K. S. pagal BK 154 str. 2 d., 154 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-32-699/2016 Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00086-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1.2;

2.4.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) A. T.,

nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) atstovui advokatui Laurynui Pakštaičiui,

išteisintajam V. K. S.,

išteisintojo gynėjui advokatui Zigmantui Benečiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) A. T. ir jo atstovo advokato Lauryno Pakštaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu V. K. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį 20 MGL (753,20 Eur) bauda. Iš V. K. S. priteista A. T. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 724,05 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. K. S. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. K. S. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d., dienraščio „Lietuvos žinios“ internetiniame portale paskelbus straipsnį „Mitingas, kuriame atmesta baimė“, komentarų skiltyje jis, prisistatęs slapyvardžiu „Pikasas“, pasinaudodamas visuomenės informavimo priemone – internetu, savo komentare paskleidė melagingą bei šmeižikišką informaciją, neva A. T., prisidengdamas rezistencine veikla, buvo KGB agentas, kad Lietuvos laisvės lyga, kuriai vadovavo pareiškėjas, buvo sukurta ir veikė kaip KGB organizacija, o jos tikslai buvo telkti patriotiškai bei priešiškai sovietinei okupacijai nusiteikusius asmenis tam, kad KGB galėtų juos kontroliuoti, terorizuoti ir konfiskuoti pareiškėjo bute sukauptą literatūrą; kad 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo vykęs mitingas buvo surežisuotas Lietuvos laisvės lygos kartu su KGB; kad A. T. net ir būdamas kalėjime elgėsi amoraliai su savo kameros draugais, dalijusiaisiais su juo paskutiniu duonos kąsniu, kad per tą laiką, kurį neva leido karceryje, slapta kalėjimo administracijos būdavo išleidžiamas namo pas žmoną, nes buvo kalėjimo administracijos informatorius.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. K. S. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisino, konstatavusi, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis (privatus kaltintojas) A. T. ir jo atstovas advokatas Laurynas Pakštaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendį.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo priimtu nuosprendžiu ir teigia, kad jį priimant buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kad šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 154 straipsnio 2 dalį), nesilaikė doktrininių baudžiamosios teisės nuostatų ir teismų praktikos, ignoravo baudžiamosios atsakomybės už šmeižtą doktriną.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, „vertindamas V. K. S. išdėstytas mintis komentaruose, pirmosios instancijos teismas neturėjo apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas – tai dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą...“. Taip pat šis teismas padarė išvadą, kad „tiek V. K. S., tiek A. T. yra žinomi politinėje veikloje vieši asmenys“, „privataus kaltintojo ir kaltinamojo kalbų teiginiai leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltintoją ir kaltinamąjį sieja ir priešina priklausomumas skirtingoms politinėms partijoms ir skirtingas požiūris į kai kurias politinio ir visuomeninio gyvenimo puses“, „Oponentų teiginiai liudija, kad tarp jų vyksta politinė kova, kurioje abi pusės naudoja įvairias viešųjų ryšių priemones, siekdamos sukritikuoti, sumenkinti ir diskredituoti viena kitą...“. Kasatorių manymu, tokie apeliacinės instancijos teiginiai visiškai nepagrįsti, tokių išvadų negalima padaryti iš bylos aplinkybių ir įrodymų, ištirtų teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas ne apie padarytą pavojingą veiką, nusikaltimo sudėtį, o apie įvairias paties apeliacinės instancijos teismo subjektyviai suvoktas aplinkybes. Šio teismo teiginiai yra išvestiniai, dedukciniai, prielaidų pobūdžio tiek dėl nustatytų faktų, tiek dėl jų teisinio vertinimo, todėl su jais sutikti negalima, nes komentarai savo esme ir turiniu yra užgaulūs, žeminantys, visiškai atitinkantys kvalifikuotą šmeižimo sudėtį (BK 154 straipsnio 2 dalis) – tai buvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Be to, komentarai buvo parašyti slapyvardžiu, ne vardu ir pavarde, todėl po tokiu parašymu negalima įžvelgti jokio viešo politinio asmens, kuris vestų politinę kovą, polemizuotų su A. T.; komentatoriaus tapatybė nustatyta tik ikiteisminio tyrimo metu, kur jis detalizavo savo veikos aplinkybes. A. T. ir V. K. S. niekada nebuvo „oponentai“, neturėjo jokių reikalų, susijusių su politine veikla. Taip pat pažymima, kad teismas nuosprendžiu įtvirtino nesamus dalykus: teiginys „abi pusės naudoja įvairias viešųjų ryšių priemones“ teismo padarytas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo, nes privatus kaltintojas ir kaltinamasis nėra ir nebuvo „pusės“ ginčo prasmė, joks ginčas tarp byloje dalyvavusių asmenų nevyko ir nevyksta; be to, jokios priemonės (ypač viešųjų ryšių) nėra ir nebuvo naudojamos, apie jas byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų. Privatus kaltintojas A. T. proceso metu ir iki jo susilaikė nuo bet kokio žiniasklaidos informavimo apie procesą, žiniasklaidos dėmesio; tokio dėmesio išvengė ir priėmus nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) palankų pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai mano, kad negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos nustatytomis aplinkybėmis, kad viešųjų ryšių priemonės naudojamos „siekiant sukritikuoti, sumenkinti ar diskredituoti vienas kitą“, nes privataus kaltinimo procesas ir jo metu išsakytos nuomonės buvo dėl parašytų komentarų, kaip baigtinės nusikalstamos veiklos, sukėlusios žalą. Šalių pasisakymai teisminio proceso metu negali teismui sudaryti įspūdžio apie politinę kovą ir siekimą sumenkinti ar diskredituoti vienas kitą. Pažymima ir tai, kad A. T. V. K. S. nebuvo nei pažįstamas asmeniškai, nei žinomas kaip kokios nors politinės organizacijos narys ar aktyvus visuomenininkas. Būtent komentarai, jų pateikimo būdas, paniekinantis ir žeminantis pobūdis buvo nukreipti prieš A. T. ir jų siekis buvo sumenkinti jo asmenybę bei nuopelnus Lietuvos Respublikos atkūrimui (tai nustatė pirmosios instancijos teismas). Dėl šių priežasčių teiginiai, surašyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, yra išvedžiojimai, apie kuriuos teismas susidarė nuomonę ne nagrinėdamas veikos padarymo aplinkybes, o sureikšmindamas kaltinamojo asmenybę ir jo pateiktus raštiškus paaiškinimus. Kasatoriai pažymi, kad V. K. S., pasirašinėjęs komentarus „Pikaso“ slapyvardžiu, nebuvo ir negali būti laikomas viešu asmeniu, nes tam nėra jokio pagrindo. V. K. S. nėra politinis veikėjas, politinė figūra, politinės partijos aktyvus ar juolab viešas asmuo, kovojantis už savo partijos ideologiją; komentarai pasirašyti ne vardu ir pavarde, o slapyvardžiu; komentarų teiginiai pagal jų pateikimą ir turinį nėra nuomonė, o pasakojimas kompromituojančių faktų, kuriuos pasakotojas neva žino iš patikimų šaltinių (liudytojų, kalėjusių kartu su A. T., mačiusių A. T. Kaune jo buvimo laisvės atėmimo vietoje laikotarpiu ir kt.); komentarų kiekis ir pobūdis, parašymo aplinkybės rodo anoniminio rašytojo (komentatoriaus) norą apjuodinti, apšmeižti, pažeminti asmenį, kuris kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Taigi veiksmai pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius visiškai atitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatytos sudėties požymius.

Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) ir jo atstovo manymu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas ir teisėtas, tinkamai motyvuotas, nes jame motyvuotai nurodytas nuomonės ir informacijos (žinios) skirtumas, ir tai, kad nuomonei netaikomas tiesos kriterijus (pagal nurodytas nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, 2K-7-437/2008); nors nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi būti pagrįsta faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad ji reiškiama sąžiningai, etiškai, neužgauliai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02NDUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-645/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-645/2005">2K-7-645/2005</a>, 2K-7-408/2007). Nuosprendžiu motyvuotai paneigta, kad V. K. S. reiškė nuomonę: jis, pasivadinęs „Pikaso“ slapyvardžiu, pasinaudodamas kompiuteriu, komentarų skiltyje išplatino šmeižikiško pobūdžio informaciją apie nukentėjusįjį; įrodyta, kad šią informaciją jis paskleidė tyčia, neturėdamas jokių faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą ir tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios gali pažeminti A. T. kaip asmenį, pakenkti jo autoritetui, ir sąmoningai to siekė. Teismo argumentuotai nurodyta, kad melagingų žinių komentavimas sustiprinant neigiamą požiūrį į asmenį, apie kurį rašoma, negali būti laikomas subjektyvia informacijos rengėjo nuomone, juolab kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, kad rašė tai, ką girdėjo apie A. T. iš savo šaltinių, ir komentaruose nedėstė savo nuomonės. Teismas taip pat nurodė, kad V. K. S. pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose cituojami paties A. T. prisiminimai, parodo, kad A. T. veiklą jis pradėjo studijuoti vėliau, atsikirsdamas teisme, o ne komentarų rašymo metu. Teismas pagrįstai atsisakė analizuoti didelį kiekį pasikartojančios informacijos, pateiktos V. K. S. apie jo paties biografiją, santykius su kitais asmenimis, kt. Teismas detaliai įvertino komentarus turinio ir formos požiūriu, jų struktūrą, gramatiką, verbalinę raišką, nurodė esant akivaizdu, kad komentarai skirti susidaryti neigiamą vaizdą apie A. T. asmenybę – kad jis buvo kalėjimo informatorius; komentarais jam priskiriami aiškiai neigiamą pobūdį turintys veiksmai, kaltinamasis yra aiškiai priešiškai nusiteikęs prieš nukentėjusįjį; kaltinamojo nuomonė dėl kitose informavimo priemonėse esančios informacijos nėra adekvati, komentaruose yra izotopijų, kuriomis kuriamas atstumiančios ir neigiamos nukentėjusiojo asmenybės aprašymas, todėl darytina išvada, kad komentarų turinys ir jų dėstymas gali pažeminti A. T.. Taip pat teismas nurodė, jog vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostata, išsakyta ne kartą jo sprendimuose, kad teisė informuoti visuomenę nėra absoliuti, kad kitų asmenų reputacija ir teisės gali būti pagrindu žiniasklaidos teisei apriboti, o viešosios informacijos skleidėjas, įgyvendindamas teisę viešai skleisti savo mintis, privalo nepažeisti kito asmens teisės ir laisvės, neturi peržengti savo teisės įgyvendinimo ribų; kaltinamasis nedviprasmiškai ir ne kartą nurodė, kad publikacijas apie A. T. bei jo paties prisiminimus analizavo bei komentavo tik rengdamas atsikirtimus į privataus kaltinimo skundą, todėl paties A. T. raštai nesudarė pagrindo neigiamai galvoti apie veiklą ir asmenybę; bendras kaltinamojo komentarų stilius ir teikiamos išvados suponuoja tik neigiamą skaitančiųjų nuomonę apie nukentėjusįjį ir jo rezistencinę veiklą, o tikrovės neatitinkanti informacija paskleista užgauliai, turint tikslą apibūdinti jį kaip nesąžiningą asmenį, bendradarbiavusį su okupacinės valdžios represinėmis struktūromis, o tai pagrįstai vertinama kaip kito asmens šmeižimas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta ir esminė aplinkybė, kad kaltinamasis V. K. S. pirmosios instancijos teisme taikomojo posėdžio metu nurodė, jog informaciją apie A. T. pasirodymą laisvėje (Kaune) jo buvimo kalėjime metu jam buvo pasakojęs A. T. kameros draugas, kuris jau yra miręs, ir gali būti, kad V. K. S. dėl tokio pasakojimo buvo suklaidintas. Tačiau vėliau teisminio nagrinėjimo metu kaip asmuo, matęs A. T. laisvėje, buvo pristatytas kitas asmuo, kuris apklaustas kaip liudytojas (A. P.).

Kasatorių manymu, tik pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas, nes juo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės, tinkamai pritaikyta materialiosios teisės norma, apibrėžianti šmeižimą kaip pavojingą veiką, ir įrodyta šio nusikaltimo sudėtis.

Be to, kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas du apeliacinius skundus laikė vienu skundu ir iš nuosprendžio motyvų neaišku, kokio skundo kokie motyvai aptariami. Nors skundai paduoti nuteistojo ir jo gynėjo, jie tinkamai neanalizuoti, nepasisakyta dėl juose dėstomų motyvų, todėl neįgyvendintas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir jo motyvų, o pateikė savo vertinimą. Dėl to skundžiamas nuosprendis formos ir turinio požiūriu neteisingas, neaiškus. Nuosprendyje perrašoma nuteistojo V. K. S. pateikta „papildoma informacija“, kuri niekaip nesusijusi su parašytais komentarais, t. y. gynybinė versija, pateisinanti šmeižimo veiksmus.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad A. T. neneigė V. K. S. nurodytų aplinkybių, tačiau traktavo jas kitaip nei pastarasis. Tokia pozicija iš esmės neteisinga, nes teismas vertina faktus jų tikrumo požiūriu, ignoruodamas kontekstą, kaip buvo išdėstyti V. K. S. komentarai. Būtent žinios ir nuomonės atskyrimas, kaip esminis dalykas vertinant V. K. S. komentarus, apeliacinio teismo tinkamai neįgyvendintas atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus. Šmeižimo, kaip pavojingos veikos, ir kaltininko tyčios apšmeižti paneigimas teismo atliktas paviršutiniškai, ignoruojant kontekstą, teismų praktiką ir įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos nuosprendžiu tinkamai, motyvuotai nepaneigta kaltininko tyčia, nustatyta pirmosios instancijos teismo, nors būtent tyčia turėjo esminę reikšmę byloje.

Pasisakydamas dėl kiekvieno komentaro teismas nurodė formalius motyvus: aptardamas pirmąjį nusikalstamos veikos požiūriu komentarą (nuosprendžio 15 lapas), teismas teigia, kad „nurodyto komentaro tekstas pateikiamas su sąvoka „tikriausiai“, vertinant vykusius įvykius, todėl akivaizdu, kad komentaro autorius pateikia ne faktus ar informaciją, o savo subjektyvų konkrečių įvykių vertinimą, nuomonę. Teiginių, kurie leistų daryti išvadą, kad komentarų autorius A. T. laiko KGB agentu ar kad Lietuvos laisvės lygą sukūrė KGB, šioje komentarų dalyje nėra“.

Aptardamas antrąjį komentarą nusikalstamos veikos teismas teigia, jog: „Aplinkybes, kad Lietuvos laisvė lyga buvo stebima KGB darbuotojų, kaip minėta, patvirtino ir pats A. T.. Aplinkybių, kad KGB darbuotojai atėmė A. T. bute laikytą disidentinės knygos tiražą, privatus kaltintojas neneigė ir dėl to nekėlė pretenzijų. Akivaizdu, kad komentarų autorius subjektyviai vertina konkrečias aplinkybes ir pateikia savo nuomonę, o teiginių, kurie leistų daryti išvadą, kad komentarų autorius šioje komentarų dalyje A. T. laiko KGB agentu ar kad Lietuvos laivės lygą sukūrė KGB, šioje komentarų dalyje taip pat nėra“. Taigi teismas vertino ne teiginius, jų kontekstą, o formaliai įvertino teiginių ir faktų tapatumą, visiškai nekreipdamas dėmesio į būdą, kaip jie padaryti, ir kaltininko subjektyviuosius požymius – tyčią, tikslus, motyvus, skatinusius tokį komentarą, subjektyvias paskatas komentuoti ir suvokimą, kokia to komentaro prasmė. Teismo pateikiamas vertinimas turi būti turiningas, atitinkantis paties teismo pateiktą šmeižimo sudėties apibrėžimą, o ne formalus ir deklaratyvus.

Pasisakydamas dėl trečiojo komentaro teismas atkreipė dėmesį „kad V. K. S. savo paaiškinimuose pripažino, jog šių aplinkybių šaltinis galėjo klysti pasakodamas šias aplinkybes, galėjo supainioti A. T. su kitu asmeniu. Komentaruose kalbama apie tai, kad A. T. neva buvo namuose, nors turėjo būti įkalinimo vietos karceryje, tačiau nėra pateikiami kokie nors teiginiai ar išvados, kad komentarų autorius A. T. laiko KGB agentu“. Toks teismo teiginys ne tik formalus, bet ir priešingas faktinėms aplinkybėms, padarytas be konteksto, ignoruojant faktus, kurie nustatyti pirmosios instancijos teismo. Komentarų autorius būtent siekė parodyti A. T. kaip apsimetėlį, kalėjimo administracijos informatorių, slapta išleidžiamą į susitikimus su žmona, kai tuo pačiu metu būnant izoliuotam laisvės atėmimo įstaigoje. Teismas, vertindamas įrodymus, sąmoningai ignoravo komentaruose nurodytas faktines aplinkybes, kur A. T. buvo pastebėtas (Kaune, einantis pas žmoną), nors tos aplinkybės išgalvotos, klaidinančios (A. T. ir jo žmona Kaune niekada negyveno, ten jis nuvykęs komentare nurodytu laiku nebuvo); teismas ignoravo ir tai, ką proceso metu įrodinėjo kaltinamasis: kad jo pažįstami asmenys matė A. T. Kaune tuo metu; apie „šaltinio klydimą“ proceso metu nebuvo jokios informacijos. Tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui nebuvo aktualios, jos tiesiog eliminuotos iš faktų grandinės, o komentarų teiginių kontekstas teismo tiesiog nevertinamas. Tačiau šmeižimo sudėties vertinimui, veikos buvimui, kaltininko tyčios nustatymui būtinas konteksto vertinimas, taip pasisakyta teismų praktikoje ir tą akcentuoja pats teismas. Taigi teismas skundžiamame nuosprendyje per siaurai suvokė šmeižimo nusikaltimo sudėtį ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už šmeižimą.

Neteisinga apeliacinės instancijos pozicija susijusi su tuo, kad, teismo nuomone, „vertinamas V. K. S. išdėstytas mintis komentaruose pirmosios instancijos teismas neturėjo apriboti vien tik teisiniais kriterijais“; nes, teismo nuomone, garbė ir orumas yra „dialektiška sąvoka“ ir „gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą“. Pagrįsdamas šiuos reikalavimus, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė aplinkybes, apibūdinančias kaltinamąjį: kad jis buvo aktyvus Sąjūdžio pakilimo metais, buvo TS(LK) narys, dalyvavo antisovietiniuose mintinguose, yra surengęs daugiau kaip šimtą personalinių parodų, dalyvavęs rengiant progines parodas ir pan. Teismas nurodo ir aplinkybes, apibūdinančias nukentėjusiojo asmenybę, ir daro išvadą, kad „tiek V. K. S., tiek A. T. yra žinomi politinėje veikloje vieši asmenys“. Tačiau tokia išvada padaryta ignoruojant bylos aplinkybes, kad komentarai pasirašyti „Pikaso“ slapyvardžiu, ne V. K. S. vardu ir pavarde, kad jų turinyje neatsispindi joks komentatoriaus asmenybės viešumas, aktyvi politinė veikla.

Vertindami skundžiamą nuosprendį kasatoriai yra įsitikinę, kad tokios aplinkybės neturi jokio ryšio su padaryta veika, jos pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, asmens tyčia, jos galėtų būti aktualios tik sprendžiant klausimą dėl atsakomybės ir bausmės individualizavimo, tačiau ne dėl veikos pavojingumo, jos buvimo ar nebuvimo. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas kaip tik ir rėmėsi aplinkybių visuma, kurios apibūdina nukentėjusiojo asmenybę, kaltininko veiksmus, jų esmę, reikšmę bei veiklą, ir nuosprendyje tą detaliai išdėstė.

Iš to, kas išdėstyta, kasatoriai daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, norėdamas išteisinti nuteistą asmenį, nuosprendį grindė prielaidomis apie jo nekaltumą, o ne teisiniais argumentais. Teismas niekaip nepaneigė asmens, paskleidusiu šmeižiančią informaciją, tyčios, kuri nustatyta pirmosios instancijos teismo ir patvirtinta byloje surinktais ir išnagrinėtais įrodymais, jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas kaltinamojo ir jo gynėjo skundus, neįvertino to, kad su tokiu nuosprendžiu nukentėjusiojo teisės liko pažeistos ir nėra teisinės galimybės tokį pažeidimą įvertinti. Vertinant skundžiamą nuosprendį akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo nė vieno pirmosios instancijos teismo motyvo, pateikto įrodymų vertinimo, neanalizavo įrodymų.

Teismo vertinimas, kad tariamai A. T. ir V. K. S. buvo politiniai oponentai, yra paviršutiniškas ir atmestinas. Niekur byloje nebuvo akcentuojama ir tai šmeižimo požiūriu neaktualu, kad A. T. buvo vienos, o V. K. S. kitos partijos narys. Komentaruose apie partiškumą užsimenama paniekinama, bet ne diskusine ar polemine prasme. A. T. apie komentatoriaus, slapyvardžiu „Pikasas“, partinę priklausomybę neturėjo jokių žinių. Jei jau būtų vertinama partiškumo aspektu, galima būtų prieiti priešingą nuomonę, kad V. K. S. tyčiniais komentarais piktybiškai juodino A. T. dėl jo priklausymo kitai partijai. Tačiau esmė yra kaltinimas bendradarbiavus su KGB. Privatus kaltinimas teismo įvertintas kaip politinių interesų sąskaitų suvedimo priemonė, nors tam nebuvo jokio pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė už žodžius numatyta neatsitiktinai, ji nors ir panaši į civilinę teisinę atsakomybę, tačiau paskirtimi, turiniu ir realizavimo forma skiriasi. Iš tiesų, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės problemą, svarbi ir asmens saviraiškos laisvė. Asmens garbės ir orumo pažeidimo fakto vertinimas yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis, nes turi būti pagrįstas pusiausvyros tarp konfrontuojančių vertybių paieška. Šiuo požiūriu aktuali EŽTT praktika, įpareigojanti garbės ir orumo pažeidimų klausimus spręsti pasveriant vertybes: ar asmens žodžius vertinti kaip nuomonę ar kaip faktų paskleidimą. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino situaciją ir nubrėžė ribą tarp nuomonės ir žinios, pabrėždamas, kad ir nuomonė turi būti išreikšta korektiškai. Be to, išreiškiant nuomonę apie kitą asmenį, turi būti vertinamas kontekstas – ar šios nuomonės raiška vertintina kaip nekorektiška, prasilenkianti su etišku savo konstitucinės informacijos, nuomonės sklaidos laisvės įgyvendinimu, ir ar savo pavojingumo laipsniu atitinka nusikalstamos veikos statusą ir taikomas teisines priemones už ją.

Kasatoriai pažymi, kad asmuo, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, gali pavartoti tam tikro laipsnio faktų perdėjimą, gaivališką, spontanišką nuomonę, nepasitenkinimą (tokia saviraiškos laisvė), tačiau jis neturi būti užgaulus, žeminantis. Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija gina ir asmenį, paskleidusi nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai (bona flde) nepiktnaudžiaujant teise ją skleisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-43 7/2008).

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai, dešimtį kartų padidindamas (7214,02 Eur) nurodė priteistos advokato teisinei pagalbai apmokėti sumos dydį, be to, ši suma neaprašyta žodžiais – tai rodo teismo neatidumą, šališkumą, klaida liko neištaisyta, o tai laikytina esminiu proceso pažeidimu.

Kasatoriai skunde atkreipia dėmesį, kad A. T. asmenybė yra neeilinė Lietuvos Respublikos valstybingumo atkūrinimo procese ir tautinės savimonės palaikymo, pasipriešinimo okupaciniam režimui kontekste. Todėl bet koks šios asmenybės gretinimas ir tapatinimas su okupaciniu režimu, tariamo bendradarbiavimo su represinėmis struktūromis primetimas iš esmės įžeidžia jo savimonę ir daugiametį pasipriešinimo bei tautiškumo, žmogaus teisių palaikymo triūsą (Lietuvos Helsinkio grupės kūrimas) sumenkina iš esmės. A. T. asmenybei padaryta žala parašant juodinančius asmenybę komentarus. Komentarai, parašyti pašaipiomis, šmeižikiškomis užuominomis, įžeidžia ir jo bendražygius.

Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad priėmus skundžiamą nuosprendį iš nukentėjusiojo A. T. priteista proceso išlaidų išteisintajam V. K. S. 1448,10 Eur. Tokia bylos baigtis rodo, kad nukentėjusiojo nuo šmeižto teisės ne tik nebuvo apgintos, bet jis turėjo ir nemažų nuostolių.

Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) A. T. ir jo atstovo advokato Lauryno Pakštaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis su pakeitimais.

