Dėl teismo sprendimo prejudicijos taikymo apimties, transporto priemonės valdytojo sąvokos išaiškinimo pagal standartines transporto priemonės draudimo sutarties sąlygas, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios subrogaciniams reikalavimams nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-38-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13634-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3; 2.6.8.8; 2.6.39.2.5.5; 3.2.4.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Estijos įmonės „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančios veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovėms Estijos įmonei „If P&C Insurance AS“, uždarajai akcinei bendrovei „Tanagra“ dėl žalos atlyginimo priteisimo subrogacijos tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teismo sprendimo prejudicijos taikymo apimties, transporto priemonės valdytojo sąvokos išaiškinimo pagal standartines transporto priemonės draudimo sutarties sąlygas, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios subrogaciniams reikalavimams nustatymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių 53 769,44 Lt (15 572,71 Eur), 6 proc. procesinių palūkanų nuo šios sumos bei iš atsakovės UAB „Tanagra“ – 49 502,06 Lt (14 336,79 Eur) ir 6 proc. procesinių palūkanų nuo šios sumos.

BAB bankas „Snoras“ 2011 m. balandžio 13 d. pateikė atsakovei UAB „Tanagra“ užsakymą remontuoti jam priklausančio automobilio „Spyker“ dalis, o atsakovė priėmė šį užsakymą. 2011 m. balandžio 14 d. automobilis, kurį į plovyklą vairavo UAB „Tanagra“ darbuotojas, buvo sugadintas.

Atsakovės UAB „Tangra“ draudikė „If P&C Insurance AS“ pripažino 50 000 Lt draudimo išmokos sumą (iš šios sumos išskaičiuojant 1000 Lt besąlyginę išskaitą), mokėtiną tuomet, kai automobilis sugadinamas jo valdymo metu. UAB „Tanagra“ sumokėjo BAB bankui „Snoras“ 146 230,56 Lt (42 351,30 Eur) nuostolių atlyginimą, o „If P&C Insurance AS“ – 49 000 Lt (14 191,38 Eur) draudimo išmoką.

Atsakovė UAB „Tanagra“, nesutikdama su „If P&C Insurance AS“ sprendimu, kad automobilis sugadintas jo valdymo metu ir kad 2011 m. balandžio 14 d. draudžiamojo įvykio draudimo suma yra 50 000 Lt, pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės „If P&C Insurance AS“ 146 230,56 Lt neišmokėtą draudimo išmokos dalį, nes draudimo suma dėl atsakomybės už žalą turtui, esančiam pas draudėją, yra 250 000 Lt. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovė „If P&C Insurance AS“ suteikė UAB „Tanagra“ 250 000 Lt draudimo sumos draudimo apsaugą (iš šios sumos išskaičiuojant 1000 Lt dydžio besąlyginę išskaitą).

Ieškovė, kaip BAB banko „Snoras“ draudikė, sumokėjo bankui pagal Transporto priemonių draudimo sutartį dėl 2011 m. balandžio 14 d. draudžiamojo įvykio 103 271,50 Lt (29 909,49 Eur) dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą atsižvelgiant į tai, kad UAB „Tanagra“ ir „If P&C Insurance AS“ sumokėjo BAB bankui „Snoras“ 146 230,56 Lt ir 49 000 Lt.

Pasak ieškovės, ji, būdama BAB banko „Snoras“ draudikė, išmokėjusi pastarajam draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens UAB „Tanagra“ ir jos draudikės „If P&C Insurance AS“. Ieškovė pateikė pretenzijas abiem atsakovėms, tačiau iki 2014 m. balandžio 11 d. negavo iš jų atsakymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu patenkino ieškinį, priteisdamas ieškovei iš atsakovių UAB „Tanagra“ ir „If P&C Insurance AS“, veikiančios per „If P&C Insurance AS“ filialą, solidariai 53 769,44 Lt (15 572,71 Eur) žalos atlyginimo, 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos 53 769,44 Lt sumos bei iš atsakovės UAB „Tanagra“ 49 502,06 Lt (14 336,79 Eur) žalos atlyginimo ir 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos 49 502,06 Lt sumos.

Teismas nustatė, kad BAB bankas „Snoras“ perdavė atsakovei UAB „Tanagra“ remontuoti automobilį „Spyker C8 LAVIOLETTE“ pagal kėbulinio serviso automobilių remonto darbų užsakymo sutartį. 2011 m. balandžio 14 d. įvykio metu trečiasis asmuo A. P., (UAB „Tanagra“ darbuotojas) ruošdamas automobilį remonto darbams, automobilį apgadino. Automobilis buvo apdraustas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ pagal Transporto priemonių draudimo sutartį. Atsakovė UAB „Tanagra“ buvo apdrausta atsakovės „If P&C Insurance AS“ bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimu. BAB bankas „Snoras“ pateikė pretenziją, reikalaudamas žalos atlyginimo, ieškovė sumokėjo BAB bankui „Snoras“ 103 271,50 Lt (29 909,49 Eur) dydžio draudimo išmoką. Išmokos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į tai, kad BAB bankui „Snoras“ atsakovės atlygino nuostolių dalį: UAB „Tanagra“ – 146 230,56 Lt (42 351,30 Eur) ir „If P&C Insurance AS“ – 49 000 Lt (14 191,38 Eur). BAB bankas „Snoras“ informavo apie tai ieškovę bei nurodė, kad vyksta derybos su atsakovėmis dėl likusios žalos atlyginimo sumos sumokėjimo.

Teismas taip pat nustatė, kad iš atsakovės UAB „Tanagra“ 2011 m. birželio 27 d. rašto matyti, jog ji iki teismo pripažino, kad yra atsakinga už padarytą žalą ir yra pasirengusi išmokėti nukentėjusiajam 250 681,01 Lt (72 602,24 Eur) sumą. 2013 m. sausio 28 d. ieškovė kreipėsi raštu į atsakovę UAB „Tanagra“ dėl išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo, tačiau atsakovė atsisakė sumokėti ieškovei.

