Civilinė byla Nr. e3K-3-152-1120/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10999-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2.5; 3.6.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansinės paslaugos „Contis“ dėl sutarties vykdymo sustabdymo ir teisės nutraukti sutartį pripažinimo neteisėtais bei negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ginčo tarptautinį teismingumą esant sudarytam susitarimui dėl jurisdikcijos, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Paysera LT“ prašė pripažinti atsakovės UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ 2023 m. liepos 11 d. pranešimą dėl 2020 m. spalio 19 d. sutarties (toliau – ir Sutartis) vykdymo sustabdymo ir teisės nutraukti 2020 m. spalio 19 d. sutartį pripažinimo neteisėtu bei negaliojančiu.
3. Atsakovė pateikė teismui prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą. Nurodė, kad, remdamasi Sutartyje įtvirtintu jurisdikciniu susitarimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai nagrinėti ieškinį ir kitus į Sutarties taikymo sritį patenkančius reikalavimus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, grąžino ieškovei 110 Eur žyminį mokestį ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 788 straipsnio 1 dalį, ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms nustatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija. Į CPK 788 straipsnio 1 dalyje nurodytus susitarimus teismas atsižvelgia tik esant suinteresuotos šalies prašymui; prašymas gali būti paduodamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (CPK 788 straipsnio 2 dalis).
6. Teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs iš trišalės sutarties vykdymo. Ieškovė ir atsakovė, kurios abi yra Lietuvoje registruotos įmonės, bei Anglijoje registruota bendrovė „Contis Financial Services Limited“ 2020 m. spalio 19 d. sudarė sutartį dėl bendradarbiavimo ir mokėjimo kortelių platinimo. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu bendrovės „Contis Financial Services Limited“ ir UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ vardu ieškovei pateiktą 2023 m. liepos 11 d. pranešimą, kuriuo bendrovė „Contis Financial Services Limited“ ir UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ informavo ieškovę, kad ieškovės nesutikimą atlikti reikalaujamą auditą laiko esminiu Sutarties pažeidimu, todėl nuo 2023 m. liepos 13 d. sustabdo Sutarties vykdymą ir įspėja, kad Sutartis bus nutraukta, jei ieškovė per 90 dienų nuo pranešimo datos neištaisys Sutarties pažeidimo.
7. Sutarties 37 punkte šalys susitarė, kad Sutartį reglamentuoja ir visais atžvilgiais aiškina Anglijos įstatymai, kad bet kokie procesiniai veiksmai priklauso išimtinei Anglijos teismų jurisdikcijai ir (atsižvelgiant į Sutarties 19 punktą) kiekviena iš šalių neatšaukiamai paklūsta jos išimtinei jurisdikcijai bei atsisako bet kokių nesutikimų su bet kokiais procesiniais veiksmais šiuose teismuose dėl vietos arba dėl to, kad procesiniai veiksmai vyko nepatogiame teisme.
8. Teismas nurodė, kad sutartys jas sudariusioms šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis), iš sutarčių kylančios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Ieškovė teismui nepateikė jokių duomenų, jog Sutarties nuostata, įtvirtinanti šalių valią dėl sutartinio teismingumo Anglijos teismuose, būtų šalių pakeista, nustatant kitokį teismingumą. Be to, šalys Sutartyje susitarė, kad negalės kelti pretenzijų dėl to, jog pasirinktas teismas joms yra nepatogus (lot. forum non conveniens).
9. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių kilęs ginčas nepriskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai. Be to, nors ieškovė į byloje dalyvaujančius asmenis neįtraukė bendrovės „Contis Financial Services Limited“, tačiau ši Anglijoje registruota bendrovė yra ginčo sutarties šalis, taigi byla susijusi ir su jos teisėmis ir pareigomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad byla turi ryšį tik su Lietuva. Nuo 2021 m. sausio 1 d. Jungtinė Karalystė prisijungė prie 2005 m. Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo (toliau – ir Hagos konvencija, Konvencija), kurios dalyvė nuo 2015 m. spalio 1 d. yra Europos Sąjunga. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, susitariančiosios valstybės teismas arba teismai, nurodyti susitarime dėl išimtinio teismingumo, turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriam taikomas susitarimas, išskyrus atvejus, kai susitarimas yra niekinis pagal tos valstybės teisę. Konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pagal 1 dalį jurisdikciją turintis teismas negali atsisakyti įgyvendinti jurisdikcijos remdamasis tuo, kad ginčą turėtų spręsti kitos valstybės teismas. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pagal Sutarties šalių susitarimą dėl teismingumo byla negalėtų būti nagrinėjama Anglijos teismuose.
10. Įvertinęs šalių susitarimą dėl teismingumo, esant atsakovės prašymui taikyti Sutartyje įtvirtintą susitarimą dėl jurisdikcijos, teismas nusprendė, kad yra pagrindas, vadovaujantis CPK 782 ir 788 straipsniais, ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Teismas ieškovei išaiškino, kad ji turi teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą Anglijos teismą.
11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės UAB „Paysera“ atskirąjį skundą, 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartį paliko nepakeistą.
12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė pritariantis pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių ginčas nepriskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pagal Sutarties šalių susitarimą dėl teismingumo byla negalėtų būti nagrinėjama Anglijos teismuose.
13. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, jog CPK 788 straipsnio 2 dalis įpareigoja atsakovę tik pareikšti jurisdikcinį prieštaravimą ir nustato tokio prieštaravimo pateikimo ribojimą laiko atžvilgiu (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios), tačiau nenustato pareigos atsakovei įrodinėti, su kuria iš valstybių ginčas yra labiau susijęs, kuo iš esmės remiasi ieškovė atskirajame skunde.
14. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčas nagrinėtinas kompetentingame Anglijos teisme, dėl to pagrįstai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Paysera“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 788 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad šalis neturi pareigos motyvuoti prašymo dėl teismingumo laikymosi ir įrodinėti, su kuria iš valstybių ginčas yra labiau susijęs. Remiantis CPK 788 straipsnio 2 dalimi, prašyme taikyti susitarimą dėl jurisdikcijos turi būti įrodinėjama, su kuria valstybe ginčas yra labiau susijęs. Ginčo šalys pagal įsisteigimo vietą, jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus yra susijusios su Lietuvos Respublika. Ginčo šalių sutartinių santykių pobūdis yra susijęs su Lietuvos Respublika, be to, tik nagrinėjant ginčą Lietuvos teismuose būtų užtikrintas viešasis interesas. Galiausiai, šalys susitarimu dėl jurisdikcijos gali pasirinkti tik tokios valstybės teismus, su kuria ta byla turi tam tikrą ryšį. Anglijos teismai su nagrinėjama byla ryšio neturi.
15.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, įtvirtinančią pareigą motyvuoti sprendimą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir nepateikė jokių motyvų dėl ieškovės argumentų, kad: (i) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuteikė ieškovei termino atsiliepti į atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą ir taip apribojo ieškovės teisę būti išklausytai; (ii) pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurių atsakovė prašyme nebuvo nurodžiusi; (iii) pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą dėl ieškovės teisės pasirinkti subjektą, kuriam reikšti ieškinį; (iv) pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nepagrįstai nevertino, kad ginčo šalys ir šalių sutartinių santykių pobūdis yra išimtinai susiję su Lietuvos Respublika, o ne Anglija. Neatsakius į šiuos ieškovės argumentus, turi būti laikoma, kad nutartis yra be motyvų.
15.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 5 straipsnio 2 dalį. Teismas skundžiama nutartimi, patvirtindamas Sutarties nuostatą dėl to, kad šalis negalės kelti pretenzijų dėl pasirinkto teismo nepatogumo, pažeidė CPK 5 straipsnio 2 dalį, kuri imperatyviai nurodo, jog atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.
15.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 782 straipsnį. Minimas straipsnis nurodo, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teismas skundžiama nutartimi peržengė savo kompetenciją ir įvertino kitų užsienio valstybių jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, t. y. konkrečiai nurodė Anglijos teismus kaip teismingus nagrinėti šį ginčą.
16. Atsakovė UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Jurisdikcinių susitarimų įrodinėjimą ir jų vertinimą reglamentuojančios teisės normos šioje byloje pritaikytos teisingai. Jurisdikcinis susitarimas yra viena iš sutarties laisvės principo išraiškos formų. Vienas iš pagrindinių sutartinės jurisdikcijos aspektų yra tas, kad jurisdikcija susitarimo pagrindu yra galima tais atvejais, kai pasirinktas teismas, nesant jurisdikcinio susitarimo, jurisdikcijos apskritai neturėtų (t. y. nesant jokio ryšio tarp bylos ir teismo). Vien ši sutartinės jurisdikcijos ypatybė yra pakankama ieškovės skunde keliamų argumentų nepagrįstumui įrodyti. Aiškinant CPK 788 straipsnį ieškovės siūlomu būdu, nebūtų pasiekti jurisdikciniais susitarimais siekiami tikslai, nes tokį susitarimą taikyti reikalaujančiai šaliai tektų įrodinėti papildomas aplinkybes.
16.2. Ieškovės pozicija dėl tariamo sąsajų poreikio neatitinka ir naujausios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikos, rodančios tarptautines tendencijas šioje srityje. Sprendime byloje Inkreal ESTT išaiškino, kad 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikyti reikalingas „užsienio elemento“ kriterijus tenkinamas, kai sutarties šalys, gyvenančios ar turinčios buveinę toje pačioje ES valstybėje narėje, susitaria spręsti tarpusavio ginčus kitos valstybės narės teismuose, net jei jų sutartis neturi jokio ryšio su ta valstybe nare („vidaus situacija“). Taigi ESTT nurodė, jog jurisdikciniam susitarimui nereikalingos jokios sąsajos su atitinkama valstybe nare, o ieškovės siūlomas CPK 788 straipsnio aiškinimas tiesiogiai prieštarauja naujausioms tarptautinės privatinės teisės tendencijoms.
16.3. Vadovaujantis CPK 788 straipsnio 2 dalimi, šalis, kuri remiasi jurisdikciniu susitarimu, turi pagrįsti tik jurisdikcinio susitarimo vertinimui aktualias aplinkybes: jo egzistavimą, galiojimą bei ribas, o kilus ginčui dėl išimtinės jurisdikcijos – teikti argumentus dėl jos.
16.4. Ginčas susijęs ir su Anglija. Sutartis yra trišalė, o viena iš sutarties šalių – Anglijoje registruota bendrovė „Contis Financial Services Limited“. Dalis Lietuvos ir Anglijos įmonių pareigų Sutartyje paskirstytos geografiniu principu. Teisinių santykių ir dokumentų kalba yra anglų kalba, sutarčiai taikoma Anglijos teisė. Taigi ginčas yra susijęs su Anglija. Be to, byloje neegzistuoja joks viešasis interesas. Ginčas šioje byloje kilo dėl šalių tarpusavio įsipareigojimų sutartinių komercinių teisinių santykių srityje, taigi pati sritis, iš kurios kilęs ginčas, niekaip nėra susijusi su viešuoju interesu. Kasaciniame skunde nėra pateikta nė vieno argumento dėl to, kuri konkrečiai nagrinėjamos bylos ypatybė lemia viešojo intereso buvimą.
16.5. Ieškovės teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista. Ieškovė neatsidūrė blogesnėje procesinėje padėtyje nei atsakovė. Ieškovė, kaip teismo procesą inicijuojantis asmuo, turėjo visas galimybes pasirengti kreipimuisi į teismą ir ieškinyje pateikti visus pageidaujamus argumentus. Net jeigu ieškovės teisių ribojimas ir būtų egzistavęs, nesuteikiant jai termino atsiliepimui pateikti, tai toks smulkus trūkumas buvo ištaisytas skundžiant teismo sprendimą instancine tvarka.
16.6. Teismo sprendimo motyvai yra pakankami. Nei CPK, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nereikalaujama atsakyti į visus asmens argumentus. Teismai pateikė esminį argumentą, dėl ko ginčas nenagrinėtas Lietuvos teismuose – šalys yra sudariusios jurisdikcinį susitarimą, nukreipiantį į Anglijos teismus.
16.7. Teisės kreiptis į vienos valstybės teismą apribojimas dėl kreipimosi į kitos valstybės teismą nereiškia teisės kreiptis į teismą atsisakymo. Toks teisės aiškinimas būtų absurdiškas ir reikštų jurisdikcinių ir arbitražinių susitarimų draudimą.
16.8. Forum non conveniens doktrina taikoma kompetentingame (t. y. turinčiame tarptautinę jurisdikciją) teisme. Šiuo atveju tai yra tik Anglijos teismas, nes jam šalių susitarimo pagrindu suteikta išimtinė jurisdikcija. Pageidaudama forum non conveniens pagrindu bylą nagrinėti Lietuvos teismuose, ieškovė atitinkamus argumentus turėtų išdėstyti Anglijos teismui ir prašyti taikyti šią doktriną.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos 17 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pranešė byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, pasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl kasaciniame skunde nekeliamo teisės klausimo, susijusio su Hagos konvencijos taikymu ir aiškinimu.
18. Ieškovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Hagos konvencija netaikytina nagrinėjamam ginčui. Šią poziciją ieškovė grindžia šiais argumentais:
18.1. Tarp šalių kilęs ginčas neatitinka Hagos konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „tarptautinė byla“ apibrėžimo. Sprendžiant, ar byla yra laikoma tarptautine, turi būti įvertinama, ar tenkinamos toliau nurodytos sąlygos: i) šalys turi negyventi toje pačioje valstybėje, ir ii) šalių santykiai ir visi kiti su ginču susiję elementai, nepaisant pasirinkto teismo vietos, turi būti susiję su kuria nors kita valstybe. Šalių ginčas neatitinka nė vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, kadangi ginčo šalys ir šalių sutartinių santykių pobūdis yra susiję išimtinai tik su viena valstybe – Lietuvos Respublika: i) ginčo šalys yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos bendrovės; ii) šalių veikla, susijusi su elektroninių pinigų leidimu ir mokėjimo paslaugų teikimu, yra griežtai reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisės aktų; iii) atsakovė Lietuvos banko išduotos licencijos pagrindu turi teisę teikti mokėjimo paslaugas – „Paysera Visa“ sąskaitas ir „Visa“ mokėjimo korteles, o ieškovė – veikti „Contis“ vardu ir platinti savo klientams atsakovės išleistas mokėjimo priemones („Visa“ mokėjimo korteles), susietas su „Paysera“ sistema; iv) ginčo sutartis savo esme išlaikė 2014 m. spalio 14 d. sutarties, sudarytos tarp Anglijoje registruotų bendrovių „Contis Financial Services Limited“ ir „Paysera Limited“, tęstinumą, dėl to ginčo sutartyje išliko sąlyga dėl Anglijos teismų jurisdikcijos. Ginčo sutartis yra išimtinai susijusi su Lietuvos valstybe, kadangi sutartis sudarę užsienio subjektai buvo pakeisti į Lietuvoje įsisteigusias ir joje veiklą vykdančias bendroves. Be to, Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, bendrovė „Contis Financial Services Limited“ perdavė savo teises ir pareigas pagal sutartį Lietuvoje licenciją turinčiai bendrovei, t. y. atsakovei. Atitinkamai išnyko bet kokia buvusi sutarties šalių sąsaja su Anglijos teismų jurisdikcija; v) bendrovė „Contis Financial Services Limited“ neteikia ieškovei jokių paslaugų pagal sutartį. Ieškovei nuo 2020 m. lapkričio 30 d. sąskaitas faktūras už teikiamas paslaugas išrašo atsakovė; vi) su byla susiję įrodymai ir liudytojai yra Lietuvoje.
18.2. Net jeigu teismas spręstų, kad Hagos konvencija yra taikoma nagrinėjamam ginčui, byla patenka į Hagos konvencijos 6 straipsnio c punkte įtvirtintą išimtinės jurisdikcijos išimtį ir turi būti nagrinėjama Lietuvos teismuose. Hagos konvencijos 6 straipsnio c punkte yra įtvirtinta, kad susitariančiosios valstybės teismas, kuris nėra pasirinktas teismas, sustabdo arba nutraukia bylą, kurioje taikomas susitarimas dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai susitarimo įgyvendinimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumui arba akivaizdžiai prieštarautų teismo, į kurį kreiptasi, valstybės viešajai tvarkai. Bylos nagrinėjimas Anglijos teismuose akivaizdžiai prieštarautų teisingumui ir Lietuvos viešajai tvarkai. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovė yra licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos, kurių veiklos priežiūrą atlieka Lietuvos bankas. Atitinkamai šių subjektų veikla – elektroninių pinigų leidimas ir mokėjimo paslaugų teikimas – yra griežtai reglamentuojama Lietuvos Respublikos viešosios teisės aktų.
18.3. Atsakovė 2023 m. liepos 11 d. pranešimu informavo ieškovę, jog nuo 2023 m. liepos 13 d. sustabdo sutarties vykdymą, kartu nurodė, kad nuo sutarties sustabdymo datos nebus išduodamos naujos kortelės ar kortelių sąskaitos pagal Sutartį, taip pat esamiems kortelių savininkams nebus galima pereiti prie kitų sutarčių pagal programą. Tai patvirtina, kad ir pats ginčas tarp šalių kilo, be kita ko, ir dėl finansinių paslaugų vartotojams teikimo.
18.4. Nagrinėjant ginčą Lietuvos teismuose būtų užtikrintas viešasis interesas. Lietuvos finansų rinkoje savaime dominuoja viešasis interesas, kadangi finansų rinkos dalyviams yra taikomas imperatyvus teisinis reguliavimas, pagrįstas privalomų nurodymų davimu, tą lemia privalomojo subjekto (valstybės) būtinas dalyvavimas atitinkamuose santykiuose. Kadangi Lietuvos finansų rinkoje vyrauja viešasis interesas, kuriam atstovauja pati valstybė, todėl privalo būti užtikrinama viešojo intereso apsauga. Atitinkamai viešasis interesas bus apsaugotas tik tuo atveju, jeigu ginčas bus nagrinėjamas Lietuvoje.
18.5. Visi bylos liudytojai, pavyzdžiui, ieškovės vadovai, kiti darbuotojai, bei įrodymai yra Lietuvoje, žala taip pat atsirado Lietuvoje (pavyzdžiui, ieškovė čia prarado klientus), bylos nagrinėjimo procesas Lietuvoje būtų efektyvesnis ir ekonomiškesnis. Bylos nagrinėjimas Anglijos teismuose apribotų ieškovės teises efektyviai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Ginčo nagrinėjimas Anglijos teismuose sukeltų nepagrįstų nepatogumų ne tik dėl kalbos barjero (visi dokumentai ir liudytojų parodymai turėtų būti verčiami į anglų kalbą), teisinių sistemų skirtumų (Anglijos teismai gali neturėti specifinių Lietuvos finansų rinkos teisės normų taikymo patirties), bet ir dėl įrodymų rinkimo sudėtingumo.
19. Atsakovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ginčas patenka į Hagos konvencijos taikymo sritį. Atsakovės rašytiniai paaiškinimai grindžiami šiais argumentais:
19.1. Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai patenka į Konvencijos materialiąją taikymo sritį, nes: i) yra tenkinamas „tarptautiškumo“ reikalavimas; ii) yra tenkinama „susitarimo“ sąlyga ir formos reikalavimai (susitarimas sudarytas raštu); iii) yra tenkinamas jurisdikcinio susitarimo išimtinumo kriterijus; iv) sutartis ir joje įtvirtintas jurisdikcinis susitarimas yra sudaryti civilinių arba komercinių santykių srityje.
19.2. Ginčo sutartis yra daugiašalė (trišalė), ją sudarė Anglijoje registruota bendrovė „Contis Financial Services Limited“, Lietuvoje registruota UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ ir Lietuvoje registruota UAB „Paysera LT“. Funkcijos tarp „Contis“ grupės įmonių paskirstytos geografiniu principu – pagal kliento sąskaitos buvimo vietą. Vykdant Sutartį aktyviai dalyvavo visi ją pasirašę asmenys.
19.3. Ieškovė sąmoningai, taktiniais tikslais pasirinko reikšti ieškinį tik vienai iš „Contis“ grupės įmonių, taip bandydama pasiekti, kad ginčas būtų nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose, – ieškovė šioje byloje klaidingai įrodinėjo, kad ginčas neturi (nebeturi) sąsajų su Anglija. Toks dirbtinis ginčo ir proceso konstravimas neleidžia išvengti jurisdikcinio susitarimo taikymo.
19.4. Europos Sąjungos Tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2009/397/EB dėl Konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo pasirašymo Europos bendrijos vardu buvo patvirtintas šios tarptautinės bendrijos prisijungimas prie Konvencijos. Tarybai išreiškus valią dėl minėtos regioninės ekonominės integracijos organizacijos (Konvencijos 29 straipsnis) prisijungimo prie Konvencijos, Lietuvai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, Konvencija įsigaliojo nuo 2015 m. spalio 1 d. Jungtinė Karalystė tuo metu buvo Europos Sąjungos valstybė narė, todėl Konvencijos 30 straipsnyje nustatyta tvarka Konvencija jai taip pat įsigaliojo tą pačią dieną.
19.5. Jungtinė Karalystė iš Europos Sąjungos išstojo. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimas (toliau – Susitarimas) buvo pasirašytas 2019 m. spalio 17 d. ir įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d. Susitarimo 126 straipsnyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata. Pereinamasis laikotarpis prasidėjo Susitarimo įsigaliojimo dieną ir baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d. Pagal Susitarimą, pereinamojo laikotarpio metu Jungtinės Karalystės teritorijoje ir Jungtinei Karalystei toliau buvo taikoma Europos Sąjungos teisė (Susitarimo 127 straipsnio 1 ir 3 dalys), įskaitant Konvenciją. Jungtinė Karalystė buvo laikoma valstybe nare pagal tarptautines sutartis, kurias sudarė Europos Sąjunga, įskaitant Konvenciją.
19.6. Siekdama užtikrinti Konvencijos taikymo tęstinumą po pereinamojo laikotarpio pabaigos Jungtinė Karalystė savarankiškai pateikė prisijungimo dokumentą pagal Konvencijos 27 straipsnio 4 dalį. Šis prisijungimo dokumentas įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d. Vadovaujantis Jungtinės Karalystės 2020 m. Tarptautinės privatinės teisės sutarčių įgyvendinimo įstatymo 5 priedo 7 punktu, taikant Konvencijos 16 straipsnį, kuris Jungtinėje Karalystėje turi įstatymo galią pagal 1982 m. Civilinės jurisdikcijos ir teismų sprendimų įstatymo 3D skirsnio 1 dalį (papildytą šio įstatymo 1 skirsnio 2 dalimi), Konvencijos įsigaliojimo Jungtinei Karalystei data yra 2015 m. spalio 1 d., todėl Konvencijoje pateiktos nuorodos į susitariančiąją valstybę turi būti suprantamos taip, kad nuo tos datos be pertraukos apima ir Jungtinę Karalystę.
19.7. Nagrinėjamoje byloje jurisdikcinis susitarimas sudarytas 2020 m. spalio 19 d. Todėl jurisdikcinis susitarimas sudarytas Konvencijai galiojant Jungtinėje Karalystėje pagal pereinamojo laikotarpio nuostatas ir Lietuvoje dėl pirmiau aptarto Europos Sąjungos prisijungimo.
19.8. Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta teisės norma suteikia jurisdikciniame susitarime nurodytam teismui jurisdikciją nagrinėti į tokio susitarimo taikymo sritį patenkantį ginčą, net jeigu šis teismas kitu atveju (nesant sudaryto susitarimo dėl teismingumo) neturėtų jurisdikcijos nagrinėti tokį ginčą. Jurisdikciniame susitarime nurodytas teismas nuo bendrosios taisyklės, kad būtent jis yra kompetentingas nagrinėti atitinkamą bylą, gali nukrypti vieninteliu Konvencijoje nustatytu atveju – kai susitarimas yra niekinis. Šioje normoje įtvirtinta taikytinos teisės taisyklė („pagal tos valstybės teisę“) nukreipia į jurisdikciniame susitarime nurodyto teismo valstybės teisę.
19.9. Jurisdikcinis susitarimas yra šalių suderintos valios rezultatas, neginčijama, jog šalys turi laisvę tokį susitarimą keisti ar jo atsisakyti. Pavyzdžiui, ieškovui inicijavus teismo procesą jurisdikciniame susitarime nenurodytame teisme, taip de facto (faktiškai) išreiškiamas pasiūlymas atsakovui bylinėtis šiame teisme, tokį pasiūlymą atsakovas gali priimti arba atmesti. Tuo atveju, jeigu šalys pačios nesiekia laikytis tokio susitarimo, teismas jo taip pat neprivalo saugoti – atsakovui įsitraukus į bylinėjimąsi dėl bylos esmės, laikoma, kad sudarytas naujas susitarimas dėl jurisdikcijos. Dėl šios priežasties teismas dėl šalių nukreipimo į jurisdikciniame susitarime nurodytą teismą nesprendžia ex officio (pagal pareigas), o pirmiausia išklauso antrąją šalį. Kitas šios taisyklės veikimo aspektas yra tas, kad teismas ex officio, nesant atitinkamo šalies reikalavimo, jai neteikiant įrodymų, neprivalo nustatinėti ir jurisdikcinio susitarimo trūkumų, nebent jie yra itin dideli, akivaizdūs, pasiekia viešosios tvarkos pažeidimo mastą.
19.10. Byloje UAB „Paysera“ neįrodinėjo ir nesirėmė nė vienu iš pagrindų, kuriais leidžiama nuginčyti jurisdikcinio susitarimo galiojimo prezumpciją. Ieškinyje ieškovė apie kokį nors jurisdikcinio susitarimo trūkumą net neužsiminė. Atskirajame skunde ieškovė rėmėsi tik jurisdikcinių susitarimų patikrinimo procesinėmis taisyklėmis, taip pat įrodinėjo, kad ginčas neturi ryšio su Anglija, teigė, jog viešasis interesas reikalauja bylą nagrinėti Lietuvoje, klaidingai siūlė jurisdikcijos neturinčiam teismui remtis forum non conveniens doktrina.