Dėl saviraiškos laisvės ir jos įgyvendinimo ribų, BK 154 straipsnio 2 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Be to, pažymėtina, kad Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Šio Konvencijos straipsnio 1 dalies turinį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Šios teisės įgyvendinimo ribos nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas.

Tai reiškia, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis).

Saviraiškos laisvė, įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas – nustatomas įtikinamai. Būtinumas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio prasme reiškia, kad saviraiškos laisvės apribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį. Saviraiškos laisvės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir pagrįstas tinkamais bei pakankamais motyvais. Vertinant apribojimo proporcingumą, turi būti atsižvelgiama ir į paskirtų sankcijų pobūdį ir griežtumą (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Kanellopoulou prieš Graikiją (peticijos Nr. 28504/05). Apribojant saviraiškos laisvę siekiant apsaugoti kitų asmenų reputaciją ar teises, turi būti nustatyta teisinga šių vertybių pusiausvyra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02NDUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-645/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-645/2005">2K-7-645/2005</a>, 2K-57/2015; EŽTT 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją (peticijos Nr. 39954/08). Pažymėtina, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis; ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Tokiu atveju valstybei kyla pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį apginti asmens reputaciją užtikrinant veiksmingą jo privataus gyvenimo (būtent reputacijos aspektu) gerbimą (EŽTT 2014 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Lavric prieš Rumuniją (peticijos Nr. 22231/05). EŽTT yra konstatavęs, kad pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius garantuojamos teisės iš esmės turi būti gerbiamos vienodai (t. y. yra vienodai vertingos) (EŽTT 2013 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją (peticijos Nr. 64569/09). Atsižvelgiant į šių konkuruojančių interesų pobūdį, valstybėms turi būti suteikiama tam tikra vertinimo laisvė nustatant tinkamą jų pusiausvyrą. Baudžiamosios teisės priemonių panaudojimas kaip atsakas į šmeižimą ir įžeidimą savaime nelaikytinas šios vertinimo laisvės ribų peržengimu (pavyzdžiui, EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova prieš Bulgariją (peticijos Nr. 22385/03).

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal šio straipsnio 2 dalį – tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>, 2K-57/2015 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2012 m. spalio 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. asmuo, pasivadinęs „Pikaso“ slapyvardžiu, po dienraščio „Lietuvos žinios“ interneto portale išspausdintu straipsniu „Mitingas, kuriame atmesta baimė“ komentarų skiltyje paskleidė melagingą ir šmeižiančią informaciją apie A. T.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad asmuo, pasivadinęs slapyvardžiu „Pikasas“, yra V. K. S.. Apklaustas kaip liudytojas V. K. S. neneigė, kad parašė komentarą, „bet jame nerašė nieko šmeižiančio, jo negražiai nepavadino. Jis rašė tai, ką girdėjo apie A. T. iš savo šaltinių, ten nedėstė savo nuomonės“. Prokuroro 2013 m. gegužės 31 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, kad V. K. S. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymiai, tačiau pagal BPK 407 straipsnį dėl tokios veikos bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, t. y. ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus atvejus, kai veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, o nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad veika turėtų visuomeninę reikšmę ar A. T. dėl kokių nors priežasčių negalėtų pats ginti teisėtų savo interesų. A. T. skundai dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs A. T. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. spalio 3 d. nutarties, kuria buvo atmestas jo skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi (kuri, priimta vadovaujantis BPK 442 straipsnio 1 dalimi, buvo galutinė ir neskundžiama) skundą atmetė. Šis teismas pasisakė, kad nekyla jokių abejonių dėl A. T. nuopelnų Lietuvos valstybei bei visuomenei, jis žinomas ir nusipelnęs valstybei žmogus, tačiau tai negali būti besąlyginis pagrindas pripažinti aplinkybe, jog nusikalstama veika tuo atveju, kai apie tokį asmenį paskleidžiama melaginga informacija, visais atvejais turi visuomeninę reikšmę ir negali būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka.

Taigi, ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kas yra asmuo, komentaruose pasivadinęs „Pikaso“ slapyvardžiu, tačiau ikiteisminį tyrimą nutraukus dėl paminėtų priežasčių, A. T. 2014 m. kovo 12 d. skundu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas bylą dėl jo apšmeižimo išnagrinėti privataus kaltinimo tvarka. Šiame skunde A. T. nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir prašydamas atlikti ikiteisminį tyrimą, t. y. tai, kad asmuo, pasivadinęs „Pikaso“ (o skundo padavimo metu jau žinomas asmuo – V. K. S.), savo komentaruose paskleidė melagingą, jį šmeižiančią informaciją, neva jis, prisidengdamas rezistencine veikla, buvo KGB agentas; kad Lietuvos laisvės lyga, kuriai jis vadovavo, buvo sukurta ir veikė kaip KGB organizacija, o jos tikslas buvo telkti patriotiškai bei priešiškai sovietinei okupacijai nusiteikusius asmenis tam, kad KGB galėtų juos kontroliuoti, terorizuoti bei konfiskuoti jo bute sukauptą literatūrą; kad 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvykęs mitingas buvo surežisuotas Lietuvos laisvės lygos kartu su KGB; kad jis net ir būdamas kalėjime elgėsi amoraliai su savo kameros draugais, kadangi per tą laiką, kurį neva leidęs karceryje, slapta kalėjimo administracijos būdavo išleidžiamas namo pas žmoną, nes buvo kalėjimo administracijos informatorius. Šiuo skundu A. T. prašė patraukti V. K. S. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, taip pat neturtinei žalai atlyginti priteisti iš jo 50 000 Lt.

Teismui gavus tokį A. T. skundą, buvo pradėtas privataus kaltinimo procesas. Pagal BPK 413 straipsnį, jeigu nėra šio kodekso 4121 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys du kartus buvo kviečiamos į taikinamuosius posėdžius, tačiau nesusitaikė, V. K. S. teismui paaiškino, kad galimybių susitaikyti nemato, nes iš jo prašoma „kosminės sumos“. Šalims nesusitaikius, nukentėjusiojo skundas teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi (BPK 413 straipsnio 5 dalis) buvo perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 34 straipsnį privatus kaltintojas yra nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantis kaltinimą privataus kaltinimo byloje. Privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant, dalyvauja baigiamosiose kalbose, pateikia pasiūlymų dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo, bausmės rūšies ir dydžio, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. T. teisės buvo realizuotos, jis palaikė kaltinimą, pateikė įrodymus – dienraščio „Lietuvos žinios“ interneto portale komentarų skiltyje išspausdintus komentarus, pasirašytus slapyvardžiu „Pikasas“.

Kaltinamojo V. K. S. gynybos teisės, įtvirtintos BPK 22 straipsnyje, nebuvo suvaržytos, procesas vyko nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), visi kaltinamojo ir jo gynėjo pateikti prašymai buvo sprendžiami ir tenkinami. Tai, kad A. T. skunde pažodžiui neišdėstyti komentaruose esantys teiginiai, o nurodoma tik jų esmė, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, t. y. nėra toks pažeidimas, kurį būtų galima vertinti kaip suvaržiusį kaltinamojo gynybos teisės, nes komentarų, juose pateiktos informacijos turinys buvo bylos nagrinėjimo dalykas, jis buvo aktyviai ginčijamas pateikiant įvairias versijas dėl juose nurodytų duomenų tikrumo, vertinimo ir pan. (Pažymėtina, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių nuosprendis turėtų būti naikinamas vadovaujantis BPK 329 straipsnio 4 dalimi, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.)

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje ištirtus įrodymus, išanalizavęs dienraščio „Lietuvos žinios“ interneto portale išspausdinto straipsnio „Mitingas, kuriame atmesta baimė“ komentarų skiltyje paskleistą informaciją (kuri buvo paskleista trijuose komentaruose, pasirašytuose asmens slapyvardžiu „Pikasas“) bei kitą bylos medžiagą, V. K. S. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Šis teismas konstatavo, kad V. K. S. komentaruose išdėstė ne nuomonę, o paskleidė apie A. T. tikrovės neatitinkančią, jį žeminančią bei šmeižikišką konkrečią informaciją, ir tai padarė tyčia, t. y. suvokdamas, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, suprasdamas, kad ji žemina A. T. garbę, gali pakirsti pasitikėjimą juo, ir to norėdamas (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nuteistojo gynybos versijos, kad tai, ką jis išsakė komentaruose, tebuvo nuomonė, kad jis galėjo sąžiningai klysti patikėdamas kitų žmonių pasakojimais, bei kitos, argumentuojamos netgi paties A. T. išsakytomis ar parašytomis mintimis (savaip interpretuojant), motyvuotai atmestos.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo V. K. S. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. K. S. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio teismo priimtas nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, jame padarytos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarytos netinkamai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują – išteisinamąjį nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Pagal BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas priimtame naujame nuosprendyje konstatavo, kad V. K. S. komentaruose išsakytos mintys yra šio asmens nuomonė, susiformavusi subjektyviai vertinant praeities įvykius, kad kokių nors teiginių, kurie patvirtintų A. T. reiškiamas pretenzijas ir formuluojamus kaltinimus, komentaruose nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismo išvados laikytinos nepagrįstomis, todėl V. K. S. išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2012 m. rugpjūčio 23 d. laikotarpiu nuo 16.13 iki 18.00 val. V. K. S., pasivadinęs slapyvardžiu „Pikasas“, dienraščio „Lietuvos žinios“ interneto portale išspausdinto straipsnio „Mitingas“, kuriame atmesta baimė“ komentarų skiltyje parašė tris komentarus: pirmajame, išspausdintame 16.13 val., rašė: „<...> Negaliu skaityti ir klausytų tų dviejų asabų manevravimo ir aiškinimo apie kažkokius kalbų susitarimus. Susitarta tikriausiai viskas buvo KGB būstinėje, kur A. T. lankėsi išvakarėse. Galima net neabejoti, kad LLL nuo pat jos įsikūrimo buvo griežtoje kagėbistų priežiūroje ir tarnavo kaip lipni juosta potencialaus disidentinio aktyvo sugaudymui. <...>“; antrajame, išspausdintame 17.59 val., rašė: „<...> keistas A. T. darinukas LLL gerai prižiūrimas tų, kam privalu tai daryti, sklandžiai veikė jau nuo 1978 metų. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką turėjo vėliau patirti N. S., kai suprato A. T. „stogą“. Ji savo draugams mena pirmą savo nuostabą. A. T. įpareigojo pasiųsti vieną laiškelį bendraminčiui, padiktavo N. tekstą, o ji, būdama giliai religinga, nuo savęs pabaigoje prirašė – Tepadeda jums Dievas“. N. buvo giliame šoke, kai buvo priversta išklausyti „už tokią saviveiklą“ visą žodyną, kurį įsiutęs A. T. buvo sukaupęs dar kalėjime, vėliau jau tik vaidindamas KGB persekiojama kalinį. A. buvo labai drąsus „patriotas“ ir apie KGB saugumiečius turėto „keistą“ nuomonę. „Disidentas“ A. T. gyrėsi, kad Kauno Šančių priemiestyje virš jo buto gyveno saugumietis, tačiau jis sukviesdavo savo draugus ir Vasario 16 d. giedodavo Lietuvos himną, o kaimynas netrukdė ir niekas jam nieko nedarė. Medžiotojai panašią guminę „antį – viliokę“ naudoja medžioklėje... A. T. buvo slapta pranešta, kad disidentinės knygos tiražas, buvęs jo kambaryje, yra susektas ir kad būtina kuo skubiau jį išgabenti. (Sovietiniame saugume irgi buvo vienas kitas neabejingas mūsų ateičiai, tad laiku pranešė). Buvo pasiūlyta A. dalimis tiražą išdalinti, bet jis nei vieno egzemplioriaus neatidavė, kol „svečių“ jo paimti sulaukė <...>“; trečiajame, išspausdintame 18 val., rašė: <...> A. T. buvo gerbiamas disidentų tarpe, kaip patikimas kovotojas. Jis drąsiai kalbėdavo bendroje kalėjimo kameroje ir tuo pelnė kalinių pagarbą. Už tokias kalbas jis būdavo sodinamas 10 parų į karcerį, o kai grįždavo į bendrą kamerą prašydavo duonos kriaukšlės ir prisilaikydavo sienų, kad iš silpnumo nenugriūtų. Vienas kalinys ruošėsi būti paleistas į laisvę. A. perdavė jam raštelį, kad nuvažiavęs į Kauną perduotų jį A. žmonai. Tas kalinys, kuriuo visiškai pasitikiu, dėl įvairių aplinkybių ne iš karto nuvyko į Kauną, bet po dviejų savaičių. Skambina jis prie vieno Pramonės prospekto durų kur gyvena A. žmona ir ši jas atidaro. Gale koridoriaus šmėkštelėjo pats... A. Tas, laisvėn išėjęs disidentas buvo pakankamai sąmoningas, tad apsimetė nepastebėjęs „bendražygio“. Perdavė raštelį žmonai nuo „sėdinčio“ A. T. ir šoko ištiktas paliko laiptinę. Tada norėjo dar kartą įsitikinti, kur buvo tą dieną A.? Slapta susisiekęs su likusiais kameros bendrais sužinojo, kad A. tomis dienomis buvo... karceryje už aštrias kalbas. Ir tai dar ne viskas. Tos laiptines kaimynas ne karta yra matęs, kaip A. T. atveždavo su juoda „Volga“ namo tada, kai jis buvo... nelaisvėje <...>“.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmojo komentaro nurodė, kad „komentaro tekstas pateikiamas su sąvoka „tikriausiai“, vertinant vykusius įvykius, todėl akivaizdu, kad komentaro autorius pateikia ne faktus, ne informaciją, o savo subjektyvų konkrečių įvykių vertinimą – nuomonę. Teiginių, kurie leistų daryti išvadą, jog komentarų autorius A. T. laiko KGB agentu ar kad Lietuvos laisvės lygą sukūrė KGB, šioje komentarų dalyje nėra“. Aptardamas antrąjį komentarą, teismas nurodė, kad „laisvės lyga buvo stebima KGB darbuotojų, kaip minėta, patvirtino ir pat A. T.. Aplinkybių, kad KGB darbuotojai atėmė T. bute laikytą disidentinės knygos tiražą, privatus kaltintojas neneigė ir dėl to nekėlė pretenzijų. Akivaizdu, kad komentarų autorius subjektyviai vertina konkrečias aplinkybes ir pateikia savo nuomonę, o teiginių, kurie leistų daryti išvadą, jog komentarų autorius šioje komentarų dalyje A. T. laiko KGB agentu ar kad Lietuvos laisvės lygą sukūrė KGB, šioje komentarų dalyje taip pat nėra“. Pasisakydamas dėl trečiojo komentaro teismas nurodė, kad jame „kalbama apie tai, kad A. T. neva buvo namuose, nors turėjo būti įkalinimo vietos karceryje, tačiau nėra pateikiami kokie nors teiginiai ar išvados, kad komentarų autorius A. T. laiko KGB agentu“.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo komentaruose pateiktos informacijos vertinimas yra neteisingas, neatitinkantis juose paskleistų teiginių turinio ir esmės. Pirmajame komentare (be jokių žodžių „tikriausiai“, „galbūt“ ar panašių) aiškiai teigiama, jog „galima net neabejoti, kad LLL nuo pat jos įsikūrimo buvo griežtoje kagėbistų priežiūroje ir tarnavo kaip lipni juosta potencialaus disidentinio aktyvo sugaudymui“; antrajame komentare – kad keistas A. T. derinukas LLL, gerai prižiūrimas tų, kam privalu tai daryti, sklandžiai veikė jau nuo 1978 metų, kad A. T. po kalėjimo veikė jau tik vaidindamas KGB persekiojamą kalinį; pasisakant apie A. T., žodžiai patriotas, disidentas vartojami kabutėse, teigiama, kad „Disidentas“ A. T. pats gyrėsi, jog Kauno Šančių priemiestyje virš jo buto gyveno saugumietis, tačiau jis sukviesdavo savo draugus ir Vasario 16 dieną giedodavo Lietuvos himną, o kaimynas netrukdė; taip, pasak komentatoriaus, medžiotojai panašią guminę „antį – vilioklę“ naudoja medžioklėje...; kad A. T. buvo slapta pranešta, jog disidentinės knygos tiražas, buvęs jo kambaryje, yra susektas ir būtina kuo skubiau jį išgabenti, buvo pasiūlyta jam dalimis tiražą išdalinti, bet jis nė vieno egzemplioriaus neatidavė, kol „svečių“ jo paimti sulaukė...; trečiajame komentare, vėl kaip tikras faktas pateikiama istorija apie laiškelio A. T. žmonai perdavimą ir jo paties aptikimą namuose tuo metu, kai turėjo būti karceryje.

Komentaruose esant tokiems pateiktiems faktams ir duomenims (vertinant jų visumą, bendrą kontekstą ir paskleidimo laiką), sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. K. S. komentaruose išsakė tik savo subjektyvią nuomonę apie įvykius ir jų dalyvius, kad V. K. S. apie A. T. nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti, pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, teisėjų kolegija dar kartą pažymi bei atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad netgi ir nuomonė turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atribojo informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės ir pagrįstai konstatavo, kad V. K. S. komentarų skiltyse paskleidė apie A. T. tikrovės neatitinkančią, melagingą, jo garbę ir orumą, žeminančią informaciją, ir tai padarė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, suprasdamas, kad ji žemina jo garbę ir orumą, ir to norėdamas. Pažymėtina, kad V. K. S. paskleistos informacijos prasmė yra būtent tokia, kaip nurodė nukentėjusysis A. T., ir ji pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra pakankamai atskleista ir argumentuota.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad privataus kaltintojo ir kaltinamojo pasisakymai leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltintoją ir kaltinamąjį sieja ir priešina priklausomumas skirtingoms politinėms partijoms ir skirtingas požiūris į kai kurias politinio ir visuomeninio gyvenimo puses; kad oponentų teiginiai liudija, kad tarp jų vyksta politinė kova, kurioje abi pusės naudojasi įvairiomis viešųjų ryšių priemonėmis, siekdamos sukritikuoti, sumenkinti ar diskredituoti viena kitą. Tai yra normali politinės demokratijos santvarkos visuomenės gyvenimo tikrovė. Todėl kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina. Pasak apeliacinės instancijos teismo, pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatoriaus argumentais, kad komentarai buvo parašyti pasirašant slapyvardžiu, A. T. ir V. K. S. nebuvo politinės veiklos oponentai, jie netgi nebuvo pažįstami, o privataus kaltinimo proceso metu išsakytos nuomonės dėl parašytų komentarų, kaip baigtinės nusikalstamos veikos – šmeižimo, negali būti vertinamos kaip politinė kova.

Teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. S. paskleistos žinios nebuvo nei politinės diskusijos dalis, nei politinio oponento kritika. Diskusija – tai viešas kokio nors dalyko svarstymas. Politinės diskusijos metu politikai viešai aptaria visuomenei rūpimus klausimus, pasikeičia nuomonėmis apie įvairius politinius reiškinius. Šių diskusijų metu politiniai oponentai dažnai kritikuojami, t. y. išsakomi neigiami jų sprendimo ar veiksmo vertinimai, iškeliami trūkumai, klaidos. Laisvų politinių diskusijų skatinimas – svarbus demokratinės visuomenės bruožas. EŽTT apie saviraiškos laisvę politinės diskusijos kontekste yra pasisakęs, kad pateisinant politinio žodžio apribojimus reikalingi labai įtikinami motyvai (EŽTT 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Feldek prieš Slovakiją), kad politikų kritikos ribos platesnės už privačių asmenų. Jie turi būti pakantesni kritikai, atsižvelgdami į padidintą žurnalistų ir visuomenės dėmesį kiekvienam jų žodžiui ar veiksmui (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas, priimtas byloje Lingens prieš Austriją).

Nagrinėjamoje byloje negalima kalbėti apie politinę diskusiją, kurios nebuvo paskleidžiant apie A. T. tikrovės neatitinkančias žinias, todėl minėtas apeliacinės instancijos teismo argumentas, išsakytas šiuo aspektu, taip pat yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą – apklausęs nuteistąjį ir nukentėjusįjį, jokių naujų duomenų nenustatė, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų ir jas pagrindžiančių argumentų nepaneigė (BPK 331 straipsnio 2 dalis), įrodymus įvertino pažeisdamas jų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir, netinkamai aiškindamas bei taikydamas baudžiamąjį įstatymą – BK 154 straipsnio 2 dalį, pagal byloje nustatytas aplinkybes V. K. S. veikoje esant nusikaltimo – šmeižimo – sudėties objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, nepagrįstai jį išteisino konstatavęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Dėl to apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais dėl civilinio ieškinio.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir procesinių išlaidų

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. A. T. skunde, kuriuo buvo prašoma pradėti privataus kaltinimo procesą dėl jo apšmeižimo, kartu buvo prašoma priteisti iš V. K. S. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taikinamuosiuose posėdžiuose šalims nepavykus susitaikyti, byla teismo nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai, kad perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. T. toje pačioje teismo nutartyje nebuvo nurodomas ir kaip civilinis ieškovas, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio (kaip buvo pažymima nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde) prašymas dėl padarytos neturtinės žalos priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas kartu su privataus kaltinimo byla.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš V. K. S. priteista A. T. 5000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas ginčijo ieškinio išsprendimo klausimą, priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo, nes priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau jo rezoliucinėje dalyje jokio sprendimo dėl civilinio ieškinio nepriėmė (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą akcentuota, kad neturtinės žalos dydis daugiau fakto, o ne teisės dalykas, dėl to yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal EŽTT praktiką apribojant saviraiškos laisvę priteisiamas žalos atlyginimas turi būti pagrįstai proporcingas asmens reputacijai padarytai žalai (pavyzdžiui, EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova prieš Bulgariją (peticijos Nr. 22385/03).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į tai, kad nors padarytas nesunkus nusikaltimas, tačiau jis sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiajam, kuris buvo viešai pažemintas; kad, įvertinus nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgus į kaltinamojo amžių, jo socialinę ir turtinę padėtį, nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti nustatytinas 5000 Eur dydis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, neturtinės žalos dydis – 5000 Eur – nustatytas atsižvelgiant į A. T. dvasinius išgyvenimus, patirtus dėl jo apšmeižimo. Be abejo, pripažintina, kad A. T. iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau, antra vertus, teismas nenustatė, kad sukelti padariniai būtų itin sunkūs ir negrįžtami. Pažymėtina ir tai, kad, kaip skunde nurodė pats A. T., dalis visuomenės neigiamai įvertino būtent komentarus, t. y. juose paskleistas melagingas žinias.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tokio dydžio priteistos neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas A. T. reputacijai padarytai žalai, todėl priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydis mažintinas iki 3000 Eur.

BPK 307 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl proceso išlaidų atlyginimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. S., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymą bei dokumentus, patvirtinančius, kad jis advokatui Z. Benečiui sumokėjo 5000 Lt (t. y. 1448,10 Eur) už teisines paslaugas bei jo gynybą, tačiau apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas liko neišspręstas. BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kadangi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas neišsprendė proceso išlaidų iš A. T. išieškojimo klausimo, šį klausimą išsprendė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartimi – išteisintojo V. K. S. išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažino proceso išlaidomis ir priteisė iš privataus kaltintojo A. T. išteisintojo V. K. S. naudai 1148,10 Eur proceso išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi A. T. ir jo atstovo advokato L. Pakštaičio skundą dėl minėtos nutarties atmetė.

Atsižvelgiant į tai, kad šia kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartimi apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas, o minėtos nutartys kuriomis nutarta priteisti iš A. T. 1448,10 Eur procesinių išlaidų, yra tiesiogiai susijusios su išteisinamuoju nuosprendžiu, todėl naikintinos.

V. K. S. gynėjas Z. Benetis prašo priteisti iš A. T. 700 Eur išlaidų, kurias turėjo V. K. S. už jo gynybą kasacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje kasacinis procesas vyko pagal nukentėjusiojo A. T. ir jo atstovo advokato L. Pakštaičio kasacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė kasacinį skundą tenkinti iš dalies, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais. Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 1 dalimi, nuteistojo gynėjo Z. Benečio prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nuosprendį, kuriuo V. K. S. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendį, kuriuo V. K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, su pakeitimais.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria iš V. K. S. priteista A. T. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pakeisti ir priteistą atlyginti neturtinę žalą sumažinti iki 3000 Eur.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį, bei paskesnę Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, kuria iš privataus kaltintojo nukentėjusiojo A. T. išteisintojo V. K. S. naudai priteista 1448,10 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikinti.

Nuteistojo V. K. S. gynėjo prašymą priteisti 700 Eur proceso išlaidų atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė