Civilinė byla Nr. 3K-3-345/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.4.1; 30.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio rajono savivaldybei, V. B., E. D., J. R., D. P., D. O. G., J. V., E. Š., S. D., V. B., J. L. ir D. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims V. B., S. V. ir V. V., dėl administracinių aktų panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, žemės dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teisę į žemę.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama problema dėl gyventojų, kuriems buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, ir piliečio, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises natūra į tą žemę, kurioje suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, teisių ir teisėtų interesų gynimo.
Ieškovė V. A. prašė:
1. Panaikinti Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 260 ir 1995 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 286 bei Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 89ž dalis dėl asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo, asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patikslinimo ir asmeninio ūkio sklypų suformavimo P. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini) J. R., P. P., D. V., J. V., J. V. Š., V. B., D. O. G., E. D., P. L.
2. Panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21-107707-29407 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei į P. S. nuosavybės teisėmis valdytą 5,22 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
3. Panaikinti Panevėžio apskrities viršininko sprendimų ir jais remiantis išleistų įsakymų dalis, kuriomis V. B., E. D., P. L., J. Š. ir J. R. neatlygintinai perduoti nuosavybėn žemės sklypai P. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini).
4. Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, kuriomis Panevėžio apskrities viršininkas J. R., P. P., D. O. G., J. V. ir D. V. pardavė P. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, grąžinant ginčijamas žemės sklypo dalis valstybei.
5. Panaikinti pirmiau nurodytų asmenų žemės sklypų, esančių P. S. valdytoje žemėje, ribų paženklinimo–parodymo aktus.
6. Iš dalies panaikinti paveldėjimo ir nuosavybės teisės liudijimus, kurių pagrindu atsakovės J. L., E. Š. ir D. P. po P. L., J. Š. ir P. P. mirties įgijo nuosavybės teises į P. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą ieškovei grąžintiną žemę (duomenys neskelbtini).
7. Panaikinti 2006 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties, kuria J. L. padovanojo V. B. ir S. D. 0,49 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,3 ha.
8. Įpareigoti Panevėžio apskrities viršininką atkurti ieškovei nuosavybės teises į ginčijamą žemę natūra.
Ieškovė nurodė, kad 1991 m. gruodžio 17 d. ji padavė prašymą Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui atkurti natūra nuosavybės teises į jos tėvo P. S. nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamąjį turtą – 10,44 ha žemės sklypą (pagal susitarimą su kitais pretendentais ji prašė sugrąžinti natūra 5,22 ha sklypą). Panevėžio apskrities viršininko administracija atsisakė atkurti ieškovei nuosavybės teises natūra, motyvuodama tuo, kad Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. ir 1995 m. vasario 28 d. sprendimais buvusio savininko P. S. turėtos žemės didžioji dalis (9,74 ha) suteikta gyventojams kaip asmeninio ūkio žemė, kuri yra valstybės išperkama. Ieškovė teigė, kad ginčijami įsakymai, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys bei sprendimai atkurti nuosavybės teises atsakovams priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 ir 10 straipsnių nuostatas dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo eiliškumo, taip pat 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį pirmiausia žemė sugrąžinama savininkams natūra. Ieškovė nurodė, kad ji nepraleido senaties termino, nes apie neteisėtus aktus, kuriuos prašo panaikinti, sužinojo tik gavusi 2007 m. lapkričio 30 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:
1. Panaikino Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 286 „Dėl asmeninio naudojimo žemės patikslintų sąrašų“ dalį, kurioje nurodyta, kad J. V., J. V. Š., V. B., P. P., D. V., J. L., E. D., J. R., D. O. G. naudojasi iki 3 ha ploto asmeninio naudojimo žemės sklypais, ta apimtimi, kiek išskirtos žemės dalis įsiterpia į buvusio savininko P. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę.
2. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 89ž „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo jų naudotojams: J. R. – 1,91 ha ir 0,06 ha, P. P. – 1,38 ha, D. V. – 0,97 ha, J. V. – 1,67 ha, J. V. Š. – 1,48 ha, V. B. – 1,71 ha, D. O. G. – 0,34 ha, E. D. – 2,22 ha, P. L. – 0,49 ha.
3. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 21-94580-25473 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. R. ir Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. Ž-88 dalį, kuria J. R. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,91 ha ploto žemės sklypą ir leista pirkti 0,06 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje, taip pat 2004 m. gegužės 3 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,06 ha žemės sklypo.
4. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 89ž dalį dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. Ž-788 dalį dėl 1,38 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S. žemėnaudoje perdavimo P. P. atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2006 m. gegužės 26 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 1,38 ha žemės sklypo, taip pat 2007 m. sausio 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo ir 2007 m. sausio 11 d. pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimo, išduotų mirusio P. P. sutuoktinei D. P., dalį dėl 1,38 ha žemės sklypo.
5. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3083ž dalį dėl 0,97 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S. žemėvaldoje perdavimo D. V. atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2002 m. gruodžio 6 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,97 ha žemės sklypo.
6. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3083ž dalį dėl 1,67 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S. žemėvaldoje perdavimo J. V. atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2002 m. gruodžio 5 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 1,67 ha žemės sklypo.
7. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 21-67848-18319 ir 2000 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 1233ž dalį dėl J. V. Š. atkurtų nuosavybės teisių perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,48 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje, taip pat 2005 m. lapkričio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo ir 2005 m. gegužės 10 d. pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimo, išduotų mirusiojo sutuoktinei E. Š., dalį dėl 1,48 ha ploto žemės sklypo.
8. Panaikino Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 21-9870 ir Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. Ž-3660 dalį dėl V. B. atkurtų nuosavybės teisių perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,71 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėnaudoje.
9. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. Ž-136 ir 2004 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. Ž-788 dalį dėl 0,34 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S. žemėvaldoje perdavimo D. O. G. atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2004 m. birželio 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,34 ha žemės sklypo.
10. Panaikino Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21-9191 ir Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. Ž-3559 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. D., perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 2,22 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje.
11. Panaikino Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21-9192, Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. Ž-3406 dalį dėl P. L. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 0,49 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje ir 2005 m. sausio 26 d. pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimo bei 2006 m. birželio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimo, išduotų mirusiojo sutuoktinei J. L., dalį dėl 0,49 ha ploto žemės sklypo, taip pat 2006 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartį, kuria J. L. 0,49 ha ploto žemės sklypą dovanojo V. B. ir S. D.
12. Panaikino pirmiau nurodytų žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktus.
13. Taikė restituciją:
1) grąžino valstybės nuosavybėn 8,66 ha žemę, kuri iki nacionalizacijos priklausė P. S., esančią (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypus: 0,1910 ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,0600 ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,1380 ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,9700 ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,6700 ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,4800 ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,7100 ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,3400 ha ploto (duomenys neskelbtini), 2,2200 ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,4900 ha ploto (duomenys neskelbtini);
2) priteisė iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos: J. R. – 4 Lt, D. P. – 2447 Lt, D. V. – 110 Lt, J. V. – 96,75 Lt, D. O. G. – 686 Lt.
14. Ieškovės reikalavimą įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį natūra paliko nenagrinėtą.
15. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes. Ieškovė V. A. yra buvusio žemės savininko P. S. duktė, 1991 m. gruodžio 17 d. padavusi prašymą dėl jos tėvui nuosavybės teise priklausiusios 10,44 ha žemės (duomenys neskelbtini) grąžinimo (pagal susitarimą su bendraturčiais ieškovė pretenduoja į 5,22 ha). Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 191 „Dėl 2-3 ha asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo nuomai gyventojams 1993 metais“ nuspręsta skirti pasodybinius žemės sklypus iki 3 ha ploto nuomai gyventojams 1993 metais, nustatant, kad šie asmenys žeme naudojasi nuo 1993 m. sausio 1 d., pagal priedėlį: J. V., J. V. Š., V. B., P. P., D. V., J. L., E. D., J. R., D. O. G. Asmeninio ūkio naudotojų sąrašai tikslinti Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260 ir 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286. Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. 89ž „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje“, žemės sklypų planai, žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktai patvirtina, kad E. D., J. R., P. P., D. O. G., J. V., J. Š., V. B., P. L., D. V. Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu buvo suprojektuoti ir paženklinti ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities valdytojo ir Panevėžio apskrities viršininko įsakymais bei sprendimais V. B., E. D., P. L., J. V. Š. ir J. R. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui suteiktus žemės sklypus buvusioje P. S. žemėnaudoje. P. P., D. O. G., J. V., D. V. ir J. R. asmeniniam ūkiui suteiktą žemę įsigijo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. P. L., J. V. Š., P. P. nuosavybės teises pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu įgijo jų sutuoktinės J. L. (ji 2006 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypą perleido atsakovams V. B. ir S. D.), E. Š. ir D. P.
Teismas nustatė, kad ieškovė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. S. žemę padavė 1991 m. gruodžio 17 d., t. y. per įstatyme nustatytą terminą. Teismas sprendė, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės norminius aktus, reglamentavusius asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarką. Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286 buvo patikslintas atsakovų asmeninio ūkio žemės sklypų plotas pagal priedėlyje esantį sąrašą. Iš to, kad šiame sąraše prie atsakovų pavardžių nenurodyta sklypo numerio, teismas darė išvadą, jog atsakovams buvusioje P. S. žemėnaudoje suteikti žemės sklypai nebuvo paženklinti, nesutikslintos jų ribos. Teismas konstatavo, kad asmeninio ūkio žemė atsakovams suteikta pažeidžiant Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu patvirtintą Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką bei 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką. Ginčijami administraciniai aktai, kuriais atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemė, yra nekonkretaus pobūdžio, iš to teismas padarė išvadą, kad jais atsakovams buvo suteikta tik teisė turėti asmeninio ūkio žemę. Teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis atsakovams suteiktos asmeninio ūkio žemės nebuvo pagrindo priskirti valstybės išperkamai žemei. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijami žemės sklypų pirkimo–pardavimo bei paveldėto turto pasidalijimo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, taikoma restitucija. Nustatęs, kad atsakovai, įsigydami ginčijamus žemės sklypus, nesiaiškino, ar nėra pretendentų atkurti į šią žemę nuosavybės teises, ir nėra duomenų, jog atsakovai būtų vastybinės institucijos suklaidinti nuslepiant informaciją apie pretendentus, teismas laikė juos nesąžiningais įgijėjais ir jiems CK 4.96 straipsnio nuostatų netaikė, be to, nurodė, kad asmeninio ūkio žemės išreikalavimas iš atsakovų V. B., S. D., D. P., E. Š. neribojamas sąžiningo įgijėjo institutu, nes jie žemę įgijo neatlygintinai – paveldėjimo ar dovanojimo teisės pagrindais.
Teismas nustatė, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo gavusi Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21-107707-29407 dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartyje konstatuota, kad terminas kreiptis į teismą dėl Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 260 dalies panaikinimo bei Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 89ž dalies panaikinimo skaičiuotinas nuo 2008 m. vasario 14 d. (administracinė byla Nr. I-137-283/2008). Taigi senaties terminas nepraleistas.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų D. V., J. V., J. R., E. Š., D. P., V. B., J. L., E. D., S. D., V. B., Panevėžio apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus, 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė V. B. asmeninio ūkio žeme faktiškai naudojasi nuo 1991 metų, kai buvo Vyriausybės nustatyta tvarka didinami kaimo gyventojų sodybiniai sklypai. Konkrečius sklypus pagal asmenų prašymus suteikdavo žemės ūkio įmonė. Atsakovė V. B. et nurodė, kad jai žemės sklypą pamatavo buvusi Paliūniškio kolūkio darbuotoja; atmatavus žemę ir paženklinus ją kuolais, plotai buvo įrašyti į žemės vertinę knygą. Teismui pateiktos 1993 m. gegužės 19 d. ir 1995 m. sausio 23 d. Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės viršaičio pažymos patvirtina, kad atsakovė V. B. (duomenys neskelbtini) nuomoja (naudoja) 3 ha žemės ploto sklypą; Panevėžio apskrities viršininko administracijos Panevėžio rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. rugpjūčio 31 d. V. B. išdavė pažymą, kad jai Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 191 suteikta naudotis 3 ha asmeninio ūkio žemės, šio sprendimo priedelyje nurodyta, kad 1992 metais V. B. turėjo 2,93 ha žemės; Panevėžio apskrities viršininkas 2004 m. spalio 15 d. įsakymu patikrino naudojimo faktą ir patvirtino konkrečius atsakovei V. B. nuosavybėn perduodamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, 1993 metais suteiktus jai naudotis, įvardydamas konkretų jų dydį, buvimo vietą, vertę. Žemės sklypas natūroje paženklintas 1996 m. spalio 29 d., parengtas planas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovės V. B., nes akivaizdu, kad jai asmeninio ūkio žemė suteikta teisėtai ir pagrįstai. Panašias išvadas teisėjų kolegija padarė ir dėl kitų atsakovų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad asmeninio ūkio žemė atsakovei E. D. suteikta kaip pensininkei (išėjus į pensiją iš Paliūniškio žemės ūkio įmonės) ir naudojama nuo 1990 metų. 2,93 ha ploto asmeninio ūkio žemė suteikta Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 191, nurodžius, kad 1992 metais ji turėjo 2,97 ha, bei patikslintu 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286. Suteikta žemė vietoje paženklinta 1994 m. birželio 15 d. sklypuose 257, 2571, 2572, 2573. Žemės sklypai E. D. ženklinti tais pačiais numeriais (257), kurie nurodyti Karsakiškio apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 286, tai įrodo, kad žemė buvo suteikta ir atmatuota vietoje bei faktiškai naudojama.
Asmeninio ūkio žemė P. L. suteikta kaip pensininkui (išėjus į pensiją iš Paliūniškio žemės ūkio įmonės) ir naudojama nuo 1990 metų. 2,86 ha ploto asmeninio ūkio žemė suteikta remiantis Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 191, bei patikslintu 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286. Suteikta žemė vietoje paženklinta 1994 m. gegužės 16 d. sklypuose 2541, 2542, 2543. Žemės sklypai P. L. ženklinti tais pačiais numeriais (254), kurie nurodyti Karsakiškio apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 286, tai įrodo, kad žemė buvo suteikta ir atmatuota vietoje bei faktiškai naudojama.
Atsakovės V. P. sutuoktinis P. P. prašymą asmeninio ūkio žemei gauti pateikė 1992 metais, asmeninio ūkio žemė suteikta Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu, P. P. ja naudojosi iki pat mirties, prašymą žemę nupirkti pateikė tik 2005 metų rugpjūčio mėnesį, todėl asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2006 m. gegužės 26 d. Panevėžio apskrities viršininkas 2006 m. kovo 16 d. įsakymu patvirtino parduodamos asmeninio ūkio ir namų valdos vertę, dydį, kainą, prieš tai 2005 m. spalio 12 d. parengta naudojamo žemės sklypo plotų eksplikacija, apskaičiuota vertė. Teisėjų kolegija nurodė, kad šios faktinės aplinkybės nepaneigia, jog P. P. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ir naudojama teisėtai. Priešingai, sudarant žemės pirkimo–pardavimo sutartį buvo patikrintas žemės suteikimo teisėtumas ir pagrįstumas. Prieš sudarydamas sutartį, P. P. savo valia atsisakė pirkti 0,31 ha žemės dalį.
Panašiai buvo perduota nuosavybėn 3,04 ha ploto asmeninio ūkio J. V. Š. žemė, suteikta jam Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu. Jam perduotą nuosavybėn žemės sklypą paveldėjo atsakovė E. Š.
Atsakovui J. V. asmeninio ūkio žemės sklypas taip pat suteiktas pirmiau nurodytu 1993 m. kovo 19 d. sprendimu, naudojama asmeninio ūkio žemė įtraukta ir į 1990 m. liepos 26 d. apylinkės ūkines knygas. Karsakiškio apylinkėje jo prašymas buvo pateiktas 1992 metais. Spręsdama dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovas J. V., 2002 m. gegužės 27 d. pateikęs prašymą privatizuoti jam suteiktą asmeninio ūkio žemę, 2002 m. liepos 24 d. pareiškimu atsisakė pirkti 0,10 ha žemės ūkio naudmenų. Panevėžio apskrities viršininkas 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 308ž patvirtino J. V. parduodamos žemės vietą, dydį, kainą, patikslino ribas. Panevėžio rajono valdybos 1994 m. lapkričio 24 d. potvarkiu J. V. leista įmokėti pinigus už perkamą asmeninio ūkio žemę. Tai patvirtina, kad asmeninio ūkio žemė jam buvo paskirta teisėtai.
Analogiškai ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suteikti naudotis 1993 metais, buvo visą laiką naudojami pagal paskirtį ir parduoti vėliau, 2002 metais, atsakovams D. V. ir J. R. Atsakovei D. O. G. asmeniniam ūkiui 3,04 ha žemės suteikta Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260, o į ūkines knygas naudojama žemė įtraukta dar 1990 m. liepos 26 d. Atsakovė 1992 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą parduoti jai naudojamą žemės sklypą, prie prašymo pridėjo ir naudojamo žemės sklypo planą. Mokėjimo pranešimą ji gavo 1992 m. spalio 5 d., sumokėjo 2637 rub. investicinių čekių. 2005 m. vasario 24 d. jai buvo įteiktas pranešimas sumokėti dar 178 Lt už perkamą 3,04 ha ploto asmeninio ūkio žemę. Asmeniniam ūkiui naudojama žemė buvo patikrinta ir paženklinta, parodant jos ribas 2003 m. spalio 30 d. o 2004 m. birželio 16 d. notarine tvarka sudaryta asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis.
Teisėjų kolegija taip pat rėmėsi atsakovės V. B. teismui pateiktu Karsakiškio apylinkės Tarybos 1992 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 141 priedėliu, kuriame nurodyti Paliūniškio kolūkio gyventojai, kuriems skirta žemė pagal pareiškimus nuo 1992 m. vasario 10 d., bei V. B. suteikto žemės sklypo 1990 m. spalio 15 d. planu, iš kurio matyti, kad greta jos sklypo tuo metu buvo suteikti žemės sklypai H. Š., D. G., J. V.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė faktiškai buvo suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir nepertraukiamai jų naudojama iki šiol. Įstatyme nebuvo nustatyta įpareigojimo asmeninio ūkio žemės naudotojams įsigyti žemę nuosavybėn, žemė buvo suteikiama naudotis neterminuotai. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atėmė valstybės išperkamą asmeninio ūkio žemę iš teisėtų jos naudotojų, tai nesuderinama su teisinės valstybės, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimu.
Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad Karsakiškio apylinkės buvusios „Galybės“ žemės ūkio įmonės gyventojų asmeninio ūkio žemės, suteiktos Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu, sąraše nurodyti E. L., J. L., E. D., D. O. G., J. V., J. Š., V. B., P. P., D. V., J. R. 1993 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 226 patvirtintas 2-3 ha žemės sklypų naudojimo teisėtumas, o 1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260 „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo“ Karsakiškio apylinkės Taryba įteisino asmeninio ūkio žemės skyrimą, priimdama sprendimą tenkinti gyventojų prašymus skirti asmeninio ūkio žemę (į asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašą įtraukti J. V., J. Š., P. P., E. L., J. L., E. D., D. O. G., sąrašas tikslintas 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286). Panevėžio rajono taryba 1998 m. spalio 22 d. sprendimu panaikino Karsakiškio ir kitų apylinkių tarybų sprendimus, kuriais asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymų reikalavimus, tačiau atsakovų tarp tų asmenų nėra. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovų asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo neteisėtumą. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (ir jame nustatyta asmeninio ūkio žemės teritorija) parengtas ir patvirtintas Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 89ž „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje“, išsprendus asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo klausimą.
Spręsdama, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, teisėjų kolegija vadovavosi Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Vėliau asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą galėjo patvirtinti apskrities valdytojas, priimdamas sprendimą, patvirtinantį, kad piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Teisėjų kolegija nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininkas įsakymais leido atsakovams pirkti arba kitais būdais įgyti suteiktus ir faktiškai naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus, taigi buvo konstatuotas teisėtas asmeninio ūkio žemės suteikimas naudotis ir patvirtintas naudojimo faktas. Asmeninio ūkio žemės suteikimo kai kurių dokumentų neišlikimas ar nepateikimas, žemės suteikimas nuomos pagrindais bei vėlesni apylinkių tarybų aktai negali būti pagrindu nepripažinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo, nes iki 2004 m. gruodžio 31 d. asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą tvirtino jau apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir norminių aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad, konstatavus, jog atsakovams asmeninio ūkio žemė suteikta naudotis teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo ginčyti ir naikinti vėliau priimtų aktų ir sudarytų sutarčių dėl tos žemės perleidimo atsakovų nuosavybėn.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimus suteikti naudotis asmeninio ūkio žemę atsakovams. Byloje yra duomenų, kad 1998 m. rugpjūčio 20 d. ieškovei buvo pranešta, jog jai grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žeme, 2003 m. kovo 14 d. jai pateiktas siūlymas pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes žemė, į kurią ji pretenduoja, valstybės išperkama, 2003 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio apskrities viršininko administracija jai vėl pranešė, kad žemė suteikta asmeniniam ūkiui. Taigi ieškovė turėjo galimybę aiškintis ir ginčyti asmeninio ūkio žemės suteikimą kaimo gyventojams, tačiau to nedarė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė V. A. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus pagrindinius teisės aiškinimo principus, kad valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus iki galo išspręstas šio turto grąžinimo klausimas; kad turtas išlieka neteisėtai nusavintas prieš savininko valią iki to momento, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra priimta sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį turtą; kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra pretendentams; kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai; kad sprendžiant turto restitucijos klausimus pirmenybė turi būti teikiama nuosavybės grąžinimui natūra ir kad išankstinio žemės išpirkimo visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu, nes išpirkus žemę atsiranda galimybė ją privatizuoti, t. y. įsigyti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., Marijampolės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001; 2003 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č., O. P. ir kt. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-151/2003; 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., V. K. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2003; 2003 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z., Z. V. v. Palangos miesto valdyba, T. V., J. Ž., R. K., bylos Nr. 3K-3-961/2003; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai). Remiantis šiais principais darytina išvada, kad tik tinkamai atmatuota ir išskirta žemė iki pretendento atkurti nuosavybės teises prašymo pateikimo datos laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada asmeninio ūkio žemės naudotojų teisės turi būti ginamos prieš pretendento teises. Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į jos tėvui priklausiusį žemės sklypą pateikė 1991 m. gruodžio 17 d., o atsakovams asmeninio ūkio žemės sklypai ginčijamoje žemėje suteikti 1995 metais ir vėliau. Šių žemės sklypų suteikimas atsakovams neišsprendus kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 14 punktui.
2. Apeliacinės instancijos teismas netaikė Žemės kodekso 19 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiama pradėti naudotis suteiktu žemės sklypu, kol žemėtvarkos organai nenustatė šio sklypo ribų natūroje (vietovėje) ir kol neišduotas dokumentas, patvirtinantis teisę naudotis žeme. Nė vienas byloje esantis rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad atsakovai ginčijamą žemę naudojo teisiniu pagrindu iki kasatorės prašymo pateikimo dienos (1991 m. gruodžio 17 d.) arba iki 1994 m. sausio 1 d. Byloje ginčijama ne atsakovų teisė į asmeninio ūkio žemę apskritai, bet šios teisės realizavimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta dokumentų, patvirtinančių, kad suteikiant atsakovams žemę buvo laikytasi Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimo Nr. I-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 5 punkto, t. y. kad ginčijama žemė atsakovams buvo tinkamai atmatuota ir skirta iki ieškovės prašymo pateikimo dienos. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 2.6 punkte buvo nurodyta, kad rengiant preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus buvo nustatomi valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plotai. Privatizuotiną žemę buvo pirmiausia numatoma skirti tiems asmenims, kurie turi teisę susigrąžint ją natūra ar ekvivalentine natūra. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos 51.3 punkte buvo nurodyta, kad žemės sklypai suteikti asmeniniam ūkiui po Žemės reformos įsigaliojimo turi būti priskirti grąžintinai žemei. Iš šių normų darytina išvada, kad žemės reformos laikotarpiu asmeniniam ūkiui turėjo būti suteikiama laisva valstybinio žemės fondo žemė, t. y. tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra į nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., V. K. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2003). Apeliacinės instancijos teismas šių teisės normų netaikė.
3. Apeliacinės instancijos teismas netaikė CPK 302, 314 straipsnių nuostatų dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme, dėl to nepagrįstai priėmė naujus įrodymus ir jais grindė skundžiamą sprendimą, be to, pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę (CPK 114, 198 straipsniai).
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorė praleido ieškinio senaties terminą Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti. Kasatorė apie savo pažeistas teises sužinojo tik gavusi Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21-107707-29407 dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Aplinkybė, kad kasatorei buvo pranešta, jog žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra suteikta asmeniniam ūkiui atsakovams, savaime nereiškė, kad ta žemė buvo suteikta neteisėtai ir kad ji galėjo (ar turėjo) suvokti, jog yra pažeidžiamos jos teisės.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė E. Š. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, tai toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui pamatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Pagal pagrindinių teisės aktų, reglamentavusių žemės asmeniniam ūkiui suteikimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo), nuostatas nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Be to, žemės, suteiktos naudoti kitiems asmenims asmeniniam ūkiui, išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ir nustatyta galimybė asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ar netgi įsigyti privačion nuosavybėn Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai atitinka šį reglamentavimą.
Atsiliepime į kasacinį skundą V. B. prašymą atmesti kasacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė V. B. asmeninio ūkio žemė faktiškai naudojasi nuo 1991 metų, kai Vyriausybės nustatyta tvarka buvo didinami kaimo gyventojų sodybiniai sklypai. Apeliacinės instancijos teismo išvada patvirtina, kad žemės sklypas buvo skirtas laikantis Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimo Nr. I-411 esminių sąlygų. Aplinkybę, kad ginčijamais žemės sklypais asmenys naudojosi 1991 metais, patvirtina Karsakiškio apylinkės Tarybos 1992 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 141. Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260 nuspręsta patikslinti asmeninio ūkio naudotojų sąrašą, o 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286 – patvirtinti patikslintus asmeninio naudojimo žemės naudotojų sąrašus. Šiais sprendimais atsakovei V. B. žemės sklypai nebuvo suteikiami, nes žemė jau buvo suteikta iki jų priėmimo. Kasatorė ginčijamų Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimų priėmimo metu neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į žemę, sugrąžinant ją natūra pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnį, nes suteikta asmeninio ūkio žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Teisinį žemės naudojimo pagrindą lėmė Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411, o faktinį – tai, kad žemė atmatuota 1990 metų rudenį, sudaryti žemės planai, žemės naudotojų sąrašai, padaryti įrašai apylinkės ūkinėse knygose. Žemė, suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, priskirta valstybės išperkamai žemei.
2. Kasatorės argumentai, susiję su naujų įrodymų pateikimu apeliacinės instancijos teisme, nepagrįsti. Atsakovės V. B. pateikti įrodymai turėjo būti ir buvo priimti pagrįstai, nes jie iš esmės paneigia kasatorės teiginius, kad atsakovei žemės sklypas buvo suteiktas Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286. Atsakovė, pateikdama naujus įrodymus, nurodė, kad jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Tai, kad atsakovės pateiktas Karsakiškio apylinkės Tarybos 1992 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 141 ir jo priedėliai nepatvirtinti, negalėjo būti kliūtimi juos priimti, nes atsakovė tik tokius dokumentus turėjo, o dėl jų autentiškumo sprendžia teismas. Be to, ir kasatorė neabejoja, kad toks sprendimas buvo.
3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorė praleido ieškinio senaties terminą Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs kasatorei 1998 m. rugpjūčio 20 d., 2003 m. kovo 14 d. ir 2003 m. rugsėjo 25 d. rašytus pranešimus, kad žemė, į kurią ji pretenduoja, yra suteikta asmeniniam ūkiui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. L., E. D., S. D. ir V. B. su kasaciniu skundu nesutinka dėl tokių argumentų:
1. Asmeninio ūkio žemė E. D. ir P. L. suteikta kaip pensininkams ir naudojama nuo 1990 metų. Kasatorė neginčijo 1993 m. kovo 19 d. sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, taip pat neginčija Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. Ž-3406, 2003 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. Ž-3559, kuriais P. L. ir E. D. buvo patvirtinti ir perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai asmeninio ūkio žemės sklypai, teisėtumo. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-3-154/2003). Pagrindiniuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarime Nr. I-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime), nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Byloje nebuvo pagrindo asmeninio ūkio žemės suteikimo neteisėtumui konstatuoti, nes nebuvo pažeistas nė vienas iš teismų praktikos suformuluotų asmeninio ūkio žemės teisėto suteikimo kriterijų. Asmeninio ūkio žemės sklypai suteikti ir atmatuoti žemėje, kuri iki 1994 m. sausio 1 d. buvo naudojama asmeniniam ūkiui.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįsti. Tai, kad kasatorė žinojo, jog jos teisės yra pažeistos, patvirtina jai adresuotas 1998 m. rugpjūčio 20 d. pranešimas, kad grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žemės, 2003 m. kovo 14 d. atsakovo pranešimas pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes žemė yra valstybės išperkama, 2003 m. rugsėjo 25 d. atsakovo pranešimas, kad kasatorės žemė suteikta asmeniniam ūkiui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. P. prašo skundą atmesti remdamasi tokiais motyvais:
1. Kasatorės argumentas, kad teismas nevertino, jog žemė asmeniniam ūkiui konkrečioje vietoje buvo skirta jau po to, kai buvo paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių į tą žemę atkūrimo natūra, atmestinas. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri buvo iki to laiko naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises šį šią žemę grąžinant ją natūra. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad turi būti atsižvelgiama į tai, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktą žemė iš pretendentų atkurti nuosavybės teises išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal įstatyme nustatyta tvarką, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįsti. 1998 m. rugpjūčio 20 d. kasatorei buvo pranešta, kad jai grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žemės, 2003 m. kovo 14 d. pateiktas siūlymas pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes žemė, į kurią ji pretenduoja, valstybės išperkama, 2003 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio apskrities viršininko administracija jai vėl pranešė, kad žemė suteikta asmeniniam ūkiui. Taigi kasatorė turėjo galimybę aiškintis ir ginčyti asmeninio ūkio žemės suteikimą kaimo gyventojams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius prašymą pagrindžiančius argumentus:
1. Asmeninio ūkio žemės sklypas atsakovui J. R. buvo suteiktas naudotis 1993 metais. Jis buvo visą laiką naudojamas pagal paskirtį ir parduotas vėliau. Asmeniniam ūkiui žemė suteikta (įteisinta) Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260, o į ūkines knygas naudojama žemė buvo įtraukta dar 1990 m. liepos 26 d. Asmeninio ūkio žemės suteikimo metu įstatyme nebuvo įpareigojimo asmeninio ūkio žemės naudotojams įsigyti žemę nuosavybėn, ji buvo suteikiama naudotis neterminuotai. Taip buvo garantuojama teisė gauti žemę ją dirbantiems kaimo žmonėms. Teismas, nustatydamas, ar žemė atsakovams asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, rėmėsi Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Vėliau asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą galėjo patvirtinti apskrities valdytojas, priimdamas sprendimą, patvirtinantį, kad piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Šioje byloje Panevėžio apskrities viršininkas įsakymais leido atsakovams pirkti arba kitais būdais įgyti suteiktus ir faktiškai naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus, taip buvo konstatuotas teisėtas asmeninio ūkio žemės suteikimas naudotis ir patvirtintas naudojimosi faktas.
2. Kasatorė praleido ieškinio senaties terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 1998 m. rugpjūčio 20 d., kai jai pirmą kartą buvo pranešta, jog grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žeme. Kasatorė nuo šios datos turėjo galimybę aiškintis asmeninio ūkio žemės suteikimo klausimą, tačiau nieko nedarė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl žemės suteikimo gyventojų asmeniniam ūkiui pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, esant paduotam piliečio prašymui atkurti nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę
Tiek kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimas, tiek piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra ilgalaikiai ir vienas kitam tiesioginę įtaką darantys procesai. Šių procesų sąveikos padariniai yra tokie, kad žemė, pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, priskiriama prie valstybės išperkamos žemės (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktas). Savo ruožtu abu nurodyti procesai yra sudėtinės žemės reformos dalys. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą visų pirma motyvavo tuo, kad tik tinkamai atmatuotą ir išskirtą žemę iki kasatorės prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę pateikimo datos (1991 m. gruodžio 17 d.) būtų pagrindas laikyti teisėtai skirta asmeniniam ūkiui bei priskirti prie valstybės išperkamos žemės. Su tuo nesutiko apeliacinės instancijos teismas. Kasatorė kasaciniame skunde pabrėžia, kad ginčijamų žemės sklypų suteikimas atsakovams, neišsprendus jos nuosavybės teisių atkūrimo, yra neteisėtas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad žemės asmeniniam ūkiui suteikimas prasidėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. liepos 26 d. priėmus nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Tik 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ buvo nutrauktas žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nurodytą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas prasidėjo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, ir tęsiasi iki šiol. Minėta, kad tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, tiek nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra sudėtinės žemės reformos dalys. Pagal iki 1997 m. liepos 23 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmąja eile žemės ūkio paskirties žemę įsigyti galėjo asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, ir tik antrąja eile – kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra, o kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra, nurodyti kaip ketvirtos eilės pretendentai (1, 2, 4 punktai). Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi nurodytuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama atsižvelgiant tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Tokios kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir netgi įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apibendrinant visa tai galima pasakyti, kad pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatos, galiojusios tuo metu, kai kasatorė 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl išlikusio nekilnojamojo turto – žemės ūkio paskirties žemės – sugrąžinimo, nebuvo kliūtis suteikti žemę kitiems asmenims asmeniniam ūkiui. Be to, pagal galiojusius įstatymus, esant asmenų, turėjusių teisę gauti asmeninio ūkio žemės, kasatorei natūra netgi negalėjo būti atkuriama nuosavybė į savininko (kasatorės tėvo) turėtą nuosavybę – žemės ūkio paskirties žemę.
Nagrinėjamai bylai taip pat aktuali 1994 m. liepos 1 d. galiojusi Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad „sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d.“ (nors pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui buvo nutrauktas dar vėliau – nuo 1994 m. liepos 20 d., t. y. paskelbus 1994 m. liepos 12 d. įstatymą Nr. I-535), nes ieškiniu yra skundžiamas Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 260, kuriuo buvo skiriami kasatorės ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad visų kasatorės ginčijamų žemės sklypų suteikimas kaip asmeninio ūkio žemės konstatuotas dar 1993 m. kovo 19 d. Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimu Nr. 191 (T. 2, b. l. 215-220). Nustatyta ir tai, kad ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai buvo visą laiką naudojami pagal paskirtį. Byloje taip pat nekyla ginčo ir dėl to, kad asmenys, kuriems suteikti ginčijami žemės sklypai, turėjo teisę į asmeninio ūkio žemę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 191 ir 1994 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 260 patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą bei suteiktos žemės paskirtį ir dydį bei atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.21 punkte nustatyta, kad, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės ūkio paskirties žemės sklypai riboženkliais neženklinami ir geodeziniai žemės sklypų matavimai, skirti ribų posūkio taškų koordinatėms nustatyti, neatliekami. Tai įgalina kasacinio teismo teisėjų kolegiją konstatuoti, kad aptariamo žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs, bei pripažinti pagrįsta ir teisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl ginčijamų žemės ūkio paskirties žemės sklypų suteikimo teisėtumo. Pažymėtina ir tai, kad tam, jog žemė būtų priskirta prie valstybės išperkamos žemės, galiojančiame įstatyme nustatytas reikalavimas, kad žemė būtų pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, ir tai nesiejama su būtinumu naudojamą žemę išpirkti (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Vien tokio pobūdžio žemės suteikimas ir naudojimas sudaro įstatyminį pagrindą žemę priskirti prie valstybės išperkamos žemės bei eliminuoja galimybę žemės ūkio paskirties žemę grąžinti piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą kasatorė grindžia dar ir Žemės kodekso 19 straipsnio nuostatų pažeidimu, siedama tai su negalimumu žemę suteikti gyventojų asmeniniam ūkiui po to, kai yra pateiktas piliečio prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas kasacijos pagrindas prieštarauja pirmiau pateiktiems išaiškinimams, todėl detaliau neanalizuojamas.
Kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys taip pat nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo sprendimui naikinti, nes nagrinėjamoje byloje konstatuotas ginčijamų žemės sklypų suteikimas ir naudojimas asmeniniam ūkiui pagal įstatymus.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė kasatorės nurodytų CPK 302 ir 314 straipsnių pažeidimų, pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad atsakovės (apeliantės) V. B. apeliacinės instancijos teismui pateiktas sklypo planas patvirtina, jog Karsakiškio apylinkės Taryba, priimdama sprendimus dėl asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo, disponavo reikiama parengiamąja medžiaga. Atsižvelgiant į bylos ginčo specifiką, pripažintina, kad poreikis pateikti šį įrodymą atsirado apeliacinės instancijos teisme, nes tik priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš jo motyvų tapo aiškūs teismo sprendimo argumentacija bei motyvavimas.
Kasacinio skundo argumentą dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog kasatorė praleido ieškinio senaties terminą Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti, kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu, nes poreikis nurodytus sprendimus ginčyti kasatorei atsirado tik po to, kai įstatymo įgaliota institucija išsprendė kasatorės prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Tačiau priėmus kasatorei palankų sprendimą dėl ieškinio senaties, t. y. konstatavus, kad kasatorė nepraleido ieškinio senaties termino Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti, tai nei materialiosios, nei proceso teisės prasme nedaro įtakos galutiniam šios bylos išnagrinėjimo rezultatui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.
Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 398,38 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės V. A. (duomenys neskelbtini) 398,38 Lt (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 38 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
