V. G. pagal BK 170 str. 2 d., 170 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-86-648/2016

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00167-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.11.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

išteisintojo V. G. gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalį 564,90 Eur (15 MGL) dydžio bauda, 170 straipsnio 3 dalį 677,88 Eur (18 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė bausmė 677,88 Eur (18 MGL) dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – V. G. išteisintas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir 170 straipsnio 3 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. G. buvo nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį už tai, kad viešai tyčiojosi, niekino ir kurstė diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos, ir pagal 170 straipsnio 3 dalį už tai, kad viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl seksualinės orientacijos, t. y. 2013 m. rugpjūčio 29 d. 21.05 val. iš kompiuterio savo namuose, (duomenys neskelbtini), jam priskirtos interneto prieigos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), viešai – į interneto tinklapį www.15min.lt, pasivadinęs slapyvardžiu „vvvv“, po publikuotu straipsniu „Dėl gėjų teisių pažeidimo – mitingas prie Rusijos ambasados“ parašė komentarą „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Virgilijus Čirpus prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, pripažindamas V. G. kaltu dėl BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymo, o apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos, nepagrindęs savo išvadų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, kuris lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir nepagrįsto bei nemotyvuoto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, skundžiamo nuosprendžio motyvai buvo grindžiami išimtinai tik V. G. parodymais ir tik ta jų dalimi, kuri buvo jam palanki.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu L. L. patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, jog paskutiniu komentaro žodžiu buvo siekiama įžeisti būtent homoseksualius asmenis. Jis nurodė, kad grupę, kuri įžeidžiama, nusako paskutinis žodis ir komentaras dėl gėjų teisių mitingo. Iš to L. L. padarė išvadą, kad šiame komentare kalbama apie objektą, kuris aprašomas straipsnyje. Objektas yra aiškus – homoseksualai, kito objekto nėra. Specialisto nuomone, negalėjo būti kalbama apie rusų politiką, nes buvo kreipiamasi į gėjus, apibūdinant žmonių grupę. Pagal akademinį Lietuvių kalbos žodyną, išdraskytašikniai – tai išdraskytu užpakaliu žmonės, kai dėl tam tikrų santykių paveikti tokių žmonių organai. Šie specialisto paaiškinimai paneigia V. G. parodymus, kad jis komentaru norėjo pasisakyti prieš rusų politikus. Be to, visuomenėje yra paplitęs būtent toks gėjų apibūdinimas, siekiant juos paniekinti, pažeminti, įžeisti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodęs, kad nėra nustatyti subjektyvieji šių nusikalstamų veikų požymiai, specialisto L. L. pateikto paaiškinimo nevertino, jo neanalizavo ir nenurodė, kodėl juo nesivadovauja.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog V. G. veikoje nenustatyta tiesioginė konkreti tyčia kurstyti interneto vartotojus, skaitančius jo parašytą komentarą, prieš homoseksualius asmenis, skatinti neapykantą jiems, diskriminuoti ar kurstyti prieš juos smurtauti, rėmėsi V. G. aiškinimu, kad komentare jis pasisakė ne prieš homoseksualus, o prieš Rusijos vykdomą politiką. Prokurorui neaišku, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad specialisto išvadoje nurodyti teiginiai peržengia specialisto kompetencijos ribas, kad ji nepagrįsta, neobjektyvi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes išteisinamajame nuosprendyje nepateikė nė vieno tokią savo išvadą pagrindžiančio argumento. Priešingai negu teigia šis teismas, specialisto išvadą pateikusio mokslininko L. L. nešališkumu ir kvalifikacija nėra pagrindo abejoti – jis turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros lektorius, 20 metų dirba dabartinės lietuvių kalbos tyrimų ir ekspertizės srityje, su šiuo bylos procesu nesusijęs. Kasatoriaus įsitikinimu, teismui nebuvo pagrindo nesiremti L. L. pateiktu tiriamuoju aktu. Nors Žurnalistų etikos komisijos pateiktas dokumentas, kurio pavadinimas „Ekspertizės aktas“, neatitinka BPK keliamų reikalavimų, taip pat ir pačios ekspertizės skyrimo tvarkos, apeliacinės instancijos teismui negalėjo kilti abejonių dėl jo turinio ir išvadų pagrįstumo. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu Žurnalistų etikos tarnybai buvo paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą – asmeniui, turinčiam specialių lietuvių kalbos (lingvistikos) žinių, ištirti V. G. parašytą komentarą ir jį įvertinti, atskleisti šio komunikacijos akto prasmę, turinį bei tikslus. Žurnalistų etikos tarnybai tokią funkciją suteikia Visuomenės informavimo įstatymas. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. V-15 patvirtinto Ekspertų grupių (ekspertų), pasitelkiamų įstatymuose numatytoms Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijoms atlikti, darbo reglamento 30 punkte nustatyta, kad eksperto išvada įforminama ekspertizės aktu, kuris susideda iš įžanginės dalies, tiriamosios dalies ir išvadų. Todėl atlikęs objektų tyrimą L. L., vadovaudamasis šiuo reglamentu, dokumentą pavadino ekspertizės aktu. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo siekta gauti ekspertizės akto, o buvo kreiptasi į lietuvių kalbos specialistus išvadai gauti, Žurnalistų etikos tarnybos pateiktas dokumentas, pavadintas ekspertizės aktu, tokius reikalavimus atitinka.

