Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-337/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.3,

114.8.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams D. G., A. G., trečiajam asmeniui Klaipėdos rajono notarei Genei Pietarienei dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ir atsakovas D. G. santuokos metu 1997 m. rugsėjo 23 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1999 m. spalio 27 d. šis butas buvo padovanotas atsakovei A. G., atsakovo D. G. motinai. Ginčo buto dovanojimo sutarties sudarymo būtinybė iškilo, nes atsakovas D. G. vertėsi rizikinga veikla, dėl kurios ieškovės ir atsakovo šeima galėjo prarasti teisę į gyvenamąją patalpą. Ieškinyje teigiama, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių. Šią aplinkybę, ieškovės teigimu, patvirtina tai, kad ir po dovanojimo sutarties sudarymo ieškovė kartu su dukterimi liko gyventi atsakovei padovanotame bute. Be to, buvo susitarta dėl ginčo buto padovanojimo ieškovės ir atsakovo nepilnametei dukteriai. 2004 m. lapkričio 26 d. nutraukiant ieškovės ir atsakovo santuoką, ieškovė nekėlė ginčo buto padalijimo klausimo, nes tikėjosi, kad atsakovė A. G. padovanos butą vaikaitei. Atsakovei A. G. pareiškus ieškinį dėl ieškovės ir jos nepilnametės dukters iškeldinimo iš ginčo buto, ieškovė prašo pripažinti ginčo buto dovanojimo sutartį tariamu sandoriu ir grąžinti ginčo butą ieškovės ir atsakovo D. G. nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visetas neleidžia pripažinti, jog ieškovė būtų įrodžiusi, kad ginčo buto dovanojimo sandoris buvo tariamas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo dovanojimo sutarties laikyti sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes tokių pasekmių egzistavimą patvirtina notarinės formos dovanojimo sutartis, šios sutarties greitas įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, komunalines paslaugas teikiančių juridinių asmenų pažymos, iš kurių matyti, jog jo savininke yra laikoma atsakovė A. G. ir jai reiškiamos visos pretenzijos dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas. Be to, 2004 m. nutraukiant ieškovės ir atsakovo santuoką, sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys nurodė, kad jokio dalytino turto santuokos metu neįgyta. Ši sutartis patvirtinta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 26 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, o jame patvirtintos aplinkybės laikytinos įrodytomis. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra aktualu tai, už kokias lėšas ginčo butas buvo įsigytas. Tai, kad ir atsakovė A. G., ir ieškovės motina D. P. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu buvo pardavusios joms priklausančius butus ir turėjo galimybę lėšomis prisidėti prie ginčo buto įsigijimo, nekeičia ginčo buto teisinio statuso – priklausymo ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Dovanojimo sutarties galiojimui teisiškai nereikšminga tai, kad po šios sutarties sudarymo atsakovė leido bute gyventi ieškovei ir jos dukrai. Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostę faktiniai panaudos santykiai, besitęsiantys iki šiol, negali būti vertinami kaip paneigiantys atsakovės A. G. nuosavybės teisę į ginčo butą. Tai, kad po dovanojimo sutarties sudarymo ieškovė ir toliau mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus, patvirtina, kad ji pripažino žodinės panaudos sutarties sąlygas, tačiau neįgalina laikyti jos šio buto savininke, nes ir pagal 1964 m. CK 307 straipsnį, ir pagal šiuo metu galiojantį CK 6.636 straipsnį panaudos gavėjui nustatyta pareiga apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia 1999 m. spalio 27 d. atsakovų D. G. ir A. G. sudarytą buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį ir, pritaikius restituciją, priteisė ginčo butą ieškovei A. G. ir atsakovui D. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija kaip neįrodytus atmetė atsakovų teiginius, kad ginčo butas buvo įgytas už atsakovės A. G. paskolintas lėšas ir buto dovanojimas atsakovei iš tiesų yra skolos grąžinimas, nes atsakovė A. G. pardavė jai priklausiusį butą už 17 800 Lt, o ginčo buto kaina buvo 40 000 Lt. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo butas ieškovei ir atsakovui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog atsakovai neįrodė ginčijamo sandorio sudarymo pagrindo – paskolos grąžinimo, buvo būtina aiškintis tikrąsias ginčijamo sandorio sudarymo priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad ieškovė ir atsakovai siekė sudaryti neatlygintinį sandorį. Tokios pozicijos apeliacinės instancijos teismas laikėsi, atsižvelgdamas į tai, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta praėjus trumpam laikui po buto įsigijimo; ieškovei bei atsakovui (duomenys neskelbtini) gimė duktė, o gyvenamojo būsto perleidimas neatlygintinai pažeidžia vaiko teises (CK 3.155 straipsnio 2 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino nuoseklių ieškovės paaiškinimų, kad dovanojimo sutarties sudarymo būtinybę lėmė atsakovo vykdytas verslas ir rizika, jog atsakovo D. G. skolų išieškojimas gali būti nukreiptas į gyvenamąją patalpą. Net ir sudarius ginčo sandorį, ieškovė su dukterimi liko gyventi bute, ieškovės bei atsakovo vardu buvo mokami komunaliniai mokesčiai už butui suteiktas paslaugas. Atsakovės A. G. paaiškinimais nustatyta, kad jai ginčo butas nebuvo reikalingas, todėl ketino jį padovanoti vaikaitei, kai ši sulauks pilnametystės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nutraukdama santuoką su atsakovu, ieškovė patvirtino, jog šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto neturi, tačiau neatsižvelgė į tai, kad santuokos nutraukimo metu ginčo butas buvo įregistruotas atsakovės A. G. vardu ir negalėjo būti sutarties dėl santuokos nutraukimo dalykas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad šalys sudarė tariamą sandorį, todėl jis pripažintinas negaliojančiu (1964 m. redakcijos CK 51 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas D. G., remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias tariamo sandorio pripažinimą negaliojančiu (CK 1.86 straipsnis, 1964 m. CK 51 straipsnis). Kasatorius pabrėžia, kad tariamas sandoris negalioja dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios pasiekti tam tikrų teisinių pasekmių, jis neatitinka realių tokio sandorio šalių ketinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje vieningoje teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikoje šios kategorijos bylose akcentuojama, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina aiškintis, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia ir kokie buvo jų atitinkamo elgesio motyvai bei tikslai. Esminis klausimas yra ne faktinės aplinkybės, kokius veiksmus ir dėl kokių priežasčių atliko šalys, o tai, ar tokius veiksmus yra pagrindas teisiškai vertinti kaip tariamą sandorį, kuriuo nesiekiama sukurti įprastų tokiems sandoriams teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ginčijamo sandorio šalių tikslų bei elgesio motyvų, netinkamai taikė 1964 m. CK 51 straipsnio nuostatas, tokią poziciją grindžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų teisinių argumentų pakartojimu.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, susijusias su prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes neatsižvelgė į Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, prejudicialumą nagrinėjamoje byloje. Minėtame sprendime nurodyta, kad šalys santuokoje įgyto turto neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ginčo butas ieškovei ir atsakovui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė A. G. prašo kasacinį skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl kasaciniame skunde išdėstytais pagrindais naikinti apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Ieškovė akcentuoja tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino sandorio šalių tikruosius tikslus bei jų elgesio motyvus ir, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu, teisingai nusprendė, jog atsakovai neketino sudaryti neatlygintinio sandorio. Apeliacinės instancijos teismas atskleidė bylos esmę ir pagrįstai pripažino, jog dovanojimo sutarties sudarymą lėmė atsakovo vykdytas verslas ir su juo susijusi rizika, jog skolų išieškojimas pagal atsakovo individualios įmonės prievoles gali būti nukreiptas į šeimos gyvenamąją patalpą.

Atsiliepime į kasacinį skundą pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, spręsdamas dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Ieškovės manymu, reikšminga yra tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniu skundu apskundė tik atsakovas D. G., tačiau atsakovė A. G. kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo sprendimo neskundė. Ieškovė teigia, kad minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog apdovanotoji nesiekė įgyti ginčo buto neatlygintinai, t. y. nebuvo esminio ginčo sandorio elemento – dovanojimo sutarties šalių valios siekiant teisinių padarinių atsiradimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas bylą pažeidė įrodinėjimo taisykles, taikytinas bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, ir paneigė prejudicinę ankstesnio teismo sprendimo reikšmę. Šie klausimai yra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas byloje.

Dėl tariamų sandorių bylose įrodinėtinų aplinkybių

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamas sandoris yra niekinis ir sukelia teisines pasekmes, nurodytas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją. Analogiškos taisyklės buvo nustatytos 1964 m. CK 51, 47 straipsniuose.

Ginčuose dėl tariamo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančios teisinės pasekmės – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2002 m.; 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004 m.; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005).

Nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra buto dovanojimo sutartis; sutarties sudarymo metu galiojusiame 1964 m. CK 280 straipsnyje dovanojimo sutartis apibrėžta kaip sutartis, kuria dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanotojam turtą nuosavybėn. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad faktinių civilinių teisių pasikeitimo sudarius ginčo sutartį neįvyko: faktiškai dovanotojas neperdavė savo buto neatlygintinai dovanos gavėjai, o ši neperėmė jo neatlygintinai nuosavybėn. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad po dovanojimo sutarties sudarymo ginčo bute toliau gyveno ir jo išlaikymo išlaidas mokėjo ieškovės šeima. Atsakovė turėjo savo butą ir liko jame gyventi toliau, o ieškinį dėl ieškovės iškeldinimo pareiškė tik po to, kai ieškovė išsiskyrė su jos sūnumi. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tikroji ginčo dovanojimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tai, kad formaliai perregistravus butą atsakovės A. G. vardu būtų apsaugotas šeimos turtas nuo galimų išieškojimų, kilusių iš rizikingo atsakovo D. G. verslo. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, pagrįstai pripažino ginčo sandorį tariamu.

Dėl teismo sprendimo prejudicinės galios

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimo prejudicinė galia, tai yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kaip prejudiciniu remiasi 2004 m. lapkričio 26 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimu dėl ieškovės A. G. ir atsakovo D. G. santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino šio teismo sprendimo kaip turinčio prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Iš abiejų teismų sprendimų turinio matyti, kad nėra dviejų būtinų teismo sprendimo prejudicinės galios prielaidų: pirma, santuokos nutraukimo byloje nedalyvavo atsakovė A. G.; antra, byloje dėl santuokos nutraukimo ginčo buto nuosavybės klausimai ir dovanojimo sutartis nebuvo nagrinėjimo dalykas, teismas dėl šių aplinkybių sprendime nepasisakė.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje nustatytų pagrindų teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė