Civilinė byla Nr. 3K-3-188/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
119.12; 126.8; 130.1.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos-Anglijos uždarosios akcinės bendrovės,,Jadecloud-Vilma“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ ieškinį atsakovui Lietuvos-Anglijos uždarajai akcinei bendrovei „Jadecloud-Vilma“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Lietuvos ar Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą, kurioje ieškovas, Latvijos Respublikoje buveinę turinti bendrovė, pareiškė ieškinį skolininkui (atsakovui), Lietuvos Respublikoje buveinę turinčiai bendrai Lietuvos-Anglijos bendrovei, dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo. Šis ieškovo reikalavimas kyla iš trečiojo asmens, Vokietijos bendrovės, prieš kurią Vokietijos teismuose pradėtas bankroto procesas, bankroto administratoriaus ir ieškovo 2007 m. rugpjūčio mėnesį sudarytos Sutarties dėl teisių perleidimo.
Ieškovas Latvijos įmonė „F-Tex SIA“ prašė teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos-Anglijos UAB „Jadecloud – Vilma“ nepagrįstai gautų 523 700,20 Lt pajamų, 375 365,06 Lt palūkanų, 8,19 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą.
Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad ieškovas yra vienintelis Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ (toliau ir – NPLC) kreditorius, kurio finansinis reikalavimas yra 259 770,63 euro. Daugiausia įsiskolinta 2001 m. pradžioje. NPLC nuo 2001 m. yra nemoki, o Duisburgo žemės teismo 2005 m. sausio 24 d. sprendimu jai buvo iškelta bankroto byla. 2001 m. vasario-birželio mėnesiais NPLC, būdama nemoki, sumokėjo atsakovui 523 700,20 Lt (90 085,70 svarų sterlingų ir 1900 eurų). Ši suma atsakovui buvo sumokėta nepagrįstai, nes NPLC visų pirma turėjo padengti tuo metu buvusį įsiskolinimą ieškovui. NPLC bankroto administratorius 2008 m. birželio 20 d. ir 2008 m. gruodžio 30 d. raštais atsakovui, remdamasis Vokietijos bankroto kodekso 133 straipsnio 1 dalimi ir 134 straipsnio 1 dalimi, užginčijo 2001 m. vasario-birželio mėnesiais NPLC atliktus mokėjimus atsakovui ir pareikalavo atsakovo gautas sumas grąžinti.
2007 m. rugpjūčio 28 d. NPLC bankroto administratorius sutartimi ieškovui perleido visus NPLC reikalavimus į trečiuosius asmenis, įskaitant ir teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti 2001 m. vasario-birželio mėnesiais neteisėtai gautas sumas. Bankroto administratorius, perleisdamas visus bankrutuojančios Vokietijos bendrovės reikalavimus, nesuteikė jokių garantijų nei dėl reikalavimo turinio, nei dėl dydžio, nei dėl faktinio ar teisinio įvykdymo. Visų NPLC reikalavimų perleidėjas, t. y. bankroto administratorius, įsipareigojo, kad, paaiškėjus naujiems NPLC reikalavimams, kuriuos jis galėtų pareikšti kaip bankroto administratorius, jie taip pat šia sutartimi yra perleidžiami ieškovui. Perėmėjas (ieškovas) nėra įstatymiškai įpareigotas užtikrinti perimamų reikalavimų vykdymą. Kilus pretenzijoms dėl perimtų reikalavimų išieškojimo, reikalavimų perėmėjas atleidžia perleidėją (bankroto administratorių) nuo bet kokios atsakomybės. Perėmėjas sumoka perleidėjui 33 proc. nuo pajamų, gautų iš perleidžiamų reikalavimų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia Vokietijos bankroto kodekso 133 straipsnio 1 dalies ir 134 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios suteikia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriui teisę ginčyti šios įmonės veiksmus, kurie atlikti iki bankroto bylos iškėlimo, jei šie veiksmai pažeidžia kreditorių interesus. Duisburgo žemės teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartimi Vokietijos įmonei „Neo Personal Light Clothing GmbH“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas advokatas Dirk Hammes. Ieškovas reikalavimo teisę į atsakovą įgijo iš NPLC bankroto administratoriaus, kuris jam šią teisę perleido 2007 m. rugpjūčio 28 d. Sutartimi dėl teisių perleidimo. Ieškovas yra NPLC kreditorius, reiškiantis 259 770,63 euro reikalavimą. NPLC bankroto administratorius 2008 m. birželio 20 d. ir 2008 m. gruodžio 30 d. raštais atsakovui pranešė, kad 2001 m. NPLC atlikti mokėjimai atsakovui yra neteisėti pagal Vokietijos bankroto kodekso 133 straipsnio 1 dalį, 134 straipsnio 1 dalį, ir pareikalavo atsakovą gautas sumas grąžinti NPLC. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) 2009 m. vasario 12 d. sprendimu byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium NV, nustatė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo atsakovo, turinčio savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, atžvilgiu. Šiame Teisingumo Teismo sprendime taip pat nurodyta, kad Teisingumo Teismas jau yra sprendęs, jog ieškinys, susijęs su bankroto byla, nepatenka į Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse vykdymo taikymo sritį. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad ieškinys turi būti nagrinėjamas Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto bylą iškėlusios valstybės, t. y. Vokietijos, teismuose (Reglamento Nr. 1346/200 3 straipsnio 1 dalis, Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalis, 780 straipsnis), todėl ieškinys paliktas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi tenkintas ieškovo Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ atskirasis skundas ir panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartis bei civilinė byla perduota nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium NV konstatuota, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo [pranc. k. une action révocatoire fondée sur l’insolvabilité, angl. k. an action to set a transaction aside by virtue of insolvency] atsakovo, turinčio savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, atžvilgiu. Tai iš esmės reiškia, kad ieškiniai dėl nuginčijimo patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, suteikiama tarptautinė kompetencija tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančių ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad bankroto bylą iškėlusio teismo kompetencijos nagrinėti bylas dėl nuginčijimo pripažinimas, ką 2009 m. vasario 12 d. prejudiciniu sprendimu padarė Teisingumo Teismas, nereiškia išimtinės nacionalinio teismo tarptautinės kompetencijos nustatymo.