Kasatorius pažymi, kad straipsnyje, po kuriuo V. G. parašė komentarą, nekalbama apie konkrečius Rusijos politikų veiksmus, neįvardijami konkretūs žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje, kurie galėjo sukelti skaitytojų, tarp jų ir V. G., nepasitenkinimą Rusijos politikų elgesiu ir išprovokuoti parašyti komentarą neva tai ginantį seksualinių mažumų interesus. Straipsnyje kalbama apie seksualinių mažumų kovą už laisvę reikšti savo įsitikinimus, netrukdomai dalyvauti viešose akcijose ir kelti į viešumą jų diskriminavimo faktus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino paties straipsnio turinio, neanalizavo jame pateiktos informacijos esmės, o išvadas darė iš straipsnio pavadinimo ir nepagrįstai nusprendė, kad straipsnio kontekstas galėjo sukelti V. G. pasipiktinimą Rusijos politika, siekiant apginti homoseksualų interesus.

Kasatorius įsitikinęs, kad, įvertinus visus bylos įrodymus, yra pakankamas pagrindas manyti, jog V. G., rašydamas komentarą, veikė tiesiogine tyčia, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. kad, išreikšdamas savo nepasitenkinimą homoseksualiais asmenimis viešoje erdvėje, parašydamas paniekinančius, įžeidžiančius žodžius, tokias pačias neigiamas emocijas prieš homoseksualus skatins patirti ir didelį ratą interneto tinklalapio skaitytojų, be to, rašydamas, kad tokius asmenis reikia mušti, juos kurstys diskriminuoti, smurtauti ir fiziškai susidoroti su asmenų grupe vien tik dėl jų seksualinės orientacijos. Būtent to V. G. siekė ir tai įgyvendino. Tai patvirtina aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino kaltu ir gailėjosi dėl tokio savo elgesio, nurodė, kad netrukus po komentaro parašymo susimąstė, jog pasielgė negerai.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. Čirpaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl išteisinimo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir 170 straipsnio 3 dalį pagrįstumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, kuri gali būti ribojama tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Saviraiškos laisvė ir jos apribojimo sąlygos įtvirtintos taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje.

Vienas saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo atvejų nustatytas BK 170 straipsnyje. Aiškinant ir taikant jį nagrinėjamos bylos kontekste aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad ją įgyvendinant buvo tariamai kurstomi ar pateisinami smurtas, neapykanta ar netolerancija (t. y. buvo išsakyta vadinamoji „neapykantos kalba“, angl. hate speech). Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas šiame kontekste buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis veiksnius (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perin?ek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, § 204–212, su tolesnėmis nuorodomis):

– tai, ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant, bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas;

– tai, ar teiginiai, aiškinant juos sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas. Vertindamas šį aspektą EŽTT yra itin „jautrus“ pernelyg bendro pobūdžio teiginiams, kuriais puolama arba negatyviai pateikiama visa etninė, religinė ar kita grupė. EŽTT sprendimuose, be kita ko, konstatuota, kad neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką. Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su rasistiniais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu (2012 m. vasario 9 d. sprendimas byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją, peticijos Nr. 1813/07, § 54). EŽTT yra pabrėžęs, kad diskriminacija, grindžiama seksualine orientacija, yra tokia pat rimta (sunki, pavojinga), kaip ir diskriminacija, grindžiama rase, kilme ar odos spalva (Vejdeland ir kiti prieš Švediją, § 55);

– tai, kokiu būdu išsakyti teiginiai, ir tai, ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą. Be kita ko, EŽTT yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į interneto prieinamumą ir galimybes saugoti bei perduoti (skleisti) didžiulius informacijos kiekius, jis vaidina svarbų vaidmenį stiprinant visuomenės prieigą prie žinių (informacijos) ir palengvinant informacijos skleidimą apskritai. Interneto vartotojų anonimiškumas gali paskatinti laisvą idėjų ir informacijos srautą. Kartu informacijos skleidimo internetu paprastumas, apimtis ir greitis bei kartą atskleistos informacijos išlikimas (nuolatinis pobūdis) gali labai pasunkinti neteisėtų kalbų internete poveikį palyginus su tradicine žiniasklaida (Didžiosios kolegijos 2015 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją, peticijos Nr. 64569/09, § 133, 147, su tolesnėmis nuorodomis).

Pažymėtina, kad EŽTT sprendimą dėl saviraiškos laisvės ribojimo būtinumo bylose dėl „neapykantos kalbų“ paprastai lemia įvairių veiksnių sąveika, o ne izoliuotai vertinamas vienas iš jų. Taigi Konvencijos 10 straipsnio reikalavimų vertinimas aptariamos kategorijos bylose yra labai susijęs su konkrečios bylos kontekstu (Perin?ek prieš Šveicariją, § 208).

BK 170 straipsnio (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) 2 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą tyčiojimąsi, niekinimą, skatinimą neapykantos ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, o to paties straipsnio 3 dalyje – už viešą kurstymą smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavimo ar kitokio materialinio tokios veiklos rėmimo.

Šio baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – žmonių lygiateisiškumas. BK 170 straipsnyje įtvirtintas draudimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Papildomi objektai yra visuomenės saugumas, taip pat žmogaus gyvybė, sveikata, orumas. BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyta veika reiškiasi vienu ar keliais alternatyviais veiksmais: a) tyčiojimusi iš tam tikros grupės ar jai priklausančio asmens; b) jų niekinimu; c) neapykantos jiems skatinimu; d) kurstymu juos diskriminuoti. Šios veikos turi būti padarytos viešais pareiškimais plačiam neapibrėžtam žmonių ratui, nukreiptais prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tyčiojimasis – tai garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto. Niekinimas – tai labai neigiamas nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų ir pan. Neapykantos skatinimas – tai primetimas žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei. Kurstymas diskriminuoti – tai tiesioginis kvietimas arba netiesioginis skatinimas riboti žmogaus ar jų grupės teises ir laisves lyginant su kitais žmonėmis ar jų grupėmis. Visos veikos pasižymi kraštutinumu, jų diskriminacinis pobūdis turi būti akivaizdus.

BK 170 straipsnio 3 dalyje numatyta veika reiškiasi, be kita ko, viešu kurstymu smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl pirmiau nurodytų jų bruožų. Kurstymas smurtauti ar fiziškai susidoroti – tai tiesioginis ar netiesioginis skatinimas naudoti fizinę ar psichinę prievartą (žudyti, žaloti ir pan.).

Kvalifikuojant veikas pagal BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalis, būtina nustatyti, kad įžeidžiančio, niekinančio, diskriminacinio pobūdžio vieši kaltininko pareiškimai, taip pat raginimai smurtauti buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti, t. y. sukurstyti juos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, sukelti neapykantą, suformuoti niekinantį, diskriminacinį požiūrį į juos arba paskatinti panaudoti fizinę ar psichinę prievartą prieš juos. Tiek BK 170 straipsnio 2 dalyje, tiek 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios – jos laikomos baigtomis nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Aptariamos veikos padaromos tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad atlikdamas viešus pareiškimus viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą, kursto diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį arba kursto viešai prieš juos smurtauti, fiziškai susidoroti, ir nori taip veikti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. G. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iš kompiuterio jam priskirtos interneto prieigos viešai – į interneto tinklapį www.15min.lt, pasivadinęs slapyvardžiu „vvvv“, po publikuotu straipsniu „Dėl gėjų teisių pažeidimo – mitingas prie Rusijos ambasados“ parašė komentarą „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“. Tokius V. G. veiksmus teismas vertino kaip tyčiojimąsi, niekinimą ir kurstymą diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos (BK 170 straipsnio 2 dalis) ir kaip kurstymą smurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl seksualinės orientacijos (BK 170 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tokie V. G. veiksmai neatitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, sudėties požymių. Anot teismo, įrodymais nepaneigti V. G. teiginiai, jog jo komentaras nebuvo nukreiptas prieš homoseksualus, o savo pasisakymu jis išreiškė nepritarimą prieš homoseksualius asmenis vykdomai agresyviai Rusijos politikai. Teismas pažymėjo ir tai, kad vien tik necenzūrinių ar neigiamų žodžių vartojimas bet kokiame komentare, nesant konkrečių ir tiesioginių pareiškimų, skatinančių neapykantą, kurstančių niekinti bei diskriminuoti konkrečią žmonių grupę dėl jos seksualinės orientacijos ar raginančių tiesiogiai prieš ją naudoti smurtą, negali būti pripažįstama nusikalstama veika. Teismas pripažino, kad V. G. teiginys „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“ yra nekorektiškas, prasilenkiantis su savo konstitucinės informacijos, nuomonės sklaidos laisvės įgyvendinimu, tačiau laikė, kad toks pareiškimas savo turiniu ir pavojingumu neatitinka BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių – kurstymo aktyviais veiksmais prieš homoseksualius asmenis, tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą, diskriminaciją, smurtą ar fizinį susidorojimą ir tiesioginės konkrečios tyčios tai daryti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. G. pasisakymas nebuvo nukreiptas prieš homoseksualios orientacijos asmenis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš kelių žodžių, įskaitant „išdraskytašikniai“, susidedančio komentaro turinys, vertinant jį komentuojamo straipsnio bei po jo sekusių komentarų kontekste, neabejotinai rodo, jog komentaras išreiškia neigiamą autoriaus požiūrį į seksualines mažumas (gėjus). Nors apeliacinės instancijos teismo išvada dėl komentaro adresato neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau tai nereiškia, jog teismas padarė neteisingas išvadas dėl V. G. veikoje nebuvimo nusikaltimų, kuriais jis kaltintas, sudėties požymių visumos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Remiantis BK 11 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio nuostatomis, nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu laikoma ne bet kokia, o tik pavojinga, priešinga teisei veika. Nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia, kad tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Formalių nusikaltimų sudėčių atveju reali žala saugomoms vertybėms gali būti ir nepadaryta, o tik sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė.

Teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų, kurios aprašytos formaliąja sudėtimi, pasisakyta, jog nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti faktoriai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą. Padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-86/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-86/2006">2K-86/2006</a>, 2K-271-648/2015).

Taigi sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, padarymą taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Tai suponuoja išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir ypač 3 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, kurstymo panaudoti smurtą ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui. Bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad byloje šios aplinkybės yra nustatytos, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad V. G., pateikdamas viešą komentarą, veikė suvokdamas savo veikos pavojingumą ir norėdamas paskatinti neigiamą visuomenės reakciją į homoseksualius asmenis bei kurstydamas juo diskriminuoti ir smurtauti prieš juos.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija kartoja EŽTT praktikos nuostatą, kad diskriminacija, grindžiama seksualine orientacija, yra tokia pat pavojinga ir draudžiama, kaip ir diskriminacija, grindžiama rase, kilme ar odos spalva. Be kita ko, pavojingi ir pagal baudžiamąjį įstatymą draudžiami neapykantą ar smurtą kurstantys komentarai interneto erdvėje, kurių rašymą gali skatinti tam tikras interneto vartotojų anonimiškumas ir kuriuos dėl interneto ypatumų gali perskaityti didelis skaičius žmonių, ypač kai komentarai skelbiami prie populiarių tinklalapių (vienas tokių yra www.15min.lt) straipsnių.

Byloje nustatyta, kad V. G. tinklalapyje www.15min.lt po publikuotu straipsniu „Dėl gėjų teisių pažeidimo – mitingas prie Rusijos ambasados“ parašė komentarą „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“. Teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinių mažumų teisių tema Lietuvoje yra aktuali, ją supa tam tikra socialinė įtampa, susijusi, be kita ko, su tam tikru konservatyvesniu (neigiamu) dalies visuomenės požiūriu į seksualines mažumas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2475-13; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-144/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-144/2011">3K-3-144/2011</a>). Vis dėlto teisėjų kolegijos vertinimu, šis bendras socialinis kontekstas ir konkretus byloje svarstomo komentaro kontekstas nėra toks įtemptas, kad savaime pateisintų griežtesnius su juo susijusio saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimus ir baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad V. G. komentaro turinys yra neigiamo, niekinančio pobūdžio, nukreiptas prieš homoseksualių žmonių grupę. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors komentaro turinys rodo, jog autorius įgyvendino savo saviraiškos laisvę netinkamai, tačiau tokiu pasisakymu V. G. negalėjo sukelti realią grėsmę aptariamo baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pažeisti homoseksualių žmonių grupės lygiateisiškumą, jos, kaip bendruomenės, orumą (ta apimtimi, kuria orumas ginamas pagal BK 170 straipsnį. Taip pat šis prieštaraujantis moralei pareiškimas negalėjo realiai sukurstyti portalo skaitytojų smurtauti prieš šią žmonių grupę. Tokios išvados darytinos atsižvelgiant į komentaro lakoniškumą, jame pavartotus žodžius, nekonkretų komentaro pobūdį (neigiamas autoriaus požiūris nemotyvuojamas detaliau, tokiu motyvavimu siekiant ir kitus nuteikti prieš atitinkamą grupę; nepateikiamas konkretus neigiamas grupės pristatymas, apie smurtą kalbama tik abstrakčiai, panaudojant frazeologizmus, ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-262/2011, 2K-677/2012).

Kadangi V. G. veiksmuose nėra BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas V. G. išteisinti pagal BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalį, kaip nepadariusį veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, yra teisingas, byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra įstatyme nustatytų pagrindų (BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis