Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ bankrotą tyčiniu

Civilinė byla Nr. 3K-3-40-219/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00249-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ bankrotą tyčiniu; suinteresuotas asmuo – A. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalių ginčas kilo dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijus, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja BUAB „Lietmedis“ bankroto administratorė UAB „Audata“ prašė pripažinti UAB „Lietmedis“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) bankrotą tyčiniu.

Pareiškėja, grįsdama savo reikalavimą, nurodė, kad UAB „Lietmedis“, vadovaujama A. B., nuo 2006 m. iki bankroto bylos iškėlimo veikė nuostolingai, nuostoliai nuolat didėjo; jau 2008 m. A. B. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Lietmedis“ iškėlimo, tačiau tai padaryta nebuvo; nuo 2012 m. spalio 10 d. UAB „Lietmedis“ visiškai nemokėjo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčių; UAB „Lietmedis“ nuo 2004 m. buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), o nuo 2008 m. – darbuotojams; įmonė teikė pirmenybę atsiskaityti su kreditoriais, kurie neturėjo tokios pirmumo teisės; nuo 2008 m. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Lietmedis“ buvo taikomas turto areštas, todėl UAB „Lietmedis“ atsiskaitymus vykdė per Bendrovės vadovo A. B. asmeninę sąskaitą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi UAB „Lietmedis“ bankrotą pripažino tyčiniu.