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė nenustato išimtinio teismingumo ieškiniams dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo ir kad minėtų tikslų, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes (ieškovas yra vienintelis bankrutuojančios Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ kreditorius, šios įmonės bankroto administratorius jam yra perleidęs reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu), galima pasiekti šią bylą nagrinėjant pagal atsakovo buveinės vietą, todėl sprendė, kad byla nagrinėtina iš esmės pagal atsakovo buveinę Vilniaus apygardos teisme.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos-Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartį. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Reglamento Nr. 44/2001 septintojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad būtina, jog šio reglamento taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus aiškiai nustatytas bylas. Viena iš tokių aiškiai nurodytų bylų yra Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta sritis, kuriai Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas, t. y. bankroto, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesai, teisminės priemonės, kompromisiniai susitarimai ir panašios bylos. Teisingumo Teismas 1979 m. vasario 22 d. sprendime byloje Nr. 133/78 Henri Gourdain v. Franz Nadler konstatavo, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo netaikoma su bankrotu glaudžiai susijusioms byloms, kuriose ginamas bendras kreditorių interesas.
Reglamento Nr. 1346/2000 šeštojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais. Atsižvelgiant į tai, Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 reguliavimo dalykas negali sutapti, o Reglamento Nr. 1346/2000 reguliavimo dalykas apriboja Reglamento Nr. 44/2001 reguliavimo dalyką.
2. Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium NV pateiktas Reglamento Nr. 1346/2000 aiškinimas, kad šis Reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis, reglamentuojančiomis kompetenciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Šiame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, kad visų ieškinių, tiesiogiai susijusių su įmonės bankrotu, sukoncentravimas valstybės narės teismuose, turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, atitinka Reglamento Nr. 1346/2000 tikslą – padidinti tarpvalstybinius padarinius sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą; galimybė įvairiems nacionaliniams teismams turėti jurisdikciją skirtingose valstybėse narėse pareikštų ieškinių dėl nuginčijimo atžvilgiu reikštų, kad susilpninamas tokio tikslo siekimas. Kasatoriaus teigimu, nurodytai Teisingumo Teismo bylai analogiška nagrinėjama byla, kurioje pareikštas ieškinys dėl nuginčijimo, todėl ieškinys turėtų būti sprendžiamas valstybėje narėje, kurioje yra nagrinėjama bankroto byla, t. y. Vokietijoje.
3. Teisingumo Teismo praktiką atitinka bei patvirtina ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad Vokietijos teismų jurisdikcija nagrinėti su bankroto byla susijusias bylas tuo atveju, kai pagrindinė bankroto byla iškelta Vokietijoje, yra išimtinės prigimties. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti su Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto byla susijusios bylos, nes Lietuva nėra nei NPLC pagrindinių turtinių interesų buvimo vieta, nei vieta, kurioje yra NPLC priklausanti įmonė (Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1, 2 dalys).
Priešingu atveju, Lietuvos teismams pripažinus savo jurisdikciją nagrinėti bylą, būtų neatsižvelgta į Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas ir nurodytame Teisingumo Teismo sprendime pateiktą jų išaiškinimą, pagal kurį reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turto ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą, ieškant palankesnės teisinės padėties. Tokiu atveju Lietuvos teismai sukurtų pagrindą skirtingai aiškinti Europos Sąjungos teisę, t. y. Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Be to, kasatoriaus teigimu, Lietuvos teismams priteisus pagal ieškinį reikalaujamą sumą, atsakovas siektų reikšti reikalavimą Vokietijos įmonei „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto byloje, tačiau kasatorius savo kaip kreditoriaus teisių Lietuvoje negalėtų ginti.
Ieškovas Latvijos įmonė „F-Tex SIA“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo Lietuvos-Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“ kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Nei Reglamente Nr. 1346/2000, nei Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendime byloje Nr. C-339/07 neįtvirtinta išimtinės bankroto bylos valstybės narės teismų jurisdikcijos, t. y. bankroto bylą iškėlusio teismo kompetencijos nagrinėti bylas dėl nuginčijimo pripažinimas nereiškia išimtinės kompetencijos nustatymo. Išvadą, kad ne tik bankroto bylos valstybės teismai, bet ir kitų valstybių narių teismai gali nagrinėti su bankroto byla susijusias bylas, patvirtina nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo išaiškinimas, kad Reglamente Nr. 1346/2000 pripažįstama galimybė, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai priimtų sprendimą taip pat ir dėl tokių ieškinių, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Ieškovo teigimu, sąvoka,,galimybė“ nurodytame kontekste negali ir neturi būti traktuojama kaip išimtinė bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Jeigu Reglamente Nr. 1346/2000 nenustatyta išimtinės bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teismų jurisdikcijos, bylos teismingumą gali nulemti ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, t. y. šių reglamentų nuostatos „persidengia“, bet neprieštarauja vienos kitoms.
2. Nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas priimtas vėliau, negu ieškinys priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos teisme, dėl to turėtų būti taikomos ieškinio padavimo metu galiojusios jurisdikcijos nustatymo taisyklės. Be to, iki šio Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo pats atsakovas neprieštaravo dėl Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos. Vokietijos teismų praktika dėl savo jurisdikcijos nustatymo tokiose bylose, kokia nagrinėjama Lietuvos teismuose, iš esmės grindžiama pagal Reglamento Nr. 44/2001, o ne pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Lietuvos teismuose nagrinėjamą ginčą reikia spręsti inter alia atsižvelgiant į Vokietijos teismų praktiką, suformuotą iki nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo.
3. Palikus ieškinį nenagrinėtą ieškovui būtų užkirsta galimybė savo interesus ginti per teismą, nes, pirma, paraleli byla prieš atsakovą Vokietijoje nutraukta, antra, bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme yra pasiekęs tokią stadiją, kai jį nutraukti būtų neefektyvu, ir, trečia, ieškinio teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas ieškinio priėmimo metu, neatsižvelgiant į vėliau paaiškėjusias aplinkybes.
Ieškovas pažymi tai, kad Vokietijoje nenagrinėjama šiai civilinei bylai tapati ar su ja susijusi byla. Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto bylą žinioje turintis Duisburgo žemės teismas 2009 m. lapkričio 30 d. potvarkiu konstatavo, kad ieškovo Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ ieškinys prieš atsakovą „Jadecloud-Vilma“ neteismingas šiam teismui, nes, kaip nurodė šis teismas, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta ne Duisburge. Tokios praktikos laikosi Vokietijos teismai taip pat ir kitose išnagrinėtose bylose. Dėl to, ieškovo teigimu, palikus ieškinį nenagrinėtą Vilniaus apygardos teisme, būtų nepagrįstai suvaržyta ieškovo teisė į teisminę gynybą, nes ir ieškiniui Vokietijoje pateikti būtų praleistas ieškinio senaties terminas.
4. Bylos perkėlimas į Vokietijos teismą, nagrinėjantį NPLC bankroto bylą, ir ten proceso pradėjimas nepadėtų pasiekti Reglamente Nr. 1346/2000 išvardytų tikslų – proceso koncentruotumo, operatyvumo, efektyvumo – ir juos netgi paneigtų. Proceso perkėlimas ieškovui kainuotų brangiai, o byloje Lietuvoje pasirengta teisminiam nagrinėjimui ir procesas yra gana toli pasistūmėjęs. Ieškovo teigimu, vien tai, kad būtų patenkintas ieškovo ieškinys, atsakovas savaime netaptų NPLC kreditoriumi, nes turėtų būti įrašytas į kreditorių sąrašą ir patvirtintas kompetentingo Vokietijos teismo. Be to, tai, jog NPLC bankroto administratorius ieškovui perleido reikalavimą į atsakovą, nereiškia, kad tokiu veiksmu jam galėtų būti užkirstas kelias tapti Vokietijos įmonės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ kreditoriumi bankroto byloje.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjant bylą kasaciniam teismui kilo 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimų, inter alia susijusių su ieškovo pareikšto ieškinio kvalifikavimu bei su ieškovo teisės į teismą užtikrinimu. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisės taikymas privalo būti vienodas visose valstybėse narėse, paremtas atitinkamomis Europos Sąjungos teisės normomis bei Teisingumo Teismo praktika dėl šių normų aiškinimo ir galiojimo.
Dėl nacionalinio teismo jurisdikcijos nustatymo sprendžiant su bankroto procesu glaudžiai susijusį actio Pauliana ieškinį
Teisėjų kolegijos nuomone, nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jis kompetentingas nagrinėti konkretų ginčą, kai kyla Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų kolizijos situacija, pirmiausia turi kvalifikuoti ieškovo reikalavimą. Teisingas ieškovo reikalavimo identifikavimas ir nulems, kokį Europos Sąjungos teisės aktą reikia taikyti: Reglamentą Nr. 1346/2000 ar Reglamentą Nr. 44/2001. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai ir tinkamai nekvalifikavo ieškovo reikalavimo, juolab kad šalys kelis kartus teikė skirtingą poziciją dėl šio reikalavimo kvalifikavimo. Tai galėjo lemti netinkamą Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 tarpusavio taikymą.
Pažymėtina, kad negalimas toks ieškovo reikalavimo kvalifikavimas, kurio pagrindu nacionaliniai teismai turėtų jurisdikciją tiek pagal Reglamentą Nr. 1346/2000, tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Tokia kasacinio teismo pozicija yra grindžiama tuo, kad Reglamentas Nr. 44/2001 laikytinas lex generalis, o visi kiti teisės aktai, nustatantys nacionalinių teismų jurisdikciją tam tikrais klausimais (pvz., 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000) – lex specialis. Galimybė ieškovui vienu metu rinktis taikyti bendrąsias ar specialiąsias jurisdikcijos taisykles neišvengiamai pažeistų Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą akcentuotą teisinio saugumo principą, kuriuo paremta visa Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teismų jurisdikcijos nustatymo sistema.
Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos Reglamento Nr. 44/2001 normų atžvilgiu, minėta, laikytinos lex specialis. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Atsižvelgiant į tai, neperkvalifikavus ieškovo reikalavimo (jei jį perkvalifikuoti leidžia byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma) ir toliau laikant, kad jis išplaukia iš bankroto proceso, negalima grįsti nacionalinių teismų jurisdikcijos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų pagrindu.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nusprendė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsniu nenustatytas išimtinis teismingumas ieškiniams dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, ir pritardamas apelianto argumentams (įskaitant ir dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo) nepagrįstai pripažino Lietuvos teismų jurisdikciją vien tik pagal atsakovo buveinės vietą. Net ir sutinkant su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturi išimtinės jurisdikcijos nagrinėti bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, kompetencija nagrinėti tokį su bankroto procesu glaudžiai susijusį ieškinį (jei reikalavimas teismo tokiu pripažįstamas) bet kokiu atveju gali būti grindžiama tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis.
Tokia kasacinio teismo pozicija inter alia grindžiama ir generalinio advokato p. D?maso Ruiz-Jarabo Colomer išvada, pateikta Teisingumo Teismui byloje Seagon, kurioje išreiškiama nuomonė, kad nacionalinio teismo jurisdikcija spręsti ieškinius dėl nuginčijimo bankroto procese yra santykinai išimtinė, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išimtinę teisę pareikšti tokį ieškinį (generalinio advokato D?maso Ruiz-Jarabo Colomer 2008 m. spalio 16 d. išvada byloje Seagon, C-339/07). Teisėjų kolegija abejoja, ar Lietuvos teismai pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 turėtų jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą, jei būtų laikoma, kad jis tiesiogiai išplaukia iš bankroto proceso ar su juo yra glaudžiai susijęs, nes byloje pareikštas ieškinys nelaikytinas šalutine bankroto byla (Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnis) ar apsauginio pobūdžio priemone (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnis).
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Sprendime Gourdain / Nadler konstatavo, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p. 77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija) jos 1 straipsnio 2 pastraipos prasme netaikoma su bankroto ar su analogišku procesu glaudžiai susijusioms byloms (Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. Sprendimas Gourdain / Nadler, 133/78, Rink. 1979, p. 733). Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, šiam reglamentui pakeitus Briuselio konvenciją, bet kuri nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismo praktika dėl Briuselio konvencijos yra ir Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo praktika, nebent Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos ekspresyviai pakeistų Briuselio konvencijos teisinį reguliavimą (pvz., teismų jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis).
Kita vertus, Sprendime Seagon Teisingumo Teismas nurodė, kad, remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 šeštąja konstatuojamąja dalimi, šis kriterijus, t. y. ieškinys, tiesiogiai išplaukiantis iš bankroto proceso ar su juo glaudžiai susijęs, yra Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo dalyką apribojantis kriterijus. Atsižvelgiant į tai bei siekiant Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų taikymo veiksmingumo, šio reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, taip pat suteikiama tarptautinė kompetencija tiesiogiai išplaukiančių iš šios bylos ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Seagon, C-339/07, Rink. 2009, p. I-767).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilo Teisingumo Teismo išaiškinimų, pateiktų Sprendime Gourdain / Nadler ir Sprendime Seagon, tinkamo supratimo ir pritaikymo nagrinėjamam ginčui poreikis, kuriam patenkinti vien kasacinio teismo išaiškinimų nebeužtenka. Būtina atsižvelgti į kolizinį Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų taikymą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bei proceso šalys skirtingai supranta ir aiškina Teisingumo Teismo Sprendimą Seagon. Ginčas, susijęs su jurisdikcijos nustatymu, kasaciniame procese iš esmės vyksta dėl Sprendimo Seagon dalies, pagal kurią bankroto bylą iškėlusiam valstybės narės teismui „taip pat suteikiama tarptautinė kompetencija tiesiogiai išplaukiančių iš šios bylos ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu“ (Sprendimo Seagon 21 punktas), o „šioje nuostatoje [Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa] pripažįstama galimybė, kad valstybės narės, kurios teritorijoje, remiantis šio reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, buvo iškelta bankroto byla, teismai priimtų sprendimą ir dėl tokių ieškinių, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje“ (Sprendimo 26 punktas). Ieškovas ir apeliacinės instancijos teismas mano, kad tokią Teisingumo Teismo poziciją galima laikyti kaip reiškiančią bankroto bylą iškėlusio teismo jurisdikcijos pripažinimą, tačiau ne kaip išimtinę, o atsakovas bei pirmosios instancijos teismas priešingai – teigia, kad tokia teismo kompetencija yra išimtinė.
Atsižvelgdama į Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, Teisingumo Teismo Sprendimus Gourdain / Nadler ir Seagon bei generalinio advokato išvadą Seagon byloje, teisėjų kolegija yra linkusi, minėta, laikyti, kad tik bankroto bylą iškėlęs teismas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl nuginčijimo, jei jis išplaukia iš bankroto proceso ar su juo yra glaudžiai susijęs, nebent būtų nustatyta kitų valstybių narių teismų kompetencija pagal specifinius Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtintus pagrindus (šalutinė bankroto bylą, apsauginės priemonės). Kita vertus, tokia pozicija neturėtų būti visiškai suabsoliutinta, nes, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo Sprendime Seagon, ieškinių dėl nuginčijimo atžvilgiu valstybės narės turi nustatyti, kuris teismas yra kompetentingas teritoriniu ir dalyko atžvilgiais, ir kad šis teismas nebūtinai turi būti iškėlęs bankroto bylą (Sprendimo 27 punktas). Be to, Reglamento Nr. 1346/2000 vienuoliktoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad šiame reglamente pripažįstama, jog, esant dideliems materialiosios teisės skirtumams, nustatyti universalų bankroto bylų procesą visoje Bendrijoje yra nepraktiška.
Dėl actio Pauliana kaip iš bankroto proceso (ne)išplaukiančio ar su juo tiesiogiai (ne)susijusio ieškinio kvalifikavimo
Kasaciniame procese nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovo pareikštas reikalavimas neišvengiamai patenka į iš bankroto proceso išplaukiančio ar su juo tiesiogiai susijusio ieškinio apimtį, t. y. nėra visiškai aišku dėl ieškovo reikalavimo kvalifikavimo, kuris, minėta, lemia Reglamento Nr. 1346/2000 taikymą. Šis reikalavimo kvalifikavimo neaiškumas kyla dėl specifinių nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių a fortiori, nesutampančių su nagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismo Sprendimuose Gourdain / Nadler ir Seagon, kurios ir paskatino Teisingumo Teismą priimti šiuos sprendimus.
Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimą dėl Vokietijos bankrutuojančios įmonės atliktų mokėjimų atsakovui nuginčijimo Lietuvos teismuose reiškia ne šios įmonės bankroto administratorius ar likvidatorius, o kreditorius. Primintina, kad Teisingumo Teismo nagrinėtose bylose Gourdain / Nadler ir Seagon reikalavimus dėl nuginčijimo reiškė būtent bankroto administratorius. Sprendime Seagon Teisingumo Teismas akcentavo, kad pagal Vokietijos teisę (ji aktuali ir nagrinėjamoje byloje) ieškinį dėl nuginčijimo gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip siekiant visų bankrutuojančios įmonės kreditorių apsaugos (Sprendimo 16 punktas), ieškinio dėl nuginčijimo tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus (Sprendimo 17 punktas), o Sprendime Gourdain / Nadler pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusią Prancūzijos teisę tik bankroto administratorius (taip pat teismas, veikiantis ex officio), turi teisę pareikšti ieškinį, kuriuo visų kreditorių vardu ir interesais siekiama dalinio skolų grąžinimo (pranc. k. remboursement) (Sprendimo 5 punktas). Šios ir kitos aplinkybės (pvz., ieškinio senatis, tokio reikalavimo pareiškimas tik bankroto procese) būtent ir leido Teisingumo Teismui konstatuoti, kad ieškinys dėl nuginčijimo, kurį pareiškia bankroto administratorius, yra glaudžiai susijęs su bankroto procesu.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį Vokietijos bendrovės „Neo Personal Light Clothing GmbH“ bankroto administratorius, advokatas Dirk Hammes, ir ieškovas, šios įmonės kreditorius, sudarė Sutartį dėl teisių perleidimo, pagal kurią ieškovui inter alia perleidžiama teisė nuginčyti be teisėto pagrindo NPLC atliktus mokėjimus atsakovo naudai. Kasacinio teismo nuomone, ši aplinkybė yra lemiama nagrinėjamo ginčo sprendimui. Taigi ieškovas veikia ne šalia ar paraleliai bankroto administratoriaus, tačiau vietoj jo. Vis dėlto teisėjų kolegija laiko, kad Sutartimi dėl teisių perleidimo šalys susitarė ne viena kitą pakeisti atsakovui reiškiant reikalavimą bankroto procese, o sukurti naują, bankroto procesui alternatyvų mechanizmą, leidžiantį ieškovo pažeistas teises ginti visiškai kitu būdu (reiškiant actio Pauliana ieškinį civilinės teisės prasme). Iš tiesų, bankroto procesas Vokietijoje nepabaigtas, o Sutarties dėl teisių perleidimo nuostatos leidžia manyti, kad bankroto administratorius, perleidęs visus reikalavimus kreditoriui, negalės jų reikšti Vokietijoje. Tą patvirtina ir ieškovo, o ne bankroto administratoriaus Vokietijoje iškeltas ieškinys, kuris buvo paliktas nenagrinėtas. Be to, pagal Sutarties dėl teisių perleidimo nuostatas ieškovas „nėra įstatymiškai įpareigotas užtikrinti perimamų reikalavimų vykdymą“, o pretenzijos dėl ieškovo perimtų reikalavimų įgyvendinimo negali būti priešpastatytos bankroto administratoriui. Taigi actio Pauliana ieškinys jau pareiškiamas ne bankroto procese, o atskirame civiliniame procese Lietuvos teismuose. Kita vertus, sprendžiant dėl ieškinio, pareikšto Lietuvoje, sąsajos su bankroto procesu Vokietijoje, pažymėtina, kad bankroto procesas nepasibaigęs ir ieškovas vis dar yra kreditorius, įrašytas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą.
Nors Lietuvos bankroto teisės normos reikalavimo, įskaitant actio Pauliana ieškinį, perleidimo iš bankroto administratoriaus kreditoriui nepripažįsta, tačiau bylos nagrinėjimo metu šalys šios sutarties neginčijo, todėl nėra pagrindo riboti iš Sutarties dėl teisių perleidimo kylančių padarinių, kurie taip pat reikšmingi ir atsakovui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šiame kontekste yra aktualus ir forum shopping klausimas, kuris vis dėlto nagrinėtinas ne nacionalinės, o Europos Sąjungos teisės taikymo srityje. Reglamento Nr. 1346/2000 ketvirtojoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „tam, kad rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turto ar teismo proceso iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties“. Siekiant išvengti tokio pobūdžio piktnaudžiavimų, Reglamentu Nr. 1346/2000 iš esmės įtvirtintas universalaus bankroto proceso modelis, pagal kurį visi su bankroto procesu susiję reikalavimai reiškiami ir nagrinėjami jurisdikciją iškelti bankroto bylą turinčiame teisme, išskyrus aiškias šiame reglamente nurodytas išimtis. Kita vertus, jei būtų pripažinta, kad ieškovo reiškiamas ieškinys dėl nuginčijimo yra atskiras pažeistų teisių mechanizmas, o ne tapatus bankroto procesui tik su pasikeitusiomis šalimis, tai neturėtų būti laikoma kaip nesąžininga palankesnės jurisdikcijos paieška, juolab kad tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje ieškovas nelaikytinas šių šalių rezidentu, jam nėra labiau suprantama šių šalių teisė, nė vienos valstybės narės teismo sprendimai ieškovui nėra a priori palankesni. Šios išvados iš principo nepaneigia tai, kad Lietuvos teismuose ieškovo reikalaujama priteisti iš atsakovo suma viršija Vokietijos teismuose reikalautą priteisti sumą.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, ieškovo teigimu, jis yra vienintelis bankrutuojančios Vokietijos bendrovės kreditorius. Tą pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Sutartimi dėl teisių perleidimo. Iš tiesų, Reglamente Nr. 1346/2000 nėra nuostatų dėl specifinių procedūrų ar jurisdikcijos nustatymo taisyklių išimčių, kai bankroto procese dalyvauja vienas kreditorius. Vis dėlto, valstybių narių teismų jurisdikcijos pripažinimo suvaržymai, nustatyti Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte, nukreipti į visų, t. y. kelių, bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės kreditorių interesų apsaugą. Šiais jurisdikcijos nustatymo suvaržymais siekiama išvengti situacijų, kai vienas iš kreditorių pareiškiamu ieškiniu kitos valstybės narės teisme „aplenkia“ likusius kreditorius ir taip sumažina bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės aktyvus, taigi pažeidžia ir kitų kreditorių turtinius interesus. Tokia situacija pažeistų Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo valią užtikrinti ir padidinti tarpvalstybinius padarinius sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą (Reglamento Nr. 1346/2000 antroji ir aštuntoji konstatuojamosios dalys). Tačiau šios grėsmės nagrinėjamoje byloje nekyla jau vien dėl to, kad bankroto administratorius Vokietijoje vykstančiame bankroto procese, minėta, negalės pareikšti reikalavimo, kurį perleido ieškovui, o ir bankrutuojanti Vokietijos įmonė turi tik vieną kreditorių – ieškovą. Sutarties dėl teisių perleidimo sąlyga dėl ieškovo įsipareigojimo bankroto administratoriui sumokėti 33 proc. nuo pajamų, gautų iš perleidžiamų reikalavimų, laikytina „sėkmės mokesčiu“ bankroto administratoriaus naudai, o ne jo įsitraukimu į ieškovo ir atsakovo ginčo nagrinėjimą Lietuvos teismuose.
Pažymėtina, kad ieškovas visų instancijų teismuose, grįsdamas savo reikalavimą prieš atsakovą dėl nuginčijimo, rėmėsi Vokietijos bankroto kodekso (1994 m. spalio 5 d. Insolvenzordnung, Inso, papildytas 2002 m. sausio 1 d.) nuostatomis, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai neturėtų būti laikoma priežastimi, nulemiančia jurisdikcijos nustatymą, nes taikytinos materialiosios teisės klausimas sprendžiamas tik išsprendus teismo jurisdikcijos klausimą, taigi taikytina materialioji teisė neturi įtakos sprendžiant dėl teismo jurisdikcijos. Be to, a fortiori ieškovas, minėta, nors visą laiką laikėsi savo reikalavimą grindė tomis pačiomis teisės normomis, tačiau procesiniuose dokumentuose siūlė skirtingą savo reikalavimo kvalifikavimą, t. y. nevienodai aiškino reikalavimo, pareikšto Lietuvoje, sąsają su Vokietijoje vykstančiu bankroto procesu. Atsakovas šiuo klausimu taip pat nebuvo nuoseklus.
Ieškovas 2008 m. gruodžio 31 d. ieškinyje Vilniaus apygardos teismui pažymėjo, kad „šioje byloje reiškiami reikalavimai yra kildinami iš Vokietijos teismuose iškeltos bankroto bylos, tačiau nėra sudėtinė bankroto bylos dalimi bei ieškovas F-Tex yra perėmęs reikalavimus iš bankrutuojančios Neo [„Neo Personal Light Clothing GmbH“], - ši byla vertintina kaip įprasta civilinė byla“. Taigi ieškovas savo reikalavimą kvalifikavo kaip glaudžiai nesusijusį su bankroto procesu Reglamento 1346/2000 3 straipsnio prasme ir teigė, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti jo ieškinį pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį. Atsakovas dar nesiremdamas Teisingumo Teismo Sprendimais Gourdain / Nadler ir Seagon 2009 m. sausio 30 d. atsiliepime į ieškovo ieškinį, manydamas, kad nagrinėjamam ginčui negali būti taikoma Vokietijos bankroto teisė, teigė, kad „ši teismo nagrinėjama byla nėra bankroto byla, šioje byloje net nedalyvauja bankroto administratorius“, „net ir tuo atveju, jeigu ši byla būtų šalutinė bankroto byla (ko, be abejo, nėra) nebūtų taikoma Vokietijos materialinė teisė <...>“. Taigi atsakovas ieškovo pareikšto ieškinio taip pat nelaikė glaudžiai susijusiu su bankroto procesu.
Ieškovas 2009 m. balandžio 6 d. dublike pakartojo savo ieškinyje išreikštą poziciją dėl reikalavimo kvalifikavimo, tačiau, pagrįsdamas Vokietijos bankroto teisės taikymą, papildomai nurodė, kad „vien pats faktas, kad šioje byloje Neo bankroto administratorius tiesiogiai nedalyvauja, o yra perleidęs reikalavimus Ieškovui, nedaro šios bylos mažiau susijusios su bankroto byla. <...> Dėl nurodytų priežasčių ši civilinė byla turi itin glaudų ryšį su Neo bankroto byla, iškelta Vokietijoje“. Atsakovas 2009 m. balandžio 17 d. triptike net kelis kartus akcentavo, kad „ši byla nėra bankroto byla“ dėl to „nėra pagrįsta tai, kad F-Tex remiasi Vokietijos bankroto įstatymo nuostatomis <...>“, „ <...> šioje [Vokietijos advokatų kontoros Asche Stein & Glockemann] teisinėje išvadoje pateikiama informacija nėra aktuali, „<...> vienintelis liekantis F-Tex teisinis Ieškinio pagrindas yra nepagrįsto praturtėjimo nuostatos <...>“.
Tik 2009 m. liepos 2 d. prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo ir įpareigojimo ieškovui atlyginti nuostolius dėl nepagrįsto ieškinio atsakovas, suradęs atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, t. y. Sprendimą Seagon, nurodė, kad „<...> valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo <...>. <...> jeigu Neo bankroto byla buvo iškelta Vokietijoje, būtent Vokietijos teismams turi būti pateikti ieškiniai dėl sandorių nuginčijimo netgi tokiais atvejais, kai atsakovas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje įsisteigusi bendrovė Jadecloud)“. Vėlesniuose procesiniuose dokumentuose šalys iš esmės laikė, kad ieškovo reikalavimas susijęs su Vokietijoje pradėtu bankroto procesu, tačiau skirtingai interpretavo Teisingumo Teismo Sprendimą Seagon dėl bankroto bylą iškėlusio teismo jurisdikcijos nagrinėti glaudžiai susijusius ieškinius išimtinio ar alternatyvaus pobūdžio pripažinimo. Taigi šalys iki 2009 m. liepos 2 d. ieškovo reikalavimo kvalifikavimą sprendė ne kaip pirminį (preliminarų) klausimą, bet siekdamos pagrįsti Vokietijos bankroto kodekso nuostatų taikymą ar jo negalimumą.
Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija abejoja, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis Teisingumo Teismo Sprendimuose Gourdain / Nadler ir Seagon pateiktais išaiškinimais, kurie pagrįsti aplinkybėmis, nepanašiomis į nustatytąsias šioje byloje, ieškovo pareikštas reikalavimas yra susijęs su bankroto procesu Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkto prasme. Proceso šalių argumentai dėl Vokietijos bankroto kodekso nuostatų taikymo ar netaikymo šios pozicijos nekeičia, nes, minėta, jurisdikcijos nustatymo klausimas spręstinas prieš taikytinos materialiosios teisės nustatymo klausimą, o pastarasis klausimas dar atskirai gali būti nagrinėjamas ir dėl jo priimtinas atskiras sprendimas. Be to, abejotina, ar galimas teisių, nustatytų bankroto administratoriui ar likvidatoriui, analogijos privataus asmens, kuris nelaikytinas bankroto administratoriumi ar likvidatoriumi, teisėms taikymas. Nors ieškovas veikia savo kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriaus interesais, tačiau jam reikalavimo dėl nuginčijimo pateikimas yra ne pareiga, kylanti iš įstatymo (pvz., bankroto teisės normos) ar teismo sprendimo, o subjektinė teisė, kurios įgyvendinimo pasirinkimas priklauso išimtinai nuo jo paties valios. Dėl to teisėjų kolegija mano, kad byloje pareikštas ieškovo reikalavimas dėl nuginčijimo galėtų būti laikomas civiline ir komercine byla Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies prasme, kas leistų Lietuvos teismams pripažinti savo jurisdikciją pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį.
Dėl teisės į teismą užtikrinimo visiems nacionaliniams teismams atsisakius tarptautinės jurisdikcijos
Teisėjų kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad nagrinėjamai bylai ypač svarbi ir nustatyta aplinkybė, susijusi su Vokietijos nacionalinio teismo – Duisburgo žemės teismo (vok. k. Landgericht Duisburg) – priimtu potvarkiu byloje F-Tex Sia prieš Jadecloud Vilma, kuriuo nuspręsta nepripažinti Vokietijos teismų jurisdikcijos ir ieškinys iš principo neišnagrinėtas dėl jo neteismingumo. Šis Duisburgo žemės teismo potvarkis priimtas 2009 m. lapkričio 25 d., t. y. po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (2009 m. lapkričio 5 d.) ir iki atsakovo kasacinio skundo padavimo (2010 m. vasario 5 d.). Nors ši aplinkybė, t. y. Vokietijos teismų jurisdikcijos atsisakymas, paaiškėjo tik kasaciniame procese, tačiau ji svarbi kasaciniam teismui priimant galutinį sprendimą. Be to, šis Duisburgo žemės teismo potvarkis yra svarbus ir dėl ieškovo reikalavimo kvalifikavimo. Šiame 2009 m. lapkričio 30 d. teismo potvarkyje nurodyta, kad „<...> jurisdikcija vietos požiūriu pagal bendrąjį bankroto (nemokumo) procedūros administratoriaus teismingumą atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekso 19 a straipsnį atkrenta, nes šios taisyklės taikymo sritis apsiriboja tik su bankroto mase (turtu) susijusiais pasyviais procesais, bet nėra taikoma aktyviems procesams pagal perleistą teisę“.
Pažymėtina, kad Vokietijos nacionalinio teismo sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 25 d., t. y. po Teisingumo Teismo Sprendimo Seagon paskelbimo. Nors tarptautinės teismų jurisdikcijos nustatymo aiškinimui pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 nedaro įtakos nacionalinių teismų pateikti nacionalinės teisės aiškinimai, nes Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos aiškintinos autonomiškai, tačiau ši Vokietijos teismo pozicija vis dėlto svarbi sprendžiant ieškovo pareikšto ieškinio jurisdikciją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, tinkamai ar ne Vokietijos teismas taikė Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas, Lietuvos teismams, kaip ir Vokietijos teismui palikus ieškovo ieškinį nenagrinėtą (jei būtų pritarta Vilniaus apygardos teismo sprendimui), ieškovo atžvilgiu galėtų susidaryti jurisdikcijos vakuumo situacija. Tokia jurisdikcijos vakuumo situacija kiltų, nes abiejų valstybių narių teismai, kurie gali būti kompetentingi pagal Reglamento Nr. 44/2001 arba Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas, atsisako savo jurisdikcijos ir taip palieka ieškovo ieškinį nenagrinėtą nė viename teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio dėl nuginčijimo Vokietijoje senaties terminai yra pasibaigę, ši jurisdikcijos vakuumo situacija susidarytų net ir nustačius, kad Vokietijos teismai suklydo atmesdami ieškinį pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Galimas teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimas neatsvertų ir nekompensuotų netinkamo jurisdikcijos atsisakymo.
Tokia situacija neišvengiamai galėtų pažeisti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pažymėtina, kad nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungai Lisabonos sutartimi prisijungus prie Konvencijos (Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalis) Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių veiksmų Europos Sąjungos teisės taikymo srityje teisėtumo vertinimui aktualios Konvencijos nuostatos. Kita vertus, Konvencijos 14 protokolas, leidžiantis Europos Sąjungai prisijungti prie Konvencijos, nors ir ratifikuotas, bet dar neįsigaliojęs. Bet kokiu atveju Teisingumo Teismas teisę į teisminę gynybą yra pripažinęs bendruoju Europos Sąjungos teisės principu, kylančiu iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktą).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisė į teismą nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (žr. klasikinį sprendimą Golder v. United Kingdom, no. 4451/70, judgment of 21 February 1975, Series A no. 18). Svarbiausia, kad šie apribojimai nesuvaržytų ar „nesusilpnintų” asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Pažymėtina ir tai, kad teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. Guérin v. France, no. 25201/94, judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje galima rasti pavyzdžių, kai teismų jurisdikcijos taisyklių taikymas, dėl kurio nė vienas (nacionalinis) teismas nepripažįsta turįs jurisdikciją nagrinėti ginčą, paneigia teisingumo principą, taip pažeidžiant pareiškėjų teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) esmę (žr. Sprendimus Beneficio Cappella Paolini v. San Marino, no. 40786/98, judgment of 13 July 2004; Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Lesjak v. Croatia, no. 25904/06, Judgment of 18 February 2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat neseniai pripažino priimtinu pareiškėjos skundą prieš Italiją ir Prancūziją dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, šių valstybių teismams atsisakius savo jurisdikcijos (Mariana Guadagnino, requ?te n° 2555/03).
Dėl kreipimosi prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis[1]). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo. Be to, primintina, kad nacionaliniame procese tiek proceso šalys, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai interpretavo Teisingumo Teismo praktiką ir Europos Sąjungos teisę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo Sprendimus Gourdain / Nadler ir Seagon, Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad:
a) bankroto bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti tiesiogiai iš bankroto proceso išplaukiančius ar su juo glaudžiai susijus actio Pauliana ieškinius, o tokios jurisdikcijos išimtys gali būti grindžiamos tik kitomis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis?;
b) įmonės, kuriai vienoje valstybėje narėje pradėtas bankroto procesas, vienintelio kreditoriaus actio Pauliana ieškinys, kuris
- pareikštas kitoje valstybėje narėje ir
- kyla iš bankroto administratoriaus jam atlygintinos sutarties pagrindu perleistos reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis taip apribojant bankroto administratoriaus reikalavimų apimtį pirmoje valstybėje narėje bei
- nekelia grėsmės kitiems galimiems kreditoriams,
kvalifikuotinas civiline ir komercine byla pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį?
2. Ar ieškovo teisė į teisminę gynybą, kuri Teisingumo Teismo pripažįstama kaip bendrasis Europos Sąjungos teisės principas ir kuri garantuojama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad:
a) nacionaliniai teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti actio Pauliana ieškinį (priklausomai nuo jo sąsajos su bankroto procesu) arba pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį, arba pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį, negali abu atsisakyti jurisdikcijos?;
b) vienos valstybės narės teismui, priėmus sprendimą palikti actio Pauliana ieškinį nenagrinėtą dėl jurisdikcijos neturėjimo, kitos valstybės narės teismas, siekdamas užtikrinti ieškovo teisę į teismą, turi teisę ex officio pripažinti savo paties jurisdikciją, nepaisant to, kad pagal Europos Sąjungos teisės normas dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo tokio sprendimo priimti negali?
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
[1] žr. nuorodą į tinklalapį http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=284330).
