui, o todėl, kad kaltinamasis nedavė kelio nespėjusiam šiuo atveju pervažiuoti važiuojamosios dalies dviratininkui, pirmam pradėjusiam judėjimą, esant leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui.
4.12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatuota, kad „teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, nors ir yra iš dalies panašios, nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNjk4LTM5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-698-397/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-698-397/2017">1A-698-397/2017</a>, 1A-35-317/2018. Pažymėtina ir tai, kad kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2007">2K-195/2007</a>, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt. taip pat neturi precedento galios šioje byloje, nes minėtose bylose nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka ginčo situacijos faktinių aplinkybių, todėl negalima taikyti ir minėtose bylose teismo padarytos išvados, jog „vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį“, nes šioje byloje kliūtis nebuvo netikėta ir neįmanoma numatyti.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Juškevičiaus ir nukentėjusiojo E. V. atstovų pagal įstatymą P. W., B. B.-V. ir įgaliotojo atstovo advokato G. Zavtrakovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų
6. Kasaciniuose skunduose – tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo atstovų – keliamas priežastinio ryšio nustatymo klausimas, teigiant, kad J. W. padaryti KET pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis, jį išteisindamas apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarė neteisingas išvadas.
7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje J. W. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas J. W. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis, vairuodamas krovininį automobilį, pažeidė KET 28 punkto reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo dviratininko sveikata, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
8. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad pagrindinė priežastis, sukėlusi sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, buvo kaltinamojo padarytas KET 28 punkto nuostatų pažeidimas, t. y. kaltinamasis, būdamas eismo dalyvis ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, privalėdamas duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, vairuodamas krovininį automobilį, prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė. Teismas taip pat nurodė, kad nors nukentėjusysis pažeidė KET 55, 64.9 punktų nuostatas, t. y. važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims; prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims; dviračių vairuotojams draudžiama važiuoti pėsčiųjų perėjomis, tačiau jo padaryti KET pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių būtinoji sąlyga ir priežastis, kadangi eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis vaikas, būdamas jaunesnis nei 8 metų ir neprižiūrimas suaugusiojo, važiavo su dviračiu per perėją, esant leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui, o todėl, kad kaltinamasis nedavė kelio nespėjusiam šiuo atveju pervažiuoti važiuojamosios dalies dviratininkui, pirmam pradėjusiam judėjimą, esant leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui.
9. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje padarė priešingą išvadą dėl pagrindinės eismo įvykio priežasties, t. y. kad ne vairuotojo J. W., o būtent dviratininko E. V. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (jo paties sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir nulipęs nuo dviračio, per ją vesdamas dviratį, būtų saugiai perėjęs, į pėsčiųjų perėją įvažiavo dviračiu, o pamatęs kliūtį dviračio nestabdė, pasuko vairą į kairę, ketindamas apvažiuoti krovininį automobilį išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos ribų ir su juo susidūrė.
10. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir J. W. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu patikrinti, ar teismų padarytos išvados dėl priežastinio ryšio nustatymo pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize.
11. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą.
12. Teismų praktikoje priežastinis ryšys grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykle, kuri įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės. Kai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, būtinoji padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno arba abiejų eismo įvykio dalyvių kelių eismo taisyklių pažeidimai. Taigi teismas turi nustatyti kiekvieno padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo įtaką kilusiems padariniams ir pagrindinę eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-158/2009, 2K-297/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>, 2K-151/2011). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti motyvuota.
13. Siekiant tinkamai išspręsti priežastinio ryšio klausimą kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, visų pirma, būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines eismo įvykio aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80/2010).
14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylą, t. y., darydamas išvadą dėl priežastinio ryšio, jos nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nuosprendyje nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes; jų tikslus nustatymas, kaip minėta, yra itin reikšmingas tolesnėms išvadoms, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo kilusių padarinių pagrindinė priežastis.
15. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas.
16. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šis teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo gynėjo prašymą leisti pateikti nuteistąjį apibūdinančius dokumentus, taip pat į tai, kad, teisėjų kolegijos nuomone, specialisto išvada nėra pakankamai išsami, nutarė atlikti įrodymų tyrimą. Teisme įrodymų tyrimo metu buvo apklaustas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadą Nr. 11-1569 (15) davęs specialistas L. Andrijauskas, nukentėjusiojo E. V. atstovai pagal įstatymą P. W. ir B. B.-V., nuteistasis J. W., balsu perskaityti liudytojų B. S. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.
17. Nors apeliacinės instancijos teismas byloje atliko įrodymų tyrimą, tačiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepakankamai išsamiai, t. y. išsprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti, ir neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurias turėjo išsiaiškinti.
18. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai įvertino tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos B. S. parodymų, kad ji matė, kaip krovininio automobilio vairuotojas žiūrėjo tik į dešinę pusę ir todėl jis nematė atvažiuojančio dviratininko iš kairės pusės, patikimumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jais vadovavosi ir kartu visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste padarė išvadą, kad krovininio automobilio vairuotojas nematė (neįsitikino), kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad, kaip tvirtino J. W., jis, praleidęs einančius pėsčiuosius, buvo įsitikinęs, kad pėsčiųjų daugiau nėra ir tik tuomet pradėjo važiuoti toliau, tuo tarpu liudytoja B. S. krovininio automobilio vairuotojo visą laiką nestebėjo.
19. Taigi, nagrinėjamu atveju šios liudytojos parodymai kelia abejonių jų patikimumu tuo aspektu, ar ji, perėjusi gatvę pėsčiųjų perėja, eidama šaligatviu, objektyviai turėjo galimybę pamatyti ir (ar) galėjo matyti, kas darosi krovininio automobilio vairuotojo kabinoje, kur tiksliai žiūri vairuotojas ir pan.
20. Baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina įvairius tyrimo veiksmus ir būdus, kuriais gali būti tikrinami bylos duomenys. BPK 196 straipsnyje nustatyta, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje (parodymų patikrinimas vietoje). Pagal BPK 197 straipsnį liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus (eksperimentą). Atliekant eksperimentą, galima patikrinti įvykio ar reiškinio suvokimo, stebėjimo galimybę (matomumą ar girdimumą), tam tikrų veiksmų atlikimo galimybę ir pan.
21. Ikiteisminio tyrimo metu BPK 196, 197 straipsniuose nurodyti procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, BPK 287 straipsnyje ir 324 straipsnio 7 dalyje teismui suteiktomis teisėmis ir galimybėmis išsiaiškinti visas, kiek tai įmanoma, turinčias reikšmės teisingam nuosprendžiui priimti aplinkybes taip pat nebuvo pasinaudota. Nagrinėjamu atveju, patikrinus šios liudytojos parodymų patikimumą BPK nustatytais proceso veiksmais, galima pašalinti abejones ir tinkamai, vadovaujantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, įvertinti šios liudytojos parodymus tiek atskirai, tiek visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.
22. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Dėl to vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017, 2K-7-1-693/2018).
23. Taigi, atsižvelgiant į teismų praktikoje tokios kategorijos bylose nurodytas būtinas įvertinti aplinkybes, nagrinėjamu atveju, be kita ko, priežastinis ryšys dėl eismo įvykio kilimo turi būti siejamas su krovininio automobilio vairuotojo objektyvia galimybe pamatyti dviratininką, t. y. būtina įvertinti ir tai, ar susidariusioje eismo įvykio situacijoje krovininio automobilio vairuotojas objektyviai galėjo pamatyti dviratininką ir ar turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.
24. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pagal eismo sąlygas – buvo geros oro ir matomumo sąlygos – kaltinamasis, jei būtų buvęs atidus toje situacijoje, realiai galėjo pamatyti atvažiuojantį dviračiu vaiką ir turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar J. W. tiriamojoje eismo situacijoje, pradėdamas važiuoti, galėjo pastebėti atvažiuojantį dviratininką; teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, kad J. W., prieš pradėdamas važiuoti, turėjo galimybę matyti atvažiuojantį dviratininką.
25. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiomis abiejų instancijų teismų išvadomis, tokios teismų išvados kelia abejonių jų pagrįstumu, nes padarytos išsamiai neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių. Kaip minėta, eismo sąlygos yra tik viena iš aplinkybių, vertintinų sprendžiant, ar krovininio automobilio vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti atvažiuojantį dviratininką ir objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio taip pat neaišku, kokiais įrodymais remiantis buvo padaryta išvada, kad J. W., prieš pradėdamas važiuoti, neturėjo galimybės pamatyti atvažiuojančio dviratininko; ši išvada nepagrįsta išsamiu bylos įrodymų išnagrinėjimu, netinkamai motyvuota ir yra tik prielaida. Vairuotojo galimybė išvengti eismo įvykio – sustabdyti pradėjusią judėti didelę krovininę transporto priemonę – apskritai neanalizuota ir dėl to teismų sprendimuose nepasisakyta.
26. Byloje esant skirtingiems išteisintojo J. W. ir liudytojos B. S. parodymams, specialisto išvadai ir paaiškinimams, kad tiek dviratininko, tiek vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir kad jie abu turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, pirmosios instancijos teismas, o jam to nepadarius – apeliacinės instancijos teismas, privalėjo itin kruopščiai išanalizuoti bylos aplinkybes dėl vairuotojo J. W. galimybės pamatyti dviratininką ir išvengti eismo įvykio (sustabdyti krovininę transporto priemonę ir pan.) ir, jei reikalinga, imtis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų procesinių priemonių su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir (ar) patikslinti. Šiame kontekste teismas taip pat turi įvertinti ir tai, ar dviratininko padaryti KET pažeidimai neapribojo vairuotojo galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti.
27. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme specialistas L. Andrijauskas nurodė, kad jeigu vairuotojas būtų apsidairęs – dviratininką būtų matęs, nes jokių dviratininką užstojančių objektų, kitų judančių transporto priemonių ir kliūčių, kurios būtų trukdžiusios vairuotojui pamatyti vaiką, nebuvo, sankryža nedidelė, apie 8–9 metrai, kad būtų neįmanoma įžvelgti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, aiškinantis apie vairuotojo objektyvią galimybę pamatyti dviratininką, tas pats specialistas L. Andrijauskas nurodė, kad tai nustatyti – ne jo kompetencija, tačiau teismas daugiau šių aplinkybių nebesiaiškino. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo imtis procesinių priemonių (veiksmų) prieštaravimams ir byloje iškilusioms abejonėms pašalinti.
28. Be to, byloje taip ir liko nenustatyta nei dviratininko judėjimo pėsčiųjų perėja, o po to išvažiuojant iš jos judėjimo trajektorija, nei jo važiavimo greitis. Pirmosios instancijos teisme liudytoja B. S. nurodė, kad dviratininkas, įvažiuodamas į sankryžą, važiavo negreitai. Specialisto išvadoje nurodyta, jog dviratininkas, prieš tai važiavęs šaligatviu palei (duomenys neskelbtini) gatvę, privažiavęs šviesoforų reguliuojamą (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, įvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį, pavažiavęs pėsčiųjų perėjos ribose maždaug dvi eismo juostas pradėjo nusukinėti į kairę ir tuo metu į dviračio priekinio rato dešinį šoną priekinės dalies kairiu kampu atsitrenkė krovininis automobilis; susidūrimas įvyko krovininiam automobiliui priekine dalimi jau būnant už pėsčiųjų perėjos. Apeliacinės instancijos teisme specialistas nurodė, kad dviratininko greitis nebuvo nustatytas, nes toks klausimas nebuvo užduotas, gal iš vaizdo medžiagos būtų apskaičiavęs dviračio judėjimą, jei neišeina apskaičiuoti tuo metu buvusio greičio, tai naudojant statistinius dviratininko duomenis greitį galima apskaičiuoti apytiksliai. Taigi, dviratininko judėjimo trajektorijos bei jo važiavimo greičio, dviračio ir didžiulio krovininio automobilio su priekaba padėties vienas kito atžvilgiu tam tikru laiko momentu nustatymas reikšmingas sprendžiant pirmiau minėtus klausimus dėl vairuotojo galimybės pamatyti dviratininką ir išvengti eismo įvykio. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, ar krovininio automobilio vairuotojas turėjo galimybę pamatyti atvažiuojantį dviratininką, nepagrįsta išsamia visų įrodymų ir aplinkybių analize.
29. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
30. Minėtų aplinkybių nustatymas yra labai svarbus įgyvendinant principinę nuostatą, įtvirtintą BPK 1 straipsnyje, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismo pareiga – imtis visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vienas svarbiausių baudžiamojo proceso įstatymo principų yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, nes tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes galima įrodymus įvertinti, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Neišsiaiškinus minėtų aplinkybių ir jų neįvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytų kitų aplinkybių kontekste, negalima išspręsti, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo kilusių padarinių pagrindinė priežastis, o kartu ir dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo J. W. veiksmuose.
31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
32. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų prokuroro ir nukentėjusiojo atstovų kasacinių skundų argumentų, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.
Dėl prašymo atlyginti kelionės išlaidas
33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai išteisintasis J. W. pateikė prašymą dėl kelionės išlaidų, susijusių su jo atvykimu į 2019 m. sausio 15 d. teismo posėdį, apmokėjimo.
34. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis.
35. Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, išvardytų šio straipsnio 1–5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104 straipsnio (,,Proceso išlaidų atlyginimas“) 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. BPK 105 straipsnio (,,Proceso išlaidų išieškojimas“) 5 dalyje nurodyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
36. Paprastai teismų praktikoje šios nuostatos aiškinamos kaip nereglamentuojančios proceso išlaidų atlyginimo iš valstybės išteisintajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, 2K-260-303/2015, 2K-7-76-222-2016). Pagal savo prasmę ir pobūdį BPK 103 straipsnyje nurodytomis proceso išlaidomis yra laikomos tos išlaidos, kurias patiria valstybė baudžiamojo proceso metu. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais nėra subjekto, iš kurio būtų galima išieškoti proceso išlaidas, todėl šių išlaidų našta tenka valstybei.
37. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti. Nagrinėjamu atveju šioje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepriėmė nė vieno iš šių BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatytų sprendimų, o nutarė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis lieka neįsiteisėjęs, J. W. kaltės klausimas galutinai neišspręstas ir galutinis sprendimas dėl to nepriimtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. W. prašymas apmokėti kelionės išlaidas paliktinas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
J. W. prašymą atlyginti kelionės išlaidas palikti nenagrinėtą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