Teismas nurodė, kad ieškovė, sumokėjusi draudimo išmoką pagal turto draudimo sutartį dėl draudėjo BAB banko „Snoras“ turto apgadinimo esant trečiųjų asmenų kaltei, perėmė šio draudėjo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingų už žalą asmenų. Šiuo atveju atsakinga yra UAB „Tanagra“ (kuri pagal 2011 m. balandžio 13 d. kėbulinio serviso automobilių remonto darbų užsakymo sutartį buvo įsipareigojusi remontuoti automobilį) ir jos darbuotojas A. P., kuris, veždamas automobilį į plovyklą, jį apgadino.

Tarp tų pačių šalių Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-10310-734/2012 pagal ieškovės UAB „Tanagra“ ieškinį atsakovei „If P&C Insurance AS“ dėl draudimo išmokos priteisimo dėl to paties įvykio. Šioje byloje priimtas 2012 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimas (įsiteisėjęs 2013 m. gegužės 7 d., apeliacinės instancijos teismui palikus jį nepakeistą) turi prejudicinę galią šiai bylai, nes bylos šalys dalyvavo ankstesnėje byloje.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 2-10310-734/2012 konstatavo, kad automobilis perduotas UAB „Tanagra“ ne valdyti, o jos ūkinei veiklai vykdyti. Byloje nėra duomenų, kad automobilis perduotas UAB „Tanagra“ panaudos ar nuomos sutarties pagrindu. Ta aplinkybė, kad UAB „Tanagra“ darbuotojas vairavo automobilį prieš atliekant dažymo darbus į plovyklą, negali būti kvalifikuojama kaip transporto priemonės valdymas. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTkzMy00NjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1933-464/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1933-464/2013">2A-1933-464/2013</a> konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šalių ginčą civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012, papildomai pasisakė, kad nuvairavimas į plovyklą yra sudėtinė ir neatskiriama UAB „Tanagra“ teikiamos paslaugos dalis, tai nėra tapatu transporto priemonės valdymui kelyje už autoserviso teritorijos.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio nuostatomis, aiškino transporto priemonės draudimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir BAB banko „Snoras“, atsižvelgdamas į tai, kad draudimo sutartis grindžiama didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Šioje draudimo sutartyje buvo nurodyta, kad draudimo apsauga galioja visiems valdytojams. Tačiau vien sutarties lingvistinė analizė nepakankama spręsti draudimo galiojimo visiems valdytojams klausimą. Draudimo taisyklėse papildomai pažymėta, kad apdraustaisiais laikomi draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės savininkai ir teisėti valdytojai. Draudėjas buvo BAB bankas „Snoras“, todėl tikėtinai valdymas buvo sietas su šio draudėjo valdymo pobūdžiu, su įprastiniu transporto priemonės eksploatavimu valdant draudžiamą automobilį. Toks aiškinimas atitinka CK 6.193 straipsnio 3 dalį.

Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, byloje nustatytas aplinkybes, gali būti taikomos subrogacijos taisyklės. Žalą patyręs asmuo yra apsidraudęs savo turtinį interesą, o draudikė, išmokėjusi išmoką, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei jis apsidraudęs – į jo draudiką. BAB bankui „Snoras“ atvežus automobilį į UAB „Tanagra“ autoserviso patalpas, tarp šalių susiklostė rangos santykiai (CK 6.645 straipsnis), todėl taikytinas CK 6.657 straipsnis, nustatantis rangovo atsakomybę už užsakovo perduoto turto neišsaugojimą. Atsakovė UAB „Tanagra“ nesiėmė būtinų veiksmų, siekdama apsaugoti jai užsakovo perduotą turtą, jos elgesys neatitinka protingumo, rūpestingumo bei atidumo reikalavimų. Esant nustatytiems atsakovės UAB „Tanagra“ neteisėtiems veiksmams, žalos padarymo faktui bei priežastiniam ryšiui, atsakovei UAB „Tanagra“ nepaneigus kaltės prezumpcijos, jai taikytina civilinė atsakomybė.

Teismas nustatė, kad BAB bankas „Snoras“ kreipėsi į atsakoves dėl žalos atlyginimo: 2011 m. balandžio 19 d. – į UAB „Tangara“, 2011 m. gegužės 12 d. – į atsakovę „If P&C Insurance AS“. Atsakovės neatsisakė atlyginti šią žalą, sutiko, kad buvo draudžiamasis įvykis. UAB „Tanagra“ siūlė atlyginti 250 681,01 Lt sumą, ją išdėstant, o „If P&C Insurance AS“ iš pradžių norėjo sumokėti 49 000 Lt draudimo išmoką.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties terminą nuo 2011 m. gegužės 20 d. pranešimo, nes vyko ginčai dėl draudimo išmokos dydžio ir jiems pasibaigus 2014 m. kovo 21 d. ieškovė pagrįstai pareiškė atsakovėms papildomą reikalavimą, o 2014 m. balandžio 11 d. atsakovei atsisakius sumokėti, iš karto kreipėsi į teismą. Teismas priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 53 769,44 Lt (15 572,71 Eur) sumą, o iš atsakovės UAB „Tanagra“ – 49 502,06 Lt (14 336,79 Eur) sumą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, tenkindama ieškovės ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per „If P&C Insurance AS“ filialą, 15 572,71 Eur (53 769,44 Lt) žalos atlyginimo ir 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, iš atsakovės UAB „Tanagra“ – 14 336,78 Eur (49 502,06 Lt) žalos atlyginimo ir 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos; kitą ieškinio dalį (dėl 53 769,44 Lt priteisimo ir iš atsakovės UAB „Tanagra“ solidariai) atmetė.

Kolegija nurodė, kad abiejose bylose (šioje byloje ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2-10310-734/2012) buvo vertinamas tas pats draudžiamasis įvykis, todėl ta pati faktinė situacija negali būti traktuojama skirtingai, neatsižvelgiant į tai, kokios draudimo sutarties kontekste ji analizuojama. Teismai teisingai aiškino valdymo sąvoką civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012 – ne siejo ją su konkrečia draudimo sutartimi, o aiškino bendrąja prasme, vadovaudamiesi įstatymo ir doktrinoje apibrėžta valdymo sąvoka.

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju subrogacija galima, nes atsakovė UAB „Tangra“ sugadino automobilį ne įprastinio jo eksploatavimo metu, t. y. ne būdama transporto priemonės valdytoja, o teikdama remonto paslaugas. Ieškovė, sumokėjusi likusią dalį draudimo išmokos ir perėmusi nukentėjusiojo BAB banko „Snoras“ reikalavimo teises, turi teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens ir jo draudėjos visiško nuostolių atlyginimo.

Kolegija nustatė, kad atsakovė „If P&C Insurance AS“ sumokėjo BAB bankui „Snoras“ iš viso 56 542,68 Eur (195 230,56 Lt) iš 72 115,38 Eur (249 000 Lt) draudimo vertės, t. y. už žalą atsakingo asmens UAB „Tanagra“ civilinė atsakomybė draudžiama dar 15 572,71 Eur (53 769,44 Lt) apimtimi. Įvykus draudžiamajam įvykiui, asmuo, padaręs žalą, draudimo sutarties pagrindu įgyja teisę reikalauti, kad ją tiesiogiai atlygintų draudikė, o ne žalą padaręs asmuo, todėl ieškovės reikalaujama suma (15 572,71 Eur) turi būti priteista tik iš draudikės.

Kolegija nurodė, kad 2011 m. gegužės 20 d. pranešimu atsakovė „If P&C Insurance AS“ iš esmės neatsisakė sumokėti BAB bankui „Snoras“ draudimo išmokos. 2011 m. balandžio 14 d. įvykus draudžiamajam įvykiui, dalį žalos atlygino atsakingas asmuo UAB „Tanagra“ ir jos civilinės atsakomybės draudikė. 2012 m. gruodžio 11 d. ieškovei padengus likusią žalos dalį, konstatavimas, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2011 m. gegužės 20 d., neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principo. Atlyginus žalos dalį, vyko teisminiai ginčai, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl įvykusio draudžiamojo įvykio traktavimo kaip paslaugų teikimo ar transporto priemonės valdymo, nuo kurio iš esmės priklausė, į kurią iš atsakovių, kokia apimtimi ieškovė turi reikalavimo teisę ir apskritai – ar turi ją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, gavusi iš atsakovės 2014 m. balandžio 11 d. atsisakymą grąžinti išmokėtą sumą iš karto kreipusis į teismą, nepraleido ieškinio senaties termino.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Estijos įmonė „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdanti veiklą per filialą „If P&C Insurance AS“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį, bei taikyti vykdymo atgręžimą, įpareigojant ieškovę grąžinti iš atsakovės gautą 18 341,27 Eur sumą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai šioje byloje, spręsdami klausimą dėl to, į kokius asmenis turto draudikas įgyja subrogacijos teisę, netinkamai aiškino ir taikė turto draudimo sutarties nuostatas, nes nenustatė, kokių asmenų interesai buvo apdrausti šia sutartimi. Pagal ieškovės ir BAB banko „Snoras“ draudimo sutartį turėjo būti sprendžiama, kieno interesai šia sutartimi buvo apdrausti ir ar į apdraustųjų asmenų ratą patenka asmenys, valdantys transporto priemonę pagal rangos sutartį.

Teismai, spręsdami, ar ieškovė buvo apdraudusi UAB „Tanagra“ interesus pagal ieškovės ir BAB banko „Snoras“ sudarytą draudimo sutartį, netinkamai aiškino ir taikė ieškovės Transporto priemonių draudimo taisyklėse ir draudimo liudijime numatytą sąvoką „teisėtas valdytojas“, nepagrėstai ją susiaurindamas. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovės Transporto priemonių taisyklėse nurodytą sąvoką „valdytojas“ reikia aiškinti taip pat, kaip buvo išaiškinta UAB „Tanagra“ ir „If P&C Insurance AS“ draudimo sutarties sąvoka „valdymas“, teismams sprendžiant ginčą tarp atsakovių civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012. Civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012 teismas sprendė, kad neaiškiai apibrėžta sąlyga turi būti aiškinama „If P&C Insurance AS“ (kaip sąlygą pasiūliusios šalies) nenaudai ir draudėjos UAB „Tanagra“ naudai. Šioje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar ieškovė buvo apdraudusi UAB „Tanagra“ kaip asmens, teisėtai turinčio savo dispozicijoje apdraustą turtą (automobilį), teisinius interesus, todėl aiškinant ir taikant ieškovės draudimo taisyklių ir jos išduoto draudimo liudijimo sąlygas, neaiškios ieškovės ir BAB „Snoras“ draudimo sutarties bei draudimo taisyklių sąvokos turi būti aiškinamos ieškovės kaip atitinkamas sąlygas parengusios ir pasiūliusios šalies nenaudai. Teismai, aiškindami neaiškias ieškovės parengtas draudimo sutarties sąlygas ieškovės naudai, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų draudimo sutarčių sąlygų aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-600/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-600/2006">3K-3-600/2006</a>, 2007 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-152/2007, 2009 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-263/2009ir kt.).

Draudikas, atlyginęs žalą pagal turto draudimo sutartį neįgyja subrogacijos teisės į asmenį, kurio interesus buvo apdraudęs, todėl laikytina, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės UAB „Tanagra“, kadangi ši žalos padarymo momentu buvo automobilio teisėta valdytoja, kurios turtinis interesas buvo apdraustas ta pačia apimtimi ir pagrindais, kaip ir automobilio savininko. Kadangi ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę UAB „Tanagra“, tai atitinkamai neturi ir reikalavimo teisės į jos civilinės atsakomybės draudikę „If P&C Insurance AS“.

Civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012 teismų pateikti išaiškinimai dėl „If P&C Insurance AS“ draudimo liudijime nurodytos sąvokos „valdymas“ šioje byloje turi prejudicinę reikšmę tik sprendžiant, kokia apimtimi kasatorė pagal jos išduoto draudimo liudijimo sąlygas yra atsakinga už draudėjos UAB „Tanagra“ padarytą žalą, ir neturi prejudicinės galios sprendžiant klausimą, ar ieškovė pagal jos sudarytos automobilio draudimo sąlygas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš teisėtai automobiliu disponavusios UAB „Tanagra“. Teismai neteisingai suprato, kokioje civilinės bylos Nr. 2-10310-734/2012 dalyje teismų nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje byloje, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovės draudimo taisyklėse nurodyta sąlyga „valdytojas“ aiškintina tapačiai su „If P&C Insurance AS“ taisyklėse nurodyta sąvoka „valdymas“, ir suprantama siaurinamai (kaip neapimanti automobilio vairavimo į plovyklą serviso teritorijos ribose, atitinkamai nepripažįstant, kad servisas buvo teisėtu automobilio valdytoju žalos padarymo metu).

Teismai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią ne nuo momento, kada nukentėjusysis gavo 2011 m. gegužės 20 d. kasatorės sprendimą iš dalies tenkinti jo prašymą dėl žalos atlyginimo, o nuo 2014 m. balandžio 12 d., kada ieškovė gavo pakartotinį kasatorės sprendimą nemokėti draudimo išmokos (atsakant į ieškovės 2014 m. kovo 21 d. pateiktą prašymą dėl žalos atlyginimo), todėl netinkamai taikė CK 1.127 straipsnį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl vieno draudiko kitam draudikui reiškiamiems subrogaciniams reikalavimams taikomo ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momento. Ieškovei buvo žinoma apie kasatorės 2011 m. gegužės 20 d. priimtą sprendimą išmokėti tik dalį prašomo žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama apytikriai nuo 2011 m. gegužės 30 d., ieškinio senaties terminas pasibaigia apytikriai 2012 m. gegužės 30 d. Ieškovė pareiškė ieškinį 2014 m. balandžio 11 d., taigi gerokai praleidusi ieškinio senaties terminą. 2011 m. gegužės 20 d. pranešime kasatorė aiškiai išdėstė savo poziciją dėl BAB banko „Snoras“ prašomos atlyginti žalos sumos, nurodydama, kad, vadovaudamasi draudimo sutarties sąlygomis, apskaičiavo 49 000 Lt draudimo išmoką. BAB bankas „Snoras“, gavęs tokį pranešimą, negalėjo nesuprasti, kad kasatorė sutinka jam sumokėti tik 49 000 Lt, o likusios pareikšto reikalavimo dalies nesutinka tenkinti. Ieškinio senaties termino skaičiavimas turi būti siejamas ne su aplinkybe, kada baigėsi atsakovių tarpusavio teisminiai ginčai ir ieškovei tapo žinoma, kad kasatorė šioje byloje galėtų būti tinkama atsakove, bet praėjus 30 dienų nuo nukentėjusiojo pretenzijos kasatorei pateikimo dienos.

Kasatorė, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, 2016 m. gegužės 19 d. sumokėjo ieškovei 18 341,27 Eur. Kasacinio skundo tenkinimo atveju ieškovė įpareigotina grąžinti šią sumą kasatorei.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį dėl 29 909,49 Eur priteisimo iš atsakovių ieškovės naudai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo taisykles, nepagrįstai konstatavo, kad faktai ir aplinkybės, nustatyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 2-10310-734/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTkzMy00NjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1933-464/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1933-464/2013">2A-1933-464/2013</a>, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju trūksta vienos prejudicijos sąlygos – aplinkybė, kad UAB „Tanagra“ žalos padarymo metu nebuvo automobilio valdytoja, nebuvo įrodinėjimo dalykas Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. 2-10310-734/2012 bei Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTkzMy00NjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1933-464/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1933-464/2013">2A-1933-464/2013</a>, nes nurodytose bylose nagrinėjimo dalykas buvo draudikės „If P&C Insurance AS“ atsakomybės draudėjai UAB „Tanagra“ pagrindai bei draudimo išmokos dydis pagal 2011 m. kovo 1 d. draudimo sutartį tarp UAB „Tanagra“ ir „If P&C Insurance AS“.

Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime Nr. 2-10310-734/2012 ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTkzMy00NjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1933-464/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1933-464/2013">2A-1933-464/2013</a> konstatuota, kad automobilis buvo sugadintas autoserviso paslaugų tekimo metu, o ne jo valdymo metu, minėtose bylose teismai nenagrinėjo, nepasisakė bei nepaneigė, kad automobilio turėjimas autoserviso paslaugų teikimo metu yra automobilio valdymas ne tik pagal atsakovių sudarytų draudimo taisyklių nustatytą turinį, bet ir pagal žalos atsiradimo metu galiojusius teisės aktus. Nagrinėjamoje byloje teismai automobilio turėjimo autoserviso paslaugų teikimo metu nelaikė automobilio valdymu, nes sąvoką „valdymas“ aiškino tik siaurąja prasme (valdymas kaip automobilio vairavimas) ir tik lingvistine prasme, visiškai neatsižvelgdami į platesnį šios sąvokos turinį. Tiek UAB „Tanagra“, tiek kasatorius (jos darbuotojas), vairavęs automobilį ir sukėlęs eismo įvykį, buvo teisėti automobilio valdytojai. Šį teiginį patvirtina žalos atsiradimo metu (2011 m. balandžio 13 d.) galiojęs teisinis reglamentavimas, kuriuo teismai nepagrįstai nesivadovavo (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2 straipsnio 17 dalis, CK 6.270 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 57, 60, 61, 64 dalys, Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių II skyriaus 3 punktas). Nagrinėjamu atveju automobilio valdymas pasireiškė jo vairavimu, nors ir autoserviso teritorijoje, o tai suponuoja išvadą, kad UAB „Tanagra“ buvo automobilio valdytoja – apdraustoji pagal ieškovės Transporto priemonių draudimo taisyklių 1.4 punktą. Valdymas vairavimo forma yra galimas, jei neišeina iš transporto priemonės remonto proceso apimties ribų, kaip ir buvo automobilio sugadinimo atveju.

Subrogacija nagrinėjamu atveju negalima, nes atsakovė UAB „Tanagra“, būdama žalą padaręs asmuo, žalos padarymo metu kartu buvo ir apdraustoji turto draudimo sutartimi (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 86 straipsnis, redakcija, galiojusi žalos padarymo metu 2011 m. balandžio mėn.). Sutampant draudėjui, apdraustajam ir žalą padariusiam asmeniui, subrogacija pagal CK 6.1015 straipsnį negalima, nes ji galima tik tuo atveju, jei draudimo sutartis nenustato ko kita.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagal turto draudimo sutartį tarp ieškovės ir BAB banko „Snoras“ buvo apdrausti tik transporto priemonės savininko turtiniai interesai. Apdraustuoju asmeniu, kai sudaroma turto draudimo sutartis, gali būti laikomas tik toks asmuo, kurio turtinius interesus sudaro to asmens nuostoliai ir kitos išlaidos, susijusios su draudžiamu turtu. Turtiniai interesai, atsirandantys iš civilinės atsakomybės, gali būti draudžiami tik pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, t. y. tokią draudimo sutartį, kurią sudarė pati kasatorė „If P&C Insurance AS“. Ieškovės Transporto priemonių draudimo taisyklėse vartojama apdraustųjų sąvoka nurodo asmenis, apdraustus nuo nelaimingų atsitikimų.

Rangovė UAB „Tanagra“ nelaikytina turto valdytoja, nes tai prieštarautų rangos sutarties esmei. Tais atvejais, kai rangos sutarčiai vykdyti užsakovas perduoda savo turtą rangovui, pastarajam atsiranda papildoma pareiga – imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti. Ši rangovo pareiga iš esmės atitinka pasaugos sutarties pobūdį. Visus klausimus, susijusius su daikto valdymu, toliau sprendžia daikto savininkas, o saugotojas (rangovas) turi rūpintis tik daikto apsauga. Todėl nėra pagrindo pripažinti rangovą teisėtu užsakovui priklausančio turto valdytoju.

Draudimo teisės normos nenustato apribojimų draudiko subrogacijos teisei turto draudimo atvejais ir teismai negali tokių apribojimų sukurti. Įstatymų leidėjas aiškiai pasirinko nenumatyti tokių išimčių turto draudimo atveju ir nėra jokių požymių, kad toks įstatymų leidėjo pasirinkimas būtų neapgalvotas ar reikštų įstatymų spragą.

Teismai teisingai pripažino, kad 2011 m. gegužės 20 d. AB bankui „Snoras“ adresuotame pranešime „If P&C Insurance AS“ ne atmetė nukentėjusio asmens (AB banko „Snoras“) reikalavimą, o priešingai, jį patenkino, aiškiai pripažindami, jog įvykis yra draudžiamasis ir kad draudikės pareiga mokėti išmoką yra vykdytina. Ieškinio senaties pradžios skaičiavimas sietinas su 2014 m. kovo 31 d. pretenzijos pareiškimu. Atsakovė „If P&C Insurance AS“ atsisakė patenkinti pretenziją būtent 2014 m. balandžio 11 d. raštu, todėl būtent nuo tos datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Ieškovės reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes turto savininko reikalavimui atlyginti patirtą žalą taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). UAB „Tanagra“ išliko atsakinga už padarytą žalą iki pat ieškinio pareiškimo (2014 m. balandžio 11 d.), t. y. trejų metų senatis po įvykio (nuo 2011 m. balandžio 14 d.) dar nebuvo suėjusi ieškinio pareiškimo metu.

Atsakovė „If P&C Insurance AS“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. P. atsiliepimuose į kasacinius skundus prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį dėl 29 909,49 Eur priteisimo iš atsakovių jos naudai. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

Teismų sprendimuose esantis konstatavimas, kad aptariamas draudžiamasis įvykis pateko į 2011 m. kovo 1 d. draudimo liudijimo Nr. BCA Nr. 00003161 antrojo punkto reguliavimo sferą, neeliminuoja to, kad antrajame draudimo liudijimo punkte nurodytas turto turėjimas yra jo valdymas klasikine (o ne tik vairavimo) prasme.

Ieškovės Transporto priemonių draudimo taisyklėse yra vartojama sąvoka „teisėtas transporto priemonės valdymas“, tačiau draudimo liudijime jau nurodyta, kad apdraudžiami visi be išimties draudimo liudijimo priede nurodytų transporto priemonių valdytojai. Trečiasis asmuo A. P., kaip sugadintos transporto priemonės valdytojas – vairuotojas, buvo apdraustas visa apimtimi pagal ieškovės draudimo dokumentus. Visais atvejais tiek UAB „Tanagra“, tiek jos darbuotojas A. P. buvo apdrausti pagal ieškovės Transporto priemonių draudimo taisykles, kaip sugadinto lengvojo automobilio valdytojai, ir ieškovės subrogacija jiems negalima.

Ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui faktiškai prasidėjo Vilniaus apygardos teismui 2013 m. gegužės 7 d. priėmus nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTkzMy00NjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1933-464/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1933-464/2013">2A-1933-464/2013</a>, kurioje buvo konstatuota, jog atsakovės „If P&C Insurance AS“ maksimali atsakomybės riba už atsakovės UAB „Tanagra“ padarytą žalą pagal draudimo sutartį yra ne 49 000 Lt, o 249 000 Lt. Būtent nuo šio momento ieškovei atsirado subjektinė teisė pasinaudoti subrogaciniu reikalavimu, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyta aplinkybė (atsakovės „If P&C Insurance AS“ maksimalios atsakomybės riba), kuri sukūrė visų suinteresuotų asmenų (kitos atsakovės, BAB banko „Snoras“, ieškovės) reikalavimo teises į atsakovę „If P&C Insurance AS“.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo

CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Pagal kasacinio teismo praktiką, prejudicinių faktų galią teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2011">3K-7-304/2011</a> ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>).

Skundžiamu procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje situacijoje subrogacija yra galima, nes atsakovė UAB „Tanagra“ apgadino automobilį ne būdama automobilio valdytoja, o teikdama remonto paslaugas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, remdamasis kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012 nustatytomis aplinkybėmis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-10310-734/2012 nagrinėjimo dalykas buvo BAB bankui „Snoras“ žalą padariusio asmens (UAB „Tanagra“) draudikės („If P&C Insurance AS“) sutartinės prievolės mastas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, sudarytą su žalą padariusiu asmeniu. Minėtoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu konstatavo, kad iš nukentėjusio asmens BAB bankas „Snoras“ UAB „Tanagra“ automobilį perėmė rangos sutarties pagrindu, o tai yra susiję su ieškovės veikla ir nėra duomenų, kad automobilis buvo perduotas panaudos ar nuomos pagrindais. Taigi, sprendžiant klausimą dėl draudiko sutartinės atsakomybės, nurodytos bylos įrodinėjimo, inter alia (be kita ko), dalyką sudarė žalą padariusio asmens (UAB „Tanagra“) draudikės sutartinės atsakomybės pagrindas ir sutartinės atsakomybės mastas. Tai reiškia, kad minėtoje byloje buvo nustatomos aplinkybės, patvirtinančios, kokiu teisiniu pagrindu žalą padaręs asmuo valdė nukentėjusiam asmeniui priklausančią transporto priemonę, ir šios aplinkybės turi prejudicinių faktų reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo nustatyti tam tikrų aplinkybių, vadovaudamasis tik Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-10310-734/2012 nustatytais faktais. Minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyku nebuvo AB „Lietuvos draudimas“ ir BAB banko „Snoras“ draudimo santykiai ir šių subjektų valios išaiškinimas pagal transporto priemonės draudimo sutartį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nurodė, kad abiejose bylose vertinamas tas pats draudžiamasis įvykis, todėl ta pati faktinė situacija negali būti traktuojama skirtingai. Nors šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir BAB banko „Snoras“ draudimo sutarties ir joje pateiktų sąvokų (tarp jų – „transporto priemonės valdytojo“) aiškinimas, apie kurį nebuvo kalbama teismo sprendime, priimtame byloje Nr. 2-10310-734/2012, tačiau šioje byloje nustatyti faktai, susiję su nukentėjusiam asmeniui priklausančios transporto priemonės valdymo pagrindu, turi prejudicinę reikšmę aiškinant nagrinėjamos bylos ginčo draudimo sutartį.

Dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo

Pagal CK 6.992 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi šio kodekso 6.185–6.187 straipsniai („Sutarčių standartinės sąlygos“; „Netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos“; „Sutarčių standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimas“).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185–6.187 straipsniais, taip pat CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-600/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-600/2006">3K-3-600/2006</a>). Jeigu draudimo sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-127/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad aiškinant draudimo sutartis bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos, atsižvelgiant į draudimo santykių specifiką. Aiškinant draudimo sutartį būtina įvertinti tiek bendras, tiek individualias sutarties sąlygas, visos sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-127/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Esminiai sutarčių aiškinimo principai (nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-127/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDktOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249-915/2015">3K-3-249-915/2015</a>).

Pagal CK 6.193 straipsnį turi būti nustatoma būtent sutartį sudarančių asmenų valia dėl sutartimi sukuriamų teisinių santykių. Subjektų, aiškinančių kitų asmenų valią, kai jos lingvistinė išraiška (sutarties tekstas) gali būti suprantama skirtingai, išvados yra hipotetinio pobūdžio. Dėl to tais atvejais, kai sutarties šalys vienodai aiškina sutarties sąlygas ir savo ketinimus dėl jų, tretieji asmenys turi ribotas galimybes nuginčyti tokius aiškinimus, nors jiems iš sutarties teksto ir atrodytų, kad sutarties šalių ketinimai yra kitokie (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-127/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Šioje byloje kasatoriai tvirtina, kad ieškovės suformuluotos draudimo sąlygos yra neaiškios, tačiau, kasatorių nuomone, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, sudarydama transporto priemonės draudimo sutartį su BAB „Snoras“, apdraudė ir atsakovės UAB „Tanagra“ kaip teisėtos automobilio valdytojos rangos sutarties pagrindu civilinę atsakomybę.

Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Gali turėti reikšmės tai, kiek situacijų yra aptariama konkrečioje sąlygoje, kuo viena aptariama situacija skiriasi nuo kitos, ar nurodomos kiekvienos situacijos pasekmės ir kt. Taip pat gali turėti reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta taisyklėse, ar ne (pavyzdžiui, ji spėjama ar išvestinė iš kitų sąlygų arba išvada dėl jos turinio gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės), ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, ar keliose vietose ir dėl to pasunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, ar nuostata išreikšta valstybine kalba, ar tokiu pat šriftu kaip ir kitos taisyklių sąlygos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDktOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249-915/2015">3K-3-249-915/2015</a>).

Bylą nagrinėję teismai, aiškindami ieškovės ir jos draudėjos transporto priemonės draudimo sutartį, atsižvelgė į draudimo sutarties specifiškumą (t. y. tai, kad draudimo sutartis grindžiama didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu) ir nurodė, kad vien lingvistinė transporto priemonės draudimo sutarties analizė nepakankama, siekiant išaiškinti valdytojo sąvoką. Teismai atsižvelgė į kasacinio teismo praktikoje suformuluotas taisykles dėl draudimo objekto aiškinimo, į draudėją kaip apdrausto objekto valdytoją, taip pat taip pat atsižvelgė į draudimo sutartyje įtvirtinto valdymo sąsajas su įprastiniu transporto priemonės eksploatavimu.

Šioje byloje nustatytos aplinkybės (kad BAB bankas „Snoras“ po automobilio sugadinimo kreipėsi į žalą padariusią atsakovę UAB „Tanagra“, jos draudikę, vėliau AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į UAB „Tanagra“ ir jos draudikę dėl žalos atlyginimo sumokėjimo) patvirtina, kad nei ieškovė, nei jos draudėjas BAB bankas „Snoras“ niekada neaiškino jų sudarytos transporto priemonės draudimo sutarties tokiu būdu, kad pagal ją transporto priemonės valdytoju ir naudos gavėju būtų pripažintas ir asmuo, kurio žinioje transporto priemonė yra laikinai dėl to asmens teikiamų paslaugų, susijusių su automobilio remontu. Kaip jau konstatuota šios nutarties 31–32 punktuose, nustatyti prejudiciniai faktai, kad transporto priemonė žalą padariusiam asmeniui (UAB „Tanagra“) buvo perduota atlikti remonto darbus, o ne naudotis šiuo turtu pagal jo tiesioginę paskirtį, todėl ši aplinkybė iš naujo nagrinėjamoje byloje nebeįrodinėtina. Aplinkybės, kad atsakovė UAB „Tanagra“ po pirmos BAB banko „Snoras“ pretenzijos pateikimo nurodė, jog sutinka sumokėti žalos atlyginimą, bet tik dalimis, bei dalies žalos atlyginimo sumokėjimas patvirtina, kad ir pati UAB „Tanagra“ nelaikė savęs naudos gavėja pagal ieškovės ir BAB banko „Snoras“ transporto priemonės draudimo sutartį.

Bylą nagrinėję teismai, aiškindami ieškovės ir jos draudėjos transporto priemonės draudimo sutartį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl draudimo sutarčių aiškinimo, išdėstytos kasacinio teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-600/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-600/2006">3K-3-600/2006</a>, 3K-3-2632009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDktOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249-915/2015">3K-3-249-915/2015</a>. Šiose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse akcentuojama, kad draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškios; jeigu jos yra neaiškios, tokios sąlygos aiškinamos šalies, prisijungusios prie draudimo sutarties, naudai bei vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės draudimo sutarties šalis, prisijungusi prie AB „Lietuvos draudimas“ pasiūlytos draudimo sutarties, buvo BAB bankas „Snoras“, kuris nereiškė ieškovei pretenzijų dėl jų sudarytos sutarties sąlygų neaiškumo, todėl nebuvo pagrindo šias sąlygas aiškinti ieškovės nenaudai. Kasacinių skundų argumentai, susiję su teismų atliktu transporto priemonės valdytojo sąvokos aiškinimu, atmestini.

Dėl ieškinio senaties skaičiavimo pradžios subrogaciniams reikalavimams

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Pagal šio straipsnio 5 dalį, jei įvykis yra draudžiamasis, o draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokai, jei tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip tris mėnesius. Nurodyto straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

Pažymėtina tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

Sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties pradžios skaičiavimo ieškovės subrogaciniam reikalavimui, reikšmingi atsakovės „If P&C Insurance AS“ veiksmai, leidę suprasti BAB bankui „Snoras“ apie pastarojo galimą teisių pažeidimą. Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 20 d. rašte „If P&C Insurance AS“ pranešė BAB bankui „Snoras“, kad pripažįsta įvykį draudžiamuoju ir kad sutinka mokėti 49 000 Lt. Civilinės bylos Nr. 2-10310-734/2012 duomenys patvirtina, kad BAB banko „Snoras“ netenkino toks atsakovės „If P&C Insurance AS“ atsakymas, todėl 2011 m. birželio 8 d. raštu BAB bankas „Snoras“ vėl kreipėsi į šią draudimo bendrovę dėl visos draudimo išmokos sumokėjimo. Atsakovė „If P&C Insurance AS“ po šio rašto 2011 m. birželio 14 d. pervedė BAB bankui „Snorui“ 49 000 Lt. Šie duomenys patvirtina, kad jau nuo 2011 m. birželio 14 d. BAB bankas „Snoras“ turėjo suprasti, kad atsakovės UAB „Tanagra“ draudikė atsisako mokėti kitą reikalaujamos draudimo išmokos dalį ir nuo tos dienos turėjo būti skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas subrogaciniam reikalavimui.

Pažymėtina, kad žalą padariusi UAB „Tanagra“ kreipėsi į teismą 2012 m. gegužės 21 d. ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo iš „If P&C Insurance AS“, o BAB bankas „Snoras“ ir AB „Lietuvos draudimas“ buvo tos bylos tretieji asmenys. Byloje nėra duomenų apie tai, kad BAB bankas „Snoras“, sužinojęs apie „If P&C Insurance AS“ atsisakymą sumokėti visą draudimo išmoką, būtų kreipęsis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ sumokėjo BAB bankui „Snoras“ draudimo išmoką 2012 m. gruodžio mėn., todėl jos teisė reikalauti žalos atlyginimo subrogacine tvarka atsirado būtent nuo 2012 m. gruodžio mėn.

BAB banko „Snoras“ reikalavimo į UAB „Tanagra“ draudikę ieškinio senatis turėjo sueiti 2012 m. birželio 14 d. (CK 1.127 straipsnio 7 dalis). Bankas neteikė teismui ieškinio dėl draudimo išmokos priteisimo iš UAB „Tanagra“ draudikės, ar savarankiškų reikalavimų net tuo metu, kai pati UAB „Tanagra“ pareiškė ieškinį „If P&C Insurance AS“. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vienerių metų ieškinio senatis dėl BAB banko „Snoras“ reikalavimo įmonei „If P&C Insurance AS“ suėjo iki AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio šioje byloje pateikimo 2014 m. balandžio mėn.

CK 1.131 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tokį prašymą pateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2014">3K-3-156/2014</a>; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTctNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-417-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-417-701/2015">3K-3-417-701/2015</a>; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a>).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčius tokiai teisinei situacijai, kai, 2011 m. balandžio 14 d. įvykus draudžiamajam įvykiui, visų pirma dalį žalos padengė dėl žalos atsakingas asmuo ir jo civilinės atsakomybės draudikė, ir 2012 m. gruodžio 11 d. ieškovė padengė tik likusią žalos dalį, konstatavimas, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo dar 2011 m. gegužės 20 d., neatitiktų teisingumo protingumo ir sąžiningumo principo. Jau atlyginus žalos dalį vyko teisminiai ginčai, kuriuose iš esmės buvo sprendžiami klausimai dėl įvykusio draudžiamojo įvykio traktavimo kaip paslaugų teikimo ar transporto priemonės valdymo, nuo kurio iš esmės priklausė, į kurią iš atsakovių, kokia apimtimi ieškovė turi reikalavimo teisę ir ar apskritai ją turi. Įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė, gavusi iš atsakovės 2014 m. balandžio 11 d. atsisakymą grąžinti išmokėtą sumą, ir iš karto kreipusis į teismą, ieškinio senaties termino nepraleido.

Ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai, aplinkybės, dėl kurių šis terminas praleistas, yra faktinės aplinkybės, kurių kasacinis teismas nenustato. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą pagal taisykles, nurodytas nutarties 47–48 punktuose, tačiau sprendė, jog toks pripažinimas neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra nustatytos visos reikšmingos ieškinio senaties termino skaičiavimo ir jo praleidimo aplinkybės, o apeliacinės instancijos teismo argumentai, nurodyti nutarties 55 punkte, faktiškai atitinka konstatavimą priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad neprotinga ir neekonomiška perduoti šią bylą apeliacinės instancijos teismui, kad šis spręstų ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nes visos faktinės aplinkybės byloje nustatytos. Todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl to, ar ieškovės ieškinys iš esmės galėjo būti tenkinamas, esant prielaidai, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija mano, kad viena iš esminių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbios priežasties, yra ta, kad ieškovė yra žalą patyrusio asmens draudikė. Jos reikalavimo teisė atsirado iš esmės tik po to, kai ji sumokėjo žalos atlyginimą savo draudėjai, tačiau tuo metu jau suėjo žalą patyrusio asmens reikalavimo atsakingo asmens draudikui pareiškimo senatis. Ieškinio senatis suėjo faktiškai tuo metu, kai teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl draudimo išmokos dydžio tarp žalą padariusio asmens ir jo draudiko. Todėl tuo metu tiek žalą patyręs asmuo, tiek jo draudikė (ieškovė) turėjo pagrindą abejoti dėl subrogacinio reikalavimo pagrįstumo, nes pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka turi būti sumokama per 30 dienų nuo visos informacijos apie draudžiamąjį įvykį (tarp jos – apie draudimo išmokos dydį) gavimo dienos (nutarties 48 punktas).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau pasakyta, konstatuoja, kad šioje byloje buvo pagrindo teigti, jog tiek BAB bankas „Snoras“, tiek AB „Lietuvos draudimas“ praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus atsakovei „If P&C Insurance AS“. Žalos atlyginimo sumokant draudimo išmoką sureguliavimo procedūrą apsunkino žalą padariusio asmens ir jo draudikės ginčas dėl jų draudimo sutartimi suteiktos draudimo apsaugos apimties bei draudimo išmokos dydžio. Be to, ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ reikalavimo teisė atsirado faktiškai suėjus BAB banko „Snoras“ reikalavimo draudikei „If P&C Insurance AS“ pareiškimo terminui (žr. nutarties 51 punktą).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nutarties 55 punkte nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis priežastimis, dėl kurių ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir dėl kurių šis terminas turėjo būti atnaujintas teismo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės teisingai išsprendė šalių ginčą, pripažindami, kad žalą padariusio asmens draudikė privalo sumokėti nukentėjusiojo asmens draudikei žalos atlyginimą. Dėl to atsakovės „If P&C Insurance AS“ ir trečiojo asmens kasaciniai skundai atmestini, paliktina galioti iš esmės teisinga apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovės „If P&C Insurance AS“ ir trečiojo asmens A. P. kasacinius skundus, jų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo priteisimo, netenkinami. Iš atsakovės „If P&C Insurance AS“ ir trečiojo asmens A. P. ieškovei lygiomis dalimis priteistina 799,99 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į kasacinius skundus pateikimu, atlyginimo, t. y. po 399,99 Eur iš kiekvieno (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Estijos įmonės „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančios veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą (j. a. k. 302279548), akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 399,99 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 399,99 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Vincas Verseckas