Teismas nustatė, kad UAB „Lietmedis“ nuo 2006 m. spalio mėn. buvo skolinga darbuotojams, įmonės sąskaitoms pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus ir VMI sprendimus nuo 2008 m. gegužės 6 d. dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka buvo taikomas areštas. Nuo 2009 m. spalio 13 d. už UAB „Lietmedis“ suteiktas paslaugas buvo atsiskaitoma per asmeninę A. B. sąskaitą. Teismas nurodė, kad UAB „Lietmedis“ nuo 2008 m. gegužės mėn. nebeturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, įmonės vadovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau įmonė buvo valdoma neefektyviai, įmonės balanse apskaitytam turtui nebuvo taikomas nusidėvėjimas, todėl nurodoma įmonės turto vertė neatitiko tikrosios jo vertės; įmonės turtas nebuvo prižiūrėtas, buvo samdomi nekvalifikuoti darbuotojai. Būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, Bendrovės vadovas dirbo automobilinio krautuvo vairuotoju, galąsdavo įrenginių frezas, obliavimo staklių peilius, reguliuodavo ir remontuodavo įrenginius, dirbdavo kroviku, pjaustydavo medieną, mokė darbininkus naujų technologijų, projektuodavo užsakytus gaminius. Teismas sprendė, kad įmonės valdymas buvo organizuojamas neefektyviai, vadovas nesugebėjo sutelkti įmonės žmogiškųjų resursų sėkmingam įmonės tikslų realizavimui, neformavo įmonės politikos, nerengė įmonės veiklos strategijos, strateginio plano, nekontroliavo vyriausiojo finansininko darbo, įmonės nuostoliai, skolos kreditoriams toliau didėjo, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas pabrėžė, kad įmonės vadovas turėjo pareigą atsiskaitymus vykdyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. prieš pradėdama atsiskaityti su partneriais ar tiekėjais, įmonė turėjo būti visiškai atsiskaičiusi su darbuotojais bei valstybės biudžetu, sumokėjusi VSDF įmokas ir visus mokesčius, kurių mokėjimo terminai buvo suėję. Įmonei atsiskaičius su šiais privilegijuotais kreditoriais, atsiskaitymai turėjo būti vykdomi su turinčiais vykdomuosius dokumentus, t. y. skolą jau prisiteisusiais, kreditoriams, ir tik tuomet leidžiama atsiskaityti su likusiais kreditoriais. Su visais kreditoriais turi būti atsiskaitoma griežtai kalendorinio eiliškumo tvarka – pagal mokėjimo dokumentų gavimo datą. Teismas nustatė, kad UAB „Lietmedis“ vadovas, vengdamas įstatyme nustatytos tvarkos, atsiskaitymus vykdė ne per Įmonės, o per savo asmeninę banko sąskaitą, taip siekdamas išvengti Įmonei taikytų turto arešto pasekmių. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą UAB „Lietmedis“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą, 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad jau 2008 metais Bendrovė buvo nemoki ir jos vadovas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį privalėjo kreiptis į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad Bendrovė turėjo pradelstų mokėjimų VMI ir VSDF, nesudaro pagrindo spręsti apie Bendrovės nemokumą ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Atsakovės 2012 metų balanso duomenys leidžia spręsti apie galimą Bendrovės nemokumą, tačiau 2010 m. vasario 18 d. Bendrovė su VSDFV pasirašė skolos atidėjimo sutartį, ši nutraukta tik 2012 m. gruodžio 13 d. Dėl to nurodytu laikotarpiu susidariusi skola šiai kreditorei nelaikytina pradelsta, todėl Bendrovės vadovas neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad Įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir ji galbūt tapo nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto, juolab kad Įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų. Iki bankroto bylos iškėlimo Bendrovė veiklos nenutraukė, mokėjo darbuotojams atlyginimus, bankroto byla inicijuota tik 2013 m. rugsėjo mėnesį, ją pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad A. B. nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl negalima daryti išvados, kad tyčiniais veiksmais siekta Įmonės bankroto. Aplinkybė, kad dalies darbuotojų funkcijas vykdė pats vadovas, taip pat Bendrovės veiklos organizavimo duomenys patvirtina apie ilgalaikės strategijos nebuvimą, apie galbūt netinkamą vadovavimą, tačiau šių aplinkybių negalima vertinti kaip patvirtinančių siekį privesti Bendrovę prie bankroto.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Bendrovės atsiskaitymai nuo 2008 metų buvo vykdomi per jos vadovo asmeninę sąskaitą – mokamos sumos už įmonės suteiktas paslaugas ar parduotas prekes, atsiskaitoma su kreditoriais, mokamas atlyginimas darbuotojams, taip kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į Įmonės turtą buvo apribotos. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. spalio mėnesio Bendrovė nebemokėjo įmokų į valstybės biudžetą, nors veiklą tęsė dar iki 2014 metų ir atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. Nors iš esmės tokia kaip byloje nustatyta atsiskaitymų vykdymo tvarka buvo siekiama tęsti Įmonės veiklą, buvo atsiskaitoma su kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė Bendrovės veikla – ji mokėjo už tiekiamą elektrą, telefono paslaugas, vandenį, atlyginimus darbuotojams, tačiau tokiais savo veiksmais Įmonė didino skolą valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės veikla kelerius metus iš eilės buvo nuostolinga, ji neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, jos vadovo veiksmai, pažeidžiantys CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Lietmedis“ bankrotą pripažino tyčiniu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – prašymą pripažinti UAB „Lietmedis“ bankrotą tyčiniu atmesti ir priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai neteisėtai pripažino UAB „Lietmedis“ bankrotą tyčiniu vadovaudamiesi tik ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatytu požymiu. Šis požymis turi būti taikomas kartu su reikalavimu nustatyti įmonės bankroto priežastį, t. y. vienas ar keli iš teismo taikomų požymių turėjo tiesiogiai lemti įmonės bankrotą. Iš lingvistinio teisės normos bei jos paskirties (tyčinio bankroto prevencija) aiškinimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė ne bet kuriuo atveju pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu esant ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatytam požymiui, o tik tuomet, jei šis požymis buvo bankroto priežastis. A. B. veiksmai nebuvo bankroto bylos ir įmonės nemokumo priežastis, o tik būdas Įmonei mažinti skolas kreditoriams ir toliau vykdyti įmonės veiklą bei per kelerius metus sumokėti Įmonės skolas biudžetui.

Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos įmonių vadovo tyčios turinio aiškinimo klausimais tyčinio bankroto atvejais – ne tik nenustatė kasatoriaus sąmoningo veikimo privesti UAB „Lietmedis“ prie bankroto, bet to ir apskritai netyrė. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kai pareiškime nurodoma, kad tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2014">3K-3-252/2014</a>). Bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2012">3K-3-346/2012</a>). Iš apeliacinės instancijos teismo motyvų akivaizdu, kad teismas nelaikė, jog Įmonės vadovo veiksmai didinant skolą valstybės biudžetui buvo UAB „Lietmedis“ bankroto priežastis ir jos vadovas sąmoningai siekė, kad UAB „Lietmedis“ bankrutuotų. Teismai nenagrinėjo kasatoriaus pastangų asmeninėmis savo ir šeimos narių lėšomis finansuoti UAB „Lietmedis“ veiklą, dengti skolas kreditoriams, t. y. kasatorius veikė, laikydamasis bonus pater familias (rūpestingo ir atidaus žmogaus) standartų, išimtinai UAB „Lietmedis“ interesais ir naudai, UAB „Lietmedis“ veiklai vykdyti ir plėtoti, o ne privesti Įmonę prie bankroto.

Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš kasatoriaus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai nustatė ne tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte esantį tyčinio bankroto požymį, bet ir aplinkybes, patvirtinančias, kad nustatytas tyčinio bankroto požymis yra viena priežasčių, lėmusių Bendrovės skolų augimą ir jos bankrotą. Vienas iš pagrindų įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu yra netinkamas buvusio įmonės vadovo pareigų vykdymas, nagrinėjamu atveju – imperatyviai atsiskaitymus su kreditoriais reglamentuojančių normų pažeidimas ir Bendrovei taikomo turto arešto ignoravimas bei siekis užkirsti kelią priverstiniam skolų išieškojimui, atsiskaitymus su Įmonės debitoriais organizavus per savo asmeninę sąskaitą. Visi kasatoriaus veiksmai, susiję su atsiskaitymų vykdymu per savo asmeninę sąskaitą, laikytini sąmoningais ir tyčiniais veiksmais, lėmusiais Bendrovės įsipareigojimų kreditoriams didėjimą, kreditorių galimybės gauti priklausančias sumas sumažinimą, jie vertintini kaip sąmoningas kasatoriaus siekis išvengti įsipareigojimų tam tikriems kreditoriams vykdymo, todėl laikytini tyčiniais kasatoriaus veiksmais, nulėmusiais Bendrovės bankrotą.

Kasatoriaus veiksmai didino Bendrovės įsipareigojimus ir mažino kreditorių galimybes atgauti didesnę reikalavimų dalį. Kasatorius teismams nepateikė jokių svarių argumentų ir įrodymų, kurie pagrįstų, kad jo organizuota įmonės atsiskaitymų tvarka buvo naudinga jos kreditoriams, todėl, vadovaujantis teismų praktika, UAB „Lietmedis“ bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tyčinio bankroto kriterijus reglamentuojančių ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 redakcija) aiškinimo bei taikymo

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikta tyčinio bankroto sąvoka. Tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti požymiai, iš kurių bet vieną nustatęs teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu. Tarp kitų požymių nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Nustačius, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-597/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-597/2013">3K-3-597/2013</a>; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2014">3K-3-378/2014</a>; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog jau 2008 metais Įmonė buvo nemoki ir jos vadovas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o aplinkybė, kad tuo metu Įmonė buvo pradelsusi atsiskaityti su VMI ir VSDF, nelemia išvados apie jos nemokumą ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Kolegija pažymėjo, kad ilgalaikės strategijos Bendrovėje nebuvo, galbūt jai netinkamai vadovauta, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo Įmonė veiklos nenutraukė, mokėjo darbuotojams atlyginimus, dalies darbuotojų funkcijas vykdė Bendrovės vadovas, todėl tokių Įmonės vadovo veiksmų nėra pagrindo pripažinti tyčiniais veiksmais, kuriais siekiama bankroto.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad Įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, padarė atsižvelgdamas į ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – Įmonė, atsiskaitydama su kreditoriais, pažeidė įstatyme įtvirtintą atsiskaitymo eilę.

Kadangi, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 13 punkte, bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą, tai ginčą nagrinėjusiems teismams darant išvadą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo pakankama įvertinti pavienes aplinkybes ir konstatuoti jų priešingumą tam tikroms teisės normų nuostatoms; teismai, remdamiesi nustatytų aplinkybių visetu, turėjo spręsti, ar kasatoriaus veiksmų visuma buvo priešinga Įmonės veiklos tikslams.

Teismų nustatytos faktinės aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius, tačiau tik formaliuoju požiūriu, nes, vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, negalima daryti išvados, kad jos vadovas (kasatorius) atliko veiksmus, kuriais siekė privesti Įmonę iki nemokumo ir bankroto (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma rodo, kad kasatorius, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 8 straipsnis) ir tęsdamas jos veiklą, mažino jos darbuotojų skaičių, gretino (jungė) pareigybes ir pats Įmonėje dirbo kitus (ne tik vadovo) darbus; naudojo savo daiktinius (įrenginius, techniką) ir piniginius (skolino įmonei) išteklius Įmonės veikloje; per savo asmeninę banko sąskaitą tvarkydamas iš Įmonės veiklos gaunamas įplaukas, jas naudojo atsiskaitymui su Įmonės kreditoriais, įskaitant valstybę. Tai, kad Įmonė, nepaisant finansinių problemų, turėjo perspektyvų jas išspręsti, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog 2010 m. vasario 18 d. Įmonė su VSDFV pasirašė skolos atidėjimo sutartį, kuri nutraukta tik 2012 m. gruodžio 13 d., o Įmonės kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų.

Kasatorius veiksmais, pažeidusiais įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eilę, siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į Įmonės turtą, bet tęsti Įmonės veiklą: sumokėti už tiekiamą elektrą, telefono paslaugas, vandenį, išmokėti atlyginimus darbuotojams, t. y. atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė Bendrovės veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, atsiskaitydamas su nurodytais Įmonės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais, jiems neperleido viso likusio ar didžiausios vertės Įmonės turto, nepalikdamas galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, bet atliko einamuosius mokėjimus, todėl liko tikimybė, kad, Įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta. Dėl to situacija pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes neatitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio – einamasis atsiskaitymas su Įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ne pagal įstatyme nustatytą eilę nelėmė kasatoriaus žinojimo, kad šie neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Taip pat pažymėtina, kad bankroto byla Įmonei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi, o byloje taikoma ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, pakeista 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237, galioja tik nuo 2013 m. spalio 1 d., t. y. nurodytos teisės normos pažeidimai per laikotarpį nuo jos įsigaliojimo iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo veiksnys, lėmęs Įmonės neatsiskaitymą su kreditoriais ir bankrotą.

Taigi byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad kasatorius, vadovaudamas Įmonei, atliko neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius jo, kaip vadovo, pareigas, nustatytas įstatymuose (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, CK 6.9301 straipsnyje ir kt.). Byloje nustatyti kasatoriaus neteisėti veiksmai galėtų būti teisinis pagrindas jo civilinei atsakomybei kilti įstatymuose nustatytais atvejais, tačiau nesuponuoja pagrindo konstatuoti ĮBĮ reglamentuojamo tyčinio bankroto, t. y. kasatoriaus siekio sukelti Įmonės bankrotą. Teismai byloje nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad Įmonė tapo nemoki ir bankrutavo dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų. Priešingai, nustatyti veiksmai rodo kasatoriaus siekį gaivinti Įmonės veiklą ir Įmonę išsaugoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatė visas teisinio santykio sprendimui reikšmingas aplinkybes, tačiau jas kvalifikuodami netinkamai taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias normas ir jas aiškinant formuojamą teismų praktiką, todėl padarė klaidingas išvadas, dėl to priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. Remiantis nutartyje nurodytais pagrindais ir išvadomis, šie sprendimai naikintini ir byloje priimtinas naujas procesinis sprendimas, kuriuo pareiškimas dėl UAB „Lietmedis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl UAB „Lietmedis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Vincas Verseckas