Dėl įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-36-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01451-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.2.7; 2.6.10.5.2.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. G. ir E. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pramogų pasaulis“ ieškinį atsakovams N. G. ir E. G. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė solidariai priteisti iš atsakovų 44 524,87 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė UAB „Pramogų pasaulis“ bankroto bylą. Atsakovai yra įmonės akcininkai, iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas N. G. buvo ir įmonės vadovas.

UAB,,Pramogų pasaulis“ jau 2006 m. buvo nemoki – pradelstos skolos viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Kadangi įmonė buvo nemoki, atsakovai turėjo vykdyti įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tokios pareigos neatliko ir toliau vykdė nuostolingą veiklą, todėl skolos kreditoriams augo, o turtas – mažėjo. Be to, 2007 m. gruodžio 31 d. įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, tačiau atsakovai nevykdė įstatyme nurodytos pareigos sušaukti visuotinį akcininkių susirinkimą ir spręsti dėl įstatinio kapitalo sumažinimo, nuostolių padengimo akcininkų papildomais įnašais. Prašomą priteisti 44 524,87 Eur žalą sudaro iš teismo patvirtintų 117 082,50 Eur įmonės kreditorių reikalavimų sumos atimtos 72 557,63 Eur 2006 m. gruodžio 31 d. įmonės skolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės priteisė atsakovui N. G. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi UAB „Pramogų pasaulis“ buvo iškelta bankroto byla, ją inicijavo bendrovės darbuotoja, kuriai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis. Bankroto byla iškelta nustačius, kad 2009 m. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, taigi įmonė 2009 m. buvo nemoki.

Tačiau teismas nustatė, kad 2006 m. įmonė buvo moki, turėjo 81 886,29 Eur (282 737 Lt) vertės turto ir 4887,38 Eur (16 875,15 Lt) pradelstų įsipareigojimų, taigi įsipareigojimai neviršijo pusės įmonės turto vertės.

Teismas nustatė, kad iki 2011 m. įmonė vykdė ūkinę veiklą: 2008 m. sudarė nuomos sutartis su UAB „Panorama LT“, pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl žaidimo automatų įsigijimo komercinei veiklai vykdyti; akcininkai teikė įmonei dideles paskolas (122 932,24 Eur (424 460,43 Lt), kad būtų įrengtos patalpos komercinei veiklai vykdyti, ir nereiškė reikalavimų grąžinti šias paskolas. Tai, kad atsakovų pastangos atkurti finansinę įmonės padėtį buvo nesėkmingos, šiuo konkrečiu atveju neteikia pagrindo daryti išvadą, kad įmonės akcininkų veiksmai (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) buvo neteisėti ir žalingi įmonei. Teismas, palyginęs bankroto byloje patvirtintą ir ieškovės pažymoje nurodytą 2006 m. kreditorių sąrašą, atkreipė dėmesį į tai, kad, įmonei toliau vykdant veiklą, pažymoje nurodytiems kreditoriams atsakovų veiksmai neturėjo kokios nors įtakos.

Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė ir neįrodė aplinkybių, patvirtinančių visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nuo 2009 m.: nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovų nurodytą aplinkybę, kad įmonės skolos didėjo iš esmės dėl atsakovų suteiktų paskolų įmonei, kad iš veiklos buvo gaunamos pajamos, tačiau 2009 m. jos smarkiai sumažėjo dėl objektyvios verslo rizikos padarinių; taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kaip nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo lėmė konkrečių kreditorių reikalavimų atsiradimą ar jų padidėjimą nuo 2009 m.; neįrodė, kad atsakovai, siekdami atkurti įmonės mokumą, veikė aiškiai nerūpestingai. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad ieškovė prašo priteisti tik tiesioginę žalą, kuri pasireiškė padidėjusia kreditorinių reikalavimų suma, patvirtinta bankroto byloje, teismas nurodė, jog, vertinant 2009 m. balanso duomenis apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, matyti, kad šios sumos yra didesnės nei bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma.

Pripažinęs ieškovę teisingai nurodžius, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ir ABĮ) atsakovai turėjo pareigą spręsti dėl nuosavo kapitalo, kuris 2007 m. gruodžio 31 d. buvo neigiamas, atkūrimo ir nuostolių padengimo, teismas nurodė, jog šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovai investavo į įmonę asmenines lėšas, teikdami paskolas įmonei, dėl jų grąžinimo reikalavimo nereiškė. Tokioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio buvimą tarp minėto pažeidimo ir atsiradusių padarinių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino, priteisė ieškovės naudai iš atsakovų lygiomis dalimis po 22 262,44 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistų sumų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 675 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kolegija nustatė, kad atsakovai turėjo po 50 proc. įmonės akcijų, atsakovas N. G. nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo jos vadovas. Remdamasi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais kolegija nustatė, kad 2007 m. gruodžio 31 d. įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas – minus 16 355,42 Eur (56 472 Lt), o įstatinis kapitalas buvo 5792,40 Eur (20 000 Lt).

Atkreipdama dėmesį į ABĮ 38 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto ir 10 dalies nuostatas, kolegija nurodė, kad įstatymas nustato skirtingas pareigas įmonės vadovui ir akcininkams, t. y. įmonės vadovo pareigą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, o akcininkams – pareigą svarstyti susidariusią padėtį ir per šešis mėnesius ją ištaisyti, padengiant nuostolius akcininkų įnašais, o nusprendus to nedaryti – priimti kitus įstatyme nustatytus sprendimus, įskaitant ir įmonės likvidavimą. Kolegija konstatavo, kad atsakovai šių pareigų neatliko. Kadangi nuo 2007 m. gruodžio 31 d. atsakovams turėjo būti žinoma apie neigiamą nuosavą kapitalą, tai iki 2008 m. birželio 30 d. jie turėjo atlikti įstatyme nurodytus veiksmus. Ieškovės prašomą priteisti žalą sudaro įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai (UAB,,Panorama LT“ apie 94 000 Eur reikalavimas, susidaręs po šios datos, viršija ieškiniu prašomus priteisti nuostolius (44 524,87 Eur), 2008 m. birželio 30 d. kreditorės M. P. beveik 5000 Eur reikalavimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie 3000 Eur reikalavimas), atsiradę po to momento, kai atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. turėjo vykdyti įstatyme nustatytas pareigas, bet jų nevykdė.

Kolegija sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo, nes atsakovams nenorint padengti nuostolių savo įnašais ir nesiimant kitų ABĮ 59straipsnyje nurodytų priemonių, turėjo būti sprendžiama dėl įmonės likvidavimo, o tokiu atveju naujų įmonės įsipareigojimų kreditoriams apskritai nebūtų atsiradę.

Atsakovų nurodytos aplinkybės, kad 2008 m. spalio 31 d. ir 2009 m. birželio 10 d. įmonė sudarė nuomos sutartis su UAB,,Panorama LT“, nuomojamos patalpos buvo įrengtos iš atsakovų įmonei paskolintų lėšų, kolegijos vertinimu, neatleidžia atsakovų nuo pareigos atlyginti žalą. ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9–10 dalyse nenustatyta jose nurodytų reikalavimų nevykdymo išimčių. Be to, atsakovė E. G. 14 481 Eur (50 000 Lt) paskolą įmonei suteikė ne vėliau kaip 2006 m., tačiau įmonės finansinė padėtis ne pagerėjo, o pasunkėjo: įmonė patyrė 42 979,32 Eur (148 399 Lt) nuostolių, jos nuosavas kapitalas tapo neigiamas. Nuomos sutartys su UAB,,Panorama LT“ buvo sudarytos po to, kai atsakovai turėjo būti atlikę ABĮ nustatytas pareigas esant neigiamam nuosavam kapitalui. Dėl to kolegija nematė pagrindo pripažinti, kad atsakovų elgesį nevykdant ABĮ nustatytų reikalavimų būtų galima pateisinti protinga verslo rizika.

Kolegija sprendė, kad egzistuoja visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos dėl ABĮ nustatytų pareigų esant neigiamam įmonės nuosavam kapitalui nevykdymo. Tačiau šiuo atveju atsakovų atsakomybė kyla skirtingais pagrindais: atsakovui – už įmonės vadovo ir įmonės akcininko pareigų nevykdymą, o atsakovei – tik kaip įmonės akcininkei. Kadangi įmonės akcininkams buvo žinoma įmonės finansinė situacija, tai atsakovui netaikytina didesnė atsakomybė nei atsakovei E. G. ir už atsiradusią žalą jie atsako lygiomis dalimis.

Kadangi įmonė veiklą vykdė iki nuomos sutarčių su UAB,,Panorama LT“ nutraukimo (2011 m. balandžio mėn.), nuo 2007 m. įmonė veikė nuostolingai, tai atsakovai, kaip įmonės akcininkai, ir atsakovas, kaip jos vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios pareigos jie nevykdė. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kitą nei ieškovės įrodinėtą įmonės nemokumo datą, nepagrįstai nevertino atsakovų atsakomybės sąlygų jiems nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Konstatavusi, kad nors byloje esančių duomenų neužtenka nustatyti, kada įmonė tapo nemoki, kolegija sprendė, jog nustatytas nurodytų ABĮ įtvirtintų pareigų nevykdymas yra savarankiškas pagrindas tenkinti ieškinį, todėl perduoti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tam, kad atsirastų juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievolę, t. y. CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklei taikyti, būtina nustatyti abi sąlygas: juridinio asmens dalyvio veiksmai, dėl kurių juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės, buvo nesąžiningi; juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, t. y. egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis dalyvio nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2014). Juridinio asmens dalyvio nesąžiningu elgesiu turėtų būti laikoma tikslinga intervencija į juridinio asmens turtą, tarnaujanti juridiniam asmeniui svetimiems tikslams ir neatlygintinai atimanti iš jo verslo galimybes arba kitokiu būdu naikinanti jo egzistenciją ir taip sukelianti nemokumą. Šiuo atveju nenustatyta nesąžiningų kasatorių veiksmų, priešingai, konstatuota, jog kasatoriai aktyviai investavo nuosavas lėšas į įmonės veiklą ir jų neatsiėmė. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl kasatorių suteiktos paskolos įmonės padėtis nepagerėjo, neatitinka įprastos verslo logikos. Nuo 2006 m. plėsdama verslą, įmonė patyrė nuostolių, nes verslo plėtros sąnaudos viršijo gaunamą pelną. Darant investicijas paskolų forma, balanse paskolos buvo įrašomos į apskaitą kaip mokėtinos sumos ir sąnaudos, todėl didėjo įmonės įsipareigojimai ir mažėjo nuosavas kapitalas, nors realiai balanso rodiklių pokyčiai buvo susiję išimtinai su kasatorių įnešamomis lėšomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio normas, nevertino ir nenustatė akcininkų sąžiningumo.

Apeliacinis teismas nepagrįstai kasatorių veiksmus dėl nuosavo kapitalo atkūrimo pripažino neteisėtais, sudarančiais pagrindą kilti civilinei atsakomybei. Teismas neanalizavo nuosavo kapitalo rodiklio reikšmės ir turinio, jo įtakos įmonės mokumui, todėl buvo netinkamai taikyta ABĮ 59 straipsnio nuostata. Vertinant nuosavo kapitalo pokytį ir įtaką įmonės veiklai, turi būti analizuojamas ne formalus nuosavo kapitalo rodiklis, bet įmonės veiklos specifika ir su tuo susijusi apskaita. Šiuo atveju įmonė užsiėmė pramoginių zonų prekybos ir laisvalaikio centruose įrengimu ir eksploatavimu. 2006–2009 m. įmonė sudarė nuomos sutartis dėl 1425 kv. m patalpų nuomos; visos patalpos buvo įrengtos išimtinai kasatorių, kaip akcininkų, paskolintomis lėšomis. Išlaidos nuomojamoms patalpoms įrengti įtrauktos į apskaitą kaip veiklos sąnaudos, todėl akivaizdu, kad plėtros laikotarpiu įmonė veikia nuostolingai, nes pajamos dar nepadengia visų patalpų įrengimo išlaidų, todėl finansinės atskaitomybės dokumentuose fiksuojamas nuostolis. Be to, remonto sąnaudos didino veiklos sąnaudas, bet nedidino įmonės valdomo turto ar jo vertės. Būtent įmonės veiklos specifika lėmė, kad kasatorių paskolos buvo naudotos svetimoms patalpoms remontuoti ir buvo įtrauktos į apskaitą kaip veiklos sąnaudos, tačiau buhalterinė valdomo turto vertė nekito. Pažymėtina ir tai, kad 2006 m. birželio 1 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gruodžio 5 d. ir 2009 m. birželio 26 d. įmonei buvo išduotos licencijos vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais. Remiantis Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 „Dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių patvirtinimo“, licencija negali būti išduodama, kai įmonė turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Taigi licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais išdavimo faktas patvirtina, kad 2009 m. birželio 26 d. įmonė buvo moki ir neturėjo finansinių sunkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2014">3K-3-321/2014</a>). Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neanalizavo 2008 m. spalio 30 d. lizingo sutarties dėl žaidimo automatų įsigijimo, kuri patvirtina, kad UAB „Šiaulių banko lizingas“ nekėlė abejonių įmonės finansinė būklė bei galėjimas vykdyti įsipareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių veiksmus neteisėtais, iš esmės rėmėsi tik formaliu įneštų lėšų įtraukimu į apskaitą, nevertindamas jų įtakos įmonės prievolėms. Įmonės nuosavam kapitalui tapus mažesniam kaip pusė įstatinio kapitalo, įmonės vadovas turi šaukti akcininkų susirinkimą, kuris priima alternatyvius sprendimus dėl nuostolių padengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, įmonės likvidavimo. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad kasatoriai teikė paskolas įmonei (122 932,24 Eur (424 460,43 Lt) ir nereiškė reikalavimo jas grąžinti, patvirtina, kad įmonės akcininkai reguliariai investavo į įmonės veiklą, neatsiimdavo investicijų. Vienintelis skirtumas tarp nuostolių padengimo akcininkų įnašais ir akcininkų paskolos yra tas, kad paskolos davėjas turi teisę atgauti paskolintas lėšas. Tačiau šiuo atveju akcininkai, paskolindami įmonei lėšas, neteikė kreditoriaus reikalavimų, taigi de facto (faktiškai) susiklostė tokia pati situacija, kokia būtų buvusi, jei nuostolius akcininkai būtų dengę įnašais.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ABĮ 38 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neatsižvelgė į tai, kad įmonės dalyvių pareigų atsiradimas siejamas su tam tikrų juridinių faktų egzistavimu. Teismas nevertino ir neatskleidė skirtingo įmonės vadovo ir dalyvio pareigų pobūdžio ir nepagrįstai sprendė dėl abiejų jų neteisėtų veiksmų. ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavam kapitalui tapus mažesniam kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, vadovas privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Taigi, pareiga sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą kyla būtent vadovui, bet ne akcininkui. Įmonės vadovui nesušaukus visuotinio akcininkų susirinkimo dėl sumažėjusio nuosavo kapitalo, įmonės dalyviui nekyla atsakomybė dėl sprendimų, susijusių su nuosavo kapitalo atkūrimu, nepriėmimo, t. y. kasatoriui N. G. nesušaukus visuotinio akcininkų susirinkimo, kasatorė E. G. neturėjo pareigos priimti sprendimų dėl nuosavo kapitalo.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, netinkamai nustatė momentą, nuo kurio turi būti vertinamas įmonės skolų pokytis. Pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų įmonės vadovų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416-469/2015">3K-3-416-469/2015</a>; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-567/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-567/2014">3K-3-567/2014</a>; kt.) turi būti nustatomos dvi aplinkybės: momentas, kada atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą, ir kiek padidėjo įmonės skolos lyginant su momentu, kada turėjo būti iškelta bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kada kasatoriams kilo pareiga likviduoti įmonę ir kaip nuo to momento pasikeitė įmonės skolos, nevertino, ar patvirtintų reikalavimų suma mažesnė, lyginant su reikalavimais tuo momentu, kai tariamai akcininkai atliko neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įmonės nuosavas kapitalas 2007 m. gruodžio 31 d. buvo neigiamas, todėl atsakovams turėjo būti apie tai žinoma (E. G. buvo buhalterė, o N. G. – vadovas). Tokia išvada neteisinga, nes E. G. buhalterio pareigas ėjo tik iki 2006 m. gruodžio 18 d., o buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo pavestas VšĮ „Finansų apskaitos biuras“. Tik parengus finansines ataskaitas galėjo būti žinoma faktinė padėtis. Pagal ABĮ 58 straipsnį finansinių ataskaitų tvirtinimas priskirtas eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Taigi apie tai, kad nuosavas kapitalas neigiamas, kasatoriams turėjo tapti žinoma 2008 m. balandžio 30 d. Pagal ABĮ 38 straipsnio 3 dalį bendrovėje dėl nuosavo kapitalo dydžio susidariusi padėtis turėjo būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, t. y. iki 2008 m. spalio 30 d. Būtent 2008 m. spalio 30 d. yra momentas, nuo kurio turi būti vertinamas įmonės skolų pokytis. Vadovaujantis 2008 m. įmonės balansu, skolos 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 165 928,81 Eur, bankroto byloje patvirtinta tik 117 082,52 Eur reikalavimų, taigi įmonės skolos mažesnės kaip skolos tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo metu.

Teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatas, nes kasatorių neteisėtais veiksmais pripažino tai, kad jie nepadengė nuostolių įnašais arba nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo. Tačiau byloje nustatyta, kad akcininkai suteikė įmonei paskolų ir jų neatsiėmė, t. y. de facto (faktiškai) dengė nuostolius savo asmeninėmis lėšomis. Taigi tarp tariamai neteisėtų kasatorių veiksmų ir kilusių pasekmių nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, nes kitoks akcininkų perduotų lėšų įmonei įtraukimas į apskaitą realiai neturėtų įtakos įmonės mokumui.

Apeliacinis teismas, spręsdamas dėl vadovo bei dalyvio atsakomybės, nesivadovavo verslo sprendimų priėmimo taisykle, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pagal teismų praktikoje pripažįstamą verslo sprendimų priėmimo taisyklę preziumuojamas vadovų veikimas bona fide (nuoširdžiai, sąžiningai) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos fakto, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Apeliacinės instancijos teismas kompleksiškai nevertino įmonės veiklos 2006–2009 m., būtent šiuo laikotarpiu įmonė intensyviai plėtėsi. Esant didelėmis investicijomis, patiriamos daug didesnės nei įprastai sąnaudos, todėl veiklos rezultatas buvo nuostolingas. Įmonės veiklai didelę įtaką turėjo 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė, UAB „Panorama LT“ veiksmai, nutraukiant 2009 m. nuomos sutartį su šalia ieškovo įmone buvusia ir maitinimo paslaugas teikusia UAB „Markita“ ir taip labai sumažinant pramogų zonos lankytojų skaičių. Faktą, kad kasatorių veiksmai atitiko normalią verslo riziką, patvirtina ir aplinkybė, kad 2008–2009 metais buvo sudarytos naujos patalpų nuomos ir lizingo sutartys, taigi sutarties kontrahentams (UAB „Panorama LT“ ir UAB „Šiaulių banko lizingas“) nekėlė abejonių įmonės finansinė būklė. Taigi, kasatoriai veikė išimtinai verslo interesais, neperžengdami protingos rizikos ribos.

Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas žalą priteisti iš kasatorių lygiomis dalimis, rėmėsi aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti abiejų kasatorių bendrų civilinės atsakomybės sąlygų, o turėjo spręsti dėl kiekvieno jų atsakomybės individualiai, atsižvelgdamas tiek į faktines aplinkybes (kasatorė E. G. buhalterio pareigas ėjo tik iki 2006m. gruodžio 18 d., o nuo šios datos iki 2008 m. spalio 27 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, t. y. aktyviai nedalyvavo įmonės veikloje), tiek į ABĮ nuostatas, reglamentuojančias vadovo bei dalyvio pareigas. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-244/2009">3K-3-244/2009</a>).

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatoriai investavimą tapatina su įmonės patirtų nuostolių padengimu, tačiau tai skirtingos sąvokos. Pagal Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį investicijos yra lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą. Investuojant yra didinamas įmonės nuosavas turtas, o akcininkų įnašais nuostoliams padengti yra atkuriamas nuosavas turtas. Ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė, todėl investavimą į tokią įmonę reglamentuojamas ABĮ. Jei kasatoriai investavo į įmonę papildomas nuosavas lėšas, tai turėjo tą įforminti išleisdami naujas akcijas, o ne fiksuoti šias lėšas kaip paskolą. Paskola yra pinigų perdavimas nuosavybėn su paskolos gavėjo pareiga juos grąžinti. Ginčui neturi reikšmės tai, ar kasatoriai yra atsiėmę pagal paskolos sutartį perduotus pinigus. Kasatoriai nevykdė ABĮ nustatytos pareigos padengti susidariusius nuostolius ir atkurti įmonės nuosavą kapitalą, todėl jų negalima pripažinti sąžiningais.