19.11. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta, kad susitariančiosios valstybės teismas, kuris nėra pasirinktas teismas, sustabdo arba nutraukia bylą, kurioje taikomas susitarimas dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai susitarimas pagal pasirinkto teismo valstybės teisę yra niekinis (a punktas). Nagrinėjamoje byloje jurisdikcinis susitarimas sudarytas tarp itin pajėgių verslo subjektų, jiems plėtojant ilgametį bendradarbiavimą, kuriam buvo būdingas jurisdikcinio susitarimo įtvirtinimas sutartyse. Nė viena iš šalių jurisdikcinio susitarimo egzistavimo, galiojimo, turinio bei ribų nekvestionavo. Todėl nagrinėjamoje byloje šis pagrindas neegzistuoja nei pagal pasirinkto teismo valstybės teisę, nei pagal teismo, į kurį kreiptasi, valstybės teisę.
19.12. Nagrinėjamoje byloje sudarytas jurisdikcinis susitarimas viešosios tvarkos taip pat nepažeidžia.
19.13. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių indikacijų, kad jurisdikcinio susitarimo įgyvendinimas pasirinktame teisme galėtų kelti bent minimaliausių sunkumų – jurisdikcinis susitarimas nukreipia į konkrečios Jungtinės Karalystės dalies – Anglijos – teismus (be kita ko, laikomus vienais iš skaidriausių ir pajėgiausių pasaulyje), šalys bylai pasirinko taikyti Anglijos teisę, šalių sutartiniai dokumentai parašyti anglų kalba, šalys turi reikiamus pajėgumus bylinėtis užsienio teisme.
19.14. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta, kad susitariančiosios valstybės teismas, kuris nėra pasirinktas teismas, sustabdo arba nutraukia bylą, kurioje taikomas susitarimas dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai pasirinktas teismas nusprendė nenagrinėti bylos (e punktas). Nagrinėjamu atveju pasirinktas teismas taip pat nėra atsisakęs jurisdikcijos (6 straipsnio e punktas).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutartinio teismingumo privalomumo sutarties šalims
20. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose).
21. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad egzistuoja galimybė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos iškėlimo bet kokiu būdu, tvarka ar forma. Siekiant užtikrinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba ir kartu nepažeisti civilinio proceso įstatyme įtvirtintų principų – proceso ekonomiškumo, koncentruotumo bei operatyvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir jų rungimosi, CPK nustato aiškią tvarką, kaip turi būti įgyvendinama kreipimosi į teismą teisė.
22. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio) patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDMxLTEwNzUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-431-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-431-1075/2018">e3K-3-431-1075/2018</a>, 17 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 18 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tarptautinio teismingumo klausimui tinkamai išspręsti būtina pirmiausia nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas, sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas atskirai kiekvienam pareikštam reikalavimui pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, 59 punktas).
24. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, 60 punktas).
25. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai byloje yra keli atsakovai, Lietuvos Respublikos teismas pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją dėl kiekvieno atsakovo atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121-687/2017">3K-3-121-687/2017</a>, 25–26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, sprendžiant byloje pareikšto ieškinio jurisdikcijos klausimą, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti ginčą, bet ir įvertinti ginčo materialiojo teisinio santykio subjektus.
26. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs iš sutartinių komercinio pobūdžio teisinių santykių. Ieškovė UAB „Paysera“, atsakovė UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ ir bendrovė „Contis Financial Services Limited“ 2020 m. spalio 19 d. sudarė sutartį, kuria susitarė dėl tarpusavio bendradarbiavimo „Contis“ įmonėms teikiant debeto mokėjimo korteles UAB „Paysera“. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti bendrovės „Contis Financial Services Limited“ ir UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ 2023 m. liepos 11 d. pranešimą dėl 2020 m. spalio 19 d. sutarties vykdymo sustabdymo ir teisės nutraukti 2020 m. spalio 19 d. sutartį neteisėtu bei negaliojančiu. Nors ieškovė ginčija abiejų pirmiau nurodytų bendrovių bendrą pranešimą (vienašalį sandorį), materialųjį reikalavimą dėl minėto pranešimo (t. y. vienašalio sandorio) pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ieškovė pareiškė tik atsakovei UAB „Finansinės paslaugos „Contis“.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau, esant asmenų materialiniam teisiniam bendrininkavimui, jų procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas galės būti priimtas tik dėl visų bendrininkų (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas galės priimti sprendimą tik dėl vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2014">3K-3-373/2014</a>).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi reikalavimą pripažinti neteisėtu bei negaliojančiu 2023 m. liepos 11 d. pranešimą dėl 2020 m. spalio 19 d. sutarties vykdymo sustabdymo ir teisės nutraukti 2020 m. spalio 19 d. sutartį, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas šis reikalavimas, bus nedalomai susijęs su visų sandorio šalių, įskaitant ir bendrovę „Contis Financial Services Limited“, teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek tai susiję su materialinio teisinio reikalavimo dėl sutarties vykdymo sustabdymo ir teisės nutraukti sutartį pripažinimo neteisėtu bei negaliojančiu išsprendimu, spręstina, kad egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šio materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik abiem bendrininkams (atsakovams) kartu dalyvaujant (esant įtrauktiems) civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).
29. Nors visų atsakovų neįtraukimo į bylą trūkumas esant absoliučiam privalomajam bendrininkavimui ieškinio priėmimo metu pirmiausia turėjo būti sprendžiamas taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso teisės normose įtvirtintą draudimą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį vien formaliais pagrindais bei aplinkybę, kad atsakovė UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ prašo remtis Sutartyje įtvirtintu jurisdikciniu susitarimu, pirmiausia įvertins, ar šis proceso teisės normų pažeidimas sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą galėjo turėti įtakos byloje pareikšto ieškinio jurisdikcijos klausimo tinkamam išsprendimui.
30. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje pareikštu ieškiniu ieškovė siekia pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalį Jungtinėje Karalystėje registruotos bendrovės „Contis Financial Services Limited“ ir Lietuvoje registruotos UAB „Finansinės paslaugos „Contis“ pranešimą apie Sutarties vykdymo sustabdymą ir teisę nutraukti sutartį. Byloje teismų nustatyta, kad Sutarties 37 punkte šalys įtvirtino, jog „Sutartį reglamentuoja ir visais atžvilgiais aiškina Anglijos įstatymai ir bet kokie procesiniai veiksmai priklauso išimtinei Anglijos teismų jurisdikcijai ir (atsižvelgiant į 19 punktą) kiekviena iš šalių neatšaukiamai paklūsta jos išimtinei jurisdikcijai bei atsisako bet kokių nesutikimų su bet kokiais procesiniais veiksmais šiuose teismuose dėl vietos arba dėl to, kad procesiniai veiksmai vyko nepatogiame teisme“.
31. Tarptautinės jurisdikcijos taisyklės yra išdėstytos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). Pažymėtina, kad nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Tokia pati nuostata dėl prioritetinio tarptautinės sutarties taikymo išplaukia ir iš Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26–27 straipsnių.
32. Kadangi byloje kilusio materialiojo teisinio ginčo santykio dalyvės yra Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje registruotos bendrovės, o ginčas kyla iš sutarties, kurioje įtvirtintas susitarimas dėl jurisdikcijos, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pareikšto ieškinio jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal Hagos konvenciją. Ši konvencija Europos Sąjungai tapo privaloma Tarybai 2014 m. gruodžio 4 d. priėmus sprendimą dėl Hagos konvencijos patvirtinimo Europos Sąjungos vardu, dalyvaujant ir Jungtinei Karalystei (žr. sprendimo konstatuojamosios dalies 8 punktą). Tai reiškia, kad Hagos konvenciją tapo privaloma ir taikytina tiek Jungtinei Karalystei, tiek Lietuvai, kaip Europos Sąjungos valstybėms narėms kai Europos Sąjunga ją patvirtino.
33. Jungtinei Karalystei nusprendus išstoti iš Europos Sąjungos 2019 m. spalio 17 d. buvo pasirašytas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimas, kurio 126 straipsnyje buvo įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata. Pagal šio susitarimo 127 straipsnio 1 ir 3 dalis Jungtinei Karalystei iki 2020 m. gruodžio 31 d. (pereinamojo laikotarpio pabaigos) toliau buvo taikoma Europos Sąjungos teisė, įskaitant ir Hagos konvenciją.
34. Oficialiame Hagos konvencijos puslapyje (prieiga per internetą <https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/status-table/?cid=98>) skelbiama, kad ši konvencija taikoma ir Jungtinei Karalystei. Siekdama užtikrinti Hagos konvencijos taikymo tęstinumą, Jungtinė Karalystė pagal Hagos konvencijos 27 straipsnio 4 dalį pateikė prisijungimo dokumentą, pripažindama, kad stojimo dokumentas įsigalioja 2021 m. sausio 1 d., o Hagos konvencija Jungtinei Karalystei įsigaliojo 2015 m. spalio 1 d. ir kad nuo tos dienos Jungtinė Karalystė yra susitariančioji valstybė be pertraukos.
35. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad susitarimas dėl jurisdikcijos buvo įtvirtintas 2020 m. spalio 19 d. sutartyje, šią sutartį sudarė Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje registruotos bendrovės, o ginčo atveju atsakovų pusėje taikytinas privalomojo bendrininkavimo institutas bendrininkavimas, teisėjų kolegija nusprendžia, kad byloje pareikšto ieškinio jurisdikcijos klausimas į bylą įtraukus kaip atsakovę Jungtinėje Karalystėje registruotą bendrovę „Contis Financial Services Limited“ turi būti sprendžiamas pagal Hagos konvencijos nuostatas.
36. Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši konvencija taikoma tarptautinėse bylose susitarimams dėl išimtinio teismingumo, sudarytiems civilinių arba komercinių santykių srityje. Hagos konvencijos II skyriaus tikslais byla laikoma tarptautine, išskyrus atvejus, kai šalys gyvena toje pačioje susitariančiojoje valstybėje, o šalių santykiai ir visi kiti su ginču susiję elementai, nepaisant pasirinkto teismo vietos, yra susiję tik su ta valstybe (Hagos konvencijos 1 straipsnio 2 dalis).
37. Ieškovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamas ginčas nepatenka į Hagos konvencijos taikymo sritį, t. y. byla nelaikytina tarptautine, kadangi ginčo šalys yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos bendrovės, šalių veikla, susijusi su elektroninių pinigų leidimu ir mokėjimo paslaugų teikimu, yra griežtai reglamentuojama Lietuvos Respublikos teisės aktų; ginčo sutartis yra išimtinai susijusi su Lietuvos valstybe, kadangi sutartis sudarę užsienio subjektai buvo pakeisti į Lietuvoje įsisteigusias ir joje veiklą vykdančias bendroves. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės pateiktuose paaiškinimuose nurodytais argumentais nesutinka.
38. Kaip minėta, ieškovės pareikštu ieškiniu inicijuojamas ginčas susijęs su trišalės sutarties vykdymu. Nors ieškovės ginčijamą pranešimą jai pateikė tiek Anglijos bendrovė „Contis Financial Services Limited“, tiek Lietuvoje registruota UAB „Finansinės paslaugos „Contis“, ieškovė ieškinį pareiškė tik vienai iš ginčijamą pranešimą ir Sutartį sudariusių asmenų – atsakovei UAB „Finansinės paslaugos „Contis“. Kadangi, kaip jau konstatuota šios nutarties 28 punkte, byloje ginčas kilo iš materialiųjų teisinių santykių, o byloje taikytinas privalomasis procesinis bendrininkavimas. Todėl vien tai, kad, esant privalomajam procesiniam bendrininkavimui, ieškovė ieškinį pareiškė tik vienai iš atsakovių – Lietuvoje registruotai bendrovei, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad ši byla nelaikytina tarptautine Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme, nes tokiam ieškovės ieškiniui turėjo būti taikomas trūkumų šalinimo institutas dėl visų atsakovų į bylą įtraukimo privalomojo bendrininkavimo atveju.
39. Hagos konvencijos 3 straipsnio a punkte nustatyta, kad šios konvencijos tikslais susitarimas dėl išimtinio teismingumo – dviejų arba daugiau šalių susitarimas, atitinkantis c punkto reikalavimus, kuriame tam, kad būtų sprendžiami ginčai, iškilę ar galintys iškilti dėl tam tikro teisinio santykio, nurodomi vienos iš susitariančiųjų valstybių teismai arba vienas ar daugiau vienos iš susitariančiųjų valstybių konkrečių teismų, atmetant visų kitų teismų jurisdikciją. Susitarimas dėl teismingumo, kuriame nurodomi vienos iš susitariančiųjų valstybių teismai arba vienas ar daugiau vienos iš susitariančiųjų valstybių konkrečių teismų, yra laikomas susitarimu dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai šalys aiškiai nurodo kitaip (Hagos konvencijos 3 straipsnio b punktas). Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio c punktą, susitarimas dėl išimtinio teismingumo turi būti sudarytas arba patvirtintas: i) raštu arba ii) kitomis ryšio priemonėmis, kurias panaudojus informacija tampa prieinama taip, kad ja galima vėliau pasinaudoti. Susitarimas dėl išimtinio teismingumo, kuris yra sutarties dalis, turi būti laikomas susitarimu, nepriklausomu nuo kitų sutarties sąlygų. Susitarimo dėl išimtinio teismingumo galiojimas negali būti ginčijamas remiantis vien tuo, kad sutartis negalioja (Hagos konvencijos 3 straipsnio d punktas).
40. Remiantis Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, susitariančiosios valstybės teismas arba teismai, nurodyti susitarime dėl išimtinio teismingumo, turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriam taikomas susitarimas, išskyrus atvejus, kai susitarimas yra niekinis pagal tos valstybės teisę. Jurisdikciją turintis teismas negali atsisakyti įgyvendinti jurisdikcijos remdamasis tuo, kad ginčą turėtų spręsti kitos valstybės teismas (Hagos konvencijos 5 straipsnio 2 dalis).
41. Hagos konvencijos 6 straipsnyje reglamentuojamos teismo, kurio šalys nepasirinko, pareigos. Susitariančiosios valstybės teismas, kuris nėra pasirinktas teismas, sustabdo arba nutraukia bylą, kurioje taikomas susitarimas dėl išimtinio teismingumo, išskyrus atvejus, kai: a) susitarimas pagal pasirinkto teismo valstybės teisę yra niekinis; b) šalis pagal teismo, į kurį kreiptasi, valstybės teisę neturėjo veiksnumo sudaryti susitarimą; c) susitarimo įgyvendinimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumui arba akivaizdžiai prieštarautų teismo, į kurį kreiptasi, valstybės viešajai tvarkai; d) dėl išimtinių priežasčių, nepriklausančių nuo šalių valios, susitarimas negali būti protingai įvykdytas; arba e) pasirinktas teismas nusprendė nenagrinėti bylos.
42. Jurisdikcinio susitarimo prigimtis, minėta, yra sutartinio pobūdžio; sutarties laisvės principas įprastai yra ribojamas imperatyviųjų teisės normų – tais atvejais, kai susitarimas dėl jurisdikcijos prieštarauja valstybės, kurioje turi būti nagrinėjamas ginčas, teisei, susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu. Nesant šių aplinkybių, šalių valia, išreikšta jurisdikciniame susitarime, turi būti gerbiama ir vykdoma. Atitinkamai šaliai, kuri remiasi jurisdikciniu susitarimu, prašydama šalis nukreipti į susitarime nurodytą teismą, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, užtenka įrodyti tik jurisdikcinio susitarimo egzistavimo faktą ir nėra reikalinga įrodyti šalių ginčo sąsają su susitarime nurodyta valstybe. Būtent šalis, siekianti ginčą nagrinėti kitame nei išimtiniame susitarime dėl jurisdikcijos nurodytame teisme, turi įrodinėti šio susitarimo negaliojimą.
43. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios valstybės pripažįsta forum non conveniens doktrinos taikymą, kuri iš esmės leidžia teismui, kai byla nepriklauso šio teismo išimtinei jurisdikcijai, o yra teisminga ir kitam teismui, atsisakyti jurisdikcijos dėl to, kad ginčo nagrinėjimas kitame jurisdikciją turinčiame teisme, atsižvelgiant į ginčo nagrinėjimui svarbias aplinkybes (pavyzdžiui, daugumos įrodymų, liudytojų buvimo vietą, žalos padarymo vietą ir kt. aplinkybes), būtų patogesnis. Tais atvejais, kai jurisdikciniu susitarimu šalys susitaria dėl tokios valstybės teismų jurisdikcijos, kuri pripažįsta forum non conveniens taikymą ir ginčas nėra susijęs su ta valstybe, gali susiklostyti situacijos, kai šalių susitarimas nebus vykdomas dėl to, kad susitarime nustatytas teismas atsisakys jurisdikcijos remdamasis aptariama doktrina. Vis dėlto forum non conveniens doktrina taikoma būtent jurisdikciją turinčiame teisme, šiam teismui atsisakant jurisdikcijos aptariamos doktrinos pagrindu. Tuo tarpu ieškovė siekia, kad remdamiesi šia doktrina Lietuvos teismai konstatuotų Anglijos teismus neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą ir atitinkamai prisiimtų jurisdikciją. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tokia ieškovės pozicija yra nepagrįsta, nes forum non conveniens doktrinos taikymo ieškovė turėtų prašyti būtent išimtinio pobūdžio susitarime dėl jurisdikcijos nurodytame teisme, t. y. Anglijos teisme.
44. Be kita ko, Sutarties 37 punkte šalys ne tik susitarė dėl išimtinės Anglijos teismų jurisdikcijos spręsti tarpusavio ginčus, bet ir nurodė, kad atsisako remtis forum non conveniens doktrina. Toks šalių susitarimas iš esmės atitinka Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo reglamentavimą, draudžiantį jurisdikciją turinčiam teismui atsisakyti įgyvendinti jurisdikcinį susitarimą, remiantis tuo, kad ginčą turėtų spręsti kitos valstybės teismas, nebent valstybė konvencijos dalyvė yra pateikusi deklaraciją pagal Konvencijos 19 straipsnį (Hagos konvencijos 5 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnis; Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo aiškinamasis raštas, 132–134 punktai, p. 38–39). Ieškovės pateiktas aiškinimas, kad toks šalių susitarimas reiškia teisės kreiptis į teismą atsisakymą, todėl negalioja (CPK 5 straipsnio 2 dalis), yra teisiškai nepagrįstas, nes, minėta, šalys gali susitarti dėl išimtinę jurisdikciją nagrinėti ginčą turinčio teismo, net jei tas teismas ir nėra susijęs su ginčo teisiniais santykiais, jei toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės teisei, o šalių susitarimas nesiremti forum non conveniens doktrina iš esmės atitinka Hagos konvencijos, kurios dalyvės yra tiek Lietuva, tiek Jungtinė Karalystė, reglamentavimą.
45. Ieškovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog Hagos konvencija taikytina nagrinėjamam ginčui, egzistuoja šios konvencijos 6 straipsnio c punkte nustatyta išimtis.
46. Hagos konvencijos 6 straipsnio c punkto pagrindu susitariančiosios valstybės teismas, kuris nėra pasirinktas teismas, gali nesivadovauti šalių sudarytu susitarimu dėl jurisdikcijos, jeigu susitarimo įgyvendinimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumui arba akivaizdžiai prieštarautų teismo, į kurį kreiptasi, valstybės viešajai tvarkai. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtame 2005 m. birželio 30 d. Konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo aiškinamajame pranešime nurodoma, kad šios konvencijos 6 straipsnio c punkte nustatytų žodžių junginio „akivaizdžiai prieštarautų teismo, į kurį kreiptasi, valstybės viešajai tvarkai“ paskirtis – nustatyti aukštą ribą. Ji reiškia pagrindines tos valstybės normas arba principus; ja neleidžiama teismui, į kurį kreipiamasi, nagrinėti bylos vien todėl, kad pasirinktas teismas gali tam tikru techniniu būdu pažeisti teismo, į kurį kreipiamasi, valstybės privalomą taisyklę. Kaip ir akivaizdaus prieštaravimo teisingumui atveju, laikomasi gana griežto standarto: nuostata neleidžiama teismui nepaisyti susitarimo dėl teismingumo vien todėl, kad jis nebūtų privalomas pagal vidaus teisę.
47. Aplinkybė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė yra licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos, kurių veiklos priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, o šių subjektų veikla – elektroninių pinigų leidimas ir mokėjimo paslaugų teikimas – yra griežtai reglamentuojama Lietuvos Respublikos viešosios teisės aktų, šiuo atveju nesudaro pagrindo remtis Hagos konvencijos 6 straipsnio c punkte nustatyta išimtimi. Vien tai, kad ginčo šalių veiklą prižiūri Lietuvos bankas, nereiškia savaiminės ginčo sąsajos su Lietuvos Respublikos viešuoju interesu. Šalių ginčas yra išimtinai komercinio pobūdžio, o byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, patvirtinančių ginčo įtaką Lietuvos viešajam gyvenimui, svarbiausioms visuomeninėms vertybėms, didelės visuomenės narių grupės teisėms ar pareigoms ir (ar) kt.
48. Atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovės argumentai, kad ginčo nagrinėjimas Anglijos teismuose sukeltų nepagrįstų nepatogumų ne tik dėl kalbos barjero, teisinių sistemų skirtumų, bet ir dėl įrodymų rinkimo sudėtingumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo sutartis yra trišalė ir susijusi su Anglijoje registruotos bendrovės „Contis Financial Services Limited“ teisėmis ir pareigomis, šalių teisinius santykius reglamentuoja Anglijos teisė, o pačių šalių pasirinkta teisinių santykių kalba yra anglų kalba. Kita vertus, vien aplinkybė, kad ginčo sprendimas kitoje susitariančiojoje valstybėje pareikalaus didesnių išlaidų, nesudaro pagrindo išvadai, jog susitarimo įgyvendinimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumui ar Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
49. Taigi, nors ieškovė įrodinėja, kad ginčo sprendimas Anglijos teismuose būtų nepatogus, o ginčas yra susijęs su Lietuva, šie ieškovės argumentai yra atmestini atsižvelgiant tiek į šalių susitarimą, tiek į forum non conveniens doktrinos esmę.
50. Papildomai pažymėtina, kad ieškovės kasaciniame skunde nurodytas argumentas, jog bylą nagrinėję teismai peržengė savo kompetencijos ribas, ieškovės manymu, įvertindami Anglijos teismų jurisdikciją, taip pat yra nepagrįstas. Visų pirma, bylą nagrinėjusių teismų nurodymas, kad byla, remiantis Sutarties 37 punktu (šalių susitarimu dėl jurisdikcijos), nagrinėtina Anglijos teismuose, nėra laikytinas Anglijos teismų jurisdikcijos įvertinimu. Antra, ieškovės pozicija yra prieštaringa, kadangi pati ieškovė byloje iš esmės siekė įrodyti, jog Anglijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą (nes ginčas susijęs ne su Anglija, o su Lietuva), t. y. siekė Anglijos teismų jurisdikcijos įvertinimo Lietuvos teismuose. Vien tai, kad teismų išvada buvo nepalanki ieškovei nukreipiant šalis į jurisdikciniame susitarime nurodytą teismą, nereiškia, kad buvo atliktas Anglijos teismų jurisdikcijos vertinimas. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad ginčas nenagrinėtinas Lietuvoje, sprendė būtent dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos.
51. Galiausiai, ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra iš esmės nemotyvuota. Ieškovė pažymi, kad teismas neatsakė į šiuos jos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus: (i) dėl apribotos ieškovės teisės būti išklausytai, nenustačius termino ieškovei pateikti atsiliepimą į atsakovės prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą; (ii) dėl pažeisto dispozityvumo principo, nurodant subjektą, kuriam reikšti ieškinį; (iii) dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės argumentų dėl ginčo sąsajos su Lietuva.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, bylą inicijavusi ieškovė turėjo galimybę nurodyti visus argumentus dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos dar ieškinyje. Atsakovei pateikus prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą ir pirmosios instancijos teismui šį prašymą patenkinus, ieškovė turėjo galimybę pasinaudoti instancine sprendimo peržiūrėjimo tvarka ir visus argumentus dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos išdėstyti atskirajame skunde. Taigi, nors ieškovei nebuvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą į atsakovės prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą pirmosios instancijos teisme, ieškovės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo buvo įvertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Taigi ieškovė iš esmės įgyvendino savo teisę būti išklausytai, pasinaudodama instancine teismo sprendimo peržiūrėjimo tvarka. Antra, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai nenurodė ieškovei subjekto, kuriam reikšti ieškinį. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad ginčas kilęs iš trišalės sutarties, tik nurodė, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs ir su Anglijoje registruotos bendrovės „Contis Financial Services Limited“ teisėmis ir pareigomis. Kaip minėta šios nutarties 28–29 punktuose, esant privalomam procesiniam bendrininkavimui ieškovė turėjo reikšti ieškinį ir minėtam subjektui (CPK 47 straipsnis). Trečia, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CPK 788 straipsnis nenustato atsakovės pareigos įrodinėti ginčo sąsają su Lietuva. Be kita ko, nevertindamas ieškovės argumentų dėl ginčo sąsajos su Lietuva, apeliacinės instancijos teismas nepadarė proceso teisės normų pažeidimo, nes, kaip nurodyta šios nutarties 43 punkte, tokio pobūdžio argumentai turėtų būti reiškiami ir vertinami jurisdikciniame susitarime nurodytame teisme.
53. Kadangi nagrinėjamu atveju susitarimas dėl jurisdikcijos sudarytas raštu ir yra įtrauktas į ginčo sutartį (Hagos konvencijos 5 straipsnio c punktas), taip pat byloje nesant duomenų, kad toks susitarimas galėtų būti nevykdomas dėl Hagos konvencijos 6 straipsnyje nustatytų išimčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai, nors ir nepagrįstai remdamiesi nacionalinės teisės normomis esant absoliučiam privalomajam atsakovų bendrininkavimui, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą ir pagrįstai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą.
54. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra.
55. Kiti kasacinio skundo argumentai pripažintini teisiškai nereikšmingais nuoseklios teismų praktikos formavimui ir kitokio sprendimo byloje priėmimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės kasacinį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė. Atsakovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą patyrė 8450,16 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytą maksimalų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atlygintiną dydį, todėl mažinamos iki maksimalios 3588 Eur sumos ir jų atlyginimas priteisiamas iš kasacinį skundą pateikusios ieškovės UAB „Paysera“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansinės paslaugos „Contis“ (j. a. k. 304406236) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera“ (j. a. k. 300060819) 3588 (trijų tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Algirdas Taminskas
Agnė Tikniūtė
