Civilinė byla Nr. e3K-3-24-969/2024
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00026-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.3;
3.6.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
sekretoriaujant Nijolei Radevič,
dalyvaujant vertėjai Joanai Rudzianec,
dalyvaujant pareiškėjai N. Ž. (N. Z.), jos atstovui advokatui Ryčiui Satkauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Ž. (N. Z.) prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Karelijos Respublikos Petrozavodsko teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą; suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl užsienio teismo sprendimo nustatyti lietuvių tautybės juridinį faktą pripažinimo.
2. Pareiškėja prašė pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Karelijos Respublikos Petrozavodsko teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja yra lietuvių tautybės.
3. Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos prašymu, nurodė, kad nei prašyme, nei teismo sprendime nenurodyta, jog sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje, prašomu pripažinti sprendimu išspręsti klausimai, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisę priskirtini išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino.
5. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis) 18 ir 56 straipsniuose įtvirtintų atsisakymo suteikti teisinę pagalbą ir kitos susitariančiosios šalies teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia išsaugoti lietuvybę; akcentavo, kad vienos tautybės asmenys neprivalo gyventi konkrečioje valstybėje, asmens tautybė ir pilietybė nebūtinai sutampa.
7. Iš prašomo pripažinti teismo sprendimo teismas nustatė, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė (tokie duomenys įrašyti jos gimimo liudijime, mirties pažymoje), jos tėvai (pareiškėjos proseneliai) taip pat buvo lietuviai. Pareiškėjos tėvo dokumentuose įrašyta, kad jo tautybė – rusas, bet jis, būdamas 16 metų, išvyko mokytis į Lietuvą, puoselėjo lietuvių tautos tradicijas, mokėjo lietuvių kalbą, žinojo jos istoriją, mirė sovietmečiu. Pareiškėjos seneliai patyrė represijas dėl senelės tautybės (lietuvė), giminystės ryšių su Lietuva, dėl to pareiškėjos tėvas nesiėmė veiksmų tautybei pakeisti; pareiškėja žino lietuvių tradicijas, tautos istoriją, save laiko lietuve.
8. Teismas pažymėjo, kad prašomu pripažinti užsienio teismo sprendimu nenuspręsta dėl fizinio asmens teisinio statuso (asmens gimimo vietos ir datos, asmens vardų, pavardžių, giminystės). Nors pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinį faktą nagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, tačiau ne kiekvienas juridinis faktas yra išskirtinai susijęs su faktinių aplinkybių Lietuvos Respublikoje vertinimu.
9. Prašomas pripažinti užsienio teismo sprendimas yra sprendimas dėl pripažinimo, bet ne dėl priteisimo, todėl priverstine tvarka nereikia jo vykdyti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad juo netenkintas pareiškėjos prašymas ištaisyti civilinės būklės akto įrašą dėl tautybės pakeitimo. Sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, yra pagrindas pakeisti civilinės būklės akto įrašą, susijusį su pareiškėjos tautybe (iš rusų tautybės į lietuvių).
10. Teismas nusprendė, kad užsienio teismo sprendimu išnagrinėta byla dėl juridinio fakto (asmens tautybės) nustatymo nepriskirtina byloms, kurių nagrinėjimo tvarka imperatyviai nustatyta ir išskirtinai priskirta tik Lietuvos teismams. Tautybės nustatymo klausimas priskirtinas asmens ryšiui ir savęs sutapatinimui su lietuvių tauta.
11. Teismas taip pat nurodė, kad anksčiau išnagrinėtų bylų, kuriomis rėmėsi suinteresuotas asmuo, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos – jose atmesti prašymai pripažinti užsienio teismo sprendimus, kuriuose nustatyti giminystės ryšio ir asmens gimimo Lietuvoje faktai, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2T-70-798/2020; Nr. e2T-79-790/2020; Nr. e2T-94-516/2020; Nr. e2T-11-912/2023). Nagrinėjamoje byloje prašomu pripažinti teismo sprendimu išspręstas tik pareiškėjos tautybės nustatymo klausimas. Lietuvių tautybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutai negali būti sutapatinti, jie sukuria skirtingus teisinius padarinius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Skundžiamos nutarties išvados, kad prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimo nereikia vykdyti, nes šis sprendimas yra dėl pripažinimo, o ne priteisimo, prieštarauja paties Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai praktikai, kad teismo sprendimo vykdymo teritorija yra vienas esminių elementų, nustatant išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją bylose dėl juridinių faktų nustatymo (kitose Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose bylose dėl užsienio teismo sprendimų, kuriais buvo nustatomi vieni ar kiti juridiniai faktai, pripažinimo buvo vertinama šių sprendimų vykdymo ir teisinių pasekmių atsiradimo teritorija). Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamą nutartį grindė iš esmės viena kitai prieštaraujančiomis išvadomis – nors ir nurodė, kad prašomas pripažinti teismo sprendimas nereikalauja vykdymo, tačiau kartu nurodė, jog šis sprendimas gali būti pagrindu pakeisti pareiškėjos civilinės būklės akto įrašą, susijusį su pareiškėjos tautybe. Prašomo pripažinti teismo sprendimo turinys aiškiai parodo, kad jis priimtas, siekiant sukurti teisines pasekmes ne Rusijos Federacijoje, o Lietuvos Respublikoje – būtent tokie atvejai priskirtini išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje dėl nurodytų aplinkybių nepasisakė.
12.2. Klausimai, susiję su lietuvių kilmės nustatymu, yra glaudžiai susiję su Lietuvos Respublikos pilietybės santykiais. Nors prašomu pripažinti teismo sprendimu buvo nustatytas tik juridinis faktas, kad pareiškėja yra lietuvių tautybės, toks nustatytas juridinis faktas turi tiesioginės įtakos kreipiantis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka, t. y., nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, užsienietis turi teisę kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo netaikant natūralizacijos sąlygų. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje padarė neteisėtą išvadą, kad juridinio fakto dėl asmens lietuvių tautybės nustatymas nepriskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, ir sukūrė precedentą, kai bet kurios užsienio valstybės teismas savo sprendimais vienašališkai gali reguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo procedūras – užsienio valstybės teismas užsienio piliečiui vien savo sprendimu sudaro sąlygas gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus tokio sprendimo vykdymą, Lietuvos institucijoms užkertamas kelias vertinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Lietuvos institucijos nedalyvauja juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose užsienio valstybėse, negali vertinti pareiškėjų teikiamų dokumentų tikrumo ir pagrįstumo, negali skųsti tokio užsienio valstybės teismo sprendimo, jeigu mano, kad juridinis faktas nustatytas neteisėtai ar nepagrįstai. Skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai.
12.3. Lietuvos apeliacinis teismas savo formuojamoje nuoseklioje praktikoje (2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-70-798/2020; 2020 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-79-790/2020; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-92-381/2020; 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-94-516/2020; 2023 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-11-912/2023 ir kt.) yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo, pirmiausia turi būti nustatyta, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje ar Lietuvoje. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo spręsti klausimą dėl prašomo pripažinti teismo sprendimu nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priskirtinumo išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai.
13. Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos. Skunde išvardytose bylose atsisakyta pripažinti Izraelio teismų sprendimus, kuriais nustatomas juridinis faktas – giminystės ryšys. Teismas minėtose nutartyse pabrėžė, kad sprendimai nekeičia duomenų Izraelio gyventojų registre ir tokie teismo sprendimai nėra vykdytini Izraelyje. Kadangi juridinis faktas (giminystės ryšiai su asmeniu, gyvenusiu Lietuvoje) nustatytas užsienio valstybėje, o teisinės pasekmės – Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – bus Lietuvoje, tai toks Izraelio teismų sprendimų pripažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nes su Lietuvos Respublika susijusio teisinio statuso konstatavimas turi būti nustatomas Lietuvos teismuose.
13.2. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad skundžiamoje nutartyje daroma išvada, jog prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimo nereikia vykdyti. Nutartyje pabrėžta, kad prašomo pripažinti teismo sprendimo dėl jo pobūdžio nereikia vykdyti priverstine tvarka, bet ne vykdyti apskritai.
13.3. Klausimas dėl juridinio fakto – asmens tautybės – į išimtinę Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos sritį nepatenka. Nelogiška teigti, kad Rusijos Federacijos teismas negali spręsti dėl įrašų Rusijos Federacijos piliečių dokumentuose, įskaitant įrašus apie jų tautybę. Išimtinės Lietuvos Respublikos teismų teismingumo taisyklės dėl ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų ginčų nustatytos CPK 789 straipsnyje. Nesuprantama suinteresuoto asmens pozicija nagrinėjamą klausimą sutapatinti su Lietuvos Respublikos pilietybės institutu – išimtinai nacionalinių teismų jurisdikcijai priskirtu dalyku. Nei su pareiškėjos, nei su jos sūnaus pilietybe susijusių klausimų Lietuvos apeliacinis teismas nesvarstė ir jokių sprendimų dėl jų nepriėmė. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos, susijusios su lietuvių kilmės teisine sąvoka ir lietuvių kilmės asmenų lengvatomis kreipiantis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, nėra siejamos išimtinai su asmens tautybe. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 5 dalis apskritai nėra taikytina, nes pareiškėjos lietuvių kilmė (ne tautybė) Lietuvos Respublikoje pripažinta jau 2015 metais, dar iki pripažinto Rusijos Federacijos teismo sprendimo priėmimo.
13.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra patvirtinęs, kad etninė tapatybė (tautybė), ypač tautinės mažumos narių teisė išlaikyti savo tapatybę ir gyventi privatų ir šeimos gyvenimą pagal savo tradicijas, yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalis, todėl valstybės privalo sudaryti palankesnes sąlygas, o ne neproporcingai trukdyti tradiciniam mažumų gyvenimo būdui. Teisė į laisvą savęs identifikavimą apskritai yra tarptautinės mažumų apsaugos teisės kertinis akmuo. Tai ypač pasakytina apie negatyvųjį šios teisės aspektą: jokia dvišalė ar daugiašalė sutartis ar kitas dokumentas nereikalauja, kad kas nors prieš savo valią paklustų specialiam mažumų apsaugos režimui. EŽTT yra pripažinęs, kad valdžios institucijų atsisakymas registruoti asmens deklaruojamą etninę priklausomybę yra valstybės pozityviosios pareigos užtikrinti pareiškėjui veiksmingą pagarbą jo privačiam gyvenimui nevykdymas (EŽTT sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, par. 53).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl išimtinės Lietuvos teismų kompetencijos pažeidimo kaip pagrindo atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą
14. Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia ne ką kita kaip patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2002; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009).
15. Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 2 straipsnio 1 dalį abiejų Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi šios Sutarties nuostatais. Pagal Dvišalės sutarties 3 straipsnį teisinė pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai: šalių, kaltinamųjų, teisiamųjų, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, teisminės apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, baudžiamojo persekiojimo pradėjimą ir nusikaltimus padariusių asmenų išdavimą, teismo sprendimų civilinėse bylose pripažinimą ir vykdymą, dokumentų įteikimą ir persiuntimą, pateikimą kitos Šalies prašymu duomenų apie kaltinamųjų teistumą. Remiantis Dvišalės sutarties 18 straipsniu teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Analogiška Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos dvišalės sutarties nuostata kasacinio teismo praktikoje buvo įvertinta kaip įtvirtinanti galimybę atsisakyti teikti teisinę pagalbą (taip pat ir atsisakyti pripažinti susitariančiosios šalies teismo sprendimą) susitariančiosios šalies viešosios tvarkos pagrindu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, atsisakyti pripažinti užsienio teismo sprendimą dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai galima tik išimtiniais atvejais, kai užsienio teismo sprendimo įvykdymas gali sukelti pasekmes, neleistinas Lietuvos teisinės sistemos požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022, 17, 18 punktai).
16. Dvišalės sutarties 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
17. Dvišalės sutarties 56 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti kitoje susitariančiojoje valstybėje priimtus teismų sprendimus: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių susitariančiosios šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos susitariančiosios šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenustatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.
18. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo savo prieštaravimą užsienio teismo sprendimo pripažinimui grindė Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punkte įtvirtintu nepripažinimo pagrindu – išimtinės Lietuvos Respublikos teismų kompetencijos pažeidimu.
19. Dėl išimtinės sprendimą pripažįstančios valstybės teismų kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą pirmiausia sprendžiama pagal Dvišalės sutarties nuostatas. Išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija taip pat reglamentuojama CPK 784–786, 789 straipsniuose.
20. Išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija ypatingosios teisenos bylose įtvirtinta CPK 789 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai gali nagrinėti bylas dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu, jeigu šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės, bet jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje; 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teismas turi teisę taip pat pripažinti mirusiu ar nežinia kur esančiu užsienietį, jeigu: 1) asmens, turinčio teisę kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje; 2) užsieniečio gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje arba jo turtas buvo Lietuvoje. CPK 789 straipsnio 3 dalis įtvirtina taisyklę, jog Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai taip pat yra priskiriamos ir kitos ypatingosios teisenos bylos, jeigu nors vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų yra Lietuvos Respublikos pilietis.
21. Pagal CPK 789 straipsnio nuostatas, bylos dėl asmens tautybės nustatymo, kaip bylos, nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, expressis verbis (tiesiogiai) nepriskirtos išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija išaiškina, kad išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją įtvirtinančios nuostatos dėl savo išimtinio pobūdžio negali būti aiškinamos ir taikomos plačiau, t. y. nėra pagrindo jų taikyti ir kitose, tiesiogiai neįvardytose bylose.
22. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde teigia, kad prašomu pripažinti užsienio teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas dėl pareiškėjos lietuvių tautybės turi tiesioginės įtakos kreipiantis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pilietybė neabejotinai yra kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas, t. y. kiekviena valstybė pati savo teisės aktais apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas); pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos nustato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėja, prašydama pripažinti užsienio teismo sprendimą dėl jos lietuvių tautybės, šio savo prašymo nesiejo su siekiu įgyti ar atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tokių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo. Be to, pagal Pilietybės įstatymo nuostatas (9, 10 straipsnius), pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka ar pilietybės atkūrimo sąlygos nėra siejamos su asmens lietuvių tautybe. Bylos duomenimis, pareiškėja tiek nagrinėjant bylą Rusijos Federacijos teisme, tiek sprendžiant Rusijos Federacijos teismo sprendimo pripažinimo klausimą nuosekliai pabrėžė savo siekį puoselėti savo lietuviškąją tapatybę, būti pripažįstama lietuve tiek Rusijos Federacijoje, tiek Lietuvoje.
23. Tautybė tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje traktuojama ir saugoma kaip asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kuri apima asmens teisę į tapatybę (identitetą), dalis. Lietuvos Respublikoje žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra saugoma Konstitucijos 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Pagal CK 1.114 straipsnio 1 dalį, žmogaus privatus gyvenimas priskiriamas asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms. Asmens etninė tapatybė EŽTT praktikoje traktuojama kaip esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas, patenkantis į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, 49 punktas).
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021, yra išaiškinęs, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan. (nurodytos nutarties 34 punktas).
25. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimo turinys aiškiai parodo, jog jis priimtas, siekiant sukurti teisines pasekmes ne Rusijos Federacijoje, o Lietuvos Respublikoje. Skirdama bylą nagrinėti žodiniame posėdyje teisėjų kolegija 2024 m. sausio 31 d. nutartimi nurodė pareiškėjai pateikti jos tautybę (tautybės pakeitimą) patvirtinančius asmens dokumentus, jei tokius turi. Pareiškėja įvykdė šį kasacinio teismo nurodymą ir pateikė rašytinius paaiškinimus ir civilinės būklės aktų įrašus patvirtinančių dokumentų kopijas. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme nustatyta, kad prašomo pripažinti teismo sprendimo pagrindu pareiškėjai Rusijos Federacijoje išduoti nauji civilinės būklės aktų įrašus patvirtinantys dokumentai – ištuokos liudijimas, santuokos liudijimas, jos sūnaus gimimo liudijimas, kuriuose nurodyta pareiškėjos tautybė „lietuvė“. Taigi, priešingai nei kasaciniame skunde teigia suinteresuotas asmuo, prašomas pripažinti teismo sprendimas pirmiausia sukūrė teisines pasekmes Rusijos Federacijoje – šios valstybės oficialiuose registruose pareiškėja laikoma lietuve. Prašydama pripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimą pareiškėja siekia būti pripažįstama lietuve ir Lietuvoje.
26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog juridinio fakto dėl asmens lietuvių tautybės nustatymas nepriskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant tiek Dvišalę sutartį, tiek užsienio teismų sprendimų pripažinimą bei išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją reglamentuojančias nacionalinės teisės nuostatas, nes nei Dvišalė sutartis, nei CPK nepriskiria tokių bylų išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
27. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Lietuvos institucijos nedalyvauja tokio pobūdžio juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose užsienio valstybėse ir tokiu būdu užsienio valstybės institucijos (teismai) vienašališkai gali priimti sprendimus, reikšmingus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo procedūroms. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su pilietybės suteikimo procedūromis. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu atveju, kai valstybės institucija laikosi pozicijos, jog dėl jos nedalyvavimo užsienio valstybėje vykusiame teismo procese buvo pažeisti valstybės interesai, gali būti taikomi kiti nepripažinimo pagrindai – pvz., Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punktas (jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą), arba 18 straipsnyje įtvirtintas atsisakymo suteikti teisinę pagalbą pagrindas, jeigu jos teikimas gali pakenkti susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Tačiau nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo prieštaraudamas užsienio teismo sprendimo pripažinimui rėmėsi tik vienu pagrindu – išimtinės Lietuvos Respublikos teismų kompetencijos pažeidimu. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimo dėl pareiškėjos lietuvių tautybės nustatymo pripažinimas galėtų pakenkti Lietuvos Respublikos suverenitetui ar saugumui ar prieštarautų pagrindiniams įstatymų principams, viešajai tvarkai.
28. Suinteresuoto asmens kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiama nutartimi buvo nepagrįstai nukrypta nuo paties Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos.
29. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2021, 29 punktas). CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kasacijos pagrindu laikomas nukrypimas būtent nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs praktikos, pagal kurią klausimas dėl asmens tautybės juridinio fakto nustatymo priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
30. Nukrypimas nuo tos pačios instancijos teismo sukurto precedento gali būti pripažintas pažeidžiančiu proceso teisės normų reikalavimus ir vertinamas kaip kasacijos pagrindas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tačiau tik tuo atveju, jei toks nukrypimas nėra pateisinamas pagal precedento taikymo taisykles ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Iš kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių matyti, jog jos priimtos bylose, kuriose atsisakyta pripažinti užsienio teismų sprendimus nustatyti giminystės ryšį (turint tikslą atkurti Lietuvos pilietybę), taigi šios nutartys nelaikytinos turinčiomis precedentinę galią nagrinėjamai bylai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus suinteresuoto asmens kasacinį skundą, pareiškėjai priteistinas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
33. Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusi pareiškėja pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir įrodymus, patvirtinančius jos patirtas 1100 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas bei jos apmokėjimą patvirtinančio pavedimo kopiją). Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas pareiškėjai priteistinas iš suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
34. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą
Priteisti pareiškėjai N. Ž. (N. Z.), gimusiai (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188610666) 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