Veiklos vykdymas nuomojamose patalpose neturi ypatingos specifikos. Išsinuomotų patalpų pritaikymas įmonės veiklai reikalauja išlaidų, tačiau didžiąją dalį šių išlaidų sudaro baldų, įrangos ir pan. įsigijimo išlaidos, o tai yra nuomininko ilgalaikis turtas, didinantis įmonės nuosavą kapitalą. Kasatoriai negalėjo visų nuomojamų patalpų įrengimo išlaidų įtraukti į apskaitą kaip įmonės veiklos sąnaudų. Jeigu kasatoriai pažeidinėjo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą, tai darė žalos įmonei. Tai, kad įmonė neturėjo skolų valstybės ir savivaldybių biudžetams, todėl 2006–2008 m. jai buvo išduotos licencijos vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, nekeičia fakto dėl įmonės buhalterinės apskaitos duomenų. Lizingo sutarties sudarymas taip pat nepatvirtina realios įmonės finansinės padėties, nes lizingo bendrovės savo interesus užsitikrina papildomomis apsaugos priemonėmis.

ABĮ nustatyta akcininkų pareiga padengti patirtus įmonės nuostolius ir atkurti įmonės nuosavą kapitalą atsiranda nuo tokių aplinkybių sužinojimo momento. Kasatoriai yra vieninteliai įmonės akcininkai, sutuoktiniai, abu dirbo bendrovėje; kiekvienais metais tvirtino įmonės finansines atskaitomybes ir jas pateikdavo atitinkamoms institucijoms; iki 2009 m. skolino įmonei lėšas, todėl kasatorė E. G. tikrai žinojo apie įmonės finansinę padėtį. Kasatorės kaip akcininkės pasyvumas nepanaikina jos pareigos atkurti įmonės nuosavą kapitalą.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonės kreditorių patirtos žalos, atsiradusios dėl įmonės vadovo ir (ar) akcininko įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymo, visiškas atlyginimas. Laiku neiškėlus įmonei bankroto bylos, mažėja galimybė kreditoriams atgauti skolas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2009 m. pabaigoje įmonė buvo nemoki ir kasatoriai turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Tuo metu įmonė turėjo turto, kurio, nevertinant skolos kasatoriams, beveik užteko kitų kreditorių reikalavimams tuo metu tenkinti. Tačiau tokios pareigos kasatoriai nevykdė, todėl nuo 2009 m. įmonės skolos išaugo 108 989,83 Eur suma ir šios skolos nebus padengtos. Faktinės aplinkybės įrodo neteisėtus kasatorių veiksmus (neveikimą), o jų kaltė preziumuojama; tarp įmonės patirtos žalos ir kasatorių neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

Byloje nustatyta, kad nuo 2006 m. įmonė vykdė nuostolingą veiklą, todėl tokia veikla negali būti vadinama protinga ūkine komercine veikla, atitinkančia rūpestingumo pareigos standartus. Nuostolingai veiklai nepadėjo ir kasatorių paskolos. Nuostolingos veiklos vykdymas įrodo akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo solidariai priteisti žalos atlyginimą, nes šiuo atveju prievolės dalykas yra dalus, o kiekvieno kasatoriaus atsakomybę galima atriboti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Byloje ieškinys pareikštas dviem pagrindais: 1) įmonė 2006 m. jau buvo nemoki, todėl jos vadovas ir akcininkai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalys); 2) 2007 m. gruodžio 31 d. įmonės nuosavam kapitalui tapus neigiamam atsakovai nevykdė įstatyme nustatytos pareigos sušaukti visuotinį akcininkių susirinkimą ir spręsti dėl įstatinio kapitalo sumažinimo, nuostolių padengimo akcininkų papildomais įnašais (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnio 9 dalies 2 punktas, 10 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje neįrodyta, jog įmonė 2006 m. buvo nemoki, nekonstatavo atsakovų pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo. Pripažinęs, kad atsakovai pažeidė savo pareigas spręsti dėl įmonės nuosavo kapitalo, kuris 2007 m. gruodžio 31 d. buvo neigiamas, atkūrimo ir nuostolių padengimo, teismas kaip svarbią aplinkybę įvertinęs tai, kad atsakovai investavo į įmonę asmenines lėšas (teikė paskolas įmonei, dėl kurių grąžinimo reikalavimo nereiškė), sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio buvimą tarp šio pažeidimo ir atsiradusių padarinių.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai neatliko ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje nustatytų pareigų, todėl yra visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos dėl šių ABĮ nustatytų pareigų nevykdymo (CK 6.246–6.249 straipsniai). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo teismas nekonstatavo nurodydamas, kad byloje esančių duomenų neužtenka nustatyti, kada įmonė tapo nemoki, o nustatytas nurodytų ABĮ įtvirtintų pareigų nevykdymas yra savarankiškas pagrindas tenkinti ieškinį, todėl perduoti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo.

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla kasacine tvarka nagrinėtina neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai dėl ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje nustatytų pareigų pažeidimo vertinimo kaip savarankiško akcininko ir (ar) vadovo atsakomybės pagrindo, akcininko atsakomybės taikymo pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.

Dėl įmonės vadovo ir jos akcininkų atsakomybės pagrindų

Kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2014">3K-3-321/2014</a>; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2014">3K-3-389/2014</a>) pripažįstami šie įmonės vadovo ir jos akcininkų atsakomybės pagrindai:

vadovo atsakomybė įmonei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimą ir vadovo atsakomybė bankrutuojančiai įmonei (kreditoriams) ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu;

akcininkų atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu už įmonės privedimą prie nemokumo ir akcininkų atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) už bankroto bylos neinicijavimą laiku;

vadovo ir akcininkų atsakomybė CK 6.263 straipsnio pagrindu kreditoriui tuo atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto (faktiškai, iš tikrųjų) vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį; jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2014">3K-3-389/2014</a>).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė deliktinę atsakomybę abiem atsakovams už pareigų, nustatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje (įmonės kapitalui tapus neigiamam, pareigos sušaukti akcininkų susirinkimą ir priimti vieną iš įstatyme numatytų alternatyvių sprendimų: dėl nuostolių padengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, įmonės pertvarkymo arba jos likvidavimo), pažeidimą, konstatavęs, kad nustatytas nurodytų ABĮ įtvirtintų pareigų nevykdymas yra savarankiškais pagrindas tenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovo atsakomybė grindžiama jo kaip įmonės vadovo ir įmonės akcininko pareigų nevykdymu, o atsakovės – tik kaip įmonės akcininkės pareigų nevykdymu.

Vertinant, ar ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje nustatytų pareigų pažeidimas yra savarankiškas įmonės akcininkų ir (ar) vadovo atsakomybės pagrindas, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste (kasatoriai yra sutuoktiniai, kiekvienas turėjo po 50 proc. įmonės akcijų, jiems turėjo būti žinoma apie įmonės neigiamą nuosavą kapitalą) nurodytų ABĮ nustatytų pareigų nevykdymas yra akcininkų, o ne įmonės vadovo veiksmų sferai priskirtinas neveikimas, kadangi sprendimas pertvarkyti ar likviduoti įmonę arba mažinti įstatinį kapitalą ar padengti nuostolius papildomais įnašais yra akcininkų pareiga bei teisė ir šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atitinkamo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo nepriėmimą lėmė kasatoriaus, kaip įmonės vadovo, neveikimas, jam nesušaukus visuotinio akcininkų susirinkimo. Taigi, šioje byloje, sprendžiant ieškovo reikalavimą dėl atsakomybės kasatoriams taikymo už nurodytų ABĮ nustatytų pareigų pažeidimą, yra sprendžiama dėl akcininkų atsakomybės taikymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus atsakomybė grindžiama ir jo kaip įmonės vadovo pareigų nevykdymu, pripažintina nepagrįsta. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ribotos akcininko atsakomybės taisyklė, kurioje expressis verbis (aiškais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta, kad dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Atsižvelgus į ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertintina, kad jame nėra nustatyta išimtis iš CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos akcininko ribotos atsakomybės taisyklės, todėl konstatuotina, kad nurodytose ABĮ normose nustatytų pareigų pažeidimas nėra savarankiškas įmonės akcininkų atsakomybės pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas kitokią išvadą, netinkamai aiškino ir taikė nurodytas ABĮ normas, CK 2.50 straipsnio 2 dalį.

Nurodytų ABĮ nustatytų pareigų pažeidimas neabejotinai turi įrodomąją reikšmę vertinant, ar nėra CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto akcininkų atsakomybės pagrindo. Pastarojoje teisės normoje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2009">3K-3-486/2009</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nes, taikant civilinę atsakomybę juridinio asmens dalyviui, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nesąžiningų jo veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolės. Antai civilinėje byloje, kurioje kreditorius (juridinis asmuo), vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš skolininko akcininko reikalavo grąžinti pagal preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo daikto pirkimo sumokėtą avansą, pačiam skolininkui (bendrovei) negalint jo grąžinti dėl bankroto bylos iškėlimo, kasacinis teismas konstatavo, kad tam, jog būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014). Vertinant priežastinį ryšį iš esmės svarbus dalyvio nesąžiningų veiksmų padarinys – pagrindinio skolininko nemokumas, o ne konkretus kreditoriui neįvykdytos prievolės dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-342/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-342/2012">3K-3-342/2012</a>).

Taigi, įmonės akcininko atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikymui turi būti nustatytas akcininko nesąžiningas veikimas, lėmęs įmonės nemokumą, negalėjimą įvykdyti prievolių. Konstatuotina, kad šioje byloje ieškinys apeliacinės instancijos teismo sprendimu patenkintas nenustačius būtinųjų atsakomybės sąlygų – ieškovo nemokumo atsiradimo dėl akcininkų nesąžiningų veiksmų ir teisinio priežastinio ryšio. Taip pat konstatuotina, kad šioje byloje, padarydami išvadą, jog kasatoriai pažeidė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje nustatytas pareigas, teismai netinkamai įvertino nustatytą aplinkybę, kad kasatoriai suteikė 122 932,24 Eur (424 460,43 Lt) paskolas įmonei ir nereiškė reikalavimo jas grąžinti. Ši aplinkybė, iš esmės reiškianti akcininkų faktinį lėšų įnešimą į įmonę, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, vertintina kaip teikianti pagrindą padaryti išvadą, kad faktiškai susiklostė tokia pati situacija, kokia būtų buvusi, jei nuostolius akcininkai (kasatoriai) būtų dengę įnašais. Dėl to vertintina, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog kasatoriai faktiškai pažeidė nurodytas ABĮ nustatytas pareigas, ir spręstina, kad nėra kasatorių atsakomybės būtinosios sąlygos – nesąžiningų veiksmų.

Konstatuotina, kad šioje byloje, vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, sąlygų taikyti kasatoriams juridinio asmens dalyvio atsakomybę nėra, todėl jos taikymas yra negalimas. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas naikinti apskųstą šio teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kuris paliktinas galioti.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos vienodos teismų praktikos formavimui ir apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymas, taip pat išspręstinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teisme atsakovai prašė priteisti 1027,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Šis prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra didesnis už nustatytą pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.11 punktus, todėl prašymas tenkintinas iš dalies ir atsakovams iš ieškovės priteistinas 983,97 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas, atsakovui priteisiant 491,98 Eur, o atsakovei – 491,99 Eur.

Kasaciniame teisme atsakovai prašo priteisti 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už kasacinio skundo parengimą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Šis prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.13 punktuose nurodyto dydžio, todėl priteistinas atsakovams iš ieškovės, kiekvienam iš atsakovų priteisiant po 605 Eur.

Taigi, iš viso iš ieškovės atsakovui priteistina 1096,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, atlyginimo, o atsakovei – 1096,99 Eur tokių išlaidų atlyginimo (šios nutarties 36, 37 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti.

Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pramogų pasaulis“ (į. k. 110852878) 1096,98 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt šešis Eur 98 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 1096,99 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt šešis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei E. G. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas